Читать книгу Blekhokai: Eleinos pažadas - Barbara McCauley - Страница 1

Vilkas risnojo pirmyn ir atgal.

Ji gulėjo ant nugaros, surištais ir tvirtai prie žemės pritvirtintais riešais, ir stebėjo gyvūną – jo didelės juodos letenos tyliai ir ritmingai judėjo per šiugždančius miško paklotės lapus. Ramus nakties oras buvo sklidinas aitraus drėgnos, derlingos žemės kvapo – jis sruvo per jos šnerves į plaučius. Baimė rangėsi aukštyn stuburu ir smelkėsi į kraują. Ji norėjo sušukti pagalbos, tačiau žodžiai įstrigo gerklėje.

Pabėgti! – šaukė jos protas ir ji stengėsi ištraukti iš storų virvių rankas, surištas virš galvos. Sunkios, lyg švininės galūnės nė nepajudėjo.

Jos pulsas padažnėjo ir ji vėl žvilgtelėjo į vilką. Gyvūnas geltonai švytinčiomis akimis stabtelėjo ir, pakėlęs didžiulę galvą, pauostė orą. Iš jo nasrų atsklido urzgimas.

Vyresnieji, apsirengę apeiginiais odiniais drabužiais, žengė pirmyn iš po medžių, kylančių į rašalo mėlynumo dangų. Jų raukšlėti išvargę veidai pasisuko į vilką, po to Vyresnieji rimtai linktelėjo pritardami. Dangun šovė ugnies ratas, apsupdamas ją, Vyresnieji išnyko skaisčiose raudonose ir auksinėse liepsnose. Ji šaukėsi jų, maldavo grįžti, išvaduoti ją.

Bet ataidėjo tik šiurpus kauksmas.

Ji stebėjo kaip vilkas – ne, kaip vyras – žengia per liepsnas. Jai užgniaužė kvapą, išvydus raumeningą kovotojo kūną. Vyras buvo nuogas, tik su strėnjuoste, parišta ant siaurų klubų. Jo ilgus juodus plaukus laižė liepsnos liežuviai, o saulės nurudinta oda švytėjo. Veidas buvo išdažytas grėsmingais raudonais ir juodais karo dažais. Jos akis temdė dūmai, galvoje aidėjo tik pačios pulsas ir tolimas būgnų dundesys.

Vyrui artinantis ją apėmė panika, ji dar kartą pamėgino išsilaisvinti iš virvių, bet šios nepasidavė. Jis stovėjo priešais ją ir žvelgė žydromis akimis.

– Atsiduok man, – įsakė jis.

Ji papurtė galvą.

Jis atsitūpė prie jos.

– Tu priklausai man.

– Aš nepriklausau jokiam vyrui.

Per dūmų miglą žybtelėjo balta jo šypsena. Jo ranka nuslydo jos petimi. Ji pajuto, kaip prisiliečia jo šiurkštus delnas. Vieną akimirką ją laikančios kietos virvės virto aksominėmis.

Ji suvirpėjo nuo jo prisilietimo.

– Atsiduok man, – pakartojo jis.

– Ne, – jai užgniaužė kvapą, kai jo pirštai atlaisvino jos baltos suknelės raištelius. Jis praskleidė audinį apnuogindamas krūtis. Jos kūną perskrodė karščio strėlė, ugnis pasruvo venomis. Jis švelniai pirštų galais paglostė jos kaklą.

Krūtinė tankiai kilnojosi, jai gaudant orą. Ją užvaldė baimė ir įtemptas laukimas. Jam sugniaužus ranką į kumštį ir krumpliais švelniai perbraukus per krūtį, liepsnos šovė į dangų, dar labiau kaitindamos. Jis palenkė galvą ir ji pajuto karštą jo alsavimą ant kaklo…

Virpėdama visu kūnu ir gaudydama orą Eleina Blekhok pašoko ir atsisėdo lovoje. Ji išplėstomis akimis nužvelgė tamsoje skendintį miegamąjį, po to palietė savo kaklą ir užčiuopė pulso dūžius.

