Читать книгу Saldžios šnekos - Susan Mallery - Страница 1

Klerė Keis prišoko prie telefono, tikėdamasi išgirsti piktą vadybininkės balsą – net ir su ja kalbėtis būtų daug maloniau nei rūšiuoti stirtą skalbinių, sumestų viduryje kambario.

– Klausau.

– Sveika, Klere. Čia Džesė.

Ne vadybininkė – Klerė lengviau atsikvėpė.

– Kokia dar Džesė?

– Tavo sesuo.

Klerė metė į šalį palaidinę ir susmuko ant sofos.

– Džese? Ar čia tikrai tu? – susijaudinusi paklausė.

– Aha. Staigmena.

Staigmena – ne tas žodis. Klerė jau daug metų nematė jaunėlės sesers. Nuo tėvo laidotuvių. Klerė norėjo bendrauti su šeima, tačiau išgirdo, kad yra nepageidaujama, jos niekas nelaukia ir nelauks. Įspūdžiui sustiprinti buvo pasakyta, kad Džesė ir Klerės sesuo dvynė Nikolė neištiestų jai pagalbos rankos, net jeigu partrenktų autobusas.

Klerei, priblokštai ir kamuojamai prisiminimų, užgniaužė kvapą. Pasijuto lyg pervažiuota ir palikta vidury kelio. Džesė ir Nikolė buvo jos šeima. Kaip seserys galėjo taip tą atstumti, taip paniekinti?

Nežinodama, kaip pasielgti, ji paliko gimtąjį miestą ir daugiau ten nė kojos nekėlė. Ištisus septynerius metus.

– Taigi, – apsimestinai linksmai čiulbėjo Džesė – Kaip gyveni?

Klerė atlošė galvą ir apsidairė po netvarkingą būstą. Krūva nešvarių skalbinių, prie fortepijono numestas atviras krepšys su pluoštu neperskaitytos korespondencijos, o vadybininkė buvo pasirengusi jai gyvai nudirti kailį, jei nepadarysi, kas liepta.

– Puikiai, – pamelavo ji. – O kaip jūs?

– Pasakiškai, tik Nikolei dabar nelabai gerai.

Klerė tvirčiau suspaudė telefono ragelį.

– Kas Nikolei?

– Nieko… Kol kas. Jai operuos tulžį. Nenormali padėtis ar kažkokios kitos bėdos, tiksliai neprisimenu. Šiaip ar taip, jos negali operuoti tuo būdu, kai lieka tik mažas randelis. Lapa… kažkaip panašiai.

– Tai laparoskopija, – išsiblaškiusi sumurmėjo Klerė žvelgdama į laikrodį. Po pusvalandžio jai prasideda seminaras.

– Teisingai. Jie ruošiasi ją pjaustyti kaip arbūzą, to-dėl pailgės sveikimo laikas. Reikės laikytis specialios dietos ir visa kita. Aš mielai ją slaugyčiau, tačiau šiuo metu negaliu. Viskas… ne taip paprasta. Mes su Nikole pasitarėme, gal tu galėtum grįžti namo ir ja pasirūpinti. Ji būtų labai dėkinga.

„Namo“, – pagalvojo Klerė. Ji gali grįžti namo. Į namus, kuriuos vargiai beprisiminė, bet apie kuriuos nuolat svajojo.

– Maniau, judvi su Nikole manęs nekenčiate, – sušnibždėjo ji norėdama tuo tikėti, bet ir baimindamasi.

– Mes tada buvome prislėgtos ir sutrikusios, tai tik emocijos. Paskui dažnai kalbėdavome, jog reikia susisiekti su tavimi. Nikolė norėjo pati tau paskambinti, bet dabar nelabai kaip jaučiasi, be to, bijo, kad atsisakysi. Dabar jos nėra su manimi.

Klerė atsistojo.

– Aš niekada neatsisakyčiau. Aišku, kad grįšiu. Iš tikrųjų to noriu. Judvi esate mano šeima.

– Puiku. Kada galėsi?

