Читать книгу Kaip iš giedro dangaus - Susan Mallery - Страница 1

Kevinas Harmonas tenorėjo alaus, mėsainio ir poilsio– tokia seka. Buvo ką tik praleidęs dieną, verčiančią žmogų apmąstyti profesinės veiklos alternatyvas. Jautėsi suvaržytas, įstrigęs Kanzaso viduryje vėlyvą vakarą, kai, tiesą sakant, didelė tikimybė susilaukti bėdos, be to, jam ką tik buvo pasiūlytos aukštesnės pareigos. Niekas Kevino gyvenime nesiklostė taip, kaip reikia. Šįkart jis tikrai neieškojo nemalonumų, todėl jie, suprantama, patys jį užgriuvo.

Jis buvo ganėtinai patyręs ir žinojo: jei daili didžiaakė blondinė įžengė į apleistą pakelės barą, būtinai kils vienokių ar kitokių nesusipratimų. Kevinas nusprendė į tai nesivelti. Kad ir kas nutiktų.

Jis vėl nukreipė dėmesį nuo smulkutės blondinės į barmeną.

– Mėsainį, – pasakė ir stumtelėjo jam atgal plastikinį valgiaraštį. – Dar didelę porciją bulvyčių.

Barmenas linktelėjo, kažką užsirašė bloknotėlyje ir pastatė aprasojusį bokalą ant kadaise balto padėklo, reklamuojančio vietinę kaimo sodybą.

Kevinas godžiai nugėrė gurkšnį. Didžiąją dienos dalį jis praleido konvojuodamas sunkų nusikaltėlį iš vienos valstijos į kitą. Ne viskas vyko sklandžiai, tuo galima paaiškinti įkandimo žymę rankoje. Oda buvo nepažeista, tačiau jis nemėgo kelyje pasitaikančių nesklandumų. Jei būtų nusišypsojusi sėkmė, galėjo dalyvauti narkotikų platintojų gaudynėse Floridoje. Bet ne, atsidūrė Kanzase, kur oras toks tvankus, kad nors kirvį kabink. Slėgis kilo… o gal krito– jam niekaip nepavykdavo prisiminti, kuriuo atveju viesulai taip įsismarkauja, kad virsta tornadais.

Dar gyvendamas Teksase Kevinas priprato prie viesulų, tačiau jų nemėgo. Nes jie būtinai kildavo kaip tik tada, kai per beisbolo rungtynes jis būdavo pasiruošęs sutriuškinti varžovų komandą.

Kevinas ėmė galvoti apie tornadus ir Teksasą. Net pamėgino prisiminti, ar rytoj grįžus namo nereikės nusipirkti pieno. Bet ką, kad tik ištvertų neatsisukęs pasižiūrėti, kaip sekasi blondinei. Ne dėl to, jog ji tokia patraukli, kad nepajėgtų jai atsispirti. Nė iš tolo. Aišku, gana daili, o dailios– lengvai prieinamos.

Tačiau pastebėjęs jos žvilgsnyje slepiamą nerimą ir atkreipęs dėmesį į neryžtingus judesius nusprendė neprasidėti. Šiame bare mergina jautėsi aiškiai nejaukiai.

Barmenas spustelėjo nedidelio televizoriaus jungiklį. Pustuštę salę akimirksniu užliejo beisbolo rungtynių garsai. Kevinas toliau gurkšnojo alų įrėmęs žvilgsnį į ekraną. Daugiau į nieką nekreipė dėmesio, net į pašaipų ir gerokai įžūlų vyrų juoką už nugaros.

Priekabiautojai pastebėjo auką.

Jis patyliukais nusikeikė, pastatė bokalą ant baro ir nusiėmė kepurę. Jos priekyje švietė JAV maršalų tarnybos1 ženklas.

Buvo karšta, Kevinas jautėsi pavargęs ir išalkęs. Šįvakar jis užvis mažiausiai troško veltis į muštynes.

Tik nuo kada geroji lemtis pradėjo atsižvelgti į jo norus?