Sapnas, – kartojo ji sau, – tik sapnas.

Tačiau jis atrodė toks tikras, toks neįtikėtinai tikras. Ji vis dar užuodė drėgną žemę ir dūmus. Vis dar juto virves ant savo riešų, šiurkščias sugrubusias rankas, slystančias jos oda.

Jos oda vis dar dilgčiojo, kūnas tvinksėjo nepasotinta aistra.

Eleina įsisupo į antklodę ir palaukė, kol pulsas sulėtės ir kūnas nustos virpėjęs.

Blyškūs mėnesienos spinduliai krito ant sienų, nušviesdami tamsius kambario kampus. Ji giliai įkvėpė ir drebančiomis rankomis persibraukė plaukus.

Baugus jausmas kybojo virš jos lyg didžiulis plėšrus paukštis, išskėtęs ilgus nagus ir pasirengęs pulti. Ji jautė jo sparnų keliamą dvelksmą ant savo įkaitusios odos. Pažvelgė aukštyn ir suprato, kad tai tik ventiliatorius palubėje.

Šaižiai nusijuokusi Eleina atsigulė ir užsitraukė antklodę iki pat smakro. Kvaila bijoti sapno. Be to, turėjo tuo sapnu mėgautis, netgi su visomis atsiduok man nesąmonėmis.

Vienintelis dalykas, kuriam ketinu atsiduoti, – ryžtingai tarė sau Eleina, – tai dar kelios valandos miego.

Tačiau, netgi užsimerkusi ir pagaliau grimzdama į miegą, Eleina girdėjo tolimą būgnų tratėjimą ir vienišą vilko kauksmą…

Niekas nekreipė dėmesio į dulkėtą juodą pikapą, išsukusį iš 96-ojo greitkelio rytų kryptimi. Šiaip ar taip, čia buvo Teksasas. Sunkvežimiai šiuose kraštuose buvo tokie pat įprasti kaip oras, o šis pikapas niekuo neišsiskyrė iš kitų: jokių švytinčių piešinių ant šonų, jokių įmantrių apvadų, netgi nė vieno Neprasidėkite su Teksasu užrašo. Pikapui lekiant per mažą Stoun Ridžo miestelį, miestelėnai tiesiog linkčiojo ir draugiškai mojavo, kaip ir kiekvienam keliu važiuojančiam prašalaičiui.

Tačiau šio sunkvežimio vairuotojas buvo ne šiaip prašalaitis, o Di Džėjus Bredšou. Žymusis Di Džėjus Bredšou. Ir jei miestelėnai tai būtų žinoję, žandikauliai būtų atvipę greičiau, nei garbusis teisėjas Pokerpainas stukteli savo raižytu ąžuoliniu plaktuku.

Ne kasdien Vienišosios žvaigždės valstijos1 paslaptingiausias – ir, be abejo, turtingiausias – rančos savininkas pasirodo viešai.

O pažiūrėti buvo į ką.

Di Džėjų Bredšou galėjai apibūdinti vienu žodžiu – atšiaurus. Vyrai kalbėjo, kad jo didelės rankos ir galingas dvimetrinis kūnas tiesiog sukurti dirbti žemę, kurią Di Džėjus paveldėjo iš tėvo. O moterys… na, jos manė, kad šios sugrubusios rankos ir raumeningas kūnas sukurti gerokai intymesniems dalykams.

Ir gerokai įdomesniems.

O dar tie vešlūs, anglies juodumo plaukai ir ryškiai mėlynos akys, jo kampuotas žandikaulis, tvirtai suspaustos lūpos ir saulės nurudinta oda. Vos žvilgtelėjusi į Di Džėjų Bredšou kiekviena moteris – nuo elegantiškiausios damos iki kukliausios mergelės – būtų pasirengusi užsivožti kaubojišką skrybėlę ir pasijodinėti.

