Читать книгу Kai nugali meilė - India Grey - Страница 2

Sofija pabudusi suvokė, kad kažkas ne taip.

Ji atsitiesė, markstydamasi nuo ryškios šviesos, ir pamėgino susirinkti savo daiktus. Kėdė priešais buvo tuščia. Vyras sidabrinėmis akimis tikriausiai išlipo, kol ji miegojo, ir dabar Sofija klausė savęs, kodėl, po velnių, turėtų jausti dėl to nusivylimą, tačiau tada pamatė jį.

Jis stovėjo atsukęs jai nugarą ir kėlė brangiai atrodantį odinį lagaminą nuo lentynos, demonstruodamas savo itin plačius pečius ir siaurus klubus, apgaubtus dailiai pasiūtomis juodomis kelnėmis.

Mmm.. Štai kodėl, pamanė Sofija mieguistai. Ne, tokios fizinės tobulybės kasdien nepamatysi. Ir nors dažnai ją lydi stipri arogancija, žiūrėti buvo išties malonu.

– Atleiskite, gal galėtumėte pasakyti, kur esame?

Velnias, ji pamiršo prašmatnų akcentą, o mieguistas balsas buvo panašesnis į padavėjos nei į aukštuomenės panelės. Nors dabar tai nebesvarbu – juk ji niekada nebepamatys jo.

Vyras užsimetė brangų švarką – tokius paprastai dėvi vyrai niūriose juodai baltose reklamose, blizgančių žurnalų puslapiuose.

– Elnburge.

Vienas žodis lyg žaibas pažadino mieguistas Sofijos smegenis. Negrabiai nusikeikusi ji pašoko ant kojų ir ėmė nervingai graibyti savo daiktus, bet traukinys tą akimirką netikėtai sustojo. Sofija prarado pusiausvyrą ir krito tiesiai vyriškiui į glėbį.

Na, taip būtų nutikę kiekviename romantiniame filme, kuriame ji buvo filmavusis. Realybėje ji krito ne į jos laukiančias, ištiestas rankas, o atsitrenkė į tvirtą, kietą lyg akmens siena krūtinę. Jis sugriebė Sofiją akimirką prieš jai atšokant, plienine ranka apglėbdamas per liemenį. Skubėdama atgauti pusiausvyrą, ji automatiškai atsirėmė delnu jam į krūtinę.

Lyg žadintuvas tą pat akimirksnį kažkur pilvo apačioje nubudo seksualinis potraukis. Nors vyriškis atrodė lieknas, tačiau po marškiniais buvo justi kieti, lyg iškalti raumenys.

Sofija pažvelgė į jį iš nuostabos plačiomis akimis ir išsižiojo, norėdama suformuluoti atsiprašymą. Bet galvoje žodžių vietoje tebuvo tuštuma, o vienintelė mintis, nedavusi jai ramybės, buvo apie tai, kokios nuostabios jo akys iš arti; sidabrinė rainelių šviesa, įrėminta tamsios pilkumos…

– Turiu išlipti… dabar, – kvarktelėjo ji.

To irgi negalėjai pavadinti citata iš epinių romantinių filmų. Jis greitai ją paleido ir pasuko galvą į šalį.

– Viskas gerai. Mes dar ne stotyje.

Jam kalbant traukinys staiga pajudėjo į priekį, grasindamas dar sykį išmušti Sofijai iš po kojų pagrindą. Lyg ir taip nesijaustų per mažai tvirta, pamanė ji virpėdama, mėgindama iš sausakimšos lentynos išsitraukti savo rankinę. Neramiai žvilgtelėjusi pro langą, pamatė pro šalį plaukiančias prie pervažos laukiančių automobilių šviesas ir mažą kvadratinį signalinį namuką, jaukiai apšviestą iš vidaus, su ženklu Elnburgas, kuris kone visas buvo apsnigtas. Sofija dar sykį smarkiai trūktelėjo rankinę ir išgirdo nekantrius garsus už nugaros.

– Nagi, leisk man.

Vienu lengvu judesiu vyras palinko virš jos ir sugriebė rankinės rankeną.

