Читать книгу Operacija REIKIA ŽIGOLO - Vicki Lewis Thompson - Страница 1

– Po trisdešimt penkerių santuokos metų tavo tėvas turėtų leisti man būti viršuje!

Linė Morgan petimi prispaudė telefono ragelį ir ėmė žiūrinėti ant stalo gulinčius lapelius su pranešimais.

– Niekaip nesuprantu, koks skirtumas, kuris viršuje, mama. Juk kalbame apie kūnus. – Pakėlusi akis ji išvydo Tonį Ruso, kuris išsišiepęs rėmėsi į jos kabineto durų staktą. – Negyvus kūnus, – pridūrė dėl Tonio.

Jis kilstelėjo antakius.

– Nesvarbu, – atsakė mama. – Tai principo reikalas.

Visa tai Linei buvo gerai pažįstama. Pastangos sutaikyti tėvus per kvailus jų barnius, anot Linės draugų, padėjo jai pasiruošti advokatūrai. Kaip ir buvo galima tikėtis, ji pateikė motinai logišką argumentą:

– Ar neturėtų tai priklausyti nuo mirties eiliškumo?

– Kaip tik taip sako jis, o tavo tėvas tikrai mane pragyvens, kad tik galėtų būti viršuje! Noriu užsitikrinti, kokioje vietoje galiausiai atsidursiu.

Linė pažiūrėjo į Tonį ir užvertė akis.

– Tarkim, tu mirsi pirma. Nori, jog paskui tave iškastų vien tam, kad jį pakištų po apačia?

– Kodėl gi ne?

– Todėl, kad kalbame ne apie maisto likučių šaldytuve perdėjimą į kitą vietą! Iš tiesų, mama, tai…

– Regis, tu nesupranti, kad aš nesiruošiu visą amžinybę tūnoti po tavo tėvu. Noriu skyrybų. Gali man atstovauti.

Linė padėjo lapelių puoštą.

– Atsiprašau?

– Noriu skyrybų. Juk tu – skyrybų advokatė, tiesa? Įteik savo tėvui dokumentus. Gal tai jį pamokys, kaip dera elgtis kapinėse!

Linė pasilenkė į priekį ir susitelkė į pokalbį.

– Negaliu patikėti, kad rimtai kalbi apie skyrybas.

– Visiškai rimtai.

– Nejuokinga.

– Žinoma, kad juokinga.

Linės nuostabai, jos širdis daužėsi taip, tarsi ji būtų mažas vaikas, kuriam gresia tokia šeiminė nelaimė, o ne gerbiama dvidešimt devynerių metų Ilinojaus valstijos advokatė.

– Paklausyk, nusipirkite du gretimus sklypus kitoje kapinių vietoje.

– Nieku gyvu! Tai mano šeimos kapavietė, jame man yra skirta vieta, ten ir būsiu palaidota. Tegul tavo tėvas susiranda sklypą sau.

– Klausyk, mama… – Linė nutilo, nes sumirksėjo antrosios linijos lemputė. – Man skambina kita linija. Pasiklausyk truputį muzikos, tik niekur nedink.

– Nepamiršk, kad aš moku už tarpmiestinį pokalbį, mieloji.

– Gerai. Neužtruksiu. – Linė paspaudė mygtuką ir pasižiūrėjo į Tonį.

Rimta veido išraiška jis atsiplėšė nuo durų staktos. Tonis visada suprasdavo jos nuotaikas, todėl tapo vertingu draugu.

– Regis, esi labai užsiėmusi, – ramiai tarė jis. – Gal man ateiti vėliau?

– Būk geras, pasilik. Jaučiu, kai visa tai baigsis, man reikės patarimo.

– Kaip pasakysi. – Tonis priėjo prie stalo ir atsisėdo ant vienos iš kėdžių.

– Ačiū. Pasistengsiu neužtrukti. – Nusišypsojusi jam Linė atsiliepė į skambutį antrąja linija: – Linė Morgan.

– Tavo motina visai padūko, – pareiškė tėvas.

– Pati žinau. Koks ten triukšmas girdėti, tėveli? – Ji žvilgtelėjo į Tonį, kuris užjaučiamai purtė galvą.

– Nekreipk į jį dėmesio. Manau, šį kartą reikalas rimtas, riešutėli. Skyrybos. Noriu, kad man atstovautum.

Linė priglaudė delną prie kaktos.

– Ir tu?

