Читать книгу Plėšikai: kaip nacistai grobė Europos brangenybes - Anders Rydell - Страница 2

2009 M. RUDENĮ PASIEKIAMAS SUSITARIMAS. Po kelerių metų derybų Stokholmo moderniojo meno muziejus priverstas grąžinti vokiečių ekspresionisto Emilio Noldės (Emil Nolde) paveikslą „Gėlių sodas (Utenvarfas)“ (Blumengarten (Utenwarf).

Paaiškėjo, kad XX a. septintame dešimtmetyje muziejaus direktoriaus Pontuso Hulteno (Pontus Hultén) iš Šveicarijos įsigytą paveikslą gaubia tamsi istorija. Kūrinys neaiškiomis aplinkybėmis dingo ketvirto dešimtmečio pabaigoje, kai Vokietijos žydų Doičų šeima (Deutsch) buvo priversta emigruoti iš nacistinės Vokietijos. Daugiau nei po penkiasdešimties metų, 2003-aisiais, šeimos palikuonys kreipėsi į Moderniojo meno muziejų ir paprašė grąžinti paveikslą. Prasidėjo ilgas konfliktas dėl meno kūrinio, apie jį kalbėjo ne tik Švedijos, bet ir tarptautinė žiniasklaida. Į konfliktą, kuris, kelių tarptautinių žydų organizacijų nuomone, kenkia Švedijos reputacijai, įsitraukė ir vyriausybė.

Mano dėmesį iš karto patraukė ginčas – diskusijose Švedijoje jis atrodė ištrauktas iš konteksto. Mažiau nei prieš metus tapau apie meną ir kultūros politiką rašančio žurnalo „Konstnären“ vyriausiuoju redaktoriumi. Pradėjęs domėtis meno naujienomis, pamačiau, kad dalykai, kurie atrodė susiję su šiuo įvykiu Švedijoje, vis kartojasi. Paryžiaus Luvre, Niujorko „MoMa“, aukcionų namuose „Christie’s“ buvo aptikti Antrojo pasaulinio karo metais nacistų pavogti ir vėliau dingę meno kūriniai. Muziejai ir aukcionų namai apie tų kūrinių istoriją nieko nežinojo arba bent jau sakėsi nežinantys. Dažniausiai tai būdavo trumpas pranešimas laikraštyje, tačiau po kurio laiko ėmė ryškėti tam tikrų dėsningumų. Buvo kalbama ne apie pavienius, o apie šimtus meno kūrinių, kabančių ir parduodamų garsiausiose pasaulio meno įstaigose. Kilo klausimas, kaip jie ten pateko, kodėl niekas jų neaptiko anksčiau ir kodėl viskas ima aiškėti kaip tik dabar.

Mane pirmiausia domino, kaip daugiau nei prieš pusę amžiaus pavogti meno kūriniai vis dar gali sukelti konfliktą.

Prieš tai kelerius metus domėjausi kultūros vertybių vagystės klausimais, ekonominėmis, moralinėmis ir teisinėmis to pasekmėmis. Tiesa, tai buvo visai kita sritis. 2000 m. pasirodė mudviejų su Samu Sundbergu (Sam Sundberg) knyga „Holivudą apvogę švedų piratai“ (Piraterna – De svenska fildelarna som plundrade Hollywood). Joje kalbama apie internetinių švedų piratų veiklą. Tai visai kitokio pobūdžio vagystės, bet sąsajų yra.

Abiem atvejais susidurta su advokatais iš už Atlanto. Ilgos Amerikos teisės sistemos rankos siekia toli už šalies ribų. Dar vienas svarbus klausimas – kam priklauso teisės į kultūrą. Kilo konfliktas tarp pavienių individų teisių ir prieinamumo visiems.

Vis dėlto mane labiausiai domino vagys. Nelyginu piratų ir nacistų. Žinoma, piratų veikloje yra godumo grūdas, tačiau ir aš, ir knygos bendraautoris buvome įsitikinę, kad šis judėjimas turi gerokai stipresnį variklį – ideologiją, o kalbant apie piratus, prieš keletą dešimtmečių susiformavusią informacinės laisvės ideologiją.

Paanalizavęs, kaip nacistai grobė meno kūrinius, pamačiau panašumų. Godumo būta, tai neišvengiama. Vis dėlto buvo ir dar kai kas, gerokai stipresnė jėga. Jei nacistai būtų veikę vedami vien tik godumo, jie nebūtų deginę Pikaso (Pisacco), Miro (Miró) ir Brako (Braque) darbų. Nacistai ne tik vogė meno kūrinius, jie juos taip pat kūrė ir naikino, bet pirmiausia atrodo, kad menas buvo nacistinės pasaulio sampratos centre.

Šioje knygoje mėginu išsiaiškinti didžiausio meno grobimo žmonijos istorijoje šaknis ir suprasti, kodėl tai vis dar nėra istorija.

Anders Rydell

STOKHOLMAS, 2013 M. RUGSĖJIS