Читать книгу Tau reikia manęs - Wendy S. Marcus - Страница 1

Įgudusiais judesiais spustelėjusi kelis klavišus, 5E skyriaus vyriausioji slaugytoja Viktorija Forli nusiuntė kitos savaitės tvarkaraštį į slaugytojoms skirtą langelį ir išjungė kompiuterį. Šiandien iš darbo ji išeis laiku. Stumtelėjusi jau sutvarkytą stalą į vietą, ji atidžiai peržvelgė nediduką savo darbo kabinetą, norėdama įsitikinti, kad visi daiktai vietose. Prisiminus ašarotas sūnelio akis, jai suspaudė širdį.

– Kodėl aš visada būnu paskutinis pasiimamas vaikas? – paklausė vakar jos Džeikas vakarieniaujant. – Mokytoja baisiausiai siunta, kai tu vėluoji.

Ji tikrai pyksta ir Viktorijai, kaip motinai, gali skirti bandomąjį laikotarpį. Pavėluos dar tris kartus, ir Džeikui teks atsisveikinti su mokykla. Ką tokiu atveju ji darys?

Viktorijai taip pat nepatiko, kad dėl paaukštinimo, kurio ji sunkiai siekė net dešimt metų, norėdama sukurti savo sūnui ateitį, atversiančią plačias, be finansinių trūkumų galimybes, dienomis jai lieka vis mažiau laiko pabūti drauge su juo. Nors iš tikrųjų taip atsitiko ne dėl paties darbo; kaltas buvo jos nenumaldomas noras siekti tobulumo. Įrodyti, kad ji, būdama dvidešimt penkerių, yra tinkama šioms pareigoms, nes ne visi Madrino memorialinės ligoninės personalo darbuotojai tikėjo, jog tokia jauna moteris gali turėti pakankamai patirties.

Viktorija paskubomis čiupo paltą nuo kabliuko, pritvirtinto kitoje durų pusėje, ir greitai jį apsivilko. Prieš išeidama dar kartą permetė akimis savo H formos kabinetą. Eidama link lauko durų ji traukė į save gerai pažįstamą pušimis kvepiančių dezinfekcijos priemonių aromatą ir įdėmiai nužiūrinėjo baltas sienas ir grindis, kad įsitikintų, jog šios tikrai nepriekaištingai švarios. Pamačiusi atdarą skalbinių pintinę, užvožė jos dangtį, o dvi tuo metu nenaudojamas lašelines įstūmė į tvarkingą pagalbinę patalpą.

Vos įsukusi į koridorių, kuriame visos durys buvo pažymėtos neporiniais skaitmenimis, pamatė jį, ramiai tupintį prie 517 numeriu paženklintų durų. Tą nuolat besišeriantį, alergiją keliantį, naktipuodžius uostinėjantį medžioklinį šunį su ryškiai raudonu raiščiu ant kaklo.

Vadinasi, nepagaunamasis daktaras Kei, nepamainomas onkologinių ligonių reabilitacijos specialistas, pagaliau teikėsi atvykti pavėlavęs į 5E skyriaus posėdį dvi valandas. Ką gi, dabar tegu jis laukia jos. Viktorija tikrai neskubės, nes žino, kad jis vėl ims postringauti apie savo programos privalumus ir vėl – tuo nė kiek neabejojo – stengsis išgauti iš jos pasižadėjimą paremti jį prašant leidimo vestis šunį į ligoninę.

Neišdegs.

Nors Viktorija pritarė požiūriui, kad ligoninės personalas turėtų kūrybiškai žiūrėti į vėžiu sergančių ligonių reabilitaciją ir kad tiems ligoniams, kurių imunitetas ar jie patys po chemoterapijos yra pernelyg nusilpę, nereikėtų eiti į fizinių procedūrų kabinetą – jas galėtų gauti nesikeldami iš lovos, tačiau ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl daktaras Kei negali apsieiti be savo keturkojo padėjėjo. Viktorija praėjo pro šunį, kuris nė nekrustelėjo, tik šiek tiek pavizgino uodega, parodydamas, kad ją pastebėjo. Ką gi. Vadinasi, lankytojams jis nepavojingas. Ir vis dėlto. Jai nepatinka, kai jos skyriuje trinasi nehigieniški gyvūnai. Balsavimo metu ji susilaikė nuo prieštaravimo, bet tik todėl, kad tai gali būti naudinga ligoniams ir tik keturias savaites, po kurių baigsis bandomasis laikotarpis.

– Ryt ryte jau linguosime svingo ritmu, – pasigirdo vyriškas balsas iš palatos. Ji krūptelėjo atpažinusi sodrų, malonų tembrą ir jo svingo ritmu.

Viktorijos nugara perbėgo nerimo šiurpulys. Tačiau to negali būti. Norėdama įsitikinti, ar neklysta, ji kyštelėjo galvą pro duris.

Vienos lovos kojūgalyje stovėjo vyriškis. Kadangi langų žaliuzės buvo užtrauktos, o kambaryje šviesa nedegė, ji matė tik tiek, kad jis aukštas, plačių pečių ir didelių rankų. Ilgokų jo tamsių plaukų garbanos beveik dengė ausis, o nugaroje kai kurios buvo nutįsusios iki pat chalato, kokiu paprastai vilkima dirbant laboratorijoje, apykaklės. Tarsi būtų pajautęs jos žvilgsnį, vyriškis atsisuko. Jam sukantis neklusnių plaukų sruoga švystelėjo aukštyn, atidengdama dalį kaktos. Kad ir ne itin tvarkingos išvaizdos, jis – nors atrodė tvirtas ir nesutramdomas – buvo dailus.

