Читать книгу Negali tiesiog išeiti - Catherine Mann - Страница 1

Monte Karlas, Casino de la Méditerranée.

Tikriausiai ne kasdien moteris ant ruletės pastato savo sužadėtuvių žiedą su penkių karatų geltonuoju deimantu. Tačiau Džeinei Hjugs tai buvo vienintelis būdas grąžinti brangakmenį kiaulei savo vyrui.

Ji palikinėjo Konradui žinutes prašydama susisiekti su jos advokatu. Konradas nekreipė į jas dėmesio. Džeinės advokatas bergždžiai mėgino susisiekti su jo teisininku. Skyrybų dokumentai buvo pristatyti Konrado sekretorei, kuriai buvo nurodyta nieku gyvu jų nepriimti.

Skindamasi kelią pro lošėjų minią Džeinė delne gniaužė prieš septynerius metus Konrado įteiktą sužadėtuvių žiedą. Kadangi Casino de la Méditerranée priklausė jam, jai pralaimėjus žiedas turėjo patekti į jo rankas. Viskas arba nieko. Turi pralaimėti, kad laimėtum. Ji tik norėjo atsikratyti širdgėlos ir pradėti gyvenimą iš naujo.

Džeinė pastatė žiedą ant raudono aksominio langelio pažymėto skaičiumi dvylika. Jų skyrybų metinės turėjo būti sausio dvyliktą, kitą savaitę. Iš septynerių santuokos metų trejus gyveno atskirai. Konradas turi su tuo susitaikyti, kad abu galėtų gyventi toliau.

Nuo skliautuotų lubų atsklido gerai pažįstami garsai, skimbčiojimas ir juokas, jaudulio klyksmas, sumišęs su pralaimėtojų atodūsiais. Šias freskomis ištapytas sienas ji vadino namais ketverius metus, kai juodu gyveno kaip vyras ir žmona. Nors dabar čia jautėsi laisvai, užaugo daug žemiškesniuose namuose Majamyje. Tėvas odontologas, tad gyveno jie labai patogiai. Žinoma, viskas būtų buvę daug geriau, jei tėvas nebūtų slapstęs dvigubo gyvenimo.

Visgi jos tėvų finansai niekada neprilygo jos vyro.

Džeinės žiedas – vienetinis Van Cleef & Arpels kūrinys, kuris buvo tarsi iš pasakos.

Pelenė pabėgo. Stiklinė Džeinės kurpaitė sudužo kartu su širdimi. Žavusis princas buvo netikras. Ji pati atsakinga už savo likimą ir gyvenimą.

Linktelėjusi krupjė stumtelėjo žiedą į priekį ant dvylikto raudonojo langelio vidurio. Kazino darbuotojas pasitaisė kaklaraištį ir susiraukė, dirstelėjo jai per petį įspėdamas antrą kartą ir…

Konradas.

Net neatsisukusi jautė, kad jis šalia. Nesąžininga – net tris metus gyvenus atskirai, tiek nesimačius jos kūnas vis dar jį pažino. Norėjo jo. Odą po kreminio šilko suknia ėmė dilgčioti, o mintis užplūdo prisiminimai apie savaitgalį, kai juodu mylėjosi pro atviras balkono duris dvelkiant lengvam brizui.

Dar neišgirdus balso Džeinės ausį pasiekė Konrado kvapas.

– Žetonų galima įsigyti ten, kairėje, mon amour.

Mano meilė.

Vargu. Labiau jo nuosavybė.

– O skyrybų dokumentus galima paimti iš mano advokato.

– Kaip galiu norėti skirtis, kai atrodai taip, jog galėtum pasiglemžti žmogaus sielą? – Jis žengė dar arčiau ir jos gyslomis ėmė plūsti su geismu sumišęs pyktis.

Džeinė atsisuko į jį.

Kaip ir reikėjo tikėtis, vien jį pamačius sutraukė skrandį. Džeinė nekentė tokios savo kūno reakcijos. Kodėl, kodėl, kodėl jos protas ir hormonai negali veikti išvien?

