Читать книгу Tobulas planas - Trish Morey - Страница 1

Leo Zamosas džiūgaudavo, kai planas pavykdavo.

Ne todėl, kad nesimėgaudavo kita, kasdieniškesne, veikla. Jam patiko nuogos moterys lovoje – kuo nuogesnės, tuo geriau. Jis dievino kraują kaitinantį jausmą, kai, būdamas Italijoje, neįtikėtinu greičiu sėkmingai laviruodavo Maserati GranTurismo S Stelvijaus perėjos kilpomis.

Vis dėlto nieko nėra geriau už pasitenkinimą sugalvojus tokį rizikingą planą, kad net sunkiai įsivaizduojama, įveikus nesibaigiančias kovas, korporacijų vingrybes bei biurokratizmą ir pasiekus galutinį tikslą – neišvengiamą sėkmę.

O dabar jis įžūliai žvelgė sėkmei į akis.

Jam tereikia žmonos.

Iš nuosavo lėktuvo jis žengė į švelniu pavasariu kvepiantį Melburną ir neketino leisti vienai smulkmenai sugadinti geros nuotaikos. Pernelyg arti buvo didžiausias laimėjimas, kad butų ėmęs dėl to jaudintis. Įkvėpė lėktuvų degalais persunkto oro ir, lipdamas laipteliais žemyn prie laukiančio automobilio, kūnu juto vien sėkmę. Culshaw Diamond Corporation, geriausių pasaulyje rausvųjų deimantų savininkė ir gamintoja, viena svarbiausių žaidėjų deimantų rinkoje, nuo neatmenamų laikų priklausė didelei Australijos deimantų prekiautojų dinastijai. Kai tik Leo pajuto artėjančius pokyčius valdančiųjų sluoksnyje, atrado plonyčių įtrūkių brolių Kalšo vadybos komandoje, bet net jis nesitikėjo tokio skandalo ir to, kad broliai taryboje taps nepageidaujami.

Iš visų pusių tučtuojau kilo audrai prilygstantis susidomėjimas, tačiau Leo sąraše buvo pirmas. Nieko nelaukdamas jis supažindino Ričardą Alvaresą, verslą nusiteikusios pirkti komandos galvą, su Eriku Kalšo vyresniuoju. Šis buvo labai uždaras, pasibjaurėjo skandalu ir troško tylomis pasinerti į nebūtį. Ir štai dabar pirmą kartą per ilgą ir šlovingą savo istoriją Culshaw Diamond Corporation pateks į kitas rankas Leo Zamoso, milijardierių tarpininko, dėka.

Atsižvelgdamas į aplinkybes, jis tikriausiai turėjo visa tai numatyti. Bet kadangi Erikas Kalšo, kuris prieš beveik penkiasdešimt metų vedė vaikystės draugę, pareiškė dirbsiąs tik su nepriekaištingos reputacijos, šeimyniškais bei dorovingais žmonėmis ir Alvaresas sutiko į susitikimą atsivesti žmoną, tapo akivaizdu, jog Leo taip pat privalo susirasti antrąją pusę.

Išties ironiška, nes per tiek metų jis sėkmingai išvengė santuokos. Moterys neklydo manydamos, kad santykiai ilgai netruks, kai joms pasisekdavo įsirangyti į jo lovą.

Iš tiesų.

Bet žmona vienai nakčiai? Tiek jis dar gali pakęsti. Turėjo ją susirasti šiandien iki aštuntos vakaro ir tai nebuvo sudėtinga.

Evelina netrukus pasiūlys jam ką nors tinkamą.

Bet juk tuoktis nereikės. Puikiai tiks ir sužadėtinė – sužadėtinė, rasta po daugelio metų „tos vienintelės“ paieškų, – turbūt Erikas Kalšo nenaudos prieš jį to, kad jie dar nesusituokę, ar ne?

Rankoje laikydamas telefoną, jis linktelėjo laukiančiam vairuotojui ir įsirangė į ilgą limuziną, jausdamasis dėkingas, kad, nusileidę Darvine įsipilti degalų, sėkmingai perėjo muitinę, ir mintyse jau dėliojo būsimos sužadėtinės savybių sąrašą.

Žinoma, bet kokia moteris jam netiks. Ji privalo būti elegantiška, inteligentiška ir žavinga. Pageidautinas, bet nebūtinas gebėjimas palaikyti pokalbį. Jei bus maloni akiai, gali daug ir nekalbėti.

