Читать книгу Tik kelios paslaptys - Wendy S. Marcus - Страница 1

– Tik ne Roksė, – sesuo Viktorija Forli iš 5E skyriaus laikėsi savo. Smulkaus sudėjimo brunetė numetė bylą ant seno metalinio stalo. – Ji ne tik viena geriausių slaugių, bet ir artima mano draugė. Aš ja visiškai pasitikiu. Tai kažkoks nesusipratimas.

– Nusiramink, brangioji. – Gydytojas Kailas Karlinskis, jos sužadėtinis, apglėbė jos siaurus petukus savo didžiule ranka. – Mes viską išsiaiškinsime.

Rajenas Figelšteinas, arba tiesiog Figas, šią jaukią sceną, vykstančią penktame aukšte esančiame Viktorijos kabinete, stebėjo iš tarpdurio. Jis buvo tik stebėtojas. Pašalinis asmuo naujame savo geriausio draugo gyvenime.

Kailas išpūtė akis, priversdamas Figą sunerimti, ir pridūrė:

– Be to, mums padės Figas.

– Ooo, ne. – Figas iškėlė abi rankas delnais į viršų. – Kai pakvietei užsukti pažiūrėti, kur dirbi, sakei, jog tai užtruks tik kelias minutes.

Kailas žinojo, kad Figas nemėgo ligoninių. Jų kvapų. Garsų. Uždarumo ir netekties skausmo. Jis stengėsi nuslėpti virpulį.

– Ar gerai jautiesi? – paklausė Kailas, atidžiai žiūrėdamas į draugą, nes pažinojo jį geriau nei kas kitas.

– Taip. – Figas atsistūmė nuo durų staktos ir žengė žingsnį nediduko kabineto vidun. – Tai ką sumanei? – pasiteiravo jis, norėdamas nukreipti dėmesį nuo savęs.

– Tu čia būsi dar savaitę, tiesa? – paklausė Kailas.

– Na, taip.

– Puiku. – Kailas patrynė delnais.

Būtų puiku, jei jie abu galėtų išsprukti iš ligoninės. Nedelsiant. Būtų puiku, jei liautųsi nuolatiniai motinos skambučiai ir kitos gudrybės, reikalaujant jo dėmesio. Būtų puiku bent šiek tiek susitvarkyti savo gyvenimą, kuris vis labiau sprūdo iš rankų.

– Tu įsidarbinsi čia. Šiame skyriuje.

– Gal tu…

Žodis išprotėjai taip ir liko neištartas, nes Kailas pertraukė Figą:

– Pirma išklausyk mane. – Jis ėmė kalbėti ramiau, kaip visada, kai bandydavo įkalbėti Figą padaryti ką nors tokio, ko šis daryti nenorėdavo. – Tau reikės atsiliepti į telefono skambučius, įleisti ir priimti lankytojus.

– Bet tai ne viskas… – pamėgino įsiterpti Viktorija.

– Taip pat prižiūrėti Roksę ir spintą su narkotinėmis medžiagomis, – skubiai pridūrė Kailas, neleisdamas jai baigti. – Kaskart jai ar kam kitam ją atidarius, jis tau paskambins.

– Tu tikras šaunuolis, – tarė Viktorija ir plačiai nusišypsojo Kailui. Tada atsisuko į Figą. – Imkis šio darbo, – maldaudama ėmė prašyti ji. – Per dieną aš ir taip nusilakstau. Man reikia žmogaus, kuriuo galėčiau pasitikėti ir kuris stebėtų Roksę. Kažkas vyksta. Ji pasidarė išsiblaškiusi ir neatidi. Ir nebe tokia ryžtinga.

Aiškūs narkotikų vartojimo ženklai. Figas pažiūrėjo į Kailą.

Viktorija suprato jo mintį.

– Ji nevartoja narkotikų. Prašau, – ištarė ji ir pažiūrėjo į Figą tokiu žvilgsniu, kokiu žiūri moterys, ryžtingai nusiteikusios nepriimti neigiamo atsakymo.

– Aš kompiuterių specialistas. – Ir velniškai geras. Netgi paklausus. – Turiu darbą.

– Bet tu gali dirbti bet kur, – pasakė Kailas, stengdamasis įsiteikti.

– Nelabai mėgstu ligotus žmones, – prisipažino Figas. Giliai įsirėžusių baimių nebuvo lengva nusikratyti. – Ir nieko neišmanau apie darbą ligoninėje. – Tiesą sakant, mintis, kad tektų čia praleisti net dvylika valandų, jį trikdė ir baugino.

– Tau nereikės su jais susitikti, – tarė Viktorija. – Stengsiuosi padėti kaip įmanydama, ir slaugytojoms liepsiu. Spinta su narkotinėmis medžiagomis stovi rakinamame kabinete, kurio durys bus tiesiai tau už nugaros, netoli stalo, prie kurio sėdėsi. Tau tereikės pranešti man apie kiekvieną įtartinai besielgiantį asmenį, o demerolio atsargas patikrinsiu aš pati.

– Man kilo mintis, – pareiškė Figas. – Jei iš tikrųjų manote, kad Roksė nekalta dėl dingusių vaistų, kodėl jai to nepasakote ir nepaklausiate, ką ji apie tai žino?