Klerė apžvelgė netvarką, tapusią jos gyvenimo būdu, pagalvojo apie piktus agentės Lizos skambučius. Dar ketino nueiti į seminarą, o savaitės pabaigoje turėjo skaityti kelias paskaitas.

– Rytoj, – ryžtingai tarė. – Aš parvyksiu rytoj.

– Nušauk mane, – baigusi šluostyti virtuvinę spintelę išpoškino Nikolė Keis. – Tikiuosi, Vajatai, tu turi ginklą. Nušauk.Aš parašysiu raštelį,kadtai padareine savo noru.

– Labai apgailestauju. Mano namuose nėra jokių ginklų.

„Kaip ir mano“, – niūriai pagalvojo Nikolė ir sviedė pašluostę į kriauklę.

– Tos sumautos operacijos blogesniu laiku paskirti negalėjo, – suburbėjo ji. – Sako, galiu tikėtis į darbą sugrįžti tik po šešių savaičių. Šešių. Kepykla juk negali veikti pati viena, niekieno neprižiūrima. Tik nedrįsk sakyti, kad galiu paprašyti Džesės pagalbos, Vajatai.

Vyro, su kuriuo ketino skirtis, netikras brolis Vajatas iškėlė rankas aukštyn.

– Prisiekiu, neištarsiu nė žodžio.

Ji tikėjo juo. Ne todėl, jog būtų maniusi, kad jį išgąsdino – Vajatas suprato: jeigu ją kamuoja tulžies skausmai, tai labiausiai – dėl sesers Džesės išdavystės.

– Negaliu pakęsti. Tiesiog bjauru, kad mano kūnas taip mane išduoda. Kuo aš nusikaltau? Vajatas atstūmė kėdę nuo stalo.

– Sėskis. Grauždamasi nieko nepakeisi.

– Iš kur gali žinoti?

– Spėju.

Nikolė pliumptelėjo ant kėdės, nes tai buvo geresnė išeitis nei ginčytis. Kartais ji stebėdavosi, kad išvis dar turi jėgų kam nors prieštarauti.

– Kažin ar ko nepamiršau? Rodos, viską padariau. Tu juk turėsi omenyje, kad aš kurį laiką negalėsiu rūpintis Eime.

Eimė buvo Vajato aštuonmetė dukra. Nikolė prižiūrėdavo ją kelias popietes per savaitę. Vajatas palinko į priekį ir uždengė delnu jos mažutę plaštaką.

– Nurimk, tu nieko nepamiršai. Aš kas antrą dieną užbėgsiu į kepyklą. Ten dirba geri, tau ištikimi žmonės, jie myli ir gerbia tave. Viskas bus gerai. Po kelių dienų būsi namie ir galėsi ramiai sveikti.

Nikolė suprato, kad Vajatas turi omenyje ne tik operaciją, bet ir jos vyrą, su kuriuo ruošėsi skirtis.

Nenorėdama galvoti apie tą šunsnukį Dru ji įsispitrino į Vajato ranką ant savosios. Jo rankos didelės – bauginančios, kietos, su nuospaudomis. Šis žmogus žino, ką reiškia darbas. Yra doras, linksmas, puikiai atrodo. Nikolė pažvelgė į jo tamsias akis.

– Kodėl aš ne tave įsimylėjau?

Jis nusišypsojo.

– Ir aš ne tave, vaikeli.

Jie vienas kitam puikiai tiko… trūko tik potraukio, suvedančio vyrą ir moterį.

– Mums reikėjo labiau pasistengti, – sumurmėjo Nikolė. – Pabandyti kartu miegoti.

– Pagalvok apie tai minutę ir pasakyk – ar tokia mintis tave užveda?

– Nežinau.

Atvirai kalbant, mintis apie seksą su Vajatu jai nekėlė jokių emocijų, jis buvo labiau kaip brolis. Jo brolis Dru dabar ją panašiai veikė, bet anksčiau juodu būdami drauge kibirkščiuodavo ir net užsiliepsnodavo.

