Читать книгу Paragauti draudžiamo - Carole Mortimer - Страница 1

– Ar tikrai susitvarkysi pati viena?

– Greise, nebeklausinėk, lipk į automobilį ir važiuojam! – sesuo Betė nekantriai pasižiūrėjo į ją ir meiliai išsišiepė. – Man ne treji, o dvidešimt treji ir puikiai tvarkausi pati. Beje, mums reikia pinigų…

Taip, joms jų reikėjo, pripažino Greisė, pagalvojusi apie sąskaitas, kurių per šį pusmetį susikaupė nemažai – susirgo motina, o ji pati buvo priversta mesti vyriausios konditerės darbą viename geriausių Londono restoranų, kad galėtų ją slaugyti ir sudarytų sąlygas Betei Oksfordo universitete baigti magistro studijas, kurios vis dar buvo neapmokėtos.

Tiesa, Betė, grįžusi gyventi į jų šeimos namą, dirbo Londone žinomoje leidybos įmonėje, bet jos vienos algos nepakako abiem pragyventi ir apmokėti susikaupusias sąskaitas.

Todėl Greisė nutarė išvažiuoti į Hampšyro tyrus ir mėnesį padirbėti virėja ir namų šeimininke Anglijoje įsikūrusio turtingo verslininko iš Argentinos namuose, o gal gauti ir nuolatinio darbo pasiūlymą. Jei Greisę pakvietė į Hampšyrą, Cezaris Navaras, ko gero, turėjo daugiau namų įvairiose pasaulio vietose, kur reikėjo nuolatinių namų šeimininkių?.. Vienas Dievas težino, ką jos ten veikdavo jam išvykus!

– Įdomu, kaip atrodo tas Cezaris Navaras? – smalsiai paklausė Betė, tarsi skaitytų Greisės mintis.

Greisė prunkštelėjo ir liovėsi kuistis po didžiulę rankinę ilgu dirželiu.

– Nesitikiu greitai jį pamatyti!

Jaunėlė sesuo suraukė antakius.

– Kaip tai?

Bet kas, pamatęs Betę, aukštą šviesiaplaukę tamsiomis akimis, ir Greisę, tik šiek tiek daugiau negu metro penkiasdešimties ūgio brunetę ilgais plaukais ir melsvai žaliomis akimis, iškart suprasdavo, kad šios dvi moterys nėra tikros seserys.

Greisė buvo įvaikinta vos šešerių ir iki aštunto savo gimtadienio augo viena, paskui jos įtėviai parvedė į namus penkiametę Betę, kurią jai pristatė kaip seserį. Abi mergytės iš karto pamilo viena kitą ir tik meilė ir prieraišumas padėjo joms išgyventi, kai jų įtėvis prieš ketverius metus žuvo automobilio avarijoje. Po jos mama patyrė paralyžių ir iki mirties liko prikaustyta invalido vežimėlyje. Dėl ilgo lovos režimo jai deformavosi krūtinės ląsta ir, susirgusi plaučių uždegimu, ji prieš du mėnesius mirė.

Greisė liūdnai šyptelėjo.

– Kaip man pranešė Londone gyvenantis jo sekretorius, kuris, kaip žinai, buvo pasikvietęs mane pokalbio ir pasiūlė šį darbą (prieš tai surinkęs duomenis, ar esu patikima, savaime suprantama!), privalėsiu ruošti pusryčius, kuriuos tas žmogus, Rafaelis, kiekvieną rytą septintą valandą nuneš jam į valgomąjį, prieš tai paragavęs pats. Paskui turėsiu laukti, kol ponas Navaras išvyks iš namų, nes tik tada man bus leidžiama juos tvarkyti, bet tik ne jo darbo kabinetą (į jį niekam neleidžiama įeiti), ir laukti jo sugrįžtant vakare. Vakarai bus panašūs vienas į kitą ir, jei negausiu iš Rafaelio kitokių nurodymų, vakarienė turės būti patiekta lygiai aštuntą. Beje, po devintos vakaro galėsiu eiti kur panorėjusi ir aš, savaime suprantama, kasvakar eisiu vis į kitą vakarėlį!