Įspūdingas. Vyriškis užklupo ją besistebeilijančią į jį.

– Viktorija? – pašaukęs ją vardu jis žengė artyn.

Tas balsas. Eisena. Dieve, apsaugok. Tik ne jis. Viktoriją tarsi kas sukaustė ir ji nepajėgė nė krustelėti. Jam išėjus iš pritemdyto kambario į gerai apšviestą koridorių, ji pakėlė į jį akis, nes tai buvo vienintelė jos kūno dalis, kuri dar šiaip taip pajėgė judėti. Jo melsvos akys buvo tokios šviesios, kad jei nebūtų apvestos tamsiai mėlynu žiedu, būtų atrodžiusios bespalvės. Ji jomis ir žavėjosi, ir nekentė vienu metu; atpažino akis, bet ne vyriškio veidą – su kreivoka nosimi, kažkada tikriausiai sugurinta, ir tvirtais žandikauliais. Per dešinį jo antakį ėjo randas, dar vienas rėžė pusę skruosto.

Tačiau jis buvo kažkur matytas.

Kailas Karlinskis.

Viktorijos galvoje šmėkštelėjo mintis, kurios ji nespėjo užgniaužti. Kas jam nutiko per tuos devynerius metus, kuriuos praleido kažkur kitur? Ji stengėsi apie tai negalvoti. Tai neturi reikšmės, palyginti su tuo, ką jai teko išgyventi dėl jo atsainaus neatsakingumo.

– Viktorija? – vėl paklausė jis. – Ką čia veiki? – Jis pažvelgė į kortelę, prisegtą ant viršutinės laboratorinio drabužio kišenėlės ant jos krūtinės, su vardu. – Dirbi slaugytoja? – Jis patylėjo, kol suvirškino šį atradimą, ir pašaipiai primerkęs akis paklausė: – Kas nutiko? Neįkirtai mokslų Harvarde?

Jis įkirto. Ji vos susilaikė nečiupusi jam už gerklės, mielai būtų jį prismaugusi. Bet susilaikė ir atsitiesė visu ūgiu, nors buvo vos metro šešiasdešimt penkių, atlošė pečius ir kilstelėjo smakrą aukštyn.

– Esu vyriausioji slaugytoja. Man priklauso 5E skyrius šiame aukšte.

– Viso 5E skyriaus kal… – Jis pakėlė aukštyn abi rankas. – Atleisk.

Neatrodė, kad būtų gailėjęsis dėl savo žodžių.

Viktorija žinojo, jog taip ją vadina kai kurie skyriaus darbuotojai. Ją ėmė pravardžiuoti ir plūstis jai girdint dar studijų metais. Vadino snobe. Pataikūne. Visa tai jos nebejaudino.

– Moterį, kuri siekia savo tikslų ir daug reikalauja iš savęs bei aplinkinių, žmonės kažkodėl linkę niekinti. – Ji mostelėjo ranka. – Aš dėl to nekalta. Tačiau būčiau dėkinga, jei tokių nešvankybių mano akivaizdoje nekalbėtum.

Jis nužvelgė ją nuo galvos iki kojų.

– Dailiai apsirengusi, kaip visada.

Kiek save pamena, tėvas, kol dar nebuvo jos palikęs, nuolat kartodavo: Jei nori, kad tave gerbtų, atitinkamai renkis ir elkis. Todėl nors ir neturėdama daug atliekamų pinigų, Viktorija naršydavo po brangių drabužių išparduotuves, ieškodama žymių dizainerių gaminių, kurie tiktų prie skrupulingai komplektuojamų drabužių, kuriuos ji būdavo priversta pirkti nuolaidas taikančiose parduotuvėse.

Viktorija pažiūrėjo į aptemptus juodus Kailo marškinėlius, išblukusius džinsus ir odinius juodus motociklininko batus.

– O tu, kaip matau, vis dar rengiesi kaip sunkvežimių ralio vairuotojas. – Vienintelis skirtumas, kad ant tų drabužių dabar vilkėjo gydytojo chalatą, pažymėtą daktaro Kailo Karlinskio vardu.

Kailas – daktaras? Kvailystė! To negali būti. Kai ji, geriausia iš visų dešimtos klasės mokinių, sutiko padėti jam mokytis, – kadangi jis buvo atsilikėlis, – didžiausias jo troškimas buvo nusičiupti kokį trečiarūšį darbelį šaldytą picą gaminančiame užmiesčio fabrikėlyje, nes už naktinę pamainą buvo mokama dviem doleriais daugiau.

– Pavėlavai, Helovynas vyko prieš du mėnesius. Kodėl nenusivelki kostiumo? – paklausė Viktorija stengdamasi kvėpuoti ramiai. Tuo metu, kai Viktorija augindama jųdviejų vaiką buvo priversta lindėti atkampiame Madrino rajone tarp piktavalių žmonių, džiūgaujančių dėl liūdnos jos nuostabaus gyvenimo pabaigos, Kailas išvyko iš miesto ir įgyvendino jos svajonę, pavogė jos laimę.