Ji šiek tiek atsitraukė ir nužvelgė Vajatą.

– Užteks apie mane. Tau reikia dar kartą vesti.

Jis siektelėjo puodelio kavos.

– Ačiū, apsieisiu.

– Eimei reikia mamos.

– Nėra jau taip blogai.

– Aplink daugybė puikių moterų.

– Be savęs, paminėk nors vieną.

Nikolė minutėlę mąstė, pagaliau atsiduso.

– Gal kitą kartą grįšime prie šios temos?

Klerė atskrido į Sea Tac oro uostą ankstyvą popietę ir buvo patenkinta, kad ryžosi tuojau pat leistis kelionėn. Ji netgi iš anksto išsinuomojo automobilį. Kitą kartą būtų sėdusi į taksi, bet dabar turėjo važiuoti į ligoninę, paskui į kepyklą. Ir Nikolė galėjo turėti kokių nors pavedimų. Šiaip ar taip, ratai po ranka visada praverčia.

Pasiėmusi iš bagažo skyriaus du didelius lagaminus Klerė nuvilko juos link eskalatoriaus. Takas iki automobilių stovėjimo aikštelės buvo ilgas, o lagaminai nelengvi. Sunkiai alsuodama šiaip taip ji pasiekė elevatorių, kuriuo reikėjo nusileisti iki mašinų nuomos punkto. Nusigavusi iki „Hertz“ įmonės biuro jau gailėjosi, kad apsivilko ilgą vilnonį apsiaustą. Prakaitas varvėjo per nugarą, kašmyro megztinis lipo prie kūno.

Stovint eilėje krūtinę maudė iš jaudulio, kad po tiek metų vėl atskrido į gimtąjį miestą nusiteikusi suartėti su seserimis. Joms pasitaikė dar viena proga. Ji į tai nenumos ranka.

Darbuotoja parodė jai prieiti prie langelio. Sunkiai vilkdama lagaminus Klerė prisiartino.

– Labas. Aš užsisakiau automobilį.

– Pavardė?

– Klerė Keis.

Ji išsitraukė vairuotojo pažymėjimą ir platininę kredito kortelę. Moteris atidžiai patikrino jos vairuotojo pažymėjimą.

– Turite draudimą ar norite dabar įsigyti?

– Įsigysiu dabar.

Tai buvo lengviau negu stengtis išaiškinti, kad ji neturi ir niekada neturėjo nuosavo automobilio. Pažymėjimą turėjo nuo aštuoniolikos metų, kai visiems buvo privaloma lankyti užsiėmimus ir laikyti egzaminą.

– Jokių nuobaudų neturite, avarijų nepadarėte? – pasiteiravo darbuotoja.

– Nė vienos.

Klerė nusišypsojo pagalvojusi, kad norint gauti nuobaudą ar padaryti avariją reikia vairuoti, o ji tai darė gal kokius du kartus per pastaruosius dešimt metų.

Užpildžiusi keletą įvairių dokumentų blankų Klerė atgavo vairuotojo pažymėjimą ir kortelę.

– 68 numeris. Tai malibu1. Jūs prašėte vidutinio didumo. Galiu duoti ir didesnį, jeigu norite.

– Kieno numeris 68? – sumirksėjo Klerė.

– Jūsų automobilio stovėjimo vietos. Raktelius rasite viduje.

– Dėkui. Ne, didesnio nereikia.

– Gal norite žemėlapio?

– Labai praverstų, ačiū.

Įsikišusi žemėlapį į rankinę Klerė išsitempė lagaminus lauk. Pamatė eilėmis sustatytus automobilius, kurių stovėjimo vietos buvo aiškiai pažymėtos. Prie 68 numerio stovėjo sidabrinis malibu.Automobilis buvo keturių durų ir atrodė didžiulis. Klerė nurijo seiles. Ar tikrai ketina vairuoti? Nusprendė šį klausimą apsvarstyti vėliau. Pirmiausia reikia kažkaip išsibrukti iš aikštelės…

Pirmas iššūkis – kaip nors sukišti lagaminus į bagažinę. Nežinojo, kaip ją atidaryti – nebuvo nei mygtukų, nei rankenos. Ji pastukseno, paspaudinėjo antvožą, bet Klerė subliūško bagažinė nejudėjo iš vietos. Tada numojusi ranka įgrūdo lagaminus ant užpakalinės sėdynės.