Jis pasisuko kėdėje ir įvertino padėtį. Blondinė stovėjo tarp dviejų dičkių, turinčių daugiau tatuiruočių nei proto. Trečias, žemesnis, laikė suėmęs ją už rankos.

Ji buvo vidutinio ūgio– maždaug penkių pėdu ir keturių ar penkių colių2, trumpaplaukė, didelėmis, regis, labiau mėlynomis, nei žaliomis akimis. Veidas nė kiek nepadažytas, tačiau ji vis tiek atrodė patraukli, turėjo putlias lūpas ir užsispyrėlišką smakrą.

Kevinas susiraukė pažvelgęs į jos drabužius. Beformė trumpomis rankovėmis suknelė beveik siekė kulkšnis. Atrodė bjauriai, nelabai suklystum palaikęs grindų skuduru… su nėrinių apykakle ir kažkokiu siaubingu gėlių raštu. Kas ji per moteris, jei dėvi gėlėtus drabužius?

Kevinas priėjo prie ketverto, sukėlusio šurmulį. Blondinė stengėsi išsilaisvinti iš žemojo vyruko gniaužtų. Pakėlus akis ir pamačius Keviną jos žvilgsnis nušvito iš palengvėjimo.

– Ar jūs su jais? – paklausė šis, jausdamas vis didesnį nuovargį.

Mergina papurtė galvą.

Kevinas įdėmiai pažvelgė į vyrą, laikantį ją už rankos.

– Tada, sūneli, verčiau leisk damai eiti.

Vienas iš dičkių žengė žingsnį link jo. Kevinas pamankštino plaštakas.

– Šiandien, ponai, man bloga diena. Esu pavargęs, išalkęs ir prastai nusiteikęs. Todėl galite nedelsdami pasišalinti arba pasikalbėti su manimi lauke. Tačiau turiu jus perspėti: jei pasirinksime antrąjį variantą, sveikas liksiu tik aš.

Heilė negalėjo patikėti. Ji pasijuto tartum atsidūrusi viename iš filmo „Purvinasis Haris“ epizodų su Klintu Istvudu– šį serialą labai mėgo jos tėtis. Beveik tikėjosi pamatyti, kaip tamsiaplaukis vyras išsitraukia revolverį „357 Magnum“ ir pasiūlo kuriam nors iš priekabiautojų truputį pasilinksminti.

Tačiau nieko tokio nenutiko, mažasis džiūsna triušio dantimis paleido ją. Žengęs žingsnį atatupstas jis pakėlė rankas ir mėgino išspausti šypseną.

– Neketinome jai daryti nieko bloga. Pamanėme, gal damai patiks mūsų draugija.

Abu jo draugai linktelėjo. Jie buvo stambūs. Stambesni nei jos gelbėtojas. Keliose jų tatuiruotėse buvo įkomponuoti įdomūs keiksmažodžiai. Heilė kaip tik bandė juos perskaityti, kai ponas Kapliadantis sugriebė jai už rankos.

Trijulė numetė ant stalelio keletą banknotų ir išėjo. Heilė su palengvėjimu atsiduso.

– Tai bent, – rimtai tarė ji. – Nebežinojau, ką daryti. Turiu omenyje – kai jis nenorėjo manęs paleisti. Jau ketinau rėkti, tačiau lyg ir nesmagu taip elgtis. Nenorėjau kelti triukšmo.

Vyras, kuris atėjo jai į pagalbą, nieko nesakė. Jis patraukė tiesiai prie baro ir atsisėdo ant kėdės. Ji nusekė iš paskos.

– Ačiū, kad mane išgelbėjote, – pasakė.

– Kelkite triukšmą, – ištarė jis siekdamas bokalo.

Heilė prisėdo šalia.

– Ką?

Jis nugėrė didelį gurkšnį, tada įdėmiai pažvelgė į ją per bokalo viršų.

– Kai kitą kartą pakliūsite į bėdą, kelkite triukšmą. O dar geriau bus, jei daugiau nesiartinsite prie barų.

