Читать книгу Jei tave dar sutiksiu - Bella Frances - Страница 1

Tingią šiltą vasaros popietę Rokas Hermida, pramintas Uraganu, išlipęs iš nuosavo sraigtasparnio sparčiai žingsniavo išpuoselėta Buenos Airių polo stadiono veja. Frenkė Rajan vaikštinėjo tarp žiūrovų ir dairėsi. Jai dingtelėjo, kad plazdančios polo aistruolių, ypač moterų, blakstienos kelia vėjelį. Stojusi tyla prilygo pagarbiai baimei, su kuria žmonės žvelgia į pusdievius. Polo poniai1 trypė, šnarpštė ir nekantraudami purtė trumpakartes galvas. Tačiau Frenkė nepasidavė visuotinei ekstazei – ji drebėjo iš skausmo, pažeminimo ir, velniai rautų, gėdos.

Kiekvienas Roko žingsnis pabrėžė įspūdingą jo stotą. Frenkei jis atrodė truputį aukštesnis ir tikrai raumeningesnis nei anksčiau. Gal ir plaukai ilgesni? Prieš dešimt metų tokia išvaizda buvo laikoma įžūlia, o dabar tapo skiriamuoju Roko bruožu, nes tas vyras virto Argentinos pasididžiavimu.

Vėjas plaikstė šilkinius moterų sijonus, aistruolės taisėsi plaukus ir skrybėles. Minia tirštėjo, žmonės spaudėsi vienas prie kito. Akimirką jie užstojo Frenkei vaizdą, bet netrukus mergina vėl išvydo Roką. Aiškiau ir iš arčiau. Žiauriai, sukrečiančiai gražus. Ir po šitiekos metų vis dar verčiantis daužytis jos širdį.

Kamera pagavo vyro profilį, paskui jį parodė visi ekranai. Randuotas antakis, sulaužyta nosis. Šalia atsirado Roko brolis Dantė ir padėjo ranką jam ant peties. Šviesiaplaukis – tikras kontrastas Rokui. Princai dvyniai – Tamsos ir Šviesos.

Reginys gniaužė kvapą. Lygiai tą patį tvirtino žiniasklaida. Tik dar įtikimiau. Žavios šypsenos dėl darnaus brolių žaidimo, rungtynių jaudulys, žiūrovų subruzdimas.

Kaip svaiginama.

Kaip bjauru.

Po galais, kaip Frenkė ištvers visas keturias valandas? Paskui vakarėlį, didvyrio liaupses? Darys tai dėl žmogaus, kuris pažvelgė jai į akis, pabučiavo su liežuviu ir sudaužė švelnią, patiklią jos širdį.

Ji ištvers lengvai. Be niekur nieko. Negi sunku pažiūrėti polo rungtynes gurkšnojant Pimm‘s kokteilį ir nesiartinti prie Roko?

Pasitaisiusi didžiulius saulės akinius ant mažos nosytės Frenkė atsisėdo į pigią vietą aukštai tribūnose ir užmetė koją ant kojos. Gal jai nevertėjo šiandien čia ateiti? Būtų galėjusi trumpam apsistoti Buenos Airėse ir neiti į polo rungtynes. Žaidimas jai ne itin rūpi. Jau nebe.

Vaikystėje Frenkė daugiau laiko praleisdavo arklidėse nei namuose. Taip, kadaise ji, šešiolikmetė, troško tapti polo žaidėja. Bet tada buvo naivi. Tokia naivi, kad manė, jog tėvas juokauja, kad jai kada nors gal pavyks įsidarbinti turtingo vyro sekretore, geriausiu atveju – ištekėti už turtuolio. Visiška naivuolė, nes puolė į glėbį šauniausiam vyrui, kokį kada nors pažino, ir kone meldė, kad šis priimtų ją į lovą.

Kone meldė? Na, ne visai taip.

Per dešimt metų Frenkė išmoko tvardytis – nebevirpa ir nebegrąžo rankų.

Ji ištiesė ir tvirtai sunėrė laibus, baltus pirštus. Pažiūrėjo į sidabrinį žiedą su vingriomis raidėmis išraižytu vardu Ipanema – keturioliktojo gimtadienio dovaną, nuo to laiko jo nenusimovė. Pasukiojo žiedą. Ji vis dar ilgėjosi tos kumelaitės ir nekentė žmogaus, kuris ją nusipirko.