– Ką reiškia „ir aš“? Ar ji mane aplenkė?

– Ne, nes aš neatstovausiu nė vienam iš jūsų. Garbės žodis, judu panašūs į vaikus, besipešančius, kuriam atiteks dviaukštės lovos antras aukštas.

– Visa tai ne vien dėl laidojimo vietos, – paaiškino tėvas. – Ji lankė tą nelemtą seminarą „Išlaisvinkite savo galias“, negana to, ėmė vartoti testosteroną, anot jos, dėl klimakso. Bet žinai, ką aš tau pasakysiu, šiai moteriai hormonų nereikia. Patikėk manimi, riešutėli, pasikeitė jos mąstymas.

– Ji visada tokia buvo, tėti. – Linė suprato, kad šio reikalo taip lengvai nepavyks sutvarkyti. – Klausyk, mudu su tavimi dar pasikalbėsime apie tai. Tik nepriimk skubotų sprendimų.

– Jei mėgini perspėti, kad neišsikelčiau iš namų, tai žinok – aš jau užsisakiau kambarį viešbutyje „Geručiams ir blogiukams“.

– Juokauji. – Norėdamas paerzinti žmoną jis dažnai grasindavo ten apsistosiąs. Bet iš tikrųjų negalėtų taip pasielgti.

– Na, dėl to smarkiai suklydau.

– Tu tikrai apsistojai viešbutyje „Geručiams ir blogiukams“? – Prieš akis Linei iškilo pigus viešbutukas prastame Springfildo rajone, kur ant kiekvieno kampo sukaliojosi prostitutės ir narkotikų prekeiviai.

– Verčiau būčiau apsigyvenęs „Holiday Inn“. Kambaryje nėra telefono. Skambinu tau iš kaimynystėje esančio vaizdajuosčių nuomos punkto „Juodasis keliaraištis“.

Linei apsvaigo galva.

– Tėti, tu negali ten apsistoti. Rajonas prastas.

– Riešutėli, aš seniai norėjau apžiūrėti šią vietą. Be to, ketinau nudžiuginti tavo mamą iš čia paskambinęs, bet negaliu, nes nėra telefono.

– Tai dar viena priežastis, kodėl negali ten pasilikti. Kaip man su tavimi susisiekti?

– Ką nors sugalvosiu ir paskambinsiu. – Jis pritildė balsą. – Riešutėli, nepatikėsi, kaip kai kurios moterys čia rengiasi. Jos… oi, turiu bėgti. Viena iš jų nori pasinaudoti telefonu ir atrodo ryžtingai nusiteikusi, ypač su tuo auskaru apatinėje lūpoje. – Tada sušnabždėjo: – Ji visa išsitatuiravusi. – Ir padėjo ragelį.

Linė giliai atsikvėpė prieš pratęsdama pokalbį su mama.

– Mama, turiu bėgti. Paskambinsiu tau po pietų ir labai tikiuosi, kad iki to laiko judu su tėvu būsite atgavę protą.

– Pasikalbėk su kapinių sklypo kiaule! Tai jis neklauso proto balso.

Linė nusprendė, jog būtų neišmintinga pranešti mamai, kad su kapinių sklypo kiaule ką tik kalbėjosi kita linija ir kad ta kapinių sklypo kiaulė šiuo metu gyvena viename iš spalvingesnių Springfildo rajonų.

– Sudie, mama. – Ji padėjo ragelį ir pažvelgė į Tonį. – Negaliu patikėti. Jie nuolat susikivirčydavo dėl menkniekių, bet niekada rimtai. Jaučiausi taip, lyg gyvenčiau su Rikiu ir Liuse Rikardais1.

– Kaip suprantu, anksčiau jie skyrybomis negrasindavo.

– Niekada. Bet, regis, mano mama dalyvavo kažkokiame savivertę stiprinančiame seminare ir dabar siautėja kurstoma pykčio. Tai manęs visai nestebina, tačiau kalbos apie skyrybas… tikra kvailystė. Tėvai visą laiką svajojo, kad ateis laikas, kai aš gyvensiu savarankiškai ir namo paskola bus išmokėta. Praėjusiais metais tėtis išėjo į išankstinę pensiją ir… – Staiga suvokusi tiesą ji spoksojo į Tonį. – Jie miršta iš nuobodulio, ar ne?

– Ko gero. Į mus dažnai kreipiasi tokios poros.

– Kodėl maniau, kad mano tėvai kitokie? – Linė iškėlė į viršų rankas. – Tipiškas atvejis.