Heilė pakėlė ranką norėdama timptelėti plaukų sruogą, tik buvo pamiršusi, kad šiandien po pietų nusikirpo plaukus. Vietoj ilgos iki juosmens kasos dabar jai ant galvos styrojo trumpų plaukų kuokštai.

Ji palygino tai, kas buvo likę iš karčiukų, ir linktelėjo galvą. Nesiartinti prie barų. Turbūt geras patarimas.

– Paprasčiausiai negaliu, – atsidususi tarė ji. – Dar ne.

Vyras nustebęs pažvelgė į ją.

– Gal trokštate mirties?

Heilė nusijuokė.

– Nemanau, kad mane nužudys. Bet turiu geriau tvarkyti reikalus. – Ji prisislinko artėliau ir nuleido balsą. – Ar galėtumėte patikėti, kad tik prieš dvi dienas pirmąkart gyvenime apsilankiau bare?

Gelbėtojas pažvelgė į ją nustėręs.

– Žinau, – tarė ji, – gyvenau atsiskyrėlišką gyvenimą. Tai apgailėtina. Noriu pasakyti – man dvidešimt penkeri, o gyvenu kaip vienuolė. – Heilė gūžtelėjo pečiais. – Ne, aš ne katalikė. Mes baptistai. Mano tėtis – mūsų bažnyčios pastorius.

Vyras nepasakė nė žodžio. Jis nukreipė dėmesį į beisbolo rungtynes, kurias rodė per televizorių. Heilė įdėmiai apžiūrėjo griežtą profilį. Vyras buvo gražus, tvirtas– kaip iš cigarečių reklamos. Jautei, kad stiprus. Kalbėdamas žiūrėjo žmogui į akis, jai tai patiko. Jo tamsūs plaukai buvo trumpai kirpti.

Ji ištiesė ranką, paėmė jo kepuraitę su JAV maršalų tarnybos ženklu ir perbraukė pirštais per siūlę.

– Tai jūs kaip ir policininkas?

– Panašiai.

– Esu tikra, kad jūs – geras policininkas.

Vyras vėl dėmesingai pažvelgė į ją. Heilė pamatė, kad jo akys rudos, šokolado spalvos, ir nors nesišypsojo, jai patiko lūpų linija.

– Iš kur, po velnių, tau tai žinoti? – paklausė vyras piktai, šiurkščiai.

Nuo jo balso tono ji suakmenėjo, o keiksmažodis privertė krūptelėti. Jis ištarė žodį iš V raidės. Taip paprastai. Galėtų lažintis, kad net pats nepajuto. Žodis paprasčiausiai išsprūdo iš lūpų.

Kada nors ji irgi pradės keiktis. Kartkartėmis kalbėdama ji įterpdavo stipresnį žodelį ar paminėdavo Dievo vardą. Tik tiek. Tačiau dievažytis buvo viena, o vartoti tikrai riebius žodelius– tiesiog pasibjaurėtina.

Jis pamojavo ranka tiesiai jai prieš veidą.

– Ar tu vis dar čia?

– Oi, atleiskite. Ko klausėte?

– Nesvarbu.

Ji padėjo kepurę atgal ant baro.

– Aš – Heilė Foster. – Ištiesė ranką.

Jis ilgai į ją žiūrėjo, galiausiai paėmė ir paspaudė.

– Kevinas Harmonas.

– Malonu susipažinti, Kevinai.

Jis kažką sumurmėjo ir vėl įbedė žvilgsnį į televizorių.

Heilė šiek tiek pasisuko kėdėje ir ėmė tyrinėti aplinką. Pastebėjo keletą skirtingų sporto šakų plakatų, kelias alkoholinių gėrimų reklamas. Grindys buvo purvinos, o kai kurie staliukai atrodė per amžius nešluostyti. Be kampe sėdinčios moteriškės neįtikėtinai didelėmis krūtimis, Heilė pasirodė esanti vienintelė moteris bare.

