Читать книгу Nuodėminga naktis - Sophia James - Страница 1

Maldonas, Anglija

1826 m. sausis

Tamsa rijo jį plačiai pražiotais žabtais, o jis iš paskutiniųjų stengėsi ištrūkti iš mirtinų jos gniaužtų – išplėtė akis stengdamasis dar kartelį pažvelgti į vos bepastebimą šviesos šmėkštelėjimą, kurio vaizdas gniaužė jam gerklę. Norėjo klykti, dar nors akimirkai sustabdyti paskutinį blyksnį, bet viską užgožė aklina tamsa…

– Sere, sere. Nubuskite. Tai tik sapnas.

Balsas skambėjo visai šalimais. Lordas Taris Velingamas nusipurtė miego skraistę ir grįžo į šiltą karietą, dardančią į pietus, link Londono.

Prieš akis sušmėžavo veidas, tačiau prietemoje buvo sunku pasakyti, moteris jauna ar pagyvenusi. Jos balsas buvo švelnus ir skambėjo kaip muzika. Kiek šveplai tariama raidė s galėjo išduoti, kad dama kilusi iš kilmingos šeimos šiaurėje.

Jis atsargiai nusisuko, pirštai tvirtai suspaudė juodmedžio lazdos sidabro bumbulą.

– Meldžiu atleisti už niekam tikusias mano manieras, madam.

Jis nustebo išgirdęs tylų juoką.

– O, jūsų manieros nepriekaištingos, sere.

Jos balsas skambėjo linksmai, bet jame buvo dar kažkas, ko jis iškart nesuprato. Be galo troško išvysti jos akių spalvą ar bent plaukų atspalvį, tačiau viskas skendėjo nykioje pilkumoje, slepiančioje dienos spalvas ir atspalvius, galėjo įžiūrėti tik kontūrus.

It požemių pasaulyje. Jo pasaulyje. Jam liko vienintelis būdas išsaugoti nors lašą orumo – meistriškai slėpti savo negalią. Taris įkvėpė ir sulaikė kvėpavimą. Apsimetė žiūrintis į laikrodį, grandinėle prikabintą prie juosmens – siaubingai nemėgo tokios apgaulės, bet viešumoje buvo priverstas taip elgtis. Jis buvo žmogus, svirduliuojantis ant savojo pasaulio krašto ir galintis bet kurią akimirką nugarmėti žemyn.

– Spėju, kad savo kelionės tikslą pasieksime maždaug po pusantros valandos.

Moters spėjimas jam nuskambėjo kaip ilgai lauktas išganingas pasiūlymas palaikyti pokalbį.

– Nebent subjurtų oras.

Lauke stūgavo vėjas, per tą laiką, kol jis snaudė, smarkiai atšalo. Taris iškėlė galvą ir ėmė klausytis ratų girgždesio. Regis, sniego sluoksnis po jais pasidarė dar storesnis.

Netikėtai jo kūną užvaldė nežinia iš kur atsliūkinusi įtampa. Kažkas negerai. Pasikeitė dešiniojo rato skleidžiamas garsas – buvo girdėti, kaip jis neritmingai šokčioja ir trinasi į metalą.

Jis pasipurtė stengdamasis atsikratyti užplūdusio nerimo ir mintyse keikė pernelyg jautrią savo klausą. Pagalvojo, kad vertėtų sutelkti dėmesį į kitus dalykus. Karietoje buvo dar keturi žmonės, jis suskaičiavo keleivius, kai jie įlipo. Šalia jo sėdėjo tik toji moteris. Vienas džentelmenas miegojo, jo knarkimas švelniai virpino nakties tylą, o kitas kalbėjosi su vyresne moterimi apie namų ūkį, tarnų samdymą. Sprendžiant iš moters tono, ji buvo to džentelmeno motina.

Ratas kėlė vis didesnį nerimą – džeržgimui pritarė atsiradusi vibracija. Jis pajuto ją delnu, kuris ilsėjosi ant lango rėmo. Negalėdamas numoti ranka į gresiantį pavojų Taris pakėlė lazdą ir garsiai pabarbeno ja į karietos stogą.

Deja, buvo per vėlu! Lūžus ašiai karieta pasviro į dešinę ir tylą perskrodė vadeliotojo riksmas, lūžtančio medžio traškėjimas. Durelės Tario pusėje trenkėsi į žemę ir žmonės užgriuvo vienas ant kito. Jis galva trinktelėjo į metalą, it žaibas trenkė aštrus skausmas.