Nusiramink, mieloji. Tai dar ne tragedija, nors tu taip manai, – tai buvo paskutiniai jo žodžiai. Tačiau jis buvo neteisus. Paauglei mergaitei, kuri kad ir neturėdama mamos gyveno be rūpesčių ir buvo įsitikinusi, jog seksas prieš vedybas yra didelė nuodėmė, prarasti nekaltybę su berniuku, kurį buvo įsimylėjusi, nors tas ir nebuvo jos vertas ir su kuriuo jos tėvas vos prieš kelias valandas buvo uždraudęs susitikti, iš tikrųjų buvo tragedija.

Visas jos gyvenimas pasikeitė pernakt. Likus dviem savaitėms iki mokyklos baigimo, Kailas Karlinskis paliko ją vieną tvarkytis su skausmingomis pasekmėmis.

– Šmaikštu. – Jis pritariamai linktelėjo galvą. – Labai šmaikštu. Pasakyta su panieka, bet neperlenkiant. Regis, išsiugdei humoro jausmą.

– O gal tai tik pokštas? – Jis juos krėsdavo dar mokykloje. Viktorija žvilgtelėjo į šalia jo vardo išsiuvinėtas raides. DPT – departamentas. Taigi jis ne medicinos daktaras. Ir vis dėlto. Fizinės medicinos doktoratas? – Negali būti, kad turi daktaro laipsnį. – Mintis, kad jis pajėgtų susikaupti ir parašyti daktaro darbą, atrodė absurdiška. – O apsimesti, jog esi gydytojas, yra bjaurus dalykas.

– Mėgsti skambius žodžius, ar ne? Tik paklausykite. Bjaurus dalykas. Bjaurus dalykas. – Jis pakartojo paraidžiui lyg rašybos konkurse. – Bjaurus. Toks dalykas tikrai peiktinas ir smerktinas. – Viktorijos nuostabai Karlas plačiai išsišiepė. – Gal nebuvau toks kvailas, kaip manei. Gal tik apsimečiau, kad galėčiau…

Atimti jai nekaltybę, kaip iškalbingai pareiškė baisiausiai šaukdamas jos įsiutęs tėvas.

– Niekada nemaniau, jog esi kvailas, Kailai. – Slapukas? Taip. Dykūnas? Be jokios abejonės. Kvailys? Tikrai ne. – Aš tave mokiau. Žinojau, kad galėjai daug pasiekti, jei pasistengtum. Bet tu nesistengei.

– Ne visai taip. Paskatintas tapdavau netgi labai stropus. – Nusišaipė jis net prisimerkdamas.

Pabučiuok mane ir pažadu, kad gerai parašysiu trigonometrijos testą. Jei įkiši liežuvį, gausiu net B įvertinimą. Ką gi, tai nebuvo teisingas mokymo būdas. Tačiau tuo metu vienintelis, kuris iš tikrųjų buvo veiksmingas.

– Beje, prisiminiau, – tarė Karlas palinkdamas prie Viktorijos ir įsibraudamas į asmeninę jos erdvę. – Aš tave irgi kai ko išmokiau.

Žinoma, išmokė – pakišęs ranką jai po sijonu jiems mokytis skirtame kambaryje, prirėmęs prie šlakbetonio bloko sienos treniruočių salėje ar atokioje ežero pakrantėje. Tai prisiminus ją netikėtai nutvilkė dilgčiojimas, slypintis giliai papilvėje. Viktorija stengėsi jį užgniaužti ir nekreipti dėmesio, kad nebesikamuotų. Niekados.

– Gelbėkite, – kažkur suriko moteris.

Viktorija pasuko galvą į tą pusę, iš kurios pasigirdo panikos sklidinas riksmas. Išbalusi vidutinio amžiaus moteris tamsiais plaukais išbėgo į koridorių.

– Tėvas. Jis dūsta.

Nedvejojusi nė sekundės Viktorija nuskubėjo į pagalbą. Liguistai nutukęs ligonis, ponas Šulcas, sėdėjo ant neįprastai plačios kėdės šalia savo lovos. Ji prisiminė tai, ką girdėjo per rytinius aptarimus. Amžius – septyniasdešimt dveji. Potrauminė būklė po šešių dienų didžiųjų smegenų uždegimo, vienpusis dešinės kūno pusės paralyžius, nekalba, sunkiai ryja.

– Ar galite įkvėpti, pone Šulcai?

Kaire ranka griebęs sau už kaklo jis pabandė įkvėpti, bet pasigirdo tik spigus švokštimas.

Viktorija greit įvertino situaciją: paraudęs veidas, pila prakaitas, akys maldauja pagalbos, sunkiai gaudo orą. Stumdama šalin virš lovos pritvirtintą stalelį, ant jo pastebėjo atdarą dėžutę spalvotų ledinukų. Reikės rimtai pasikalbėti su Šulco dukra, kai viskas baigsis. Kyštelėjusi ranką jam už nugaros, ji palenkė vyriškį į priekį ir keturis kartus stipriai trinktelėjo tarp menčių.

Nieko.

– Tėti. Nemirk, tėti, – isteriškai šaukė moteris. – Privalote jį išgelbėti.

Viktorija atsistojo priešais ligonį.

