Читать книгу Niekada nesakyk „niekada“ - Abby Green - Страница 2

Po penkių mėnesių.

– Mielasis… ar tikrai tau reikia eiti?

Aistringai seksualus balsas. Aleksio pirštai, segiojantys marškinius, akimirką sustingo – ne todėl, kad norėjo pasilikti, o atvirkščiai: knietėjo sprukti, ir kuo greičiau.

Jis nutaisė ramų veidą ir atsisuko į lovoje gulinčią moterį. Kojos žaviai grakščios, žvilgantys plaukai šiek tiek susivėlę. Žiūrėdamas į dideles tamsias akis, putlias lūpas ir apklotu nepridengtą kūną Aleksis puikiai žinojo, kodėl jis vakar vakare atsivežė ją į šį Milano viešbutį po savo brolio Rafaelio sutuoktuvių vakarėlio.

Išvaizda stulbinanti. Tobula.

Vis dėlto geismo jis nebejautė. Aleksiui nepatiko, kad seksas jo nedžiugina. Iš pažiūros viskas gerai, tačiau giliai viduje jis liko šaltas. Kad ir kaip ten būtų, sukaupė žavesį, kurio nestokojo, ir nusišypsojo.

– Atleisk, gražuole, šįryt skrendu į Paryžių, į darbą.

Moteris, kurios vardo nė neįsiminė (gal Karmela?), atsilošė ir gundomai išsirietė, kuo aukščiau iškeldama nepriekaištingai per plastinę operaciją padidintas krūtis ir dar smarkiau papūtė lūputes.

– Ar tikrai turi keliauti tuojau pat?

Aleksis šypsodamasis apsirengė ir švelniai pabučiavęs moterį į lūpas išsisuko iš rankų, kuriomis ši jau siekė apkabinti jo kaklą. Uždara patalpa dusino.

– Smagiai pasilinksminome, mieloji… Aš tau paskambinsiu.

Viliojamai papūstos lūpos subliūško ir moteris pervėrė jį skvarbiu žvilgsniu, parodydama tikrąjį charakterį. Suprato, kad yra atstumiama, ir jai tas nepatiko, juolab kad Aleksis Christakas buvo iš tų vyrų, kurių geidžiama.

Nuoga iššoko iš lovos ir nubėgo į vonios kambarį, neslėpdama susierzinimo kaip visos italės. Aleksis krūptelėjo, bet kai trinktelėjo vonios durys, su palengvėjimu atsiduso.

Išėjęs iš kambario ir nusileidęs asmeniniu, itin svarbiems asmenims įrengtu liftu į prabangaus viešbučio vestibiulį, papurtė galvą. Moterys. Jos patiko Aleksiui, bet jis laikėsi nuo jų atokiai. Prireikus pasiguldydavo į lovą, paskui kurį laiką ten būdavo tuščia, bet neilgai, nes greitai ir vėl jų įsigeisdavo.

Ilgus metus stebėjęs šaltą motinos elgesį su tėvu, kuris su slavišku nuolankumu dievino jos grožį ir amžinus išsisukinėjimus, Aleksis buvo itin atsargus su moterimis. Šaltumas ir abejingumas netrikdė, nes buvo prie to pripratęs, ir netgi jį žavėjo.

Tėvas, nukamuotas emociškai nepasiekiamos žmonos, visą dėmesį skyrė sūnui, tapusiam svarbiausiu žmogumi pasaulyje. Dar mažą Aleksį erzino nesveikas tėvo lipšnumas. Dabar, jei kas nors, ypač moteris, reikšdavo pernelyg didelį jausmingumą ar tikėdavosi ko nors daugiau, jis iškart užsisklęsdavo.

Trumpi meilės nuotykiai buvo stiprioji jo pusė. Aną dieną įbrolio vestuvėse Aleksis neišvengiamai buvo priverstas susimąstyti ir apie savo ateitį, bet jam tik trisdešimt ir gyventi ramiai jis dar nepasirengęs.

Aleksis žinojo, kad kada nors turės ir žmoną, ir šeimą… bet dar negreit. Ir kad atėjus laikui išsirinks tobulą žmoną. Gražią ir meilią. Nereikalaujančią iš Aleksio jausmų. Kad ir kaip būtų, Aleksis neketino pakliūti į spąstus, kuriuose tėvas kankinosi visą gyvenimą, geisdamas moters, kuri nejautė jokio geismo. Dar mažas jis suprato, kad meilė gali būti pražūtinga.