Figas mėgo būti atviras, jam nepatiko, kai reikalai sprendžiami slapukaujant.

– Mielai taip pasielgčiau, juolab kad esu jos draugė. – Viktorija jautėsi draskoma iš vidaus. – Bet kaip darbuotoja privalau būti nešališka ir ištirti šį reikalą iki galo. Tai ir stengiuosi padaryti. Ir tikiuosi, jog man padėsi.

– Mudu daugiau laiko praleistume drauge. – Kailas nusišypsojo. – Be to, dar ir uždirbtum po devynis dolerius per valandą.

Lyg Figui būtų trūkę pinigų.

– Kalbu rimtai, – pasakė Kailas. – Šis reikalas rūpi tiek Viktorijai, tiek ir man. Tu tiesiog būtum čia. Esi nesuinteresuotas asmuo. Tau nerūpi, ar Roksė kalta, ar ne.

Iš tikrųjų buvo ne visai taip. Per tas kelias valandas, kurias praleido kartu su ja vakarėlyje, skirtame pagerbti geriausiu tą mėnesį darbuotoju išrinktą Kailą, Figas suprato, jog ji tikra šmaikštuolė. Roksė jam patiko. Iš tikrųjų patiko. Todėl nenorėjo užsiimti niekuo, kas galėtų jai pakenkti. Kad ir kaip viliojo penktadienio vakaro pasimatymas, Figas į jį nenuėjo, baimindamasis susitikti su Rokse akis į akį. Toji moteris turėjo aštrų liežuvį ir, matyt, dar aštresnį būdą.

Bet tada Kailas pridūrė:

– Manau, jog tu, mano geriausias draugas, padėsi išsiaiškinti, kad Roksė yra nekalta.

Ir Figas pasidavė. Pastaruosius aštuonerius metus – nuo tada, kai gydydamasis po avarijos gyveno su Kailu viename kambaryje, – šis buvo jam kaip brolis, padėjęs vėl patikėti savimi ir ištverti sunkiausią gyvenimo laikotarpį. Argi galėjo atsakyti žmogui, sugebėjusiam taip pakeisti jo gyvenimą, kad jis vėl įgavo prasmę?

– Žinau, kad dar pasigailėsiu dėl to, – nusileido Figas.

– Vadinasi, sutinki? – paklausė Viktorija, nedrįsdama per anksti džiaugtis.

– Taip.

– Skambinu administracijai. – Ji pakėlė telefono ragelį. – Pradėsi nuo rytojaus.

Tai siaubinga. Visą savaitę Figui teks lindėti provincialiame Madrine, šiauriniame Niujorko valstijos užkampyje, kur net padorios kavos nerado kur išgerti, ir dirbti Madrino Karo ligoninės chirurgijos skyriuje, kuriame visada būna daug darbo. Ką jis išmano apie įstaigų tarnautojų darbą? Nieko. Tačiau buvo matęs, kaip jie dirba, ir žinojo, kaip reikėtų dirbti. Šiaip ar taip, buvo baigęs kolegiją. Nejau nesusidoros?

Kitą rytą, po siaubingai ilgos vienos valandos kelionės ir velniškai anksti, Figui statant du kavinėje pirktos kavos puodelius ant stalo 5E skyriaus poilsio kambaryje, jo žvilgsnis užkliuvo už savo atvaizdo didžiuliame veidrodyje. Akivaizdu, kad ligoninėje nebuvo daug metro devyniasdešimties centimetrų ūgio tarnautojų, nes jam skirtas gelsvai rudos spalvos švarkas buvo per trumpas, o rankovės dengė vos tris ketvirčius rankų.

Jis išsinėrė iš švarko ir numetė jį ant kėdės. Pamindžikavo vietoje tarsi bėgikas, norėdamas atsikratyti jaudulio.

– Nesi ligonis, – garsiai ėmė drąsinti save. – Vakare grįši į namus. – Jis pašoko tris kartus į viršų ir pasirąžė. – Tau pavyks.

– Na, ir vaizdelis. Visiškai vienas ir dar kalba su savimi. Psichikos ligoniams skirta palata yra penktame aukšte. – Figas iškart pažino balsą. Roksė Morano. Jis atsisuko į ją, kad nebūtų užpultas iš nugaros. Dėl viso pikto.

– Po perkūnais, moterie. – Jis pakėlė ranką ir alkūne pridengė akis. – Koks pritrenkiantis vaizdas iš pat ryto.

Nors ji, kaip ir kiti 5E skyriaus darbuotojai, vilkėjo šviesiai violetinės spalvos drabužius, po jais buvo pasivilkusi baltą megztinį aukšta atlenkiama apykakle, ilgomis rankovėmis, nusėtą įvairiaspalvėmis žvaigždėmis. Kairėje krūtinės pusėje esančią kišenėlę, dengiančią gundomai apvalainą krūtį, puošė ne mažiau dvylikos adatėlių spalvingomis galvutėmis su paveikslėliais. Akinius kvadrato formos stiklais ir raudonais rėmeliais prilaikė ryškiai raudonos spalvos grandinėlė, permesta per kaklą ir susipynusi su gelsvai žalsva juostele, laikančia didžiulį geltoną rašiklį. Per ranką buvo persimetusi ryškiai raudoną ligoninės švarkelį su rausvos, geltonos ir mėlynos spalvos širdelėmis. Buvo įsispyrusi į raudonas klumpes, kurių spalva visai nederėjo su oranžiniais, žaliais ir geltonais dryžiais išmargintomis jos kojinėmis, kyšančiomis iš po kelnių per kelis centimetrus. Garbanotus šviesius plaukus buvo susišukavusi į viršų ir prispaudusi stangriu ryškiai oranžinės spalvos raiščiu.