Ir staiga viskas nutilo.

Visur tysojo kūnai. Garsiausiai aidėjo pagyvenusios moters dejonės, pro kurias prasiverždavo tylus ir baimingas jos sūnaus kūkčiojimas. Kiti du pakeleiviai neskleidė jokių garsų. Taris ištiesė rankas.

Moteris šalia jo dar kvėpavo – jis pirštais juto iškvepiamo oro šilumą, o neseniai ramiai knarkęs vyras nekvėpavo, nepavyko užčiuopti ir pulso – jo galva buvo pakrypusi labai keistu kampu.

Viską užklojo neperregima juoduma – žibintas užgeso, o mėnulio buvo matyti tik siauras kraštelis.

Jo pasaulis! Taip daug lengviau nei skaisčią dieną. Numetęs šalin lazdą Taris pakilo.

Beatričė Modė Basingstok negalėjo patikėti tuo, kas nutiko. Jai skaudėjo galvą, buvo praskelta viršutinė lūpa.

Nelaimingas atsitikimas. Siaubingas nelaimingas atsitikimas. Tai supratusi ji nejučia sudrebėjo ir tvirčiau sukando dantis, kad nesigirdėtų, kaip jie barška.

Blankioje mėnulio šviesoje ji matė, kaip tamsiaplaukis nepažįstamasis palinksta virš bejausmio vyriškio kūno ir paguldo jį ant grindų. Ji neabejojo, jog šis žmogus miręs. Pagyvenusi moteris priešais ją paskendo triukšmingose panikos bangose, o jos kompanionas nesėkmingai mėgino ją nuraminti.

– Liaukitės, ponia, – aukštojo vyro balsas buvo griežtas, nepakenčiantis jokių prieštaravimų ir moteris akimirksniu nutilo – jos dėmesį patraukė rimtesnė nelaimė.

– Ša-šalta…

– Mama, mes bent jau gyvi, aš neabejoju, kad šis vyras tuoj viską sutvarkys. – Suaugęs jos sūnus pakėlė akis, kuriose žibėjo nuolankus maldavimas. Jis net nepamėgino atsikelti, liko gulėti rankomis apglėbęs motiną per pečius, stengdamasis nors kiek ją sušildyti. Karietos šonas buvo persikreipęs, ten, kur buvo durys, žiojėjo skylė.

– Jei truputį pakentėsite, pamėginsiu užtaisyti skylę.

Į lauk lipančio aukštojo vyriškio apsiaustą įsisuko vėjas. Dėl to, kad lūžo ašis, išsiropšti iš karietos buvo dar sunkiau. Kibus sniegas apglėbė jo figūrą, netrukus nebebuvo matyti ir tamsių plaukų, jie susiliejo su nakties tamsa. Ji neįstengė atplėšti akių nuo jo profilio.

Priešais buvo gražiausias kada nors jos matytas vyras! Ši mintis tvojo it kūju – pasirodė be galo netikėta ir netgi kvaila.

Frankvelas Basingstokas irgi buvo dailus vyras, o pažiūrėkite, kur tai ją atvedė. Sunkiai nurijusi seiles Beatričė atsisuko į moterį, pasiraususi savo rankinėje ištraukė nosinaitę ir ištiesė pakeleivei.

– Kur išėjo tas vyras? Kodėl jis negrįžta? – Moters balsas net virpėjo iš baimės. Ji paėmė nosinaitę ir triukšmingai išsišnypštė nosį, beprasiveržiančią isteriją pažabojo tik suvokimas, kad jų visų gyvybė priklauso nuo žmogaus, kuris ką tik išėjo ieškoti dingusių durelių. Oro temperatūra ir toliau krito, darėsi vis sunkiau kvėpuoti. Viešpatie, kaip turi jaustis žmogus, plakamas sniego, talžomas ledinio vėjo, slidinėjantis ant kelio visiškoje tamsoje?

Gal jis jau negyvas, o gal įtemptai klausosi tikėdamasis išgirsti balsą, kviečiantį jį sugrįžti iš balto mirties glėbio? Gal tuo metu, kai jie ramiai čia sėdi, jis, iš paskutiniųjų stengdamasis juos išgelbėti, jau išleido paskutinį kvapą?

Niršdama dėl įsisiautėjusios vaizduotės ir priverstinio nejudrumo Beatričė taip susisupo į apsiaustą, kad buvo matyti tik akys, ir išlipo nusiteikusi padėti.

