Читать книгу Raudono batelio istorija - Shirley Jump - Страница 1

Sara Grifin stebėjo, kaip pro ją praskrieja raudonas batelis, tada lėtai apsiverčia, ir pro atvirą langą išlekia į nebūtį. It suakmenėjusi ji kurį laiką tiesiog stovėjo tarsi žiūrėjo, o paskui, suvokusi, kas ką tik nutiko, pašoko it įgelta ir puolė gaudyti vienetinio dizaino raudono Frederiko K aukštakulnio.

Tai batelis, kuris atgaivins arba sugriaus jos karjerą – tas pas batelis, kuris ką tik dingo, praskriejęs pro visus tris aukštus.

– Kaip galėjai taip pasielgti? – šūktelėjo ji, bet jaunesnioji jos sesuo, stovėjusi prie lango, nieko neatsakė. – Ar nežinai, koks svarbus tas batas? – Sara persisvėrė per palangę, ieškodama tamsiai raudonos odos dėmės ant pilko šaligatvio. Nieko, nieko…

Ten. Prie šiukšlių dėžės. Jai kaipmat palengvėjo. Puiku, batelis sveikas. Atrodė sveikas, bent jau iš čia, bet niekada negali žinoti. Ji pasitraukė nuo lango ir išlėkė pro duris.

– Kur eini? – Jos sesuo, regis, nuoširdžiai nustebo. Sara stabtelėjo ir įsispoksojo į Dianą. Nejau ji tikrai tikėjosi, kad Sara liks čia baigti ginčo?

Diana Grifin buvo liekna, bet neįtikėtinai stipri. Ji taip dažnai leisdavo popietes boksuodama kriaušę sporto klube, kad kriaušę jie keitė du kartus per tuos dvejus metus, kai Diana buvo klubo narė.

Prasidėti su Diana nebuvo išmintinga. Sara tai žinojo. Dianos karštakošiškumo ir Saros pomėgio išsakyti tikruosius savo jausmus derinys – pats pavojingiausias, koks tik gali būti. Dabar batas – batas – buvo ant šaligatvio, o jos karjera kabėjo ant plauko.

– Turiu pasiimti batelį, – tarė Sara. – Ar žinai, kas nutiks, jei…

– Pamiršk tai, Sara. – Diana nepritariamai mostelėjo ranka. – Tai tik batas. Jei nori ko nors mielo ir žavaus, duosiu tau porą savų.

Sara iškėlė rankas ir pražygiavo pro Dianą.

– Tu nesupranti, Diana. Niekada nesupratai.

Jos sesuo papurtė galvą.

– Ko nesuprantu? Kad stengiesi sugriauti mano gyvenimą… vėl?

Drama. Jos jaunesnioji sesuo visuomet viską dramatizuodavo. Atrodė, kad, būdama dar maža mergaitė, ji negavo pakankamai dėmesio ir dabar nuolat jo siekė. Puikus pavyzdys – bato skrydis pro langą. Sara matė ne vieną sužvaigždėjusį modelį šitaip besielgiant dėl tokių pat kvailų ir nereikšmingų dalykų, kaip kad kampinis stalelis arba per šiltas vynas taurėje. Kaip tik tokio elgesio buvo primarginti paskalų puslapiai Užkulisiuose. Parašyti pačios Saros.

Ji pavargo nuo tų dramų, nuo susireikšminusių žmonių, apie kuriuos ji pati rašė geltonajai spaudai. Bent kartą ji troško pamatyti, kaip kas nors sulaužo stereotipus, kuriuos ji pati skelbė riebiose antraštėse. Kaip kas nors tampa sąžiningas, pripažįsta, kad scena klube buvo kvaila ir kad gyvenime yra daug svarbesnių dalykų, nei pasirodyti šeštame puslapyje.

– Neturiu tam laiko, Diana. – Sara atidarė duris, nuskubėjo žemyn ir išlėkė į perpildytą gatvę viename Manhatano rajonų. Eismas ūžė, šiukšlių mašinos pypsėjo, o statybininkai kažką daužė. Ji įsimylėjo šį rajoną iš pirmo žvilgsnio, rado mažą butą sename name rausvo smiltakmenio fasadu ir mielą nuomotoją, kuri per Kūčias atnešdavo jai sausainių.