Dėmesį traukiančios spalvos nesutrukdė Figui pastebėti jos švelnios, įdegusios odos ir šiltų rudų akių – dabar jos buvo pavargusios ir ne tokios linksmos kaip tą vakarą, kai jiedu susipažino, – ir jos patrauklaus, idealiai jam tinkančio kūno.

– Mano vardas Rajenas Figelšteinas, bet draugai mane vadina Figu. – Roksė priėjo prie jo. – Juk buvome sutarę, kad jei nemirsite, eisime atšvęsti į restoraną, Rajenai.

Ką gi. Jis pastebėjo, kaip pabrėžtinai ji ištarė Rajenai. Jis tai prisimins. Jam teks padirbėti, kad atgautų jos palankumą. Jo pastangos turėtų būti vertos laukiamo atpildo. Roksė. Nuoga. Jo lovoje. Sprendžiant iš gyvo domėjimosi vienas kitu aną savaitę, jie neišvengiamai būtų sugulę. Bet Viktorija nerado kitos auklės prižiūrėti sūneliui po pietų. O jis, deja, nenuėjo į pasimatymą.

– Nesulaukusi tavęs, – tęsė Roksė, – aš sukalbėjau maldelę, kaip buvau žadėjusi. Net planavau nueiti sekmadienį į bažnyčią, įsivaizduoji, koks sąmyšis būtų kilęs. – Ji žengė arčiau Figo. – O tu čia. – Ji nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. – Sveikas kaip ridikas.

Staiga suskambo Roksės mobilusis telefonas. Ji patikrino, kas skambina, nepatenkinta atsiduso ir nusisuko į šalį.

– Ko reikia? – piktai tarė į ragelį. – Aš tau jau sakiau. Savo nuomonės nekeisiu. – Ji pasiklausė. – Puiku. Daryk, kaip išmanai. – Įsidėjusi telefoną į kišenėlę ant krūtinės, Roksė atsisuko į jį. – Taigi, Rajenai. Niekaip negaliu suprasti, kaip tau, kompiuterių genijui, kokiu save laikai, šovė į galvą padirbėti paprastu ligoninės tarnautoju.

– Norėjau būti arčiau tavęs, – atsakė Figas. – Ir atsiprašyti, kad neatėjau į pasimatymą. Klausyk, juk esame draugai. Vadink mane Figu. – Rajenu jį šaukė tik motina, griežtai atsisakiusi vadinti jį kokiu kitu vardu. Rajeno vardas jam priminė jo buvusį aš. Vaiką, kuris dėl sveikatos problemų nelankė mokyklos ir mokėsi namie, o prisiklausęs visokių istorijų ėmė bijoti jį supančio pasaulio; nedrąsų vienišą paauglį, nepasitikintį savimi ir neturintį draugų. Figas – šią pravardę davė Kailas – jam asocijavosi su kitu, visiškai pasikeitusiu jo asmeniu. Su žmogumi, nusprendusiu atsiverti gyvenimui, o ne bėgti nuo jo; ne tik stebėti, kaip gyvena kiti žmonės, o gyventi pačiam.

Roksė kilstelėjo antakius ir purtydama galvą į šalis paklausė:

– Manai, kad esame draugai, Rajenai? Man taip neatrodo.

Praėjusi pro jį, Roksė patraukė prie užrakinamų spintų ir ėmė spaudyti pačios kraštinės durelių spynos mygtukus.

Figas paėjo į šalį, norėdamas pažiūrėti, kas sudėta viduje, tačiau per jos kūną nieko nematė.

Padėtis, į kurią jį įstūmė Viktorija, jam nepatiko. Figui patiko žiūrėti į Roksę, pavyzdžiui, į jos sėdynę, kurios apvalumai buvo taip standžiai aptempti slaugytojos kelnių, kad tos net braškėjo per siūles, bet stebėti Roksę kitais, ne asmeniniais, tikslais, jam atrodė niekšiška ir negarbinga. Šitaip Figas niekados nesielgdavo.

– Matai, Rajenai, mano draugai nemeluoja man ir neverčia manęs laukti, o paprasčiausiai paskambina ir pasako, kad turi kitų planų ar gavo geresnį pasiūlymą.

– Aš irgi… – Ji vis tiek nesuprastų, ką reiškia turėti tokią motiną kaip jo. Figas nenorėjo prisiminti to vakaro, troško jį pamiršti. – Man labai gaila.

– Taip, Rajenai. Tau gaila. Nes praleidai gerą progą.

Taip ir buvo. Jei tada būtų susitikęs su ja, nebūtų atsidūręs ir čia, šioje vietoje.