Ipanema dabar priklausė Rokui Hermidai. Jo numylėtinė, kaip jis teigė pasaulio žiniasklaidai. Sklido gandai, kad kumelė bus įtraukta į naują genetikos programą. Jos palikuonys neš Roką ir jo brolį į pergalę ir šiose labdarai skirtose rungtynėse. Na, šiaip ar taip, visi čia esantieji taip manė. Vietiniai žiūrovai nė trupučio neabejojo, kad Argentinos numylėtiniai triumfuos prieš Palm Bičo komandą. Aistruolių laukė aštuoni kėliniai dalyvaujant Dantei ir Rokui – stipriausių Pietų Amerikos polo žaidėjų pasirodymas.

Bet Frenkė Rajan nevarvino seilės. Oi, ne.

Ji užvertė akis ir papurtė galvą prisiminusi, kaip kvailai anksčiau reaguodavo į koketuojančias polo aistruoles – laimė, dabar ji visiškai valdo savo jausmus.

Kad Rokas Hermida žaidžia čia, jai nė motais. Tikrai.

Jis veikiausiai nė neprisimena Frenkės…

Šitai turbūt ir kėlė merginai didžiausią apmaudą. Nors ji degė iš gėdos, vėliau iš pasiutimo sužinojusi, kad Rokas nusipirko Ipanemą, o paskui buvo išsiųsta į vienuolyną, tas vyras tvykstelėjo jos gyvenime kaip meteoras ir greitai užgeso. Jis jos neieškojo. Jis pavogė jos išdidumą ir džiaugsmą. Bet Frenkė išmoko pamoką. Taip arti ji daugiau neprisileis nė vieno žmogaus.

Frenkė turėjo svarią priežastį būti čia, priežastį, neturinčią nieko bendra su Roku Hermida. Šiandien ji galėjo apsimesti turiste, bet buvo visiškai pasinėrusi į verslą. Pagaliau gavo produkto plėtros vadybininkės pareigas Evana Cosmetics. Kol įrodė esanti jų verta, teko ilgai dirbti praktikante, paskui asistente už menką atlyginimą, bet dabar gali atkeršyti tėvui ir įgyvendinti savo svajonę!

Frenkė džiaugėsi kelione į Dominikos Respubliką, vėliau į Argentiną ieškoti tinkamų alavijų plantacijų ir viešnage su nakvyne Buenos Airėse, galimybe pamatyti polo rungtynes, tada praleisti savaitgalį su Esme itin prabangiame Punta del Estės kurorte ir pasidžiaugti saule bei jūra. Tikra palaima. Frenkės gyvenime būta ir ne tokių smagių dienų.

Per pertrauką mergina nusipirko dar vieną kokteilį – kodėl gi ne? Žvaliai nusiteikusi ketino rytoj rengtis pristatymui, tad šiandien galėjo kiek atsipalaiduoti. Tai netgi išeis į naudą prieš leidžiantis į tolesnes verslo keliones. Iki skrisdama namo Frenkė dar turi ganėtinai laiko paruošti ataskaitą kompanijos direktorių valdybai.

Sumanymas buvo toks drąsus. Ji taip ilgai įtikinėjo direktorius ryžtis pasižvalgyti natūralių žaliavų kitose šalyse, kad sukurtų unikalų produktą, tikrai unikalų. Taigi Frenkė būtų paskutinė kvaiša, jei rizikuotų karjera ir prasidėtų su tuo velnio neštu ir pamestu Roku Hermida.

Ji klaidžiojo akimis po spalvingą vietinių gyventojų ir turistų minią. Kitoje milžiniško lauko, panašaus į kilimą, pusėje išvydo dideles baltas pavėsines. Frenkės draugė Esmė turbūt šeimininkauja vienoje jų – šypsosi, plepa ir pozuoja fotografams. Kaip Palm Bičo komandos kapitono žmona, Esmė irgi yra komandos dalis. Frenkei tai nepatinka.

Ekranuose vėl šmėkštelėjo Roko veidas. Rūsti išraiška, atgal sušukuoti tamsūs plaukai, vis tiek krintantys ant įdegusios kaktos. Jis vilkėjo komandos uniformą – raudonus su juodu marškinėlius, baltus bridžius, mūvėjo aulinius batus. Frenkė nejučiomis pažvelgė į jo šlaunis. Kietas ir stiprias. Kadaise ji jas bučiavo.