Jis mąstė apie netikėtai motinos laidotuvėse išdygusį vyresnįjį brolį ir nemalonius tada sukilusius jausmus – buvo sutrikęs, piktas, įžeistas, išduotas.

Įpratęs nekreipti dėmesio į jausmus, Aleksis pasistengė pamiršti ir šį nutikimą. Cezario da Silvos jis neieškojo, nė karto neužsiminė apie jį ir Rafaeliui – nors žinojo, kad šis į vestuves pakvietė ir jį. Kaip numatė, tas susitikimas buvo pirmas ir paskutinis, nes įbrolis į vestuves neatvyko.

Aleksis jautėsi keistai sutrikęs, užvaldytas nepaaiškinamų jausmų. Imkime Rafaelį! Brolio gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis dėl moters, kuri net ketverius metus slėpė, kad augina jo sūnų. Tačiau ir vėl su ja susitikęs jau po dviejų mėnesių pasipiršo – įsimylėjo kaip kvailys, atsainiai numojęs ranka į skaudžią tėvo patirtį, susijusią su moteriškos prigimties nepastovumu.

Žiūrint Aleksio akimis (nors Rafaelis atrodė laimingas įplaukęs į ramų sutuoktuvių uostą, juolab kad pusketvirtų metų Aleksio sūnėnas pasirodė esąs žavus vaikis), brolis vis dėlto buvo apkvailintas naujosios žmonos. Ir kodėl gi jai neištekėjus už Rafaelio Falkonės, garsaus automobilių pramonės magnato, valdančio milijoninius turtus? Ypač kai turi sūnų ir jį reikia išlaikyti?

Ne, Aleksis išvengs panašaus likimo ir nesileis gundomas – priešingai nei brolis. Jis neatleistų moteriai, nuslėpusiai jų sūnų. Kažkodėl nukrėtė šiurpas. Brolis, kurį jis manė turint į jo panašius gyvenimo principus, vis dėlto įkliuvo…

Aleksis kietai sučiaupė lūpas ir nutarė nebegalvoti apie tokias niekšybes. Vairuotojui privažiavus prie pagrindinių durų, jau buvo su tamsiais akiniais ir dėjosi nematąs žvilgsnių, kuriais jį dviprasmiškai ne kartą pervėrė į viešbutį tuo metu viena paskui kitą einančios moterys.

Automobiliui pajudėjus, Aleksis svarstė apie kitus šios dienos reikalus, o brolio vestuves ir nepatenkintą lovos partnerę pasistengė pamiršti.

Sidonė Ficdžerald užsisegė lėktuvo diržą ir giliai įkvėpė. Tik įtampos, gniaužtais surakinusios vidurius, nuslopinti nepavyko. Baimę, kurią kaskart jautė skrisdama, šįkart temdė kiti dalykai, ir Sidonei tai nė kiek nepatiko.

Iš galvos neišėjo susirūpinęs tetos Žozefinos vaikiškai apskritas veidas ir drebantis balsas: Sidone, ką tai reiškia? Ar jie atims iš manęs namą? Visos šios sąskaitos… iš kur jos?

Sidonės tetai buvo penkiasdešimt ketveri ir visus savo metus ji praleido užsidariusi mergiškai nekaltame pasaulėlyje. Dėl kūdikystėje patirto deguonies stygiaus jos galvos smegenys buvo šiek tiek pažeistos. Teta judėjo ir kalbėjo šiek tiek lėčiau nei kiti, tačiau sugebėjo baigti mokyklą ir susirasti darbą. Ir dabar dar dirbo pardavėja daržovių parduotuvėje netoli namų, kuriuose gyveno nuo nieko nepriklausoma, ir tai labai brangino.

Sidonė sučiaupė lūpas. Ji mylėjo tik savimi besirūpinusią ir tuščiagarbę motiną, mirusią vos prieš kelis mėnesius, tačiau kodėl motina šitaip pasielgė su miela ir niekuo nenusidėjusia jaunesne savo sesute?