– Tikrai gaila. – Įgrūdusi savo didžiulę ryškiai raudoną rankinę ir krepšį su pietumis į spintelę, išsiėmė iš jos skaisčiai rožinį stetoskopą, įsidėjo į burną kramtomosios gumos gabalėlį ir uždarė dureles. Tada, Figui nesitikint, prisispaudė krūtine jam prie krūtinės ir į ausį sušnabždėjo: – Būčiau pasitikusi tave tik su mažomis kelnaitėmis ir siaura liemenėle.

Figas prisitraukė ją, suėmęs už sėdmenų. Nepajėgė atsispirti.

– Gaila, kad neteko viso to pamatyti.

Ir pasidžiaugti. Jis užuodė aitrius Roksės kvepalus. Dieve, jis troško jos. Kailui patiko smulkios moterys, o Figas žavėjosi aukštomis ir lieknomis. Tokiomis kaip Roksė. Jis visu kūnu prisiglaudė prie jos, nuo galvos iki kojų pirštų.

Iš pradžių Roksė stovėjo pastirusi, nežiūrėdama į jį. Jis perbraukė per jos rankas aukštyn, tada švelniai brūkštelėjo abiejų krūtų šonus. Ji krustelėjo, tačiau nesipriešino, netgi atsiduso, bet taip tyliai, kad Figas nebūtų to pastebėjęs, jei nestovėtų taip arti.

– Tu laukei to, – pratarė jis.

– Taip, kad atitrauktum rankas, – atšovė Roksė.

Jis taip ir padarė. Suėmė ją už nugaros ir stipriai apkabino. Suskambo jos mobilusis telefonas.

Kad jį kur perkūnas. Figas paleido ją iš glėbio.

Roksė žengė žingsnį atgal, – vis dar nežiūrėjo į jį, – padėjo stetoskopą ant stalo ir išsiėmusi telefoną pažiūrėjo į ekraną.

Figas prisivertė išmesti iš galvos mintį, kad jam buvo gera, kai ji spaudėsi prie jo, kad beprotiškai troško pamatyti, kaip tas gražiai sudėtas kūnas atrodo su seksualiais apatiniais, o gal ir be jų, ir galvoti vien apie jam patikėtą užduotį – išsiaiškinti, ar Roksė kalta dėl to, kad 5E skyriuje ėmė trūkti demerolio. Protu suvokė, jog taip ir padarys, bet jo kūnas pakluso ne iš karto.

Neatsiliepusi į skambutį, Roksė įsidėjo telefoną atgal į kišenę ir, giliai įkvėpusi, pasuko prie durų, tarsi Figo čia nė nebūtų.

– Ei, – šūktelėjo jis, tiesdamas jai stetoskopą.

Tai pamačiusi, ji spragtelėjo pirštais.

– Tiesa. Jis man bus reikalingas.

Roksė stvėrė stetoskopą, bet Figas jo nepaleido tol, kol ji pakėlė į jį akis, kurios jam pasirodė paraudusios, – tikra velniava.

– Man labai gaila, jog dėl mano kaltės penktadienio vakarą buvai priversta sėdėti namie.

Roksė nusikvatojo.

– Nebūk juokingas, Rajenai. Yra daugybė vyrų, kuriems patinka būti su manimi. – Ji įdėmiai jį nužvelgė. – Iš tikrųjų patinka. Tu tiesiog praleidai progą, tačiau aš šauniai pasilinksminau. – Ji išplėšė stetoskopą Figui iš rankų. Ir jau pasisukusi eiti, tarstelėjo per petį: – Įsidėmėk, kad nei penktadienio, nei šeštadienio vakarais aš nesėdžiu namie. Niekada.

Ėmė zvimbti jos telefonas.

Roksė išsitraukė jį ir pažvelgė į ekraną.

– Nekenčiu vyrų. – Ji rūsčiai pažiūrėjo į Figą. – Turėjau jų ne vieną. Daugiau nebenoriu. Taigi pranešk visai vyrų giminei, kad laikytųsi nuo manęs toliau, jei jiems dar bent kiek rūpi jų vyriškumas.

Ir, trenkusi durimis, išėjo.

Figas palaukė, kol Roksė nutolo gana toli nuo jo ir jo vyriškumo. Bet tai laikina. Jis nusišypsojo, nes jos žodžius priėmė kaip iššūkį, o ne kaip įspėjimą.

***

Roksė išlėkė iš poilsio kambario smarkiai plakančia širdimi ir baisingai įsiutusi. Ji dar kartą perskaitė žinutę ekrane: Padaryta.

– Coño.

Viską supratusi ji krūptelėjo. Nužvelgė lyginiais numeriais pažymėtų kambarių duris blausiai apšviestame koridoriuje, svarstydama, ar pakaktų jėgų nusviesti telefoną tiek, kad tas pramuštų pačiame jo gale esantį grūdinto stiklo langą. Nejau jautėsi taip blogai? Tikriausiai. Bet ar tai ką nors pakeistų?

Nufilmuotą medžiagą galės pamatyti visi, turintys kompiuterius. Jos draugai. Bendradarbiai. Šeima. Žinoma, Roksė galėtų numoti į viską ranka, tarsi jai tai nerūpėtų. Tačiau jai rūpėjo. Tai, kas vyksta tarp dviejų suaugusių žmonių jų abiejų sutarimu, yra tik jų reikalas. Asmeninis. Mintis, kad tai bus matoma, bus žinoma ir kitiems, visu besilaukiančios begemotės sunkumu užgulė jai krūtinę.