Akimirką apsvaigo pasiklydusi mergaitiškų prisiminimų migloje. Pirmas susižavėjimas, pirmas bučinys, pirmą kartą sudaužyta širdis. Viskas per šį vyrą. Ji atitraukė akis nuo ekrano ir susiraukė. Sumurmėjo po nosimi žodžius, kurie būtų pašiurpinę jos motiną, žodžiai nusklendė pavėjui ir susimaišė su Uragano biografija (ją pasakojo rungtynių komentatorius) ir garsiais aistruolių riksmais.

Prasidėjo pirmas kėlinys. Oras kibirkščiavo nekantriu laukimu. Frenkė nutarė patogiai įsitaisyti ir žiūrėti rungtynes, o jeigu imtų bjaurėtis Roko arogancija, šūksniais drąsinti Palm Bičo komandą. Na ir kas, kad argentiniečių poniai yra Ipanemos palikuoniai. Rokas Hermida dabar – tik perdėto paauglės susižavėjimo šešėlis. Frenkė jam nieko neskolinga.

Deja, kartais lengviau pasakyti, negu padaryti.

Rokas toks patrauklus.

Sulig kiekvienu kėliniu kova darėsi dramatiškesnė ir įdomesnė.

Rokas šuoliavo kaip vėjas. Kai staigiai apsisuko, kamera pagavo rūstų, susikaupusį jo veidą. Kaskart pelnęs įvartį jis žybtelėdavo miniai baltais dantimis.

Žinoma, neatsiliko ir Dantė. Kaip viesulas jie skriejo aikšte pirmyn atgal. Velnias, broliai Hermidos tarsi užbūrė žiūrovus.

Žinoma, argentiniečiai laimėjo. Stadione suplazdėjo mėlynos su baltu vėliavos, minia staugė iš susižavėjimo. Frenkė nuskuodė prie išėjimo. Nuleidusi galvą ji skynėsi kelią link ponių, nes dėl jų čia ir atvyko. Merginos veidas bylojo: „Visa tai jau mačiau, kaip sau norit, nieko ypatingo.“

Kai pralindo pro aptvarą, arklininkai jau baigė maudyti ponius, ore vaivorykštės spalvomis žibėjo vandens purslai. Frenkė dairydamasi slampinėjo aplinkui. Jai čia patiko. Jai to trūko. Tik dabar suvokė, kaip labai.

Visi buvo užsiėmę, linksmai plepėjo ir aptarinėjo puikų rungtynių rezultatą. Žinoma, Palm Bičo komanda stipri priešininkė, ir Esmė troško pergalės, bet ši diena, kaip ir tikėtasi, priklausė Rokui ir Dantei.

Kai tik Frenkė pamatys tuos du ponius, dings iš čia ir pasiners į vonią viešbučio numeryje. Pasinaudos dovanomis iš paskutinės kelionės: truputis eterinio aliejaus padės atsipalaiduoti, puodelis žolelių arbatos – užmigti. Ji dirbo dvidešimt keturias valandas. Jei dalyvaus šiąnakt vakarėlyje, nes taip nusprendė Esmė, reikia pailsėti.

Niekas nekreipė į Frenkę dėmesio. Mergina neįsižeidė. Neaukšta, smulkutė, niekuo neišsiskirianti, ji įprastai likdavo nepastebėta. Kitaip nei polo aistruolės, kurias galėjai lyginti su veisliniais žirgais – tobuli dantys, liekni kūnai ir ilgos kojos. Frenkė nuo mažens kaip berniukas bėgiojo su broliais, jodinėjo ir bastėsi po ūkį laisva ir nevaržoma, kol suprato, kad būti mergaite daug smagiau. Tą dieną, kai išlėkė iš arklidžių paskui brolius ir susidūrė su Roku Hermida.

Tos akimirkos ji nepamirš.

Pasukusi už kampo Frenkė išvydo tą vyrą, jis nušvito kaip saulė po griaustinio. Rokas stovėjo ir įdėmiai žiūrėjo į ją. Frenkė staigiai stabtelėjo ir įsižiopsojo į jį. Dar nebuvo mačiusi nuostabesnio, gražesnio ir grėsmingesnio vyro. Jis apžiūrinėjo ją neskubėdamas. Tada atsigręžė į Marką ir Denį ir nuėjo berdamas klausimus su stipriu anglišku akcentu. Be jokių pastangų Rokas apvertė Frenkės gyvenimą aukštyn kojomis.