Ji žvilgtelėjo į laikrodį ant rankos. Tuoj aštuonios.

– Kodėl čia beveik nėra moterų? – paklausė.

Kevinas įdėmiai stebėjo rungtynes.

– Čia ne tokia vieta.

– O kokia?

– Tai ne toks baras, kur būtų galima atsivesti savo merginą.

Vadinasi, barų esama įvairių?

– Iš kur žinote?

– Žinau ir tiek.

Nelabai naudingas atsakymas.

Priėjo barmenas.

– Ką jums atnešti?

Heilė nužvelgė Kevino alų. Vakar ji išgėrė pirmą savo gyvenime stiklą baltojo vyno. Atvirai kalbant, jai nelabai patiko.

– „Margaritą“ – paprašė ji.

– Atšaldytą ar su ledukais?

Ji žinojo vienintelį atsakymą į klausimą apie alkoholinį gėrimą, tai buvo Džeimso Bondo frazė: „Plaktą, ne maišytą.“

Na, ledukai– tai ledo gabalėliai. Ledo gabalėliai gėrime– Heilė visiškai ne taip įsivaizdavo „Margaritą“.

– Atšaldytą, – pasakė ji. – Beje, gal turite tų mažų skėčių, kurie dedami į taures?

Barmenas pažvelgė į ją su nuostaba.

– Ne.

– Kaip negerai. – Ji seniai norėjo gėrimo su mažučiu skėčiu.

Heilė stebėjo, kaip barmenas įpylė įvairių gėrimų į maišytuvą. Dar įbėrė kaušelį ledukų ir ėmė visa tai sukti, traiškyti. Kai pagaliau pastatė taurę priešais ją, žalsvas mišinys atrodė labiau panašus į pliurzą nei ką kitą.

– Ačiū.

Ji patraukė per plonytį šiaudelį, kurį barmenas įmerkė į taurę.

Pirmiausia suprato, kad gėrimas šaltas. Tada pajuto skonį. Ne saldus, bet ir ne kartus. Lyg žaliųjų citrinų skonio, lyg kažko kito.

– Skanu, – nustebo. Buvo daug skaniau nei vynas, kurį gėrė praėjusį vakarą. Jos dėmesys vėl nukrypo į Keviną. – O kodėl tu čia?

Jis gręžėsi lėtai, pagaliau niūrus žvilgsnis įsmigo jai į veidą. Jis buvo tikras gražuolis. Heilė ūmai pasigailėjo, kad taip neapgalvotai nusikirpo plaukus. Alanas dažnai sakydavo, kad plaukai– jos pasididžiavimas.

Alanas. Ji nugėrė didelį gurkšnį „Margaritos“. Nenorėjo apie jį galvoti. Nei dabar. Nei kada nors vėliau.

– Ar nori sužinoti mano žmogiškąją paskirtį visatoje? – paklausė Kevinas.

– Jei tik pats norėtum pasipasakoti. Man svarbiau žinoti, ar gyveni netoliese. Ką veiki bare. Tokius dalykus.

Jis baigė gerti alų ir pastūmė bokalą į kitą baro pusę.

– Dar vieną! – šūktelėjo, tada vėl įdėmiai pažvelgė į ją. – O ką tu čia darai? Šiame bare. Šiandien.

– Na… – Ji dar kartą stipriai truktelėjo gėrimo. – Vykstu į Havajus.

Kevinas, kol dar pajėgė mąstyti blaiviai, mielai būtų surikiavęs savo norus kita tvarka. Jeigu norėtų poilsio, alaus ir mėsainio, dabar sėdėtų kokio nors viešbučio kambaryje, išsikviestų kambarių tarnybą ir ramiai žiūrėtų rungtynes. Bet ne, jis kalbasi su moterimi, kuri vienintelę veikiančią smegenų dalelę buvo palikusi savo automobilyje.

– Į Havajus?

Heilė džiugiai jam nusišypsojo.