Jo varno juodumo plaukai blizgėjo po didžiuliais krištoliniais sietynais. Džeinė puikiai prisiminė, kokie jie švelnūs. Daugybę naktų stebėjo, kaip jis miega, ir glostė jo plaukus. Kai būdavo užsimerkęs, kavos tamsumo žvilgsnis negalėjo paveikti jos sprendimų. Jis mažai miegodavo, tad ji brangino tas retas progas, kai galėdavo jį stebėti.

Kur tik eidavo Konradas Hjugsas, jį visada lydėdavo moterų žvilgsniai ir šnabždesiai. Net dabar jos nesistengė nuslėpti, kad nužiūrinėja jį. Apsivilkęs smokingą – ar net džinsus ir marškinėlius – atrodė nežemiškai gražus. Nors buvo šimtaprocentinis amerikietis iš Niujorko, atrodė egzotiškai kaip italų ar rusų aristokratas iš kitos epochos.

Be to, siaubingai arogantiškas.

Konradas pakėlė nuo aksomo penkių karatų deimantą. Jos pergalė truko tik sekundę. Tada įspraudė žiedą jai į delną; vėsus akmuo buvo sušilęs nuo jo rankos.

– Konradai, – užsiplieskė traukdamasi.

– Džeine, – atsakė vis dar spausdamas žiedą jai į delną ir vėl atsistojo visai šalia. – Tai tikrai ne geriausia vieta susitaikyti.

Jis pradėjo eiti, o kadangi vis dar laikė jos ranką, Džeinei neliko kito pasirinkimo kaip tik grūstis pro murmančius žmones ir storas kolonas. Tarp atvykėlių minios buvo keli pažįstami veidai, tačiau ji negalėjo stabtelėti paplepėti ir prie senų draugų bei darbuotojų apsimesti, kad yra laiminga.

Jos vyro kazino buvo elito, net karalių susitikimo vieta. Paskutiniais jos skaičiavimais jam priklausė pustuzinis kazino visame pasaulyje, tačiau Casino de la Méditerranée buvo jo mėgstamiausias – kaip ir pirmieji namai. Konradas buvo užsimojęs prikelti praėjusią epochą, antikvariniai lošimų automatų fasadai ir lošimų stalai slėpė ištobulintus mechanizmus.

Žmonės čia atvykdavo ieškodami tradicijų apsirengę Savile Row smokingais ir vakarinėmis Christian Dior sukniomis. Čia spindėjo deimantai ir kiti brangakmeniai, žinoma, Cartier ar Bvlgari originalai. Jos penkių karatų žiedas buvo įspūdingas, tačiau Casino de la Méditerranée aplinkoje jis nieko nestebino.

Džeinės aukštakulniai vis greičiau kaukšėjo marmurinėmis grindimis. Šitaip beskubant juoda metalo imitacijos rankinė pakibo ant alkūnės.

– Liaukis. Dabar pat.

– Ne, dėkui. – Jis sustojo priešais paauksuotą liftą – savo asmeninį liftą – ir nuspaudė mygtuką.

– Dieve, tu vis dar toks pat sarkastiškas kiaulė, – sumurmėjo sau po nosimi.

– Prakeikimas, – pasakė jis ir uždėjo ranką jai ant pečių. – Pirmą kartą girdžiu tokį apibūdinimą. Ačiū, kad pasakei. Apsvarstysiu.

Džeinė nusipurtė jo ranką.

– Nekilsiu į tavo kambarį.

– Mūsų apartamentus. – Jis ištraukė žiedą jai iš delno ir įmetė į rankinę. – Mūsų namus.

Namus? Vargu. Tačiau ji nesiginčys su juo vestibiulyje, kur gali kas nors klausytis.

– Puiku. Man reikia su tavimi pasikalbėti. Asmeniškai.

Durys atsidarė. Jis parodė liftininkui, kad paliktų juos vienus, įėjo vidun ir užsidarė veidrodinėje erdvėje.

– Vien atnešusi popierius nepriversi manęs jų pasirašyti.

Tą ji jau pastebėjo.

– Juk nenori amžinai likti vedęs ir gyventi atskirai.

– Gal tik norėjau, kad išdrįstum pasikalbėti su manimi akis į akį, o ne per dar vieną pasiuntinuką… – Gilių rudų akių kampučiuose susimetė raukšlelės. – Pasakytum man į akis, kad esi pasirengusi praleisti visą likusį gyvenimą daugiau nė karto neatsigulusi su manimi į tą pačią lovą.