Dabar jis nepaprastai vertingų žirgų savininkas, plėtoja jų genetikos programą ir daugybę kitų verslų. Bet polas yra Roko aistra. Visi tai žino. Ir didžiulis arklių transporteris su užrašu Hermanos Hermida, stovintis anapus stadiono ir masinantis Frenkę, rodo atidų Uragano rūpinimąsi augintiniais.

Žirgams čia nieko netrūko. Nuprausti, išdžiovinti poniai išdidūs ilsėjosi garduose. Ji vaikščiojo kvėpdama jų pasitenkinimą. Kur jos kumelaitės? Ji taip troško pamatyti tobulai treniruotus grynaveislių arklių ir Argentinos ponių mišrūnus. Žinojo, kad atpažins Ipanemos palikuones – jos kaip iš akies lupta mama. Neabejojo pajusianti su jomis ryšį.

– Ką čia veiki? – pasigirdo balsas už nugaros.

Frenkė tyliai sumurmėjo. Jai nudiegė paširdžius, kūnas sustingo.

– Ar girdėjai? Klausiau, ką čia veiki?

Žodžiai trikdė, bet ji prisivertė likti rami.

– Tik žiūriu, – pagaliau išlemeno.

– Atsisuk.

Ji šito nenori – tiesiog negali.

– Liepiau atsisukti.

Frenkė įsielektrino nuo galvos iki kojų pirštų. Balsas, kurio negirdėjo daugybę metų, buvo toks pažįstamas, lyg būtų ką tik suniurnėjęs nepamirštamus žodžius: „Tu per jauna – nešdinkis!“

Ponis pasuko galvą ir įsistebeilijo į ją didžiulėmis rudomis akimis. Frenkės širdis pašėlusiai tuksėjo krūtinėje. Pakirto kojas, bet iš kažkur radosi kibirkštėlė stiprybės. Rokas gal ir įspūdingiausias vyras, kokį kada nors pažinojo, tačiau ji suaugusi moteris – ne mergiotė. Ir nesileis vėl apviliama.

Frenkė atsigręžė, kilstelėjo smakrą ir drąsiai pažiūrėjo į Roką.

Verdamas ją skvarbiu žvilgsniu vyras žengė artyn. Frenkė nejučiomis pasitraukė.

– Žinojau, kad tai tu.

Frenkė nukreipė akis – tylus Roko niurnėjimas apraizgė ją kaip voratinklis.

Jis vis dar buvo su sportine apranga, veidas įraudęs ir suprakaitavęs, plaukai susitaršę ir išsidraikę. Budrus, veržlus, vyriškas. Aišku, nelengva atsispirti tokio vyro žavesiui, bet Frenkė pasiryžo neprarasti orumo.

– Atvykau pamatyti Ipanemos palikuonių.

Negarsūs jos žodžiai išsisklaidė puikiai kondicionuojamame ore. Kitas ponis treptelėjo koja ir pasuko galvą.

– Atvykai pamatyti manęs.

Pasipiktinusi Frenkė išplėtė akis ir vos nepaspringo.

– Juokauji?

Jis atsitraukė, pakreipė galvą, lyg Frenkė būtų turguje parduodama kumelė, o jis svarstytų, ar ją įsigyti.

Rokas kilstelėjo antakį ir vos vos papurtė galvą.

– Ne.

Jis buvo bjaurus, arogantiškas, jo ego pranoko jį patį.

– Klausyk, galvok, ką nori. Ir atsiprašau, kad nepaprašiau leidimo ateiti į labdaros rungtynes. Bet nejaugi iš tiesų manai, kad atvykau pamatyti tavęs? Patenkinau šį norą, kai buvau šešiolikos.

Roko akyse šmėstelėjo kažkas pavojingo, nuodėmingo ir nuostabaus – jis žengė dar arčiau. Jo stiprūs, šilti pirštai nusileido jai ant peties. Rokas neprisitraukė Frenkės. Jam nereikėjo to daryti. Ji ir taip jautėsi, lyg būtų labai arti, vos ne alpėjo.

– Tu nepatenkinai savo noro, – Rokas kreivai šyptelėjo. – Bet norėjai.

