Читать книгу Emilė ir skandalingasis princas - India Grey - Страница 2

Po metų

Balforų dvaras – auksinis, didingas ir žvilgantis it topazai smaragdinio velveto pataluose. Kiekvieną jų užkampį Emilė pažinojo kaip savo delną. Vis dėlto suskretusioje, degalais dvokiančioje požeminėje metro stotyje tą vyrą pamatyti Emilė tikėjosi mažiausiai.

Buvo pats pikas. Nešama minios susierzinusių ir kažkur skubančių žmonių, markstydamasi vaiskioje gegužės vakaro šviesoje Emilė iš pradžių pamanė, kad įsivaizduoja. Kad po dviejų savanoriškos tremties mėnesių, kurie atvėrė jai visiškai naujas žodžio niūrus prasmes, namų ilgesys pagaliau nugalėjo ir jai ėmė vaidentis.

Ji sustojo it įkasta, į nugarą atsitrenkė kažkur skubantis vyras ir riebiai nusikeikė. Murmėdama atsiprašymus, Emilė nuleido galvą ir prasibrovė pro lyg upė iš metro besipilančius žmones atgal prie laikraščių kiosko. Tikriausiai suklydo. Tikriausiai pamatė Bakingamo rūmų nuotrauką, gal rašoma apie kokį nors smulkų karališką gandą arba…

Balforus krečia nesantuokinis skandalas

Iš siaubo apsvaigusi Emilė čiupo laikraštį ir paskubomis perskaitė tekstą po antrašte. Jis tiesiog skendėjo šauktukuose, buvo pilnas gudrių nutylėjimų, bet labiausiai jai užkliuvo vardai: Olivija Balfor… Bela… Aleksandra… Zojė…

Zojė?

– Ar pirksite tą laikraštį? Čia jums ne biblioteka.

Iš kažkur atsklidęs jos mintis pertraukė suirzęs pardavėjo balsas.

– O. Taip. Atsiprašau. Žinoma, – skubiai tarė ji, kyštelėjusi ranką į megztinio kišenę ištraukė penkis svarus, kuriuos jai įkišo girtas verslininkas, išsipasakojęs apie savo žmoną ir vaikus, o paskui pakišęs ranką po sijonu. Pardavėjas patenkintas jai mirktelėjo lyg sąmokslininkas.

– Ak, tas turtuolių gyvenimas, ką? Gražiausi namai įspūdingiausiose pasaulio vietose, mašinos, pinigai, puotos – bet ar bent vienas iš tų Balforų laimingas? – purtydamas galvą, jis džiugiai sukikeno.

Ne, – vangiai pamanė Emilė ir gniauždama rankoje laikraštį nuėjo šalin. – Nemanau, kad mes laimingi, jau nebe. Norėjo ir pati jam nusišypsoti, bet veidas buvo sustingęs, akys plačios ir nemirksinčios, o straipsnio nuotrupos galvoje vis plėtėsi: pribloškiamas atradimas… nesantuokinis romanas… negarbė… skandalas…

Vos prieš metus viskas buvo kitaip. Tada, kai ji džiūgavo rengdamasi vakarėliui, o susirinkus svečiams laiptais nusileido žemyn vilkėdama mėlyna šilko suknele ir jausdamasi tokia suaugusi.

Bet nebuvo. Bent jau tada. Buvo kvailai, gėdingai naivi.

Prisijungusi prie žmonių minios, traukiančios ją į beorį tunelį, Emilė laikraštį su šlykščia antrašte spaudė prie savęs, lyg taip nuo pasaulio galėtų nuslėpti kaltinimus ir spekuliacijas. Laukdama metro neramiai pastebėjo, kad kairėje sėdinti moteris irgi turi tą patį laikraštį ir straipsnį skaito taip, lyg jis visiškai nieko nereikštų.