Tą pačią lovą?

Tikrai ne.

Po to, kas nutiko su tėvu, Džeinė negalėjo juo pasitikėti. Ji atsisakė leistis kvailinama ar skaudinama kaip jos motina.

– Turi galvoje dalytis lova, kai grįši po kelių savaičių dingimo. Kalbėjome apie tai milijonus kartų. Negaliu miegoti su vyru, kuris turi paslapčių.

Konradas greitai sustabdė liftą ir atsisuko į ją. Atrodė sutrikęs, šypsena dingo.

– Niekada tau nemelavau.

– Ne, tik dingai, kai nenorėjai atsakyti į klausimą.

Konradas buvo protingas. Pernelyg protingas. Žodžiais žaidė taip pat puikiai kaip ir pinigais. Dar būdamas penkiolikos savo palikimu žaidė akcijų biržoje. Išvijo ne vieną sukčių ir pats vos neatsidūrė kolonijoje. Viską sutvarkė jo šeima. Teisėjas skyrė lankyti karinio pasiruošimo mokyklą, kur jis nė kiek nepasitaisė, tik dar geriau išmoko siekti savo.

Tepadeda jai Dievas, vis dar negalėjo jam atsispirti, todėl visada laikėsi atstumo ir mėgino išsiskirti per atstumą. Paskutinis lašas buvo gąsdinanti mamograma. Jai siaubingai reikėjo Konrado paramos, tačiau negalėjo su juo susisiekti beveik savaitę, ilgiausias septynias dienas savo gyvenime.

Vėliau išaiškėjo, kad pakitimai gerybiniai, tačiau santuoka? Šimtu procentų piktybinė. Iš pagarbos jų santykiams Džeinė laukė, kol jis grįš namo. Davė jam paskutinę progą įrodyti, kad yra sąžiningas, bet jis tik išbėrė tą pačią seną eilutę apie reikalų tvarkymą.

Tą vakarą ji išėjo pasiėmusi tik mažą lagaminėlį. O kad tada būtų sugalvojusi palikti ir žiedus.

Stovėdama intymioje lifto erdvėje, apsupta klasikinės muzikos garsų prisiminė tik tą kartą, kai jis prispaudė ją prie veidrodinės sienos ir juodu mylėjosi, kol ji nebegalėjo galvoti; ką jau kalbėti apie klausimą, kuris sukosi pastarąsias dvi savaites.

Jis vis dar tylėjo.

– Na, Konradai? Neturi, ką pasakyti?

– Problema ne aš, o tai, kad tu nemoki pasitikėti. – Jo pirštai perbėgo juodu rankinės dirželiu ir paslinko jį į vietą. – Aš ne tavo tėvas.

Jo žodžiai aistros likučius pavertė pykčiu ir skausmu.

– Tai smūgis žemiau juosmens.

– Ar klystu?

Jis stovėjo vos už colio, taip arti, kad vietoje šitų aiškinimųsi galėjo pasibučiuoti. Pajutusi jo kvapą Džeinė žengė arčiau, pilve juto kone skausmingą norą pajusti jo lūpas. Trauka buvo tokia stipri, kad prireikė visų jėgų nepasiduoti.

– Jei tu toks teisingas, gal nori įrodyti, kad esi kitoks nei tavo tėvas?

Kai būdamas paauglys Konradas buvo suimtas, laikraščiuose pasirodė antraštės Koks tėvas, toks ir sūnus. Sukčių tėvelį nuo bausmės už tokius pačius nusikaltimus kaip ir Konradą išgelbėjo tas pats brangiai kainuojantis advokatas. Giliai širdyje Džeinė žinojo, kad jos vyras ne toks kaip jo tėvas. Konradas įsilaužė į Volstryto kompanijas tik tam, kad įduotų tokius sukčius kaip jo tėvas. Ji tai žinojo… tačiau išsisukinėjimai, tvyranti įtampa… negalėjo taip gyventi.

Džeinė įkišo ranką į didelę rankinę ir ištraukė pluoštą popierių.

– Štai, nereikės keliauti pas advokatą.