Juodos kaip anglys akys buvo nukreiptos tiesiai į ją, ir Frenkė žinojo, kad jeigu prasižios, ims verkšlenti. Todėl sučiaupė lūpas. Suglumins jį spoksodama ir tada, po velnių, pasipustys padus.

Bet Rokas perdėjo šiltą ranką jai nuo peties ant kaklo.

– Frenkė… Mažulė Frenkė.

Jis suėmė ją už pakaušio.

Mergina staigiai atšlijo. Jei būtų galėjusi jam šauniai atsikirsti, būtų taip ir padariusi, bet jis taip įžūliai spoksojo, kad džiaugėsi išdaužusi:

– Aš suaugau.

Rokas žengė dar žingsnį. Frenkė spoksojo į jo komandos emblemą, išsiuvinėtą raudonais šilkiniais siūlais: du kamuoliai, dvi lazdos, dvi raidės H. Pro marškinėlius su V iškirpte matė jo raumeningą plačią krūtinę. Matė bronzinę odą ir stiprų sprandą, tankius, aštrius barzdos šerius ir sodrias raudonas lūpas. Kreivą nosį, gilias tamsias akis, lenktus antakius. Ir jautė jį. Tikrą vyrą.

Rokas uždėjo ranką jai ant galvos tartum dvasininkas, atliekantis apeigas.

Frenkei šito nereikėjo.

– Taip, aš suaugau, – ji bandė išsilaisvinti. – Paleisk mane. Noriu eiti.

Bet jis nepaleido. Jo akys keliavo jos kūnu, kad sugertų net menkiausią smulkmeną. Frenkė nujautė, kaip yra vertinama: juodos akys per didelės veidui, nosis per plona, lūpos per siauros, smakras per smailus. Bet užuot atsitraukęs Rokas tarsi pasistiebė ir papurtė galvą – atstumas tarp jų beveik išnyko.

– Tuojau. Kur apsistojai?

Ji dvejojo – mintyse trumpai įsivaizdavo Roką savo jaukiame viešbučio kambaryje. Užpildantį visą erdvę. Vaizdas buvo per karštas, tad metė jį iš galvos.

– Nesvarbu. Atvažiavau tik kelioms dienoms.

Rokas neskubėjo trauktis. Frenkė pažiūrėjo į šoną, į tuščią taurę, kurią kažkodėl vis dar spaudė rankoje, apsidairė. Žiūrėjo bet kur, tik ne į jį.

– Pasilik ilgėliau. Atsigriebsim.

Viskas išblanko, liko tik jis – jo kūnas ir jo aistra. Dešimt metų Frenkė svajojo apie šią akimirką. Ji verkė, ilgėjosi ir svajojo. O dabar verčiau mirs, nei suteiks jam pasitenkinimą.

– Už ką atsigriebsim? Neturiu noro grįžti prie senų reikalų.

– Manai, juos baigėme? Tada? Siauroje lovoje tavo tėvo ūkyje? – Jo žodžiai skambėjo lipšniai ir paslaptingai. – Nė nenutuoki, brangioji, kaip toli būčiau norėjęs su tavimi nueiti.

Jis sugriebė jos trumpus plaukus ir patempė. Frenkė krūptelėjo – ne iš skausmo, bet nuo išdavikiško malonumo.

– Kaip toli norėčiau su tavimi nueiti dabar… – Jis perliejo jos veidą alkanu žvilgsniu. Frenkė suvirpėjo.

– Nė nesvajok, – sušnypštė.

Rokas šyptelėjo. Tada susiraukė ir papurtė galvą.

To pakako. Jinai pabandė jį stumtelėti. Beviltiška – tvirtas kaip uola. Rokas nusikvatojo, bet pasitraukė. Žengė į šoną. Jo balsas pasikeitė.

– Tavo kumelės ilsisi viršutiniuose garduose. Jos puikiai pasirodė.

Frenkė buvo pasiryžusi bėgti paskui tą vyrą į pasaulio kraštą, bet po dviejų žingsnių sustojo. Susitvardė.

– Ačiū.

– Man buvo malonu, Frenke, – sušnabždėjo grasinamai Rokas. – Trokštu tai pakartoti.

