Читать книгу Tikra meilė nebuvo planuota! - Шэрон Кендрик - Страница 1

Jis kaipmat ją atpažino, bet prireikė akimirkos pamąstyti kodėl. Ksandras Konstantinidas akimis rijo smulkutę raudonplaukę – storos garbanos glostė merginos pečius ir ne tik erzino, bet ir gundė vyrą. Ksandras nudžiugo, kad pavyko prasiblaškyti, nors ir trumpam, nes prasiblaškymas padėjo užmiršti seną pažadą. Gal taip nutiko dėl vieno iš seniausių draugų vestuvių: Ksandras prisiminė, kas ir jo laukė, o gal pajuto, kaip greitai bėga laikas? Juk lengviausia buvo patikėti, kad niekas nesikeičia. Elgiesi taip, tarsi dienos nevirstų metais. Bet staiga ji ateina – ateitis, su visais lūkesčiais…

Jis pažadėjo vesti.

Jis visada buvo pasiryžęs paklusti likimui.

Bet nebuvo prasmės dabar apie tai galvoti, nes laukė įtemptas savaitgalis. Draugystė ir vertinga partnerystė versle – svari priežastis dalyvauti draugo šeicho vestuvėse, nors dažniausiai Ksandras tokių švenčių vengė it maro epidemijos.

Jis vėl sužiuro į raudonplaukę. Ji viena sėdėjo mažame, privačių lėktuvų terminale, lūkuriavo, kol laipins į prabangų lėktuvą, išsitaršę plaukai ją dar labiau išskyrė iš kitų moterų. Merginos drabužiai irgi krito į akis, bet ne tik dėl to, kad nė kiek nepriminė varganos, ankštos kokteilinės suknutės, su kuria jis matė ją praėjusį kartą: tokia apranga įsiūbavo vyro vaizduotę – kitaip ir negalėjo būti.

Ksandras pakreipęs galvą nužvelgė ją vertinamu žvilgsniu. Šiandien raudonplaukė nesegėjo juodo atlaso korseto ir buvo be batelių su dangoraižio aukščio kulniukais, ir be dailiausias kojas aptempiančių tinklinių kojinių. Taip. Raudonplaukė žodžiui paprasta suteikė visai kitą atspalvį. Teniso bateliai, patrumpinti džinsai, iš po kurių buvo matyti baltos, šlakuotos kulkšnys, ir žali trumparankoviai marškinėliai, bemaž atspindintys smaragdo spalvos katiniškas merginos akis.

Jis geriausiai prisiminė akis. Ir liekną kūną, kuriam, regis, buvo per didelė siaurutė uniforma, priešingai nei gamtos apdovanotoms jos kolegėms, padavėjoms, kurių grožybės virto per kraštus. Prisiminė ir kaip ji išliejo kartaus viskio su cukruotais vaisių gabaliukais kokteilį, kai pasilenkė virš stalo, norėdama jį aptarnauti. Kokteilis nuvarvėjo jam ant kelnių, ledinis skystis pamažu sudrėkino tarpkojį. Prisiminė, kaip krūptelėjo, o moteris, su kuria buvo atėjęs, čiupo servetėlę, norėdama rūpestingai nusausinti, nors jis jau ketino sakyti jai, kad jų santykiai baigti.

Ksandras suspaudė lūpas. Raudonplaukė padavėja atsitiesė ir tylomis atsiprašė, tačiau įžūliai žibančios žalios akys išdavė, kad ji tai darė nenuoširdžiai. Akimirkai jis susimąstė, gal ji tyčia judėjo nerangiai, bet kažin, ar kas nors elgtųsi šitaip kvailai?

Gal elgtųsi?

