Читать книгу Dar viena naktis - Susanna Carr - Страница 1

Grindys drebėjo nuo trankios šokių muzikos, o prieblandą skrodė prožektorių šviesos. Kol pusnuogiai vaikinai šoko klykiančioms merginoms, Endžė Loson išsitraukė telefoną ir pasižiūrėjo, kiek valandų. Kiek jai dar reikės kankintis šiame mergvakaryje?

Kažkam palietus petį Endžė krūptelėjo. Pasisukusi už savęs pamatė būsimą nuotaką. Britanės neįmanoma nepastebėti – aptempta raudona suknelė, netikrų briliantų diadema ir ant ilgų, varinių plaukų krintantis nuometas.

– Endže, turėtum linksmintis, – per muzikos trenksmą suaimanavo Britanė. Ji stovėjo rankomis įsisprendusi į klubus ir nekantriai trepeno koja. – Tu mano pamergė. Privalai atsipalaiduoti!

Endžė pažvelgė į Britanę, į merginas, užlipusias ant stalų ir kėdžių, maldaujančias gražuolio šokėjo išsirengti, ir vėl atsisuko į ją.

– Ir tu tai pastebi?

– Ir ką tu vilki? – Britanė su pasibjaurėjimu rodė į Endžę. – Juk čia mergvakaris.

– Aplink sukiojasi pusnuogiai vaikinai, – Endžė priminė būsimai nuotakai. – Nemaniau, kad turiu laikytis aprangos kodo.

– Žinoma, kad turi. Čia mano vakarėlis, – pareiškė Britanė ir prispaudė gražiai sutvarkytus nagučius draugei prie krūtinės. – Aš asmeniškai padedu apsipirkti išskirtinėms klientėms, ir jos čia.

Išskirtinėms? Endžė vos laikėsi neprunkštelėjusi. Jai teko dirbti su pačiomis talentingiausiomis ir daugiausiai pasiekusiomis Sietlo moterimis, o į Britanės kvietimą atsiliepusios klientės dabar buvo kaip reikiant įkaušusios ir visiškai nesivaldė.

– Gerai turiu atrodyti ne tik aš, – priminė Britanė. – Bet ir mano pamergės.

Endžė nužvelgė savo apdarus. Vilkėjo juodą, blizgią, berankovę palaidinę, tamsius aptemptus džinsus, kuriuos nenoromis apsimovė įkalbėta motinos, ir avėjo aukštakulnes basutes. Drabužiai nebuvo nei keisti, nei vulgarūs.

Mergina nužvelgė kitas moteris, susirinkusias aukšto lygio striptizo klube, užsakytame Britanės mergvakariui. Viešnios nepriminė Endžės pažįstamų, kurios dievino flanelinius marškinius, akinius storais rėmeliais ir dizainerių batus. Jos netgi nepriminė jogos kelnes ir ekologišką kavą mėgstančių priemiesčių gyventojų. Šios moterys vilkėjo gundančias sukneles ar trumpučius, prigludusius sijonėlius. Atrodė pašėlusios ir seksualios.

Ak. Endžės šiais žodžiais neapibūdintum. Niekada. Endžė atsiduso, bet nepasidavė instinktyviam norui susigūžti. Ji ir vėl apsirengė netinkamai. Manė, kad taip apsirengusi atrodys subtiliai ir susilies su minia, tačiau dabar priminė juodą milžiną tarp cukruotų slyvų fėjų.1

– Aš rimtai, Endže. – Britanė sušuko bejėgiškai iškėlusi rankas. – Kuo blogai parodyti iškirptę?

Dabar draugė kalbėjo visai kaip Endžės motina.

– Nieko, – numykė mergina ir gūžtelėjo pečiais. Gerai, kad būsima nuotaka taip galvojo, nes apsivilkusi pamergės suknelę apsinuogins prieš visą pasaulį. Ta suknelė buvo ankšta, blizgi ir vos dengė seksualiausias vietas.

