Читать книгу Gražina - Адам Мицкевич - Страница 1

Vėjas kas kartą žiauriaus pučia, šąla;

Miglos ant žemės, o mėnuo padange

Per miglas bėgdams, tartum skraiste brangia.

Debesiais dengias, tai temsta, tai bąla,

Tarp rudens oro šalto, nevienodo.

Žemė lyg butas tamsusis išrodo1,

Debesys rodos lyg judantis skliautas,

Mėnuo lyg langas tam skliaute išpjautas.

Rūmai, statyti ant kalno Naupilės2,

Blizga palšai3 prieš nakties akį švisą.

Šone, ant rėvo4, kur volas5 pakilęs,

Kėpso šešėliai smiltynę aptiesę,

Vietom’s į rėvą nuo volo nusprūsta,

Kur po pelėsiais vanduo žalias pūsta6.

Miestas miegojo, ir pilyj pradėjo

Žiburiai gest, tiktai bokšte, ant volo

Pilies sargai pastatyti budėjo;

Vienkart, težiūrint, jie mato, iš tolo

Lyg koki7 žmonės per tyrą atvengia.

Paskui kiekvieną šešėlis juods mirga,

O bėga greitai, matyt tur’ po žirgą,

Šviečiasi aiškiai, šarvais apsidengę.

Žirgai sužvengė, dundėt ėmė sienon,

Ant šlapių žirgų trys jočiai8 sėdėjo.

Rėvą prijojus sustojo ir vienas

Ėmęs trimitą tuoj pūsti pradėjo,

Užtrimytavus taip trejetą kartų,

Sargas ant balso9 iš bokšto atsuko;

Čerška retežiai10 rakinti prie vartų

Ir sunkus tiltas nupuola ant tako.

Kad žingeidumą tuščią apmalšint11.

Iš visų pusių sargai suėj’12, žiūri.

Vienas iš jočių, vyriausias matyti,

Rūbą ir ginklą kuo gražiausią turi:

Skraistė balta, ant jos kryžių tur’ juodą.

Kryžių ant kaklo prie raikščio13 geltono14.

Ant pečią triubą, kuria gandą duoda.

Kirvį ir kardą prie kairiojo šono.

Veikiai kryžioką sargai pažinojo: —

Juokauja, šaipos, o vienas sušuko:

– Ko šit’s šunspusė vėlai taip atjojo?…

Storas nuo kraujo Lietuvių sutuko!

Kad be tarnų, tiktai vienas čia būtų,

Ašmenims kardo tuoj, perveręs širdį15,

Stumčiau po tiltu, tegul ten bepūtų!

Taip sau kalbėjo, tas neva negirdi.

Bet kur, girdėjo, nes galvą tik krato:

Nors vokietis, žmones kalbant suprato16.

– Kur Kunigaikštis? – sargų jisai klausia.

– Ilsisi, miega ir naktį nepri’ma17

Nieko pas save. – Nors būtų vėliausia,

Turit pranešt apie mūs’18 pribuvimą:

Siuntiniai esam, kelionės mūs’ mierį

Apreikš šis žiedas ant rankos ką žėri:

Jį kunigaikščiui nuneškit, įteikę

Dasižinosit kas mes, ko mums reikia.

Tyka aplink; rūmuos miega kas gyvas;

Bet aukštai, bokšte, kas tai būt per dyvas?

Pas Lietavorą per langą mažytį

Spingsant prigesus šviesa dar matyti.

Šiandien jis grįžo, buo19 toloj kelionėj,

Reiktų dabartės20 ilsėtis maloniai.

Bet Lietavors nemiegojo. Teisybė,

Siųsta po durim žiūrėt. – Nemiegojo21

Tiktai vėlai taip nieks iš sargų jojo:

Ponai, bajorai, visa vyriausybė

Pas jį į rūmus įeiti bijojo.

Siunčia kryžiokas, grūmoja, grasina,

Prašyms, grasinimas baimės n’įveikia22:

Iš budinčiųjų kad nieks neketina

Eiti, Rinvitą pabudinti reikia.

Senis Rinvitas namie tiek, tiek kare

Naudos tėvynei labai daug padarė, —

Kare muš'23 priešus, namie vaidus taiko,

Jį Lietavoras aukštoj garbėj laiko,

Taigi, diena būt, naktis, arba rytas,

Viešpačio butas jam vis at’darytas.