Džeinė įdavė juos jam į glėbį ir nuspaudė savo aukšto mygtuką, nes negalėjo pakelti minties apie nakvynę jų senuosiuose apartamentuose, kuriuos ženklino tiek prisiminimų ir meilės.

– Konradai, tiesiog galvok, kad tave aptarnauja. Nesijaudink dėl žiedo. Aš jį parduosiu, o pinigus paaukosiu labdarai. Iš tavęs man reikia tik parašo.

Lifto durys atsidarė jos aukšte – ne jo, ne jų senųjų apartamentų, o prie kambario, kurį užsisakė kita pavarde. Iškėlusi galvą Džeinė žengė ant koridoriaus kilimo.

Ji paliko Konradą stengdamasi nekreipti dėmesio į tai, kad jis vis dar turėjo galią dar kartą sudaužyti jos širdį.

***

Iki trisdešimt dvejų Konradas sukaupė didžiulius turtus, tačiau šiąnakt pagaliau gavo aukso puodą, didžiausią laimėjimą per pastaruosius trejus metus – jis gavo progą atsisveikinti su Džeine. Pagaliau ji nesivaidens jo sapnuose visą likusį gyvenimą.

Konradas pasuko į kazino vestibiulį pasiryžęs atgauti savitvardą. Kai tik pastebėjo Džeinę, patrauktas jos šviesių, į kuodą sukeltų plaukų spindesio ir pažįstamo kaklo linkio, paliko kelis šimtus svečių ir karališkąjį įpėdinį. Pasikalbėti su Džeine buvo svarbiau už viską.

Rasti ją statančią žiedą ant raudono dvyliktojo langelio nebuvo labai malonu, tačiau kai ji palinko prie jo, kai sužibo dangaus žydrumo akys… Ne, tai dar nebaigta – nepaisant skyrybų dokumentų, kuriuos prispaudė jam prie krūtinės.

Šiandien ji vėl po jo stogu. Konradas sulankstė dokumentus ir įsikišo į smokingo kišenę. Einant pro barą barmenas linktelėjo į paskutinę žalvarinę kėdę ir pažįstamą nuolatinį lankytoją.

Prakeikimas. Jo čia mažiausiai trūko, tačiau negalėjo ignoruoti pulkininko Džono Salvatorės, buvusio mokyklos direktoriaus ir kontakto Interpole. Būtent darbas su Interpolu atitolino jį nuo Džeinės, apie kurį jai geriau nežinoti dėl savo pačios saugumo. Dėl savo turtų ir įtakos Konradas galėjo lengvai pasiekti galingųjų ratą. Kai Interpolui prireikė žmogaus, jie rinkosi iš Džono Salvatorės vadovaujamų operatyvininkų ir taip sutaupė mėnesius, per kuriuos būtų rengę priedangą esamam agentui. Paprastai Salvatorė jį pakviesdavo tik kartą ar du per metus. Jei bendrautų su Konradu per dažnai, išduotų jį.

Dingimo savaičių priežastis, dėl kurių Džeinė taip siusdavo.

Dalis jo suprato, kad turėjo papasakoti jai apie savo antrą darbą. Jam buvo leista papasakoti žmonai esmę, tik ne smulkmenas. Tačiau kita jo pusė troško jos pasitikėjimo – jis ne toks kaip jo nusikaltėlis tėvas ir ne palaidūnas šunsnukis.

Pulkininkas sveikindamasis kilstelėjo stiklą viskio.

– Kažkas pametė galvą.

Konradas atsisėdo šalia pulkininko net nemėgindamas neigti Salvatorės užuominos.

– Džeinė galėjo tave pamatyti.

Jei pulkininkas čia, turi būti ir priežastis, susijusi su darbu. Per pastaruosius trejus metus mėgindamas užpildyti gyvenimo tuštumą Konradas ėmėsi ne vienos Interpolo misijos, tačiau tik ne dabar.

– Tuomet ji pamanytų, kad mokyklos direktorius atvyko pasisveikinti, nes atkeliavau į kito mokinio koncertą Rivjeroje. – Salvatorė vilkėjo įprastą pilką kostiumą ir ryšėjo raudoną kaklaraištį. Jį gaubė ramybė.