Sidonę nusmelkė nuolat persekiojęs gėdos jausmas, primindamas, kodėl motina šitaip pasielgė – tiesą sakant, ji niekados to nepamiršo. Sidonė negailestingai jį užgniaužė.

Prieš keletą metų mirus Sidonės tėvui, patogiam gyvenimui atėjo galas, nes jos liko be nieko. Sidonė buvo priversta mesti studijas universitete, nors buvo likę mokytis vos metai, ir ieškotis darbo, kad galėtų grįžti namo.

Jos motina Cecilija puikiai suprato, kad vienintelė išeitis – grįžti gyventi į Paryžių pas tetą Žozefiną, antraip ji taps benamė arba, dar blogiau, teks dirbti. Cecilija jautėsi nelaiminga. Buvo pripratusi gyventi patogiai, netgi prabangiai, jautėsi saugi ir gerbiama savo vyro, kuris sunkiai dirbo, kurio vienintelis troškimas buvo užtikrinti laimingą gyvenimą žmonai.

Vis dėlto paaiškėjo, kad Sidonės motina – didelė egoistė. Ji įkalbėjo seserį užstatyti butą, kurį jos vyras, gailėdamasis svainės, buvo nupirkęs už savo pinigus. Cecilija pasinaudojo šiuo faktu kaip argumentu, kad įtikintų tetą Žozefiną įkeisti butą ir paimti paskolą. Paskui pasinaudojo tais pinigais, taip pat kredito kortelėmis, išrašytais abiejų vardu, ir iššvaistė nemenką sumelę. Dabar tetai Žozefinai tenka prisiimti atsakomybę už astronominio dydžio sąskaitas, nes ji yra vienintelė gyva tų sąskaitų turėtoja.

Sidonei teko pasukti galvą, kaip padėti tetulei – negalėjo palikti vienos su sunkumais. Pavyko susitarti, kad skolos būtų perrašytos jos vardu. Kitaip pasielgti negalėjo – išaugusi iš naivaus vaikiško amžiaus, Sidonė išsiugdė įprotį dengti motinos padarytus nuostolius – net dabar, po jos mirties.

Sidonė planavo vykti į Paryžių ir padėti tetai išsikapstyti iš šios duobės. Baimės nejautė. Buvo jauna ir sveika. Argi niekur neįsidarbins? Kad ir juodadarbe?

Jos reikalai taip pat susiklostė palankiai – prieš pat iškeliaudama į Paryžių, kur susitiko su advokatu aptarti tetos reikalų, neteko padavėjos darbo Dubline. Restorano, kuriame dirbo, savininkas, liūdnai pranešė, kad jie priversti baigti šį verslą, kaip ir daugelis kitų. Dabar Sidonė keliavo atgal į Dubliną – sutvarkyti paskutinių reikalų ir atsiimti pirmo įnašo už butą, iš kurio išsikraustė.

Ji sugniaužė kumščius, prisiminusi motiną ir tai, kad ši galvodavo vien apie save, nepaisydama, kaip tai atsilieps jos…

– Jūsų vieta štai čia, pone.

– Dėkui.

Sidonės mintys, išgirdus balsus virš galvos, susijaukė, ji pakėlė galvą ir pamatė vyriškį. Sumirksėjo, paskui sumirksėjo dar kartą. Jis buvo aukštas ir plačių pečių. Siauri klubai šmėkščiojo tiesiai jai prieš akis. Nusivilkęs lietpaltį, perlenkė drabužį perpus, ketindamas padėti į uždaromą viršutinę lentyną, ir dabar, kai liko su dailiais šilkiniais marškiniais ir švarku, buvo matyti, koks tvirtas ir raumeningas jo kūnas. Sidonei pasirodė, kad skrydžio palydovė, norėdama būti kuo arčiau, tik apsimeta dėmesinga.

Vyriškiui prakalbus angliškai, balse buvo justi užsienietiškas akcentas:

– Jau radau, dėkui.

Skrydžio palydovė staiga juokingai sumišo ir pasišalino. Vyras nusivilko švarką, ir Sidonė pagavo save, kad spokso į bendrakeleivį – kaip amą praradusi palydovė. Ji skubiai pasuko galvą į šoną ir įsistebeilijo pro langą, nors už jo matė vien tik pavasarinius Paryžiui būdingos švino spalvos debesis ir prie lėktuvo triūsiančius darbuotojus su šviesą atspindinčiais drabužiais.