– Gerai, žinau, kad iš tikrųjų negalima pasiekti Havajų automobiliu, tačiau ketinu privažiuoti kuo arčiau.

– Tai būtų Kalifornija.

– Taip. Kai iki ten nusigausiu, sugalvosiu, kaip keliauti toliau.

– Iš kur važiuoji?

– Iš Ohajo valstijos vakarų. Aš…

Tačiau kad ir ką ji ketino jam atskleisti, buvo pertraukta, nes jam atnešė vakarienę. Heilė įsispoksojo į didžiulę lėkštę, kurioje pūpsojo mėsainis su bandele– jos viršus buvo užklotas salotų lapais, pomidorų ir svogūnų griežinėliais, o šalia– kalnas bulvyčių, kurios, rodėsi, tuoj pabirs ant stalviršio.

– Tai bare galima dar ir pavalgyti? – nepatikliai paklausė ji. – Rimtai?

Kevinas prisiminė, kai prieš daugelį metų eidamas į mokyklą pamatė alkaną šunį. Skersgatvyje tūnojo purvinas rudo ir balto kailio kamuolėlis. Vos pažvelgęs į drebantį liesą padarėlį atidavė jam savo sumuštinį. Dvi dienas Kevinas apsiėjo be pietų ir pagaliau parsivedė šunį namo.

– Tu be skatiko, – tarė tiesiai, stengdamasis prisiminti, kada dar jam taip nesisekė. Pastūmė lėkštę jos pusėn. – Valgyk.

Heilė vėl gurkštelėjo „Margaritos“.

– Be skatiko? – Ji nurijo seiles. – Ne. Aš turiu pinigų. – Ji pastatė taurę ant baro, pasisiekė mažą rankinę, tabaluojančią jai ant peties, ir pasidėjusi ant kelių atidarė. Viduje buvo pluoštas banknotų. – Ištuštinau savo taupomąją sąskaitą, – pasakė, tada pritildė balsą. – Likusius turiu kelioniniais čekiais. Taip tikrai daug saugiau. – Rankinė buvo užsegama sagtele.

Ji išgėrė dar vieną gurkšnį, sužiopčiojo ir pliaukštelėjo rankomis per veidą.

– Ai! Fui! Skauda! Skauda! – Ji siūbavo ant baro kėdės, pakaitomis griebdamasi tai už nosies, tai už burnos ir vėduodamasi ranka.

Kevinas patraukė lėkštę prie savęs ir linktelėjo barmenui.

– Norėtume stiklinės vandens.

Barmenas pripylė stiklinę ir padavė Heilei. Ji nugėrė mažumėlę. Po poros gurkšnių atsiduso.

– Daug geriau. – Ji pastatė stiklinę. – Man užėjo migrenos priepuolis.

– Visiems pasitaiko.

Heilė kilstelėjo, persisvėrė per barą ir čiupo mažą lėkštelę.

– Gal pasidalytum bulvytėmis?

– Kodėl ne?

Ji susižėrė keletą į savo lėkštę ir ėmė kramsnoti vieną.

Tikras pragaras, nusprendė į ją žiūrėdamas Kevinas. Jis numirė pačiame jėgų žydėjime, o tai– Dievo bausmė už visą tą košę, kurios prisivirė per gyvenimą.

– Taigi, aš iš Ohajo, – pasakė ji šypsodamasi. – Vakarų Ohajo. Iš mažo miestelio, apie kurį nesi nė girdėjęs. Ar esi buvęs Ohajo valstijoje?

– Kolumbe.

– Ten gražu, ką?

– Puiki vieta.

Ji linktelėjo nepajutusi sarkazmo jo balse.

Kodėl būtinai jam taip nutiko? Štai ką Kevinas norėjo žinoti. Bare be jo sėdėjo dar apie dvidešimt vyrukų. Kodėl būtent jis atėjo jai į pagalbą? Kodėl neįsikišo niekas kitas?