Evelina, be abejonės, įvertins savo pažįstamas ir ras tinkamą kandidatę, jam dar nespėjus padėti ragelio. Leo išdrįso vangiai nusišypsoti klausydamasis kvietimo signalo, o vairuotojas tuo metu lengvai įsiliejo į automobilių, važiuojančių iš oro uosto, eismą.

Prieš dvejus metus jo priimtas sprendimas atsikratyti biuro buvo vienas geriausių. Užtat dabar turi lėktuvą, galintį nuskraidinti į bet kurį pasaulio kampelį, garažą Italijoje, kuriame ilsisi Maserati, advokatų ir finansininkų bei virtualią asistentę, neįtikėtinai gerai tvarkančią reikalus.

Ta moteris – tikras stebuklas. Jis galėjo tik džiaugtis vidutinio amžiaus krize, dėl kurios ji iš biuro persikėlė į virtualųjį pasaulį. Nors iš tiesų nežinojo, kiek jai metų. Nežinojo nieko apie jos asmeninį gyvenimą, neprivalėjo žinoti, o tai teikė daug žavesio. Jokių pasiteisinimų dėl vėlavimo į darbą, jokių užuominų apie artėjantį gimtadienį ir mėgstamus kvepalus, jokių viliojančių žvilgsnių. Nieko panašaus jam kęsti nereikėjo, nes su Evelina bendravo tik telefonu ir elektroniniu paštu. Sprendžiant iš pateiktų ryšio duomenų, kvalifikacijos ir patirties, jai turėjo būti mažiausiai per keturiasdešimt. Nieko keista, kad pavargo nuolat skubėti. Taip dirbdama ji gali nusnūsti kada panorėjusi.

Skambutis pasiekė atsakiklį, šaltas balsas paragino palikti žinutę ir pristabdė sveikinimus sau pačiam. Jis susiraukė, nes nebuvo pratęs nepasiekti savo asistentės. Dažniausiai nusiųsdavo Evelinai laišką iš to pasaulio kampelio, kuriame tuo metu būdavo, nesijaudindamas dėl tarptautinių skambučių kainos ar laiko skirtumo. Toks bendravimas puikiai pasiteisino – dažniausiai ji atsakydavo kone tuojau pat, net jei Australijoje būdavo vidurnaktis. Taigi čia, jos gyvenamame mieste, vienuoliktą ryto, kai ji žinojo jo atvykimo laiką, jis tikėjosi, kad tikrai atsilieps.

– Čia Leo, – sumurmėjo jis po signalo. Ir ėmė laukti – galbūt asistentė netikėtai pakels ragelį supratusi, kas skambina. Suvokęs, jog taip neatsitiks, atsiduso, kita ranka pasitrynė kaktą ir išspjovė žinutę. – Klausyk, man reikia, kad šiam vakarui rastum moterį…

– Ačiū už skambutį.

Leo patyliukais nusikeikė, įsijungus atsakikliui. Gerai pagalvojus, priežastis, kodėl jie paprastai bendraudavo elektroniniu paštu, buvo labai aiški.

Eva Karmaikl trečiu skalbinių segtuku prisegė krūvelę tamprių ir suurzgė siekdama kitų drabužių, kad visus sukabintų ant virvės. Šiandien ji lyg ant adatų. Visą dieną. Nuo tada, kai sužinojo, kad jis atvyksta į Melburną.

Užvertusi galvą žvilgtelėjo į blankią saulę trokšdama, kad ji išdžiovintų skalbinius, kol nepastovusis Melburno oras staiga nepasikeitė, ir suvirpėjo. Virpulys perbėgo per nugarą ne dėl permainingo oro, o dėl to, kad atvyksta Leo Zamosas.

Tada žvilgtelėjo į laikrodį ir virpulys nuvilnijo vėl.

Netiesa. Leo Zamosas jau čia.

Niekaip nepadėjo ir priminimai sau, kad šitaip nerimauti neverta. Ji neturi jokios, visai jokios priežasties nuogąstauti. Juk jis neprašė pasitikti oro uoste. Tiesą sakant, visai neplanavo su ja susitikti. Logiškai pagalvojus, tam nebuvo jokios priežasties, juk ji – virtuali jo asistentė. Jis mokėjo jai už tai, kad tvarkė reikalus stebuklinguoju internetu, iš tiesų jo nematydama.

Be to, jis buvo pernelyg užsiėmęs, kad įterptų pasimatymą su ja į grūste pergrūstą dienotvarkę, net jei ir būtų buvusi priežastis. Ji tai tiksliai žinojo, nes pati šeštą ryto išsiuntė jam galutinį jos variantą, tada palindo po dušu ir suprato, jog karštas vanduo kaip tik šią dieną turėjo dingti, nepraėjus nė parai, kai sugedo drabužių džiovyklė. Ženklas? Tikėkimės, kad ne. O jei ženklas, tai tikrai ne geras.

