Читать книгу Saugus uostas - Susan Carlisle - Страница 1

– Širdies persodinimas? Mano vaikui tik dveji. – Hana Kvin pažvelgė į gydytoją Skotą Makintairą, širdies ir krūtinės ląstos chirurgą, kuris sėdėjo priešais ją už stalo konferencijų salėje. Liūdnos šviesiai žalsvos akys žvelgė į ją su užuojauta.

Vien tai, kad ir vėl teko susitikti su Skotu, jai buvo nemažas smūgis, tačiau dar skaudžiau buvo išgirsti tokius jo žodžius. Jos sūneliui grėsė mirtis.

Kada ji pirmą kartą Vaikų ligoninėje išgirdo šią skaudžią žinią? Lyg to būtų maža, jos, motinos, laukė dar didesnis košmaras, nes apie tai jai pranešė geriausias Džordžijos valstijos sostinės Atlantos širdies chirurgas, vyras, kuris prieš daugelį metų ją buvo stipriai įskaudinęs.

Filmuose tokia akimirka vaizduojama kaip likimo smūgis, siaubinga ironija. Bet tai nebuvo filmas, tai – jos gyvenimas. Mažajam jos berniukui, kuris linksmai kikendavo, kai ji bučiuodavo jam į užausį, grėsė rimtas pavojus.

– Betgi jis sveiko. Mes reguliariai tikrinomės. Kol kartą gydytoja iškvietė greitąją, kuria buvome atvežti šičia. – Hana užsidengė burną, kad sulaikytų iš jos besiveržiantį kūkčiojimą. Jos akys pritvinko ašarų, per kurias ji vos galėjo įžiūrėti Skotą… dabartinį Džeiko gydytoją. – Tu tikriausiai klysti.

Jis žvilgtelėjo į priešais jį sėdinčią Andrėją, kuri rūpinosi širdies operacijų koordinavimu, ir palinko virš stalo, norėdamas paimti Hanos ranką.

– Nereikia. – Ji atsisėdo tiesiai. Jis atitraukė savo ranką.

Tą vakarą, prieš aštuonerius metus, viskas prasidėjo tokiu pat nekaltu jo rankos prisilietimu. Ji nenorėjo, kad tai pasikartotų, nenorėjo ir vėl patirti to paties. Hana privalo likti stipri, kol jos pasaulis vėl grįš į savo vėžias. Galiausiai taip ir bus, privalo būti.

– Žinojau, kad gali tekti keisti vožtuvą, gal net greičiau nei tikėjausi, bet persodinti širdį? Diagnozė neteisinga.

Skotas persibraukė ranka per garbanotus plaukus. Šviesios, šilkinės garbanos metams bėgant darėsi vis šviesesnės. Jis dar kartą brūkštelėjo pirštais plaukus, Hana puikiai prisiminė šį jo judesį, kai juodu dar buvo draugai, labai geri draugai. Nuo tada, kai jis pradėjo dirbti vienu aukštu žemiau, jie mėgdavo vienas iš kito geraširdiškai pasišaipyti. Tie pašmaikštavimai ilgainiui virto draugyste, kurią ji brangino ir tikėjosi, kad ir jis jaučia tą patį.

Jis pasilenkė į priekį ir ji buvo priversta mintimis vėl sugrįžti į šį mažą, tuščią kambarį, kuriame sėdėjo vienas priešais kitą, tarsi niekados nebūtų buvę artimi.

– Man labai gaila, Hana, – atjaučiamai sumurmėjo jis ir tvirtu balsu pareiškė: – Diagnozė yra teisinga. Tai vadinama širdies nepakankamumu.

– Ir tokiu atveju širdis padidėja? – paklausė Hana.

– Taip, ji padidėja. Džeikas, matyt, užsikrėtė kokiu nors virusu, kurio nediagnozavo. Jis įsiskverbė į vožtuvą, kuris nuo gimimo buvo silpnas. Jo širdis nebepajėgia tinkamai varinėti kraujo.

– Jis sirgo tik vargana sloga. Jei būtų buvę kas rimčiau, tikrai būčiau kreipusis į gydytoją.

– Nė kiek neabejoju, kad rūpinies sūnumi. Bet virusas, kuris galėjo atrodyti kaip paprasčiausias peršalimas, pakenkė jo širdžiai. Kartais tai paaiškėja tik po kelių savaičių, o kartais, kaip Džeiko atveju, tai tik dienų ar netgi valandų klausimas. Niekas negali nuspėti, kada tai įvyks. Bet tu, kaip medicinos sesuo, turėtum apie tai žinoti.

– Mano darbas susijęs su suaugusiais ortopedijos skyriuje, be to, šiuo metu slaugytoja nedirbu.

