Читать книгу Edeno vaikai - Amanda Stivens - Страница 2

Trečiadienis

Alinanti penkiametės Emilės Kembel paieška truko beveik keturiasdešimt aštuonias valandas. Kaip ir kiti paieškoje dalyvaujantys policininkai, seržantė Ebė Kros priešinosi didėjančiam nusivylimui. Ji mielai aukotų tyrimui kiekvieną minutę, tačiau apylinkių naršymas, tvyrant bemaž keturiasdešimties laipsnių karščiui, labai sekina.

Įžengusi į laikiną vadavietę bendruomenės centre, už kelių kvartalų nuo Džefersono apygardos šerifo nuovados, ji nubraukė nuo kaktos sudrėkusius plaukus. Buvo karšta ir drėgna. Išvakarėse ir ankstų rytą pliaupusi liūtis visiškai sumenkino tikimybę aptikti kokių nors vėžių ar pėdsakų. Be to, kelioms valandoms buvo nutupdytas sraigtasparnis, koordinavęs paiešką iš oro.

Ryžtas grėsmingai blėso, tačiau gelbėtojai turėjo išlikti budrūs ir susikaupę – nuo jų priklausė vaiko gyvybė.

Ebės žvilgsnis nuslydo išblukusiu plakatu virš pakylos bendruomenės centre. Ant jo puikavosi užrašas: „Edenas, Misisipė – čia susitinka žemė ir dangus“. Galbūt kadaise taip ir buvo, tačiau, prieš dešimtmetį dingus Ebės dukterėčiai Sedei Kros, taip nebėra.

Tąkart miestelis pasikeitė. Edeno nekaltybė buvo nuplėšta, o apie žmones, gyvenančius anapus ežero, ėmė sklandyti baugūs gandai. Tie žmonės kas vasarą atvažiuodavo pasikaitinti saulutėje ir pasimaudyti, bet nebuvo laikomi bendruomenės nariais. Rudeniop jie grįždavo į didmiesčio šurmulį visiškai nesupratę – o gal jiems nė nerūpėjo, – kokia tamsa ėmė brautis į Edeną.

Dabar ši tamsa sugrįžo. Vėl dingo vaikas.

Kovodama su nuovargiu ir baime, Ebė nužvelgė sumaištyje skendintį centrą. Savanoriai – dešimtys pareigūnų ir civilių iš visos valstijos – stengėsi atlikti jiems patikėtus darbus. Visi turėjo vieną tikslą – rasti dingusią mergaitę. Pareigūnai dirbo visą parą. Nacionalinis nusikaltimų informacijos centras paskelbė Emilės pavardę ir apibūdinimą, kad ją atpažintų šalies teisėtvarkos atstovai. Visoje šalyje iškabinti plakatai su Emilės nuotrauka. Pagrindinės naujienų stotys nu filmavo širdį draskantį motinos maldavimą grąžinti dukterį.

Paieška bus pratęsta pasitelkus kinologus ir sraigtasparnį. Po keturiasdešimt aštuonių valandų prasidės visai kitoks paieškos etapas.

Kitapus kambario Ebė pamatė seserį Naomę, sėdinčią su dingusios mergaitės mama Tesa Kembel. Tesa tyliai verkė Naomės glėbyje. Ebė žinojo, kad ne tik jos, bet ir Naomės, guodžiančios mažosios Emilės mamą, mintys sukasi apie kitą mergaitę.

Pamačiusi Ebę Naomė atsiprašė Tesos ir, kaip jai įprasta, itin grakščiai priėjo prie sesers. Trisdešimt trejų Naomė atrodo žavinga: aukšta, liekna, žvilgančiais juodais plaukais, paslaptingomis rudomis akimis. Ebė pamanė, kad jai reikėjo tapti modeliu arba aktore. Tačiau vienintelis Naomės noras buvo rasti dukterį – net ir po dešimties metų.

Dingus Sedei jųdviejų gyvenime liko baisi tuštuma. Nors buvo labai artima seseriai, Ebė neįstengė iki galo suvokti skausmo ir kančios, neapleidusios Naomės pastaruosius dešimt metų. Lygiai taip pat dabar kentėjo Tesa Kembel.

– Gerai, kad užsukai, – tarė Naomė.

– Nugirdau, kad Tesa čia. Man reikia su ja pasikalbėti.