– Išsižiokite, pone Šulcai.

Nieko įstrigusio gerklėje nebuvo.

– Kuo galėčiau padėti? – paklausė Kailas.

– Lovą reikėtų nustumti šalin. – Ši trukdė pasiekti ant sienos virš ligonio kabantį siurbimo aparatą. – Tada prašyčiau palydėti pono Šulco dukterį ir kitą šios palatos ligonį į poilsio kambarį. – Vaizdas, išgąsdinęs net ją, praktikuojančią slaugytoją, galėjo būti dar baisesnis šeimos nariams ir palatos draugui, ypač jei baigtųsi nesėkme.

– Aš jums padėsiu, pone Šulcai, – tarė Viktorija stebėdamasi, kad jos balsas skamba ramiai, nes nors žinojo, kad vyriškis jos beveik negirdi ar net nesupranta, turėjo kažką pasakyti.

– Niekur neisiu. Liksiu su juo, – ėmė spiegti jo duktė.

Kailas ėmė raminti ją užjaučiančiu, bet įsakmiu balsu.

Viktorija bandė susikaupti. Nuėmusi nešiojamąjį siurbimo aparatą, įstatė jį į plastikinę angą sienoje, mintyse dėkodama savo personalui, kuris rūpestingai prižiūrėjo, kad kiekvienoje palatoje nuolatos būtų visi būtini įrengimai. Jai drebėjo rankos. Jau senokai nebuvo atsidūrusi prie gyvybės ir mirties slenksčio. Tai nebuvo pati maloniausia slaugos dalis, daugybės dalykų ji paprasčiausiai negalėjo kontroliuoti.

– Jau beveik baigiau, pone Šulcai.

Kailas bėgte įbėgo atgal į kambarį.

– Gal pabandyti Heimlicho metodą?

– Ar gali apglėbti jį rankomis?

– Pamėginsiu.

Negalėdamas užeiti ligoniui iš už nugaros, nes ten Viktorija tuo metu jungė siurbimo aparatą, Kailas truktelėjo kėdę – Šulcas buvo ne didesnis už vaiką, nors ir svėrė apie tris šimtus svarų.

– Jo pilvas pernelyg didelis, tavo smūgiai tikslo nepasieks, – tarė Viktorija. – Pabandyk sunerti rankas jam po krūtinkauliu. Trūktelk atgalios. Tvirtai ir stipriai.

Kailas padarė kaip lieptas ir nors viską atliko puikiai, padėtis nepasikeitė.

Ligonio veidas įgavo rausvai violetinį atspalvį. Laiko liko nedaug.

Palikusi Kailą darbuotis vieną, Viktorija vėl ėmėsi siurbimo aparato ir raudoną siurblio vamzdį įkišo į specialią dėžę. Nudrėskusi pakuotę ji išvyniojo du vamzdelius. Vieną jų įkišo į lizdą tarp surinkimo dėžės ir sienoje įtaisyto matuoklio. Ant kito užmovė antgalį su užrašu „Ligonis“, o tada, perplėšusi lankstaus oralinio siurbliuko pakuotę, prijungė jį prie siurbimo laido, ir pagaliau buvo pasiruošusi pradėti procedūrą.

– Ar pasisekė? – Viktorija užsimovė medicinines pirštines ir atsisuko į ligonį.

– Ne. Gali ir numirti.

Taip, gali. Jei išsiurbti nepavyks iškart, teks kviesti specialią brigadą. Viktorija ištraukė iš pakuotės siurbimo kateterį ir įjungė siurbliuką pasukdama rankenėlę iki aukščiausios padalos. Ji suėmė pono Šulco smakrą ketindama jį pražiodyti, ir tuo metu jis sugriebė jai už riešo. Labai stipriai.

Kailas puolė į pagalbą stengdamasis atplėšti ligonio pirštus.

– Ji stengiasi jums padėti, pone. Paleiskite ją.

Viktorija uždėjo pirštą ant ligonio smakro ketindama praverti jam burną.

– Išsižiokite, pone Šulcai. Ketinu išvalyti jūsų kvėpavimo takus. – Maldauju, maldauju, maldauju nesipriešinti.

Jis leidosi pražiodinamas.

Nykščiu nuspaudusi jo liežuvį žemyn, Viktorija ėmė kišti kateterį gilyn, kol tas atsimušė į kliūtį, bet tai nebuvo burnos ertmės ar ryklės sienelė. Ji stipriai suspaudė plastikinį kateterio kaklelį, kad oras patektų tiesiai į antgalį, atsargiai prispaudė jį prie kieto kliuvinio ir šiek tiek truktelėjo. Tarsi ištraukus kamštį, ponas Šulcas gaudydamas orą giliai įkvėpė. Paskui vėl įkvėpė, ir dar kartą įkvėpė. Kvėpavimas buvo nelygus, bet malonus ausiai.

Viktorijai iš palengvėjimo ėmė linkti keliai.

Iš pono Šulco akių pabiro ašaros.

Baimindamasi, kad kietas prie antgalio prilipęs daiktas nenusprūstų atgal į ligonio gerklę, Viktorija tęsė darbą ir švelniai ištraukė kateterį. Ant jo galo buvo prilipęs ryškiai raudonos spalvos ledinukas.

Viktorija lengviau atsikvėpė.

– Puikiai padirbėjai, – pagyrė Kailas.

