Читать книгу Pirmoji meilė - Jackie Braun - Страница 1

Vidurinės mokyklos istorijos pradmenys

Kai Kloja Makdaniels sąskaitų ir reklaminių laiškų krūvelėje pastebėjo kvietimą, jos lūpos pašaipiai išsikreipė. Ji laukė šio laiško, bet vis tiek nustebo gavusi.

Tilmano vidurinės mokyklos 2001-ųjų laida rengėsi susitikti po dešimties metų.

Klojos prisiminimai apie Naujojo Džersio vidurinę mokyklą nebuvo malonūs. Tiesą sakant, ketverius metus Tilmane slėpėsi tualeto kabinose ir valytojų spintelėse, kad išvengtų Nešventosios Trejybės: Natašos Bradford, Feitės Elerman ir Tamaros Kingsli.

Tas merginas pažinojo nuo pagrindinės mokyklos laikų. Jos nebuvo draugės, bet ir ne priešės… kol neprasidėjo devintieji mokslo metai ir Kloja dėl visiškai nežinomų priežasčių tapo mėgstamiausiu šių merginų taikiniu.

Tiesiogine žodžio prasme.

Pirmąją jau ir taip nemalonią mokslo metų dieną prieš pamokas joms kažkaip pavyko prie Klojos marškinių prisegti užrašą Spirk man. Nuo tada Kloja po kiekvieno draugiško pliaukštelėjimo į nugarą pasižiūri per petį. Tai nebuvo ypač originalus pokštas, bet suveikė. Į sėdimąją mėgstamiausių džinsų dalį ji gavo pakankamai spyrių, kad pasijustų futbolo kamuoliu.

Po trečios pamokos pro šalį pietauti ėjo Saimonas Fordas.

– Tikriausiai nenori šito segėti, – jis nuėmė užrašą ir padavė Klojai. Toks jau buvo šis vaikinas. Netuščiažodžiavo.

Senasis gerasis Saimonas. Visada ją globojo. O tąsyk apsaugojo jos užpakalį. Juodu susidraugavo, kai trečioje klasėje jo šeima įsikraustė į jos šeimos daugiabutį, ir draugystė vis dar tęsėsi. Galvodama apie bičiulį Kloja paėmė telefoną, bet susiprotėjo, kiek valandų. Gerokai po penkių penktadienio vakarą. Saimonas tikriausiai pasimatyme su mergina.

Kloja pasijuto vėl pašaipiai besiviepianti. Na, negalėjo nieko padaryti. Nemėgo Saros. Ilgakojės lanksčios blondinės, nes ji pernelyg… pernelyg… tobula.

Žvilgtelėjo į kvietimą. Tobulajai Sarai niekada taip neatsitiktų. Vidurinėje mokykloje Tobuloji Sara būtų tapusi abiturientų susitikimo vakaro karaliene, išleistuvių karaliene ir visomis kitomis įmanomomis karalienėmis. O Kloją klasė nominavo tik kaip labiausiai garbanotą ir labiausiai strazdanotą.

Taip, mergina tikrai norėtų būti dėl to prisiminta.

Protas liepė suglamžyti kvietimą į gniužulą, nusispjauti ant jo ir keiksmažodžiais, kuriuos moka keturiomis kalbomis, pasiųsti į šiukšlių dėžę. O širdis bylojo kitką. Ji liepė pasiimti šaukštą ir iš šaldiklio išsitraukti pusę litro mėtinių ledų su šokolado gabaliukais.

Kadangi laikėsi dietos, Kloja pasielgė taip, kaip liepė protas.

Bent panašiai.

Apibėrė kvietimą visais užsieniniais epitetais, kokius tik mokėjo, ir išmetė į šiukšlinę. Nusprendusi apsieiti be ledų įsijungė kompiuterį ir parsisiuntė receptą iš mėgstamiausios kabelinės televizijos kulinarijos laidos Siuzės Kei paguodos maistas. Suzė Kei gamino maistą, kuris tikrai galėjo užkimšti arterijas ir sukelti širdies ligą.

Šįkart pasirinko būtent tokią vakarienę. Makaronai su sūriu – ne su vienos, bet su keturių rūšių sūriu ir tiek sviesto ir kalorijų, kad Kloja galėjo prisiekti, jog drabužiai pradėjo veržti vos perskaičius sudedamąsias dalis. Prastas ženklas, nes jau mūvėjo laisvesnes kelnes.

Tiesą sakant, kelnės su elastiniu juosmeniu buvo skirtos mankštintis, bet ji taip apsirengdavo ne eidama sportuoti, o tomis dienoms, kai jausdavosi ypač išsipūtusi. Šiandien būtent tokia diena. Pririšus kelias virves ji tiktų sklęsti virš Šeštosios aveniu kaip vienas tų milžiniškų helio balionų per kasmetinį Padėkos dienos paradą. Tačiau vis tiek pasigamino makaronų su sūriu ir suvalgė tris iš šešių porcijų.