Vyras stovėjo vos už dešimties jardų ir stengėsi išlaisvinti vadeliotoją, rūpestingai prilaikydamas jam galvą. Jis buvo be pirštinių, o apsiaustu, kurį vilkėjo lipdamas iš karietos, užklojo sužeistąjį, norėdamas suteikti jam nors kiek šilumos šioje šalčio karalystėje. Pats liko tik su plonyčiais marškiniais, kurie vargiai saugojo nuo šlapdribos.

– Gal galėčiau padėti?! – sušuko ji, tačiau žodžius nusinešė siautėjantis vėjas, bet vyras pasisuko ir jųdviejų žvilgsniai susitiko.

– Grįžkite atgal. Jūs sušalsite.

Beatričė matė, koks jis stiprus, kai pakėlė ant rankų vadeliotoją ir žengė link jos. Ieškodama užuovėjos ji grįžo į karietą ir pasisuko norėdama jam pagelbėti.

– Čia nėra vietos, – suburbėjo pagyvenusi dama ir nė nekrustelėjo, tada Beatričė numetė savo rankinę nuo sėdynės ir pritūpė. Kai prakalbo, tamsoje buvo matyti jai iš burnos virstantys balti garo kamuoliukai.

– Sere, guldykite jį čia.

Aukštasis vyras atsargiai nuleido savo nešulį ant sėdynės, bet pats neketino grįžti vidun.

– Prižiūrėkite jį! – sušuko ir pranyko tamsoje, kiti daugiau nepratarė nė žodžio.

Vienas vyras buvo žuvęs, kitas – sužeistas, pagyvenusi moteris apimta isterijos, o iš jos sūnaus – jokios naudos. Galvodama apie susidariusią padėtį Beatričė negalvojo nei apie savo, nei apie aukštojo nepažįstamo vyriškio sužeidimus, tačiau jam stovint prie pat durų pastebėjo kraują jam prie akies, kuris nuvarvėjo per skruostą ir sutepė baltus marškinius.

Atkreipė dėmesį, kad jis labai daug dirba rankomis, tai atrodė kažkaip neįprasta. Pirštais perbraukė negyvam vyrui per skruostą, apčiupinėjo šalia jos gulinčio vadeliotojo rankas ir kojas, lyg tikrintų, ar kaulai sveiki, rankomis mėgino pajusti iškvėpiamo oro dvelksmą, odos skleidžiamą šilumą.

Prisiminusi, kaip vos atsipeikėjusi pajuto sau ant kaklo jo pirštus, čiuopiančius pulsą, Beatričė iškaito. O kad jie būtų nukeliavę žemiau – ji net apsvaigo užplūdus nepažįstamiems troškimams…

Tokios svajos neabejotinai kilo dėl sukrėtimo. Beatričė, dvidešimt aštuonerių metų našlė, nebūtų drįsusi net svajoti apie kitą vyrą. Nieku gyvu. Dvylika metų tikro pragaro atgrasė ją nuo tokių minčių.

Pagyvenusios ponios ir jos sūnaus veiksmai sugrąžino Beatričę į tikrovę – porelė kėsinosi išvynioti vadeliotoją iš apsiausto ir užsikloti juo patys. Tvirtai uždėjusi ranką ant drabužio Beatričė tarė:

– Nemanau, kad vyriškis, atidavęs šį apsiaustą, pritartų jūsų ketinimams.

– Jis viso labo tik vadeliotojas… – pradėjo jaunuolis, tarsi nuo socialinės padėties priklausytų, kada kam laikas mirti, bet tuoj nutilo taip ir neužbaigęs sakinio, nes pasirodė tamsoje pranykęs nepažįstamasis.

– Ša-lin! – balsas virpėjo šaltyje praleidus ketvirtį valandos, bet rankose jis laikė duris.

Įsiropštęs vidun įstatė jas į vietą. Tiesa, šonuose žiojėjo nemenki plyšiai, bet taip vis vien buvo daug geriau nei prieš akimirką.

Ištirpęs sniegas vandens karoliukais ritosi jo veidu, marškiniai, prilipę prie tvirto kūno, išryškino kiekvieną raumenuką. Šis vyras buvo pripratęs dirbti ir sportuoti. Beatričė ištraukė iš savo krepšio drobulę ir įdavė jam sučiupusi už rankos – nepažįstamajam nusišypsojus karietos prietemoje žybtelėjo baltų dantų eilė, jųdviejų pirštai susilietė ir kūnus supurtė drebulys.