Ebė ir kitas Nusikaltimų tyrimo skyriaus detektyvas Deivas Konarsas vargšelę jau spėjo apklausti, tačiau kitiems tyrėjams kils vis naujų ir daug sunkesnių klausimų, besibraunančių į intymiausias Tesos Kembel paslaptis.

„Tikrai nebus lengva“, – pagalvojo Ebė. Tesa nenorėjo kalbėti apie praeitį. Niekas to nenori. Tačiau grėsmė vaiko gyvybei neleidžia palikti nejudintų akmenų, neatskleistų paslapčių.Asmeninis Tesos Kembel gyvenimas ir visos paslaptys taps dar viena šio pagrobimo auka.

Nerimastingai žvelgdama Naomė paėmė Ebę už rankos ir pasivedė atokiau. Nuo tada, kai dingo Sedė, ji dalyvaudavo tokiuose tyrimuose visoje valstijoje. Pagrobimai visada sujaukia sielą, o pastarasis ypač primena jos pačios dukrelės dingimą.

– Ar turi naujienų?

Ebė atsiduso.

– Ne, ir vilties nedaug.

Žvilgtelėjus į Tesą jai sudiegė paširdžius. Kažkaip atgavusi savitvardą moteris dėliojo į vokus skrajutes. Kone nuožmi veido išraiška lydėjo mechaniškus judesius. Jos tvirtybė – tokia kaip Naomės ir daugelio kitų – žavėjo. Ebė kartais pagalvodavo: „Kaip tos motinos ištveria? Kaip jos įstengia šitaip tvardytis?“

– Jai nereikėtų čia būti, – sušnibždėjo Ebė.

– Žinau, bet ji turėjo nors trumpam ištrūkti iš namų. Ji nori prisidėti prie paieškos – bent šiek tiek. Prie jos telefono budi pareigūnas.

– Jei pagrobėjas paskambins, norės pasikalbėti su ja, – įspėjo Ebė.

– Gerai, nuvešiu ją namo. Leisk pabūti dar kelias minutes.

Ebė linktelėjo.Abi suprato, kad pagrobėjas veikiausiai nepaskambins, tačiau rizikuoti bijojo.

– Kaip ji laikosi?

Naomė gūžtelėjo pečiais.

– Tvardosi. Kas jai belieka? Manau, dar visko nesupranta. Turiu galvoje metines.

Emilė Kembel dingo toje pačioje žaidimų aikštelėje, kurioje lygiai prieš dešimtmetį tarsi išgaravo Sedė. Jei abi pagrobė tas pats asmuo, Emilės laukia Sedės likimas.

– Nedaryk skubotų išvadų, – sudraudė Ebė. – Mes dar nieko nežinome. Dešimt metų – ilgas laikas.

– Mėginu save įtikinti, kad tai viso labo žiaurus sutapimas, – Naomė ranka perbraukė trumpus plaukus. Ebės dievinama vyresnioji sesuo net ir pavargusi atro do graži. Tačiau prieš dešimt metų netekus dukrelės patirtas skausmas išliko toks pat stiprus.

Naomė žvilgtelėjo į Tesą Kembel.

– Puikiai suprantu, kaip siaubingai ji jaučiasi. Ją kausto neapsakoma baimė ir kaltė. Protą spaudžia karštligiškai plūstančios mintys, kita vertus… – į Ebę pažvelgė skausmo kupinos akys. – Negaliu nuvyti minties, kad čia pirmoji prošvaistė nuo tada, kai dingo Sedė. Gal pagaliau mums pasitaikė proga išsiaiškinti, kas nutiko mano mergytei?

– Naome.

– Taip, žinau. Nereikia puoselėti vilčių. Prabėgo daug laiko. Be to, vien nuo tokių minčių mane ima graužti sąžinė. Reikia galvoti apie Emilę. Mes privalome ją surasti.

– Suprantu, kad negali pamiršti Sedės, – Ebė suspaudė seseriai ranką. – Aš irgi apie ją galvoju. Nuo tos akimirkos, kai sužinojau apie Emilę.

– Dešimt metų, – sušnibždėjo Naomė. Ji įsitvėrė Ebės rankos. – Praėjo dešimt metų, o man vis atrodo, kad ji gyva. Neprarandu vilties, kad mes ją rasime, kad vieną gražią dieną ji grįš namo.