O dabar ji lūkuriavo pačioje netikėčiausioje vietoje, kol pradės laipinti į prabangų lėktuvą, skraidinsiantį į šeicho Kulalo Al Dijos ir niekam nežinomos anglės Hanos Vilson vestuves. Neturėdamas ką veikti, Ksandras telefone perjungė lėktuvo režimą, o raudonplaukė pradėjo raustis milžiniškame, gerokai nudėvėtame lagamine. Nejau ji irgi buvo pakviesta į karališkąsias vestuves? Jis nepagarbiai perkreipė lūpas. Vargu. Jau greičiau buvo pasamdyta dirbti, kaip sklido kalbos, pačiose puošniausiose vestuvėse, kurių dykumų gyventojai neregėjo gerą dešimtmetį. O šalyje, kurioje tikimasi kuklios aprangos, raudonplaukė negalės rodytis taip apsinuoginusi, kaip anąkart.

Gaila.

Įkišęs telefoną kišenėn Ksandras šyptelėjo, o ji kaip tik tuo metu pakėlė akis ir pamatė, kad jis spigina žvilgsniu, tarp jų blykstelėjo stipri kibirkštis. Lekiančią geismo kibirkštį kone galėjai išvysti ir apčiuopti. Gražios jos akys išsiplėtė iš nuostabos. Jis matė, kaip po plonyčiais marškinėliais išsišovė jos speneliai, ir tarpkojyje nubudo vyriškumas.

Kartais, pagalvojo Ksandras, nekantraudamas tikiesi kažin ko, o kartais likimas pakiša tai, apie ką nė nesvajojai.

Ten buvo jis.

Ten tikrai jis.

Nejau tai atsitiktinumas?

Tomasinai kažkaip pavyko neprasižioti iš nuostabos, bet tik tiek. Ji žinojo, kad svarbūs ir ypatingi žmonės susirinko į mažą oro uostą, pasiruošę lipti į karališkąjį lėktuvą ir skristi į Zachristaną, bet nekreipė dėmesio į svečius, palydėtus į išvykimo salę. Tomasina vis dar stengėsi suvokti, kad sesuo Hana ruošėsi tekėti už dykumos karaliaus ir greitu metu tapti tikra karaliene. Nepaisant to, kad Hana laukėsi šeicho kūdikio ir neįprasta sąjunga buvo prasminga, Tomasinai sunkiai sekėsi nuslėpti pasibjaurėjimą brukamomis vestuvių tradicijomis. Nes, jos manymu, vyras, už kurio sesuo ištekės, buvo arogantiškas ir valdingas, ir panašu, kad jo draugai tokie patys.

Ji dar kartą vogčiomis žvilgtelėjo į graikų milijonierių, kuris drybsojo ant sofos kitoje nedidelio terminalo pusėje, dailus kostiumas neslėpė raumeningo vyro kūno. Ksandras Konstantinidas. Nepamirštamas vardas įsimintinam vyrui. Bet kažin, ar jis ją prisimena?

Tomasina nebyliai maldavo. Prašau, padaryk taip, kad jis neprisimintų.

Tarp kitko, prabėgo daugybė mėnesių, o jų susidūrimas tebuvo trumputis. Ji prisikando lūpą. Ak, kodėl nusprendė seseriškai palaikyti moterį, kurią turtuolis ketino palikti prašmatniame bare, kuriame Tomasina dirbo? Kaip ir reikėjo tikėtis, greitai neteko darbo…

Ksandrą Konstantinidą ji pastebėjo tą pačią akimirką, kai anas įžengė į tviskantį kokteilių barą. Tiesą pasakius, kas nepastebėjo: jo nepastebėti buvo neįmanoma. Charizmatiškas ir spinduliuojantis stiprybe jis, rodės, net nepastebėdavo, kad sužadindavo kitų smalsumą. Kita padavėja Elė, geriausia Tomasinos draugė, papasakojo, kad vyrukas pasakiškai turtingas ir visai neseniai išrinktas geidžiamiausiu viengungiu.