Jos butas buvo beprotiškai mažas ir trečiame aukšte, be jokio durininko ar lifto. Bet rajonas buvo žavus ir tikras, toks, apie kokį Sara visada svajojo.

Ryški rudens saulė akimirkai apakino. Sara pasuko į dešinę, link ponios Sampson šiukšliadėžių, visiškai tikra, kad ras batelį ten. Kaip tik ten, kur matė jį vos prieš kelias sekundes.

Erdvė priešais šeimininkės šiukšliadėžes buvo tuščia. Na, ne visai – sulankstyta gėrimo skardinė, du kečupu išterlioti popieriukai nuo mėsainių ir suplėšyta kinų maisto dėžutė, iš kurios į tamsią balą tekėjo likučiai, – bet ten nebuvo paties svarbiausio daikto Saros Grifin gyvenime.

Batelio.

Ją užplūdo panika. Jis negalėjo dingti. Negalėjo. Juk neėmė ir tiesiog neišėjo, ar ne? O kas gi norėtų tik vieno bato? Kokia vieno aukštakulnio vertė?

Ir kaip tik to batelio, iš visų batelių pasaulyje. Visiškai nepraktiško, tinkamo tik ypatingoms progoms. Aišku, kad niekas negalėjo jo paimti.

Vis dėlto, jei batelio čia nėra, kažkas jį turi. Klausimas kas? Ir kodėl?

Ji apsižvalgė tikėdamasi pamatyti, kas nešasi raudonąjį aukštakulnį. Šaligatvį užplūdo skubantys verslininkai, jie lėkė tiesiai pro ją, apsiavę sportbačius ir pusbačius. Niekas nesinešė batelio.

Aukštas tamsiaplaukis vyras dryžuotu kostiumu sustojo netoliese. Sara nesuprato, pažįsta jį ar ne. Velnias, visi tie vyrai gatvėje iš nugaros atrodė vienodai – kostiumai ir bateliai. Ji pamatė, kaip jis gūžtelėjo pečiais, įkišo ranką į švarko kišenę ir nuėjo savo keliais. Ar jis turėjo batą?

Dar akimirką ji stebėjo jį, paskui nusprendė, kad ne. Iš nugaros jis atrodė pernelyg panašus į mielą kaimyną, – gražų mielą kaimyną, – kad pakeltų besimėtantį batą ir jį nusineštų. Sara apsvarstė galimybę bėgti iš paskos, dėl viso pikto, bet jis susistabdė pravažiuojantį taksi ir dingo. Po velnių.

Batas privalo būti čia. Kažkur. Sara pasilenkė ir priėjo prie šiukšliadėžių. Gal žiurkė nusitempė jį į savo tamsų urvą? Nuo tos minties jai pasidarė bloga, bet ji vis tiek patikrino. Pažiūrėjo už, šalia ir net po tamsiai rudais konteineriais.

Jokių batų nė kvapo.

Dabar panika užgniaužė gerklę, grasindama uždusinti. Tai negalėjo vykti iš tikrųjų. Negalėjo, negalėjo, negalėjo. Karlas ją užmuš. Ne, ne tik užmuš, – suluošins ją, nukirs galvą ir jos begalvį kūną pakabins stovėjimo aikštelėje kaip idiotizmo pavyzdį.

Kaip, po velnių, jai pavyks išlįsti iš paskalų puslapių ir persikelti į pagrindinę Protingos mados dalį, jei ji negali išsaugoti paprasto batelio? Pro langą išskrido ne tik Frederikas K. Drauge su juo – ir visos svajonės apie karjerą.

Mėnesių mėnesius Sara norėjo tapti viena Protingos mados, mėnesinio žurnalo, leidžiamo tos pačios įmonės, kaip ir paskalų žurnalas, redakcijos darbuotojų. Vienas žurnalas buvo spindintis ir gerbiamas leidinys, kitas – baisioji įseserė. Tačiau darbas paskalų žurnale buvo gerai apmokamas. Toks, kurio Sarai beviltiškai reikėjo. Jis buvo pirmas laiptelis, tarpinė stotelė.