– Pasiduodu. Tiesiog pamėgink apsimesti, kad tau smagu. – Nueidama burbtelėjo Britanė.

Po šių atsisveikinimo žodžių Endžė sustingo. Ji labai stengėsi įsijausti į vakarėlio nuotaiką, bet jai buvo nuobodu. Ir tai buvo puiki priežastis sunerimti. Tiesą sakant, iš jos gyvenimo dingus Koului, joks kitas vyras nedomino. Mergina buvo viena jau kelis mėnesius, bet matydama pusnuogius gražuolius nė kiek nesusijaudino. Kodėl ji negali pasimėgauti šokančiais vyrais? Juk tai nesąmonė. Ji jauna, sveika. Kas jai negerai?

– Neklausyk Brit.

Nuleidusi akis Enždė pamatė Britanės asistentę. Šerilė buvo mažutė, įspūdingų formų blondinė, paprastai mūvinti džinsus ir vilkinti gyvūnų kailių raštais margintas palaidines, bet šiandien ji dėvėjo aptemptą suknutę, primenančią leopardo kailį, ir avėjo dangų remiančius aukštakulnius.

– Brit nuolat neprašyta dalija stiliaus patarimus, – atsargiai šyptelėjo Šerilė. – Bet nenori nieko įžeisti.

– Viskas gerai. Man netrukdo. – Patikino Endžė, bet Britanės asistentė jau ieškojo savo viršininkės.

Ir tikrai netrukdė. Endžė taip dažnai girdėjo nusiskundimus, kad įprato nekreipti į juos dėmesio. Vaikinai visada norėjo, kad ji vilkėtų atviresnius drabužius, o geranoriškos draugės mėgindavo padaryti makiažą, tačiau mergina nepasidavė jų maldavimams. Endžė žinojo, kad niekada nepateisins draugų lūkesčių, tad kam dar stengtis?

Tokios pagalbos ji išmoko atsisakyti labai jauna. Mama versdavo leistis į žygius po prekybos centrą: apsipirkimai prilygdavo kelionei ant ešafoto, bet, nepaisant atkaklių motinos pastangų dukterį paversti stileiva, Endžei taip ir nepavyko. Vietoj plazdančių suknelių ir makiažo mergina mieliau rinkdavosi padėvėtus brolio drabužius.

Galbūt Endžė persistengė. Motina buvo įsitikinusi, kad Koulas dukterį paliko, nes ji nesistengė dėl savo išvaizdos. Endžės draugėms ši mintis taip pat buvo nesvetima.

Endžė nenorėjo tuo tikėti. Kai jie susipažino sporto klube, ji neatrodė įspūdingai – suplukusi traukė į dušą po sunkios treniruotės, bet Koulas nesiliovė flirtavęs.

Net ir vėliau Koulas niekada neprašė jos pasipuošti, nesiskundė, kad plaukus įprastai ji riša į arklio uodegą ir neįtikinėjo apsivilkti gražių apatinių. Jis nesiūlė išryškinti treniruočių rezultatų aptemptais drabužiais. Vaikinas manė, kad Endžė stipri ir seksuali.

Galbūt ji buvo nepakankamai seksuali…

– Endže!

Pažinusi vyriausiosios pamergės balsą, Endžė krūptelėjo. Galvojo, kaip pasprukti, bet ją išgelbėti galėjo nebent pasirodymas ant scenos, o to tikrai nebus. Endžė atsiduso pripažindama pralaimėjimą ir stebėjo, kaip artinasi Heidė.

Heidė buvo aukšta ir liekna kaip nendrė, o trumpi tamsūs plaukai išryškino įspūdingus bruožus. Vieną petį apnuoginanti mėlyna suknelė ir aukštakulniai turėjo pelnyti Britanės pritarimą. Vien prie jos prisiartinusi Endžė jautėsi pilka ir senamadiška. Merginas siejo tik vienodos auksinės apyrankės, kurias gavo dovanų kaip pamergės.