– Kaip jau minėjau, mano tėtis – pastorius. – Ji suvalgė dar vieną bulvytę, nugėrė „Margaritos“. – Mama mirė mane gimdydama, tai jos aš neprisimenu. Dalykas tas, jog jei esi pastoriaus vaikas, visi jaučiasi atsakingi už tave ir žiūri, kad nenueitum šunkeliais. Turėjau ne vieną mamą, o visas penkiasdešimt. Net nespėjus man sugalvoti ko nors ne taip, jau būdavo pranešta tėčiui.

– Aha.

Kevinas vėl nusisuko ir ėmė žiūrėti žaidimą, stengdamasis nesiklausyti Heilės.

– Todėl ir neturiu supratimo apie barus.

– Ko? – nesusilaikęs paklausė jis.

– Kad čia ne toks baras, kur galima skirti pasimatymus. Aš tik mėginu būti bloga.

Pasidarė įdomu. Jis atsilošė norėdamas geriau matyti Heilės veidą.

– Bloga?

– Žinoma. – Ji baigė gerti „Margaritą“ ir pastūmė taurę prie baro krašto. – Prašyčiau suplakti dar vieną, – pasakė ir džiugiai nusišypsojo barmenui. – Man patiko. – Ji vėl atsisuko į Keviną. – Tik norėčiau, kad būtų su skėčiu.

Tai jam nerūpėjo.

– Papasakok man apie savo blogus poelgius.

– Nesu pasielgusi blogai. Niekada. Bandau taip elgtis keliaudama į Havajus. – Ji apsižvalgė lyg norėdama įsitikinti, kad niekas negirdi. – Aš dar tik trečią kartą bare.

– Juokauji, – mestelėjo Kevinas – ne dėl to, jog ja netikėjo, o labiau vildamasis, kad ji pasakė netiesą.

– Iki to laiko, kai prieš tris dienas išvykau iš namų, nė sykio nebuvau gėrusi alkoholinių gėrimų. Todėl patį pirmą vakarą, kai sustojau, nuėjau į barą. – Ji krimstelėjo dar vieną bulvytę ir suraukė nosį. Iš pasitenkinimo akių kampučiuose susimetė raukšlelės. – Buvo bjauru, – pasakė nurijusi kąsnį. – Jaučiausi kaip nesava, o kai man nusišypsojo vyriškis, nėriau pro duris. Vakar buvo geriau.

Kevinas pasidavė. Nebuvo jokios prasmės vengti to, kas akivaizdžiai jam lemta.

– O koks antras kartas?

Heilė linktelėjo.

– Gėriau baltąjį vyną, tačiau turiu pasakyti, kad man jis visai nepatiko. Užtat beveik pavyko pasikalbėti.

Puiku.

Barmenas baigė plakti kokteilį ir pastatė taurę priešais ją.

– Norite, kad užvesčiau sąskaitą? – paklausė.

Porą sekundžių Heilė laikė suspaudusi lūpas.

– Galbūt, – ištarė pagaliau.

– Taip, – įsiterpė Kevinas. – Užveskite jai sąskaitą. Juk nori pati užsisakyti bulvyčių?

– Noriu. Tik prašau daugiau druskos.

Barmenas kažką sumurmėjo panosėje, tada užsirašė į mažą bloknotėlį.

– Sąskaita, – paaiškino Kevinas, kai jie liko vieni, – reiškia, kad jis susirašo viską, ko užsisakai. Mokėti reikia ne kiekvieną kartą, o vakaro pabaigoje.

Heilė išpūtė melsvai žalsvas akis.

– Geras!

Jį apėmė nuojauta, kad jei Heilė išgers dar vieną kokteilį, visas pasaulis ją vien tik stebins.

Kevinas atidžiai nužvelgė jos šviesią odą, plačią šypseną ir patiklias akis. Tokios moters nereikėtų paleisti vienos.

– Tau vertėtų pagalvoti, kaip grįžti į Ohają.