Dundėjimas tamsoje pranešė apie atvykstantį traukinį. Prasibrovusi pro minią Emilė su jai nebūdingu ryžtu šoko į vagoną ir pirmą sykį gyvenime užėmė laisvą vietą pirma neapsidairiusi, ar jos nereikia kam kitam. Traukiniui truktelėjus ir pasileidus į tunelio tamsą, ji giliai įkvėpė ir išlankstė laikraštį.

Išskirtinės naujienos! Kai mėlynas kraujas pagenda

Vakar vakare visų akys krypo ten pat – į Balforų labdaros pokylį! Bet šį kartą pamatėme daugiau nei tik blizgučius ir spindesį.

Pokylio užkulisiuose Oliviją Balfor ir skandalingąją jos dvynę Belą pribloškė naujiena, kad amžiną atilsį jų motina visuomenės veikėja Aleksandra Balfor jų sesers Zojės susilaukė po nesantuokinio romano!

Prikandusi lūpą, kad tik neištrūktų nerimastinga aimana, Emilė pakėlė galvą ir nieko nematančiomis akimis įsispoksojo į priekį, o mintyse iškilo Zojės veidas. Gražiosios, beprotiškosios Zojės pribloškiamai žaliomis akimis, išskyrusiomis ją iš mėlynakių seserų būrio.

Ji vėl pažvelgė į laikraštį, paskubomis permetė akimis likusį straipsnį; mintys lėkė šuoliais, suko skrandį. Ji drebėjo, lyg šaltų, todėl laikraštį turėjo sučiupti abiem rankom, kad galėtų bent ką įskaityti.

Gal Balforų pavardė yra spindesio ir stiliaus sinonimas, bet tai jau antrasis nesantuokinis šeimos narys, apie kurį sužinome per pastaruosius keletą mėnesių. Panašu, kad dinastija supuvusi iš šaknų…

Daugmaž tokiais pat kaltinimais savo tėvui ji svaidėsi tą vakarą, kai ne laiku ir netikėtai Balforų dvare apsireiškė Mija. Emilė įsitempė, nes to pasibjaurėtino vakaro prisiminimas staiga suspaudė ją lediniais gniaužtais. Vargšė Mija. Ji atvyko ieškodama laimingos šeimos, bet vietoj to žengė tiesiai į paties Čechovo vertą tragediją.

Traukinys truktelėjęs sustojo kitoje stotelėje ir šiurkščiai sugrąžino Emilę į realybę. Ji sumirksėjo ir apsidairė, o pro duris jau sruvo dar viena žmonių banga – svetimi veidai su savo gyvenimais, pomėgiais, džiaugsmais ir sielvartais, kurių ji nė spėlioti nedrįstų. Ir ji tik viena jų. Eilinis veidas minioje. Namo iš darbo grįžtanti mergina, tokių yra tūkstančiai.

Priešais ją atsivėrė vienatvės bedugnė ir, nespėjusi nė susivokti, ji pasijuto smenganti į ją. Stipriai užsimerkusi ir giliai įkvėpusi ji trumpam apsvaigo nuo namų ilgesio. Kartais taip atsitikdavo, jau spėjo prie to priprasti. Tereikia laikytis ir laukti, kol praeis. Bėda ta, kad prieš du mėnesius šeima ir šokis buvo visas jos gyvenimas. Dabar neteko abiejų.

Ji nuleido akis į laikraštį, ieškodama bet kokių informacijos nuotrupų apie žmones, kuriuos taip mylėjo ir kuriems atgręžė nugarą. Pačioje pirmajame puslapyje esančio straipsnio apačioje perskaitė: Norėdami sužinoti daugiau apie spindintį vakarykštį labdaros pokylį, skaitykite 12–13 psl.