Tik tada sugalvojo įsipilti vyno. Brangų Cabernet Sauvignon butelį saugojo ypatingai progai. Ši tikrai nebuvo tokia, bet po trijų taurių tai neberūpėjo.

Kloja padėjo vyną į šalį ir patraukė prie grotuvo. Muzika. Štai ko dabar reikėjo. Trankaus ritmo ir daug žemų garsų. Muzikos, pagal kurią šokdama galėtų nerūpestingai užsimiršti ir galbūt sudeginti kelias kalorijas. Pasirinko… Seliną Dion.

Graudžioms baladėms vienai po kitos užliejant vieno kambario butą Žemesniajame Ist Saide Klojos valia nuvyto kaip nelaistomas bazilikas ant virtuvės palangės. Vėl murmėdama užsieninius keiksmus, šįkart skirtus sau, išžvejojo suglamžytą kvietimą iš šiukšlinės. Suskambus telefonui tebesėdėjo ant virtuvės grindų ir lygino popierių.

Saimonas.

– Sveika, Kloja. Ką veiki?

Jei tai būtų kas kitas – pavyzdžiui, vyresnė žavingoji sesuo Franė, – Kloja jaustųsi priversta kruopščiai suregzti priežastį, dėl ko sėdi viena namie vos prasidėjus savaitgaliui.

Bet skambino Saimonas, tad ji prisipažino:

– Geriu vyną, vilkiu kelnes iš laikros ir klausausi Titaniko muzikos.

– Ledų nevalgai?

Kaip gerai Saimonas ją pažinojo. Nors ketinimai buvo geri, Kloja ketino netrukus imtis mėtinių ledų su šokolado gabaliukais.

– Kol kas ne.

– Nori draugijos? – pasisiūlė jis.

Dar niekada taip nenorėjo. Ji ir Saimonas visada gerai praleisdavo laiką – nesvarbu, ar traukdavo pasilinksminti ar likdavo namie. Vis dėlto klausimas nustebino. Ar šįvakar jos draugas neturėtų būti su mergina? Jai patiko mintis, kad vietoj Tobulosios Saros jis pasirinktų Kukliąją Kloją. Taip patiko, kad iš karto pasijuto kalta. Ji – siaubinga draugė. Atsilygindama pasidalys su Saimonu ledais ir vyno likučiais.

– Kada tavęs laukti?

– Dabar. Stoviu už buto durų.

Jei Saimonas būtų jos vaikinas – pastaruosius kelis mėnesius Kloja tokio neturėjo, – ši žinia sukeltų paniką. Butas nesutvarkytas. Beje, ir ji pati. Dėl drėgno oro garbanos styrojo į visas puses. O ryte pasidarytas neryškus makiažas jau nusitrynė. Bet čia Saimonas. Saimonas, priminė ji sau, kai nužvelgusi nedailią aprangą užsimanė bėgti į miegamąjį ir persirengti.

Liūdna pripažinti, bet jis matė Kloją ir prasčiau atrodančią. Gerokai prasčiau. Pavyzdžiui, kai ji šeštoje klasėje susirgo vėjaraupiais arba kai vidurinėje mokykloje po pusseserės Elenos mergvakario užsikrėtė salmonelioze. Vištienos salotas ruošė teta Mirta – nuo tada moteriškei į šeimos susibūrimus leidžiama atsinešti tik popierinius gaminius arba plastmasinius stalo įrankius. Mirtinas šūvis, be abejo, buvo praėjusių metų gruodį. Likus trims dienoms iki Kalėdų ją metė vaikinas, su kuriuo susitikinėjo pusę metų.

Tekstine žinute.

O ji jau buvo nupirkusi dovaną – Rolex laikrodį ir negalėjo grąžinti, nes gatvės prekeivis, pardavęs stulbinamai įtikinamą padirbinį, persikėlė į kitą vietą.

Todėl dabar atlapodama duris Kloja jautėsi tik šiek tiek susigėdusi dėl plaukų, dėl makaronų su sūriu dėmių ant marškinėlių ir dėl to, kad lūpos nuo skanauto vyno tikriausiai nusidažė klounišku violetiniu atspalviu.

– Labas, Saimonai.

Jo šypsena kaip visada vertė manyti, kad jųdviejų susitikimas – geriausia, kas nutiko tądien.

– Sveika, gražuole. – Vaikinas kaip įprastai pakštelėjo į skruostą ir priešais nosį pamojavo plona kvadratine dėžute. – Turiu picos. Iš naujos itališkos picerijos netoli Keturioliktosios gatvės – plonu padu ir su daugiau sūrio.

Kitą kartą pajutus itališkos dešros ir lydytos mocarelos aromatą Klojos burnoje būtų susikaupusios seilės. Tačiau dabar ji priminė sau, kad yra prisikimšusi.

– Dėkui, ką tik pavalgiau.

Svečias įdėmiai nužvelgė dėmėtus marškinėlius. Lūpų kampučiai pakilo.

– Matau. Kas šiandien vakarienei ir kodėl?

Taip, Saimonas pernelyg gerai ją pažinojo.

– Makaronai su sūriu.

– A. – Jis supratingai linktelėjo. – Paguodos maistas.