Bute tamsu buo; kerčioj tik žibėjo

Mirštančia, balta šviesa žiburėlis.

Lietavors rūškans24 prie stalo stovėjo,

Misli’o25, tai klausė vėl galvą pakėlęs,

Ką apie siuntinius Rinvit’s kalbėjo;

Ruožtais dūsavo, tai raudo, tai balo,

Vėl vaikščioj greitai pakilęs, ant galo26

Žiburį pr’ėjęs taisyti pradėjo,

Rodosi taiso: pridengia su sauja,

Žiburys suvis žibėjęs paliauja27.

Turėjo tyčiomis jį užgesinti,

Nes iš jausmų, ką veiduos išsipylę

Buo, nenorėj, idant tarnas atminti

Stengtų širdies jojo paslaptį gilią.

Vėl atsistojo, vėl eit pasileido;

Bet kad prie lango grotuoto priėjo,

Aiškiai matyt buo prieš mėnesio veidą,

Kurs per langelį į vidų žiūrėjo,

Aiškiai matyti, kad dantys sukąsti

Ir kerštas slepias’ ant suraukto veido,

O žvilgyj’ žaib’s, koks retai labai esti.

Vėla nuo lango greitai atsitraukia,

Liepia Rinvitui duris uždaryti:

Nors akyse abejonę matyti,

Nors juoku šaltu veidai apsitraukia;

Jis vienog sėdęs, kalba gana aiškiai,

Tokią naujieną Rinvitui apreiškia.

Atmeni, sako, patsai, Rinvituli,

Kaip pernai raštai iš Vilniaus parėjo.

Vytaut’s Lydos kunigaikščiu uždėjo28

Mane ir visą palaimos tą šalį,

Tuos plotus žemės, kurie man priguli

Be dovanos jojo į pačios29 dalį.

Jis, kad parodyt jogei labo geidžia,

Lyg savo lobį žemes tas apleidžia.

Taip kunigaikšti! – Taigi ir dabartės

Eisim užimt dovanotą mums turtą;

Liepk, kad imtų išnešt manąjį papartį

Uždegti stiebai, kad būtų užkurta

Ugnis ant volų. Sargai tegul renka

Trimitorius, prisakyk jiems suėjus

Triūbyt30 neliaujant į keturis vėjus,

Triūbyt ir triūbyt, kiek galios užtenka!

Iš visų pusių kareiviai pribūti

Turi ant balso į pylimą: krūtį

Savo kiekvienas šarvais teužkloja,

Taisosi ginklą ir žirgą balnoja;

Žmonėms ir žirgams tur būt pagaminto

Maisto, kiek reikia ik31 nakčiai nuo ryto.

Kad kaip reik viskas liksis sutaisyta,

Mindaugo kapą kaip tik pirmutinis32

Spindulys grybštels, apreikšdamas rytą,

Laukite manęs ant gatvės lydinės33.

Taip kunigaikštis prisakymus leido;

Žodžiai iš lūpų tekėte tekėjo

Bet kodėl naktį? Kodėl ant jo veido

Šiandien toks paslėptas kerštas gulėjo?

Norint tais žodžiais liepimų begalį34

Skaitlių35 išpildyt Rinvitui suteikia.

Aiškiai matyt, kad tik vieną jų dalį

Tarnui atvėręs parodo kaip reikia;

Kitą gi, nors valandoj taip karštojo’36,

Tylint krūtinėj giliai užkavojo.

Lietavors baigė ir rodosi lauktų,

Kad su liepimais Rinvits atsitrauktų,

Bet Rinvit’s stovi, dūmoja stovėdamas,

O iš to viso, ką girdi, ką mato,

Nors ponas daug užtylėjo kalbėdams,

Jis viską aiškiai patsai dasiprato37.

Ko dabar tvertis? Žino, kad rodos

Svetimos viešpačiui niekad n’įtinka:

Viską an’s daro, kaip jam geriaus rodos’,

Kaip galva liepia, kas širdžiai patinka,

O ką išpildyt tvirtai sudūmoja,

Be atmainos to visuomet laikysis:

Gaisras gesinam’s labiaus dar liepsnoja…

Vienog Rinvitas, karštai mylintysis

Tėviškę, aiškiai supranta ir žino,

Jog šitą kartą labai keistai veiktų,

Jei taip svarbioj, pavojingoj adynoj38,

Viešpačiui klystant rodos, nesuteiktų.