Jis klausiamai pakreipė galvą ir pasakė:

– Vis dėlto turėtum suprasti, kad sūnui gali padėti tik…

– Jo vardas Džeikas. – Šiuos žodžius ji ištarė lediniu balsu. Neketino leisti, kad Džeikas būtų įrašytas kaip dar vienas pacientas su tam tikru numeriu pažymėta lova.

Skotas pažvelgė jai į akis.

– Džeikui reikia naujos širdies. – Jo balsas nebebuvo griežtas. – Ir jis turės būti įtrauktas į sąrašą.

O kad prasmegtų skradžiai ir pabėgtų nuo tikrovės.

– Turėtų būti kokia nors kita išeitis. Gal yra vaistų? Reikėtų su kuo nors pasikonsultuoti.

Skotas kietai sučiaupė lūpas. Jis lėtai papurtė galvą, užbėgdamas už akių bet kokiems ginčams.

– Hana, galima būtų surengti dar vieną konsultaciją. Bet mus spaudžia laikas. Transplantacija būtina, antraip Džeikas neišgyvens. Ištemps ne daugiau kaip dvi savaites. Jį reikia kuo skubiau įtraukti į organų donorų sąrašą.

Ji delnu persibraukė sudrėkusį skruostą. Lyg tyčia iš nuotraukų, kuriomis buvo nukabinėtos šio nedidelio kambario sienos, į ją žvelgė besišypsantys vaikai. Jos berniukas irgi turėtų būti tarp jų. Bet kol kas jis gulėjo Intensyviosios terapijos skyriuje, kur buvo kovojama dėl jo gyvybės.

– Džeiko būklė šiuo metu yra stabili. Jam paskirti kraują skystinantys vaistai, kad nesusidarytų krešulių. Tokie vaistai visada skiriami esant širdies nepakankamumui stengiantis išvengti širdies ritmo sutrikimų.

Jos akyse pasirodė išgąstis.

– Krešuliai! Ritmo sutrikimas!

Pasilenkusi į jo pusę Hana pirštais stipriai įsikibo į stalo kraštą.

– Tučtuojau įrašykite Džeiką į laukiančiųjų eilę.

– Tik po to, kai psichologas patvirtins, kad esate tam pasirengusi.

Ji apstulbusi pažvelgė į jį.

– Baik juokus. Džeikas guli mirties patale, o tu reikalauji, kad eičiau pas psichologą? Esu visiškai sveika. Reikia kuo skubiau rasti tinkamą širdies donorą, o ne rūpintis sveiku mano protu.

Skotas pasimuistė kėdėje, užkliudydamas jos atramą koja. Nors ir buvo gerokai išgąsdinta jo žodžių, Hana negalėjo susilaikyti nepalyginusi šio priešais sėdinčio vyro su tuo, kurį kažkada artimai pažinojo. Toks pat aukštas, tik dar platesnių nei tada pečių. Jo grožis, būdingas daugeliui amerikiečių, dabar dar labiau išryškėjo įgijus pasitikėjimo savimi. Branda ir atsakomybė buvo įrėžusios jo veide gilias raukšles, kurios, jos manymu, tik dar labiau didino jo patrauklumą seselių akyse.

Skotas nebuvo praradęs pasitikėjimo savimi, dėl kurio dar studijuodamas buvo laikomas medicinos studentų pažiba ir geidžiamas visų ligoninėje dirbančių moteriškos lyties atstovių. Deja, Hana sugebėjo atsispirti jo viliokiškam žavesiui tik iš pradžių.

– Tau reikia nusiraminti. Įkvėpk giliai.

– Nesielk su manimi globėjiškai, Skotai.

– Klausyk, pokalbis su psichologu yra tik formalumas. Jam reikia įsitikinti, ar tu tikrai žinai, kas yra toji transplantacija. Pooperacinė slauga yra ne mažiau svarbi negu pati operacija. Turime būti tikri, kad tu susidorosi.

Ji atsilošė kėdėje ir sukryžiavo rankas.

– Galiu užtikrinti, kad sugebėsiu pasirūpinti savo sūnumi – ir kaip motina, ir kaip medicinos sesuo.

Skotas įsirėmė alkūnėmis į stalą ir sunėrė rankas.

– Hana, nė kiek tuo neabejoju ir suprantu tavo nerimą, bet tvarka yra tvarka.

Atrodo, jam pagaliau parūpo, kaip ji jaučiasi, nors tada, prieš daugelį metų, nė kiek nerūpėjo. Tada Hana jį pažinojo tik kaip puikų lovos reikalų virtuozą, niekada nemanė, kad kada nors jai teks paklusti jam kaip gydytojui.

– Man į jūsų tvarką nusispjaut. Man tik rūpi, kad Džeikas pasveiktų.

– Jei tikrai to nori, turėsi laikytis mano nurodymų, kitaip nebus.

– Na, gerai. Jei reikia, dalyvausiu tame pokalbyje. – Hana pažvelgė jam į akis. – Kiek visa tai kainuos?

Jis nė nemirktelėjęs atlaikė jos žvilgsnį.