Drebančiais pirštais atvertė nurodytus puslapius, išlygino laikraštį ant kelių ir pasinėrė į spalvingas nuotraukas. Akyse tuoj susitvenkė ašaros, bet nekantriai mirksėdama nuvijo jas šalin. O, dangau, štai Ketė, tokia nuostabi su ta kraujo raudonumo satino suknele, ir Bela su Olivija, drauge, nors dirbtinės, pribloškiamos jų šypsenos nenuslėpė įtampos akyse. Tyla prieš audrą, – buvo parašyta po nuotrauka. Žvelgdama į tokius pažįstamus veidus Emilė susivokė besišypsanti, nors širdį, regis, kas peiliu pjovė. Bet ir ta šypsena netruko nublankti, vos jai pamačius tėvą su žinoma anglų aktore. Ji buvo ilgametė šeimos draugė, bet staiga pastebėjusi, kaip Oskaro ranka nerūpestingai glėbia jos liemenį, Emilė susimąstė, ar tai tiesa…

Mintis it tamsios tarp medžių šmėkščiojančios formos ėmė gožti šešėliai.

Neapsikentusi dėl savo cinizmo ir įtarumo, ir pykdama ant tėvo dėl to, kad visa tai joje pasėjo, ji skubiai dirstelėjo į kitą nuotrauką.

Ir sustingo.

Stengėsi atitraukti žvilgsnį. Tikrai stengėsi. Nebenorėjo ir toliau bejėgiškai spoksoti į įkypas auksines akis, veriančias ją kiaurai iš nuotraukos, nei prisiminti, kaip jautėsi žiūrėdama į jas tikrovėje. Kaip jos nužiūrinėjo jos kūną. Kaip blizgėjo iš pasitenkinimo…

Po nuotrauka buvo parašyta:

Į pokylį atvyksta ir princas Luisas Kordoba iš Santosos. Bet ar neseniai pasitaisiusiam mergišiui princui pavyks atsispirti laukinių ir nesutramdomų Balforų merginų vilionėms?

Tą akimirką traukinys sudrebėjęs sustojo, ir Emilė lyg pro rūką suvokė, kad privažiavo savo stotelę. Pašokusi ant kojų, suglamžė laikraštį rankose. Trumpam pamanė, kad gal bus geriau palikti jį ant sėdynės, bet tik pasikišo po ranka ir išlipo iš traukinio.

Nes negalėjo pakęsti minties, kad jį galėtų rasti koks nors nepažįstamas žmogus ir imti kapstytis po jos šeimos negarbę. Tikrai ne todėl, kad norėtų daugiau paskaityti apie Luisą Kordobą ar ilgesingai spoksoti į jo nuotrauką, kurioje jis toks susimąstęs ir gražus, dėl Dievo meilės.

Žinoma, ne.

O kodėl turėtų? Jis pavojingas, o Emilei pavojus nepatiko. Jis jos visiškai nedomino – tai kuo aiškiausiai parodė ir per praėjusių metų pokylį.

Ir kad dar sykį sau tai įrodytų, ji įmetė laikraštį į pirmą pasitaikiusią šiukšliadėžę prie išėjimo iš stoties. Ir, nueidama šalin, leido sau trumpai šyptelėti.

– Kokioj skylėj mes čia atsidūrėm?

Piktas Luiso žvilgsnis pro užtemdytą automobilio langą klaidžiojo spūsties užkimštais tolimaisiais Londono rajonais. Bent jau jis spėjo, kad jie vis dar Londone, nors visi tie apsilaupę namai mažai tepriminė tą elegantišką jo pažįstamą miestą.

Jo asmeninis sekretorius dirstelėjo į aplanką.

– Man regis, esame rajone, vadinamame Larčfildo parku, – paniuręs tarė jis. – Tai vieta, kur gyvena daug bedarbių, klesti narkotikai, gaujos, įvykdoma daug nusikaltimų su šaunamaisiais ginklais ar peiliais.

– Kaip žavu, – nutęsė Luisas ir kreivai šyptelėjęs atsilošė į minkštą odinę sėdynę. – Tomai, jei tik kada nuspręsi nebedirbti karališkajai šeimai, siūlau nesiimti atostogų planavimo. Jei norėčiau mirti, būčiau tiesiog sudaužęs savo sraigtasparnį į artimiausią uolą Santosoje.

