Читать книгу Paslaptingasis suvedžiotojas - Diana Palmer - Страница 1

Harlis Fouleris taip įtemptai stebeilijo į savo darbų sąrašą, kad pakeliui į ūkinių prekių parduotuvę Džeikobsvilyje, Teksase, rėžėsi tiesiai į jauną brunetę. Jis pakėlė galvą ir sutriko – atsitrenkusi į duris mergina pervėrė jį nuožmiu žvilgsniu.

– Esu girdėjusi, kad vyrai pasineria į darbą visa galva, bet to jau per daug, – tarė nenuleisdama iškalbingo žvilgsnio.

Vienu rankos judesiu ji pasitaisė trumpučius juodus plaukus ir pasičiupinėjo tą vietą, kuria trinktelėjo į duris. Jos ryškiai melsvos akys susmigo į jo blyškiai žydras. Mergina atkreipė dėmesį į šviesiai rusvų jo plaukų kupetą, ant kurios buvo užsimaukšlinęs beisbolo kepuraitę. Vyriškas atrodė labai patrauklus.

– Visai nesu pasinėręs į darbą, – atžagariai atšovė jis. – Tiesą sakant, su malonumu grįžčiau prie darbų, bet privalau apsipirkti.

– Šiaip ar taip, tai nepaaiškina, kodėl jūs daužote moteris durimis, ar ne? – mąsliai nutęsė nepažįstamoji.

Jis žybtelėjo akimis.

– Aš netrenkiau į jus durimis, tai jūs į mane atsitrenkėte.

– Netiesa. Jūs taip įtemptai apžiūrinėjote lapą savo rankose, kad nebūtumėte pastebėjęs net atbildančio traukinio.

Ji įsmeigė akis į sąrašą vyro rankoje.

– Žirklės genėti? Dveji grėbliai? – Ji tvirtai suspaudė lūpas, bet šelmiškame žvilgsnyje švystelėjo išdavikiška šypsenėlė. – Regis, esate sodininkas, – pridūrė žvelgdama į žemėtus batus ir beisbolo kepuraitę.

Vyriškis suraukė antakius.

– Aš ne sodininkas, – atrėžė pasipiktinęs. – Esu kaubojus.

– Negali būti!

– Kaip sakėte?

– Neturite arklio, o ant galvos nematau kaubojiškos skrybėlės. Be to, neavite kaubojų batų, – tarė žvelgdama į jo batus.

Jis niūrai dėbtelėjo.

– Ar jūs ką tik pabėgote iš ligoninės?

– Nesu buvusi ligoninėje, – atšovė ji išdidžiai. – Mano idiosinkrazija [Idiosinkrazija [idio… + gr. synkrasis – sumaišymas] – individualios suvokimo, mąstymo ir reagavimo ypatybės, pasireiškiančios labai neigiamu nusistatymu arba nepakantumu tam tikriems asmenims, gyvensenai, daiktams, dirgikliams, pažiūroms. (Čia ir toliau – vert. pastabos.)] tokia unikali, kad dar nesukurtas toks aparatas, kuriuo galima ją išmatuoti. Ką jau kalbėti apie varganą psichoanalizę! – Ji turėjo galvoje tradicinę psichologiją, naudojamą psichikos sutrikimams nustatyti. Vyriškis net nenutuokė, apie ką ji čia kalba.

– Gal tuomet padainuotumėte?

Pašnekovas atrodė it kampan užspeistas žvėrelis.

– Kodėl turėčiau dainuoti?

– Juk kaubojai dainuoja. Skaičiau apie tai knygoje.

– Jūs mokate skaityti? – nusistebėjo jis.

– Kodėl manote, kad nemoku? – atšovė mergina.

Tylomis jis mostelėjo į ženklą ant parduotuvės durų, kuriame aiškiai didelėmis raidėmis buvo parašyta: TRAUKTI. O ji mėgino jas stumti. Mergina nejaukiai pamindžikavo.

– Mačiau šį užrašą, – karingai pareiškė ji. – Tik norėjau įsitikinti, ar pastebite, kas vyksta aplinkui. – Ji užvertė galvą. – Ar turite virvės?

– O kam? Nejau ketinate pasikarti?

Ji garsiai atsiduso demonstruodama palengva senkančią kantrybę.

– Tikras kaubojus visuomet prie šono turi virvę.

– O kam?

– Ogi tam, kad surištų galviją!

– Vargu ar ūkinių prekių parduotuvėje galima sutikti besiganančių galvijų, – sumurmėjo jis po nosimi, o veide suspindėjo pasitikėjimas savimi.