– Nesirūpink dėl to. Dabar man rūpi tik viena – kad Džeiko sveikata iki operacijos būtų kuo geresnė.

Skotas kreipėsi į Andrėją.

– Gal gali patikrinti, ar viskas paruošta Han… nos, ponios Kvin konsultacijai?

– Viską sutvarkysiu, – atsakė Andrėja.

Atsistūmęs metalinę kėdę, Skotas atsistojo.

– Netrukus vėl pasimatysime ir pasikalbėsime. Man tikrai labai gaila, kad tai nutiko tavo sūnui. – Jis sutriko, lyg ir norėjo kažką pridurti, bet apsigalvojo.

Kad jam būtų lengviau, ji šyptelėjo Skotui.

– Andrėja duos keletą anketų, kurias reikia užpildyti, taigi palieku jus vienas.

Skotas skubiai pasišalino. Hana neturėtų stebėtis, jei daugiau jis nebeparodytų jausmų. Juk taip jis ir pasielgė kitą rytą po to, kai ji padarė didžiausią kvailystę ir pasidavė jo kerams. Jie nustojo draugauti, o ji nustojo juo tikėti. Hana stengėsi apie tai negalvoti ir tiesiog atsakinėjo į Andrėjos klausimus. Jiems pasibaigus, Hana pasiteiravo:

– Ar Skotas, tai yra gydytojas Makintairas, geras chirurgas?

– Geriausias iš visų, – patvirtino Andrėja, jos balsas skambėjo labai įtikinamai.

Ar tik ir ji nebus viena tų, kuri, apkerėta Skoto žavesio, yra pasiryžusi giedoti jam vien ditirambus?

– Džeikas neturi mirti.

– Ponia Kvin, – Andrėja uždėjo ranką Hanai ant peties. – Gydytojas Makintairas yra puikus chirurgas. Jis tikrai padės jūsų sūnui. Galite juo pasitikėti.

Andrėja palydėjo Haną į laukiamąjį ir pasodino ją atokiau nuo kitų tėvų. Hana susmuko ant kieto mėlyno krėslo, užsidengė veidą rankomis ir davė valią susikaupusioms ašaroms. Ji suprato, kas jai buvo pasakyta, bet dar nespėjo tuo patikėti. Hana nenorėjo aklai sutikti su tuo, kas laukė jos sūnaus. Jis buvo vienintelis jos turtas.

Hana spoksojo į mėlynais kvadratais išmargintą kilimą. Nematė, kada Andrėja atsisėdo šalia, pastebėjo tik tada, kad ši apglėbė ją per pečius ir pasakė:

– Viskas bus gerai. Gal norite grįžti pas Džeiką ir pažiūrėti, kaip jis laikosi? Lankymo valandos netrukus baigsis.

Įėjusi į Širdies ligų skyrių, Hana užsiregistravo pas budėtoją prie didelio apvalaus stalo vidury erdvaus kambario. Iš visų dvidešimties ar daugiau lovų ją domino tik viena, trečioji iš kairės, nes joje ramiai gulėjo jos berniukas.

Mažas ir išbalęs jis gulėjo didelėje lovoje ant baltos paklodės. Prijungtas prie daugybės aparatų. Tokį vaizdą ji buvo mačiusi, kai atliko medicinos praktiką, bet dabar čia gulėjo jos vaikas.

Pasaulyje esame tik tu ir aš, branguti. Nepalik manęs.

Paprastai spindinčios Džeiko akutės buvo išsigandusios ir meldė paguodos. Hana suėmė delnais mažą jo rankutę, saugodamasi neprisiliesti prie lašinės vamzdelių. Jai užėmė kvapą. Pabučiavusi į kaktą, ji ėmė kuždėti jam raminamus žodžius ir glostyti tamsias jo garbanas.

– Ponia Kvin? – Prie lovos kojūgalio stovėjo jauna mergina. – Šiandien man pavesta slaugyti Džeiką. Jūs dar galėsite šiandien jį aplankyti, bet pirma reikėtų gauti leidimą.

O jei kas nutiks, kai manęs nebus šalia? Kaip galėčiau gyventi po to, jei taip nutiktų? Ir ar norėčiau?

Jai ėmė drebėti rankos ir darėsi silpna. Suėmusi save per liemenį, Hana stipriai spustelėjo jį rankomis.

– Ar galėčiau likti su juo per naktį?

Hana pajuto, kaip priėjo Skotas ir atsistojo šalia jos.

– Bijau, kad ne.

Šiuos žodžius jis ištarė taip tyliai ir švelniai, su užuojauta, kad jie nebeatrodė tokie skaudūs.

– Nesuprantu, kodėl? Juk esu medicinos sesuo.

– Bet esi Džeiko mama ir turi rūpintis savimi. Privalai pailsėti. Palik savo telefono numerį, paskambinsime tau, jei reikės. – Jis meiliai nusišypsojo Džeiko slaugei.