Ebė irgi nebuvo praradusi vilties, nors darbe matoma tikrovė piršo kitokias mintis. Viltis lėmė Ebės sprendimą baigus koledžą pasirinkti teisę. Ši viltis buvo viena iš priežasčių, dėl kurių Ebė pasiliko Edene, užuot išvykusi į didmiestį, viliojantį daugybe galimybių. Ji nesiryžo išvykti, kol dukterėčios dingimo mįslė nebuvo įminta. Ebė suprato: išvykimas reikštų, kad ji prarado visas viltis ir pasiduoda. Ji negalėjo taip įskaudinti sesers.

Kai dingo Sedė, ji niekuo negalėjo padėti Naomei. Ebė jautė, kad ją vėl užvaldo toks pats bejėgiškumo jausmas kaip anąkart.

Ebė žvilgtelėjo į laikrodį. Kelios minutės po trijų. Ką tik baigėsi pamokėlės Ferheiveno akademijos darželinukams. Ji pabandė įsivaizduoti mažylius mokyklinėmis uniformomis, nekantraujančius važiuoti namo ir lakstančius po žaidimų aikštelę. Turbūt jie nerūpestingai juokiasi ir čiauška. Tokie naivučiai kaip kadaise Sedė ir Emilė.

Ebės akis užtemdė ašaros. Akimirką ji pajuto nesuvaldomą norą skubėti į mokyklą, pasirūpinti, kad visi mažyliai saugiai grįžtų į motinų glėbį. Tačiau jos laukė darbas. Ji tyliai, bet karštai meldė, kad nebebūtų pagrobimų. Ji troško, kad Aukščiausiojo akis lydėtų visus Edeno auklėtinius.

Penkiametė Sara Betė Brodi stovėjo Ferheiveno akademijos darželio grupės draugams už nugarų ir iš pykčio grąžė rankas. Ji negalėjo pakęsti trečiadienių. Iš susierzinimo, rodės, sprogs: „Kam išvis reikia trečiadienių? Bjauri diena!“ Namie ji visus trečiadienius kalendoriuje pažymėjo juodu kryžiuku. Ir kas iš to? Šiandien ji vis tiek važiuos pas tėtį.

– Kai tėvai išsiskiria, taip būna, – paaiškino jos draugė Britnė. – Tenka gyventi tai su tėčiu, tai su mama.

Sarai Betei tokia tvarka nepatinka. Ji nori, kad viskas būtų kaip pirmiau, tik be barnių ir grasinimų.

Įsmeigusi akis Kristoferiui Makmilanui į pakaušį, ji panoro peštelėti už plaukų. Truktelėtų iš visų jėgų vien dėl to, kad pyko, o Kristoferis kaip tik stovėjo priešais. Bet jis baisus verksnys. Sukels triukšmą ir mokyklos direktorė panelė Šeridan paskambins Saros tėčiui. Sara Betė dvejojo: „Įdomu, ką pasakytų tėtis“. Kartais ji tėčio nekęsdavo, nors žino, kad tokios mintys ateina tik labai blogoms mergaitėms.

– Baik! – garsiai suriko Kristoferis, atsigręžęs į Sarą Betę.

– Ką baigti? Aš nieką padariau, – gynėsi Sara.

– Nieko nepadariau, – lyg iš po žemių išdygusi pataisė panelė Šeridan.

– Žinau, – rimtai sutiko Sara. – Nepadariau.

– Padarė! Ji man pešė!

– Nepešiau.

– Pešei!

– Melagis melavo, per tiltą važiavo!

Panelė Šeridan suėmė Sarai Betei už riešo ir pasivedė į šalį. Kai priklaupė, jos veidas atsidūrė tiesiai Sarai Betei prieš akis.

– Kas tau darosi? Man sakė, kad šiandien per pamoką vėl ožiavaisi.

– Kas atsitiko? – paklausė priėjusi panelė Vilder, Saros Betės grupės auklėtoja.

Direktorė atsisuko ir sausai išrėžė:

– Nieko ypatinga, panele Vilder. Grįžkite pas savo auklėtinius.