Ji giliai įkvėpė. Tada iki galo iškvėpė.

Viešpats skiria tiek, kiek galim panešti. Sumurmėjusi jau dešimt metų kalbamą maldelę, Roksė atsišliejo nugara į sieną ir pagalvojo, kad Jis jos neįvertina.

Visada, kai ji manydavo, jog blogiau būti nebegali, kaip tik tai ir atsitikdavo. Įkišusi ranką į kišenę, ji užčiuopė tris dėžutes su demerolio ampulėmis. Sutvarkys bent jau šį reikalą, kol jo dar niekas neišaiškino.

Roksė tuo neabejojo, bet priėjusi prie slaugytojų posto, įrengto vidury H formos skyriaus, sustingo. Kodėl Viktorija taip anksti atėjo į darbą? Ir kodėl po naktinės pamainos ji pati tikrina narkotinių medžiagų apskaitą? Begemotė gimdė dvynukus, kurie smuktelėjo žemyn į pilvo apačią, ir Roksės vidurius pervėrė aštrus skausmas. Ji pasielgė kvailai ir to nuslėpti nepavyks. Viktorija atrodė įpykusi.

– Ar gerai jautiesi?

Figas stabtelėjo šalia jos arčiau, nei derėjo. Roksė džiaugėsi, kad jis toks ramus ir pasitikintis savimi, nes jos jėgos vis labiau seko.

– Tiesiog puikiai.

Visados puikiai. Puikiai. Puikiai. Puikiai. Roksė vylėsi, jog jei nuolat tai kartos, taip ir bus.

– Atrodai išblyškusi.

– Mes, pietų amerikiečiai, nebūname išblyškę, – atšovė ji.

Ne taip kaip jis. Ar tas vyras bent kada būna saulėje? Roksė pažvelgė į jo gražų, vyriškų bruožų veidą ir savaip žavią apvalią pliką galvą. Tiesą sakant, jai teko pakelti akis. Tai nutikdavo ne dažnai. Beveik metro aštuoniasdešimties, Roksė paprastai būdavo aukščiausia iš visų, tuo metu susirinkusių kambaryje. Nors tą dieną buvo susikivirčijusi su motina, ji tikėjosi, kad vakarą juodu praleis drauge, tačiau dabar staiga sukilęs piktumas visiškai nebuvo susijęs su Figo ūgiu. Ieškant tinkamų jųdviejų pasimatymui batelių, tiksliau, aukštakulnių, Roksei teko išnaršyti šimtus parduotuvių, o tai užtruko ne vieną valandą. Ji nė neįsivaizdavo, kaip sunku rasti ryškiai rausvos spalvos odinius batelius su platforma, blizgančius ir nedengiančius pirštų. Ir dar trylikto dydžio. Ar jai dar pasitaikys proga jais pasipuošti?

– Sveika, Rokse! – šūktelėjo jai viena naktinių slaugių iš 504 palatos. – Gal gali man padėti? Šiandien būtinai turiu laiku grįžti namo.

– Žinoma. – Roksė užmetė akį į grafiką šalia slaugytojų posto, kad pasitikrintų jai skirtas užduotis. Pirmoji zona. Kaip visada. Lyginių numerių palatos nuo 502 iki 508. Aštuonios lovos. Dvi tuščios, skirtos ligoniams po operacijos. Viena ligonio, kuris bus operuojamas pusę aštuonių ryto. Ji pažiūrėjo į sieninį laikrodį – 6.45, tada atsisuko į Figą. – Gal gali pasakyti Viktorijai, kad kai baigs darbus, norėčiau su ja pasikalbėti? Tai svarbu.

– Tai pirmoji man skirta užduotis. – Figas atsivertė bloknotą, paėmė parkerį ir kažką pasižymėjo. – Bus padaryta.

Tada Roksė ėmėsi darbo: padėjo kolegei, surašė trumpą ataskaitą ir išsiuntė savo ligonį į operacinę. Visus jos rytinius ligonius kamavo vienoks ar kitoks negalavimas. Skausmas. Aukštas kraujo spaudimas. Žemas kraujo spaudimas. Hipoglikemija. Vidurių užkietėjimas. Karščiavimas. Infiltracija dėl lašelinės. Dviem reikėjo perrišti žaizdas.

Pagaliau, viską sutvarkiusi dar iki vienuoliktos, ji nutarė padaryti mažą pertraukėlę ir šiek tiek užkąsti. Eidama į poilsio kambarį, pamatė slaugytoją iš sveikstančiųjų palatos, stumiančią neštuvuose ant ratukų miegančią ligonę.

– Reikėjo iš pradžių paskambinti, – tarė Roksė.

– Skambinau, – atšovė jai apkūni slaugytoja, įsikibusi į neštuvų rankenas. – Atsiliepęs vaikinas liepė vežti.

Roksė dėbtelėjo į Figą.

– Sprendimą, ar vežti ligonius iš sveikstančiųjų palatos, priima tame aukšte dirbanti slaugytoja. Ne tu, – pasakė ji.