Tačiau tapo ilgalaike vieta. Ji nekentė jos kasdien vis labiau. Persikėlimas į Protingą madą ir rašymas apie naujausias juvelyrikos madas bei sijonų ilgius buvo ne visai tai, ką pavadintum rimtu žurnalistiniu tyrimu, bet bent jau žingsnis teisinga kryptimi. Žingsnis tolyn nuo visų metų, kuriuos ji praleido stebėdama ir rašinėdama šauktukais nusėtas istorijas apie tai, kaip žavingai gyvena įžymybės.

Ji pavargo dirbti antrame plane. Pavargo atidėlioti savo ateitį. Batelis, kad ir kaip kvailai tai skambėtų, buvo simbolis visko, ką Sara buvo nusprendusi pakeisti savo darbe, savyje ir, svarbiausia, savo gyvenime.

Praėjo penkiolika beprotiškų paieškų minučių, ir Sara buvo priversta pripažinti, kad batas dingo. Ji užbėgo į savo butą, tiesiai prie lango, nekreipdama dėmesio į ant sofos sėdinčią Dianą, kuri tvarkėsi nagus su tokia ramybe, lyg nesuprastų, kokį baisų nusikaltimą ką tik padarė. O jei ir suprato, jai tiesiog nerūpėjo…

Šiaip ar taip, tai – tipiškas Dianos elgesys.

Sara ir jos sesuo buvo panašios išoriškai – abi lieknos, abi turėjo ilgus rudus plaukus su raudonu atspalviu, kuris žvilgėdavo auksu, joms per ilgai pabuvus saulėje, ir abi didžiavosi didelėmis žaliomis akimis. Bet, kalbant apie jautrumą ir empatiją, Sara dažnai stebėdavosi, kas nutiko sesers jausmams. Ji mylėjo Dianą, bet jos nesugebėjimas įsijausti į kitų žmonių problemas trukdė jų santykiams kaip rakštis. Regis, Diana nusprendė, jog Sara pakankamai jaudinasi ir rūpinasi už jas abi.

– Prašau, būk ten, – sušnibždėjo Sara. Ji pasilenkė pro langą, antrą kartą atidžiai žiūrėdama į šaligatvį.

Nieko. Batas dingo.

Sara susmuko ant ąžuolinių grindų.

– Man šakės.

– Nesuprantu, kodėl išpūti tokį didelį burbulą, – tarė Diana ištiesdama pirštus, kad įvertintų nagučių grožį. – Tai – tik batas.

– Tai – mano darbas. – Ir daug daugiau, – pamanė Sara. Jos sesuo niekada nesuprastų, ką reiškė tas batelis. Kad tai buvo daug daugiau, nei pirmas jos projektas Protingos mados žurnalui. Na, gerai, gal ne visai dideliam – tik ketvirčio puslapio naujosios Frederiko K kolekcijos aprašymui su atsiliepimu apie pagrindinį kolekcijos akcentą. Bet tai buvo pradžia, kaip tik to Sarai ir reikėjo.

Ji negalėjo priversti Dianos suvokti, kad tas paprastas raudonas batelis su dirželiais buvo visų Saros svajonių išsipildymas.

– Ne tik tai. Tas batelis yra vienetinis, slaptas prototipas, kurio niekas negali pamatyti iki pavasario madų šou. Niekas.

Diana gūžtelėjo pečiais.

– Tu pamatei.

– Nepadedi man, Diana.

– Nupirksiu tau antrą porą. Štai. Problema išspręsta.

– Tu negali jų nupirkti. Čia ir esmė. Niekas negali jų turėti, iki pasibaigs pavasario madų šou. Mano vadovas patikėjo juos man, o dabar…

Ką ji darys? Kaip, velniai griebtų, viską paaiškins? Rudens numerio fotosesija – vos už trijų dienų, o pusės pagrindinio jos veikėjo nėra. Žurnalas viską suderino ir pasiruošė, paliko vietos nuotraukoms ir straipsniui apie mados savaitę, kuri vyks po dviejų savaičių. Žymiausi dizaineriai pristatys savo kitų metų pavasario kolekcijas, visas Niujorkas dūgs nuo kalbų apie naujausius jų kūrinius. Žurnalui tai buvo svarbiausia metų savaitė, tokia, per kurią įtampa buvo didelė, o viltys dar didesnės.

Ji negalėjo priversti Dianos to suprasti nei, Sara buvo tuo tikra, paaiškinti seseriai, kodėl ji iš viso pasiėmė batelius namo. O paaiškinti tai Karlui bus dar sunkiau nei pasakyti, kad vieną jų pametė.