– Ne, pala – užtrauktukas… – riktelėjo Sofija, bet buvo per vėlu. Pasigirdo plyšimo garsas ir pigus užtrauktukas, jau ir taip pernelyg įtemptas dėl prigrūstos rankinės, prasiskyrė, o Sofija, sustingusi iš siaubo, spoksojo, kaip suknelių, pėdkelnių ir batų gumulas išsirito lauk.

Ir apatinių, žinoma.

Buvo siaubinga. Baisu. Tarsi košmaro akimirka prieš nubundant. Tačiau drauge ir šiek tiek juokinga. Prispaudusi delną prie pražiotos burnos, Sofija negalėjo sustabdyti viduje kunkuliuojančio isteriško juoko.

– Šitą, manau, teks grąžinti į parduotuvę, – reikšmingai pareiškė vyras, tiesdamas ranką atsegti smaragdo žalumo liemenėlės, įstrigusios ant lentynos. – Man regis, Gucci kelioninės rankinės turi garantiją visam gyvenimui?

Sofija sukniubo ant kelių, ketindama susirinkti pasklidusius daiktus. Gal tai ir tiesa, bet pigūs dizainerių padirbiniai tikrai neturi, o tai vyriškis, be abejonės, puikiai žinojo. Vėl atsistojusi Sofija negalėjo nepastebėti jo kojų ilgio ir turėjo susilaikyti, kad neįsikibtų į vieną iš jų norėdama neprarasti pusiausvyros, kai traukinys pagaliau drebėdamas sustojo stotyje.

– Ačiū už pagalbą, – tarė ji kiek galėdama išdidžiau, nors pilnomis rankomis kelnaičių ir pėdkelnių tai buvo sudėtinga. – Prašau neleisti man ilgiau jūsų užlaikyti.

– Neleisčiau, bet jūs užstojate kelią link išėjimo.

Sofija pajuto, kaip jos veidas užsiliepsnoja raudoniu. Smarkiai prisispaudusi prie stalo, ji pamėgino suteikti jam erdvės praeiti. Tačiau jis nepajudėjo iš vietos. Tik paėmė suplyšusią rankinę, lengvai pakėlė ją ir pašaipiai kilstelėjo antakį.

– Tik po jūsų, jei jau viską susirinkote.

Elnburgo stotį sudarė vienas Viktorijos laikų pastatas, kadaise buvęs gana gražus, tačiau dabar jo langus dengė plakatai, reklamuojantys šeimos atostogas pajūryje. Sofijai išlipus iš traukinio vėl snigo, oras, rodėsi, atsklendė tiesiai iš Sibiro. Velnias, jai tikrai vertėjo persirengti. Dabartiniai jos drabužiai ne tik siaubingai netiko pažinčiai su Džaspero šeima, bet greičiausiai dar ir sukels jai hipotermiją.

– Štai.

Sofija neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik atsisukti į vyriškį. Truktelėjusi apykaklę aukštyn ji tikėjosi atrodanti panaši į Džiuli Kristi filme Daktaras Živago – ryžtinga ir garbinga.

– Ar susitvarkysite?

– T-taip. Ačiū. – Stovėdamas sniegui leidžiantis ant pečių ir tamsių plaukų, jis atrodė dar žavingesnis ir seksualesnis nei Omaras Šarifas tame filme. – Ir ačiū už…

Jergutėliau, kas jai nutiko? Džiuli Kristė niekada sau neleistų šitaip nerasti žodžių.

– Už ką?

– Na, žinote, kad atnešėte mano rankinę, surinkote… daiktus.

– Su malonumu.

Jo akys sutiko josios ir akimirką jų žvilgsniai susipynė. Nors skruostus žnaibė šaltis, Sofija pajuto viduje kylančią karščio bangą.

Tačiau tada akimirka baigėsi, vyriškis nusisuko ir patraukė tolyn įsikišęs rankas į kišenes, batais girgždindamas šaligatvio akmenis, o geležinkelio tarnautojas tuo metu pūstelėjo švilpuką, kad traukinys pajudėtų iš stoties.