Ponas Šulcas suėmė Viktorijos delną ir priglaudė ją sau prie skruosto. Kita ranka ji paplojo jam per petį.

– Štai ir viskas.

Viktorija spustelėjo vidinio ryšio su skyriaus sekretore mygtuką.

– Nora, ar Alė jau grįžo į skyrių?

– Matau ją koridoriuje, eina link manęs.

– Pasakyk jai, kad ponas Šulcas buvo užspringęs ledinuku. Tačiau dabar jau viskas gerai. Mes paguldysime jį į lovą. Tegu ji susisiekia su gydytoju ir paima reikiamus mėginius tyrimams.

– Gal gali padėti?..

Viktorija atsisuko į ligonį, kurį Kailas jau buvo pasodinęs ant lovos. Ji pripuolė prie ištinusių vyriškio kojų, kurias abu šiaip ne taip įkėlė į lovą, tiesą sakant, Kailas tai padarė kone vienas. Tada ji pakėlė lovos galvūgalį.

– Einu pasikalbėti su jūsų dukra, pone Šulcai. – Ji užtraukė visus keturis turėklus ir į ligonio ranką įspraudė varpelį. – Spustelkite šį mygtuką… jei ko nors prireiks, kol manęs nebus.

Jis linktelėjo galvą ir silpnai šyptelėjo sutraukdamas veido raumenis, kurie nebuvo pažeisti insulto.

– Dėkui už pagalbą, Kailai.

Jis nulydėjo ją link durų.

– Viską, ko ėmiesi, darai tobulai, ar ne?

– Ne viską.

Jis paėmė Viktoriją už alkūnės. Ji pasisuko į jį. Kailas palinko į ją ir jo burna atsidūrė prie pat jos ausies.

– Jūsų žiniai, mano smūgiai būna labai tikslūs. Smūgiuoju tvirtai ir tiksliai.

Kaip paprastai. Jai pasiūlytą Heimlicho metodą jis pavertė seksualiais išvedžiojimais. Ji nieko neatsakė, nesileido provokuojama. Tik pažvelgė į jo ranką, laikančią jos alkūnę. Galiausiai Kailas ją paleido ir Viktorija išėjo iš palatos.

Davusi pono Šulco dukteriai griežtus nurodymus dėl jo maitinimo ir asmeniškai įsitikinusi, kad palatoje neliktų nė vieno ledinuko, Viktorija atidavė ligonį į Alės, savo geriausios draugės ir pono Šulco slaugytojos, rankas, ir gerokai nustebo, kai išėjusi į koridorių pamatė jos laukiantį Kailą.

Jo akys žvelgė švelniau, ne taip priešiškai kaip anksčiau. Bet Viktorija nutarė būti budri ir pirma išsiaiškinti, kodėl jis sugrįžo į miestą.

– Neturi ką veikti? – paklausė ji.

– Kaip jis? – Kailas smakru parodė į pono Šulco palatą.

– Jaučiasi jau geriau.

– O tu?

– Aš irgi. – Sekundės dalį ji pasidžiaugė Kailo rūpesčiu. Tačiau jai sukirbėjo įtarimas, jog jis kažką rezga. Kodėl jis staiga tapo toks paslaugus?

Koridoriaus gale pasigirdo Noros balsas.

– Viktorija, dar penkios minutės, ir pavėluosi pas Džeiką.

Ji susigūžė išgirdusi sūnaus vardą, kurį turėjo girdėti ir Kailas. Bus geriau, jei jis kuo mažiau žinos apie Džeiką. Viktorija pažiūrėjo į laikrodį.

– Niekai.

– Niekada negali atspėti, ką iš tiesų galvoji, – pamėgino viską nuleisti juokais Kailas.

– Tuo geriau tau, – atkirto Viktorija ir šūktelėjo Norai: – Dėkui.

– Palydėsiu iki durų, – pasisiūlė Kailas eidamas paskui ją, jo šuo tipeno šalia.

– Nėra jokio reikalo. – Ji nuskubėjo koridoriumi. – Vaikščioti išmokau anksti ir padėti man nereikia. – Bet tai jau buvo nesvarbu. Ji įpuolė į savo kabinetą, pagriebė piniginę ir rankinę, taip pat dokumentus, kuriuos buvo pasidėjusi neštis namo, ir savo paltą. Kailas stovėjo atsirėmęs į jos kabineto durų staktą. Nė nepažvelgusi į jį Viktorija nubėgo link laiptų.

– Nuo tavo šuns man kyla alergija. – Keletą kartų ji sugebėjo išspausti kažką panašaus į kosulį. – Gal galėtumėte laikytis didesnio atstumo? – Kokių galų jis parsirado po šitiek metų, kai jos gyvenimas pagaliau daugmaž susitvarkė? Ją persmelkė baimė.

Viktorija stumtelėjo sunkias metalines duris, tačiau Kailas atsirėmė į jas šiek tiek aukščiau jos rankos ir durys atsivėrė, tarsi netekusios savo svorio.

– Kadangi teks dirbti drauge, manau, reikėtų išsiaiškinti kai kuriuos dalykus, – ištarė jis.

Viktorija skubiai nulipo vieną maršą laiptų žemyn, tuščioje laiptinėje garsiai aidint kiekvienam jos žingsniui. Ji nenorėjo nieko su juo aiškintis, tačiau niekaip negalėjo atsiplėšti nuo jo, nors ir skubėjo.