Tomas nesišypsojo.

– Sere, leiskite patikinti, kad automobilis saugus. Jums negresia joks pavojus. Po sosto paveldėtojo mirties sustiprinome apsaugą…

– Žinau, – nuvargusiu balsu pertraukė Luisas. – Juokavau. Pamiršk.

Jis užsimerkė. Pagirios, kurias jis visą dieną vijo šalin stipriais nuskausminamaisiais ir dar stipresne kava, grasinosi grįžti ir jau ėmė baisiai ryžtingai dudenti smilkiniuose. Žinoma, kaltas tik jis pats…

Kita vertus, nieko nauja.

Šiaip ar taip, pamanė jis šaltai, kadangi pastaruosius dešimt mėnesių jo elgesys buvo tiesiog pavyzdingas, vieną paslydimą Balforų pokylyje sau tikrai atleis. Ypač dėl to, kad tame nuotykyje nedalyvavo jokios garsios manekenės. Nei ištekėjusios moterys. Tiesą sakant, išvis jokios moterys. Tik jis ir gal kiek per didelis kiekis puikiojo Oskaro Balforo šampano.

Viskas taip skyrėsi nuo praėjusių metų.

Jis pažvelgė pro langą, bet nematė nei vakarinės saulės, krintančios ant išpieštų sienų, nei šiukšlėmis nusėtų gatvių, matė tik porą mėlynų akių – žmonės jas vadino Balforų mėliu – ir prisiminė, kaip vaiskus rugiagėlių mėlynumas po jo bučinio aptemo. Iš nuostabos, galbūt, ir iš aistros, bet taip pat ir…

Deus.

Pajutęs pasibjaurėjimą savimi, nustūmė prisiminimą šalin. Gal tik į gera, kad jauniausiosios Oskaro dukters vakar pokylyje nebuvo. Emilė Balfor tokia pat graži kaip vyresniosios seserys – būtent tai iš esmės ir atkreipė jo dėmesį, pribloškė įspūdingas jos patirties trūkumas. Jei tik būtų žinojęs, kokia ji žalia, būtų viską daręs lėčiau, būtų neskubėdamas pažadinęs joje tą ugningą aistrą, kurią juto slypint po įtampos sukaustytu mandagiu fasadu. Bet neapdairumas nuostabus dalykas. Jei praėjusiais metais būtų žinojęs visa tai, kas dabar atrodo taip velniškai savaime suprantama, jo gyvenimas būtų visiškai kitoks.

– Atvykome, sere.

Tomo balsas pertraukė jo mintis ir Luisas susivokė, kad automobilis įvažiavo į kažkokią aukšta vieline tvora aptvertą teritoriją. Dabar sustojo prie palaikio vienaukščio pastato, tikrai mačiusio geresnių laikų.

Jo apsaugos komanda atvyko pirmoji ir dabar stengėsi nepastebimai patruliuoti teritorijos perimetru, o sargas stovėjo ant slenksčio ir kalbėjo į laisvų rankų įrangą. Kitoje tvoros pusėje susirinko būrelis vaikėzų, vilkinčių megztiniais su kapišonais.

Luisas mintyse atsiduso.

– Primink man dar sykį, ko mums čia reikia?

– Na, sere, tai šokių trupė…

Luisas suvaitojo ir iškėlė rankas.

– Gerai, jau gali baigti, nebent to sakinio pabaiga bus aštuoniolikmečių egzotiškų pilvo šokio šokėjų.

– Ne, sere, – Tomas vėl pažvelgė į aplanką. – Programa įvairi. Tai vietinis jaunimo centras, kuriame vyksta įvairūs sporto ir šokių užsiėmimai vaikams nuo ketverių iki šešiolikos metų. Šįvakar atvykome pasižiūrėti stepo, džiazo, gatvės šokių ir baleto pasirodymų.