Neseniai medicinos mokslus baigusi seselė dukart sumirksėjo blakstienomis ir saldžiu balsu užtikrino:

– Įrašysiu jį į ligos kortelę, gydytojau Makintairai.

– Bet nesuprantu… – vėl pradėjo Hana.

– Tokios taisyklės. Čia leidžiama būti iki septynių ir vėl ateiti iš ryto nuo aštuntos valandos, – pasakė Skotas ramiu, dalykišku tonu.

– Vadinasi, neturiu jokio pasirinkimo.

– Ne, neturi, – trumpai ir aiškiai atsakė Skotas.

Diktuodama telefono numerį, Hana stebėjo, kad visi skaitmenys būtų užrašyti teisingai. Medicinos seselės elgesys pasirodžius Skotui leido suprasti, kad ji gali suklysti.

Hanai padiktavus paskutinį skaitmenį, Skotas priėjo prie ligonio lovos.

– Sveikas, Džeikai. Esu gydytojas Makintairas. Gali vadinti mane Maku.

Džeikas net nežvilgtelėjo į Skotą, bet nukreipė žvilgsnį jam į krūtinę ir ištiesė rankutę.

Hana apėjo aplink lovą pažiūrėti, kas gi patraukė Džeiko dėmesį.

– Aha, pamatei mano draugą, – Skotas nusišypsojo Džeikui. – Jo vardas Meškiukas. Jis visur būna su manimi. Nori jį paturėti?

Pamačius mažytį žaislinį žvėriuką, baimė, buvusi Džeiko akyse, iškart išgaravo. Jis ištiesė rankutę ir pasistengė jį pasiekti.

Nusegęs žaisliuką nuo stetoskopo, Skotas padavė jį Džeikui.

Skotas, matyt, sužavėjo savo mažąjį pacientą. Džeikas paprastai vengdavo nepažįstamų žmonių, bet Skotui jis iškart ėmė šypsotis, nors aplinkybės buvo ganėtinai bjaurios. Hana atsiduso. Skotas pažvelgė į ją ir padrąsinamai šyptelėjo. Jos kūną užliejo šiluma, tačiau jai tai visiškai nepatiko. Bet šiuo metu jai buvo didelė paguoda matyti malonų, pažįstamą veidą, net jei jis ir Skoto.

– Mano meškiukas serga. Gal galėčiau palikti jį tau? – Džeikui nežymiai linktelėjus galvute, Skotas padavė jam meškiuką. – O dabar paklausysiu tavo širdelės. Štai šį nedidelį daikčiuką pridėsiu tau prie krūtinės, o kitą jo galą įsikišiu sau į ausis, gerai?

Skotas susikaupęs ėmė stumdyti stetoskopą iš pažiūros sveika Džeiko krūtine ir jam tarp akių susimetė mažytės raukšlės. Ją visada žavėjo jo stiprios, tvirtos rankos. Tomis pačiomis rankomis, kuriomis dabar lietė jos vaiką, jis kažkada glamonėjo jos kūną, taip pat profesionaliai ir patikimai. Ji nusipurtė. Prisiminimai, atnešę vien kartėlį, jau turėjo būti išblėsę.

Ji pažinojo nemažai gydytojų ir iškart suprato, kad gali juo pasitikėti. Skotas buvo įsijautęs į savo darbą. Jis puikiai žinojo, ką daryti, kad Džeikas nustotų bijojęs. Savo viltis jai reikėtų sieti ne su jo jausmais, o profesionalumu. Ji vylėsi, kad gali juo pasitikėti. To troško iš visos širdies.

Džeikas užsimerkė, bet žaisliuko iš rankų nepaleido.

Skotas išsiėmė antgalius iš ausų ir persimetė stetoskopą per kaklą.

– Ačiū, Skotai, kad davei Džeikui meškutį. Jis atrodė toks išsigandęs. O aš vis dar negaliu patikėti, kad jam tikrai reikia persodinti širdį, – jos tylus šnabždesys rodė, kokį siaubą ji išgyveno. – Jis nepanašus į sunkų ligonį.

Ji meldė, kad jis tam paprieštarautų, bet jo veidas sakė, kad tai tiesa.

– Žinau, kad žiūrint į jį sunku tuo patikėti.

Hanai ėmė linkti keliai. Skotas greitai apibėgo aplink lovą ir sučiupo ją per liemenį, kad nepargriūtų.

Ji loštelėjo atgal. Nuo jo prisilietimo jai užkaito kūnas.

Žinodamas, kad čia pat stovi ir seselė, jis nuleido ranką sau prie šono.

– Viskas gerai. – Akimirką ji panoro priglusti prie jo, atsiremti į petį.