Susirūpinimo šešėlis perbėgo panelės Vilder veidu. Paskui ji žvilgtelėjo į Sarą Betę, šyptelėjo ir nuėjo pas vaikus. Sarą Betę suerzino panelės Šeridan tonas, kuriuo ji kalbėjo su panele Vilder. Jauna ir daili panelė Vilder – mylimiausia Saros mokytoja. Mokykloje ji paprastai mūvi mėlynus džinsus ir vilki marškinėlius su linksmais paveikslėliais. Retkarčiais per pertraukas prisėdusi prie Saros Betės, ji pasakodavo apie savo vaikystę. Ir apie vienatvę. Sara Betė ne viską suprasdavo, bet po jųdviejų pokalbio mergaitė jausdavo malonią šilumą. Užmiršdavo pastarųjų mėnesių mamos ir tėčio barnius.

– Nesimuistyk, kai su tavimi kalbu, – panelė Šeridan įspėjo Sarą Betę, kai ši pasistiebė norėdama pamatyti jaunąją mokytoją. Tačiau panelės Vilder jau nesimatė.

– Sara Bete, – tyliai ištarė panelė Šeridan ir apsidairė lyg nenorėdama, kad kas išgirstų, – ar žinai, kas atsitinka toms mažoms mergaitėms, kurios neklauso mokytojų?

Sara Betė papurtė galvą, nors žinojo: direktorė skambina tėčiui, tėtis supyksta…

– Jas pagrobia – kaip Emilę Kembel.

Saros Betės akys įsmigo į panelę Šeridan. Akimirką Sara Betė manė, kad blogai nugirdo, bet išvydo keistą moters išraišką ir lūpas iškreipusią šypsenėlę. Saros Betės širdutė iš baimės ėmė šokinėti. Emilę Kembel pagrobė, o ji labai gera mergaitė. Per pamokas niekada nesiožiuodavo. Jei pagrobė Emilę, kas laukia Saros Betės?

Panelė Šeridan pasilenkė:

– Turbūt nenori, kad tave ištiktų vargšelės Emilės likimas?

Sara Betė papurtė galvą.

– Gerai. Grįžk į rikiuotę ir elkis gražiai, kol tave pasiims. Šiandien trečiadienis. Tikriausiai būsi paskutinė.

Ji buvo teisi. Sara Betė pamatė tėčio automobilį tik tada, kai visi kiti jau buvo seniai paimti. Ant šaligatvio lūkuriavo tik ji ir panelė Šeridan. Tačiau mergaitė išvydo ne tėtį, o panelę Plimpton. Sara Betė nežinojo, džiaugtis ar liūdėti. Panelė Plimpton – Saros Betės tėčio darbuotoja ir mergina. Ji nemėgsta vaikų, nors iš visų jėgų stengiasi to neparodyti Saros Betės tėčiui. Panelė Šeridan paėmė mergaitę už rankos ir palydėjo prie automobilio.

– Luiza Šeridan, mokyklos direktorė, – prisistatė ji panelei Plimpton. – Žinau, kad jūsų pavardė įrašyta įgaliotųjų paimti Sarą Betę sąraše, bet paprašysiu parodyti asmens dokumentą. Po siaubingos pirmadienio tragedijos elgiamės labai atsargiai.

Panelė Plimpton linktelėjo ir ištraukusi iš rankinės panelei Šeridan parodė kortelę.

– Kokia baisi nelaimė. Gal jau yra naujienų?

– Deja, vargšė mergaitė, atrodo, dingo be pėdsakų, – panelė Šeridan reikšmingai nužvelgė Sarą Betę lyg sakydama: „Ateis eilė ir tau, padauža Sara Bete Brodi“.

– Tikėkimės, kad ją greit ras, – švelniu balsu tarė panelė Plimpton. – Bijau ir pagalvoti, kaip jaučiasi mergaitės tėvai.

– Ji gyvena su mama. Tėvo neturi, – panelė Šeridan paaiškino tyliai. Taip ji kreipdavosi ir į Sarą Betę. Plonos lūpos išsitempė. – Jos gyvena rytiniame miestelio rajone, prie pat greitkelio, – nepriklauso Ferheiveno elitui.

Dar sykį nužvelgusi Sarą Betę, panelė Šeridan atsitraukė.

– Aišku, – panelė Plimpton raudonais nagais barbeno į vairą. – Nuvešiu Sarą Betę tėveliui. Jis labai pasiilgo dukrytės, – ji per petį nusišypsojo Sarai Betei, bet akis slėpė saulės akiniai.