Kodėl pasiėmei tuos vienetinius Frederiko K batelius namo, Sara?

Nes maniau, kad jei bent trumpam juos paturėsiu, jie pakeis mano gyvenimą.

O taip, kaip sviestu patepta. Teks stoti į eilę darbo biržoje.

– Na, turime bėdą. Ir ją reikia tuojau pat išspręsti. – Diana paslėpė dildę, išsitraukė lūpų dažų dėklą ir pasidažė.

– Tai – metų niekšybė. Tu tiesiog rankos mostu išmetei mano karjerą į nebūtį. Dievaži, ačiū, Diana.

– Neturėjau omenyje to kvailo bato. – Diana atsiduso ir pažvelgė seseriai į akis. – Turiu omenyje tėtį. Negali jo palikti mano bute. Aš turiu savo gyvenimą.

Jos vėl grįžta prie to paties? Saros tai neturėtų stebinti. Diana nesitraukdavo tol, kol gaudavo norimą atsakymą. Pageidautina tokį, kuris apsaugotų ją nuo bet kokios atsakomybės.

Metų metus Sara buvo prisiėmusi rūpintojėlės vaidmenį. Vos susirgus jų mamai, būtent Sara tapo namų šeimininke. Sielvartas dėl žmonos vėžio sukaustė jų tėvą, ir Sarai teliko dvi išeitys – leisti viskam ristis po velnių arba užimti motinos vietą.

Bridžita Grifin tarp gyvenimo ir mirties buvo beveik dešimt metų, kol mirtis pagaliau užbaigė jos kančias. Tiek daug metų Sara ruošėsi jos mirčiai, bet kai ji pagaliau atėjo…

Ji tiesiog sustingo. Jos gyvenime atsivėrė skylė, ir ji iki šiol nerado kuo ją užpildyti. Gyvenk savo gyvenimą, – kartą pasakė jos tėvas.

Kokį gyvenimą? – troško paklausti ji. Šitiek metų ji atidavė šeimai. Nebuvo laiko pasimatymams, svajonėms ar mintims apie tai, kokį kelią ji būtų pasirinkusi, jei tik…

Visi tie jei tik buvo išgyventi dėl Dianos. Sara pasirūpino, kad jos sesutė patirtų viską – pasimatymus, išleistuvių pokylius, vakarėlius, – net jei tai reiškė, kad Sara privalėjo laukti namie, užuot dariusi tą patį. Arba dirbti viršvalandžius, kad padėtų sumokėti už visas Dianos svajones.

Jų tėvas visą gyvenimą sunkiai dirbo, bet policininko alga buvo nedidelė. Pablogėjus žmonos sveikatai, jis apleido šeimos biudžetą, taigi Sara pradėjo dirbti, kiek galėdama prisidėdama prie šeimos santaupų. Nieko nesakydama tėvui, tiesiog tyliai jais pasirūpindama.

Tai reiškė, kad jos gyvenimas buvo atidėtas tokiam ilgam laikui, kad ji pamiršo, jog jis egzistuoja ir po darbo. Dirbant gerai mokamą darbą, kuris kasdien graužė jos sąžinę, Sarai reikėjo pokyčio, ir ji manė, kad, atsinešusi namo tą Frederiko K batelį, žengs pirmąjį žingsnį.

Sunkoka žengti bet kokį žingsnį, avint tik vieną batelį.

– Diana, tu pažadėjai, – tarė Sara. – Negali atsisakyti tiesiog todėl, kad tau nepatogu.

Jos sesuo susiraukė. Tiesa pasiekė tikslą.

– Negaliu visko mesti tiesiog todėl, kad tu nusprendei, jog tėtis užsibuvo. Turiu omenyje, juk turiu darbą, draugus…

– O aš, ką, ne? – paklausė Sara.

Diana vos susilaikė nenusijuokusi.

– Sara, nenoriu būti bjauri, bet juk tu neturi asmeninio gyvenimo. Aš kas vakarą išeinu. Negaliu būti auklė tėčiui.

– Aš taip pat išeinu. Dažniau, nei norėčiau.

– Taip, rašyti apie tai, kaip kiti gyvena savo gyvenimus. Dėl to tu netampi komunikabilumo karaliene.