– Jokiu būdu. – Ji nugėrė didelį gurkšnį „Margaritos“. – Visą gyvenimą dariau taip, kaip liepė kiti. Dabar darau tik tai, ko pati noriu. Nesvarbu ką. – Jos veidas tapo piktas. – Niekas negali suprasti, ką tai reiškia, – kalbėjo toliau. – Niekada negalėjau išsakyti savo nuomonės. O jei pabandydavau, niekas manęs nepaisė. Niekam nerūpi, ką aš manau ir ko noriu.

– Ar dėl to bėgi?

– Būtent. – Ji paėmė bulvytę, bet ir vėl padėjo į lėkštę. – Iš kur žinai, kad aš bėgu?

– Nesi iš tų moterų, kurios šiaip ateina į tokią vietą kaip ši.

Ji apžvelgė nekaip atrodančius baro svečius ir gūžtelėjo pečiais.

– Noriu patirti ką nors nauja.

– Tarkim, gerti kokteilį su skėčiu.

– Visiškai teisingai.

Heilė nusišypsojo. Kevinas turėjo pripažinti, kad jos šypsena puiki. Nušvietė visą veidą. Minėjo, kad jai dvidešimt penkeri, bet kartais elgėsi kaip nerangi paauglė, o ne suaugusi moteris. Be abejo, tai, kad ji– vienišo tėvo pastoriaus duktė, uždėjo antspaudą.

Kilo mintis pasiūlyti jai kitą kartą susirasti aukštesnės klasės barą, bet prisiminė, jog buvo nutaręs nesikišti. Jam pakako savų rūpesčių, nenorėjo užsikrauti daugiau.

– Negalėčiau pasakyti, kad man nepatinka pianinas,– pareiškė ji.

– Kas?

– Pianinas. Aš moku skambinti. Turėjau išmokti. Be to, truputį vargonuoju, tačiau moku vos kelias giesmes ir tas nekaip.

– Puiku. – Jis ėmėsi mėsainio.

– Muzika – geras dalykas. Bet aš norėjau būti mokytoja.

– Ar tėvas prieštaravo? – nesusilaikė nepasiteiravęs Kevinas.

Heilė atsiduso.

– Jis niekad tiesiai to nepasakytų. Jo ne toks būdas. Vis dėlto atsargiai mane spaudė. Tada daug sunkiau priešintis. Noriu pasakyti, jog išgirdęs kategorišką reikalavimą gali ginčytis, o užuominos ir raginimai taip užliūliuoja, kad staiga prabudęs pamatai atsidūręs ne ten, kur norėjai būti.

Ji vėl nugurkė didelį gurkšnį „Margaritos“. Barmenas atnešė lėkštę bulvyčių. Heilė dėkingai nusišypsojo.

Kevinas baigė valgyti mėsainį ir ėmė galvoti, kaip ištrūkus.

– Gal norėtum, kad grąžinčiau tai, ką suvalgiau? – paklausė Heilė ir mostelėjo į jo lėkštę.

– Ačiū, nereikia.

Ji gūžtelėjo pečiais ir ėmė traškinti kitą bulvytę.

– Vadinasi, esi JAV maršalas. Ką čia veiki?

– Pristačiau kalinį į sunkiųjų darbų kalėjimą netoliese.

Ji išpūtė akis.

– Ar čia yra kalėjimas?

– Argi nepastebėjai ženklų, draudžiančių pavėžėti keliaujančius autostopu?

– Pastebėjau, bet pamaniau, kad tai pokštas. Žinai, koks nors vietinių triukas turistams.

– Na, čia nėra turistų rojus. Dauguma žmonių tik trumpam užsuka su reikalais arba lanko savo giminaičius.

Ji žvilgtelėjo per petį, pasilenkė arčiau ir pritildė balsą:

– Ar čionykščiai žmonės pažįsta kalinius?

Kevinas sunkiai atsiduso.

– Heile, ar anksčiau kada nors buvai išvykusi iš gimtojo miesto?

– Žinoma. Ketverius metus praleidau Pietų baptistų merginų kolegijoje.

Puikumėlis.