– Na, aš taip nesakyčiau. Neprisimenu, kad kokia nors pagyvenusi pora būtų padavusi skyrybų prašymą, nes neįstengia susitarti dėl kapavietės.

– Jie nepaduos skyrybų prašymo. Kol tai nors truputį priklausys nuo manęs. – Linė susikryžiavo rankas ant krūtinės ir pažvelgė į Tonį, tarsi šis norėtų užginčyti jos žodžius.

– Tikriausiai viskas praeis, – pareiškė Tonis – atrodė tuo įsitikinęs.

Ji būtų norėjusi juo tikėti.

– Kaip man visa tai nepatinka. Tėtis apsigyveno viešbutuke raudonųjų žibintų kvartale, o mama suka galvą, kaip kapo duobėje atsidurti virš jo. Kalbame ne apie paprastą ginčą, tokį kaip, tarkim, maudyti ar ne Galijotą bidė.

Tonio lūpos trūktelėjo.

– O Galijotas?..

– Mano tėčio pudelis. Mama turi rotveilerį vardu Snukumsas2. – Linė pažvelgė į jį. – Stengiesi nesijuokti, tiesa?

– Tik ne aš. Ar tai juokinga? Nematau nieko juokingo.

– Na, su mano tėvais bent jau būdavo smagu.

– O tau reikėdavo išlaikyti sveiką protą?

Ji atsilošė kėdėje.

– Taip, aš tikra puritonė.

– Na, nepasakyčiau. Juk po mano skyrybų kaip tik tu pasiūlei traukti į atrakcionų parką.

Linė prisiminusi nusišypsojo. Jie išnaršė priemiesčius, kol surado, ko, jos manymu, reikėjo: triukšmingą vietą, kurioje buvo daug žmonių, elektrinių automobiliukų ir kiniško biliardo aparatų.

– Buvo ypatinga proga. Paprastai klientų į tokias vietas nesivedu.

– Tik tuos, kuriems dirbi nemokamai.

– Ei, neimu pinigų iš gerų draugų ir bendradarbių. Kada nors ir man gali prireikti tavo paslaugos. Be to, kai Mišelė… – Pamačiusi jo veido išraišką Linė pasigailėjo, kad iš viso pradėjo pastarąjį sakinį.

– Norėjai pasakyti, kai Mišelė sumovė man gyvenimą.

– Ji kvailė. – Linė niekaip negalėjo suprasti, kad Mišelė galėjo būti neištikima tokiam vyrui kaip Tonis. Itališko gymio protingas teisininkas, Linės mamos žodžiais tariant, – puikus „kąsnelis“, be to, velniškai šaunus vyrukas.

– Mes abu buvome kvailiai. Atvirai kalbant, mieliau kalbėčiau apie tavo tėvų bėdas nei apie savąsias.

– Suprantu. Atsiprašau, kad užvedžiau kalbą. – Ji numanė, kad Tonis tikriausiai sielvartauja. Skyrybos įvyko tik prieš šešis mėnesius, o Mišelė jam buvo visatos centras.

– Tai kaip ketini neleisti jiems išsiskirti? – pasiteiravo Tonis.

– Na… – Linė alkūnėmis atsirėmė į stalą ir pasidėjo smakrą ant sunertų pirštų. Juodu su Toniu dažnai aptardavo darbo reikalus, todėl ji pasitikėjo jo nuomone. Šis atvejis nelabai skyrėsi nuo sudėtingo įstatymo punkto. – Juk jie pešasi dėl to, kad neturi rimtų rūpesčių.

– Manau, kad taip.

– O jeigu aš ką nors iškrėsčiau?

Tonis užsikėlė kulkšnį ant kitos kojos kelio ir atsilošė kėdėje.

– Pavyzdžiui?

Linė prisiminė vaikystę.

– Kai tik į ką nors įsiveldavau…

– Taip, kurgi ne.

– Gerai, nieko įspūdingo nepadariau. Bet turint omenyje, kad mano tėvai ginčydavosi dėl visko: ir kaip teisingai pakabinti ant laikiklio ritinėlį tualetinio popieriaus, ir koks turi būti jų čekių foninis vaizdas, jie visada sutarė dėl vieno dalyko – kaip elgtis su manimi. Šiuo klausimu buvo vieningi.

– Ketini prisivirti košės?

Ji kažką paišė bloknote, kol planas ėmė įgauti formą.