Sara sesers žodžius ignoravo. Žurnalas mokėjo jai už tai, kad aprašytų įvykius. Na ir kas, kad jai likdavo labai mažai laiko kitkam, nei tik stebėti ir rašyti? Ji buvo atsakinga. Atliko dukters pareigą, priimdama pas save tėtį pastarąsias kelias savaites.

– Dirbu savo darbą, sese. Tai, į ką galėčiau labiau susikoncentruoti, jei tesėtum savo pažadą. Tėtis su tavimi ilgai nebus.

Na, gerai, Sara negalėjo to pažadėti. Martinas Grifinas ir jo siaubingai bjaurus fotelis jos bute jau gyveno ilgiau nei metus. Mirus jų mamai, Martinas kelias savaites klajojo po tuščius, tylius jų šeimos namus, kol Sara jį galiausiai įkalbėjo juos parduoti. Tėčiui nesisekė gyventi vienam – jis praleido pernelyg daug metų policijoje ir buvo labiau pratęs prie vyriškos draugijos nei prie namų ūkio. Jis pamiršdavo pavakarieniauti, perkelti šlapius drabužius į džiovyklę, įdėti į kavos aparatą filtrą. Sara užeidavo dukart per dieną jaudindamasi, kad vieną dieną jis susižeis, ir pagaliau pasiūlė jam įsikraustyti pas ją. Jos tėvas, nors ir niūriai nusiteikęs, atrodė, mėgaujasi gyvendamas su ja ir stengėsi kiek įmanydamas padėti. Nebūtinai taip, kaip Sara norėjo, bet ji mylėjo tėvą ir džiaugėsi jo draugija.

Vis dėlto jai reikėjo nepriklausomybės. Laisvės nesijaudinti. Ji jaudinosi metų metus – dėl namų, dėl tėvo, dėl sesers, bet daugiausiai dėl motinos, – ir visa atsakomybė buvo taip sunkiai užgulusi jos pečius, kad ji stebėjosi, kaip nepalūžo. Dabar atėjo Dianos eilė būti atsakingai. Nuimti nuo Saros dalį naštos.

Tik Diana niekada nenorėjo jokios atsakomybės. Gal Sara padarė klaidą, būdama tokia atlaidi savo jaunesniajai sesutei.

Sesuo įsidėjo lūpų dažus į rankinę ir išsiėmė plaukų šepetį ir rankinį veidrodėlį.

– Aš planuoju Sodininkystės draugijos labdaros pokylį. Tai – pirmas mano darbas po koledžo ir jis itin svarbus, Sara. Aš neturiu laiko šitam… blaškymuisi.

Sara nutylėjo, kad darbas, apie kurį kalbėjo sesuo, buvo savanoriškas, jį pasiūlė jos vaikino mama, Sodininkystės draugijos pirmininkė. Jos sesuo dar nerado darbo, kuriame liktų ilgiau nei dvi savaites.

– Tas blaškymasis yra tavo tėvas. – Sara papurtė galvą. – Prisiekiu, mes tikriausiai – ne giminės.

– Leisk jam likti čia. Jam vis tiek labiau patinki tu.

Sara žvilgtelėjo į seserį, bet Diana atsidėjusi ant piršto raitė savo kirpčius.

– Diana, jis myli mus abi vienodai.

Diana prunkštelėjo.

– Turiu du šunis, Sara. Ir tikrai vieną myliu labiau nei kitą.

– Mes – jo vaikai, ne gyvūnėliai. Šeiminiai ryšiai yra daug stipresni, nei apykaklės nuo blusų.

Diana kilstelėjo antakį.

– Bet, Sara, – sudejavo ji, – tau geriau sekasi su juo susitvarkyti. Aš su juo net nesutariu.

– Ar yra geresnis būdas pagerinti santykius, nei jam atsikraustyti pas tave? – Sara nusišypsojo sesei. Nuožmiai nusišypsojo.

– Geriau nupirksiu jam bilietus į artimiausias krepšinio rungtynes.

– Atleisk, sese, bet dabar tavo eilė. – Sara sukryžiavo rankas ant krūtinės. – Net jei šiandien ir sugriovei mano karjerą, tavęs taip lengvai nepaleisiu. Mėnesio pabaigoje perkraustysime jį pas tave. – Dėl to paties jos ginčijosi dar prieš pusę valandos – ir štai, kuo tai baigėsi. Diana pakėlė artimiausią daiktą ir švystelėjo jį pro langą.