– Turi padėti man pasislėpti nuo Robinos, – pareiškė Heidė.

Endžė neprisiminė, kur pamergių vadovėlyje parašyta, kad jai atitenka arbitro pareigos. Nors Heidė ir Robina priklausė Britanės koledžo seserijai, viena kitos neapkentė. Galėjai pamanyti, kad jos nuolat varžosi dėl Britanės dėmesio. Endžei nepakako fantazijos sugalvoti, kam švaistyti energiją tokioms nesąmonėms. Tiesą sakant, jai atrodė, kad Britanei malonu žiūrėti, kaip draugužės pešasi.

Nelaimei, mergina nujautė, kokia nuotaka yra iš tiesų, ir troško rasti dingstį atsisakyti pamergės pareigų, bet jaunikis buvo Patrikas – geriausias Endžės draugas nuo darželio laikų. Jam buvo svarbu, kad ji dalyvautų vestuvėse.

– Koledže negalėjau jos pakęsti, – tęsė Heidė. – Bet dabar Robina dar bjauresnė.

– Žaviuosi tavo savitvarda, – visiškai rimtai paantrino Endžė. – Taip stengiesi, kad Britanės mergvakaryje nekiltų jokių scenų. Tu tikra draugė.

– Žinau. Negaliu patikėti, kad Robina pasakė, jog pamergių suknelės neskoningos. Kaip ji gali taip sakyti? Man labai patinka Britanės skonis. Manau, kad suknelės seksualios ir spalvingos.

Spalvingos? Endžė prikando lūpą. Žinoma, žalia – labiau primenanti pilką – irgi spalva, taigi teoriškai Heidė teisi.

– Be to, galėsim jas apsivilkti ir po vestuvių, – priminė Heidė.

Endžė lėtai linktelėjo.

– Žinoma.

Tik ar ji norės eiti į tokią vietą, kur reikės taip apsinuoginti?

– Be abejo, prie nuostabios Robinos odos gali liestis tik dizainerių apdarai, – piktai metė Heidė ir sukryžiavusi rankas ant krūtinės dirstelėjo per petį. – Manau, kad ji įsižeidė, nes nebuvo suknelės drambliui. Jos dydis dviženklis.

Endžė sukando dantis. Štai kodėl mieliau leisdavo laiką su vaikinais. Jai norėjosi čiupti Heidę už plaukų, gerai papurtyti ir liepti pagaliau suaugti. Patrikui tai visada padėdavo, bet su Heide viskas galėjo baigtis ašaromis.

Striptizo klubas paskendo tamsoje, prožektorius apšvietė Britanę.

– O, – sucypė Heidė, kai vedantysis pakvietė būsimą nuotaką ant scenos. – Vaikinai šoks Britanei. Eik, susirask kur atsisėsti.

Endžė stebėjo, kaip sverdėdama ant pavojingai aukštų kulniukų Heidė pasileido prie scenos. Ji giliai įkvėpė. Na ir kas, kad ne taip apsirengė? Kam rūpi, jei ji per drovi, kad grabaliotų nepažįstamą vyrą? Juk tai nereiškia, jog ji neseksuali, tiesa? Vis tiek galėjo šypsotis, ploti ir rūpintis, kad visi gerai praleistų laiką. Šiandien ji pasilinksmins, net jei tai kainuos gyvybę.

– Ką ji apie mane pasakė?

Šalia išdygus Robinai, Endžė pašoko. Ant kaklo surišama oranžinė suknelė, nusagstyta karoliukais, buvo tokia trumpa, kad iš pradžių Endžei pasirodė, jog tai marškinėliai.

– Heidė? Sakė, kad vaikinai šoks Britanei.

– Juk ji kalbėjo apie mane, tiesa? – piktai išbėrė Robina. Jai krestelėjus galvą susiūbavo plonytė juoda arklio uodegėlė.