Dar kelias minutes užtruko, kol sureguliavo vairuotojo sėdynę, kad kojomis pasiektų pedalus. Įkišusi raktelį į spynelę pasuko. Variklis iškart sučiaudėjo. Klerė rūpestingai pataisė veidrodėlius pagal save ir giliai įkvėpė. Jau buvo beveik pasiruošusi važiuoti.

Tada įjungė GPS navigacijos aparatą, kuris ją pasveikino prancūziškai. Klerė nustebusi spoksojo į prietaisą. Kas čia dabar? Paspaudė dar kelis mygtukus, tačiau niekas nepasikeitė. „Na, – pamanė, – aš moku prancūziškai, bet ne taip gerai, kad būtų kokios naudos važiuojant. Ir be užsienio kalbos į valias painiavos.“ Ji spaudinėjo mygtukus, kol persukusi daniškus ir japoniškus balbatavimus pagaliau išgirdo malonų moterišką balsą, kalbantį gražia anglų kalba.

Baigusi skaityti instrukciją Klerė surinko kepyklos adresą. Pamiršo paklausti Džesės, kurioje ligoninėje Nikolę operuos, todėl protingiausia pradėti nuo kepyklos. Galiausiai drąsindama save ryžosi pajudėti iš vietos.

Ėmė spausti krūtinę. Ji stengėsi nekreipti dėmesio į dilgčiojimus, kurie iš nugaros persimetė į visą kūną. „Ne dabar, tik ne dabar, kai reikia susikaupti ir vairuoti“, – išsigando Klerė. Ji užsimerkė, giliai įkvėpė ir stengėsi įsivaizduoti seserį, gulinčią ligoninės lovoje ir desperatiškai šaukiančią pagalbos. „Aš privalau būti ten, su Nikole“, – kartojo mintyse.

Kai panika šiek tiek aprimo, Kelė atsimerkė ir ryžosi leistis į kelionę. Poreikis rėkti ir lėkti, kur akys veda, pamažu nuslopo.

Aikštelės teritorija buvo tamsi ir uždara. Laimei, eilėje priešais automobilių nebuvo ir ji turėjo daugiau vietos apsisukti. Susikaupusi, labai iš lėto Klerė pradėjo važiuoti. Koja primygo stabdžių pedalą, mašina sutrūkčiojo, atleidus išsilygino ir vėl pradėjo riedėti. Šiaip ne taip, colis po colio, per penkiolika minučių ji pagaliau ištrūko iš automobilių aikštelės ir išvažiavo į kelią, vedantį iš oro uosto miesto link.

„Už penkių šimtų pėdų sukti į dešinę. I-5 yra dešinėje“, – pasigirdo komanda iš GPS aparato, tarsi kalbantysis žinotų, kad ji yra nemokša vairuotoja ir visai nesusigaudo, kur važiuoti.

– Kas tas I-5? – burbtelėjo Klerė, tada iškart pamatė kelio ženklą su užrašu „I-5 greitkelis“ ir suspiegė. – Aš negaliu važiuoti į greitkelį, – pareiškė. – Man reikia paprastų gatvių!

Pasigirdo balsas: „Laikykitės dešinės.“

– Bet aš nenoriu!

Klerė pasibaisėjusi apsidairė, tačiau nepastebėjo daugiau jokio kelio. Tas, kuriuo ji važiavo, vedė į greitkelį. Į kairę pasukti buvo neįmanoma, pro šalį pasiutusiu greičiu lėkė automobiliai.