Kailas atsiliko vos per kelis žingsnius.

– Iš pradžių pasakyk, – pradėjo jis nekreipdamas dėmesio į tai, jog ji tyli, – kodėl pasakei tam sumautam šerifui, kad tave išprievartavau?

Kad ją išprievartavo? Viktorija stabtelėjo ir pažvelgė pro petį.

– Gal išprotėjai? Aš niekada… – Ji nutilo, nes jos koja nepataikė ant laipto. Gal net ant dviejų. Viktorija stipriai susitrenkė dešinę pėdą. Jos kulkšnis pasisuko keistu kampu ir ji kluptelėjo. Griebėsi už turėklo, bet nepataikė ir garsiai surikusi nusirito laiptais iki pat ketvirto aukšto laiptų aikštelės.

Torė ėmė įspėjamai loti.

Kailas nėrė žemyn, sugriebė Viktoriją už darbinio chalato ir, dėkui Dievui, šiek tiek pristabdęs kritimo greitį, spėjo sugriebti ją per liemenį, nes po sekundėlės ji būtų nukritusi žemyn veidu ant cementinių grindų. Prisėdusi ant pirmojo laiptelio Viktorija dėl patirtos įtampos ir baimės sunkiai alsavo – juk galėjo smarkiai susižeisti. Kailas laikė ją glėbyje, įrėmęs smakrą į jos šilkinių plaukų viršugalvį, ir laukė, kol nustos daužytis širdis. Nors Viktorija savo elgesiu ir buvo to nusipelniusi, Kailas tikrai nenorėjo, kad ji susižeistų.

– Viskas gerai, – tarė jis ramindamas ją, o drauge ir save.

Tokie vyrai kaip jis buvo vadinami tam tikrais vardais, tačiau girdint Viktorijai kažin ar kas nors būtų drįsęs juos ištarti. Kodėl po siaubingo įvykio – vos neužspringus tam seniui, ir būtent tada, kai ji akivaizdžiai skubėjo namo, jam šovė į galvą paklausti to, kas tikriausiai nedavė jam ramybės visus tuos devynerius metus, o ją nubloškė atgal į praeitį? Ir tai įvyko praėjus vos kelioms minutėms po jų susitikimo.

Viktorija pasimuistė jo glėbyje norėdama išsivaduoti.

– Pasėdėk dar minutėlę, – tarė jis traukdamas į save švelnų, šiltoje saulėje subrandinto ir gerai sunokusio meliono aromatą. Ji visada skaniai kvepėjo. Švara. Gaivumu. Ne alumi, cigaretėmis ar pernelyg aštriais kvepalais, kuriais atsiduodavo kitos jo pažįstamos merginos.

Laikydamas Viktoriją glėbyje, tokią lengvą ir šiltą, mintimis Kailas nuklydo į tuos nekaltus laikus, kai susikibę rankomis juodu klajodavo po miškus; apsvaigęs iš laimės, kad ji eina šalia, vis paliesdavo ją norėdamas įsitikinti, jog tai ne sapnas, o realybė. Nes tokios merginos kaip Viktorija paprastai nesižavėdavo tokiais vaikinais kaip jis. Ir vis dėlto lemtingos užgaidos dėka ji netikėtai juo susižavėjo.

Tuo metu Viktorija buvo vienintelis geras dalykas, nutikęs jo gyvenime. Ji paskatino jį vėl patikėti savimi, tačiau netrukus išdavė jį pačiu bjauriausiu būdu.

Viktorijos laukė graži ateitis, ji jau buvo oficialiai priimta į Harvardą, į aukštąją mokyklą, kurią baigė jos tėvas ir brolis. Ketino tapti medike. Svajojo apie tai, kad gilinsis į neurochirurgijos sritį, o galbūt imsis tyrimų ieškant vaistų nuo vėžio, išsėtinės sklerozės, diabeto ir kitų ligų. Žinodamas jos užsispyrimą, Kailas neabejojo, kad vaistus, jei tik tokių yra, Viktorija tikrai atras. Tačiau ką ji veikia šioje Madrino ligoninėje, kodėl dirba slaugytoja?

Viktorija dar kartą pasimuistė norėdama ištrūkti iš jo glėbio. Jis dar tvirčiau ją apkabino neketindamas paleisti. Kodėl jis šitaip elgiasi? Juk jautė jai panieką. Tačiau ji, velniai griebtų, tikrai sugebėtų išvesti Kailą iš proto, jei tik jis suteiktų jai progą pasimylėti, tegu ir iš pykčio.

Viktorija atrodė puikiai, geriau nei kada nors. Buvo aistringa. Tikra ragana, bet daili, turinti savo stilių. Juodi plaukai pakirpti trumpai, žaviai susitaršę. Veidas beveik be kosmetikos. Liaunos figūros. Ant madingos kremo spalvos palaidinės su anglių atspalvio dryžiais buvo užsimetusi švarų, be jokios raukšlelės darbinį chalatėlį, savo mažas kojeles įspraudusi į aukštakulnius. Ji, be jokios abejonės, mėgo aukščiausios klasės drabužius.

– Tu per daug mane spaudi. – Šį kartą ji pasimuistė dar stipriau. – Nemėgstu, kai mane spaudžia.