Hana vogčiomis jį stebėjo. Ar tikrai tose akyse, dabar vėl dalykiškai žvelgiančioms į ją, trumpai buvo pasirodęs skausmas? Netikėtai blykstelėjęs jis taip pat greitai užgeso jam sumirksėjus. Gal jai tik pasirodė?

– Širdies persodinimas nėra paprastas dalykas. Pašalinus vieną, gali atsirasti kitų problemų. Džeikas privalės būti nuolat prižiūrimas gydytojų, jums teks reguliariai lankytis ligoninėje.

– Žinau. Pasirūpinsiu juo.

Skotas uždėjo ranką jai ant peties.

– Neliesk manęs.

Jis atitraukė ranką.

– Hana, žinau, kad tai žiauru. Bet kažkada mudu buvome draugai. Noriu tau padėti.

– Klausyk, Skotai, man iš tavęs reikia tik vieno – kad persodintum Džeikui širdį.

– Hana, būtent tai mes ir ketiname padaryti.

– Tikiuosi. Mano sūnaus gyvybė tavo rankose. – Ji negalėjo leisti, kad jis suklystų, kaina buvo pernelyg didelė.

– Hana, su persodinta širdimi Džeikas ir toliau gyvens kaip gyvenęs.

Ir bus toks pat, koks buvo iki šiol? Taip pat kikens, jai burna prisilietus ir papūtus į jo pilvuką? Ar juoksis, žiūrėdamas į jos išpūstus muilo burbulus sau virš galvos? Dabar mielas, meilus jos vaikelis nyksta tiesiog akyse.

Skotas sakė teisybę, bet ar ji gali juo pasitikėti?

– Jis nėra tavo sūnus ir tu negali net įsivaizduoti, kaip tai skaudu.

Jis sukando dantis ir tik po to pasakė:

– Ne, tikriausiai negaliu. Bet žinau, kad esu patyręs chirurgas ir kad mūsų puikioje ligoninėje dirba geriausi specialistai. Mes galime padėti Džeikui ir tikrai tai padarysime.

– To ir tikiuosi.

Savo kabinete, išnaudodamas laiką tarp operacijų, Skotas sklaidė krūvas dokumentų, nugulusių ant stalo. Jis atsilošė kėdėje. Hanos veidas, jos gyvos žalios akys ir vėl sušmėžavo jam prieš akis šimtąjį, gal net tūkstantįjį kartą per keletą pastarųjų valandų. Ji lygiai taip pat apstulbo pamačiusi jį, kaip ir jis ją. Jam teko sukaupti dėmesį, kad galėtų palaikyti pokalbį.

Skotas gerokai nustebo įėjęs į konferencijų salę ir pamatęs Haną nuo verksmo paraudusiomis akimis. Andrėja paprastai pasirodydavo pirma jo, bet tąkart ji buvo skubiai iškviesta pas ligonį. Įžengęs į kambarį jis grįžo į praeitį.

Hanai sušnabždėjus jo vardą, jam kilo noras ją apkabinti. Bet ji leido suprasti, kad to nenori. Tada jį pervėrė kaltės jausmas. Buvo aišku, kodėl ji nenori jo paguodos. Jis buvo ją įskaudinęs ir dėl to gailėjosi, bet juk tada tikėjo, kad taip jai būsią geriau.

Skotas beprotiškai jos troško aną naktį prieš aštuonerius metus, ir ji atėjo pas jį, tokia miela ir geranoriška, pasitikėjimo kupinomis akimis. Jam tada reikėjo susilaikyti, bet, atleisk jam Viešpatie, nepajėgė. Kitą rytą jautėsi bjauriai. Ji buvo tokia jauna, vos antro kurso medicinos seserų mokyklos studentė. Jis – jaunas, praktiką ligoninėje atliekantis ir profesinių ambicijų turintis gydytojas, kuris negalėjo sau leisti blaškytis. Nenorėjo, kad ji apsigautų, dėtų vilčių. Tada jis dar nebuvo pasirengęs susisaistyti, nenorėjo to daryti ir dabar.

Andrėja pasirodė pačiu laiku, ir jis sugebėjo užgniaužti sukilusius jausmus. Jį užliejo gailestis ne vien dėl to, ką privalėjo pranešti Hanai, bet ir dėl nutrūkusios jų draugystės.

Iš to, kaip ji su juo šiandien elgėsi, buvo matyti, kad viskas tarp jųdviejų baigta. Ji buvo su juo ne tiesiog šalta – nuo jos dvelkė stingdantis žiemos šaltis, koks būna tik Aliaskoje. Su bendradarbiais, kai juodu dar dirbo kartu, šitaip priešiškai ji niekada nesielgdavo.

Nors Hana nebuvo iš tų moterų, kurios priverčia vyrus ne kartą į jas atsigręžti, ji vis dėlto savaip traukė. Jis jau tada buvo tai patyręs ir netgi dabar, pranešant jai skaudžią žinią dėl sūnelio, ši trauka tarp jųdviejų tebebuvo likusi.