– Tikrai taip ir bus?

– Ne, – Greisė vyptelėjo. – Bet, ko gero, pasipūtėlis ponas Navaras tikrai nenorės, kad po jo namus slankiotų kas iš jo darbuotojų.

Betė sukikeno.

– Šneki taip, lyg jis… brangintų savo vienatvę.

– Turėdamas milijonus, jis turbūt pripratęs gauti viską, ko užsigeidžia, – vargšai neturi jokio pasirinkimo. Gavo puikias rekomendacijas iš paskutinės savo darbovietės, bet susirasti vyriausios konditerės darbą Londone jai nepavyko, nors atkakliai ieškojo net šešias pastarąsias savaites ir visur jai buvo atsakyta tik dėl to, kad ji išvis nedirbo beveik aštuonis mėnesius. Praradusi viltį, Greisė pagaliau užsiregistravo vienoje agentūroje ir jai buvo pasiūlytas šis vieno mėnesio bandomasis darbas – tiesa, labai gerai mokamas! – Cezario Navaro namuose Hampšyre.

– Mmm, – sesuo išsišiepė, – bet užtat tau bus skirtas atskiras namelis, kuriame gyvensi.

– Veikiau tik todėl, kad nesimaišyčiau ponui Navarui po kojomis, – liūdnai pasakė Greisė.

– Nenusimink, sesut, kurį savaitgalį atvažiuosiu ir dvi dienas galėsime praleisti kartu, – paguodė Betė.

– Kol atvažiuosi, man vienai bus labai liūdna! – ji kimiai nusijuokė ir atsisveikindama apkabino Betę. – Tikiuosi, kad paskambinsi man, jei pasiilgsi?..

– Lauksiu ir tavo skambučių… gali skambinti nors kasdien! – Betė buvo nusiminusi.

Važiuodama automobiliu į Hampšyrą, Greisė visą kelią galvojo apie keistus būsimo darbdavio reikalavimus. Žinoma, Cezario Navaro vardą buvo girdėjusi – visi žinojo multimilijonierių verslininką iš Argentinos, maždaug trisdešimties metų amžiaus, kuriam priklausė ne tik namai beveik visose didžiųjų šalių sostinėse, bet ir pusė viso pasaulio verslo. Na, gal ne pusė, bet ketvirtis tai tikrai!

Jis valdė aukštųjų technologijų verslą, svarbiausias žiniasklaidos priemones, oro linijas, viešbučius, vynuogynus – tas vyras buvo apžiojęs tiek daug, kad Greisė klausė savęs, ar jis, šitiek dirbdamas, turi laiko kitkam.

Gal iš tikrųjų neturi?

Dvi dienas teko laukti pakvietimo į antrąjį pokalbį (per kurias, savaime suprantama, buvo tikrinamas jos patikimumas!), tad ji panaršė internete, kad daugiau sužinotų apie paslaptingąjį poną Navarą.

Tiesą sakant, atsiskyrėlio vardas jam tiktų geriau, pagalvojo ji, aptikusi apie jį labai nedaug informacijos: amžius – trisdešimt treji, pirmas vaikas iš dviejų, gimė turtingoje amerikietės ir argentiniečio šeimoje, tėvams išsiskyrus, gyveno tėvo gimtinėje, baigęs Harvardo universitetą, būdamas dvidešimt trejų jau turėjo savo verslą.

Verslo imperija klesti, tad Navarui tenka daug keliauti asmeniniu lėktuvu arba sraigtasparniu ir apsistoti jam priklausančiuose namuose, kurių turi visuose pasaulio kampeliuose.

Tinklalapyje ji aptiko keletą jo jaunystės nuotraukų – jo būta įspūdingai gražaus jaunuolio. Jau tada veido bruožai buvo kaip tikro aristokrato – skvarbios akys, iškilūs skruostikauliai, dailios lūpos, taisyklingas žandikaulis ir ryžtingas smakras. Tačiau visose nuotraukose veidas niūrus ir be šypsenos.