Ji nebegalėjo jo išmesti iš galvos. Vyrui klestelėjus į gretimą krėslą, ėmė trūkti oro. Be to, Sidonė užuodė vyriškai sodrų kūno kvapą.

Tokio jaudinančiai žavaus vyriškio dar nebuvo sutikusi. Tamsus gymis, išsišovę skruostikauliai, vyriškas smakras. Tamsūs trumpai kirpti plaukai. Tarsi kaltu iškalta tvirta burna. Jį galėjai pavadinti dailiu. Tik Sidonei dailumas nerūpėjo. Nuo jo sklido stiprus, abejonių nekeliantis seksualumas. Karštis. Ji tikrai nesitikėjo, kad toks žmogus gali skristi ekonomine klase ir sėdėti šalia.

Tada vyras pasakė:

– Atleiskite.

Balsas buvo toks sodrus, kad Sidonei dilgtelėjo pilvo apačią. Ji nurijo seiles ir mintyse subarė, kad nebūtų kvaila – tiesą sakant, jis tikriausiai ne toks jau ir dailus. Sidonė pasuko galvą ir jai užėmė kvapą. Vyro veidas buvo visai šalia. Jis iš tiesų… dailus. Dar daugiau. Kažkur matytas, ir Sidonė net pagalvojo, kad jis, ko gero, yra garsus modelis. Arba koks nors prancūzų aktorius.

Sidonė jautėsi keistai. Galva tarsi atsiskyrė nuo kūno. Staiga kilo isteriškas noras juoktis, tačiau susivaldė. Nepradėjo kvatotis. Kas jai darosi?

Tamsus antakis virš pačių nuostabiausių, kokias ji regėjo, akių pakilo. Vyro akys gelsvai žalios. Kaip liūto. Sidonė irgi žaliaakė, bet jos akys labiau mėlynos nei žalios.

– Ar tik neprisėdote mano saugos diržo?

Praėjo kelios akimirkos, ir pagaliau supratusi, ką jai sako, Sidonė pašoko tarsi nuplikyta ir suplojo rankomis.

– Atleiskite… Prašau nepykti… Aš tuoj… Tuoj surasiu…

Vyriškis akivaizdžiai suirzo:

– Sėdėkite, pats ištrauksiu.

Sidonė, pajutusi nuoskaudą, užsimerkė, įsikibo į priešais esančios sėdynės atkaltę ir susigūžusi laukė, kol vyras ramiai susiieškojo saugos diržą ir prisisegė.

Sidonė atsilošė ir susiieškojo savo diržą. Vis dar neatgavusi kvapo ir vengdama į jį žiūrėti, išlemeno:

– Atleiskite. Aš…

Vyras neleido baigti.

– Viskas gerai, nesijaudinkite.

Sidonės kūną nutvilkė karštis. Kodėl jis toks šiurkštus? Ir kodėl Sidonė staiga pagalvojo, kad jos plaukai susukti į netvarkingą kuodą, kad ji nepasidažiusi ir vilki nudėvėtais, ties keliais praplyšusiais džinsais ir tokiu pat nuskalbtu, dar universiteto laikų sportiniu nertiniu. O tie akiniai. Jei būtų ieškoma aktorės, galinčios suvaidinti apdriskusią studentę, ją iškart paimtų.

Sidonei buvo bjauru, kad drovisi vyro, nors ir žavaus, akivaizdoje. Ji kuo giliau įkvėpė ir įsmeigė akis priešais save. Vis dėlto akies krašteliu užgriebė, kaip jis didelėmis stipriomis rankomis atvožė kompiuterį. Jai suspaudė vidurius.

Sekundės virto minutėmis ir Sidonė išgirdo, kaip vyras, lėktuvui vis nejudant iš vietos, garsiai atsiduso. Ranka, kuri buvo šalia jos, bendrakeleivis kažką spustelėjo, tikriausiai iškvietimo skambutį, ir šalia neįtikėtinai greitai išdygo ta pati skrydžio palydovė.

– Klausau, pone?

Sidonei pasigirdo, kad balsas suirzęs.

– Kodėl vis nekylame?