– Taip. Laikas jų logiškai protaujančiai tvarkingai dukrelei šiek tiek pamaištauti. O košės prisivirsiu senu geru būdu. – Ji pakėlė akis. – Pastosiu.

Tonis palinko į priekį.

– Ei, neskubėk! Nemanau, kad šitaip susiklosčius aplinkybėms tau būtina…

– Ne iš tikrųjų! – Linė išsišiepė. – Tik pasakysiu, kad įkliuvau.

– A. – Jis vėl atsilošė kėdėje. – Išsigandau, kad jau trauksi į artimiausią barą paieškoti ko nors vienai nakčiai.

– Dėl Dievo meilės. Argi galėčiau? Be to, per ilgai užtruktų. Turiu būti nėščia jau dabar.

– Line, esi išradinga, bet ar gerai viską apgalvojai? Tu nemoki meluoti. Net aš tai žinau, o tu ruošiesi apkvailinti tėvus, žmones, kurie tave užaugino.

Ji ėmė baksnoti tušinuku į bloknotą.

– Kaip visada, atradai silpniausią mano plano vietą. Bet pati mintis gera.

– Turi nepriekaištingai sustyguoti savo istoriją.

– Reikės. Gal gali man padėti?

– Žinoma. Netgi padėsiu ją sukurti. Visų pirma, tavo tariamam kūdikiui reikia tariamo tėvo.

Linė nusišypsojo.

– Nujaučiu, kad esi įpratęs sekti pasakas.

– Tarkim, vaikystėje dažniau prisidirbdavau nei tu.

– Gerai, kas bus tėvas? Reikia tokio, kurį pamatę mano tėvai kristų pakirsti apopleksijos priepuolio. Pasipūtęs, vyriškas, su cigarete lūpų kamputyje, aptemptais džinsais, visas išsitatuiravęs. Net neketina ieškotis darbo, yra patenkintas, kad aš dirbu ir aprūpinu jį alumi. Trumpai tariant, žigolas.

Tonis pradėjo juoktis.

– Perlenki lazdą. Jie tikrai nepatikės tokiais pramanais. Kai tik pradėsi pasakoti apie savo tariamą meilužį, tą pačią akimirką supras, kad meluoji per akis.

– Na, protingos moterys dažnai susižavi seksualiais nevykėliais, nes geras seksas sunaikina jų sveiką protą. Be to, su tėvais visada buvau atvira. Jie nesitikės, jog galiu išsigalvoti tokius dalykus.

Staiga nubudo sąžinė. Linei nepatiko, kad teks meluoti tėvams, tačiau juk negalėjo pastoti vien norėdama juos sutaikyti, todėl neturėjo iš ko rinktis.

– Vis tiek jie norės įsitikinti, kad tokia beprotybė – tiesa.

– Greičiausiai. Net neįsivaizduoju, kaip galėčiau… Hmm. – Ji prisimerkusi nužvelgė Tonį, mintyse keisdama jo išvaizdą. Galbūt – tik galbūt – jis padės išsisukti.

Tonis pasimuistė kėdėje.

– Kodėl taip į mane žiūri?

– Nusivilk švarką.

– Kam? – Jis sutriko.

– Daryk, kaip sakau.

Jis patraukė pečiais.

– Dama nori, kad nusivilkčiau švarką, ko gero, taip ir padarysiu. Keistas rytas. – Jis atsistojo ir nusivilko kostiumo šviesiais ruoželiais švarką.

– Dabar nusirišk kaklaraištį.

Jis nustebęs pažvelgė į ją.

– Nagi, Toni. Kuriu koncepciją.

Jis atsiduso ir nusirišo kaklaraištį.

– Dabar atsisek tris ar keturias viršutines marškinių sagas ir susišiaušk plaukus.

– Susišiaušti… – Jis žiūrėjo į ją tarsi į pamišėlę.

Linė atsistojo ir apėjo stalą.

– Štai taip. – Ji energingai pirštais sutaršė jam plaukus.

– Ei! – Tonis atšoko. – Kas tu tokia ir ką padarei Linei?

– Ne visai taip įsivaizdavau. – Ji žengė prie jo.

Tonis per žingsnį atsitraukė.

– Laikykis nuo manęs toliau, moterie.