Sustirusiu kūnu, abiem rankomis įsikabinusi į vairą, vaizduotėje plaukiojant kruvinų avarijų vaizdiniams, ji nuspaudė sankabą.

– Aš tai galiu, – drąsino ji save. – Aš sugebėsiu. Truputį smarkiau spustelėjo akceleratorių. Tokio greičio gana ar reikia daugiau?

Užpakalyje pasigirdo artėjančio sunkvežimio signalas. Klerė krūptelėjo. Iš paskos nusidriekė automobilių virtinė, kai kurie buvo jau visai šalia. Ji taip atkakliai stengėsi nepanikuoti dėl nekantrių vairuotojų signalų, kad neatkreipė dėmesio į GPS priminimą „I-5 šiaurės kryptimi, į dešinę“.

– Ką? Kokią dešinę? Ar man reikia į šiaurę?

Kelias sukosi, o ji kartu su juo. Kelė desperatiškai troško užsimerkti, tačiau suvokė, kad to daryti negalima. Baimė sunkė prakaitą. Mielai būtų nusimetusi apsiaustą, bet netgi to negalėjo padaryti. Reikėjo stengtis nesukelti avarijos. Ji taip kietai spaudė vairą, kad pradėjo gelti pirštus.

Priminė sau: taip elgiasi dėl Nikolės. Dėl savo sesers. Dėl šeimos.

Pagaliau jos eismo juosta įsiliejo į I-5 greitkelį. Važiuodama 45 mylių per valandą greičiu, visa drebėdama iš susijaudinimo ji persirikiavo į kraštinę dešinę juostą ir nusprendė jos laikytis. Važiavo į šiaurę nuo universiteto miestelio.

Klerė nemėgo vairuoti. Klaikiai nemėgo.Automobiliai buvo bjaurios metalinės dėžės, o vairuotojai šiurkštūs, pikti žmonės, nuolat riaumojantys ant jos. Bet ji darė savo, o tai svarbiausia.

Paklusdama GPS nurodymui ji įsuko į stovėjimo aikštelę prie kepyklos ir lengviau atsiduso. Kai širdis nustojo spurdėjusi lyg paukštis ir ėmė plakti normaliu žinduoliui įprastu ritmu, Klerė su nuostaba įsistebeilijo į priešais stovintį pastatą.

Keisų kepykla ištisus aštuoniasdešimt metų buvo toje pat vietoje. Iš pradžių Klerės proproseneliai nuomojosi tik pusę pastato. Laikui bėgant verslas plėtėsi. Jie perėmė ir kitą namo pusę, o prieš šešiasdešimt metų nupirko visą namą. Pirmajame aukšte buvo įrengta nedidelė cukrainė.

Dviejuose vitrininiuose languose buvo išdėlioti tešlainių, pyragaičių ir duonos pavyzdžiai. Jų viršutinę dalį puošė dailūs pagražinimai, o virš pagrindinių durų puikavosi iškaba, kurioje didelėmis raidėmis buvo užrašyta: „Keisų kepykla – geriausio pasaulyje šokoladinio pyrago namai.“

Sluoksniuotus šios kepyklos pyragus gyrė karališkosios šeimos nariai ir prezidentai, be jų neapsieidavo nuotakos saldusis stalas, jie buvo įtraukti į garsenybių valgiaraščius kaip „pageidautini“ ar „būtini“ per įvairius šou pasaulio įžymybių renginius. Milijardai kalorijų, slypinčių miltuose, cukruje, svieste, šokolade bei šeimos paslaptyje laikomuose specialiuose prieduose, iš kepėjų rankų atiteko vartotojams. Net Klerė nežinojo, kas tai per priedai. Bet sužinos. Buvo įsitikinusi, kad Nikolė nieko nelaukdama perduos jai šią paslaptį.

Ji išlipo iš automobilio ir persibraukė delnais megztinio priekį. Labai šilta nebuvo, todėl pasiėmė ir apsiaustą, vildamasi, kad jis nelabai susilamdė taip įtemptai vairuojant. Pasičiupusi rankinę rūpestingai užrakino vairuotojo dureles. Tada giliai atsiduso ir įėjo į kepyklą.