Taip, kad galvoj šias dvi nuomones svoriu,

Pirmąją lenkia, paskesniąją stveria.

– Ponut’39, kur tik tave mierai40 šie kelia,

Visuomet esame tau atsidavę:

Kur tiktai liepsi, kur rodysi kelią,

Ant vieno žingsnio neapleisim tave,

Seksim, klausysim. Bet, mielas ponuli,

Reik ir padonis41 guodonėj42 laikyti,

Labą tėvynės niekad nepriguli

Ant vienos mislies svarstyklių svarstyti.

Atmenu dailiai ir tėvas tavasis,

Nors aukščiaus’ nuomones laike savąsias.

Bet pirm’ nei kardą iš makštų ištraukė,

Į rodą43 amžium senesniuosius šaukė.

Taip aš, už stalo sėdėdamas, tankiai

Būdavo drąsiai, rodos, davinėjau;

Atleiskie todėl ir šiandien nuolankiai,

Kad išmest žodį tau įsidrąsėjau. —

Būdamas senas, su plauku žiloku,

Dalykus sverti ir šiaip ir taip moku;

Bet ne’tsurgum’s44 šios kelionės, bijausi.

Kad nelaimingai labai baigtis gali,

Jeigu į Lydą dabartės keliauji,

Tau pagal tiesą prigulinčią šalį.

Minkie, slapus antpuolimas galėtų

Mus su lydėnais suerzinti drūčiai45,

Likties’ po tam, būdu karo, turėtų

Vieni kaip ponai, kiti kaip vergučiai.

Paskalas aplink tuojaus grūdus sėja,

Žmonės brandina juos mislim' neliovę,

Mislim brandina, melu užakėja46…

Vaisių toks grūdas išduot gali kartų.

Kurs erzin’ meilę ir mažina šlovę.

Tūlas, nežinąs, tuojaus mus aptartų,

Esant plėšikais. Netoks papratimas

Tarpe valdonų senovėj žiliojo’

Prabočių47 mūsų šalyj ponavojo48,

Kada taip būdavo kraustytis imas;

Jeigu norėtum senovę laikyti,

Teikis senovės žmonių paklausyti.

Prigul kareiviams pirmiaus’ žinią duoti,

Jogei visi, ką čionais mieste esti49

Ir kurie kaimuos toli išsibastę,

Veikiai į pylį sueitų ginkluoti.

Vienus galėsi iš tų, kaip pats’ geisi.

Vietoj sargybos palikti prie savęs;

Kitus, po mano valdžia atidavęs,

Kad ir ryt rytą kelionėn išleisi.

Su kunigais, vaidilučiais garbingais,

Su daiktais kare, puotoj reikalingais.

Laimingiaus sektųs50, kad dailiaus nuduotų

Ir kad nė valgyt, nė gert nestokotų51.

Nes karo laiku nevien prasti žmonės

Ir vyriausybė midum smaguriauja.

O kunigaikščio duosnum’s ir malonis

Ateitį gerą visad pranašauja.

Sens52 paprotys, siekęs gilią senovę.

Jį turim švęsti per amžius neliovę.

Baigė kalbėjęs, aptyko53, nurimo.

Bet vėl tuoj tarė arti lango stojęs:

– Jotis prie bokšto, matyt, tenais rimo,

Štai ir kiti du po žirgą vadžiojas…

Siuntinia vokiečius. Liept juos pašaukti

Ar tur kieme atsakymo laukti?

Taręs, nuo lango vėla prasitraukia.

Vėl savo kalbą ir šiaip ir taip varto:

Taip kunigaikštį neliaudams kvošt, laukia

Kad apie siuntinius ką prasitartų.

Lietavors taria: – Jei kad atsitinka.

Jog tarp dalykų kuo pavojingiausių

Savo padonų, rodos, kartais klausiu,

Tavosios rodos54 labiaus man patinka:

Tu visame iš mūsiškių pirmiausias,

Jaun's ėsi kare, rodoje seniausias;

Tiesa, nenoriu, kad paslapčios dūmos

Kitiems padonams atviros stovėtų.

Nes kibirkštis, pasirodžiusi dūmuos,

Jei pakišt vėjui, ilgai nespindėtų.

Vienog dalyks šis, kuriuo baigiu viską.

Lai nei perkūnas pirm’ trenkia, nei blizga.