– Kas, jei čia atsibastytų kokia karvė? – neatlyžo ji. – Kaip ją sugautumėte?

– Jautis. Pono Parkso rančoje mes auginame grynaveislius jaučius.

– Norite pasakyti, kad neturite nė vienos karvės? – Mergina vyptelėjo. – Tuomet neturite ir jauniklių?

Vyriškis skaisčiai nuraudo.

– Auginame ir jauniklius, turime ir karvių. Tik nesivedžiojame jų į ūkinių prekių parduotuvę ir nepaleidžiame jų čia ganytis!

– Atleiskite, – mergina mandagiai linktelėjo galva, – tačiau aš ir nesakiau, kad jūs taip darote.

– Kaubojų skrybėlės, virvės, karvės, – burbėjo jis. Tada atvėrė duris. – Eisite vidun ar taip ir stypsosite lauke? Turiu galybę darbų.

– Kokių? Trankyti nieko neįtarančias moteris durimis? – kuo saldžiausiai paklausė ji.

Nerimastingas jo žvilgsnis šokinėjo nuo jos dailių plačių kelnių prie vilnonio švarkelio ir krepšio rankoje.

– Dar kartą klausiu: eisite vidun? – iškošė pro dantis, vos valdydamas susierzinimą.

– Jei jau paklausėte, tai taip, užeisiu, – atsakė praeidama pro jį. – Man reikia tieslės, klijų. Dar degtukų, kreidos, smeigtukų, spalvotos virvės ir lipnios juostos.

– Nieko nesakykite, – pasakė jis lėtai tęsdamas žodžius. – Jūs – rangovė.

– Jos profesija kiek neįprastesnė, Harli, – priėjęs prie parduotuvės laiptelių pasakė policijos vadas Kešas Gryras. – Džouns, kaip sekasi? – paklausė jis.

– Skęstu tarp NK, – atsakė ji vyptelėjusi. – Gal prisidėsi?

It pasiduodamas policijos vadas iškėlė rankas.

– Mūsų krašte žmogžudystė – retas atvejis. Norėčiau, kad taip ir liktų. – Jis susiraukė. – Tu žengei į svetimą teritoriją, ar ne?

– Tiesa. Mane pasikvietė jūsų šerifas Heisas Karsonas. Jie turi NK. Jo prašymu aš tiriu nusikaltimo vietą, tik neatsivežiau visų reikiamų priemonių. Tikiuosi, kad ūkinių prekių parduotuvėje man pagelbės. Būtų nedovanotina važiuoti atgal į San Antonijų, kai tiriu bylą.

– Tiriate bylą? – visai sutrikęs atkartojo Harlis.

– Taip, tiriu bylą. Skirtingai nei jūs, kai kas yra tikras profesionalas ir turi rimtų darbų, – išpyškino ji.

– Ar judu pažįstami? – paklausė Kešas. It vertindama ji įdėmiai nužvelgė Harlį.

– Ne visai. Šis vyriškis užlėkė laiptais it akis išdegęs ir tvojo man durimis. Dar sakosi esąs kaubojus, – sušnabždėjo ji it patikėdama didžiausią paslaptį. – Bet manau, kad jis meluoja, nes neturi nei arklio, nei virvės, nedėvi skrybėlės ir neavi kaubojų batų. Dar sako, kad nemoka dainuoti ir mano, kad jaučiai slampinėja laisvi po ūkinių prekių parduotuves.

Harlis spoksojo į ją, o veide žaibo greičiu keitėsi tokia jausmų įvairovė, kokios jis neišgyveno per visą savo gyvenimą.

Kešas nusikvatojo.

– Tiesą sakant, jis tikras kaubojus. Jo vardas Harlis Fouleris, jis yra Parkso rančos prižiūrėtojas.

– Tik pamanykite! – šūktelėjo mergina. – Koks būtų smūgis Teksaso įvaizdžiui, jei čia įžengtų koks turistas ir pamatytų jį, taip pasidabinusį. – Liauna ranka ji mostelėjo į Harlio drapanas. – Niekas nebevadins mūsų pasaulio kaubojų sostine, jei pamatys kaubojus su beisbolo kepuraitėmis! Kokia gėda!

Kešas iš paskutiniųjų stengėsi tvardytis ir nesijuokti. Harlis atrodė taip, lyg tuojau sprogs.

