Отрывок из книги
– Gražios kėdės, – išsiviepė Lulu Sonders ir klestelėjo į vieną iš dviejų ąžuolinių Adirondako stiliaus [Adirondako architektūrinį stilių suformavo stovyklavietes Niujorko valstijos Adirondako kalnuose kūrę meistrai. Šio stiliaus namai ir baldai pasižymi masyvumu, statomi ir gaminami daugiausia iš rąstų, kad sukurtų kaimo atmosferą.] kėdžių, kurios puikavosi prie ryškia mozaika dekoruoto stalelio priešais Cuppa Java kavinę. Šie rankų darbo šedevrai puikiai tiko jaukioje kavinukėje. Sofija ilgai ieškojo lauko baldų, ir vieną popietę netikėtai užmačiusi kėdes Harlano Džounso verandoje nustojo dairytis kokių kitų. Jos tobulos, nes padarytos vietos meistro.
Mažame Edžertono Krantų miestelyje kuo daugiau prekių įsigyjama iš vietos prekeivių, tuo geriau. Kavos pupeles Sofija pirko iš vietinės parduotuvės, kurioje jas skrudino, bandeles kepė iš vietinių produktų ir tiekė klientams kartu su gėrimais, pavadintais vietinių įžymybių vardais. Ji nusamdė Lulu, kuri buvo kilusi iš šeimos, gyvenančios Edžertono Krantuose nuo pat jų atsiradimo dienos, ir kuri dėl savo draugiško ir pagyrūniško charakterio buvo tapusi kone vietine legenda. Pati Sofija čia gyveno visą gyvenimą ir troško, kad kavinukė darytų amžinumo įspūdį.
.....
– Kokia gi, ponia Mejers? – pasidomėjo Sofija.
– Ogi dėl Pavasario šėlsmo šventės. Svarstėme, kas pritrauktų miesteliui dėmesio, o vietos gyventojams suteiktų malonaus jaudulio. – Raudonos Mildredos lūpos išsirietė į plačią šypseną. – Radau tobulą sprendimą. – Pasiraususi plačioje gėlėtoje rankinėje Mildreda ištraukė storą bloknotą, primargintą tik jai vienai būdinga kilpine rašysena. – Meilės loterija.
.....