Nieko keista, kad ji tokia nervinga.

Ir nieko keista, jog kunkuliavo kaip puode sriuba, palikta taip ilgai, kad sutirštėjo ir dabar buvo galima įsmeigti šaukštą.

Velnias.

Ji metė grasinamą žvilgsnį į debesį, besikėsinantį uždengti saulę, ir smarkiai papurtė šlapius drabužius, tikėdamasi sukelti vėją, kartu keikėsi dėl to, kad dabar suvaldyti orą galėjo taip pat, kaip ir nelogiškas mintis, o Melburno oro suvaldyti neįmanoma.

Galiausiai įtempė virpančią nugarą ir patraukė atgal namo, stengdamasi nusipurtyti erzinantį troškimą įsirausti į patalus ir miegoti, kol Leo Zamosas pasitrauks iš miesto per saugų atstumą.

Kas, po velnių, jai yra?

Viskas paprasta, – atsakymas tučtuojau šovė į galvą ir užklupo ją nepasirengusią. Moteris taip nustebo, kad pamiršo atidaryti duris ir vos į jas neatsitrenkė.

Tu jo bijai.

Akimirką ji sustingo. Raumenys įsitempė, kaulai pasidarė cementiniai, ji pasijuto taip, lyg tikrai turėtų, ko bijoti.

Juokinga, – mintyse nurašė šią galimybę. Jai ėmė trūkti oro, bet pagaliau ji prisivertė pajudinti pirštus, pasuko durų rankeną ir įėjo vidun. Leo Zamosas jai mokėjo geriausią valandinį atlyginimą, kokį iki šiol yra gavusi. Jis – jos maisto kuponas, jos devynioliktojo amžiaus namelio, kurį meiliai vadino lūšnele, remonto, geresnio gyvenimo kuponas, su juo visa tai įgis greičiau nei be jo. Ji tik troško, kad remontui skirtų pinigų nereikėtų jau dabar leisti įvairiems įrenginiams taisyti, juk dar nė neturi galutinio plano, kaip viskas turi atrodyti po remonto.

Ji žvilgtelėjo į skalbimo kambario palubėje apsilupusius dažus ir pro plyšius į vidų besiveržiančią gebenę, kurią prieš šešiasdešimt metų lauke pasodino senelis, ir tarė sau, jog turėtų būti dėkinga už Leo verslą, o ne nervintis vien dėl to, kad jis mieste. Jųdviejų susitarimas pasiteisino. Ir tai – svarbiausia. Į tai ir reikia susitelkti, o ne traukti senus dulkėtus prisiminimus.

Be to, Leo Zamosas nešvaistė brangaus laiko nerimaudamas dėl jos. Po mažiau nei keturiasdešimt aštuonių valandų jo neliks nė kvapo. Visiškai nėra ko bijoti.

Ir tada, praverdama girgždančias skalbimo kambariuko duris, išgirdo sodrų balsą, iškart atpažino jį vien todėl, kad akimoju susirietė kojų pirštai, oda pašiurpo.

– …šiam vakarui rastum moterį… – ir jos tvirtybė subyrėjo į milijoną mažyčių dalelių.

Ji stovėjo lyg įkasta, spoksodama į telefoną skambučiui nutrūkstant, o viduje virė jausmai. Pyktis. Panieka. Nepasitikėjimas. Visa tai buvo susipynę, apjuosta spygliuota viela ir dūrė kažkur giliai, kažkur, kur ji negalėjo – ar nenorėjo – apibrėžti.

Moteris nuslopino tuos jausmus. Peršoko tiesiai prie įsiūčio.

Kas, po velnių, jis manėsi esąs?

Ir kas, jo nuomone, yra ji? Sąvadautoja?

Ji apsisuko mažytėje virtuvėlėje, surinko indus ir triukšmingai sukrovė į plautuvę. Ak, juk žinojo, jog jis nuolat sukasi tarp moterų. Per pastaruosius dvejus metus buvo parūpinusi užtektinai deimantinių apyrankių ir kvepalų visokioms Kristinoms, Sabrinoms bei Odrinoms – ir visoms parašiusi tą pačią žinutę:

Ačiū už kompaniją.

Sėkmės.

Leo.

Taigi žinojo, kad tik retomis naktimis šalia jo neguli šiltas kūnas. Tačiau vien dėl to, kad atvyko į jos gimtąjį miestą, negalėjo tikėtis, jog ji tuojau ką nors parūpins.