Kailas paleido ją.

Ištrūkusi iš jo glėbio Viktorija pasislinko į kitą laiptelio galą.

– Tu man lyg prakeiksmas. – Ji krestelėjo plaukus. – Tave sutikus mane ištinka kokia nors nelaimė. – Ji įsikibo į turėklą ir pamėgino atsistoti, bet atsirėmusi dešine koja susiraukė iš skausmo.

Kailas ištiesė ranką norėdamas ją prilaikyti.

– Neliesk manęs. – Viktorija atstūmė jo ranką ir pabandė žengti žingsnį greitai perkeldama svorį nuo dešinės ant kitos pėdos. Ji pakėlė akis į lubas. – Ir atsitik tu man šitaip būtent dabar. – Jos nevilties kupinas balsas aidu atsimušė nuo sienų.

Kailui pasirodė, kad jos akių kampučiai sudrėko, ir tai jam vėl priminė laikus prieš devynerius metus, kai matė ją paskutinį kartą. Toks pat isteriškas klyksmas šerifui bandant padėti jai atsisėsti ant priekinės patrulinio automobilio sėdynės. Kad Viktorija mažiau varžytųsi paaiškėjus, kas tarp jųdviejų įvyko, jos kelnaites, kuriomis buvo nuvalęs kraujo dėmę jai praradus nekaltybę, Kailas susigrūdo į kišenę, kur jas vėliau aptiko pareigūnas.

Per naktį, praleistą areštinėje, Kailas spėjo apmąstyti viską, ką juodu veikė. Juk ji atsidavė jam savo noru, dejuodama iš malonumo ir nepaliaujamai prašydama nesiliauti. Jį apėmė pyktis pagalvojus apie tai, kuo jį kaltino. Ar kai griebėsi šio kaltinimo siekdama išvengti tėvo pykčio ir apsisaugoti nuo bausmės, Viktorija visiškai nepagalvojo, kas tokiu atveju atsitiks jam?

Kailui pavyko nusikratyti prisiminimų, tačiau persipynę kaltės ir priešiškumo jausmai iki galo neišnyko.

– Pati žinai, jog aš tavęs neverčiau daryti to, ko nenorėjai.

Tad kam tie isterijos kupini šauksmai viskam pasibaigus? Tai buvo nesuprantama.

– Stebiuosi, kad mes apskritai apie tai kalbamės. – Ji perbraukė delnu sau per kaklą dešine ranka, pakreipė galvą, lyg norėtų paprieštarauti, ir pažvelgė jam į akis. – Aš niekada niekam nesakiau, kad mane išprievartavai. Klausyk, mes mylėjomės. Tai man buvo pirmas kartas. Tu jau buvai asas. Aš – ne. Todėl supanikavau. Ir ką? Jokios žalos, juolab ilgalaikės, nebuvo nepadaryta.

Jam nepatiko, jog ji, ištarusi žodžius apie žalą, greitai nusisuko.

Iš tos lemtingos nakties Kailas neprisiminė beveik nieko, tik begalinės palaimos jausmą, apėmusį šauniai pasimylėjus su mergina, kurią buvo netikėtai pamilęs, ir pyktį, kad teks rinktis vieną iš dviejų – stoti prieš teismą arba visam laikui išvykti iš miesto ir niekados nebandyti su ja susisiekti. Ir dar pakylėtas džiaugsmas, kad buvo su ja – niekados nebepatyrė tokio su jokia kita moterimi.

– Ar aš tave įžeidžiau, Tore? – Jis bijojo net pagalvoti, jog taip galėjo įvykti.

– Nevadink manęs šitaip, – sušuko ji. – Fiziškai aš greit atsigavau, tačiau buvo labai skaudu, kad palikai mane netaręs nė žodžio.

Viktorija nežino, ką jam teko išgyventi, kai ją parvežė atgal į namus?

– Šerifas pasakė, jog tu mane apkaltinai išprievartavimu. Jis nutempė mane į areštinę ir toje pridvisusioje skylėje man teko praleisti ne vieną valandą.

Tada jis trumpai papasakojo apie jam mestus kaltinimus ir prisiminė istorijas apie tai, kaip nuteistieji elgiasi su žagintojais.

Tiesą sakant, Viktorija atrodė nuoširdžiai nustebusi.

– Aš baisiausiai išsigandau.

Ji prisimerkė.

– Įsivaizduoju.

– Jei būtum geriau mane pažinęs, – tarė ji, – jei būtum mane iš tikrųjų mylėjęs, kaip sakei, jei būtum manimi pasitikėjęs, širdimi būtum supratęs, kad niekada negalėčiau su tavimi šitaip pasielgti.

Tačiau tada Viktorijos buvo neįmanoma nuraminti, ji atstūmė Kailą, kai šis norėjo ją sulaikyti ir paguosti, veržte išsiveržė iš automobilio – kaip tik tuo metu ir pasirodė šerifas. Kailas nesuvokė, kas dedasi jos galvoje.

– Vis dėlto, manau, – pridūrė ji, – kad galėjai tuo nepatikėti, bent jau paskambinti man ir sužinoti, kas iš tikrųjų atsitiko.