– Jau geriau kaubojus be arklio, nei rangovas su tokiu požiūriu! – atšovė jis, įsmeigęs karščiu pulsuojančias akis. – Stebiuosi, kaip kas nors išvis pasamdė jus ką nors statyti.

– Aš nieko ir nestatau. Bet galėčiau, jei tik užsimanyčiau, – išdidžiai pareiškė ji.

– Ji išties nieko nestato, – į kovos lauką žengė Kešas. – Harli, tai Alisa Meifild Džouns, – pristatė jis. – Ji teismo medicinos ekspertė ir dirba Becharo apygardos teismo medicinos centre.

– Tai ji dirba su negyvėliais?! – nejučia šūktelėjo Harlis ir žengė žingsnį atatupstas.

– Su negyvais kūnais, – pataisė Alisa, o jai pro akis neprasprūdo Harlio pasidygėjimas. – NK. Esu velniškai gera specialistė. Galite paklausti jo. – Ji linktelėjo į Kešą.

– Ji išties puiki specialistė, – pripažino Kešas, o tamsios jo akys sužėrėjo. – Turi ir pravardę – Senoji Smok-Jiems-Į-Kepenis Alisa.

– Kalbėjaisi su Marku Brenonu, – nepatenkinta subambėjo ji.

– Tu išties padėjai jam išnarplioti bylą dar tuomet, kai jis buvo Teksaso reindžeris, – ramiai atsakė Kešas.

– Dabar pas juos darbuojasi naujas vyrukas, kurį perkėlė iš Hjustono, – pridūrė Alisa sunkiai atsidususi. – Tikras rimtuolis. – Ji gudriai šyptelėjo. – Visai kaip tu kadaise, kai dirbai San Antonijaus apygardos prokuroro komandoje. Profesionalus vienišius su niekam tikusiu požiūriu.

– Na, aš labai pasikeičiau. – Jis vyptelėjo. – Žmona ir vaikai visą gyvenimą apverčia aukštyn kojomis.

– Kalbi rimtai? – Ji plačiai nusišypsojo. – Jei tik turėsiu laiko, labai norėčiau pamatyti tą mažą mergaitę, apie kurią čia visi kalba. Ar ji tokia pat daili kaip ir jos mama?

Jis išdidžiai linktelėjo.

– Be jokių abejonių.

Harlis subruzdo.

– Gal galėtumėte liautis kalbėję apie vaikus? – sumurmėjo jis. – Man pradeda niežėti visą kūną.

– Ar tik nebūsite alergiškas visiems mažiems dalykams? – kandžiai paklausė Alisa.

– Aš alergiškas viskam, kas susiję su santuoka, – reikšmingai kilstelėjęs antakius atšovė jis.

Alisa taip pat kilstelėjo antakius.

– Atleiskite, nejau manėte, jog pulsiu prašyti, kad mane vestumėte? – suulbėjo ji saldžiu it medus balseliu. – Nors jūs ir gana dailus, bet turiu pasakyti, kad galimam jaunikiui keliu labai aukštus reikalavimus. Be to, – bėrė žodžius neatsikvėpdama, – jei būtumėte net paskutinis vyras žemėje, jūsų tikrai nesirinkčiau.

Harlis spoksojo į ją išpūtęs akis, lyg negalėdamas patikėti tuo, ką girdi. Kešas Gryras paskubomis nusisuko – jis vis skaisčiau raudo.

Atsivėrė parduotuvės durys, ir vidun žengė aukštas tamsiaplaukis rūstus vyriškis. Jis subambėjo:

– Džouns? Ką, po perkūnais, čia veiki? Jie laukia Longfelou!

Alisa metė žvilgsnį sau per petį.

– Ji pasislėpė moterų tualete ir griežtai atsisakė išeiti, tad atsiuntė mane, – atšovė ji linksmai. – O kodėl tave domina šerifo Karsono byla? Juk tu federalas.

Kilreivenas pridėjo pirštus prie lūpų ir paskubomis apsidairė, ar niekas jų nesiklauso.

– Aš – šio miestelio policijos pareigūnas, – pasakė jis griežtai.

Alisa atsiprašydama pakėlė rankas.

– Atleisk. Labai sunku prisiminti visas tas paslaptis.

Kilreivenas metė žvilgsnį į savo viršininką, tada vėl į Alisą.

– Kokias paslaptis?

– Na, pirmiausia sutinku kaubojų be arklio. – Ji mostelėjo į Harlį. – Dar tas NK Mažojoje Karmišelio upėje…

Sidabraspalvės Kilreiveno akys išsiplėtė iki neįmanomo dydžio.