Tos kelios laimingosios, kurioms nusišypsojo sėkmė tai patirti, vis dar nusišypsodavo vos išgirdusios Di Džėjaus vardą.

Pervažiavęs Stoun Ridžo miestelį Di Džėjus į sunkvežimio grotuvą įdėjo Bobo Sigerio kompaktinę plokštelę ir paleido muziką visu garsu, tada nuspaudė greičio pedalą ir nuskriejo per rugpjūčio karščiu raibuliuojantį asfaltą. Vyras visada manė, kad užmiesčio kelias yra pati geriausia vieta spausti pedalą iki galo ir paleisti galingą variklį suktis didžiausiu greičiu. Žvyras ir purvas pažiro iš po galinių ratų ir ant asfalto liko plati padangų žymė, o ore pakibo dulkių debesis.

Bobas dainavo apie seną gerą rokenrolą, kai likus dvidešimčiai mylių iki Luizianos valstijos ribos Di Džėjus pamatė ženklą. Jis sulėtino greitį, tada išsuko iš pagrindinio kelio į dviejų mylių ilgio kedrais apaugusį keliuką, vedantį į Stoun Ridžo rančą. Auksinės žilės2 geltonavo vešlaus žalio kraštovaizdžio fone. Tai taip skyrėsi nuo dygliuotų vaismedžių ir akmenuotų kanjonų, kuriuos Di Džėjus paliko vos prieš šešias valandas, vaizdo.

Pavažiavęs po aukšta metaline arka su SRR emblema Di Džėjus nužvelgė galvijus ir žirgus, besiganančius prie tankios paparčiais apaugusios pušų giraitės. Už žole apaugusio kelio posūkio sunkvežimis užvažiavo ant tiltelio per srūvantį upeliuką. Padangos sutarškėjo į medines lentas.

Pirmiausia Di Džėjus pamatė arklides – raudonų plytų pastatus pilkų malksnų stogais – ir pastatė sunkvežimį tiesiai priešais jas. Prieš kelias savaites buvo perskaitęs išsamų Stoun Ridžo arklidžių aprašą: penki tūkstančiai akrų3 pirmarūšio miško ir ganyklų, keturi rančos darbininkai, vienas prižiūrėtojas, namų šeimininkė, nedidelė galvijų banda ir arklidės, pilnos prizus laiminčių žirgų. Nors teisiškai ranča priklausė moteriai, vardu Helena Blekhok, tačiau viskam vadovavo jos sūnus Trėjus ir duktė Eleina. Buvo ir dar dvi dukterys: Aleksis, gyvenanti Niujorke, ir jauniausioji Kiera, dirbanti vyriausiąja virėja ir šiuo metu gyvenanti Volf Riveryje.

Di Džėjus visada stengdavosi kuo daugiau sužinoti apie žmones, su kuriais ketino turėti verslo reikalų.

Jis buvo matęs ir išsamią Stoun Ridžo arklidžių pelno ir nuostolių ataskaitą, išrašus iš banko sąskaitų bei pardavėjų ir pirkėjų, su kuriais buvo dirbama per pastaruosius penkerius metus, sąrašą. Šios informacijos prireiks, kai jis pasakys norįs pirkti Blekhokų rančą.

Lipdamas iš sunkvežimio Di Džėjus pastebėjo pagrindinį namą ir nusprendė, kad šis yra pietietiško prieškario stiliaus4**: baltas visą namą juosiančias verandos kolonas buvo apsivijusios storos sausmedžio šakos, priešakiniame kieme plytėjo didelė vešli pievelė; į vakarus nuo namo augančių tuopų šešėlyje vešėjo paparčiai, atitverti plokščiais akmenimis.