Bet Tomasina nesiklausė vienu įkvėpimu išbertos ataskaitos apie vyro banko sąskaitą ar pasiekimus lovoje su gražiomis moterimis, kuriomis jis beširdiškai atsikratydavo. Ksandro išvaizda nustelbė visus turtus ir mergina nustebo, kad ilgiau, nei derėtų, užsispoksojo į tą vyrą, nors įprastai į dailesnius klientus nedirsčiojo. Bet iki šiol nebuvo tokio gero kliento kaip šis. Tomasina nepamiršo tvirto vyro kūno sudėjimo – jis galėjo be vargo laimėti kelis raundus bokso ringe, bemaž nesistengdamas. Kai sutinki žmogų su velniškai juodais plaukais, tamsių blakstienų įrėmintomis mėlynomis akimis ir lūpomis, kurios tuo pat metu gundo ir yra negailestingos, supranti, kad šitas vyras yra labai pavojingas. O Tomasina visada užuodė pavojų. Šitas gebėjimas jos neapleido per visą sudėtingą vaikystę – kybojo tarsi vėzdas, tik ir telaukiantis, kada ji praras budrumą, kad galėtų užsimoti ir trinktelėti. Todėl pavojų mergina šalinosi it užkrato.

Tomasina nepamiršo, kaip pajuto silpnumą kojose, kai avėdama aukštakulniais artinosi prie graikų turtuolio, sėdinčio su pačia gražiausia šviesiaplauke, kokią tik jai teko matyti. Tada Tomasina aiškiai išgirdo, kaip moteris šnirpštelėjo.

– Prašau, Ksandrai, – drebančiu balsu meiliai pasakė ji, – nesielk šitaip. Juk žinai, kaip tave myliu.

– Bet aš tavęs nemyliu. Sakiau tau iš pat pradžių, – nedviprasmiškai ir ramiai pasakė jis. – Aš paaiškinau savo sąlygas. Sakiau, kad nepersigalvosiu, ir nepersigalvojau. Kodėl moterys nelinkusios suprasti to, kas ir taip aišku?

Tomasina įsiuto, nugirdusi pokalbį. Sąlygos? Jis kalbėjo, tarsi dėstydamas verslo planą, tikrai ne apie santykius, lyg žavi jo draugė būtų buvusi daiktas, o ne žmogus. Tomasina tik pagalvojo, kad moteriai nederėtų šitaip drąsiai ateiti ir tvirtinti, kad myli vyrą. Ji dar labiau suirzo, kai palaukė, kol barmenas sumaišys viskio kokteilį su vaisių gabaliukais, ir sugrįžusi pamatė, kad Ksandras Konstantinidas stebėjo ją. Mergina nebuvo įsitikinusi, kas erzino labiau – faktas, kad jis tingiai sekė ją akimis lyg tviskantį automobilį, svarstydamas, ar ji apsigręš, ar faktas, kad įdėmus ir arogantiškas jo akių žvilgsnis keistai ją jaudino, ir jai tai labai nepatiko.

Dabar ji prisiminė, kaip jaudulys kuteno pilvo apačią, o tvinkčiojančios krūtys kone veržėsi iš aptemptos uniformos. Ji puikiai prisiminė, kad jautė, kaip jis sekiojo ją akimis, visai nekreipdamas dėmesio į šalia įsitaisiusią moterį, kuri labai stengėsi nepravirkti. Ir Tomasina supyko. Vyrai. Jie visi vienodi. Ima ir ima, bet niekada neduoda, kol užspeiti į kampą. Net ir tada jie sugeba kažkaip išsisukti. Nieko nuostabaus, kad ji laikėsi nuo jų atstu. Padrąsinamai šypsodamasi ji padavė gėrimą moteriai, o pakėlusi graiko kokteilį nuo padėklo, sutiko geidulingai besišypsančias akis.

Vėliau Tomasina įtikinėjo save, kad netyčia pavertė taurę ir gėrimas nutekėjęs per stalą įsigėrė į jo kelnes, bet neneigė, kad pajuto pasitenkinimą, kai vyras atsitraukė, o šviesiaplaukė pašoko su servetėle, kad pagelbėtų.

Galų gale ją atleido. Baro vadybininkas pasakė, kad toks poelgis buvo lūžio taškas, nes gėrimu aplaistyti klientą yra neatleistina. Akivaizdu, kad jai netiko darbas, kuriame reikėjo išlikti ramiai, todėl ji elgėsi netinkamai. Širdies gilumoje Tomasinai buvo smalsu, ar jos atleidimu iš darbo pasirūpino Ksandras Konstantinidas. Ar jis buvo dar vienas galingas vyras, besinaudojantis įtaka tikėdamasis, kad visas pasaulis šoks pagal jo dūdelę? Todėl ir dabar jai buvo įdomu, ar jis ją prisiminė.