Jos dievinamų knygų pasaulis akimirksniu priartėjo: Romeo ir Džuljeta, Dafnis ir Chlojė – tai tik keli pasakojimai apie senovės įsimylėjėlius, kurių aistra ji taip žavėjosi.

Deja, pati jos niekada nepatyrė.

Niekuo neišsiskiriantis jos veidas tikrai nepatrauktų dėmesio tokio vyro kaip šis. Vyro, kuris pasisukęs į vadeliotoją dabar atidžiai skaičiavo jo pulso tvinksnius.

– Esate tai daręs ir anksčiau, tiesa? – Beatričė nudžiugo išgirdusi, koks ramus jos balsas. Pasirodė esanti nuovoki.

– Daugybę kartų, – pasigirdo atsakymas, vyras nusibraukė į akis lendančią plaukų sruogą. Šie buvo ilgi, gerokai ilgesni nei įprasta vyrams. Jo šypsena buvo arogantiška – taip šypsosi vyrai, puikiai žinantys, kaip jie patinka moterims. Visoms. Žinoma, vienai jų jis buvo pats gražiausias.

Nukreipusi akis į šalį Beatričė keiksnojo savo spurdančią širdį.

– Kaip manote, ar mus kas nors suras?

Dar vienas klausimas. Šįkart skirtas visiems karietoje.

– Niekas, – iškart atsiliepė pagyvenusios ponios sūnus. – Niekas nepasirodys iki ryto, o iki to laiko mama jau bus…

– Negyva… negyvai sušalusi, – užbaigė motina jo mintį.

– Jeigu susiglaustume, ilgiau išlaikytume šilumą. Taip pratemptume dar kelias valandas, – nepažįstamojo balse buvo girdėti nekantrumo gaidelės, jo racionalumą pirmą kartą sudrumstė emocijos atspalvis.

– O kas paskui? – jaunuolio balsas suvirpėjo.

– Jeigu iki vidurnakčio niekas nepasirodys, sėsiu ant arklio ir nujosiu į Brentvudą.

– Iki ten – valanda kelio, o dar toks oras… – pertraukė jį Beatričė, bet tuoj nutilo.

– Todėl reikia tikėtis, kad šiuo keliu dar kas nors keliaus, – atšovė jis ir išsitraukė iš kišenės sidabrinę gertuvę. Nugėręs gerą gurkšnį nušluostė kakliuką ir ištiesė Beatričei. – Kad sušiltumėte, – paaiškino. – Gurkštelėjusi perduokite kitiems.

Ji buvo iš tų moterų, kurios itin retai ragauja alkoholio, tačiau pakluso. Skystis nudegino gerklę ir kūnu tuojau pat pasklido šiluma. Pagyvenusi dama ir jos sūnus gėrimo atsisakė. Nežinodama, ką daryti, Beatričė ištiesė gertuvę šalia jos susigūžusiam nepažįstamajam.

Šis jos nepaėmė, net galvos nepapurtė, todėl Beatričė pasidėjo gertuvę sau ant kelių, pirma iš visų jėgų užsukusi dangtelį, kad neprapultų nė lašas brangaus gėrimo. Nusprendė, kad jo galvoje sukasi galybė minčių, todėl gertuvė jam šiuo metu mažiausiai rūpi.

Apgraibomis suradusi po suolu savo krepšį išėmė Kalėdų pyragą, kuriuo apsirūpino prieš išvykdama iš Bramptono. Prieš tris dienas? Sunku patikėti, kad tai buvo taip neseniai. Išvyniojusi skanėstą pakėlė galvą.

– Gal kas norėtų gabalėlio?

Priešais sėdintys pagyvenusi ponia su sūnumi ištiesė rankas ir Beatričė padavė po nemenką gabalą, tačiau aukštasis pakeleivis nė nekrustelėjo – sėdėjo pakreipęs galvą tarsi kažko atidžiai klausydamasis. Vyniodama likusį pyragą ji pamėgino įsivaizduoti, kas galėtų taip prikaustyti jo dėmesį. Pati irgi neparagavo nė trupinėlio. Manė, kad protingiausia būtų pasilaikyti jį tam atvejui, jei pūga užlaikytų juos čia ilgesniam laikui ir niekas jų nerastų.

Niekas. Šis žodis nukreipė Beatričės mintis kita linkme. Niekas Londone jos nelaukia ir niekas nepasiges, jei ji ten neatvyks. Nei šią, nei kitą savaitę.