– Dabar ne pats geriausias laikas. – Kai be jokio įspėjimo pasirodė Džeinė, jo pasaulis apvirto aukštyn kojomis.

– Tik noriu pristatyti kelis popierius. – Jis pastūmė užšifruotą kompaktinį diską. – Po mūsų paskutinių… pastangų.

Pastangos – suklastota Žutovo valiutos byla, kuri buvo baigta prieš mėnesį.

Jei Konradas būtų galvojęs smegenimis, o ne kitu galu, būtų iškart supratęs, kad pulkininkas niekada nerizikuotų taip greitai kviesdamas jį į kitą operaciją. Džeinė jau spėjo sujaukti jam protą, o juk praleido su ja mažiau nei valandą.

– Šiandien visi man neša dokumentus, – pasakė Konradas ir patapšnojo smokingo švarką. Sušiugždėję popieriai priminė, kad iki jo santuokos pabaigos trūko tik vieno parašo.

– Šįvakar esi labai populiarus džentelmenas.

– Aš sarkastiškas ir arogantiškas. – Bent jau anot Džeinės, o ji protinga moteris.

– Ir puikiai pažįsti save, – pulkininkas išgėrė savo gėrimą, jo akys stebėjo patalpą. – Visada toks buvai, net akademijoje. Dauguma vaikinų viską neigdavo arba būdavo pernelyg susireikšminę, o tu nuo pat pradžių žinojai savo stipriąsias puses.

Prisiminęs tuos paauglystės metus Konradas pasijuto nejaukiai, buvo nemalonu prisiminti tą akimirką, kai tėvas nužengė nuo Konrado jam pastatyto pjedestalo.

– Ar tik šiaip dalijamės prisiminimais, sere, ar yra kažkas daugiau?

– Žinojai savo stiprybes, tačiau nežinojai silpnybių. – Jis pastūmė krištolinę taurę ir atsistojo. – Džeinė – tavo Achilo kulnas, turi suprasti, kad pats save sunaikinsi.

– Pagalvosiu apie tai. – Karti tiesa dėl pastabos apie Achilo kulną buvo labai skaudi, nes kažkada pats pasakė beveik tą patį iki ausų įsimylėjusiam bičiuliui Trojui.

– Tu kaip visada užsispyręs. – Salvatorė patapšnojo Konradui per petį. – Savaitgalį būsiu mieste, tad poryt galime papietauti, užbaigtume su Žutovu. Labanakt, Konradai.

Pulkininkas ant baro paliko arbatpinigių ir įsimaišęs į minią dingo iš akių Konradui dar nespėjus suprasti, ką jis pasakė. Jis retai klysdavo, dėl Džeinės irgi buvo teisus.

Tačiau labanaktis?

Mažai tikėtina, bet jis turėjo vilties, nes vakaras dar nesibaigė – nuėjusi į savo kambarį Džeinė pamatys, kad jos lagaminas nugabentas į jų apartamentus. Pats laikas perduoti valdžią antram po savęs ir skubėti į apartamentus. Džeinė bus įširdus.

Nuostabus reginys, kurio nevalia praleisti.

***

Po paskutinio arogantiško Konrado poelgio Džeinė buvo pikta kaip velnias. Ji liftu pakilo į senuosius apartamentus. Registratūros darbuotojas be jokių klausimų davė jai įėjimo kortelę. Žinoma, Konradas bus juos įspėjęs – juk perkraustė jos daiktus.

Velniop jį.

Kelionė čia buvo pakankamai sunki, tad norėjo laikytis atstumo ir užsisakė atskirą kambarį. Be apartamentų, kazino turėjo ir kambarius patiems svarbiausiems svečiams. Konradas ant kalvos turėjo ir didesnį viešbutį, bet juk ji neapsistojo jame. Be to, visi žinojo, kad jie gyvena atskirai.

Džeinė surietė kojų pirštus mėgindama atsikratyti įtampos, kad galėtų rasti Konradą.

Ir savo drabužius.

Atsivėrus auksinėms durims ji pamatė tamsų koridorių. Sustingo išvydusi Liudviko šešioliktojo stiliaus kėdes su prieškambario staleliu, kurį taip kruopščiai rinko, ir suprato, kad…

Konradas viską pakeitė. Ji nesitikėjo, kad jai išvykus viskas liks taip pat – na, gerai, gal ir tikėjosi – tačiau nesitikėjo kapitalinio remonto.