– Baleto? – niekinamai pakartojo Luisas. – Meu Deus. Spėju, visa tai yra dalis grandiozinio plano atversti mane į nuoširdų, kilnų menų globėją.

– Viešųjų ryšių skyrius tikrai manė, kad jūsų įsitraukimas į bendruomeninius vaikų menus galėtų pabrėžti jautresnę jūsų asmenybės pusę, sere.

Neviltis ir susierzinima, apėmę Luisą, buvo tokie pat apčiuopiami kaip ta aukšta vielinė tvora, už kurios būriavosi vaikėzai.

– Tokiu atveju geriau man bakstelk, kai reikės ploti, – vangiai tarė jis. – Ir pažadink, jei imsiu knarkti.

Emilė nuo stoties nuskubėjo bendruomenės centro link. Ji vėluoja. Kitoje gatvės pusėje žydinti vyšnia priminė vaiduoklišką laivą iškeltomis burėmis nykiame danguje, tad ji greitai pralėkė pro šalį. Staigus vėjo gūsis pabėrė žiedlapių, jų aromatas trumpam užgožė aitraus indų bei afrikiečių maisto kvapą, sklindantį iš gatvės galo. Emilė giliau įsirausė į savo gerokai nudėvėtą, gumulėliais nusėtą megztinį ir pasiruošė dar vienai namų ilgesio bangai, nes prisiminė japoniškas vyšnias Balforų dvaro rožių tako gale. Kur Luisas Kordoba ją pabučiavo, tarstelėjo nerimstantis balselis.

Ji pagreitino žingsnį, automatiškai pakėlusi ranką prie lūpų, lyg norėdama nutrinti tą prisiminimą drauge su keistais, nerimą keliančiais viduje bundančiais jausmais.

Bet jau netrukus viskas buvo pamiršta, nes prie bendruomenės centro tvoros ji pamatė besispiečiančius vaikėzus. Priėjusi arčiau pastebėjo, kas juos traukė: prie pastato stovėjo dvi juodos, labai oficialiai atrodančios mašinos tamsintais langais.

O, dangau. Jos širdis nusirito į kulnus, iš baimės mergina susvyravo. Kas šįkart? Vėl kažką nudūrė? O gal susišaudymas…

Ji pasileido bėgti, nenuleisdama akių nuo apsilaupiusio pastato, prie kurio per pastaruosius du vienišus mėnesius taip prisirišo. Sunki kasa su kiekvienu žingsniu trankėsi į nugarą. Larčfildo jaunimo centras buvo prieglobstis nuo išoriniame pasaulyje tykančių problemų ir šimtams nepriteklių kenčiančių, vietos nerandančių, priverstų atsisakyti svajonių jaunų žmonių suteikė naują prasmę gyventi.

Ir vienai nepriteklių kenčiančiai, vietos nerandančiai ir svajones praradusiai paveldėtojai.

Palei duris stovėjo grėsmingai atrodantis vyras su ausinėmis. Ji nervingai į jį dirstelėjo, beveik tikėdamasi, kad nebus įleista vidun, bet jis tik abejingai į ją spoksojo, taip dar labiau glumindamas. Širdis neramiai daužėsi, Emilė nuskubėjo purvinu koridoriumi link mergaičių persirengimo kambario tolimajame gale, kvėpdama jau pažįstamą paauglių kvapą – hormonų ir plaukų želės, vos žymų suplėkusių cigarečių dvoką. Atidariusi duris tuoj paskendo penkiasdešimties susijaudinusių balsų dūzgesyje.

Pačiame tamprėmis mūvinčių mergaičių būrelio viduryje Kikė Odaja, Larčfildo socialinė darbuotoja, purškė plaukų laką su blizgučiais ant mergaičiukės, vilkinčios sidabrinį triko ir avinčios stepo bateliais, plaukų. Emilė prasibrovė pro mergaites, pakeliui nusivilkdama storą megztinį.