Jis pasišalino. Frenkė ne tiek girdėjo jį nueinant, kiek jautė, kaip ore atslūgsta įtampa. Poniai dairėsi į ją užjausdami. Be abejo, sunku dalytis atokvėpio valandėle su kuo nors, kam reikia išskirtinio dėmesio.

Ji rado kumeles. Razina ir Uoga ne tik turėjo po žvaigždę kaktoje, bet paveldėjo ir nuostabų Ipanemos gymį. Frenkė nieku gyvu nebūtų galėjusi paneigti, kad Rokas jas myli ir nepaprastai rūpinasi – apie tai sklandė legendos. Frenkė didžiavosi, kad Ipanemos padermė dabar priklauso vienam geriausių veisėjų pasaulyje. Jei dar Ipanema būtų čia…

Frenkės brolis Markas būtų sužavėtas. Jis buvo žinomas arklių genetikos specialistas, Ipanema išgarsino jų žirgyną. Frenkė žinojo, kad Markas palaiko ryšius su Roku, dalijasi su juo profesinėmis paslaptimis, bet tėvas tyliai nervindavosi kaskart, kai būdavo paminimas Roko vardas. Tėvo įtarimai nepasitvirtino, bet jis neleido Frenkei pamiršti jų turėjęs. O, ne. Ir jis nubaudė Frenkę – išsiuntė į vienuolyną, kad išmoktų „gerai elgtis“.

Dabar mergina jau penkerius metus nebegyvena Airijoje. Ji sukūrė save iš naujo. Madridas tapo jos namais, Evana – jos gyvenimu. Tėvas perleido verslą Markui ir mergina matydavo gražuolius žirgus tik retkarčiais, kai aplankydavo brolį.

Ji išbučiavo blizgančius kumelių sprandus, šios atsidėkodamos suprunkštė. Žirgai nuramino Frenkę.

Kartais su gyvūnais lengviau sutarti nei su žmonėmis. Tiesą sakant, jie pakantesni nei žmonės. Žinoma, turi savo nuotaikas ir būdą, bet jie niekada jos neteisė, nevertė jaustis nerangia, nevikria padauža, kaip žmonės. Ypač Ipanema. Padovanota Frenkei dar kumelaitė, Ipanema iš pagrindų pakeitė jos gyvenimą.

Ji mylėjo tą žirgą, o Ipanema mylėjo ją. Kai Ipanema buvo parduota Rokui, Frenkei plyšo širdis.

Mergina išėjo į šiltą orą. Minios jaudulys ir riaumojimas nurimo, bet iškilmės tik prasidėjo. Vėliau bus vakarėlis Molina Lario viešbutyje, šeimininkai vaišins šampanu. Esmė liepė Frenkei ten dalyvauti.

Tai labdaros renginys polo pasaulyje, garsiausias po Dubajaus ir Dovilio! Tau reikia atsipūsti – gyvenimas ne vien darbas!

Tačiau Rokas greičiausiai ten bus, o Frenkės jėgos senka. Galbūt ji neis, maloniai praleis naktį lovoje ir užgniauš troškimą vėl jį pamatyti.

Ji pasitaisė saulės akinius ir nužingsniavo baltų pavėsinių link. Kojos klausė geriau, nebedrebėjo. Bet atsipalaiduoti ir džiaugtis sėkmingai įvykdžius užduotį dar per anksti. Stadiono pakraštyje ant pakylos stovėjo ir ekranuose buvo rodomi keturi aukšti vyrai, vilkintys raudonas su juodu ir baltu uniformas, ir keturi – mėlynas su geltonu. Visų akys buvo nukreiptos į juos. Netgi Frenkės.

Juos supo gražūs žmonės, bet Frenkė laikėsi nuošaliai, tik stebėjo.

Džiaugsmo šūksniai… Taurė leidžiama iš rankų į rankas, rodoma aistruoliams. Dantė šypsojosi nerūpestinga, pasitikinčia ir akinama šypsena. Rokas perkreipė lūpas. Minia juos dievino.

Jie nulipo nuo pakylos į gerbėjų, daugiausia merginų, minią. Na, jie buvo tiesiog malonūs! Leidosi apsupami aistruolių, kartu maudėsi šampano pursluose, paskui leidosi prie kito būrelio. Kita poza, glėbesčiavimasis, bučiniai į skruostus.