– Kaip galėjau tau paskambinti? – Kaip ji nesupranta? – Buvau areštinėje. Septyniolikos metų vaikinukas, augęs be tėvų, kurie būtų galėję apginti, tik su dvidešimtmete seserimi, tačiau ji buvo pernelyg užsiėmusi savo reikalais ir manimi visiškai nesirūpino, o aš šiame mieste neturėjau nė vieno žmogaus, kuriam būčiau galėjęs paskambinti. Beliko rinktis vieną iš dviejų galimybių: stoti prieš teismą arba dingti iš miesto. – Toks vaikas kaip jis, turintis blogą vardą ir nė vieno padoraus pažįstamo, galinčio jį apginti, niekada nebūtų laimėjęs teismo bylos prieš šeimą iš aukščiausių Madrino gyventojų sluoksnių. – Neturėjau kitos išeities, tik išvykti iš miesto. Kai paleido iš areštinės, iki namų mane palydėjo šerifo pavaduotojas. Man buvo duota dešimt minučių susikrauti kuprinei ir tada jis nuvežė mane už miesto. – Ir paskui dar valandą sekė jį.

– Ir vėliau tau niekada nepasitaikė progos atsidurti prie telefono? – pasiteiravo Viktorija. – Ar tau nerūpėjo, kaip reagavo mano tėvas, pamatęs vienturtę savo dukterį sutaršytais plaukais, ištrauktą pusnuogę nuo užpakalinės tavo automobilio sėdynės, kai tuo metu ji turėjo būti bibliotekoje?

Nors tada buvo gerokai įpykęs, Kailas ir pats stebėjosi, kad vis dar jautėsi kaltas. Jos pernelyg griežtas tėvas nebuvo malonus žmogus. Kailas norėjo jai paskambinti. Tačiau taip ir neprisiruošė – būdamas skurdžius turėjo daug dirbti, kad išgyventų. Buvo supykęs ant visuomenės, ant turtingųjų, spaudžiančių tuos, kurie nieko neturi, ir per vėlai suprato, kad jei šerifas išties būtų tikėjęs jo kalte, tikrai nebūtų leidęs jam išvykti iš miesto. Idiotas.

– Mylėjau tave, – prisipažino Viktorija. – Ir tikėjau, kai sakei, jog ir tu mane myli.

– Taip ir buvo.

– Ne, nebuvo. Antraip būtum mane susiradęs, kad įsitikintum, jog aš sveika ir gyva. – Nuoskauda, kurią išvydo jos akyse, dūrė jam tiesiai į širdį. Kailą apėmė nenumaldomas noras paguosti ją, kad ji ir vėl imtų šypsotis. Perspėdama ji kilstelėjo ranką. – Nereikia. Tai jau nebesvarbu. Aš ir tai išgyvenau. Taigi daugiau nebėra apie ką kalbėti.

Viktorija žvilgtelėjo į laikrodį, giliai įkvėpė, tada iškvėpė ir išsiėmusi iš kišenės mobilųjį telefoną surinko numerį. Užmerkusi akis pirštais ėmė spaudyti tarpuakį.

– Sveiki, čia… – tarė ji į telefono mikrofoną.

Atsiliepusi moteris ėmė baisiai šaukti.

Viktorija atitraukė telefoną nuo ausies.

– Žinau. Galite išbraukti. Man labai gaila.

Vėl pasigirdo klyksmas.

– Pasistengsiu atvažiuoti kuo greičiau. – Jai nuspaudus mygtuką, įtūžęs balsas nutrūko, nebaigęs savo tirados.

– Turiu važiuoti, – tarė ji Kailui. Stovėdama ant kairės kojos, kad išlaikytų pusiausvyrą, Viktorija viena ranka įsikibo į turėklą, o kita pasilenkusi siekė paimti nuo žemės savo piniginės ir rankinės. Ji buvo labai nuliūdusi, ir Kailui iš tikrųjų jos pagailo.

– Leisk, padėsiu, – tarė jis ir ištiesė ranką norėdamas paimti iš jos rankinę.

Viktorija stipriai prisispaudė rankinės dirželį prie peties.

– Man nereikia tavo pagalbos. – Ir sumurmėjo kažką panašaus į jau nebereikia.

– Tada bent jau leisk apžiūrėti tavo kulkšnį. Reikėtų ją peršviesti.

– Nereikia.

Kailas žiūrėjo, kaip ji eina link durų, vedančių į ketvirtą aukštą.

– Tu negalėsi vairuoti.

– Eik ir dirbk savo darbą, Kailai.

– Aš jau baigiau. Negalėsi nuspausti nei sankabos, nei stabdžių pedalo. Leisk, nuvešiu tave ten, kur tau reikia. – Galėtų suteikti jam progą bent šitaip atsilyginti.

Nubalęs jos veidas išblyško dar labiau.

– Ne. – Tvirtai nukirto ji. – Nereikia, aš tikrai gerai jaučiuosi.

Žiūrėdama tiesiai priešais save Viktorija paklausė:

– Gal tavo šunį reikėtų apvilkti kokia nors liemene, kad atrodytų ne toks… ne toks?..

– Liemenes dėvi policijos šunys, – atsakė Kailas. – O ji… – jis patapšnojo ranka Torės galvą, – ji teikia psichoterapines paslaugas. Tokie šunys skirti tam, kad juos būtų galima glostyti ir prie jų prisiglausti. Liemenė tik trukdytų.