– Upėje? Maniau, kad jį rado miestelyje. Niekas man to nesakė!

– Aš ką tik pasakiau, – atšovė Alisa. – Bet tai – mirtina paslaptis. Niekam neturėjau apie tai prasižioti.

– Aš – vietos valdžios atstovas. Man tikrai gali pasakyti. Kas jis?

Ramus Alisos žvilgsnis nuslydo juo, rankomis ji įsisprendė į šonus.

– Mačiau jį vos kelias minutes, o tada supratau, kad man prireiks daugiau priemonių tyrimui atlikti. Lavonas vyriškos lyties. Prie jo nebuvo jokio dokumento, mat kūnas nuogas. Net motina nepažintų jo veido.

– Dantų atspaudai… – buvo bepradedąs Kilreivenas.

– Tam reikia, kad būtų nors vienas sveikas dantis, – kuo meiliau atsakė Alisa.

Harlis staiga išbalo. Alisa metė į jį skubrų žvilgsnį.

– Jums negera? – paklausė ji viltingai. – Kartą teko dirbti su negyvėliu, kurio mergina pričiupo jį su prostitute. Nudėjusi jį, nupjovė jam… Kur susiruošėt?

Harlis nudrožė tolyn į parduotuvės gilumą.

– Matyt, į tualetą, – Gryras šyptelėjo Kilreivenui, o šis tyliai sukikeno.

– Dirba su galvijais ir toks jautrus skrandis? – netverdama džiaugsmu paklausė Alisa. – Galiu tik nuspėti, kaip jam būna smagu, kai skerdžia veršiukus.

– Nelabai mandagu, – papriekaištavo Kilreivenas. – Visi turi silpnybių, Džouns. Net ir tu.

– Neturiu jokių silpnybių, – atkirto ji.

– Kaip ir jokio asmeninio gyvenimo, – pusbalsiu burbtelėjo Gryras. – Girdėjau, tirdama žmogžudystę mėginai vadovauti kalakuto skrodimui Šiaurės Karolinoje.

– Ten buvo naminių paukščių byla, – kuo rimčiausiai pareiškė Alisa.

Abu vyrai nusijuokė.

– Turiu grįžti prie darbų, – pasakė surimtėjusi. – Ši byla labai keista. Niekas nežino, kas tas vyrukas yra ir iš kur atsirado. Kažkas labai pasistengė, kad niekas jo nepažintų. Net ir DNR tyrimas gali būti beprasmis. Jei jo praeityje nėra kriminalinių nusižengimų, nebus ir įrašų duomenų bazėje.

– Belieka tik guostis, kad tokių bylų turime vos vieną kitą, – sukuždėjo Kilreivenas.

Džouns jam nusišypsojo.

– Kada grįžti į San Antonijų? – paklausė ji. – Ištyrei Pendeltono pagrobimo bylą ir padėjai sučiupti nusikaltėlius.

– Tik surišau kelis pasimetusius siūlo galus, – kukliai numykė jis. Tuomet linktelėjo jai ir savo viršininkui. – Grįžtu budėti.

– Bredo žmona paruošė bulvių sriubos ir iškepė kukurūzų duonos pietums. Nepavėluok.

– Tik ne aš.

Alisa nenuleido akių nuo dailiojo pareigūno.

– Gražuoliukas. Tik ar ne per ilgai jis čia užsibuvo? – paklausė ji Kešo.

Šis palinko prie jos.

– Vinė Sinkler dirba pagalbos centre. Sklando kalbos, kad jis ją mergina. Todėl ir randa šimtus priežasčių čia dar pasilikti.

Alisa susijaudino.

– Vyrukas nešiojasi su savimi visą praeities naštą, nors apsimeta, kad nieko nebuvo.

– Gal jis kitaip negali.

Ji linktelėjo.

– Ta byla buvo išties bjauri. Kone sunkiausia, su kokia man teko dirbti. Vargšas vaikinas. – Ji susiraukė. – Juk žinai, kad byla nebaigta. Nusikaltėlis vis dar laisvėje. Tai turėtų varyti Kilreiveną ir jo brolį Džoną Blekhoką iš proto.

– Jųdviejų tėvas buvo FTB agentas San Antonijuje, bet po tų žmogžudysčių visiškai prasigėrė. Blekhokas vis dar dirba FTB. Toji byla galėjo būti bet kurio iš jų trijų.