Prašau, kad tik jis neprisimintų.

– Ar visi keleiviai pasiruošę lipti? Karališkosios šeimos lėktuvas maždaug už trisdešimties minučių išskrenda į Zachristaną.

Paklusdama iš garsiakalbių dudenamiems nurodymams Tomasina atsistojo ir pakėlė kuprinę. Nesvarbu, prisimena jis ar ne, Ksandras jai visai nerūpi. Šįkart ji keliavo dėl vienos priežasties – tam, kad vestuvių dieną palaikytų Haną, nors dėl jaunikio Tomasina nepaprastai nuogąstavo. Nesvarbu, kad bandė perkalbėti vyresnę seserį neįsipareigoti netinkamam žmogui, jos žodžiai biro kaip žirniai į sieną. Hana arba nenorėjo, arba nedrįso klausytis tikriausiai dėl to, kad nešiojo dykumų karaliaus vaiką, o jam reikėjo teisėto įpėdinio. Atsistojusi Tomasina atsiduso. Padarė viską, ką galėjo, kad perkalbėtų seserį, bet dabar privalo susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti. Jei reikės, bus ryžtinga, ir padės seseriai taip, kaip Hana visada padėdavo jai.

Užsimetusi kuprinę mergina nužygiavo paskui kitus keleivius, kurie, rodės, pažinojo vieni kitus: kelionė nepriminė įprasto skrydžio, kurio belaukiant tvyro įtampa. Bet kai skrisdavo anksčiau, į lėktuvą būdavo įvaryta lyg su antilopių banda iš Serengečio nacionalinio parko, paskui bergždžiai stengdavosi gauti keletą centimetrų erdvės bagažo lentynoje viršum galvos. Šįkart viskas kitaip. Išsičiustiję tarnautojai priminė modelius ir buvo nepaprastai mandagūs visiems keleiviams, geranoriškai rodė jiems kelią.

Staiga už nugaros Tomasina išgirdo balsą su ryškiu akcentu. Sodrus ir skambus lyg varpas. Ji jautė, kaip išdžiūvo burna. Jau kartą girdėjo jį, kai nusikeikė graikiškai, prieš tai paklausęs, ką ji, po šimts, padarė. Tada merginos nugara nuėjo pagaugais, dabar – irgi, nes graikų magnatas atsistojo šalia.

Tomasina spigino į dvi mėlynas abejingas akis, ji troško, kad jos širdis nustotų daužiusis. Be to, troško, kad po pigiais marškinėliais nebūtų matyti sukietėjusių spenelių. Bet jausmų negalėjo suvaldyti, kai akyse matė tik Ksandrą Konstantinidą, kurio nepageidaujamas atvaizdas buvo įspaustas jos pasąmonėje.

Ji atkreipė dėmesį į iš po sniego baltumo marškinių rankogalių tviskančią vyro odą. O kūnas skleidė vos juntamą santalo aromatą, kurį aitrino stiprus tikro vyro kvapas. Kažkodėl atrodė, kad jis įkvėpė visą deguonį ir jai neliko kuo kvėpuoti. Jis buvo energijos ir gyvumo įsikūnijimas, tačiau aplink save skleidė blogį. Nuostabios kobalto spalvos akys kėlė nerimą, it viską permatytų. Netikėtai Tomasina pasijuto esanti silpna, pakėlusi į jį akis pabūgo. Ji niekada taip nesijausdavo. Ir nekreipdavo dėmesio į vyrus, ypač tokius kaip šis. Tomasina turėjo išskirtinę savybę. Savo prekės ženklą. Po karštakošės išore slėpėsi ledinė širdis, ir mergina tikrai nenorėjo keistis.