– Ne, – sumelavo Endžė.

Robina kilstelėjo tobulai išpešiotą antakį.

– Ji tik pyksta, nes Brit patiko mano sugalvotos linksmybės SPA. Juk mums visoms buvo gera, tiesa?

Apsilankymas SPA Endžei buvo nauja patirtis. Ramioje, moteriškumu spinduliuojančioje aplinkoje ji jautėsi nejaukiai. Vos įėjus pro drožinėtas duris pasijuto kaip bjaurusis ančiukas tarp elegantiškų gulbių.

– Tai buvo mano pirmas apsilankymas SPA.

– Gali nepasakoti, mačiau tavo nagų odeles, – baisėjosi Robina. – Bet viskas buvo sumanyta tam, kad nuotaka atsipalaiduotų. Juk Brit buvo tokia įsitempusi.

Endžė pritarė jai visa širdimi. Būsima nuotaka turėjo labai aiškią viziją, kaip turi atrodyti vestuvės ir svečių priėmimas, bet viena negalėjo sužiūrėti visų smulkmenų. Net pasitelkus darbščią asistentę ir tris nenuilstančias pamerges liko neišspręstų klausimų.

– Galbūt nusiramintų, jei ką nors suvalgytų.

– Net neprimink! – paliepė Robina stipriai purtydama galvą. – Iki vestuvių negalima. Brit turi tilpti į suknelę.

Jokio padoraus maisto iki vestuvių? Endžei tai atrodė tikra kankynė.

– Suknelė tinka tobulai. Britanei nėra ko jaudintis. Metas nutraukti tą skysčių dietą – antraip taps irzli ir galiausiai išseks.

Robina išpūtė akis:

– Manai, kad Brit įkyri?

Derėtų atsargiau rinkti žodžius. Negi nežinojo, kad tokie vakarėliai kaip minų laukas, kuriame bet kada gali užminti ant nesaugumo, pavydo ar konkurencijos bombos? Endžė jau dabar įtarė, kad tapusi Britanės pamerge draugystės nesustiprins. Jei nori likti Patriko drauge, teks labiau pasistengti.

– Ne, tik norėjau pasakyti…

Rožinė scenos uždanga pakilo. Tamsioje scenoje stovėjo penki šokėjai. Jie dėvėjo juodus kaklaraiščius ir laisvai nuo klubų krintančias odines kelnes. Merginoms pradėjus cypti Endžė išsigandusi krūptelėjo.

Pasigirdus pirmiems „It’s Raining Men“ akordams Robina iškėlė rankas ir sušuko iš džiaugsmo. Endžė pareigingai šypsojosi ir plojo žiūrėdama, kaip vyrai pradeda sukiotis apie Britanę. Įžūloka choreografija ir prastas apšvietimas slėpė, kad gerai šoka vos keli vaikinai.

Pamačius, kaip Britanė noriai gulasi ant scenos ir leidžiasi apžergiama vieno šokėjo, Endžei atvipo žandikaulis. Niekas negalėtų apkaltinti būsimos nuotakos drovumu. Britanei patiko dėmesys.

Vyrai buvo liekni, atletiško sudėjimo. Endžė žavėjosi jų raumenimis ir stipriomis rankomis. Žinojo, kiek darbo reikia įdėti, kad taip atrodytum. Tačiau, nors šokėjai buvo patrauklūs, seksualūs, jai nesinorėjo klykti vos juos pamačius.

Galbūt todėl, kad dirbo asmenine trenere ir kasdien sukiodavosi tarp daugybės raumeningų vyrų. Arba todėl, kad jai buvo drovu stebėti, kaip vyras rangosi prieš ją laukdamas, kada ji užkiš pinigų už jo blizgančių kelnaičių.