– Atsiprašau, kad vėluoju. Neturėjau laiko grįžti namo ir persirengti.

Pro blizgučių debesį Kikė pažvelgė į ją su neslepiamu palengvėjimu.

– Dabar tu čia, brangute, o tai svarbiausia.

– Kas vyksta? – Emilei nepavyko nuslėpti nerimo balse. – Mačiau automobilius lauke – ar tai imigracijos tarnyba? Juk jie neatvyko išsivežti Luambosų, ar ne?

Kikė papurtė galvą, ir karoliukai jos plaukuose muzikaliai suskambėjo. Tamsiose akyse švytėjo slepiamas jaudulys, ji pasisuko ir ėmėsi purkšti laku kitą mažą galvelę.

– Niekada neatspėsi.

– Tai sakyk!

– Karališkoji šeima!

– Ką? – Emilė aiktelėjo, šalta baimė pašiaušė plaukelius ant sprando. Keletas nelabai žinomų karališkosios šeimos narių buvo Oskaro draugai, tad dažnai apsilankydavo Balforų dvare. – Kas?

Kikė gūžtelėjo pečiais.

– Ne britai, tik tiek težinau, – laimė, ji buvo pernelyg įsijautusi į purškimą, kad pastebėtų akivaizdų Emilę apėmusį palengvėjimą, tad papurčiusi lako flakoną tęsė: – Kita vertus, aš tik paprasta socialinė darbuotoja. Apie visa tai sužinojau tik tada, kai po pietų atvyko pilna mašina vyrų ir jie pradėjo tyrinėti kiekvieną pastato centimetrą. O dabar pasirodė ir visas Tarybos Jaunimo departamentas, staiga susidomėjęs tuo, ką darome, – ji užvertė akis. – Galėtum tai pavadinti ironija, nes pinigų teturime dviem mėnesiams.

– Gal todėl jie ir čia, kad ir kas jie tokie, kad parūpintų mums pinigų? – viltingai paklausė Emilė. Pinigų klausimas virš Larčfildo centro kybojo it giljotina.

– Nežinau, kodėl taip turėtų būti. Nesu ekspertė, bet man panašu, kad jie kalba ispaniškai, ir net negaliu įsivaizduoti, kodėl kokiems nors Ispanijos karaliams turėtų rūpėti paremti Larčfildą.

Emilė susiraukė.

– Ir aš nesuprantu, kodėl ispanų karališkosios šeimos atstovams įdomu žiūrėti mūsų pasirodymą. Žinoma, vaikai sunkiai dirbo, bet čia gi ne koks Brodvėjus.

– Sunku pasakyti, – Kikė pažvelgė per vaikų galvas į juodbruvą tamsiaodį sargą, kuris ką tik pasirodė kambaryje, ir sukikeno. – Tiesą sakant, norėčiau, kad jie mane apieškotų. Tiesiog negaliu atsispirti tiems tamsiems pietiečiams, o tu?

– Aš, tiesą sakant, galiu, – gal kiek pernelyg rūgščiai atsiliepė Emilė, mintyse iškilus Luiso Kordobos veidui. – Ypač tada, kai per penkiolika minučių scenai turime paruošti penkiasdešimt vaikų.

– Gerai, panele teisuole! – išsiviepė Kikė. – Eik, surikiuok savo gulbiukus, o aš pasipraktikuosiu tūpčioti.

Ir, griebusi arčiausiai stovėjusią šokėją už rankų, apsuko ją ratu ir uždainavo:

– Vieną dieną mano princas atvyks, – ir ėmė juoktis.

Tetrūksta tik kankinimo kėdės ir išsiderinusiu instrumentu grojamos kraupios muzikėlės, pamanė Luisas, eilinį kartą patraukdamas krakmolytą rankogalį ir dirstelėdamas į laikrodį.