Buvo dvi nuotraukos, kai jis fotografavosi jau būdamas suaugęs – viena, be jokios abejonės, daryta jam specialiai pozuojant, kitoje jis nufotografuotas iš toliau, kai išlipęs iš savo lėktuvo eina prie sraigtasparnio kažkokiame privačiame aerodrome, abiejose nuotraukose buvo nepaprastai žavus, bet dar labiau paniuręs.

Už kitą, šalia jo skalda dengtu keliu einantį vyrą, taip pat tamsiaplaukį, jis buvo keliais centimetrais aukštesnis, tamsus jo kostiumas dar labiau išryškino raumeningų pečių platumą ir liauną liemenį, tamsūs, ilgoki plaukai susitaršę (gal dėl to buvo kaltas sraigtasparnio sukeltas vėjas?), veidas išlaikęs tuos pačius šiurkštokus aristokratiškus bruožus, tamsias skvarbias akis ir tokius pat tamsius antakius.

Žinodama, kad jis nepaprastai turtingas, be to, dar ir dailus, Greisė stebėjosi, kad nėra nuotraukų, kuriose būsimasis jos šeimininkas būtų parodytas kaip didžiausias planetos švaistūnas, kas vakarą už parankės vedantis vis kitą gražuolę, nakvojančią, žinoma, jo lovoje, ir nusprendė, kad jis, saugodamas asmeninį gyvenimą, kartais net perlenkia lazdą.

O gal…

Gal yra priežastis, kodėl Cezaris Navaras nenori fotografuotis su gražiomis moterimis? Gal dėl tos pačios priežasties jis ir savo gyvenimą slepia nuo pašalinių akių? Gal šis tamsiaplaukis vyras, lipantis į sraigtasparnį kartu su juo, nėra tik vienas jo sekretorių, kaip manė Greisė?

Kokia gėda: nepaprastai turtingas, vis dar nevedęs, dailus ir išvaizdus trisdešimtmetis, galintis užkariauti bet kurios moters širdį – ir visa tai skirta kažkokiam vyriškiui!

Greisė nusijuokė iš tokių savo minčių, bet netrukus suraukė kaktą – laikydamasi Kevino Madoko nurodymų, ji privažiavo prie kelio į sodybą, kur mažiausiai mėnesį gyvens ir dirbs.

Sklypą juosė maždaug pusketvirto metro aukščio siena, kurioje buvo įtaisyti didžiuliai plieniniai vartai, prie jų iš abiejų pusių stovėjo po tvirtą vyrą vienodais juodais kostiumais ir kareiviškai trumpai kirptais plaukais, kurie budriai stebėjo aplinką, paslėpę akis po juodais saulės akiniais, nors tą rugsėjo dieną dangus buvo apniukęs ir be saulės!

Greisei sustabdžius automobilį, vienas vyras priėjo arčiau ir ji nuleido langą.

– Greisė Bleik?

– E… taip, – nedrąsiai pasakė, maloniai nustebusi, kad jos laukia, bet šiek tiek sunerimusi dėl tokios griežtos apsaugos. Vakar Kevinas Madokas telefonu užtikrino, kad jos argentinietis darbdavys į Angliją grįš tik kitą dieną.

Apkūnus sargybinis, patikrinęs užpakalinę automobilio sėdynę, santūriai linktelėjo.

– Gal galėčiau užmesti akį į bagažinę?..

– Į bagažinę?..

– Jei neprieštaraujate, – jis pasitraukė į šoną, kad Greisė galėtų išlipti ir ją atidaryti. Apsaugininkas patikrino ir jos krepšius, paskui nusisukęs tyliai kažką pasakė į nedidelį radijo imtuvą, pritvirtintą prie jo švarko atlapo, ir netrukus didžiuliai metaliniai vartai pamažu ėmė vertis.

– Pirmas posūkis į dešinę ir privažiuosite prie savo namelio, – trumpai paaiškino jis Greisei ir nuėjo atgal į savo postą prie vartų, pasirengęs budriai juos saugoti.