Sidonė žvilgtelėjo jo pusėn ir nors matė tik vyrišką profilį ir smakrą, to pakako, kad įsivaizduotų valdingą žvilgsnį. Tada pasižiūrėjo į sutrikusią palydovę, ir jai pagailo merginos.

– Nežinau, pone. Pasiklausiu.

Ir palydovė nuėjo šalin.

Sidonė pašaipiai prunkštelėjo. Net palydovė elgėsi, tarsi jis būtų viešpats.

Vyras pažvelgė į ją.

– Atleiskite… Kažką man sakėte?

Sidonė stengėsi valdytis, nors bendrakeleivis neapsakomai trikdė. Ji vos trūktelėjo pečiais.

– Manau, kad turime tiesiog laukti, kol lėktuvui leis kilti.

Vyras pasisuko, kad geriau ją matytų, ir Sidonė mintyse nusikeikė. Nenorėjo, kad ją apžiūrinėtų.

– Tikrai? O jei pasakyčiau, kad vėluoju į svarbų susitikimą Londone?

Iš pykčio, kad jis toks nepakančiai arogantiškas, Sidonę išpylė karštis. Tarsi nesąmoningai gindamasi ji sukryžiavo rankas po krūtine ir tyliai atrėžė:

– Gal nepastebėjote, bet šiame lėktuve yra dar apie du šimtus žmonių. Kai kurie tikriausiai irgi skrenda su kuo nors susitikti, bet nematau, kad bent vienas skųstųsi.

Vyras žybtelėjo akimis ir Sidonei akimirką užėmė kvapą. Palyginti su tamsia jo odos spalva, akys neįtikėtinai gyvos. Jis atrodė tarsi koks keistuolis iš nežemiškos planetos.

– Tiesą sakant, jų yra du šimtai dešimt, tarp keleivių, be abejonės, yra tokių, kurie skuba į kokį nors svarbų susitikimą, ir tai dar kartą įrodo, kad mano klausimas ne be pagrindo.

Sidonė nusistebėjo, kad vyras žino tikslų lėktuvo keleivių skaičių, ir pasidygėjo pajutusi, kad žvilgsniu greitai permetęs ją nuo galvos iki kojų nepažįstamasis tikrai padarė išvadą, kad ji ne iš tų, kurie skuba į svarbų susitikimą.

– Jei norite žinoti, – pasakė Sidonė lediniu balsu, – Londone turiu persėsti į Dublino lėktuvą ir jei vėluotume, turėčiau daug vargo. Bet taip jau gyvenime būna, tiesa?

Vyras šiek tiek loštelėjo ir atidžiau į ją pasižiūrėjo.

– Kalbate su akcentu. Įdomu, iš kokios jūs šalies.

Sidonė nežinojo, ar tai priimti kaip komplimentą, todėl nutarė patylėti. Tą akimirką priėjo vyras su uniforma ir kepure ir kostelėjo, atkreipdamas dėmesį.

Vyras liovėsi stebeilytis į Sidonę, o pilotas pasilenkė ir mandagiai paaiškino:

– Pone Christakai, prašom atleisti, bet lėktuvas vėluos. Deja, tai nuo mūsų nepriklauso… Ir kiti lėktuvai laukia leidimo kilti. Tai neturėtų užtrukti, bet gal pageidaujate skristi asmeniniu lėktuvu?

Klausantis pokalbio Sidonės akys išsiplėtė.

Valandėlę patylėjęs, vyriškis atsakė:

– Ne, liksiu čia, Pjerai. Bet ačiū, kad rūpiniesi.

Lėktuvo vadas pagarbiai linktelėjo galvą ir pasišalino, o Sidonė suvokė, kad sėdi pražiota burna. Staiga susičiaupė, kad vyras nepamatytų, ir dirstelėjo pro langą. Netoli stovėjo kitas panašaus dydžio lėktuvas su Christako firmos ženklu ir graikų filosofo citata ant šono. Visi Aleksio Christako lėktuvai buvo su citatomis.

Aleksis Christakas.

Sidonė iš netikėtumo net papurtė galvą. Negali būti, kad šalia sėdintis vyras – dabar jis kalbėjo mobiliuoju telefonu, dudendamas bosu į graikų panašia kalba – yra Christako lėktuvų, gabenančių krovinius ir keleivius, savininkas. Juk tas žmogus tapęs legenda. Neįtikėtina, kad sėdėtų šalia jos nepatogiai surietęs ilgas kojas ekonominės klasės krėsle.