Visa tai ji yra mačiusi anksčiau. Žinoma, pastaruoju metu dažniausiai įvairių žurnalų puslapiuose ir interneto naujienose. Bet nuo šito reginio Frenkė užsidegė pykčiu. Tūžo ant savęs, kad vis dar yra čia! Vis dar žiopso. Dabar ji gerbiama verslininkė, o ne kvaila, iki ausų įsimylėjusi mergiotė!

Frenkė apsisuko ir nudrožė prie išėjimo. Ji sės į taksi, išvažiuos aukštai pakelta galva.

Su lygiapadžiais sandalais ir medvilnine suknele ji greitai žingsniavo per žolę. Molina Lario traukė vis mažiau. Esmė ją supras. Draugė žino, kad Frenkės jausmai arogantiškajam Rokui virto liguistu pasibjaurėjimu, tik nenutuokia kodėl.

Niekas nenutuokia.

Ko gero, galėtų padėkoti Rokui tik už viena – kad pažadino norą nešdintis iš Mido grafystės. Žiūrėdama, kaip Rokas užsimeta kuprinę ant peties ir tolsta nuo jos siauru kaimo taku dulkiant lietui, Frenkė suprato, kad jis neužkirto jai kelio į platųjį pasaulį, pilną galimybių. Jai nebūtina susisaistyti su Mido grafyste, Airija, pilku gyvenimu, kuris, tėvo galva, turėtų ją tenkinti.

Kadaise pažiūrėjusi į veidrodį Frenkė griežtai įvertino savo išvaizdą. Liesa, plokščiakrūtė, nepatraukli ir nestilinga. Jos tualetinis staliukas užgriozdintas jojimo prizais, o ne kosmetika. Išverkusi visas ašaras paauglė nusprendė bėgti.

Dabar ji čia.

Frenkė įrodė, kad jie visi klydo.

Panarinusi galvą priėjo vartus.

Tuo metu šalia išdygo juodai apsirengęs tvirtas, stambus vyras.

– Ponas Hermida prašo prisidėti prie jo.

Frenkę užplūdo jausmai… nukrėtė šiurpas. Malonūs žodžiai, bandymas gundyti suvirpino širdį.

Bet ne. Verčiau neiti su velniu obuoliauti. Jos kelias veda į kitą pusę.

Mergina nesulėtino žingsnio.

– Ne šiandien. Arba kokią kitą dieną, ačiū.

Ji žiūrėjo į vartus kaip į tikslą ir paspartino tempą. Rodos, atsikratė to vyro. Tačiau jis neatstojo.

– Panele Rajan, ponas Hermida vėliau atvyks jūsų paimti į vakarėlį. Dešimtą vakaro. Į jūsų viešbutį.

Frenkė apsisuko ant kulno ketindama piktai atšauti. Bet vyras jau spūdino šalin – netrukus įsiliejo į žmonių srautą.

Frenkė atvažiavo čia tokia įsitikinusi, kad Rokas nieko jai nereiškia, kad tikrai su juo nesusidurs. Tačiau ko tada slapstėsi minioje, sėlino prie arklių, kai taip nesunkiai galėjo viską padaryti tinkamai? Tereikėjo paprašyti Marko. Taip būtų pasielgusi pasitikinti savimi moteris, tokia moteris nebūtų leidusis užklumpama iš netyčių ir apstulbinama – tiesiog numotų ranka į tai, kas buvo, mielai išgertų ir paplepėtų su Roku, prisimintų senus laikus.

Tokia moteris nebūtų užsitvieskusi aistra, kai Uraganas prakalbo jai už nugaros.

Jis pavojingas. Frenkei reikia jo vengti.

Karjera – jos gyvenimas. Ne arkliai ar polas. Ir ne tamsiaplaukis stiprus vyras, kuris uždegė jos kūną ir sudaužė širdį.

Išėjusi į gatvę Frenkė lengviau atsikvėpė – stadione jautėsi kaip spąstuose. Rokas nežino, kur ji apsistojo. Ir nepažįsta jos – dabartinės Frenkės.

Užsuks jos vėliau? Pasipūtęs kvailys. Valdingas tėvas ir du vyresni broliai nepadarė Frenkės Rajan pastumdėle.

Ant savo kambario durų ji pakabins lentelę su užrašu: „Netrukdyti“ ir kietai miegos. Rokas gali ramiai išbraukti ją iš savo sąrašo ir imtis kitos merginos vilionių. Norinčiųjų turbūt nestinga.