Greisė pavažiavo pirmyn, bet privažiavusi prie jo stabtelėjo.

– Ė… ar tiesa, kad ponas Navaras grįš tik rytoj? – būtų jaukiau, jei naujasis darbdavys dar nebūtų grįžęs.

Jis stipriai sučiaupė lūpas.

– Taip.

– Ak, – ji sumišo ir susiraukė. – Ar čia viskas saugoma ir tada, kai jo nebūna namie?

– Taip.

– Šit kaip, – burbtelėjo, jausdama veriantį ledinį žvilgsnį iš po saulės akinių. – Ką gi. Ačiū.

– Pirmas posūkis į dešinę, – priminė jis ir vėl įbedė žvilgsnį į priekį.

Greisė, važiuodama keliu, pro užpakalinio vaizdo veidrodėlį matė, kaip pamažu užsivėrė vartai, ir ją nusmelkė nerimas. Įtarė, kad, važiuojant medžiais apsodinta alėja ir pasukus į dešinę prie namo, kuris, pasak Kevino, bus jos namai mažiausiai mėnesį, ji buvo filmuojama kamerų, nors jų nebuvo matyti.

Buvo pripratusi nesivaržyti ir visada elgėsi taip, kaip norėjo, tad ėmė abejoti, ar sugebės šitaip saugomame kalėjime išbūti ilgiau negu sutartą bandomąjį laiką…

– Man tavo pasiteisinimai nerūpi, Kevinai, – nekantriai pasakė Cezaris kitą dieną, ryžtingai žengdamas erdviu savo namų koridoriumi. Skrisdamas iš Buenos Airių visą laiką dirbo ir buvo šiek tiek pavargęs, nenusiteikęs klausytis samprotavimų apie sandorio, dėl kurio specialiai buvo nuvykęs į Angliją, galimas nesėkmes. – Jeigu Dreifukas nenori… O kas čia?

Jis stabtelėjo priešais vidury koridoriaus stovintį stalelį.

Pažvelgęs į dekoratyvinę vazą su gėlėmis, Kevinas suraukė nosį.

– Gal… lelijos?

Cezaris sukando dantis.

– Kai baigsime šnekėti, tučtuojau jas pašalink, – ir nuėjo koridoriumi toliau link savo kabineto.

– Klausau, – vyrui užteko proto neklausti, kodėl turėtų tai padaryti, jis tiesiog nusekė paskui Navarą.

Cezaris patogiai įsitaisė už savo raudonmedžio darbo stalo ir įsmeigė į jaunuolį nedraugišką žvilgsnį.

– Regis, aiškiai pasakiau, kad šiuose namuose neturi būti jokių gėlių?

Kevino veide pasirodė vypsnys.

– Atleiskite. Pamiršau pranešti panelei Bleik…

Tamsus Cezario antakis pakilo aukštyn.

– Naująjai namų šeimininkei?

– Ponia Deivis išėjo…

– Žinau, kad išėjo. Tikiuosi, išrašiau jai užmokesčio čekį, – lūpų kampučiai juokingai virptelėjo.

– Taip, išrašėte, – patvirtino Kevinas, jam buvo pavesta įteikti tą čekį. – O ponios Bleik bylą, savaime suprantama, nusiunčiau Rafaeliui patikrinti.

– Savaime suprantama, – trumpai linktelėjo Cezaris. – Gal turite jos kopiją?

– Žinoma, – Kevinas atvertė aplanką ir išėmęs dokumentus kyštelėjo jam. – Gal kiek per jauna, bet turi geras rekomendacijas, o mūsų apsauga, kaip minėjau, ją nuodugniai patikrino.

Cezaris atsivertė bylą ir pamatęs, kad Greisei Bleik tik dvidešimt šešeri, pakėlė antakius aukštyn.

– Sakai, per jauna? – klausiamai pažiūrėjo į Keviną.

Kevinas sutriko.

– Jos rekomendacijos buvo puikios.

– Jau sakei… – Cezaris atsilošė ir prisimerkęs pasižiūrėjo į jaunuolį. – Gal ji dar ir graži?

Kevinas nuraudo.