– Galėjo, – pritarė Alisa. – Tikriausiai ji kaip šmėkla persekioja brolius. Kaltės jausmas neduotų jiems ramybės, bet juodu nė už ką nerizikuotų dar kartą. Neleistų, kad taip nutiktų dar kam nors. Broliai vengia moterų. Ypač Kilreivenas.

– Jis nė už ką nenorėtų to išgyventi dar kartą, – pritarė Kešas.

– Ką toji Sinklerių mergaitė jaučia Kilreivenui?

Kešas draugiškai nusišypsojo.

– Aš paskalų nenešioju.

– Neskiesk.

Vyriškis nusijuokė.

– Ji pametusi dėl jo galvą. Bet yra labai jaunutė.

– Ilgainiui amžius netenka reikšmės. – Alisos žvilgsnis nuklydo į tik jai vienai regimus tolius. – Bent jau kartais. – Ji atidarė parduotuvės duris. – Iki pasimatymo, Gryrai.

– Iki, Džouns.

Ji įėjo į vidų. Prie prekystalio stovėjo Harlis – visas išbalęs, perkreipęs veidą. Jis dėbtelėjo į ją.

Alisa gindamasi iškėlė rankas.

– Aš net nemėginau pasakoti vaizdingai, – pasakė gindamasi. – Vienas Dievas težino, kaip, turėdamas tokį jautrų skrandį, įdeginate gyvuliams įspaudus.

– Užvalgiau kažko netinkamo, – atsakė Harlis šaltai.

– Taigi, turite nedaug bičiulių…

Pardavėjas užsikosėjo, slėpdamas beprasiveržiantį juoką.

– Aš nevalgau žmonių! – šūktelėjo Harlis.

– Labai tikiuosi, – atsakė Alisa. – Turiu galvoje, kad būti kanibalu daug blogiau nei sodininku.

– Aš ne sodininkas!

Alisa meiliai nusišypsojo pardavėjui.

– Ar turite kreidos ir spalvotų virvelių? Dar man reikia AA elementų skaitmeninei kamerai ir antibakterinio skysčio rankoms.

Pardavėjo veide atsispindėjo sumišimas.

Harlis vyptelėjo – jis gerai pažįsta šį vyruką. Deja, Alisa ne.

– Ei, Džonai, ji tikrų tikriausia nusikaltimų tyrėja, – išpoškino jis jaunajam pardavėjui. – Dirba San Antonijaus teismo medicinos centre.

Alisa pajuto, kaip jai suspaudė skrandį – vyruko anapus prekystalio akys sužibėjo susižavėjimu. Jo veidas tiesiog atgijo.

– Tikrai? Aš nepraleidžiu nė vienos CSI serijos! – sukliko jis iš pasitenkinimo. – Žinau apie DNR tyrimus. Žinau net tai, kaip nustatyti, kada žmogus nužudytas, pagal tai, kokių vabzdžių rasta ant lavono!

– Geros jums dienos, panele Džouns, – kuo mandagiau atsisveikino Harlis, vargais negalais įsiterpęs į pardavėjo monologą.

Alisa sužaibavo į jį akimis.

– Nuoširdžiai dėkoju.

Harlis spragtelėjo savo kepuraitės snapelį ir linktelėjo pardavėjui.

– Iki, Džonai.

Jis pasiėmė savo prekes, išsiviepė it katinas, išlaižęs puodynę grietinės, ir nužingsniavo prie laukujų durų. Pardavėjas nė akimirkai nenuleido akių nuo Alisos ir atsainiai mostelėjo ranka.

– Taigi, dėl tų vabzdžių… – entuziastingai tęsė pokalbį jaunuolis.

Alisa paklusniai sekiojo jį po parduotuvę, kol šis rinko jai būtinas prekes, ir tylomis griežė dantimis, nes Džonas nė sekundėlei nenutilo. Ji it akis išdegusi sprukdavo nuo žmonių, kurie imdavosi aiškinti, kaip jai atlikti savo darbą. Bėda ta, kad išpopuliarėjus televizijos serialams apie nusikaltimų tyrimus, tokių rasdavosi vis daugiau. Ji dar mėgino aiškinti, kad tikrame gyvenime laboratorijose trūksta personalo, joms neskiriama pakankamai lėšų, ką jau kalbėti apie tai, kad net tokiame centre kaip jos rezultatų niekas negauna per valandą. Bet vabzdžių žinovas buvo taip įsijautęs į savo monologą, kad nieko negirdėjo. Alisa susilaikė nuo dar vieno pamokslo ir prisivertė nusišypsoti. Neverta įsigyti priešų, juolab kad jai gali tekti čia darbuotis kiek ilgėliau. Mintyse pasižadėjo rasti bendrą kalbą net su tuo kaubojumi, jei tik susitiks kitą kartą.