– Šit kaip. Perspėjote pačiu laiku, – tarė Figas ir įsirašė pastabą į savo kvailą bloknotą. – Daugiau taip nenutiks.

Roksė nužvelgė apkūnią naujosios savo ligonės figūrą, tada vėl pažiūrėjo į Figą.

– Gali pasitarnauti. Padėk mums perkelti ligonę į lovą.

Turės progą įsitikinti, ar jo raumeningos rankos tikrai stiprios.

Figas nejudėjo iš vietos, jo veidas buvo keistai sumišęs.

– Ne, – pasakė Viktorija jam iš už nugaros. – Jis paprastas skyriaus darbuotojas. Su ligoniais jis gali bendrauti tik sėdėdamas prie savo darbo stalo.

Kas per?..

Roksės pilvas ėmė gurgti. Tokioms nesąmonėms ji neturėjo laiko.

– Visi, kas galit, eime į 502 palatą! – garsiai sušuko ji. – Bėgte, bėgte, merginos. Man tuoj pasidarys bloga.

Ji neliko neišgirsta. Visi norėjo kuo greičiau atsikratyti keistuolės Roksės.

Drauge su palatos slaugytoja pristūmusi neštuvus prie lovos, Roksė nuspaudė abu fiksatorius, kad ši nejudėtų.

– Sveika atvykusi į 5E skyrių, ponia Flyn, – tarė ji savo naujajai ligonei. – Mano vardas Roksė Morano, prižiūrėsiu jus iki septintos valandos vakaro.

Roksė pakėlė lovą sulig neštuvais, pakabino maišelį su lašelinės skysčiu ant prie lovos įtaisyto strypo, drenavimo maišelį su kateteriu padėjo šalia ligonės kojų, kad perkeliant nemaišytų. Palatos slaugytojai pasakojant ligos istoriją, Roksė patikrino kairiąją ligonės krūtinės dalį dengiantį tvarstį, kurį prilaikė chirurginis įtvaras, ir apžiūrėjo drenus ir jų jungtis.

– Amžius – penkiasdešimt devyneri, patologinis nutukimas. Pašalinta dešinioji krūtis.

Roksė pasirūpino, kad abiejų drenų, pažymėtų R1 ir R2, pradinis skysčių lygis būtų vienodas, ir iš kišenės išsitraukė ataskaitų lapą – jame įrašydavo svarbiausius duomenis apie kiekvieną savo ligonį. Išskleidusi lapą, pasidėjo jį ant virš lovos įtaisyto stalelio. Tuščiame, 502A palatai skirtame langelyje įrašė ligonės pavardę ir diagnozę, pagrindinių tyrimų duomenis ir skausmą malšinančių vaistų dozę bei laiką, kada jie buvo duoti. Tada trumpai brūkštelėjo savo pastabas. Ligonė reaguoja kalbinama. Kateteriu tekančio šlapimo spalva yra ryškiai geltona. Tvarstis švarus, sausas ir naujas. Šiek tiek rausva savaime drenuojamo skysčio spalva abiejuose drenuose. Lašelinė įvesta į kairiąją ranką.

Kai jai padėti atskubėjo Viktorija ir Alė, – dar viena tame pačiame skyriuje dirbanti artima jos draugė, – Roksė davė joms nurodymą:

– Viena stokit prie neštuvų, kita ateikit prie manęs.

Ji stovėjo prie lovos krašto ties galvūgaliu, taigi jai teks kelti sunkiausią ligonės kūno dalį. Kolegėms užėmus nurodytas vietas, Roksė kreipėsi į ligonę.

– Dabar mes perkelsime jus į lovą, ponia Flyn.

Nusilpusi moteris supratingai linktelėjo galvą.

– Prispauskite rankas prie šonų, kad mums būtų lengviau, – liepė jai Roksė.

Visos trys tvirtai suėmė paklodės kraštus.

– Pasiruošusios? – Roksė pažiūrėjo visoms moterims į akis. Aną savaitę, perkeliant 4B skyriaus ligonę, toji nukrito tarp neštuvų ir lovos ir susilaužė klubą. Roksės ten nebuvo. – Kelsim, kai pasakysiu trys. Vienas. Du. Trys.

Sukaupusi visas, kiek turėjo, jėgas, Roksė trūktelėjo. Sprendžiant iš pasigirdusio kriokimo, jos bendradarbės taip pat stengėsi iš visų jėgų. Tačiau ligonė beveik nepajudėjo iš vietos.

Palatoje pasirodė Figas.

Viktorija liepė jam išeiti.

– Atėjau padėti, visgi esu vyras ir negaliu ramiai žiūrėti, kaip kamuojasi keturios mielos moteriškės.

– Tikrai? – paklausė Viktorija ir padavė jam gumines pirštines, paėmusi jas iš prie sienos prikaltos dėžutės.

– Pirmyn. – Jis įsispraudė tarp Roksės ir Alės, bumptelėdamas Roksei šlaunį. – Tik pasakykit, ką turiu daryti.

– Suimk paklodę štai taip. – Roksė parodė į savo rankas. – Stipriai.