Ji mintyse prisakė sau nurimti. Keleivių eilė pamažu judėjo į priekį, todėl po kelių minučių ji saugiai ir, tikėjosi, kuo toliau nuo jo sėdės lėktuve. Jeigu skrydis būtų komercinis, leistų sau nekreipti į Ksandrą dėmesio, bet šitas skrydis buvo kitoks. Jie visi buvo svečiai, keliaujantys į prašmatnias, karališkąsias vestuves, todėl tvardydamasi Tomasina priminė sau, kad negali būti nemandagi.

Bet gali likti abejinga. Nebūtina pratrūkti ar elgtis pernelyg draugiškai. Ji jam neskolinga. Ir neatliko patarnaujančios padavėjos vaidmens, todėl galėjo aiškiai išdėstyti, ko norėjo.

– Nagi, nagi, nagi, – sumurmėjo vyras nepriekaištinga anglų kalba, traukdamas pasą iš vidinės švarko kišenės. – Malonu tave čionai matyti.

Tomasina klausiamai sužiuro į jį.

– Atleiskite, ar mes pažįstami?

Kobalto spalvos akys susiaurėjo.

– Taip, nebent turi antrininkę, – tingiai nutęsė jis. – Tu esi ta padavėja, kuri praėjusią vasarą ant manęs suvertė kokteilį. To juk neįmanoma pamiršti?

Akimirką Tomasinai kilo pagunda atsakyti, kad neprisimena. Ketino apsimesti, kad Ksandro akyse nemačiusi, bet nerimavo, kad jis permatė ją kiaurai. Nes niekas nebūtų pamiršęs susidūrimo su Ksandru Konstantinidu, juk taip? Nebent būtų bejausmis. Ji ramiai pakėlė į jį akis.

– Ne, – pasakė, – nepamiršau.

Jis prisimerkė.

– Galvojau apie tave po nutikimo, kažin ar esi pratusi išpilti gėrimą ant kliento?

Ji papurtė galvą.

– Tiesą pasakius, ne. Anksčiau niekada nebuvo taip nutikę.

– Tik su manimi?

– Tik su tavimi, – ji nesiginčijo.

Stojo tyla.

– Nejau taip pasielgei tyčia?

Tiesus klausimas privertė Tomasiną susimąstyti ir ji atsakė kaip galėdama nuoširdžiau:

– Nemanau.

– Tu nemanai? – pratrūko vyras. – Ką reiškia toks atsakymas?

Tomasina suprato, kad jis negalėjo patikėti, ir susidūrusi su veriančiu jo žvilgsniu staiga panoro, kad Ksandras žinotų. Nes tikriausiai niekas anksčiau jam nėra sakęs. Tikriausiai niekas neaiškino, kad priešinga lytis nėra daiktas, kurį gali išmesti šiukšliadėžėn kaip nenešiojamą drabužį.

– Netvirtinsiu, kad negailėjau moters, kurią tu palikai.

Vyras susiraukė, tarsi būtų mėginęs prisiminti, apie kurią moterį ji kalba. Tarsi būtų skaitęs ilgiausią sąrašą tinkamų vardų. Ir staiga jo veidas nušvito.

– Ak, neh1, – sumurmėjo gimtąja kalba, paskui vėl susiraukė. – Kaip suprantu, tau jos buvo gaila?

Tomasina gūžtelėjo pečiais.

– Ji tikrai atrodė nusiminusi. Visiems buvo aišku. Pamaniau, kad galėtum būti švelnesnis. Gal ne viešai pranešti žinią.

Negalėdamas patikėti jis trumpai nusikvatojo.

– Tvirtini, kad iš kelių nugirstų žodžių susidarei neigiamą nuomonę?

– Tikiu tuo, ką mačiau, – Tomasina atkakliai laikėsi savo. – Moteris buvo labai nusiminusi.

– Tiesa, – Ksandras prisimerkė. – Mūsų bendravimas baigėsi, bet ji nenorėjo tuo patikėti, tačiau tąkart privalėjo susitaikyti. Mudu nesimatėme kelias savaites, paskui ji pakvietė susitikti ir ko nors išgerti, aš neprieštaravau. Negalėjau jai duoti, ko norėjo.

Tomasina neskubėjo daryti išvadų, jai pasidarė smalsu.

– Ko jai negalėjai duoti?