Arba nei viena, nei kita. Galbūt Endžė tiesiog negalėjo būti tokia atkakli ir entuziastinga kaip kitos merginos, nes jautėsi susikausčiusi. Anksčiau buvo kitaip. Su Koulu jautėsi saugi, žinojo, kad gali daryti ką tik nori. Su juo ji įgyvendino savo slapčiausias fantazijas.

O tada jis ją metė. Endžė liko įskaudinta ir pažeminta. Gal visgi ji ne tokia ir pašėlusi? Gal ji negali varžytis su kitomis moterimis? Galimas atsakymas ją gąsdino, tad nuo tada Endžė stengėsi tvardyti bet kokius jausmus.

Skrandžiui susitraukus į kietą mazgą, o sprandą užliejus raudoniui Endžė nusuko akis. Su Koulu jautėsi ne tik saugi, bet ir visiškai laisva. Nors atrodė keista, taip nesijautė su jokiu kitu vyru.

Tačiau dabar nenorėjo apie tai galvoti. Negalėjo. Verčiau susitaikyti su mintimi, kad kūniški malonumai jos nebedomina, ir gyventi be jų. Vieną dieną ji vėl ims pasitikėti savimi, bet tik ne čia ir ne su nepažįstamuoju. Tai nutiks su mylimu ir patikimu žmogumi.

– Tie vaikinai tokie karšti! – perrėkė muziką Robina.

– Tikrai, – pritarė Endžė ir toliau plodama į ritmą, o tuo tarpu Britanė atsistojo ir pradėjo sukiotis tarp šokėjų. Kai kurie jos judesiai buvo labai gašlūs.

Robina kumštelėjo ją alkūne.

– Paskui jie šoks pamergėms.

Endžė palinko į priekį, nes pasirodė, kad supykino.

– Ant scenos?

– Ne, tokia garbė skirta tik nuotakai, bet verčiau išsirink dabar, kol Heidė nepasiglemžė visų. Kurio norėtum?

– Oi… nesvarbu.

Endžė žinojo, kas nutiks: kuo įžūlesnis bus šokėjas, tuo drovesnė bus ji. Visos juoksis, kad jai nejauku. Endžė norėjo atsisakyti, bet turėjo elgtis kaip komandos narė. Mergina nužvelgė vaikinus ant scenos tikėdamasi pamatyti tokį, kuris suprastų, kas yra asmeninė žmogaus erdvė ir nebūtų pernelyg įžūlus.

– Negaliu apsispręsti. Arba tas, kuris dabar grabinėja Britanę, arba tas gale.

Endžė įsižiūrėjo, kur rodė Robina. Vienas vaikinas labai priminė Koulą. Trumpi juodi plaukai ir raumeningas kūnas. Žvilgsniu slysdama lygia krūtine, ištreniruotu pilvu ir siaurais klubais Endžė pajuto netikėtą susidomėjimą. Jis buvo stiprus ir kartu subtilus. Labai panašus į Koulą. Tiesą sakant…

Enždė aiktelėjo ir pakėlė akis į vyruko veidą. Iškart pažino tvirtą smakrą ir putlias lūpas, aukštus skruostikaulius ir išraiškingą nosį, trumpus tamsius plaukus, tokius švelnius ir minkštus…

– Negali būti…

– Ką? – sukluso Robina. – Ar tau viskas gerai? Kas nutiko?

Endžė sudribo ant artimiausios kėdės. Buvo tokia pritrenkta, kad kūnu pakaitom ritosi karščio ir šalčio bangos, bet nenuleido akių nuo besistaipančio Koulo Fosterio. Jos buvęs vaikinas dabar stovėjo ant visų keturių ir sukiojo klubus.

– Kur po velnių jis išmoko šito judesio? – išspjovė ir supratusi, kad pasakė garsiai, kietai sučiaupė lūpas.

– Kas? – paklausė Robina. – Šokėjas? Tu jį pažįsti?

– Ne, tikrai ne.