Figas įsikibo į paklodę savo didelėmis rankomis. Roksė prisiminė, kaip tos rankos vos prieš kelias valandas laikė ją suspaudusios, ir pagalvojo, jog vėl norėtų, kad jis ją apkabintų, ir ne tik per liemenį. Ji papurtė galvą, norėdama nusikratytų tų minčių.

– Kai pasakysiu trys, – tęsė ji, – mudu kilstelėsime, o jos… – smakru parodė į moteris kitoje neštuvų pusėje, – stumtelės.

– Supratau, – tarė Figas ir susikaupęs dar stipriau sugniaužė paklodę.

– Pasiruošę? – dar kartą paklausė Roksė ir palaukė, kol visos moterys ir Figas patvirtins. – Skaičiuoju iki trijų. Vienas. Du. Trys.

Roksė trūktelėjo paklodę taip pat stipriai, kaip pirmąsyk, tačiau šį kartą ligonė pakilo lengvai ir nučiuožė tarsi aliejumi išteptas kūdikis iš plastikinių svarstyklių.

– Oho. O tu tikrai stiprus, – tarė Roksė Figui.

Jis nuoširdžiai nusišypsojo ir mirktelėjo.

– Nepamiršk to. – Eidamas prie šiukšlių dėžės, priėjo prie jos arčiau ir sušnabždėjo. – Bent jau sapne.

– Lyg neturėčiau ko sapnuoti.

Roksė pagalvojo apie Figo galvą – sapne susirangytų apie ją lyg mieganti katė. Dar apie šviesią jo odą – sapne juodu gulėtų prie tvenkinio, ji teptų jį apsauginiu kremu, vis teptų ir teptų, kad apsaugotų nuo skaisčių saulės spindulių. O jau jo juokas, šelmiški žiburiukai žaliose akyse ir užkrečianti šypsena, taip tinkanti jam prie veido!

Ji kažkodėl jautėsi su juo saugi, tarsi nereikėtų dėl nieko jaudintis. Laimei, budrumo neprarado. Būdama šalia Figo Roksė imdavo geisti… tokių dalykų, kurių užsimanydavo tik išlenkusi porą bokalų alaus. Gal dėl to, kad buvo lėtas, elgėsi ramiai ir atrodė patikimas? Gal dėl šmaikštumo ir šiurkštaus humoro jausmo? Dėl kūno, kuris puikiai tiko prie jos stamboko sudėjimo? Ar savito žvilgsnio ir santūrios, bet tvirtos laikysenos?

Šiaip ar taip, visa tai veikė ją žlugdančiai ir drumstė jausmus, lyg būtų mokinė. Roksei tai nepatiko. Iš patirties žinojo, kad vyrai nepatikimi, apgavikai ir reikalingi tik dėl vieno dalyko – sekso. Apie jausmus ir kitus smagius dalykus geriau pamiršti.

– Visiems dėkoju, – ištarė ji.

Figas nepajudėjo iš vietos.

– Eik, tavęs laukia darbas, – paliepė stumdama jį iš kambario. – Girdi, skamba tavo telefonas.

Atsukęs nugarą ligonei, Figas pasilenkė prie Roksės.

– Skambino tavo mama, – ramiai pasakė jis. – Ji atrodė nusiminusi.

Paskutinė naktis buvo itin sunki. Iš ryto Roksė nenorėjo eiti į darbą, bet ar tai buvo įmanoma? Jos abi gyveno iš jos algos.

– Skundėsi, kad negali rasti viryklės rankenėlių, – pridūrė jis.

Kurgi ne. Aną savaitę, pamiršusi išjungti viryklę, taip susvilino makaronus su sūriu, kad pajutęs svilėsių kvapą jų bjaurus, visada nepatenkintas kaimynas iškvietė gaisrininkus. Po to įvykio Roksės gyvenimo valtis, kuri iki šiol bent jau laikėsi ant vandens, susvyravo, ėmė skęsti ir jai liko tik viena išeitis – šokti iš jos.

– Jos žodžiai viską paaiškina, – tarė Roksė. – Tačiau tai – ne tavo reikalas. Pasakyk, kad kitą kartą skambintų man į mobilųjį telefoną. – Ji nusisuko prie ligonės.

Figas čiupo ją už rankos.

– Sakė, kad skambino, bet tu neatsiliepi, – sušnabždėjo jis.

Ką? Roksė visada atsiliepdavo, jei skambindavo jos mamytė. Ji patapšnojo sau per kišenėlę ant krūtinės. Tuščia. Įkišusi abi rankas į medicinos švarkelio kišenes, ėmė jose naršyti. Žirklės tvarsčiams nukirpti. Antiseptinės servetėlės. Lipni juostelė. Trys dėžutės demerolio. Velnias, būtinai reikia pasikalbėti su Viktorija. Dvi sąvaržėlės. Trys tušinukai. Dėžutė su temperatūros matuokliais. Čiulpinių saldainių ritinėlis. Ir pusryčiams skirta šokolado plytelė, kuriai taip ir nerado laiko.

Telefono nebuvo.

Roksė taip skubiai ištraukė rankas, kad kažkas iškrito, matyt, tušinukas, ir nuriedėjo po spintele prie lovos. Susiras vėliau.

– Po perkūnais. Kažkur nukišau telefoną, bet kur? – Mamytė ims panikuoti, nesulaukusi jos skambučio. Kažin kada ji skambino?