Nuslopinęs atodūsį, pasimuistė ant kietos plastikinės kėdės, į kurią visiškai netilpo platūs jo pečiai ir ilgos kojos. Tiesą sakant, net ir be tos kėdės tai jau yra pakankamai veiksmingas kankinimas. Šalia sėdintis Tomas geraširdiškai šypsojosi žvelgdamas į sceną, kur būrys mergaičių leopardiniais triko chaotiškai trepsėjo į ritmą. Žinoma, Tomas ir pats turi mažą dukrelę, o tai akivaizdžiai padėjo jam geriau suprasti visą šį mistinį reiškinį. Tokia ta tėvystė: paverčia protingiausius, sąmoningiausius žmones kvailiais rasojančiomis akimis.

Net ir jo paties brolis – racionalumu pasižymintis Rikas – nebuvo tam atsparus, sielvartingai pamanė jis. Nuo pat Lučijanos gimimo kiekvienas jos nusižiovavimas, kiekviena šypsena buvo tyrinėjama su tokiu susidomėjimu, kokio Luisas tiesiog nepajėgė suprasti.

Nesuprato ir iki šiol.

Staiga pajuto kaltę – pažįstamas, bet vis dar gana skausmingas jausmas atėmė amą. Tomas smalsiai į jį dirstelėjo ir Luisas prisivertė nusišypsoti, neatitraukdamas akių nuo scenos, o mintyse iškilo blankus Lučijanos veidelis.

Jis net nesugebėjo aiškiai prisiminti, kaip ji atrodo. Ar kada paskutinį kartą ją matė. Kiek jai dabar? Dar vienas kaltės smūgis privertė suprasti, kad nežino nė to. Gal penkeri? Ar šešeri? Rikas ir Kristijana mirė prieš dešimt mėnesių, o Lučijanai tuo metu buvo penkeri – jis žinojo, nes laikraščiai negailestingai taršė tragediją, nuolat primindami, kad mergaitė tokiame jauname amžiuje liko našlaitė. Luisas sugniaužė kumščius. Ar nuo to įvykio ji šventė gimtadienį?

Panašu, kad pasirodymas baigėsi, visi vaikai tūptelėjo, vieni grakščiau, kiti ne taip elegantiškai. Luisas automatiškai prisijungė prie plojimų ir, pasinaudojęs proga, palinko prie Tomo paklausti:

– Ar jau baigėsi?

– Dar ne, sere. Man regis, programoje numatyta dar kai kas. Ar jums viskas gerai?

– Kaip niekad, – vangiai burbtelėjo Luisas.

Dalis bausmės buvo kęsti tą skausmą vienam. Jis neturėjo jokios teisės juo dalytis.

Luisas vėl nepatogiai atsilošė kėdėje, o scenoje pasirodė eilė mergaičių pūstais sniego baltumo sijonais. Šios buvo jaunesnės nei anksčiau šokusios, mažesnės ir labiau drovėjosi žiūrovų. Auditorijoje nuaidėjo kolektyvinis susižavėjimo atodūsis, o mergaitės malėsi, ieškodamos savo vietos, čiulpė pirštelius ir didelėmis, išpūstomis akimis spoksojo kažkur pro į jas nukreiptų prožektorių šviesas.

Užgrojo muzika – Mažųjų gulbių šokis. Luisas nežinojo, ar juoktis iš to, kaip visa tai nuspėjama, ar verkti, kad kankynė dar pratęsiama. Nusprendė tiesiog nutaisyti, kaip jam atrodė, susižavėjusį veidą ir stebėti, kaip atsargiai tūpčiodami vaikai kilnoja rankutes ir lanksto keliukus.

Viena mergaitė pačiame gale vis dar stovėjo sustingusi, išgąsdinta. Kiti vaikai pasistiebė ir virpėdami padarė piruetą, bet vienintelis jos judesys buvo šaudymas plačiomis it lėkštės, persigandusiomis akimis į saugiuosius užkulisius. Šalimais stovinti kita mergaitė nebuvo patenkinta šios išgąsčiu ir iš širdies niuktelėjo jai į šonkaulius.