§

Upės krantinė knibždėte knibždėjo įstatymo sergėtojų. Alisa sudejavo pasilenkusi prie varganų palaikų ir ėmėsi tyrimo. Jaunas policininkas iš Džeikobsvilio policijos skyriaus atėjo jai į talką ir jau juosė nusikaltimo vietą ryškia geltona juosta. Deja, tai nė kiek netrukdė žmonėms jos peržengti.

– Tuojau pat liaukitės, – burbtelėjo ji dviem vyriškiams, vilkintiems šerifo pavaduotojų uniformas. Abudu sustingo, pakėlę po vieną koją. – Baikite trypę nusikaltimo vietoje! Ši geltona juosta skirta tam, kad žmonės būtų už jos.

– Atleiskite, – sumurmėjo suglumęs vienas jų.

Vyriškiai paskubomis pralindo į kitą pusę.

Alisa atgalia ranka, apmauta latekso pirštinėmis, nusibraukė drėgnų nuo prakaito plaukų sruogą ir kažką sumurmėjo. Artėjo Kalėdos, bet šiluma neslūgo. Ji nusivilko vilnonį švarkelį, apsirengė laboratorijos chalatą, o dėl vilnonių kelnių Alisa virte virė. Ką jau kalbėti apie tai, kad jos apžiūrimas vyrukas išgulėjo pakrantėje mažiausiai dieną ir skleidė išties nemalonų kvapą. Panosę ji buvo pasitepusi kvapiu vazelinu, bet tai menkai tegelbėjo. Kokį tūkstantąjį kartą mintyse savęs klausė, kodėl pasirinko tokią purviną profesiją. Vis tik, galėdama padėti sučiupti nusikaltėlį, jautėsi nepaprastai patenkinta.

Žinoma, tai niekada nepakeis šeimos. Daugelį vyriškių, kuriuos Alisa sutikdavo, jos profesija atbaidydavo. Tiesa, retkarčiais ji mėgindavo ją slėpti, bet vis išsiduodavo, žiūrėdama kokį serialą ar laidą, kur informacija apie nusikaltimo tyrimą būdavo klaidinga. Ir jai niekaip nepavykdavo patylėti. Tiesą sakant, retkarčiais jos pastabos būdavo labai vaizdingos.

Tada Alisa sulaukdavo dirbtinių šypsenų ir išsisukinėjimų. Tai kartodavosi nuolat. Dažniausiai taip nutikdavo, dar nesibaigus pirmajam pasimatymui. Daugių daugiausia – sulaukus antrojo.

– Kertu lažybų, kad esu vienintelė skaisti dvidešimt šešerių mergina visame prakeiktame Teksase, – burbtelėjo po nosimi.

– Ką sakėte? – paklausė viena šerifo pavaduotojų iš nuostabos išplėtusi akis.

– Taigi. Žiūrite į mane taip, tarsi ką tik būtų ant kaktos išdygęs ragas ir atsiradusi uodega, – tęsdama darbą sumurmėjo Alisa. – Pati žinau, kad esu it iškasena.

– Aš ne tai turėjau galvoje, – tyliai sukikenusi atsakė pavaduotoja. – Mūsų laikais yra ne viena tokia moteris. Visai nenorėčiau pasigauti kokios baisios ligos nuo vyro, kuris elgiasi kaip pasaulio valdovas. Nėra ko tikėtis, kad jis bent žodeliu tave perspės apie gresiantį pavojų.

Alisa nušvito.

– Jūs man patinkate.

– Dėkoju. Stengiuosi būti jautri. – Jos kolegė prakalbo tyliau: – Matote Kilreiveną? – paklausė atkreipdama Alisos dėmesį į neseniai atvykusį policininką. – Sako, kad jo brolis – Džonas Blekhokas – niekada nėra turėjęs moters. O mes manomės esančios doruolės!

Alisa vėl susijuokė.

– Ir aš tai esu girdėjusi. Koks jautruolis!

– Be galo.

Šerifo padėjėja rinko kiekvieną pasitaikiusį popierėlį, kiekvieną nuorūką ir dėjo į maišelius.

– Džouns, ar imti šią skiautę? Čia lyg kokia rusva dėmelė.

Alisa pažvelgė į ją ir suraukė antakius. Skiautė sena, bet ant jos buvo kažkoks pėdsakas, šviežesnis nei pati skiautė.