Ji žengė į vyro urvą, pilną masyvių odinių baldų, su milžinišku televizoriumi už pasislenkančios aliejinės drobės. Pakeistos net užuolaidos ant didžiulio lango, pro kurį atsivėrė vaizdas į mėnesienos nušviestą Viduržemio jūrą. Storos portjeros atitrauktos, vandenyje kaip spindinčios žvaigždės buvo matyti jachtos. Kaip ir kazino, apartamentai išliko aukščiausios klasės, tačiau neliko jokių moteriškumo ženklų.

Jiems išsiskyrus Konradas viską išdarkė.

Ji ilgus metus kūrė Provanso interjerą, senos elegancijos ir namų šilumos derinį. Ar viską sugriovė iš pykčio? Ar jam tiesiog nerūpėjo? Ji net nesuprato, ar nori žinoti, kas nutiko seniesiems baldams.

Dabar Džeinė tik norėjo pamatyti greitai ex tapsiantį vyrą. Toli ieškoti nereikėjo.

Konradas buvo išsidrėbęs ant milžiniško krėslo su krištoline taure rankoje. Ant raudonmedžio staliuko priešais stovėjo jo mėgstamas Chivas Regal Royal Salute viskio butelis. Kažkada ten stovėjo minkšta sofa, elegantiškas, tačiau tvirtas baldas, ant kurios ne kartą mylėjosi.

Geriau pagalvojus atsikratyti senais baldais atrodė visai protinga.

Džeinė pakabino rankinę ant antikvarinės vyno lentynos. Su kiekvienu piktu žingsniu kulniukai smego į minkštą marokietišką kilimą.

– Kur mano daiktai? Man reikia drabužių.

– Tavo lagaminas mūsų apartamentuose. – Jis nepasijudino, net nesumirksėjo… atrodė, kad jam nuobodu. – Kur dar jis galėtų būti?

– Mano kambaryje. Kaip žinai, užsisakiau atskirą kambarį kitame aukšte.

– Buvau informuotas iškart, kai pasiėmei raktą, – tarė jis ir nurijo paskutinį gėrimo gurkšnį.

– Ir pasiėmei mano daiktus. – Ką jis tikėjosi išlošti tokiais žaidimais?

– Aš juk arogantiškas, pameni? Iškart turėjai žinoti, kas nutiks, kai įsiregistruosi. Kad ir kokia pavarde, personalas atpažins mano žmoną.

Pasąmonėje tikėjosi, kad šis pareiškimas skambės išdidžiai:

– Kvaila buvo tikėtis, kad mano norai bus gerbiami.

– Ir kvaila galvoti, kad nepadarysi man gėdos prieš darbuotojus.

Džeinė pajuto atgailą. Nepaisant to, kas nutiko santuokos pabaigoje, vis tiek jį mylėjo. Pabodo jį skaudinti.

Ji susmuko krėsle priešais, buvo visiškai išsekusi, norėjo tik baigti šitą reikalą, susirasti kokį nors nuobodų, paprastą vyruką ir gyventi toliau.

– Atsiprašau, tu teisus, pasielgiau negražiai.

– Kodėl taip padarei? – paklausė jis, padėjo taurę ir palinko į priekį. – Juk žinai, kad apartamentuose daug vietos.

Net jei jis nenorėjo būti nuoširdus, ji galėjo parodyti pavyzdį.

– Nes bijau likti su tavimi viena.

– Dieve, Džeine. – Jis ištiesė ranką ir nuspaustais pirštais suėmė jos riešą. – Aš tikras šunsnukis, tačiau niekada tavęs nenuskriausčiau.

Tai patvirtino jo švelnus prisilietimas ir kartu praleisti metai – jis susivaldydavo net per karščiausius ginčus. Džeinė troško būti tokia pat rami kaip jis, jokių emocijų. Atiduotų bet ką, kad tik sulaikytų dabar plūstančius jausmus, kurie grasino ją paskandinti.

Ji nuoširdžiai prabilo:

– Ne tai norėjau pasakyti. Bijau, kad neatsispirsiu norui su tavimi permiegoti.