Sofijos smegenis tarsi žaibas perliejo. Prispaudusi delną prie burnos ji pajuto, kaip žemyn nugara nuslenka siaubas supratus, kad ji nepirko bilieto. Išleidusi išgąstingą šauksmą, o po jo ir žodį, kurio Džiuli Kristė niekada nebūtų sau leidusi ištarti, Sofija nulėkė į priekį prie tarnautojo, kurio galva kyšojo pro vagono langą.

– Ne, palaukite. Prašau! Aš ne…

Bet buvo jau per vėlu. Traukinys greitėjo ir jos balso nebuvo girdėti per variklio gausmą ir metalo girgždesį. Stebėdama, kaip žiemos tamsoje ištirpsta traukinio šviesos, Sofija stovėjo besidaužančia širdimi, viduje besiveržiant nerimo mazgui dėl to, ką padarė ir ko nebegalėjo pakeisti.

Pavogė. Juk būtent šitaip ir pasielgė, ar ne? Važiavimas traukiniu be bilieto juk išties yra nusikaltimas ir, savaime suprantama, negarbingas poelgis.

Vagystė.

O tai yra vienintelis dalykas, kurio ji niekada, niekada negalėtų padaryti.

Traukinio dundesys nutilo ir Sofija jautė pamažu ją apgaubiančią tylą. Lėtai apsisuko norėdama paimti savo apiplyšusią rankinę.

– Ar kas nors negerai?

Jos skrandis apsivertė ir nugrimzdo lyg akmuo. Puiku. Kapitonas Nepritarimas tikriausiai išgirdo ją šaukiant ir sugrįžo manydamas, kad ji šaukė jam. Stoties šviesos metė ilgus šešėlius po jo skruostikauliais ir dėl to jis atrodė dar tolimesnis. O tai jau šis tas.

– Ne, ne, viskas gerai, – tvirtai atsakė ji. – Nors prieš nueidamas gal galėtumėte pasakyti, kur rasti taksi?

Kitas negalėjo susivaldyti nenusijuokęs. Tai nebuvo malonu, bet mintis apie taksi automobilį, laukiantį Elnburgo stotyje, buvo labai linksma.

– Jūs nebe Londone. – Jis žvilgtelėjo tolėliau perono, kur laukė bentlis, prie kurio vairo ramiai sėdėjo Džensenas. Kažkodėl Kitas pasijuto atsakingas – kone kvailai – už šią merginą absurdiškais drabužiais ir snaigėmis ryškiuose plaukuose. – Klausykit, geriausia jums būtų eiti su manimi.

Sofijos smakras pakilo puse colio į viršų. Akys žybtelėjo stoties šviesoje tarsi tamsi Ficrojų koplyčios mozaikų žaluma, su pro ją sklindančia šviesa.

– Ne, ačiū, – tarė ji išdidžiai. – Manau, geriau eisiu pėsčiomis.

Tai buvo išties juokinga.

– Avėdama šiais batais?

– Taip, – atsakė Sofija paskubomis ir šiek tiek netvirtai nuėjo apledėjusiu peronu. Ji apsidairė ir tvirčiau apsisiautė ilgu militaristiniu paltu.

Pasivijęs ją Kitas kilstelėjo antakį.

– Tik nesakykite, – pratęsė jis, – kad prisijungsite prie savo pulko.

– Ne. – Sofijos kantrybė trūko. – Būsiu su savo vaikinu, kuris gyvena Elnburgo pilyje. Tad jei galėtumėte nurodyti man kryptį…

Kitas sustojo. Prieš akimirką burbuliavęs juokas išnyko arktiniame ore kaip jųdviejų kvapo garai. Tolumoje niūriai subaubė avis.

– Ir koks jūsų… vaikino vardas?

Kažkas jo balse privertė Sofiją sustoti, metalinis kulniukų aidas nutilo. Kai ji atsisuko į jį, jos akys buvo plačios ir juodos.

– Džasperas, – tarė ji virpančiu, bet ryžtingu balsu. – Džasperas Ficrojus, nors nežinau, ką tai turi bendro su jumis?

Kitas dar sykį nusišypsojo, tačiau šįkart su linksmybėmis tai neturėjo nieko bendra.

– Na, kadangi Džasperas Ficrojus yra mano brolis, drįstu sakyti, kad nemažai, – pasakė jis švelniai. – Geriau lipkite į automobilį.