Gal tik vyriausiasis sodininkas, su kuriuo ji bičiuliavosi kelias pastarąsias savaites, vieną dieną susirūpins, kodėl Beatričė neateina jo aplankyti, kaip buvo žadėjusi. Tik tiek. Ji galėtų pradingti, paskęsti baltoje sniego jūroje ir niekas nė nemirktelėtų.

Sulaukusi dvidešimt aštuonerių metų Beatričė neturėjo draugų. Ši mintis būtų ją dar labiau nuliūdinusi, jei ne pati būtų pasirinkusi tokį gyvenimo būdą. Saugotis galima įvairiai. Jos atsiribojimas labai pravertė, kai paskutiniais savo gyvenimo metais Frankvelas troško apie visus žinoti viską.

Viešpatie. Jos lūpas palietė nedrąsus šypsnys. Su tokiu juo gyventi buvo lengviau nei su vyru, koks jis buvo anksčiau. Pirštų galiukais ji susirado randą, prasidedantį nuo alkūnės. Žaizda labai sunkiai gijo, o ir slauga po nelaimingo atsitikimo buvo ne kažin kokia. Viskas baigėsi tuo, kad jai tenka vilkėti drabužius ilgomis rankovėmis net ir karščiausią vasaros dieną.

Vasara? Kodėl ji galvoja apie šilumą, kai šaltis karietoje stingdo viską, kas gyva?

Vadeliotojas garsiai suvaitojo ir pamėgino atsisėsti, jo veidas buvo keistai pilkšvo atspalvio, kai galiausiai jis pramerkė akis.

– Kas nutiko?

Jam atsakė aukštasis vyras:

– Nusimovė nuo ašies ratas ir karieta apvirto.

– O arkliai? Kur arkliai?

– Pririšau netoliese prie medžių. Jie ištvers kelias valandas po jų šakomis.

– IkiBrentvudo – valanda kalio, o iki Kolčesterio – dvi. – Jis pasirėmė galvą rankomis ir pažvelgė į tris figūras priešais, o kai pamatė negyvą keleivį, veidas persikreipė iš siaubo. – Jei nuspręs, kad nelaimė įvyko dėl mano kaltės, aš neteksiu darbo, o tada…

– Dešinysis ratas nusinėrė nuo ašies. Inspektorius patvirtins tai vos pažvelgęs į karietą, o jei prireiks, aš paliudysiu, kad jūsų kaip vadeliotojo įgūdžiai kuo puikiausi.

– O kas jūs esate, sere?

– Taris Velingamas.

Beatričė iki šiol nebuvo girdėjusi tokio įdomaus vardo. Taris. Kol susijaudinęs vadeliotojas bėrė žodžius, ji vis galvojo apie neįprastą vardą.

– Mūsų niekas nepasiges, jeigu iki aušros nepasirodysime Brentvude. Pamanys, kad dėl oro sąlygų prisiglaudėme Ingetstone ar sustojome Didžiajame Badau. Iki ryto visi iškeliausime ten, kur jau iškeliavo šis vyras. – Jis ranka mostelėjo į keleivį priešais, bet tuojau pat nutilo, nes pagyvenusi dama vėl pradėjo verkšlenti.

– To nebus, madam, – jos aimanas nutraukė Taris. – Aš jau pažadėjau prireikus joti pagalbos.

– Tik ne vienas, sere, – Beatričė pati nustebo šitaip išsišokusi, bet tokiu oru net menkiausia klaida gali kainuoti gyvybę, o draugija padėtų išvengti pavojaus. – Beje, aš – puiki raitelė.

Ji išties buvo puiki raitelė prieš penkiolika metų, kai gyveno netoli Noridžo.

– Negaliu pažadėti, kad sėkmingai pasieksime tikslą, madam, – atrėmė Taris, – todėl apie tai negali būti nė kalbos.

Beatričė neketino nusileisti.

– Kiek yra arklių?

– Keturi, tačiau vienas raišas.

– Aš nesu vaikas, sere, todėl jei noriu lydėti jus iki artimiausio miesto ir yra man tinkamas arklys, nematau reikalo paklusti jūsų nurodymams.

– Jeigu josite kartu, galite žūti.

– Galiu žūti ir čia, jei negrįšite.

– Šis kelias judrus…

– Turbūt dėl to ir nesutikome nė vienos karietos nuo pat kelionės pradžios.

Jis nusišypsojo, šiluma veide, kurią ji įžvelgė net prietemoje, privertė nurausti.

– Kelionė pavojinga.

– Jeigu josime drauge, ji bus ne tokia pavojinga.