Su juo Endžė patyrė intymiausias akimirkas gyvenime. Mylėjo jį visa savo esybe ir jam atsivėrė, bet tai buvo klaida. Pasirodo, Koului ji buvo per prasta. Dabar tiesa badė akis – Koulas stovėjo scenoje ir šoko įsisiautėjusioms merginoms.

– Pasirodė panašus į mano buvusį vaikiną.

Robina nusikvatojo visa gerkle.

– Kurgi. Draugavai su striptizo šokėju.

– Pasitaiko ir keistesnių dalykų, – sumurmėjo Endžė. Pavyzdžiui, kad Koulas tapo striptizo šokėju. Ji niekaip negalėjo to suprasti. Kai jie susitikinėjo, Koulas buvo policijos detektyvas. Netgi labai geras detektyvas.

Endžė išsižiojusi stebėjo, kaip buvęs vaikinas nusirišo kaklaraištį ir apsukęs jį apie Britanės liemenį prisitraukė ją prie savęs. Merginos prie scenos cypė ir tiesė į jį rankas.

Endžė sukryžiavo rankas ir sustingo kėdėje. Norėjo pradingti tamsoje. Išeiti, kol Koulas jos nepamatė, nes jautėsi sutrikusi, kvaila ir norėjo pabūti viena.

Jautėsi išduota. Seniau jautėsi mylima šio vaikino, o dabar atrodė, kad jis moka taip pamaloninti bet kurią moterį. Jie nebebuvo pora ir nesvarbu, ką jis veikė, bet kodėl ji buvo tokia pikta?

Staiga Koulas pasisuko, ir jų žvilgsniai susitiko. Pamačius jo akis Endžei pritrūko kvapo. Vaikinas neatrodė nustebęs, kad ji čia. Tarsi visą laiką būtų žinojęs.

Endžė matė, kad jis nusiteikęs ryžtingai, ir puikiai žinojo, ką tai reiškia. Mergina norėjo pakilti nuo kėdės, bet susivaldė. Pamačius, kaip Koulas nušoko nuo scenos, Endžė su siaubu išpūtė akis. Kelios pamergės mėgino jį paliesti, bet jis nekreipė į jas dėmesio ir atėjo tiesiai prie jos.

Šios merginos tikri žvėrys. Koulas Fosteris išlaisvino koją iš tvirtų gniaužtų ir nutarė nekreipti dėmesio į jam kišamus pinigus. Iki šio vakaro niekada nesijautė kaip mėsos gabalas. Publika buvo pašėlusi ir pasiruošusi nuplėšti jam drabužius.

Koulas niekaip negalėjo sutelkti dėmesio į bylą, o taip niekada nebūdavo. Jis atsakingai žiūrėjo į darbą – tikrąjį darbą – ir didžiavosi savo profesionalumu, bet dabar mintyse liko tik Endžė, įsitaisiusi paskutinėje eilėje.

Koulas pastebėjo, kad ji nė kiek nepasikeitė. Endžė Loson buvo stipri, sportiška ir iš prigimties graži. Juodi banguoti plaukai buvo sukelti į paprastą arklio uodegą, jokio makiažo: jo ir nereikėjo – mergina spinduliavo sveikata ir energija, o to nenusipirksi jokiame buteliuke.

Endžė vilkėjo juodą berankovę palaidinę ir mūvėjo džinsus. Pamatęs aukštakulnes basutes iškart suprato, kad čia turėjo įsikišti jos motina. Endžė mėgo rengtis taip, kad pasislėptų arba ištirptų minioje, tačiau nuo jo nepasislėps. Koulas visada pajusdavo, kai ji būdavo netoliese, ir niekas negalėjo to pakeisti.

Jis neplanavo prieiti taip akiplėšiškai, nes tai galėjo kelti pavojų jo užduočiai, tačiau greitai pamatė, kad Endžė sėdi sustingusi ir sukryžiavusi rankas lyg gintųsi. Jos akys buvo didelės, o lūpos suspaustos į siaurą brūkšnį. Koulas matė, kaip mergina mėgina tvardytis, bet bijojo, kad ji sugadins jo priedangą.