– Jei leistumėte, galėčiau pasakyti, kokį ji man padarė įspūdį…

– Vadinasi, graži, – nusišaipė Cezaris, tęsdamas žodžius. – Šiuos aštuonis mėnesius ji, regis, niekur nedirbo?.. – pridūrė, trumpai dar kartą žvilgtelėjęs į bylą.

– Ne. Matote, jos motina sunkiai susirgo ir ji metė darbą, kad galėtų ją slaugyti…

– Asmeninis jos gyvenimas manęs nedomina, Kevinai, – jo skruostikaulis nervingai sutrūkčiojo.

– Tenorėjau paaiškinti… Taip, jūsų nedomina, – Cezaris nenuleido nuo jo akių, tad vyrukas linktelėjo galva. – Kai baigsime, iškart pasakysiu jai apie gėles.

– Žiūrėk, nepamiršk, – vis dar stipriai sukandęs dantis, Cezaris užvertė panelės Bleik bylą ir atidėjo ją į šalį, ketindamas vėliau pastudijuoti atidžiau.

Greisei bebaigiant ruošti Cezario Navaro pietums skirtą desertą, į virtuvę įžengė Kevinas Madokas.

– Džiaugiuosi, kad atėjai, Kevinai, – šiltai pasisveikino Greisė.

Prieš penkiolika minučių išgirdusi atskrendant sraigtasparnį, tikėjosi, kad kartu su ponu Navaru atskris ir Kevinas. Ji buvo nuolat sekama savo postuose budinčių apsaugos vyrų akių, kurias šie slėpė po saulės akiniais, arba kamerų, kurių buvo prikaišiota tiek name, tiek ir lauke, todėl, jos manymu, Kevinas čia buvo vienintelis normalus žmogus.

Jai gyventi paskirtas namas buvo neįtikėtinai puikus, netgi prabangus, bet pagrindinis namas, ypač jo interjeras, gniaužė kvapą – dailūs senoviniai baldai, daug skulptūrų, puošnios lubos, žėrintys sietynai, pilkos spalvos šilkiniais apmušalais dengtas sienas puošė gražūs paveikslai, žinoma, originalūs!

O jau virtuvė!

Nors skirtinguose šios patalpos kampuose įtaisytos dvi stebėjimo kameros, o įeiti į jas buvo galima tik surinkus atitinkamą durų kodą, nebuvo galima nesižavėti švelnių spalvų ąžuoliniais virtuvės baldais, dvelkiančiais senove, bet kartu, didžiuliam vyriausiojo virėjo pasitenkinimui, virtuvė buvo sumaniai įrengta ir patogi ruošti namo savininkui prabangius aukščiausios kokybės valgius.

Tačiau Greisė nesitikėjo, kad išeiti iš namo ar grįžti į jį gali būti taip sunku. Patyrė tikrą košmarą, kai iš ryto nutarė apsipirkti artimiausiame miestelyje. Apsauga ją patikrino išvykstant, sugrįžus jos automobilis pro vartus buvo įleistas tik po to, kai pirkinių krepšiai buvo nuodugniai patikrinti to paties vakarykščio apsaugininko, kuris vis tik teikėsi pasakyti jai savo vardą.

Arba Navaras išties sirgo paranoja, arba turėjo rimtų priešų. Nei viena, nei kita Greisei nepatiko.

Po dvidešimt keturių valandų šiame auksiniame narvelyje pamačiusi paprastais drabužiais vilkintį Keviną Madoką, trumpai kirptus jo šviesius plaukus ir protingas mėlynas akis, pasijuto lyg įkvėpusi gryno oro gurkšnį.

– Skaniai kvepia, – tarė jis, pritariamai linkčiodamas galva.

Greisė irgi jam linktelėjo. Ji vilkėjo įprastais darbo drabužiais: krakmolyta balta palaidine ir į apačią siaurėjančiu juodu sijonu iki kelių, ilgi juodi plaukai buvo sušukuoti aukštyn ir surišti į arklio uodegą, kad nemaišytų ruošiant valgį.