Karštas drėgnas vėjelis atnešė sausmedžio kvapą ir varpelių tilindžiavimą. Buvo girdėti draugiškas vyrų, treniruojančių žirgą aptvare, klegesys. Di Džėjus žvilgtelėjo į laikrodį, tada – į juodus besikaupiančius debesis. Vylėsi, kad, audrai prasidėjus, jau bus kelyje. Eidamas namo link jis stabtelėjo, išgirdęs arklidėse dainuojant moterį. Negalėjo suprasti dainos žodžių, tačiau švelni melodija buvo kažkur girdėta. Jos suviliotas Di Džėjus pasuko į arklides, praėjo kelis gardus su žirgais ir galiausiai priėjo paskutinį atvirą aptvarą dešinėje.

Aptvare stovėjo aukšta liekna moteris ir šepečiu valė raumeningą juodo eržilo kaklą, iškilusį mažiausiai per du sprindžius virš jos galvos. Moters surišti kaštoniniai plaukai bangavo baltos berankovės palaidinės nugara; ilgos kojos, nenauji batai. Iš užpakalinės aptemptų nublukusių džinsų kišenės kyšojo ryškiai raudona skarelė.

Mėlynasis upelis, – pamanė, Di Džėjus atpažinęs dainą.

Di Džėjus manė turįs ką nors pasakyti, atsikrenkšti ar bent pabrūžinti batu, kad ji suprastų, jog yra ne viena. Tačiau, sužavėtas moters balso, tik smalsiai stebėjo, kaip jos gležni pirštai slysta blizgančia žirgo oda. Atrodė, kad ir gyvuliui tai patiko: ristūnas stovėjo ramiai, tik šiek tiek trūkčiojo kairės kojos raumuo.

Galiausiai moteris atsitraukė nuo žirgo ir siektelėjo ant kablio pakabintos gūnios. Di Džėjus dar kartą nužvelgė dailią figūrą ir atsikrenkštė.

Geriau būtų to nedaręs.

Išgąsdintas eržilas puolė pro atviras gardo duris. Di Džėjus spėjo sučiupti vadeles, bet ristūnas pašokdamas piestu smogė kanopa jam į dilbį.

– Ei! – Di Džėjus neketino paleisti vadelių. – Ei!

Žirgas išplėstomis šnervėmis, plačiai atmerktomis akimis nusileido ant priekinių kojų ir truktelėjo galvą aukštyn. Pribėgusi moteris sučiupo gyvulio apynasrį.

– Ramiai, – tvirtai pasakė ji ir paglostė eržilo kaklą. – Nurimk, berniuk.

Prunkšdamas žirgas trinktelėjo kanopa į purvą ir papurtė galvą. Moteris paėmė vadeles ir įsiterpė tarp Di Džėjaus ir žirgo.

– Dabar jau susitvarkysiu.

Di Džėjus paleido vadeles ir atsitraukęs stebėjo, kaip moteris veda žirgą atgal į gardą. Jos veido bruožai buvo kiek egzotiški: aukšti skruostikauliai, blyški auksinė oda, dailiai išlenkti tamsiai rudi antakiai, šviesiai mėlynos lyg ankstyvo ryto dangus akys tankiomis blakstienomis… Ir jos lūpos. Velnias. Jo žvilgsnis stabtelėjo ties jos putliomis, plačiomis lūpomis, kurių viršutinė buvo platesnė už apatinę. Staiga jo reikalai tapo kur kas įdomesni.

– Jums bėga kraujas, – pasakė ji.

Di Džėjus pažvelgė į jos susirūpinusias akis.

– Ką?

– Jūsų ranka, – tarė moteris atsitraukdama nuo žirgo, – ji kraujuoja.

Di Džėjus pažvelgė žemyn. Buvo toks išsiblaškęs, kad nė nepastebėjo žaizdos dilbyje ir iš jos besisunkiančio kraujo. Velnias.

Moteris greitai priėjo prie jo.

– Leiskite pažiūrėti.

– Nieko…

Ji siektelėjo jo rankos. Di Džėjus norėjo atsi traukti, bet moteris tik tvirčiau suspaudė ranką.