Automobiliui pajudėjus, panelė Pimpton įjungė radiją. Diktorius pasakojo apie Emilės Kembel pagrobimą bei policijos pastangas ją rasti. Panelė Plimpton perjungė stotį, grojančią muziką, ir ėmė niūniuoti.

Po kelių minučių jos įvažiavo į automobilių aikštelę.

– Man reikia nusipirkti vaistų, Sara Bete. Automobilyje negaliu tavęs palikti, todėl turėsi eiti su manimi. Elkis gražiai. Ar girdi? Jei ožiuosiesi kaip anąkart, paskųsiu tėčiui.

– Ar nupirksi ledų?

– Kad išterliotum naują Kurčio mašiną? Na, jau ne.

Kai jos išlipo iš automobilio, panelė Plimpton nepaėmė Saros Betės už rankos taip, kaip darydavo mama. Sara Betė sekė jai iš paskos. Nors lauke buvo karšta, vaistinėje tvyrojo vėsi prietema. „Kaip urve“, – pamanė Sara Betė. Jos buvo vienintelės pirkėjos.

– Jei prižadi nedingti, leisiu pavartyti spalvinimo knygeles, – pasakė panelė Plimpton ir pasuko prie prekystalio.

Susiradusi lentyną Sara Betė žiūrinėjo knygeles. „Puiku, – linksmai pagalvojo, – čia yra „Melsvės mįslės“. Pokemonai man jau atsibodo“.

Atsivėrė durys ir kažkas įėjo vidun, bet Sara Betė neatsigręžė. Norėjo pavartyti knygelę su mėlynu šunyčiu viršelyje.

– Sara Bete.

Kažkas ją tyliai pašaukė vardu ir Sara Betė žvilgtelėjo per petį. Panelės Plimpton nebuvo matyti.

– Sara Bete, aš čia.

Kažkoks keistas balsas. Sara Betė dar kartą apsidairė, bet panelės Plimpton niekur nebuvo. Sara prasižiojo atsiliepti, tačiau kažkieno ranka užspaudė jai burną. Pajuto slystant iš po kojų žemę ir nė nespėjusi pasipriešinti suprato, kad kažkas ją tempia prie durų.

– Nebijok, – balsas sušnibždėjo jai į ausį, – aš tavęs neskriausiu.

Sara Betė nepatikėjo. Ėmė rėkti ir spardytis, bet ranka tik dar labiau suspaudė juosmenį. Nešama pro duris Sara Betė žvilgtelėjo atgal, bet panelės Plimpton nepamatė. Lauke ranka, užspaudusi burną, atsileido ir Sara Betė šaižiai suriko:

– Mama!

Balsas nusikeikė jai į ausį. Ranka vėl užspaudė burną.

– Nerėk! Juk sakiau, kad neskriausiu. Jei nori pamatyti mamytę, tylėk.

Priešais vaistinę jų laukė automobilis. Žmogus staigiu judesiu atidarė užpakalines dureles ir įstūmė Sarą Betę. Pasislinkusi ji pamėgino atidaryti kitas dureles, bet jos buvo užrakintos. Ji nepaspruks! Po kelių akimirkų automobilis pajudėjo iš aikštelės. Saros Betės širdutė plakė taip, kad ji vos galėjo įkvėpti. Būtų iššokusi iš automobilio, bet šis per greit lėkė. Sara daugiau nieko nesugalvojo. Vairuotojas buvo su kepuraite ir tamsiais akiniais. Iš pradžių Sara Betė pamanė, kad žmogų pažįsta, bet dabar abejoja. O jei nepažįstamasis ją pagrobė? Atsiklaupusi ji žiūrėjo pro užpakalinį langą. Tolumoje pamatė, kaip iš vaistinės išėjusi panelė Plimpton dairosi po automobilių aikštelę. Sara Betė ėmė daužyti stiklą ir akimirksnį jai pasirodė, kad panelė Plimpton ją pamatė. Tačiau ji apsiriko. Panelė Plimpton apsisukusi grįžo į vaistinę. Sara Betė apsikabino rankomis kelius ir susigūžė. Ji labai bijojo. Galvoje sukosi vienintelė mintis – kaip graudžiai verkė Emilės Kembel mama sužinojusi apie pagrobimą. Saros Betės mama irgi verks be paliovos. Nuo šios minties Sara Betė ėmė kūkčioti.