– O baigusi kolegiją?

– Grįžau namo, gavau muzikos magistro laipsnį, tada baigiau kursus ir įgijau mokytojo kvalifikaciją. Baigiau su pagyrimu.

Heilė siektelėjo taurės. Ranka gerokai nuslydo į šalį. Ji ištiesė pirštus, paskui sugniaužė juos į kumštį.

– Man kažkas negerai su oda, – tarė. – Dilgčioja skruostus.

Kevinas tyliai nusikeikė. Žvilgtelėjo į beveik tuščią antrąją taurę, tada įdėmiai pažiūrėjo į barmeną, kuris nešvariu rankšluosčiu šluostė taures.

– Padarėte dvigubus? – paklausė.

Senis šyptelėjo.

– Maniau, nori, kad tau pasisektų.

Nuostabu. Tiesiog puikumėlis. Mažiau nei per keturiasdešimt minučių abstinentė pastoriaus duktė susipylė alkoholio kiekį, kurį galima prilyginti keturioms taurėms tekilos. Maždaug po dvidešimt minučių velnio lašai atliks savo darbą. Kevinas galėjo lažintis iš savaitės uždarbio, kad tada ji išvirs iš klumpių.

Jis tėkštelėjo ant baro keletą banknotų ir atsistojo.

– Eikš, Heile. Išvesiu tave iš čia, kol dar gali paeiti. Ar turi užsisakiusi viešbučio kambarį?

Ji mirktelėjo jam.

– Aš galiu paeiti.

– Aišku, kad gali. Kodėl nepamėginus?

Ji avėjo bjauriausius smėlio spalvos batelius, kokius jam kada nors teko matyti, visa laimė, nelabai aukštais kulniukais. Nuslydusi nuo kėdės gana ilgai stovėjo tiesiai ir tai teikė vilčių. Gal jis per jautriai reaguoja. Gal…

Heilė taip pasviro į kairę, kad vos nenugriuvo.

– Ar aš girta? – patenkinta paklausė šiaip ne taip išsilaikiusi ant kojų. – Kambarys sukasi aplinkui. Oho! Kaip šaunu!

Taigi, jai viskas atrodo šaunu.

– Ar apsigyvenai viešbutyje? – dar kartą paklausė Kevinas lėtai ir dėmesingai.

– Taip. Rožiniame. Patiko spalva. Netoliese. Reikia išeiti į lauką.

Ji parodė durų link ir vos nesitėškė veidu į grindis. Kevinas sugriežė dantimis.

– Apkabink mane per pečius, – pamokė, o pats apglėbė ją per liemenį.

Pirmiausia užliejo karštis, paskui visu kūnu aiškiai pajuto jos grakščias linijas.

Užuot vykdžiusi nurodymus, Heilė paprasčiausiai į jį atsišliejo.

– Skaniai kvepi, – pasakė, kai jis kone nešte nunešė ją durų link.

– Ačiū.

Nuves ją į viešbutį ir paliks, pamanė. Ji akimirksniu smigs, o prabus tokia pagiringa, kad praeis bet koks noras net pagalvoti apie „Margaritą“. Iki to laiko jai neprireiks jo, o nuvažiuoti, kur yra suplanavusi, galės ir be jo pagalbos.

Kevinas suprato– jis stengiasi save įtikinti, kad nėra atsakingas už Heilę. Deja, tai, ką jis darė, nebuvo gerai.

Juodu žengė tiesiai į vakaro kaitrą. Heilė giliai įkvėpė oro, tada pasisuko ir pažvelgė į jį. Rėmėsi į Keviną skruostu prigludusi jam prie peties. Jos lūpos buvo prie pat jo lūpų. Viena šviesių jos plaukų sruogelė brūkštelėjo jam per skruostą.

– Taip, – pasakė Heilė ir apsilaižė. – Štai kur tu mane suviliosi.

– Ką?

Ji lėtai užmerkė akis ir nusišypsojo.

– Tikrai neprieštaraučiau.