– Nejudėkite, – pasakė ji tokiu pat tonu, kokiu ramino arklį. – Žaizda gili.

Susiraukęs Di Džėjus žiūrėjo, kaip ji ištraukia iš kišenės skarelę ir apriša ranką. Jai tvirčiau spustelėjus, pajuto jos šiltus pirštus. Dilgčiojimas nuvilnijo oda lyg elektros žiežirbos ir šovė aukštyn ranka.

Kas čia, po velnių?

Eleina Blekhok žvilgtelėjo į primerktas vyro akis. Jos širdis ėmė daužytis ir ji staigiai atitraukė ranką nuo jo dilbio.

– Paieškosiu, kuo ją aprišti, – pasakė ji žingtelėdama atgal, jos keliai pradėjo virpėti. – Aš… e… galiniame kambaryje turiu antiseptiko, tvarsčių.

– Nesivarginkite, – purtydamas galvą Di Džėjus nusirišo skarelę. – Tai tik įbrėžimas.

Sulaikiusi kvapą Eleina pažvelgė į jo ranką. Kraujas nebebėgo, o žaizda išties neatrodė didesnė už paprastą įbrėžimą.

Negali būti.

Ji lėtai pakėlė akis ir sutiko jo žvilgsnį. Nors pirštuose vis dar jautė šilumą, nugara nusirito šaltukas.

– Iš tiesų, – atsakė, – tik įbrėžimas.

Vyriškis kažko jos paklausė šiurkščiu, žemu balsu, bet ji buvo pernelyg sutrikusi, kad suprastų. Jam trūktelėjus atgal juodą kaubojišką skrybėlę, pamatė jo anglių juodumo plaukus ir tamsiai mėlynas akys. Virš kairiojo antakio buvo nelygus randas, o nosis su kuprelė tik suteikė atšiauriam veidui patrauklumo.

Staiga Eleina suvokė, kad jis kažko klausė.

– Atleiskite?

– Klausiau, ar jums viskas gerai. – Jis palenkė galvą ir atidžiai pažvelgė į ją.

Ji stengėsi išsivaduoti iš minčių raizgalynės.

– Taip, žinoma. Tik jūs mane išgąsdinote.

– Atsiprašau, – jis nužvelgė eržilą, nerimstantį savo garde, ir vėl atsisuko į ją. – Ieškojau Trėjaus Blekhoko.

Eleina suvokė, kad turi liautis į jį spoksojusi ir kažką pasakyti ar padaryti, bent jau prisistatyti… Nors ir augo, galima sakyti, daržinėje, buvo mokoma gerų manierų, kad, anot motinos, niekas nepagalvotų, jog Blekhokų vaikai – tamsuoliai.

Tačiau ne ji viena spoksojo. Di Džėjaus žvilgsniui nuslydus jos kaklu, pečiais ir trumpam stabtelėjus ties krūtine, jai užgniaužė kvapą. Dėl Dievo meilės, jai jau dvidešimt septyneri, ir ji daugybę kartų buvo nužiūrinėjama vyrų. Natūralu, kad į moterį, kuri gyvena ir dirba daugiausiai su vyrais, dažnai spoksoma. Ji buvo įpratusi prie to ir dažniausiai nė nekreipdavo dėmesio.

Tačiau šį kartą buvo kitaip.

Jos kūnas nepakluso jos valiai: pulsas padažnėjo, oda dilgčiojo, krūtys sustangrėjo. Ji matė, kaip patamsėja vyro akys ir įsisiurbia į jos akis. Jis klausiamai kilstelėjo antakį, jai norėjosi apsisukti ir bėgti.

– Eleina.

Išgirdus Trėjaus balsą paslaptinga trauka staiga dingo. Ji krūptelėjo ir atsisukusi išvydo ateinantį brolį. Dėkui Dievui. Ji pažvelgė į Trėjų – į jo tamsius plaukus, griežtus veido bruožus ir, kaip įprasta, surauktus antakius – ir viskas stojo į savo vėžes.