Tau tiktai trumpą atsakymą duosiu:

Ryt’ ant žemaičių visus jus veduosi.

Todėl taip greitai, todėl valandoje

Nepaprastoj taip ir taip netikėto',

Nes žinau, Vytaut’s seniai mus daboja,

Kad iš netyčių užklupti galėtų.

Gal ir į Lydą drįso mane šaukti,

Kad pasišaukus užmušt ar užsmaugti.

Sergėtis reik; pas kryžiokišką vadą

Vakar bebūdam’s dariau sutarimą:

Ordens į talką duot ricierius žada.

Už ką nuo mūs’ plotą žemių ats’ima.

Jei dabar lanko, jei siuntinius leidžia,

Regima, sutartį pildyti geidžia.

Ir taip, sietyns ant dangaus kol regėti55,

Dėl mūs’ geriausias dalyks pasilieka.

Tūkstančių porą kryžiokų laimėti.

Jotų ir pėsčiųjų dvigubai tieka56.

Patsai mačiau dar svečiuodams pas juosius

Tuos rimtus vyrus, ką duoti man rengia:

Kūnu kur kas didesni už manuosius57,

Krūtį ir kaktą jųjų šarvai dengia;

O stos į karą, tai net baimė tveria,

Matant, pašones mūsiškiams kaip veria.

Pestininks turi kiekviens po gyvatę,

Ką šviną58 suodžius ir pakulas ryja,

Kaip tik jos kaklą į priešus atstatę

Pradeda erzint, prikišę žariją,

Šnypščia gyvatė, ugnim, dūmais vemia

Ir tuojaus priešą partrenkia į žemę.

Anais tai metais nuo pramonio šito

Vieliuonos mūruos Gedimin’s parkrito.

Vilkinims baimė tik darbą gaišina,

Užtai tuoj ryt’ žemaičius atlankysim

Ir kol jie Lydą menkai nuo mūs’ gina,

Eisim, kaposim viską ir draskysim.

Rinvits, užgauts netikėta naujiena,

Stebisi, misli’a, atsakyti taiko.

Mislys pabūgus galvoj n’užsilaiko59,

Slysta tolydžio viena paskui vieną;

Svarbios ant tiek, kad užslėpt jas netinka,

Todėl išdrįsęs: – Viešpatie, surinka,

Amžiuje mano nenoriu, kad duotus

Brolius prieš brolius matyti ginkluotus!…

Vakar mus’ kardas į vokiečių sprandus

Šipo, o šiadien, kad gint juos galandas?.

Niekai gyvent be vienybės – teisybė,

Bet niekiaus būt su kryžiokais vienybėj

Rods, pasitaiko, kad kaimynas kaimyną.

Su kuriuo pykos per metelių kiekį,

Ima, ant galo piktumą palieka

Ir jį nei brolį karštai apkabina.

Daug aršesnėj, su kaimynu kaimynas —

Lenkas su lietuviu santaikoj būva,

O vienog tankiai, suėję į krūvą.

Stikleliu midaus paeiliui dalinas,

Geria, bučiuojas, o kada pris’eina.

Ir į pagelbą viens vienam nueina:

Da piktesnėj už lietuvį ir lenką

Su žalčiais žmonės gyvena sandaro'.

Bet kada žmogus duris jam pradaro,

Žaltys nei svečias kad butan jo slenka60

Jei tik dėl šlovės dievų amžinųjų

Lietuvis pieno nesigail’ dėl jųjų;

Tad žaltys savas, užsliuogęs61 ant rankų.

Laižo pirštus jo gyliu sukaitinęs,

Kartais, užlipęs ant vaiko krūtinės,

Lyg vario žiedas miegot susirango.

Vienog kryžioką – gyvatę per amžių

Nenumalšinsi aukos būdu jokiu;

Maža jau prūsiško aukso suglamžius

Žemių, žmonių ir šiaip lobių visokių? —

Vis alkana da ir, kad primanytų.

Valanda viena visus mus išrytų.