Galbūt Endžę reikėjo įspėti iš anksto. Juk žinojo, kad ji čia bus, sekė nuotakos palydą visą praėjusią savaitę, tačiau jam niekaip nepavyko išsiaiškinti, kokie Endžės santykiai su kitomis pamergėmis.

Koulas sustojo prieš ją krūtinėje besidaužančia širdimi ir šlapias nuo prakaito. Odinės kelnės lipo prie kojų ir smuko nuo klubų. Endžė stengėsi žiūrėti kažkur ties jo ausimi.

Ji tylėjo, o jis norėjo jai pasakyti labai daug. Norėjo pasakyti: „atsiprašau“ arba „tau bus geriau be manęs“. Tačiau vietoje to tarė:

– Dabar tavo eilė.

Ji piktai sužaibavo akimis ir iškėlė ranką mėgindama jį sustabdyti.

– Ačiū, ne.

– Endže, ką tu pasakei? – bakstelėjo jai viena moteris, Koului žinoma kaip Robina. – Ką tik sakei, kad jis panašus į tavo buvusį. Pirmyn.

Jis pasirodė pačiu laiku. Ką dar pasakė Endžė?

– Prašau, – mėgino ją įspėti. – Dabar eilė pamergėms.

Endžė atkišo smakrą.

– Iš kur žinai, kad aš pamergė?

– Man pasakė iš anksto, – atsakė Koulas. Jam patiko jos balsas. Žemas, kimus, seksualus. Visada prisimindavo jį pačiu netinkamiausiu laiku.

Endžė įtariai jį nužvelgė, bet tik sukryžiavo kojas ir dar tvirčiau prispaudė prie savęs rankas.

– Atsiprašau, bet neturiu nė vienos kupiūros.

– Ar nežinojai, kad eini į striptizo klubą?

– Nekreipk į ją dėmesio, – įsikišo Robina. – Ji naujokė.

Tada Koulas palinko į priekį ir ranka atsirėmė į kėdės atlošą taip įkalindamas Endžę. Mergina dar labiau prisispaudė prie atkaltės. Įkvėpus jos aromato Koulą užplūdo prisiminimai.

– Nejau visai neturi pinigų? – paklausė jis.

– Nebent nori monetų.

Koulas plačiai išsišiepė ir pažvelgė į Robiną.

– Taigeris mums sakė, kad norės šokti tau.

– Iki! – sucypė ji ir pasileido prie scenos palikdama juos vienus.

– Nebuvo jokio reikalo jos išprašyti, – pyktelėjo Endžė ir tuoj pat prikando liežuvį, nes Koulas apsižergė jos šlaunis. Ji įsitempė visu kūnu. – Ką darai?

– Tai vienintelis būdas su tavimi pasikalbėti, – paaiškino, tačiau jo mintys buvo kitur. Atsidūręs taip arti Endžės, beprotiškai susijaudino. Kaip reikės suregzti sakinį, kai ją palies? – Nesijaudink, būsiu švelnus.

Kažkodėl jo padrąsinimas buvo sutiktas lediniu žvilgsniu. Koulas su pasigėrėjimu stebėjo, kaip nuraudo Endžės skruostai.

– Dėl manęs nesijaudink, – tarstelėjo ji. – Parodyk, ką moki.

– Endže, žinau, kad tau šitai nepatinka… – pradėjo, bet jos akyse pamatęs įžeistą išdidumą, nutilo. Kad ir ką pasakys, ji supras neteisingai.

– Ne, ne, Koulai, man smalsu. Dalį tavo įgūdžių jau mačiau, nemaniau, kad su manimi mėgini tvardytis.

– Tvardytis? – Su Endže to niekada nebuvo. Bent jau lovoje.

– Pirmyn, Koulai, – paragino Endžė atsilošdama kėdėje. – Išvesk mane iš proto.