– Ak, atsipalaiduok. Ir nejudėk. Tai truks tik minutėlę. – Čiupusi jam už peties ir neleisdama išsisukti Linė ištiesė ranką ir pirštais šukavo jam plaukus tol, kol jie užkrito ant kaktos, ir vietoj dalykiško stiliaus įprastos šukuosenos, kai plaukai nušukuoti atgal, sukūrė abejingo nerūpestingumo įvaizdį. Ji maloniai nustebo pajutusi šilkinius jo plaukus ir marškiniais aptemptus tvirtus raumenis. Todėl neskubėjo atsitraukti.

Linė užuodė, kaip skaniai jis kvepia, šis losjono po skutimosi dvelksmas jai visada siejosi su Toniu, tik niekada neleido sau laikyti jo seksualiu.

– Dabar imsiuosi sagų, – pasakė ji ir atsegė keturias viršutines.

– Line, ar tu mane gundai? – pasiteiravo Tonis.

– Ne-a.

– Taip ir maniau. Verti mane nerimauti.

– Tiesiog stengiuosi kai ką išsiaiškinti. – Ji žengtelėjo atgal ir rankomis įsisprendusi į šonus nužvelgė savo darbą.

Pasikeitimas buvo neįtikėtinas. Perspektyvaus jauno advokato, kuris leidžia dienas pasinėręs į teisinę veiklą ir teismines procedūras, vyro, visada į darbą atvykstančio anksti ir išeinančio vėlai su bylų pluoštu po pažastimi, nebeliko. Šis Tonis buvo seksualus. Atrodė, jam rūpi tik tai, kas neturi nieko bendra su dokumentais. Seksualinės aistros virpesys sujaukė Linei ramybę. Mišelė tikriausiai buvo baigusi kvailių mokyklą.

Bet svarbiausia tai, kad Tonis idealiai tiko jos planui. Linė pakėlė į jį akis ir nusišypsojo.

– Toni, gal tu…

– Net nepradėk. – Jis papurtė galvą ir žengė atatupstas. – Taip ir maniau, kad suki ton pusėn. Vidurinėje man klaikiai nesisekė per vaidybos pamokas. Neturiu tam gabumų. – Jis ėmė sagstytis marškinius.

– Juokauji? Juk tu advokatas!

Tonis nusišypsojo.

– Aha, bet mudu kalbame apie daug sudėtingesnius dalykus.

– Nė kiek ne sudėtingesnius. Tu vaidini kas kartą įžengęs į teismo salę. Tiesiog čia kitokia vaidyba. Sakiau, kad man gali prireikti tavo pagalbos. Pasirodo, jau reikia.

– Kalbėjau apie teisines paslaugas. – Jis siektelėjo kaklaraiščio, kurį buvo užmetęs ant kėdės atlošo.

– Man nereikia teisinių paslaugų. Man reikia seksualiai atrodančio vaikino operacijai „Žigolas“. Keista, bet tu puikiai tam tiktum.

Jis nustojo rištis kaklaraištį ir pažvelgė į ją.

– Keista? Tai nelabai glosto savimeilę.

Linė nuraudo.

– Na, niekada apie tave taip negalvojau, nes tu visada toks… elegantiškas. – Toksvedęs.

– Elegantiškas? Nori pasakyti, susilaižęs? – Jis baigė rištis kaklaraištį ir paėmė švarką.

– Ne, atrodai puikiai, tarsi iš GQ3 žurnalo.

– Kai kurioms moterims tokie vyrai patinka.

– Aišku, kad patinka!

– O tau ne? – Jis užsivilko švarką ir pasitaisė atlapus.

– Aš taip nesakiau. – Velniai rautų, ji visai neketino taip įklimpti. Šeši mėnesiai po skyrybų – laikas užmegzti pereinamuosius santykius, o ji trumpalaikio romano nenorėjo. – Aš tiesiog… bet mes visai nukrypome nuo temos. Toni, būk geras, padėk man. Susitikimui su mano tėvais nesugaiši daug laiko. Tave pamatę jie suvienys jėgas stengdamiesi mus išskirti ir patys vėl suartės. Jiems pavyks mus išskirti, tada aš kaip tik persileisiu, neteksiu meilės vaisiaus ir gyvenimas grįš į įprastas vėžes. Netyčia sužinojau, kad pastaruoju metu retai ėmei laisvadienių.

– Norėdama pataisyti padėtį tu siūlai man smagią kelionę į Springfildą, kur turėsiu elgtis kaip pašlemėkas ir tikriausiai būsiu išspirtas iš tavo tėvų namų? Oho, tu tikrai moki sugundyti vaikiną.