Trėjus žvilgtelėjo į seserį, paskui – į vyriškį, stovintį per kelis žingsnius nuo jos.

– Ponas Bredšou?

– Di Džėjus, – vyras žengė pirmyn, norėdamas paspausti ištiestą Trėjaus ranką. – Jūs tikriausiai Trėjus.

Bredšou? – Eleina stebėjo, kaip vyrai sveikinasi. Po kelių akimirkų ji pagaliau atsitokėjo. – Di Džėjus, tas pats Di Džėjus Bredšou?Turtingesnis ir už patį poną Dievą, geidžiamiausias Teksaso jaunikis Di Džėjus Bredšou?

– Matau, jau susipažinote su mano seserimi, – pasakė Trėjus.

Di Džėjus žvilgtelėjo į ją.

– Tiesą sakant, dar nepriėjome prie vardų. Eleina, tiesa?

Nenorėdama dar kartą prie jo prisiliesti – bent jau kol kas – ji susikišo rankas į užpakalines džinsų kišenes ir linktelėjo.

– Pone Bredšou.

– Di Džėjus, – jis palietė savo skrybėlės kraš tą.

– Di Džėjus atvyko apžiūrėti Santano, – pasakė Trėjus.

– Santano? – Eleina žvilgtelėjo į brolį. – Kodėl?

– Buvo daug šnekama apie šį žirgą, kurį jūs praėjusį mėnesį nusipirkote iš Čarlio Kuperio, – Di Džėjus atsismaukė skrybėlę. – Kalbama, kad du veterinarai buvo nustatę sąnarių ligą ir jis turėjo būti užmigdytas.

– Tokia diagnozė dažnai būna neteisinga. – Jai labai pasisekė, kad išgirdo apie Santaną ir pavyko suderėti su žirgo augintoju. – Kuperis turėjo pasiklausti trečios nuomonės.

– Sutinku, – Di Džėjus linktelėjo. – Kaip tik dėl to prieš kelias dienas buvo atvykęs mano veterinaras.

Eleina sutrikusi prisimerkė.

– Atleiskite?

– Di Džėjus perskaitė savo veterinaro ataskaitą ir norėtų pirkti Santaną, – pasakė Trėjus. – Tu tikriausiai buvai mieste, kai jis buvo užsukęs.

Eleina žvilgtelėjo į brolį.

– Taip, tikriausiai, – išspaudė ji pro sukąstus dantis.

Kaip patogu, – galvojo ji: prieš dvi dienas Trėjus išsiuntė ją į miestą nupirkti motinai vaistų.

– Trėjau, ar galėtume šnektelėti? – ji stengėsi kalbėti kuo nerūpestingesniu tonu.

Trėjus papurtė galvą.

– Vėliau, El.

– Būtų geriau dabar.

– Eleina…

– Pasikalbėkite, – Di Džėjus užsikišo nykščius už diržo ir gūžtelėjo petimi, – aš palauksiu.

– Ačiū, – Eleina apsisuko ant kulnų ir skubiai išžingsniavo iš arklidžių. Karštas vėjas priplakė palaidas jos plaukų sruogas prie veido, o slegiantis karštis, regis, užgniaužė kvapą. Deja, ši diena netinkama žmogžudystei – būtų sudėtinga nutempti kūną.

Jiems paėjus tolėliau, Eleina atsisuko į brolį.

– Kodėl man nepasakei?

– Apie Bredšou ar Santaną?

– Po velnių, Trėjau, nevaidink nekalto, – iškošė ji pro sukąstus dantis. – Žinojai, kad tam nepritarsiu.

– Todėl ir nesakiau, – jis sukryžiavo rankas ir pažvelgė į ją. – Tai verslas, Eleina.

Eleina įsisprendė į klubus ir ryžtingai atrėmė nelinkusio diskutuoti brolio žvilgsnį.