Šįkart Sara nepasidavė. Ji per dažnai nusileisdavo, aukodama savo pačios planus. Diena, kai ji išėjo iš biuro su impulsyviai į krepšį įbruktais Frederiko K bateliais, buvo diena, kai ji nusprendė nustoti būti atsakingąja ir patikimąja. Jei ji nebus tvirta dabar ir nepareikalaus, kad aplinkiniai pasikeistų, reikalai gali niekada nepajudėti, o tai jai nebuvo priimtina.

Išskyrus tai, kad dabar ji buvo pernelyg susirūpinusi tuo prakeiktu batu.

Diana cyptelėjo:

– Bet…

– Ne. Nuspręsta. Daugiau apie tai nekalbėsiu. Jei kada nors rasiu tą batą… – Sara buvo bepradedanti pulti į paniką, kad niekada jo nebepamatys, bet dabar negalėjo apie tai galvoti, nes išprotės. – …iki beprotybės dirbsiu žurnale. Tai – mano didysis šuolis. Tėtis nekenčia vienatvės, pati žinai, koks jis tampa, kai lieka vienas.

– Aš negaliu. Turiu…

Sara atsisuko į seserį. Pro langą skriejančio bato vaizdinys praplaukė prieš akis drauge su ilgais nusivylimų metais. Jos akys sutiko Dianos žvilgsnį.

– Turi šeimą, kuriai tavęs reikia, Diana. Tai – viskas.

– Tu klysti, – tyliu ir žemu balsu atsakė Diana.

Ar Dianai viskas gerai? Pažįstamas jaudulys, kurį ji jautė šitiek metų, kai Dianai buvo daugiau mama nei sesuo, atgijo. Jos savimi pasitikinti gražioji jaunesnioji sesuo retai rodė pažeidžiamumą ar silpnumą. Ji visada buvo, kaip sakė žmonės, ugnies kamuolėlis. Ir vis dėlto atrodė, kad Diana kažkokia melancholiška.

– Diana, ar tau viskas gerai?

Sara ištiesė ranką, bet Diana pakilo, įsidėjo šepetį ir veidrodį į rankinę ir nuėjo link durų.

– Jei tėtis atsikraustytų pas mane, tai būtų katastrofa. Prašau, Sara, leisk jam likti pas tave. Visiems bus lengviau.

Akimirką Sara buvo benusileidžianti. Kad atleistų Dianą nuo nenorimos pareigos. Tada sesuo ištarė žodžius, kurie grąžino Sarai ryžtą:

– Pripažink, Sara, tu esi ta, kuria visi pasikliauja. Tu vienintelė atsakinga šioje šeimoje.

– Nenoriu tokia būti, – tarė Sara, kai sesuo jau buvo tarpduryje. – Daugiau nebe.

Keilebas Luisas padėjo batą ant viršutinės savo spintelės, esančios už stalo, lentynos, grįžo į savo kėdę ir įsispoksojo į ištaigingą raudoną aukštakulnį, kurį rado ryte. Septinto dydžio, aptakių tamsiai raudonų formų, su T formos dirželiu. Daiktas tikrąja to žodžio prasme nukrito iš dangaus, beveik jam į rankas. Koks tai sutapimas?

Jis tikriausiai padirbtas. Juk negalėjo būti itin slaptas visų aptarinėjamos ir laukiamos naujos Frederiko K kolekcijos prototipas. Nuo tada, kai jis atvėrė savo duris, moterys išpirkdavo visas sukneles, palaidines ir sijonus, kuriuos pasiūdavo madingiausias kylantis Bostono dizaineris. Jos valandų valandas stovėdavo eilėje tik tam, kad gautų galimybę nusipirkti kokteilinę suknelę. Beveik sukėlė riaušes praėjusį rudenį per kašmyro megztinių pristatymą.

Frederikas K buvo naujas trokštamiausias žaisliukas mados pramonėje, o LL Dizainas vis bandė jį vytis. Keilebas savo motinos įmonę perėmė kiek daugiau nei prieš metus, kai LL Dizainas buvo populiarumo viršūnėje. Ir iš karto stebėjo, kaip pasirodo Frederikas K, ir vagia jų klientus, vieną po kito, kaip pelė, džiaunanti nuo stalo sūrį.