Ksandras nusišypsojo, šypsena būtų akimirkai privertusi bet kurią moterį atsigręžti ir apdovanoti jį dievinančiu žvilgsniu.

– Žinoma, kad vestuvių, – meiliai suulbėjo jis. – Bijau, kad susitikinėdamas su moterimis negaliu išvengti tokio prašymo, jos visada nori įteisinti santykius.

Prabėgo kelios sekundės, kol Tomasina atsakė.

– Oho, – iškvėpė ji. – Tokio arogantiško pareiškimo dar nesu girdėjusi.

– Gal ir arogantiškas, bet teisingas.

– Ar tavęs iki šiol dar niekas nepaliko?

– Niekas, – pašaipiai patvirtino vyras. – O tavęs?

Tomasina susimąstė, kodėl leidosi į šitą pokalbį, laukdama laipinimo į lėktuvą. Todėl, kad būtų buvę niekinga jį nutraukti vien dėl to, kad Ksandras Konstantinidas palietė jautrią temą. Ne, jos niekas nepaliko, bet ji tik kartą buvo užmezgusi santykius, nutrūkusius kaipmat, kai tik suprato, jog jos širdis ledinė. Bet Tomasina neketino to pasakoti Ksandrui Konstantinidui. Ji neprivalėjo jam nieko pasakoti, todėl atsakė klausimu.

– Ar tu apskundei mane darbdaviui?

Jis atitraukė žvilgsnį nuo linksmos stiuardesės, kvietusios keleivius vardais iš sąrašo.

– Ne. Kodėl klausi?

– Iškart po įvykio mane atleido.

– Manai, kad prikišau nagus?

Ji gūžtelėjo pečiais.

– Kodėl gi ne? Taip nutiko ir mano seseriai. Vyras, kuris ją veda, atleido ją iš darbo.

– Na, jeigu nori žinoti… Aš to nepadariau. Turiu daug darbuotojų, kuriuos prižiūriu, todėl apie kitų atleidimą nė negalvoju, kad ir kokie nekompetentingi jie būtų. – Vyras nutilo. – Kas nutiko tavo seseriai?

Tomasinai pasirodė, kad Ksandras nenutuokė, kas ji tokia. Kad pats šeichas atleido jos seserį iš darbo, ir tas pats šeichas po įspūdingos šeštadienio ceremonijos taps jos svainiu. Ksandrui Konstantinidui ji tebuvo nevykėlė padavėja, nesugebėjusi išsaugoti darbo vietos, ir jis tikriausiai manė, kad jos šeimos nariai tokie pat.

– Ai, tu jos nepažįsti, – pasakė tiesą Tomasina, nes Hana pasakojo, kad dar nesutiko nė vieno sužadėtinio draugo ir baiminosi, jog jie visi labai įtakingi.

Jų pokalbį pertraukė plačiai besišypsanti stiuardesė prie lentos. Tomasina, gavusi sėdėjimo vietos numerį, atsigręžė į Ksandrą Konstantinidą ir kreivai šyptelėjo.

– Buvo smagu šnektelėti, – pašaipiai tarė ir pastebėjo, kaip melsvos vyro akys apsiniaukė. – Gero skrydžio.

Jos širdis vis dar pašėlusiai daužėsi, kai susirado vietą ir išsitraukė knygą, kurią labai norėjo perskaityti, tai buvo detektyvinis trileris, veiksmas vyko Australijoje; taip ji tikėjosi praleisti ilgas valandas, keliaudama į Zachristano sostinę Aškazarą. Bet susikaupti šiurpiai istorijai buvo nelengva, nes mintys vis grįžo prie įtakingo graiko, kuriam pavyko stipriai ją sujaudinti. Pamėgino snūstelėti, bet nepavyko. Mergina spoksojo pro langą į slystančius debesis, kurie priminė storos vilnos laukus. Pabandė paragauti gardaus maisto, bet apetitas buvo kažkur išgaravęs. Ji tik liūdnai galvojo apie artėjančią šventę, kai džeržgiantis balsas ir vėl nutraukė mintis.

– Tikriausiai vėl dirbsi, kai tik nusileisime?