– Tiesą sakant, mąsčiau ne apie Springfildą. Ar esi buvęs Sedonoje, Arizonos valstijoje?

– Ne-a. Tik mačiau tų raudonų uolų nuotraukas. Gana įspūdingas vaizdas.

– Tikrai. Mano tėvai ten praleido medaus mėnesį. Vasaros sezonas jau pasibaigęs, greičiausiai pavyks užsakyti kambarius ant Ouk Kriko kranto esančioje poilsio bazėje, kurioje jie buvo apsistoję prieš trisdešimt penkerius metus. Manau, sugebėsiu įtikinti juos atvažiuoti, – pasakė tapšnodama per pilvą.

Proga nuvykti į Sedoną, regis, Tonį sudomino.

– O jeigu tavo tėvai pareikalaus atskirų kambarių?

– Pasakysiu, kad turės tenkintis vienu, nes tik du buvo laisvi. – Ji susikryžiavo ant krūtinės rankas ir užgniaužė nugalėtojos šypseną. Kaip teisininkė buvo perpratusi veido išraiškas ir matė, kad Tonis svarsto jos pasiūlymą. – Ką pasakysi? Ilgas savaitgalis gražioje vietoje, visos išlaidos apmokėtos, o tau reikės tik apsitempti džinsais ir parodyti, ką sugebi.

Jis dvejojo.

– Ar tavo tėvas smurtautojas?

– Jokiu būdu. Gali mirtinai užkalbėti, tačiau neprovokuos muštynių ar panašiai, jeigu tai norėjai sužinoti. Patikėk, nėra jokios rizikos.

– Ar niekas kitas negalėtų to padaryti? Maniau, susitikinėji su kažkokiu Edgaru.

Linė išsiviepė.

– Susitikinėjau, bet, visų pirma, mano tėvai jį yra matę, antra, nutraukiau su juo santykius prieš porą mėnesių, o trečia, Edgaras niekaip nesugebėtų įtikinamai suvaidinti gražaus eržilo.

– Nejaugi? – Toniui ši žinia, regis, patiko.

– Tikrai. – Linė pamanė, kad Tonis siaubingai mielas, mielesnis, nei ji leido sau anksčiau pagalvoti.

– Net nežinau. – Jis pažvelgė į ją. – Užtruktume, kol nugramdytume visą blizgesį, kaip manai?

Įsivaizdavus jį kaip šių laikų Džeimsą Diną kūnu nubėgo virpuliukai. Pakeisti Tonį. Koks smagus sumanymas.

– Ne, nemanau, kad ilgai užtruktume. Nors būtų gerai, jeigu turėtum tatuiruotę.

– Padėtų, a?

– Aha, bet tokios aukos nesitikiu. Gal išmėginkime laikiną tatuiruotę? – Ji luktelėjo tikėdamasi, kad Tonį, kaip ir ją, suintrigavo ši apgaulė.

– Gerai, sutinku.

Linė nusišypsojo.

– Ačiū, Toni. Tu tikras draugas. Pranešiu, kai viską sustyguosiu. Ar kuris nors tavo savaitgalis užimtas?

– Tikrai ne. Nesakyčiau, kad mano laisvadieniai kupini įdomių renginių.

Vadinasi, Tonis dar su niekuo nesusitikinėja, pamanė Linė. Jau tikrai pribrendo neįpareigojantiems santykiams. Jai reikės pasisaugoti.

– Po skyrybų turi praeiti šiek tiek laiko.

– Aha. Bet reikalai pamažu gerėja. Graži moteris ką tik pakvietė mane drauge praleisti ilgą savaitgalį.

Ji nusijuokė, tarsi jis būtų pajuokavęs, tačiau į pokštą tai nebuvo panašu.

– Ačiū už komplimentą. – Linei patiko, kad jis laiko ją gražia, vis dėlto negalėjo leisti Toniui tikėtis, jog tarp jųdviejų gali būti kas nors daugiau. – Deja, savaitgalis bus platoniškas.

Jis patraukė pečiais.

– Tai tik pradžia. – Eidamas pro duris jis stabtelėjo ir atsigręžė. – Ė, o dėl tos tatuiruotės…

– Nesijaudink. Pasidomėsiu, kaip daromos laikinos. Šiaip ar taip, tai nelabai svarbu.

– Gali nesidomėti. – Jis kerimai nusišypsojo. – Aš vieną ir taip turiu.