Jį minėjo kaip pavyzdį verslo paskaitose, kol Sidonė jas dar lankė. Aleksis Christakas, dar toks jaunas ir pasiekęs stulbinamą sėkmę, pateko į pirmus laikraščių puslapius, kai atsisakęs tėvo palikimo pasuko savo keliu, taip ir neatskleidęs priežasčių, kodėl taip pasielgė.

Sunkiai triūsdamas skynėsi kelią aukštyn ir internete įsteigęs krovinių vežimo bendrovę netruko nušluoti konkurentus, o pardavęs ją per dvejus metus susikrovė didžiulius turtus. Greita finansinė sėkmė atvėrė kelią į keleivinių lėktuvų verslą ir po penkerių metų jo bendrovė jau varžėsi ir netgi pralenkė turtingiausias Europoje lėktuvų kompanijas. Aleksis išsiskyrė tuo, kad su klientais elgėsi žmoniškai, nelaikė jų gyvulių banda – šis išskirtinis Christako verslo bruožas padėjo įveikti konkurentus.

Be to, jis buvo vienas geidžiamiausių Europoje, o gal net visame pasaulyje jaunikių. Nors Sidonė nebuvo aistringa paskalų žurnalų gerbėja, išklausiusi koledže paskaitų kursą apie jo verslo metodus, dar savaites buvo priversta klausytis saldžiai lyriškų kurso draugių postringavimų apie šį vyriškį. Jausdama alpulį krūtinėje, suvokė, kodėl jis atrodė kažkur matytas. Nors nedalyvavo saldžiai šleikščiose apkalbose, žvilgtelėjusi į kelias nuotraukas, Sidonė turėjo pripažinti, kad jis dailus.

Dabar paaiškėjo dar daugiau: jis ne tik dailus. Jis – tikras vyras. Vyriškai šiurkštus ir gyvybingas. Jai norėjosi susigūžti arba susikeisti su kuo nors vietomis. Kažkodėl ji pasijuto nesmagiai, tačiau nenorėjo gilintis kodėl. Niekada dar nepatyrė, kad kitas žmogus darytų tokį stiprų fizinį poveikį.

Šalia Aleksio sėdinti mergina nenustygo vietoje. Magėjo uždėti ranką jai ant alkūnės, kad liautųsi, bet jis susivaldė ir tik sugniaužė kumštį. Labai jau nervinga, pagalvojo prisiminęs, kaip ji susinervino prisėdusi jo saugos diržą.

Erzino tai, kad apskritai į ją reaguoja. Kad nužiūrėjo, kai mergina sureagavo į jo žodžius. Aleksį, pratusį keliauti prabangiu nuosavu lėktuvu, kito žmogaus artumas tiesiog dusino, nors jei nebūtų toks velniškai jautrus… ir valdytųsi… Karčiai šyptelėjo prisiminęs jam dažnai laidomus užgauliojimus.

Telefonu jo padėjėjas kalbėjo apie darbotvarkę Londone, tačiau Aleksio žvilgsnis nukrypo į blyškų merginos kelio odos rėželį, švytintį iš po praplyšusių džinsų, ir jis iš paniekos vos nesuprunkštė. Ir kodėl ji tokia apsileidusi? Po tų kelių žodžių, kuriais apsikeitė, jis nepamiršo, kaip bendrakeleivė atrodo – šviesūs plaukai, liaunas kūnas, akiniai. Ir platus nertinis, slepiantis moteriškumo pėdsakus. Dar stebėtinai kimus balsas ir keista tartis.

Į merginas, vilkinčias nemoteriškais drabužiais, Aleksis nekreipdavo dėmesio. Jo reikalavimai dėl to itin aukšti, juk buvo auklėjamas vienos iš garsiausių pasaulyje drabužių modelių. Motina visados nepriekaištingai dabinosi. Jis susiraukė. Ir vėl apie ją galvoja.

Susizgribęs, kad negirdėjo nė vieno padėjėjo žodžio, Aleksis staiga nutraukė pokalbį. Šalia sėdinti mergina liovėsi muistytis ir jo kūnas kažkodėl įsitempė. Galėjo persėsti į asmeninį lėktuvą, bet atsisakė. Dabar vėl elgiasi ne kaip visada. Tik kažkas sulaiko. Kažkas, kas slypi viduje.