– Morkų sriuba ir keptas jūrų ešerys su šviežių bulvių koše ir daržovėmis. O desertui…

Žvilgtelėjęs į šokolado putėsius, kurių paviršių, jam įėjus į virtuvę, Greisė puošė tamsaus ir balto šokolado ratilais, Kevinas atsiduso ir suraukė nosį.

Pamačiusi tokį jo veidą, ji sumišo.

– Ponas Navaras nemėgsta šokolado?

– Ponas Navaras nevalgo deserto.

Ji išpūtė akis.

– Kaip? Jokio deserto?

– Jokio.

– Bet specialiai mokiausi konditerijos!

– Žinau, – Kevinas gūžtelėjo, – bet prieš tai baigėte aukščiausios klasės kulinarijos kursus Paryžiuje.

– Tai nereiškia, kad… – supratusi, kad protestuoti neverta, Greisė nutilo, jai reikėjo šio darbo ir jeigu Cezaris Navaras nevalgo deserto, vadinasi, jis jo nevalgo. – Ar yra dar patiekalų, kurių ponas Navaras nemėgsta? – ji paėmė stiklinį dubenį su šokoladiniais putėsiais ir įdėjo į šaldytuvą.

– Nesakiau, kad jis nemėgsta deserto, jis jo tiesiog nevalgo, – liūdnai tarė Kevinas, tęsdamas žodžius.

– Matyt, bijo sustorėti kaip visi pusamžiai vyrai… Atleiskite, man nereikėjo šito sakyti, – atsiduso Greisė.

– Taip, nereikėjo, – pritarė Kevinas. – Bet jeigu apie tai prakalbome, jam nepatiko, kai koridoriuje prie durų pamatė gėles. Bet čia dar viena mano klaida. – Jis vyptelėjo. – Kai atėjau dirbti ponui Navarui, jau radau ponią Deivis, kuri žinojo jo keist… jo pomėgius. Apie juos turėjau jums papasakoti per mūsų antrąjį pokalbį, – jis greitai ištaisė savo klaidą.

Greisė suraukė kaktą ir pasižiūrėjo į Keviną.

– Jam nepatinka lelijos?

– Ne.

– O kokios gėlės jam patinka?

– Jokios.

Ji sumirksėjo.

– Ar jis joms alergiškas? Gal serga šienlige? – ji žinojo, kad liga baisi… jautri žiedadulkėms jos sesuo Betė siaubingai kentėdavo nuo šienligės kiekvieną pavasarį prieš prasidedant vasarai ir dar kartą rudenį, augalams nužydėjus.

– Kiek žinau, ne.

Greisė sutrikusi palingavo galva.

– Tuomet kodėl jis nenori, kad namuose būtų gėlių? – Rausvos lelijos, kai šiandien iš ryto merkė jas, tokias gražias, ilgais kotais, į vazą, skleidė dievišką kvapą.

Kevinas trūktelėjo pečiais.

– Iš patirties žinau, kad pono Navaro įsakymus reikia vykdyti.

– Jei jis liepia šokti, jums rūpi tik viena: ar aukštai, tiesa? – pamėgino atspėti Greisė.

Kevinas kreivai šyptelėjo ir sukikeno.

– Taip, tiesa ir viskas tuo pasakyta.

– Vadinasi, jis norėtų, kad išneščiau gėles iš koridoriaus?

– Taip.

– Gerai, išnešiu, – gūžtelėjo ji.

Kevinas su palengvėjimu atsiduso.

– Nepaisant šių kelių nesusipratimų, ar jau apsipratote?

Vis dėlto jai čia nepatiko. O dabar, kai grįžus Cezariui Navarui paaiškėjo, kad bus dar daugiau apribojimų, pradėjo abejoti, ar apskritai galės šiuose namuose gyventi.