Pranešti tėvams apie mirtinai sergantį vaiką – be galo sunku. Daug smagiau stebėti, kaip tėvai šypsosi išsiveždami vaiką namo po gyvybę jam grąžinusios persodinimo operacijos. Skotas visa širdimi troško išvysti tokią šypseną ir Hanos veide.

Jis papurtė galvą stengdamasis nebegalvoti apie Haną. Pasistūmęs su kėde pirmyn iš didžiulės laiškų krūvos išsitraukė vieną voką. Siuntėjo adreso vietoje jis atpažino besišypsančią saulutę – Dalaso vaikų ligoninės Teksase logotipą ir atplėšė jį su didele viltimi. Gal ras jame gerą žinią, kurios tikisi?

Pabarbenusi į duris įėjo Andrėja.

Atvykęs dirbti į Bendrąjį vaikų skyrių, šiai orios laikysenos ir toli gražu ne jauno amžiaus seselei, nors ir mačiusiai daugybę jaunų chirurgų, jis padarė didžiulį įspūdį. Vis dėlto, ji užjautė jį ir savaip globojo, padėdama susiorientuoti prieštaringos ligoninės politikos liūne. Netrukus jie tapo draugais.

– Ar tai žinia, kurios laukėte? – Andrėja parodė į laišką.

Daugybę mėnesių jis bandė įtikinti ligoninės administratorių įtraukti širdies persodinimo programą. Jis atplėšė voką ir išėmė laišką.

– Ne visai. Jie vis dar dairosi į kitus kandidatus. Žada netrukus pranešti apie sprendimą.

– Jūs vis dar pirmas jų sąraše, tiesa? – paklausė Andrėja.

– Taip, bet jie norėtų stebėti dar kelias mano operacijas.

Visa jo profesinė veikla buvo nukreipta būtent į šį tikslą. Sukurti programą, parengti specialistų komandą, kad Dalaso programa būtų geriausia šalyje.

– Nesijaudinkite, viršininke. Esu tikra, kad jūsų sukaupta patirtis padarė jiems įspūdį.

Daug metų dirbusi operacinės sesele, Andrėja, tiesą sakant, nebuvo itin švelni, bet ligoniai buvo ja patenkinti. Šią jos savybę jis vertino. Žinodamas jos atsidavimą darbui, Skotas ketino įkalbėti ją prisidėti prie naujos komandos Dalase, jei tik jam pasiūlys ten dirbti.

– Dėkui, kad manimi pasitikite.

– Jau žinomi Kvin vaiko kraujo tyrimų rezultatai. Norėjote kuo skubiau juos peržiūrėti.

Skotas paėmė laboratorijos tyrimų lapą.

– Galėtume jį įrašyti tuojau pat, dėl to neturėtų kilti problemų.

– Tikrai ne. – Andrėja kietai sučiaupė lūpas ir klausiamai pažiūrėjo į jį. – Šiek tiek pasivėlinau į susitikimo pradžią, bet niekada negirdėjau, kad į tėvą ar motiną kreiptumėtės vardu. Tad pamaniau, kad turėtumėte vienas kitą pažinoti.

– Taip, mudu susipažinome studijuodami medicinos mokykloje prieš pat man išvykstant tęsti chirurgijos studijų. – Nepaisant jos žvilgsnio, jis nutarė nesileisti į detales.

Andrėja kilstelėjo antakius.

– Šit kaip. Įdomiai viskas klostosi, gydytojau. Iš jos balso supratau, kad ne itin apsidžiaugė jus pamačiusi. Sena istorija, kuri vis taikosi įkąsti?

Nedaug kas būtų drįsęs pateikti tokį tiesmuką klausimą.

Jis pyktelėjo ir ji šyptelėjusi išėjo pro duris.

Skotas būtų galėjęs pašiepti padėtį, į kurią pateko, bet ji buvo pernelyg rimta ir jis apgailestaudamas pripažino, kad Andrėja teisi.

Iš visų medicinos seserų jam rūpėjo tik Hana. Ji vienintelė suvirpino jam širdį ir jis ėmė jos geisti. O atstūmė ją todėl, kad manė, jog ji verta geresnio vyro. Vis dar negalėjo patikėti, kad vėl su ja susitiko ir tokiomis neįtikėtinomis aplinkybėmis – ji buvo vieno iš jo ligonių motina. Gyvenimas pilnas keistų vingių ir posūkių.

Bet jų santykiai neturėjo jokios reikšmės – nei dabar, nei praeityje. Didžiausias rūpestis buvo jos sūnelis, kurį reikėjo išgelbėti.

Keičiantis pamainai Hana nuėjo prie užkandžių automatų, kurie buvo įrengti aukštu žemiau. Prisėdusi prie stalelio, ji pamerkė arbatos pakelį į puodelį su karštu vandeniu ir pamatė ateinant Skotą.