Buvo pusiaudienis ir palyginti ramu. Cukrainės kampe prie staliuko sėdėjo dvi jaunos mamos ir šnekučiavosi prie kavos su tešlainiais. Tarp jų stovėjo pora vaikiškų kėdučių su pypliais. Eidama link ilgo prekystalio Klerė apdovanojo mamytes šypsena. Ją pasitiko jaunutė mergina.

– Ar galiu kuo padėti?

– Tikiuosi. Aš esu Klerė. Klerė Keis.

Putni rudakė tamsiaplaukė stebeilijo į ją.

– Malonu. Ką galėčiau jums pasiūlyti? Turime karštos, ką tik iš orkaitės išimtos duonos su rozmarinais ir česnakais.

– Esu Klerė Keis, – viltingai šypsodamasi pakartojo Klerė.

– Pirmą kartą girdžiu.

Klerė mostelėjo ranka į sieną su užrašu.

– Keis, vadinasi – Nikolės sesuo.

Paauglės akys išsiplėtė.

– O Dieve. Negali būti. Iš tikrųjų? Pianistė?

Klerė suraukė antakius.

– Taip, koncertuojanti pianistė. – Netgi solistė, tik ar verta apie tai kalbėti? – Atvykau dėl Nikolės operacijos. Džesė paskambino ir paprašė…

– Džesė?! – suspiegė mergina. – Ji negalėjo. O Viešpatie, jūs turbūt juokaujate? Nė už ką nepatikėsiu. Nikolė ją užmuš, jeigu dar neužmušė. Aš tuoj… – Ji mostelėjo ranka. – Luktelėkite, gerai? Aš tuoj grįšiu.

Klerei nespėjus nieko pasakyti, mergina apsisuko ir dingo.

Klerė pasitaisė ant peties rankinę ir ėmė apžiūrinėti vitrinoje išdėliotus kepinius. Ten buvo kelių rūšių pyragėlių, sausainių ir keletas kepaliukų duonos. Skrandis suburbuliavo primindamas, kad ji visą dieną nieko nevalgė. Per daug nervinosi ir lėktuve neįstengė nė kąsnio nuryti.

Gal reikėtų pasiimti tos rozmarinų duonos ir stabtelėti kur nors prie…

– Ką, po velniais, jūs čia veikiate?

Klerė žvilgtelėjo į besiartinantį vyrą. Jis buvo aukštas, atrodė gal kiek negrabus, gražiai įdegęs. Iš išvaizdos galėjai spręsti, kad visą gyvenimą dirba fizinį darbą arba daug laiko praleidžia treniruoklių salėse. Ji labai stengėsi nesiraukyti žvelgdama į jo languotus marškinius ir nudrengtus džinsus.

– Esu Klerė Keis, – pradėjo ji.

– Žinau, kas esate. Klausiu, ką čia veikiate?

– Ne, jūs klausėte, ką, po velniais, aš čia veikiu. Tai skirtingi dalykai.

– O koks skirtumas?

– Vienas klausimas rodo nuoširdų domėjimąsi atsakymu, o kitas – kad kažkodėl jus erzinu. Iš tikrųjų tai jums nerūpi, kodėl čia esu, tik norite parodyti, jog aš visiškai nepageidaujama. Tai keista, ypač turint omenyje, kad iki šiol mudu dar nebuvome susitikę.

– Mes su Nikole draugai. Nors ir nebuvome susitikę, žinau apie jus daugiau nei reikia.

Klerė nieko nesusigaudė. Jeigu Nikolė vis dar pyksta, kam Džesei reikėjo skambinti ir ją kviesti?

– Kas jūs toks?

– Vajatas Naitas. Nikolė yra ištekėjusi už mano netikro brolio.

„Nikolė ištekėjo? Kada? Už ko?“ Nuo šių klausimų užplūdo gilus liūdesys. Tikra sesuo nematė reikalo pranešti ar pakviesti į vestuves. Kaip visa tai niekinga.