Pažvelgęs į merginą, pamatė, kad į didžiulį pilką krepšį ant kelių ji paskubomis grūdo daiktus, kuriuos traukė iš priešais esančio krėslo kišenėlės. Dar vienas akmuo į jos daržą. Aleksis skrupulingai tvarkingas. Pakėlusi akinius juodais rėmeliais mergina prispaudė jais plaukus, ir Aleksis juos nužvelgė.

Šviesūs, su dulksvai raudonu atspalviu. Keista spalva. Matyt, garbanoti ir neklusnūs, todėl ir surišti aukštai į kuodą, ir Aleksis staiga sugavo save svarstantį, ar seniai ši mergina buvo plaukus išleidusi kristi garbanomis ant kaklo ir veido.

Kažkur giliai paslėpsniuose jis pajuto sukietėjimą. Merginos veidas irgi nebuvo toks neišsiskiriantis, kaip Aleksis iš pradžių manė. Širdies pavidalo ir išbalęs. Įžiūrėjęs strazdanas ties maža tiesia nosele, jis kažkodėl sutriko. Jau seniai iš arti nematė veido be kosmetikos. Keistai mielas.

Rankos mažos ir judrios. Mitrios rankos. Trumpais nagais, kad būtų patogu. Aleksį suėmė geismas. Nutvilkė staigus karštis, vos tik pamėgino įsivaizduoti, kaip jaustųsi, jei mažais baltais delnais ji prisiliestų prie jo kūno, glostytų ir glamonėtų. Vaizdas toks kaitinančiai ryškus, kad Aleksiui akimirką užėmė kvapą.

Mergina netrukus susikrovė daiktus į krepšį, tada, tarsi tik dabar prisiminusi, nusiėmė nuo galvos akinius ir įmetė ten pat.

Ji tikriausiai pajuto, kad yra stebima – Aleksis pastebėjo, kad ji paraudo. Ir tai dar labiau trikdė. Kada paskutinį kartą matė raustant moterį?

Šiek tiek loštelėjęs Aleksis pastebėjo, kad jos lūpos putlios ir sodrios. Tokias norisi pabučiuoti.

– Norite išeiti? – paklausė šiek tiek sumišęs, kad jo balsas skamba taip šiurkščiai.

Mergina įkvėpė, ir jos nertinis, šiek tiek pakilęs, vėl smuktelėjo žemyn, o jo akys įsisiurbė į kūną po drabužiu. Staiga kilo nenumaldomas noras jį išvysti. Ir jos krūtis. Tas troškimas vis stiprėjo, stebindamas ir jį patį. Juk ką tik viešbutyje išsiskyrė su moterimi – gal jis nenormalus?

Mergina žvilgtelėjo į jį ir akys susitiko. Aleksis nurijo seiles. Akys be akinių buvo stulbinamai gražios. Migdolo formos. Žalsvai melsvos spalvos. Tarsi Graikijos salas skalaujanti jūra. Šiek tiek žalia, šiek tiek mėlyna. Ilgos tamsios blakstienos ryškiai išsiskyrė blyškiame veide, o antakiai tokie pat dulksvai raudoni kaip ir plaukai.

Ji buvo nusiteikusi ryžtingai, stipriai įsikibo į krepšį, švelnios lūpos dabar buvo suspaustos, o akys vengė Aleksio žvilgsnio.

– Atsisėsiu kur nors kitur.

Aleksis suraukė kaktą. Visas kūnas tam prieštaravo, nors ir kaip nemalonu pripažinti.

– Kodėl, po galais, norite persėsti į kitą vietą?

To dar nebuvo nutikę – moteris veržiasi nuo jo pasprukti!

Aleksis pasitraukė giliau į krėslą. Mergina pražiojo burną, norėdama kažką pasakyti, ir jis išvydo mažus ir lygius dantis. Tarp dviejų priešakinių švietė nedidelė švarplė. Jam netikėtai dingtelėjo, kad norėtų šitaip amžinai sėdėti ir žiūrėti į ją.

Šį kartą mergina smarkiai paraudo.

– Na, jūs tikriausiai… pats žinote… – žvilgtelėjo aiškiai sunerimusi.