Jai užėmė kvapą. Jis buvo gražiausias iš visų kada nors jos sutiktų vyrų. Vyriški bruožai ir daili burna teikė jo išvaizdai jaunatviškumo, net negalėjai pagalvoti, kad jis jau yra patyręs chirurgas, nors jo amžių galima nuspėti iš žilstelėjusių plaukų.

Jis tebemūvėjo pavasarinės žolės žalumo kelnėmis ir baltu chalatu, o tai reiškė, kad atėjo tiesiai iš operacinės. Hana negalėjo įžiūrėti užrašo kairėje chalato pusėje, bet žinojo, kas įrašyta virš kišenėlės.

Mėlynomis raidėmis ten buvo įspausta Gydytojas Skotas T. Makintairas, o apačioje – Torakalinės chirurgijos skyrius. Jiems kalbantis ji vis iš naujo skaitė tuos žodžius, kad tik negalvotų apie netikėtai pasisukusį savo gyvenimą. Jai magėjo persisverti per stalą ir pačiupinėti užrašą. Jis pasiekė, ko norėjo. Ir ji juo didžiavosi.

Skotas priėjo prie kavos aparato ir įkišo ranką į kišenę. Ištraukęs pažiūrėjo į delną ir, kažką piktai sumurmėjęs po nosimi, supylė monetas atgal į kelnių kišenę.

– Imk. – Ji ištiesė jam kelias 25 centų monetas.

Jis nustebęs atsigręžė.

– Sveika, nepastebėjau, kad ir tu čia.

– Žinau, buvai kažkur nuklydęs.

Kreivai šyptelėjęs jis paėmė monetas ir jo pirštai prisilietė prie jos švelnaus delno.

Hanai tuo metu per ranką perbėgo šiurpuliukai. Tas jausmas jai buvo pažįstamas ir malonus, jos kūnas jo dar nebuvo pamiršęs. Bet protas liepė neįsijausti. Pakišusi ranką po stalu, ji ėmė ją trinti į džinsines kelnes, stengdamasi atsikratyti jausmų.

Skotas, nusipirkęs kavos, žvilgtelėjo į ją ir nežinojo, kaip elgtis toliau. Jos akyse jis visada būdavo pasitikintis savimi. Dabar buvo sutrikęs, kaip ir ji.

Jis dvejojo.

– Ar galiu prisėsti?

– Žinai, Skotai, neverta gaivinti praeities, bent jau ne dabar.

– O man atrodo, kad turėtume pasikalbėti.

Hana atsakė ne iškart. Ar tikrai ji nori dar kartą veltis į šį jausmingą reikalą, juolab po paskutiniojo jų susitikimo, kuriam pasibaigus ji lengviau atsikvėpė?

Vis dėlto ji sutiko, nors ir nenoriai.

Sėsdamasis Skotas vėl užkliudė ją, šįkart kelį, ir šiurpuliukai vėl perliejo Haną. Ji patraukė kojas po stalu.

– Buvau pas psichologą. Ar Džeikas jau įrašytas į sąrašą? – Hana pertraukė juos užgulusią tylą.

– Ką tik įrašiau. – Skoto balsas skambėjo įprastai, tai nebuvo kažkas ypatinga, jis tai darydavo kasdien. Tik jai tai buvo svarbus įvykis.

Ji lengviau atsiduso.

Siurbtelėjęs kavos Skotas pastatė popierinį puodelį ant stalo ir pažvelgė į ją.

– Noriu tavęs šio to pasiteirauti: kodėl čia nėra pono Kvino?

– Tai ne tavo reikalas, tiesa?

– Ir taip, ir ne. Jei jis staiga pasirodytų ligoninėje ir imtų reikšti pretenzijas ar kištis į Džeiko slaugą – tada taip. Visais kitais atvejais man tiesiog smalsu.

– Dėl to neverta nerimauti. – Ji žvelgė jam tiesiai į akis. – Jis mus paliko.

Skotas krūptelėjo.

– Kada?

– Vos gimus Džeikui.

– Tai gyveni viena?

– Taip. Šiuo metu mano sesuo gyvena Kalifornijoje. Ji siūlėsi atvažiuoti, bet aš ją atkalbėjau. Juk neaišku, kiek reikės laukti tinkamos širdies.

Pamačiusi jo žvilgsnyje užuojautą, ji nusuko akis į šoną.

– Ir nieko daugiau neturi, kas galėtų pabūti kartu su tavimi?

– Ne. Kai viena augini mažą vaiką ir dar turi dirbti, draugams susirasti laiko nelieka.

– Suprantu. Gydytojai irgi panašiai gyvena.

– Kiek pamenu, tu visada rasdavai laiko sau, – ji šyptelėjo, kad įgėlimas nebūtų toks skaudus.

Jis tyliai nusijuokė. Kiek šiurkštokas krizenimas pervėrė ją kiaurai.

Ji siurbtelėjo arbatos.