– Taip. Regis, ji čia jau senokai, bet dėmė – ne tokia sena. Tik atsargiai, nepalieskite rusvosios dėmelės.

– Kraujas, tiesa?

Alisa linktelėjo.

– Jūs nuovoki.

– Atvykau iš Dalaso policijos skyriaus, – atsakė mergina. – Pavargau nuo didmiesčio nusikaltimų. Čia viskas kiek ramiau. Tiesą sakant, tai pirmasis NK nuo tada, kai pradėjau dirbti pas šerifą Karsoną.

– Tai rimtas pokytis. Pati dirbu San Antonijuje, o tai ne pati ramiausia vieta pasaulyje. Ypač savaitgaliais.

Kilreivenas perlipo skiriamąją juostą ir nudrožė tiesiai prie kūno.

– Ką čia sumąstei? – sušuko Alisa. – Kilreivenai!

– Žiūrėk. – Jis spoksojo į žolės lopinėlį po mirusiojo dešiniąja ranka, kuri buvo suspausta ir susmigusi į purvą. – Ten kažkas boluoja.

Alisa pasekė jo žvilgsnį. Iš pradžių nieko nepastebėjo. Tuomet kiek pasitraukė, kad ant negyvėlio rankos nekristų šešėlis, ir saulės spindulys nušvietė radinį – plonytę popieriaus skiautelę, kuris vos kyšojo iš po vyro nykščio. Alisa ištiesė pirštinėtą ranką ir patraukė žoles. Matyti gilus nelygus atspaudas purioje minkštoje dirvoje prie pat vyriškio rankos. Galbūt bato atspaudas.

– Man reikia fotoaparato, kol dar nieko čia nepajudinome, – pasakė Alisa, ištiesdama ranką.

Pavaduotoja padavė didelį skaitmeninį fotoaparatą, kuriuo Alisa nufotografavo radinį. Grąžinusi aparatą po numirėlio ranka pakišo pieštuką ir palengva ją kilstelėjo, kol pamatė popierių. Tuomet iš rinkinio paėmė pincetą ir labai atsargiai ištraukė popierių iš vyriškio gniaužtų.

– Tai plona suglamžyta popieriaus skiautelė, – tarė suraukdama antakius. – Visa laimė, kad nelijo.

– Amen, – pritarė Kilreivenas, nenuleisdamas akių nuo popierėlio jos rankose.

– Erelio akys, – pridūrė Alisa šyptelėjusi.

Kilreivenas atsakė šypsniu.

– Lakotų kraujas. Esu pėdsekys iš prigimties. Mano proprosenelis buvo Mažasis Didysis Ragas.

– Net neklausiu, iš kieno pusės. – Alisa garsiai atsiduso.

– Nėra reikalo kuklintis. Jis jodinėjo su Pašėlusio Žirgo būriu.

– Ei, esu apie tai skaičiusi, – įsiterpė šerifo pavaduotoja. – Kalbama, kad Kasterio būrys buvo tiesiog sutriuškintas.

– Vienas šajenas vėliau pasakojo, kad per pirmąjį susirėmimą prie upės nušovė baltąjį karininką. Dar jis sakė, kad jų žmonės nešė nušautąjį iki paskutinio sustojimo. Po šio įvykio, regis, kareiviai visai prarado ūpą ir kovėsi vangiai. Jie rado Kasterio brolį Tomą ir kelis aukštesniojo rango karininkus iš kitų padalinių. Tarp jų buvo ir Kasterio svainis. Tai gali reikšti, kad kariuomenės vadai keitėsi kelis kartus. Geriau pamąsčius, tai atrodo prasminga. Jei išties buvo netikėtas antpuolis, Kasteris pats būtų vadovavęs būriui. Keli istorikai laikosi nuomonės, kad Kasterio būrys jau buvo subridęs į upę, kai paskui juos atskriejo šajenai.

– Nesu aptikusi jokių duomenų, kad Kasterį nužudė anksčiau! – jausmingai šūktelėjo pavaduotoja.

– Šiuos duomenis aptikau vienintelėje knygoje. Buvo apklaustas karys, kovojęs indėnų pusėje. Jis teigė manąs, kad Kasterį nužudė per pirmąjį susirėmimą, – mąsliai nutęsė Kilreivenas. – Dar visai neseniai į indėnų pasakojimus niekas neatsižvelgė. Buvo sakoma, kad neliko gyvų liudininkų. Nesąmonė! Jų buvo net keli būriai. Bėda ta, kad tuojau po mūšio niekas nemanė, jog verta jų išklausyti. Tai nebuvo žudynės, – paskubomis kalbėjo jis, kol pavaduotoja nespėjo įsiterpti. – Skerdynės yra tuomet, kai žudomi beginkliai žmonės. Visi Kasterio žmonės buvo ginkluoti.