Greisė taip ir nesuprato, kam reikia tokių keistų taisyklių, su kuriomis buvo supažindinta dar iki atvykimo, ir tokios stiprios apsaugos, su kuria susidūrė jau atvykusi, o dabar trikdė dar ir tai, kad visur buvo justi grįžusio Cezario Navaro dvasia. Niūri ir slogi nuotaika apėmė visus namus. Kevinas Madokas taip pat buvo labiau įsitempęs ir ne toks malonus kaip tada, kai jie du kartus buvo susitikę pasikalbėti ar kai vakar bendravo telefonu, o Rodnis ir kiti apsaugininkai, grįžus jų viršininkui, tapo dar budresni.

Kaip žmonės ištveria tokį gyvenimą? Kodėl Cezaris Navaras jį tokį pasirinko? Visą laiką saugomas, tarsi stikliniame gaubte, atskirtas nuo tikro gyvenimo? Greisė to nesuprato, bet tikrai žinojo, kad šitaip nenorėtų. Atsisakytų, net jei už tai jai siūlytų didžiulius turtus ar garbę!

Ji meiliai ir draugiškai nusišypsojo Kevinui.

– Mano namukas labai mielas, o ši virtuvė tiesiog nuostabi, – ji su pasitenkinimu apsidairė aplink.

– Džiaugiuosi, – jis linktelėjo, patenkintas jos atsakymu. – Netrukus ateis Rafaelis patikrinti ponui Navarui skirtų pietų patiekalų. – Jis pažvelgė į rankinį laikrodį ir atsitiesė. – Man jau laikas eiti.

– Kai ponas Navaras grįžta, jūs apsistojate kitur? – paklausė Greisė, neslėpdama, kad yra nusiminusi.

Kevinas susigūžė.

– Šiame name gyvena tik ponas Navaras ir Rafaelis.

Ponas Navaras ir Rafaelis?

– Maždaug metro devyniasdešimties, raumeningas trisdešimtmetis tamsiais plaukais ir mėlynomis akimis – ar toks yra Rafaelis? – paklausė prisiminusi nuotraukoje matytą vyrą šalia Navaro.

– Taip, toks, – patvirtino Kevinas linksmai. – Iš kur ži?.. O štai ir jis… – jis pasisuko į virtuvėn atėjusį vyrą.

Taip, čia buvo tas pats tamsiaplaukis.

Ponas Navaras ir Rafaelis.

Gal Greisės pamąstymai šia tema vis dėlto nebuvo laužti iš piršto?

Ką gi, ji paprastai vadovavosi taisykle, kad reikia gyventi ir leisti tai daryti kitiems. Dvi geriausios jos Paryžiaus draugės gyveno kaip pora. Tiesą sakant, kartu gyvena iki šiol, bet kai Greisė grįžta į Angliją, visos trys susitinka paplepėti.

Sužinoti daugiau apie Rafaelį ar jos darbdavį Greisei nepavyko, nes Kevinas, pristatęs juos vienas kitam, pasišalino.

Rafaelis visą valandą vaikščiojo iš virtuvės į valgomąjį pirmyn ir atgal, nešiodamas Cezariui patiekalus, nutaisęs rimtą veidą, o kai Greisė kelis kartus pamėgino užmegzti su juo pokalbį, užuot jai atsakęs, kažką nepatenkintas sumurmėjo.

Kai pagaliau Rafaelis paėmė sidabrinį padėklą, ant kurio Greisė padėjo puodelį stiprios juodos kavos (savaime suprantama, paties Navaro atsivežtos iš Argentinos!), ji pasijuto nuvargusi, nes visą dieną dirbo, be to, daug jėgų kainavo ir jos pastangos įtraukti nešnekų Rafaelį į pokalbį. Šiaip ar taip, ji net neprieštaravo, kai Rafaelis, trumpai pasakęs, kad šį vakarą ji jau laisva, išėjo su kavos padėklu iš virtuvės.

Per daug pavargusi, kad iš karto išeitų iš virtuvės, Greisė prisėdo ant vienos iš keturių kėdžių, stovėjusių aplink šviesiu marmuru dengtą pusryčių baro stalą. Jei ir kitos dienos bus tokios sunkios ir įtemptos kaip ši, kažin ar ištemps bandomąjį laikotarpį. Nors užmokestis buvo geras ir jai labai reikalingas!