Vien sutikim’s apgint lietuvius gali

Metas į metą veltuo62 į jų šalį

Traukiame miestų ir pylimų griauti;

Ordens nelemtas lyg smakas63 išrodo64,

Kuriam, kad vieną kaukuolę nupjauti,

Tuoj į jos vietą dešimts pasirodo,

Pjaukim!… Iš tiesų, paikai pasistato,

Kurs su lietuviais suvest nor65 kryžioką,

Nors kunigaikštį paimk, imk prasčioką,

Nėra nė vieno, kurisai nemato

Jų pasalų, kurs nuo jų nesitrauktų,

Tartum nuo maro kokio, kiekvien’s geistų

Nuo žmonių, genčių geriaus būt apleistu,

Bet į pagelbą križiokų nešauktų;

Kiekvien’s, sakau tau, greičiaus šimtą kartų

Geležį karštą, nei ranką jų stvertų.

Vytauts grasin'! Ar pavojus daėjęs

Jau iki to, kad nebūtum aps’ėjęs

Ir be kryžiokų? Ant galo, ar esat

Taip jau įniršę ant savęs, ar būtų

Siūlas vaidų, ką jus riša, taip drūtu,

Jog delnais brolių nutraukt negalėsit?

Kaip gali tikrint66, kad teisūs tie žodžiai.

Kad Vytaut’s spąstus visur broliams taiso,

Laužydams sutartis skriaust mus nor godžiai?

Leiskie, da sykį pas jįjį nueisiu,

Da sušnekėsim, sutarsim da kartą…

– Tieksyk šnekėta, tieksyk buvo tarta, —67

Vytaut’s da niekada žodį, kaip reikia,

Duotą n’išpildė, šią dieną jam vėjas

Tokias mislis, ryt kitokias suteikia:

Andai buvau kunigaikščiui tikėjęs,

Sakė, prie Naupilės Lydą pridėsiu;

Da’rtės68, matau, atėj’ galas ilgesių:

Valandą gerą jisai nužiūrėjęs,

Kada mūsiškiai visur išsklaidyti

Tapo, atleidžia žinias, būk lydiečiai

Manęs ilgiaus nebenori klausyti, —

Jįjį, matyti, Lydon užsikviečia.

Vytaut’s teisus gi, neskriaus mūs' ir, je’gu

Lydą atims, mums duot kitas kas rasis, —

Smiltys Rusijos ar pelkės Varegų69!

Ten jau nuo šiandien eis kelias manasis,

Ten visus brolius ir gimines varo,

Lietuvoje jau mums žemių n’ištenka —

Jis visas ima, o žino, ką daro:

Vienija, muša, į krūvą vis renka

Visą Lietuvą perdėm ir norėtų,

Idant jams lygūs po kojom gulėtų.

Ko abejoti da, ko daugiaus laukti?

Vytaut’s lietuviams visiems, kiek mus esti,

Niekad nuo žirgų neduoda nusėsti,

Niekad nuo ginklo kraujuoto nutraukti

Delno neleidžia: iš karo į karą,

Mūšio į mūšį, kaip sviet’s platus šitas.

Visą skersai ir išilgai apvarė.

Prūsus gint ėjom, iš ten į Lenkiją

Deginti paikiai sodybas statytas,

Tenais pabaigę, mongolą sudaužėm.

Tyruos Rusijos bludžiojant paviję;

Kiekgi gėrybių iš pylių70 išlažėm!

O vis kas liko tik nuo kalavijo,

Būdas nesmaugė, ugnis ko nerijo,

Viską tai nuolankiai Vytautui davėm!

Jisai, žiurėkite, šiandien ką daro:

Nuo kraštų suomių ik jūrią71 Kazarų

Viską kaip stovi paglamžė po savim.

Kur pats gyvena, kokioj pilyj sėdi'(f

Kokioms puikybėmis rūmą išrėdė72!

Rūmus kryžiokų regėjau kada’si73;

Prūsas akis turi dengt juos pamatęs!

Kur vienog tokius kaip Vytauto rasi,

Ką Vilniuj tur’ ir Trakuos pasistatęs?!.74

Taipgi regėjau yr’ klonis pas Kauną75:

Saulė pavasario šviest kaip pagauna,

Pulkai undinų aplink jį sustoją76,

Negu aksomu žolelėmis kloja;

Žolės bujoja, tada tarpe jųjų

Pilna primėto žiedų kvepiančiujų.

Ne, tokio klonio visam svieto plotyj

Kito nerasi, bet kas gal tikėti? —

Vytauto rūmai gražesnėms iškloti

Žolėms ir kvietkomis. Tokiais apdėti

Suolai kaurais77, tokiomis išdabinęs,

Gėlėmis sienas tur; gėlės auksinės,

Deimanto tyro žiedai ant jų karo,

Už mėno78 šviesą, už margą sietyną

Vergės lenkytės skaisčiaus išdabina,

Margesnius žiedus ant kvietkų pradaro.