Tuo metu statymai pakilo. Sunkios ekonominės būklės smūgis, sumažėjusi aukštosios mados paklausa, o dar prisidėjusi konkurencija. Keilebas jau mėnesių mėnesius stengėsi atgaivinti verslą. Bet jam trūko motinos akies moteriškiems drabužiams, todėl viskam, ką sukūrė dizaineriai, trūko tos ypatingos LL Dizaino kibirkštėlės. Keilebas negalėjo pasakyti, ko trūko, bet gaminiai tiesiog nebebuvo tokie pat.

Velnias, viskas pasikeitė nuo tada, kai jis perėmė motinos verslą, užėmęs pareigas, neturėdamas jokios patirties. Tuo metu kito pasirinkimo nebuvo. Vieną dieną Lenora buvo su jais, kitą jau kovėsi dėl savo gyvybės. Be įmonės įkūrėjos darbuotojai puolė į paniką. Vienintelis variantas buvo užimti jos vietą kam nors, kam įmonė rūpėjo taip pat, kaip Lenorai. Tai turėjo būti trumpalaikis sprendimas, kol jis įgalės pasamdyti ką nors vietoj savęs.

Praėjo nemažai laiko, kol Keilebas suprato, kad nesvarbu, kaip jam rūpi įmonės ateitis, to neužteks kompensuoti jo patirties trūkumą, kad įmonė veiktų efektyviai ir pelningai. Jam reikėjo būti protingam ir bent jau nusamdyti naują pagrindinį dizainerį. Bet, įmonės turtui tirpstant, pinigų papildomiems darbuotojams nebeliko. Tuo metu Keilebas manė galįs su tuo susitvarkyti.

Vis dėlto juk tai – tik suknelės ir palaidinės. Nejaugi tai taip sudėtinga?

Ko gero, kad labai sudėtinga, ir visai ne tai, kuo galėtų užsiimti buvęs rinkodaros direktorius. Jis žinojo viską apie tai, kaip parduoti prekes vartotojui, – problema buvo sukurti prekę, kuri vartotojui iš tiesų patiktų.

Pavasario madų šou buvo lemtinga proga LL Dizainui. Reikėjo išsikovoti publikos dėmesį dabar arba užverti dešimtmečius skaičiuojančių mados namų duris. Ir pripažinti, kad jis vienu rankos mostu sugriovė viso savo motinos gyvenimo darbą. Jei ji tik žinotų, kas atsitiko jos įmonei… Na, visa laimė, kad nežino.

Puikiai padirbėjai, Keilebai. Gal tuo pačiu nori susprogdinti ir kokį mažą kaimelį?

– Tai ne… – jo asistentė Marta Nesbaum stabtelėjo prie jo stalo ir ranka užsidengė burną. Jis net negirdėjo moters įeinant – vien tai jau rodė, koks išsiblaškęs jis buvo pastarąsias kelias savaites. Keilebas Luisas, savo buvusioje darbovietėje buvęs itin smulkmeniškas ir pastabus, dabar aiškiai buvo beprarandąs savitvardą. – Ar tai?..

– Gal, – tarė Keilebas. – Jis puikiai atitinka nutekėjusį aprašymą.

– Ar galiu paliesti?

– Marta, tai batelis, ne Žydrosios vilties deimantas.

Marta metė į jį žvilgsnį, sakantį Nieko tu nesupranti.

– Tai ne tik batelis, Keilebai, tai… seksas aukšta pakulne.

Keilebas sukikeno. Jis nesitikėjo, kad jo smarkioji šešiasdešimtmetė asistentė pasakytų ką nors panašaus.

– Moterys ir batai. Kai mokslininkai atras vaistus nuo vėžio ir supras, kaip buvo pastatytas Stonhendžas, esu tikras, jie ims darbuotis prie šios paslapties.

– Iš kur tu jį gavai?

– Kažkas jį pametė.

– Ką turi omenyje? Kažkas jį pametė? Kas taip pasielgtų? – Marta prisimerkė. – Juk tu neįsibrovei į Frederiko K fabriką ir nepavogei jo, tiesa?

Jis nusijuokė.

– Ne, dar nesu toks beviltiškas.