Tomasina pakėlė akis į Ksandrą Konstantinidą, kuris stabtelėjo ant praėjimo ir teikėsi ją užkalbinti. Susidūrė su trikdančiu kobalto spalvos akių žvilgsniu.

– Dirbsiu? – sutrikusi perklausė.

– Na, tikriausiai dėl to ir skrendi šiuo reisu, – sumurmėjo jis.

Staiga Tomasina suprato. Graikas manė, kad ji keliauja kaip padavėja, patarnausianti karališkosiose vestuvėse!

Na, kodėl turėtų galvoti kitaip? Ji išsiskyrė savo apranga, kitos moterys lėktuve buvo pasidabinusios auksiniais papuošalais, kurie, matyt, nemažai kainavo, ir vilkėjo dailiais, dizainerių kurtais drabužiais. Sesuo primygtinai reikalavo prieš vestuves įsigyti kelis naujus drabužius, bet Tomasina atkakliai spyriojosi. Nes Hana jau daugybę kartų jai padėjo, o ji prisiekė, kad nuo šiol išsivers pati.

Vien dėl to, kad ištekėsi už turtingo vyro, aš neprivalau priimti iš jo pinigų, – tada išdidžiai atsisakė Tomasina. – Labai dėkoju, bet rengsiuosi tai, ką turiu spintoje.

Ar dėl aprangos Ksandras Konstantinidas nusprendė, kad ji samdyta darbuotoja, o ne vestuvių svečias? Dėl to, kad avėjo senus sportinius batelius, o ne aukštakulnius raudonais padais, kurių visi būtų tikėjęsi? Staiga Tomasinai toptelėjo, kad galėtų truputį pasilinksminti, kad vestuvės, kurių taip nelaukė, būtų smagesnės. Gal būtų labai linksma, jeigu graikų magnatas ją paglobotų, kol sužinos, kokie ryšiai ją sieja su kilmingu Al Dija?

Nuo įdėmaus vyro žvilgsnio ji nedrąsiai gūžtelėjo pečiais.

– Taip, – atsakė, – tokiame renginyje galima daug uždirbti, o šeimininkai nori, kad tarp zachristaniečių patarnautojų būtų ir britų. Supranti, na, kad angliškai kalbantys svečiai jaustųsi kaip namuose.

Ksandras linktelėjo.

– Džiugu girdėti, kad jie taip gražiai pasielgė.

Tomasina užgniaužė norą piktai nusikvatoti. Neprabėgs nė minutė, kai jis paklaus, ar ji kada nors skrido lėktuvu! Ji ištiesė rankas, paskui suspaudė minkštos sėdynės porankius, lyg skęstantysis šiaudą.

– Žinau, – atsidūsėjo. – Tikėkimės, kad nepriprasiu prie prabangos, nes vis tiek teks grįžti prie skurdžios kasdienybės.

– Tikėkimės, kad nereikės.

Vyras trumpam bemaž abejingai šyptelėjo, šypsena priminė žiovulį, lyg Tomasina jau būtų jam įkyrėjusi. Žvilgsniu nusekė stiuardesę riestu užpakaliuku, mintimis atrodė nukeliavęs toli toli.

– Jeigu neprieštarausi… Turiu šiek tiek darbo.

Tomasina žiojosi atrėžti, kad tai jis ją užkalbino, bet, neaišku kodėl, susičiaupė, o jis praėjimu tarp sėdynių nužingsniavo tolyn. Ir ne ji viena nulydėjo jį akimis, visos moterys stebėjo, kaip jis yrėsi į lėktuvo priekį. Tomasina nenoromis suprato, kad įsidėmėjo tvirtus graiko pečius ir ant sprando krintančias tamsių, tankių plaukų sruogas. Pagalvojo, kad dar nė karto nesutiko taip savimi pasitikinčio vyro. Atrodė, kad aplink save jis skleidė keistą nuotaiką, kuri net jai darė įtaką, ir Tomasina dėl to ant savęs pyko.

Dar nepatirtas virpulys perbėgo merginos nugara, ji stipriai sugniaužė kumščius, o lėktuvas skrodė dangų, nešdamas į dykumų karalystę.