Skotas baigė gerti kavą ir vėl pažvelgė į ją.

– Taigi, Hana, dėl mūsų…

– Nėra jokių mūsų.

– Juk žinai, ką turiu omenyje. Pripažink, kad visa tai, geriausiu atveju, yra šiek tiek neįprasta.

Ji pastatė puodelį ant stalo.

– Skotai, man rūpi tik tai, kad Džeikui būtų persodinta širdis. O tai, kas buvo ar ko nebuvo tarp mūsų, jau praeityje. Tu atliksi tą operaciją, ir tai vienintelis mus siejantis ryšys. – Gal tai ir buvo žiauru iš jos pusės, bet ji neturėjo jėgų aiškintis, ką jam jaučia. Bent kol kas. Jai reikėjo laiko, kad galėtų viską apsvarstyti, išsiaiškinti savo jausmus. Skotas suglamžė puodelį ir ėmė bilsnoti juo į stalą.

– Hana, galėjome išsiskirti ir kitaip. Bet tada maniau, kad taip bus geriau tau. Gaila, kad nepasakiau, jog išvažiuoju į kitą miestą.

Ji pakėlė rankas delnais į viršų.

– Norėčiau, kad kalbėtume tik apie Džeiką. Nelieskime praeities, tam neturiu jėgų.

Jis prisivertė linktelėti galvą, bet ji suprato, kad šio reikalo nepavyks nustumti į šalį.

– Tai gal bent gali pasakyti, kodėl metei slaugytojos darbą?

– Džeikui pasijutus blogiau, pasiprašiau atostogų. Nemaniau, kad jį teks slaugyti ir dieną, o tokios slaugos įstaigos, kuri jam tiktų ir būtų arti mano darbo, nesuradau.

– Suprantu. Maniau, kad metei darbą. Prisimenu, kaip juo džiaugeisi. Kokia gera seselė buvai… esi.

– Taip, šis darbas man patinka. Kai tik Džeikui pagerės, vėl grįšiu į darbą.

Kodėl jis, nerodęs jokio susidomėjimo jos asmeniniu gyvenimu, dabar ėmė smalsauti? Paėmusi nuo stalo servetėlę, ji sugniaužė ją į rutuliuką.

Norėdama išvengti tolesnio klausinėjimo, Hana pasiteiravo:

– O kaip tu? Kur išvykai… na… atlikai chirurgijos ordinatūrą? – Ji vos nepasakė pasprukai, palikęs mane lovoje netaręs nė žodžio.

Ištraukęs kojas iš po stalo, jis ištiesė jas ir sudėjo vieną ant kitos.

– Teksase, vėliau kurį laiką Bostone. Ten prieš dvejus metus buvau susiradęs darbą.

– Tu visada sakydavai, kad norėtum būti vaikų chirurgas. Ir savo nuomonės nepakeitei.

– Ne. Kai atėjo mano eilė budėti Širdies skyriuje ir pirmą kartą išgirdau neritmingai plakančią kūdikio širdelę, tvirtai apsiprendžiau. Praėjo ne vieni metai, kol įgijau patirties, bet pasirinkau teisingai. – Jis pažiūrėjo jai į akis. – Bet dėl to buvau priverstas padaryti ryžtingų sprendimų.

– Taigi turi ir ponią Makintair, o gal ir Makinteriuką ar Makinteriukę?

Sulaikiusi kvapą, Hana laukė, ką jis atsakys. Ji slapta tikėjosi, kad jis nerado sau tinkamos poros, tačiau kartu norėjo, kad būtų laimingas.

– Nėra nei jokios ponios Makintair, nei vaikų.

Hana iškvėpė orą. Kodėl ji pajuto palengvėjimą?

– Kažin, kodėl?

– Chirurgo profesija netinka ramiam asmeniniam gyvenimui. Taip jau susiklostė, kad už visus kitus man labiau rūpi mano ligoniai.

Jo veidas paniuro, tik ji ne visai suprato, kodėl. Ar dėl to iširo jo vestuvės? Kas nutiko?

– Kaip vieno tokio ligonio motina, esu dėkinga, kad jais atidžiai rūpiniesi. Manau, kad šitaip turėtų elgtis visi gydytojai. – Ji siurbtelėjo arbatos. – Taigi darbo metu susitinki su seselėmis ne tik koridoriuje, bet ir skyriuje. – Jos klausime buvo girdėti pagieža, kurios ji net neketino slėpti.

Jis tyliai nusijuokė.

– Tavo nuomonė apie mane ne itin gera, tiesa?

Hana nusprendė į šį klausimą neatsakyti.

– Ar žinojai, ką juokais kalbėdavo seselės tau už nugaros? Kad tu, vos paskirtas į mūsų aukštą, paprašei ir atidžiai išstudijavai sąrašą, kuriame abėcėlės tvarka buvo surašytos visų dar netekėjusių seselių pavardės?