Dar. Bet ar ilgam? LL Dizaine dirbo keturi šimtai žmonių. Keturi šimtai žmonių, kurie juo tikėjo, kuriems reikėjo mokėti paskolas bankui, kurių vaikus reikėjo leisti į koledžus, kuriems reikėjo valgyti. Tai nebuvo tik Lenoros Luis palikimo griūtis, ir tai graužė jį naktimis…

Tai mintis apie visus tuos žmones, stovinčius eilėje prie bedarbio pašalpos. Dėl jo kaltės.

Tūkstantąjį kartą Keilebas svarstė, kokia beprotybė pastūmėjo jį galvoti, kad jam pavyks suvaldyti tokią įmonę. Po velnių, jam vos sekėsi suvaldyti savo paties gyvenimą. Jis padarė tiek klaidų, kad jos laisvai užpildytų kruizinį laivą. Galbūt, jei jis turėtų…

Ne, jis negalvos apie tai. Tai praeitis – praeitis, kuri jį vis dar nepaliaujamai graužė.

Marta ištiesė ranką ir paėmė glotnų tamsiai raudoną batelį. Suspaudė delne, švelniai kaip vos gimusį kačiuką, ir, jis galėjo prisiekti, kone įkvėpė odos kvapo.

– Jis toks gražus. Nenusakomai… – Ji atsiduso, atsuko dešiniąją jo pusę ir parodė vos matomą įbrėžimą. – O Dieve. Kas čia nutiko?

– Nesėkmingas susitikimas su asfaltu. – Ko gero, įbrėžimą galima užlyginti, bet, šiaip ar taip, Keilebui tai nerūpėjo. Jis nefotografuos batelio, neparduos ir neavės jo. Tiesiog panaudos savo asmeniniams tikslams.

Tokia mintis jam į galvą šovė beveik tą pačią akimirką, kai ryte pakėlė šį aukštakulnį. Jis taip skubėjo į vietą, kur vyks Mados savaitė, kad vos pastebėjo išmestą aukštakulnį. Bet raudonos spalvos blyksnis patraukė žvilgsnį, ir jis sustojo, gal iš smalsumo, gal ir dėl kažkokio keisto šeštojo pojūčio, pakuždėjusio, kad vienišas batelis nėra šiaip sau batas, o kažkas svarbesnio.

Labai svarbaus.

Dar prieš jį pakeldamas, Keilebas atpažino padą juodais dryžiais, puošusį kiekvieną Frederiko K batelį. Tada pastebėjo į odą įsiūtą dizainerio autografą. F, tada keverzonė, tada K. Raštas kaip tikro gydytojo.

Prieš pagalvodamas, ką daro, Keilebas įsikišo batelį į švarko kišenę, sustabdė taksi ir išvažiavo į susitikimą. Be abejo, kažkas batelio pasigedo…

Bet Keilebas tikrai nepraleis galimybės susilyginti su rykliu, grasinančiu LL Dizainui iš konkurencingo mados vandenyno gelmių. Žmonės tikėjo, kad jis nenuskandins šio laivo ir, Dievas mato, jam tai pavyks.

Taip, bet kaip? – paklausė plonas vidinis balselis. Jis negalėjo nuvilti savo darbuotojų. Bet labiausiai jis negalėjo nuvilti motinos. Ji gal ir nežinojo, kas vyksta su jos įmone, bet Keilebas laikėsi minties, kad galbūt vieną dieną ji sugrįš, ir, jei taip atsitiktų, norės pamatyti, kaip gerai jam sekėsi tęsti jos darbą.

– Tai… dabar, kai turite tariamą Frederiko K batelį, – tarė Marta, – ką su juo darysite? – Ji prispaudė jį prie krūtinės lyg didžiausią brangenybę.

Keilebas pasilenkė į priekį, griebė batelį iš Martos rankos ir pastatė jį atgal ant lentynos.

– Pasilaikysiu jį. Ir į prekybą išleisiu dar geresnį modelį. Jau metų metus kalbėjomės apie batų linijos kūrimą ir visi buvome nusiteikę tai padaryti, kai žemė ėmė slysti iš po kojų. Manau, dabar tam pats laikas. Tai tiesiog įkrito man į rankas – tiesiogine to žodžio prasme – ir būtų beprotiška tuo nepasinaudoti.