Rūmo banguos pas jį kvartkos79 stiklinės.

Parvežtos kasžin iš kokio pasviečio,

Ką tartum ginklai kryžiokiški šviečia,

Arba kaip Nemun’s prieš šviesą pažaro.

Nuo žiemos ledo kad veidą pradaro.

Aš gi ar daug už vargus ką laimėjau?

Daug aš laimėjau da būdams mažytis,

Pririšts prie žirgo ir ginklo, turėjau

Kumisu80 negu totorius maitytis?

Dieną ant žirgo, naktis užmigdina

Ir prie jo kojų mane, o iš ryto,

Švist nepradės da, vėl balsas trimito

Mane prikėlęs ant žirgo sodina.

Taigi, tuom tarpu kad vienmečiai mano

Joj’81 ant lazdų, su kardais iš balanų82,

Aš jau ar lenkus daužiau, kur prispyrus.

Arba mongolus vaikiausi po tyrus.

Bet mano turtai nuo laiko Ardvilo

Pėda da žemės didyn nepakilo!

Žvilgtelk ant šitų iš medžio statytų

Rūmų, ant mūro iš degintų plytų;

Eik per butus štai senukų sėdynės:

Kur čion sidabras, kur taurės stiklinės?

Vietoje aukso, plyta stov’ sudilus,

Viet’83 puikaus kauro, žel’ samanos žilos.

Ko taip aš ieškau vis vargt nepaliovęs,

Žemių ar aukso?.. Ne, nieko, tik šlovės!

Vienog ir šlove nuo mūs’ visų drūčiai

Vytautas skirias’, visus mus praauga!

Jįjį, nelyginant antrą Mindaugą,

Garbina puotose mūs’ vaidilučiai84,

Jįjį ant kanklių, į giesmes įdėją85

Skambančias, leidžią į svietą anūkų.

Mūs’ giesmėj vardą kur esam girdėją,

Kas pakelt nor mus iš ne'tminties ūkų?

Jug nepavydim, gal grumt, gal kariauti,

Gal save garbe ir turtais apkrauti;

Perkęsim viską, tegul tiktai n’ima

Broliškos meilės savųjų ardyti;

O ar seniai čion viduj sutikimo

Mūrai sost’pilės triukšmu pakratyti?

Ar seniui Vytaut’s naminėje karė’

Algirdo ūnų86 iš Vilniaus išvarė

Ir patsai sostą užėmęs, norėtų

Da’rtės, kad jo siuntinys, tartum vaikas87

Krivo Krivaičių, valdyti galėtų,

Žemint ir aukštint, ką nori. O, laikas,

Laikas nors syk padėt galą tam; broliai!

Jauna dvasia kol krūtinėję kruta,

Kardą plieninį ligkol ranka drūta

Du pajėgia suvaldyti, lig koliai

Greitumu sakalo žirgas manasis,

Tyruose Krymo ką esam pagavę,

Kokį jam lygų daviau ir dėl tavęs,

Kokie pas mus vargiai da du trys rasis;

Kol mano žirgas, kol kardas manasis…

Čion jau jį karštis sustabdė. Nutilo,

Bet tuomi tarpu tvirtoj rankoj jojo

Čerkštelėj kardas ir pats atsistojo…

Kas per ugnis ten į viršų iškilo?

Lygiai žvagždė, iš padangės kad krinta,

Tiesdama kelią, patamsoj nušvinta;

Taip kardu jis į akmens grindis kirto,

Kad net kibirkštis iš jojo išvirto.

Valandą kurčią vėl buvo tylėję,

Bet kunigaikštis vėl pertraukė tylą:

– Skirsimės, sako, pabaigsim kalbėję,

Kol delčios mėnuo da netek’, nekyla,

Kol nepragysta gaidžiai, paduok gandą,

Viską papuoškie ir lauk kur sakyta;

Aš tuomi tarpu gal kiek pasilsėsiu,

Miegas gult verčia, bet tuoj, anksti rytą.

Einam griaut Lydą, atėjęs lai88 randa

Vytauts ten suodžių krūvas ir degėsių.

Ploti delnais potam89 smarkiai pradėjo;