Mergina vyptelėjo.

– Ar niekada nemanei imtis istorijos mokytojo darbo?

– Mokytojo profesija per daug pavojinga. Dėl to ir tapau policininku. – Kilreivenas sukikeno.

– Puiki naujiena policijos pajėgoms, – įsiterpė Alisa. – Tu labai pastabus.

– Ir pati galiausiai būtum pastebėjusi, Džouns. Juk esi geriausia.

– Oho! Ar tik man nepasigirdo? Užsirašyk. – Alisa kreipėsi į pavaduotoją. – Kitą kartą, kai mane apšauks, kad netinkamai atlieku darbą, pacituosiu Kilreiveną.

– O tai pagelbės? – paklausė jis.

Alisa nusijuokė.

– San Antonijuje tavęs vis dar prisibijo. Vienas patrulis – Džeikobsas – išbąla kaip drobė, vos tik kas pamini tavo vardą. Jei teisingai suprantu, judu buvote susikivirčiję?

– Sviedžiau jį ant vaisių lentynos viename prekybos centre. Bjaurus reikalas. Ar žinai, kad nuo gervuogių ant odos lieka violetinių dėmių?

– Aš teismo ekspertė, – priminė jam Alisa. – Ar galėčiau pasiteirauti, kodėl tu jį nusviedei ant vaisių?

– Tyrėme apiplėšimą, o jis pradėjo laidyti užuominas apie vaisius vienam pareigūnui gėjui, kuris stovėjo prie pat manęs. – Jis išsišiepė. – Nepatikėsi, kaip švelnus stumtelėjimas gali pakeisti žmogaus požiūrį.

– Ei, Kilreivenai, kokių galų trypi nusikaltimo vietą? – sušuko Kešas Gryras iš kitos juostos pusės.

– Nesijaudinkit, – atsakė Alisa. – Jis ką tik aptiko be galo svarbų įrodymą. Turėtumėte skirti jam premiją.

Visi čia buvę pareigūnai ėmė švilpti.

– Išties turėčiau gauti premiją, – murmėjo Kilreivenas, eidamas prie savo viršininko. – Niekada neprašau laisvų dienų.

– Čia dėl to, kad neturi asmeninio gyvenimo, Kilreivenai, – papokštavo vienas pareigūnų.

Alisa atsistojo ir įdėmiai nužvelgė teisėsaugos pareigūnų, susispietusių ties nusikaltimo vietą žyminčia juosta, uniformas. Ji pažino kelis kitų jurisdikcijų automobilius. Ten buvo matyti net Federalinio tyrimų biuro mašina. Toks dėmesys mieguistoje grafystėje nestebino. Juk ne kasdien randamas nužudytas žmogus. Vis tik keista, kad federalams tai rūpėtų. Jai besidairant, Geronas Gryras ir Džonas Blekhokas iš San Antonijo federalinio tyrimo biuro išlipo iš automobilio ir, peržengę juostą, prisidėjo prie Alisos.

– Ką radai? – paklausė Gryras.

Ji kietai suspaudė lūpas, o žvilgsnis nukrypo nuo FTB skyriaus direktoriaus pavaduotojo Gryro prie specialiojo agento Džono Blekhoko. Koks kontrastas! Gryras – šviesiaplaukis, o Blekhoko plaukai – varno juodumo, ilgi, surišti į uodegą. Abu vyrai aukšti, tvirto sudėjimo, bet nestambūs. Geronas Gryras, kaip ir jo brolis Kešas, vedęs. O Džonas Blekhokas – vienišas ir laisvas. Alisa norėtų būti jo skonio. Jis toks pat dailus, kaip ir jo įbrolis Kilreivenas.

– Radau šiokių tokių įkalčių. Čia man pagelbėjo šerifo padėjėjas. Jūsų brolis, – ji kreipėsi į Džoną, – rado štai ką. – Ji kilstelėjo popieriaus skiautelę, saugiai įdėtą į įkalčių maišelį. – Nelieskite, – perspėjo, kai abu vyrai įdėmiai sužiuro. – Atidarysiu maišelį tik savo laboratorijoje. Neketinu rizikuoti.