Vamzdžiai ėmė ūžti, kai ji ryžtingai atsuko karšto vandens čiaupą. Praėjo nemažai laiko, kol suprato, kad jei pageidauja jo gauti, privalo pati pasišildyti virdulyje. Galų gale plautuvė prisipildė muilo putų, o maža virtuvėlė paskendo garuose. Ji sukišo rankas į gumines pirštines ir puolė prie nešvarių indų krūvos, pasislėpusios po putomis.

Laimė, atsakiklis įsijungė kaip tik tuo metu, antraip būtų tekę atsiliepti ir pasakyti jam, kur susikišti tokius reikalavimus, – ir sėkmingai atsisakyti vienintelio pinigų šaltinio, kurio artimiausiu metu niekuo kitu negalėtų pakeisti.

Kita vertus, ar ji iš tiesų nori dirbti vyrui, kuriam atrodė visiškai padoru prašyti asistentės surasti merginą nakčiai? Galbūt pati turėtų jam paskambinti. Priminti, kokias pareigas sutiko eiti.

Bet tada turėtų su juo kalbėtis.

Ak, dėl Dievo meilės! Ji griebė virtuvinį rankšluostį ir nusivalė pirštines. Nuėjusi į kambarį paspaudė atsakiklio mygtuką, kol dar nespėjo persigalvoti ir racionaliai mąstė. Ji nuolat su juo bendravo, nors dažniausiai – elektroniniu paštu. Nejaugi dabar, vos išgirdus jo balsą, ims linkti keliai?

Žinutė pasigirdo dar sykį, iš pauzės ji suprato jo lūkesčius: jis laukė, kol ji atsilieps – tikėjosi, kad atsilieps – prieš išdėstydamas reikalą.

– Klausyk, man reikia, kad šiam vakarui rastum moterį…

Šį kartą jos įsiūtį užgožė virpulys, pradžioje karštis siūbtelėjo į krūtinę, nusileido žemyn, į pilvą, galiausiai kutendamas šovė į rankas ir kojas. Velnias. Ji papurtė rankas, lyg norėdama nusikratyti nepageidaujamų jausmų, ir grįžo plauti indų.

Taigi niekas nepasikeitė. Jo balsas ją veikė lygiai taip pat, kaip ir tada, kai prieš daugiau nei trejus metus pirmąsyk išgirdo jį kalbant pasitarimų kambaryje stiklinėmis sienomis Sidnėjaus verslo rajone. Ji prisiminė, kaip tądien jis išplasnojo iš lifto, aplinkui oras tiesiog kaito, o moterys žiūrėjo į jį persukusios kaklus ir klupo, nes joms neberūpėjo, kas po kojomis.

Rodėsi, jis buvo abejingas tokiai reakcijai. Į pasitarimų kambarį įžengė taip, lyg viskas aplink būtų priklausę jam, spinduliuodamas pasitikėjimą savimi ir įsijautęs į vaidmenį, kambaryje tučtuojau pakvipo muskusu, mediena ir citrusais. Nieko keista. Nežinia kas – pati asmenybė, verslininko įžvalgumas, o gal gergždžiantis aksominis, prikaustantis visų dėmesį balsas, – tądien lėmė, kad jis sėkmingai sudarė sandorį. Suvedė nekantrų pardavėją su neapsisprendusiu pirkėju ir privertė juos šypsotis, nes kiekvienas manė gavęs geresnę dalį.

Ji sėdėjo tolimajame kambario kampe ir viską žymėjosi, kad užrašus galėtų pateikti savo viršininkui advokatui, kartu nužiūrinėjo vyrą, sodrus jo balsas, vingiuodamas per ją, sukėlė netikėtų užgaidų ir bereikalingų minčių.

Ar tam vyrui ko nors trūko?

Švelnumo, – nusprendė ji, žvilgsniu sugerdama smulkmenas: vešlius tamsius plaukus, juodas lyg naktis akis, tvirtą žandikaulį ir nosį – visus jo veido šešėlius. Ne, švelniais jo bruožų nepavadinsi, niekaip. Net lūpos, suteikiančios formą lyg nuodėmė viliojančiam balsui, buvo neįtikėtinai vyriškos: toji stipri burna, ji įsivaizdavo, gali ne tik šypsotis, bet ir žiauriai išsiviepti.