Auditorijoje nuskambėjo juokas. Priekinėje eilėje vaikai ir toliau stojiškai tęsė šokį, tiesė pirštelius, mojavo rankomis ir retkarčiais tūžmingai dirsčiojo į galą. Luisas stebėjo išsigandusią mergaitę. Gal dėl to, kad prieš tai galvojo apie savo dukterėčią, dabar kažkas ir šioje mergaitėje jam priminė Lučijaną, nors jos visai nebuvo panašios. Psichiatras, be jokios abejonės, su džiaugsmu paaiškintų, kad tai tik dar sykį prasiveržusi kaltė. Mergaitė ant scenos kiek atsilošė, kad pasislėptų nuo šviesų, bet daugiau nepajudėjo, ir iš savo garbingos vietos pirmojoje eilėje jis matė, kaip jos akyse sublizga ašaros, o apatinė lūpa ima virpėti.

Ir staiga jis suprato. Tai nebuvo tik skausmingas jo vaizduotės vaisius; tai ta kantri vaiko kančia, tas didingas sielvartas – šitai priminė jam Lučijaną. Tokią pačią veido išraišką turėjo ir mažoji jo dukterėčia, juto tą pačią tylią neviltį, ir tai vertė jį jaustis taip pat beviltiškai kaip dabar.

Jausmas tikrai nebuvo geras.

Akis pagavo judesį užkulisiuose. Vyresnė mergina laikydamasi šešėlių įbėgo į sceną ir suklupo ant kelių prieš mažylę. Luisas pajuto trumpą palengvėjimą, pamatęs prideramai siaurą, labai tiesią nugarą ir žvilgančią tamsią, sunkiai tarp menčių kabančią kasą, bet tada mergina vėl atsistojo ir buvo neįmanoma nepastebėti tų ilgų, moteriškų kojų, kurias aptempė juodos tamprės.

Ji vilkėjo trumpu juodu sijonu ir siaurais marškinėliais, ant kurių nugaros švietė žodžiai Rausvasis flamingas.

Prieš dešimt mėnesių jis davė pažadą savo broliui, ir drauge su Riku šeimos kriptoje Santosoje palaidojo savo apetitą moterims ir pertekliui. Dabar Luisas pajuto, kaip kažkur giliai užgniaužtas jaudulys kone skausmingai pabunda. Palinkęs prie Tomo jis sušnibždėjo:

– Argi Rausvasis flamingas nėra striptizo klubas?

– Išties nežinau, sere.

Ne, žinoma, ne. Bet Luisas žinojo ir jį labai intrigavo, kodėl striptizo klube dirbanti mergina padeda rengti vaikų baleto pasirodymus. Pasilenkusi, vis dar atsukusi nugarą žiūrovams, Rausvojo flamingo mergina paėmė mergaitę už rankos ir kažką sušnabždėjo jai į ausį. Mažame, nuraudusiame veide nušvito palengvėjimas, ir vyresnioji mergina apsisukusi prisijungė prie šokio.

Deus, ji pribloškiama. Iškilusi virš mažyčių vaikų scenoje ji atrodė kaip tikra kilminga, elegantiška gulbė tarp mažyčių pūkuotų gulbiukų. Greta jos išsigandusioji mergaitė dabar jaudulingai nusišypsojo ir sulig akimirka jos pasitikėjimas savimi augo.

Luisas stebėjo, kaip preciziškai juda lieknos merginos kojos, kokie tiesūs jos pečiai ir pakelta galva, ir pajuto kažką kirbant mintyse. Pakėlęs akis į jos veidą, iš nuostabos sumirksėjo ir palinko į priekį.

Neįtikėtina… neįmanoma…

Tai Emilė Balfor.