Klerės veide atsispindėjo jausmų sumaištis. Vajatas nesivargino jų perprasti. Moterys ir jų jausmai buvo nesuvokiami dalykai paprastam mirtingajam. Mėginimai jas suprasti priveda vyrą prie girtuoklystės, o paskui ir prie savižudybės. Be didelio susidomėjimo jis apžiūrinėjo priešais stovinčią liekną blondinę, ieškodamas panašumo su Nikole ir Džese.

Pirmiausia užkliuvo žydros akys – visų trijų tokios. Ko gero, ir lūpų forma panaši. Plaukų spalva… lyg ir tokia pat. Nikolė buvo blondinė. Klerės plaukai spindėjo daugybe atspalvių.

Bet daugiau niekas jų nesiejo. Nikolė buvo jo draugė, jis jau daugelį metų ją pažinojo. Gana daili normalios išvaizdos moteris.

Klerė vilkėjo šviesiais drabužiais – kiek per ilgą baltą apsiaustą, po apačia buvo matyti baltas megztinis ir tokios pat spalvos laisvos kelnės. Smėlio spalvos rankinė derėjo prie batų. Ji atrodė tarsi ledo princesė… blogio įsikūnijimas.

– Ketinu aplankyti seserį, – ryžtingai tarė Klerė. – Žinau, kad ji guli ligoninėje. Tik nežinau kurioje.

– Neketinu jums pasakyti. Nesuprantu, ko jūs čia atvykote, panele, bet dedu galvą: Nikolė visiškai nenori jūsų matyti.

– O aš girdėjau priešingai.

– Iš ko?

– Iš Džesės. Ji sakė, kad Nikolei po operacijos reikės pagalbos. Vakar ji man paskambino ir štai aš čia. – Klerė šiek tiek kilstelėjo smakrą. – Aš neketinu išvykti, pone Naitai, jūs manęs nepriversite. Vis tiek susitiksiu su seserimi. Jeigu nesuteiksite man informacijos, apskambinsiu visas Sietlo ligonines ir ją surasiu. Nikolė yra mano šeimos narė.

– Nuo kada? – burbtelėjo jis, atkreipdamas dėmesį į atkištą smakrą ir ryžtą jos balse. Tai buvo būdinga abiem dvynėms.

Kodėl Džesė taip pasielgė? Norėjo dar labiau viską supainioti? Ar ištaisyti beviltišką padėtį? Nikolei iš tikrųjų reikia pagalbos, tik jai būtų sunku paprašyti. Jis padarytų, ką gali, bet privalo prižiūrėti Eimę. Nikolė nė už ką nenorėjo, kad Dru būtų šalia, be to, jo niekam tikęs brolis kažkur dingo, tiesiog pasislėpė. Iš Džesės išvis jokios naudos. O daugiau pasikliauti nėra kuo. Vajatas mintyse nusikeikė. Ir kodėl jis verčiamas priimti sprendimą?

– Kur žadate apsistoti?

– Namuose, kur daugiau?

– Gerai. Ten ir būkite. Nikolė grįš po kelių dienų, tada galėsite ją slaugyti.

– Aš nelauksiu kelių dienų, kad ją pamatyčiau.

„Savanaudė, išlepinta egoistė, savimyla“, – Vajatas prisiminė epitetus, kuriais laiške Nikolė apibūdino seserį. Dabar jie visi įgavo realų pavidalą.

– Paklausykite, jūs galite palaukti namuose arba skristi atgal į Paryžių, jei ten gyvenate.

– Į Niujorką, – ramiai atsakė Klerė. – Aš gyvenu Niujorke.

– Nesvarbu. Nelankysite Nikolės kelias dienas, kol ji šiek tiek sutvirtės, net jei man pačiam tektų saugoti jos palatą. Aišku? Ji stengiasi atsigauti po operacijos ir tikrai mažiausiai trokšta turėti reikalų su tokia rakštim subinėj kaip jūs.