Roksė pasilenkusi pažiūrėjo po lova.

– Ryškiai rausvas su deimančiukais? – pasiteiravo Figas.

– Na, taip.

– Aš paieškosiu.

– Dėkui.

– O čia tau. – Jis išsiėmė iš kišenės kelis rausvo popieriaus lapelius ir padavė jai.

Roksė perskaitė vyriškus vardus, užrašytus ant šešių lapelių. Vadinasi, matė filmuotą medžiagą. Paleistuviai. Perlenkusi lapelius pusiau, ji išmetė juos į šiukšlių dėžę.

– Kas dar? – nekantriai paklausė trokšdama kuo greičiau aptvarkyti ligonę, kad galėtų paskambinti namo, o tada susirasti telefoną. Jame buvo likęs numeris, kurį verčiau būtų iškart ištrynusi.

– Ar gerai jautiesi?

– Puikiai.

Visados puikiai. Puikiai, puikiai ir dar kartą puikiai.

Aptvarkiusi ligonę, Roksė minutei nubėgo į slaugytojų postą paskambinti mamai.

– Hola, Mami.

Ji išgirdo verksmą.

– Nagi, neverk. Tau nebūtina naudotis virykle. Šaldytuve palikau maisto.

– Noriu išsivirti kiaušinių, – pasakė mama.

– Yra mišrainės su kiaušiniais. Tu ją mėgsti.

– Que buena hija. Mano geroji dukrelė.

– Gracias. Klausyk, turiu daug darbo. Kažkur nukišau savo telefoną. Jei manęs prireiks, skambink į skyrių ir Figas mane pakvies.

Tyla.

– Gerai, mamyte?

– Gerai, – atsakė mama pilna burna. – Skanu. Buvau išalkusi.

Roksė šyptelėjo.

– Būk atsargi lipdama į lovą. Po darbo iškart grįšiu namo.

Ji padėjo ragelį, nuleido galvą ir su palengvėjimu atsiduso.

Kai ją pakėlė, susidūrė su Figo akimis.

– Jei vėl skambintų mano mama…

– Aš tave susirasiu, – užbaigė jis.

– Dėkui.

Jos pilvas suurzgė.

– Eik pavalgyti. Jei tavęs prireiks ligoniams, paprašysiu, kad pas juos nueitų Viktorija arba Alė.

– Tikriausiai taip ir padarysiu. – Roksė atsistojo. Šiek tiek svyravo. Jau ketino atsiremti į stalą, kad nepargriūtų, tačiau ją sugriebė Figas. – Atrodo, mano bakas tuščias. Laikas pripilti degalų.

– Ar tik dėl to? – paklausė Figas susirūpinęs. Ir… abejodamas.

– Ar bent įsivaizduoji, kiek kalorijų reikia išjudinti šiam kūnui? – paklausė ji. – Šįryt nepusryčiavau. O per pertrauką dėl jo kaltės teko dirbti. – Bet jaučiuosi puikiai.

Visados puikiai. Puikiai. Puikiai. Puikiai.

– Palydėsiu tave iki poilsio kambario, – pasisiūlė Figas.

Roksė atitraukė alkūnę, kurią jis, nors ir netvirtai, jau buvo spėjęs suimti.

– Nekrėsk juokų.

Iš slaugytojų kambario ji išėjo sutrikusi, svaigo galva. Įbedusi akis į poilsio kambario duris, Roksė ėjo giliai kvėpuodama ir atsargiai statydama kojas privertė savo kūną judėti pirmyn. Apalpti darbe tikrai nenorėjo.

Išgėrusi dvi stiklines šokoladinio pieno ir sukrimtusi du ruginės duonos sumuštinius su sūriu ir dešra Roksė vėl pasijuto savimi. Jautėsi pasirengusi pokalbiui su Viktorija, su kuria ketino susitikti prieš grįždama pas ligonius.

Priėjusi prie atdarų Viktorijos kabineto durų, Roksė išgirdo kalbant Figą.

– Galiu pateikti ir įrodymų, – sakė jis. – Prašei, kad ją stebėčiau, aš taip ir dariau. Į darbą ji atėjo paraudusiomis akimis, poilsio kambaryje pamiršo savo stetoskopą ir pametė telefoną – vienas ligoninės darbuotojas aptiko jį vežimėlyje su ratukais.

Iš pykčio Roksė net išraudo. Figas jos veiksmus komentuoja Viktorijai, o ši jo paprašė, kad ją sektų? Kodėl?

– O prieš ketvirtį valandos ji vos nenualpo prie slaugytojų posto, – tęsė jis. – Manau, būtų geriau, jei tu negaištum laiko aiškindamasi, kalta Roksė ar ne, ir padėtum jai išsikapstyti iš šios nemalonios padėties.

Dėl ko Roksė kalta? Iš kur jai reikia padėti išsikapstyti? Ar jie apskritai žino, kaip ji gyvena? Roksė žengė į kabinetą ir primerkusi akis pažiūrėjo iš pradžių į Viktoriją, – ši sėdėjo prie savo darbo stalo pabrėžtinai oficiali ir rimta, – tada į Figą, kuris visiškai atsipalaidavęs sėdėjo kėdėje priešais Viktoriją.