– Tokiu atveju paimsime ir vadeliotoją.

– Sere, jo abi rankos lūžusios. Matote, kaip išsukti pirštai. Jis tikrai niekur nejos!

Jai atsakė tyla. Beatričė girdėjo, kaip jis atsargiai įkvėpė, o paskui taip pat tyliai iškvėpė.

– Kuo jūs vardu? – valdingas jo tonas atgaivino prisiminimus apie vyrą, kuriam niekada nieko netekdavo laukti.

– Ponia Basingstok. Ponia Beatričė Modė Basingstok. – Ji nemėgo tarti savo pavardės, šis kartas buvo ne išimtis, tačiau akyse, į kurias ji žvelgė, nebuvo matyti įprastos nuostabos. Dar daugiau – jos buvo įsmeigtos jai virš galvos ir atrodė nieko nematančios, lyg šio vyro galvoje jau suktųsi mintys apie laukiančią kelionę.

– Puiku, ponia Basingstok. Ar lagamine turite atsarginių drabužių?

– Turiu, sere.

– Tada paprašysiu juos išsiimti ir apsivilkti tiek sluoksnių, kiek įstengsite, – jis grąžino jai drobulę, kurią neseniai buvo iš jos gavęs. – Kaklą apsiriškite šiuo šaliku.

– Tai muslino staltiesėlė. Į ją buvau įsukusi pyragą.

Jis kurį laiką tylėjo.

– Tiks vietoj šaliko.

Velniai griebtų! Tas daiktas buvo labai panašus į moterišką šaliką. Retkarčiais lytėjimo pojūčiai nuvildavo jį taip pat kaip ir regėjimas, pro ausis neprasprūdo Beatričės Modės Basingstok balse nuskambėjusi smalsi gaidelė.

Šiurkštus šios ponios vardas visai nederėjo prie švelnaus balso, nors jo skambėjime Taris įsivaizdavo girdįs slypinčias paslaptis.

Basingstokai? Šeima iš Norfolko grafystės. Be to, ji minėjo Bramptoną. Pastarąjį mėnesį jis tikrai kažką girdėjo apie juos, tik niekaip negalėjo prisiminti ką. Ar ji iš tos pačios giminės? Tyli jėga jos balse jam labai pagelbėjo. Ji irgi neprisilietė prie pyrago, kai Taris nesusigaudė, kas jam siūloma, ir nepasivaišino skanėstu. Nosį vis dar kuteno gardus razinų ir romo aromatas, jis jau norėjo paprašyti, kad ji atpjautų gabalėlį ir jam.

Ši mintis privertė Tarį nusišypsoti, nors padėtis, į kurią jie papuolė, visai nebuvo juokinga. Jei artimiausiu metu čia nepasirodys kokia karieta ar pavienis raitelis, jam teks ko nors imtis. Pagyvenusios moters kvėpavimas darėsi negilus, o tai aiškus ženklas, jog šalčio pirštai sparčiai ją smaugia. Visa laimė, kad šalia sėdinti ledi tvirtai pasiryžusi jį lydėti, dėl to Taris nuoširdžiai džiaugėsi. Jojant apledėjusiu keliu labai pravers pora skvarbių akių, jos pastebės net menkiausią šviesos mirgėjimą, kuris galėtų atvesti prie gyvenamojo namo arba daržinės. Spaudžiant tokiam šalčiui jie džiaugtųsi bet kokia pagalba. Lauke jis dairėsi savo lagamino, bet neįstengė įžiūrėti net panašaus daikto kontūrų. Prieš apvirsdama karieta kurį laiką riedėjo pasvirusi, tad lagaminas galėjo iškristi ir anksčiau. Gaila! Jam labai praverstų ten sukrauti drabužiai, be kurių teks dabar išsiversti. Tiesa, vadeliotojui atgavus sąmonę gali paprašyti jo grąžinti apsiaustą.

Taris klausėsi, kaip šiugžda Beatričės Modės Basingstok drabužiai jai rengiantis, jųdviejų rankos kartkartėmis susiliesdavo. Jos rankos tokios liaunos, o kaulai smulkūs.

Galiausiai ji susiruošė. Taris norėjo paklausti, ar ji užsidėjo kepurę. Norėjo pasiteirauti, ar jos batai tvirti. Tačiau nepratarė nė žodžio nusprendęs, kad išmintingiausia bus patylėti. Regis, ponia Basingstok – ryžtinga ir rūpestinga moteris, todėl sugebės savimi pasirūpinti ir apsirengs šiltai.