– Puikiai žinai, kad aš dar prižiūriu Santaną.

– Sakei, kad jo koja jau sugijo. – Vienas iš rančos darbininkų pašaukė Trėjų, tačiau šis pamojo, kad jo netrukdytų. – Jei Bredšou veterinaras tam pritaria, mes parduosime žirgą. El, gal pamiršai, kad mes tuo ir verčiamės – parduodame žirgus.

– O tu nepamiršai, – atšovė ji iš pykčio gniauždama kumščius, – kad aš rūpinuosi, jog žirgai būtų parengti parduoti. Taip, Santano koja sugijo, bet jis dar nepasiruošęs.

– Gal greičiau tu esi nepasiruošusi? – paklausė Trėjus.

Ji neketino sutikti, bet susitvardė.

– Taip neteisinga, Trėjau.

– Tai neturi nieko bendra su teisingumu, – vyras nusišluostė prakaitą nuo antakio. – Tai verslas: jei Bredšou nori to žirgo dabar, tai dabar jį ir gaus.

– Man reikia dar kelių savaičių, kad…

– Jeigu jis pateiks pasiūlymą, sandoris įvyks. – Tolumoje pasigirdo griaustinis ir Trėjus dar labiau susiraukė. – Galime stovėti čia ir tuščiai ginčytis, bet geriau pasistenk su tuo susitaikyti ir gyventi toliau.

– Tau tai puikiai sekasi, tiesa? Gyventi toliau, – sarkastiškai tarstelėjo Eleina ir iškart pasigailėjo išsprūdusių žodžių. Troško juos susigrąžinti.

Trėjaus žandikaulis suvirpėjo.

– Kažkas iš šeimos turi tai daryti. Privalome rūpintis ranča, Eleina. Skrajodami padebesiais sąskaitų neapmokėsime.

Ji giliai įkvėpė, leisdama jo geliantiems žodžiams nuvilnyti kūnu.

– Tai štai ką, tavo manymu, aš čia veikiu? Skrajoju padebesiais?

Trėjus sučiaupė lūpas. Nebuvo kada ginčytis – vėl sudundėjo griaustinis, šįkart garsiau ir arčiau. Besiaiškindami jie nė nepastebėjo, kaip sparčiai artėja juodi debesys.

Atsidusęs Trėjus nusiėmė skrybėlę ir ranka perbraukė plaukus.

– Niekas čia tiek daug nedirba kaip tu, sesute, – tyliai atsakė jis. – Žinau, kodėl Santanas tau toks ypatingas. Tačiau kartais tenka kai ką paleisti, kad ir kaip to nenorėtum.

Trėjus užsimaukšlino skrybėlę ir nuėjo. Eleina žiojosi norėdama jį sulaikyti, bet susitvardė, pastebėjusi prie arklidžių durų stovintį Di Džėjų. Jis buvo atsirėmęs į aptvaro tvorą ir, regis, stebėjo, kaip du rančos darbininkai prajodinėja bėrą kumelę.

Arklių augintojai buvo uždara bendruomenė, linkusi liežuvauti: kai pasklis gandas, kad Stoun Ridžo arklidės pardavė eržilą Bredšou, jie sulauks pripažinimo ir pirkėjų iš viso pasaulio.

Di Džėjus Bredšou buvo gerbiamas ir galingas.

Eleinai į tai buvo nusispjaut, bet ji žinojo, kaip tai svarbu Trėjui. O brolis jai rūpėjo. Jie dažnai ginčydavosi, netgi skaudino vienas kitą, bet ji jį mylėjo.

Paleisk jį, – sakė Trėjus.

Bet kaip?

Ji stebėjo, kaip Trėjus prieina prie Bredšou ir abu vyrai pasuka į arklides. Eleina užsimerkė ir giliai įkvėpė. Suvokė, kad negali uždrausti parduoti žirgą, kaip negali sustabdyti prasidėjusio lietaus.