Pakėlusi akis nuo užrašų, ji sutiko jo žvilgsnį. Jis prisimerkė, nepasukęs galvos nužiūrėjo ją tarytum vertindamas, o jai atrodė, lyg palietė veidą bei kaklą ilgais pirštais. Merginos skruostai užsiliepsnojo, ji nusuko akis nelaukdama, kol jo žvilgsnis nuslys dar žemiau.

Likusį susitikimo laiką tarsi apgaubė rūkas, ji prisiminė tik tai, kad kaskart, kai pakeldavo akis, atrodydavo, jog jis tik ir tyko ją pagrobti. Visą tą laiką aplink verdant diskusijoms, aptariant susitarimo smulkmenas, ji įstengė galvoti vien apie nuodėmingus malonumus, kuriuos žadėjo skvarbios tamsios jo akys.

O paskui, kai ji suskato paruošti visiems kavos ir grįždama jį sutiko, pajuto, kaip krūtinę ir pilvą užliejo šiluma. Jis nusišypsojo ir prisilietė prie jos alkūnės taip švelniai, kad kaulai ėmė tirpti.

– Noriu tavęs, – sušnibždėjęs nustebino ir sujaudino ją laukiniu atvirumu. – Praleisk naktį su manimi, – pakvietė, o jo žodžiai nutekėjo ten, kur jau seniai buvo atsivėrusi tuštuma ir įsiskverbęs ilgesys, į pačius tolimiausius užkampius, apie kuriuos nė pati iki šiol nežinojo.

Ir štai ji, mergina, kurios niekas niekada nepastebėdavo, ką jau kalbėti apie tokį tobulą vyriškį, pasielgė taip, kaip tegalėjo pasielgti. Ištarė „taip“ galbūt pernelyg susijaudinusi, pernelyg paprastai, o jis suurzgė ir įsitempė ją į kabinetą, nukrautą popieriais. Siekdamas jos lūpų, viena ranka liesdamas krūtis, kita suėmęs sėdmenis, nusivedė į tolimiausią kampą.

Priblokšta vyro, priblokšta iki raudonumo įkaitusių emocijų, ji nė nemėgino jo stabdyti, nė negalvojo apie tai, kai jis vieną ranką pakišo po sijonu ir kietomis šlaunimis prisispaudė prie jos, bet atsivėrus durims jie abu sustingo laukdami, kol kažkas aukštyn kojomis vertė popierių krūvas, galiausiai vieną išsitraukė ir dingo iš kabineto. Jis nuleido jai sijoną, nubraukė nuo veido plaukus, kuriuos buvo išdraikęs, ir paklausęs vardo darsyk pabučiavo.

– Šįvakar Eva, – tarė jis, ištiesino kaklaraištį ir dingo.

Muilo putose skendintys puodeliai trinksėjo į mažutės kriauklės šonus ir ramino ją. Tikrovė tokia: nugriauti šį sukiužusį namelį ir pastatyti naują kainuotų nenusakomą sumą pinigų, tačiau renovuoti ir išsaugoti originalų pastatą, matyt, būtų dar brangiau.

Ji baigė plauti indus ir ištraukė kaištį, kad išbėgtų vanduo. Dabar turėjo įsipareigojimų. Pareigų. Žvilgtelėjusi į laikrodį suprato, kad pati svarbiausia pareiga gali pabusti kiekvieną akimirką.

Ar jos gyvenimas būtų tapęs kitoks, jei tą naktį būtų praleidusi su Leo, jei jis nebūtų iškviestas ir, paskubomis atsisveikinęs, nebūtų išlėkęs į kitą pasaulio kraštą sudaryti sandorio su kažkokiu milijardieriumi, jei jie būtų baigę, ką pradėjo tame kabinete?

Jeigu jau ji nesugebėjo pasakyti jam „ne“, gal jos vaikas būtų galėjęs gimti šiek tiek tamsesne oda ir tankesniais plaukais?

Nors Leo tokių klaidų nedarė, ji buvo tuo įsitikinusi.

Gerai, jog tą naktį nieko neįvyko. Kitaip dabar jis nebūtų jos klientas.

Be to, ji žinojo, kas nutikdavo moterims, kartą pabuvusioms Leo lovoje. Ji gyveno daug ramiau be tų glaustų padėkos raštelių, nors jie ir atkeliaudavo drauge su dailiais blizgučiais.

Kambarys užtemo, ir moteris žvilgtelėjo pro langą. Dangų buvo aptraukę tamsūs debesys, pirmieji riebūs lašai ėmė kristi ir tikšti į stiklą.

– Regis, įspėjau tave, – suurzgė dangui, eidama link užpakalinių durų jau pamiršusi Leo Zamosą.

Tada vėl suskambo telefonas.