Ji palietė smiliumi savo nosies galiuką.

– Iš karto atspėjai.

Jis nusišypsojo. Saimono šypsena nuostabi. Kloja visada taip manė. Lūpos tobulai proporcingos, nors veidas ne toks gražus, kad verstų iš koto, bet dailus ir maloniai vyriškas. Metams bėgant vaikino skruostai įkrito ir tapo kampuotesni, bet dėl guvios šypsenos jis niekada neatrodė griežtas.

– Kiek suvalgei? – pasidomėjo bičiulis.

– Per daug.

– Man palikai? – Saimonas žvilgtelėjo į viryklę.

– Pakankamai. – Kloja patapšnojo dėžę jo rankose. – O kaip tavo pica?

Jis gūžtelėjo pečiais.

– Žinai, kaip su ta pica. Atšalusi dar skanesnė.

Nykščio pagalvėle palietė apatinę merginos lūpą. Ji nekreipė dėmesio į pojūtį, nuvilnijusį stuburu nuo tokio prisilietimo.

– O kaip vynas? Irgi palikai?

Kloja nusijuokė. Kaip kitoms moterims pavyksta išgerti kelias taures Cabernet neišsitepus lūpų? Be to, kaip kitos moterys, prisivalgiusios angliavandenių, be pritūpimų pajėgia kvėpuoti mūvėdamos džinsus?

– Dar liko beveik pusė butelio, – pasakė ji.

– Įpilk man taurę ir klok, kaip šiandien sekėsi.

Saimonas padėjo picos dėžutę ant virtuvės spintelės ir nusimetė lietpaltį. Vilkėjo įprastus dalykinius drabužius – šiugždančius baltus marškinius ir specialiai siūtą kostiumą, iš priekinės kišenės kyšojo tobulai sulankstyta nosinaitė. Tačiau priderintas kaklaraištis surištas kreivai. Kloja susiprotėjo.

– Ar ką tik iš darbo?

Buvo beveik aštunta valanda vakaro.

– Susijungimas su ta kita programinės įrangos įmone, apie kurią pasakojau, suryja daug laiko. – Saimonas sunkiai sudribo ant virtuvinės kėdės.

Kaip Kloja nepastebėjo, koks jis pavargęs? Norėjo prieiti ir apkabinti. Draugai glėbesčiuojasi. Bet susilaikė. Pastaruoju metu vis dažniau pasijusdavo tą daranti. Kaltę vertė Tobulajai Sarai ir pulkui ankstesnių gražuolių.

– Gaila. – Ji įjungė viryklę, kad pašildytų makaronus su sūriu, ir įpylė taurę vyno. Tada atsistojusi už kėdės pradėjo maigyti įsitempusius Saimono sprando ir pečių raumenis.

Išgirdusi malonumo dejonę norėjo liautis. Vis dėlto tęsė ir pasidomėjo:

– O ką apie ilgas darbo valandas mano Sara?

– Ji nepatenkinta, – pripažino vaikinas. Gailiu tonu pridūrė: – Šįvakar turėjome eiti į Brodvėjaus spektaklį.

– Tu jos nenusivedei? – Tai jam nebūdinga. Saimonas – mieliausias ir rūpestingiausias Klojos pažinotas vyras… nors jam patinka tikrai nekokios moterys.

– Ai!

Regis, masažas šiek tiek per stiprus.

– Atsiprašau.

– Tiesą sakant, kai paskambinau pasakyti, kad vėluoju ir teks atsisakyti vakarienės prieš spektaklį, ji pasiuntė mane… Nekreipk dėmesio. – Saimonas papurtė galvą. – Nesvarbu. Santykiai šiaip ar taip nesiklostė.

Triumfas.

Klojai nespėjus susitvardyti šis jausmas sukunkuliavo it burbuliuojantis šampanas. Gal vis dėlto ši diena ne tokia prasta.

Žinodama, kad draugė neturėtų džiaugtis tokiomis naujienomis, išlaikė užjaučiamą išraišką ir atsisėdo ant kėdės priešais Saimoną.

– Ooo. Tave metė. Kaip gaila.

– Išsiskyrėme abipusiu sutarimu, – sumurmėjo jis siekdamas vyno. – Tiesiog Sara pirmoji tai pasakė.

– Geraaaai.

– Kloja, mano širdis nesudaužyta. Po velnių, nė neįlenkta ir neįrėžta. – Vaikinas gurkštelėjo vyno, sunkiai atsiduso ir prisimerkęs pažvelgė. – Negerai, tiesa? Turėčiau jaustis… šiek tiek nuliūdęs, ar ne?

– Nesijauti?

Triumfas vėl plykstelėjo, bet ji rūpestingai paslėpė tai po blankia išraiška.

– Nė kiek. – Akimirką jis įdėmiai žvelgė į vyną, paskui įsistebeilijo į Kloją. – Matyt, vienas kitam netikome.

Negali būti. Kad tai suprastų, jam prireikė kone metų? Kloja tokią išvadą padarė vos susipažinusi su Sara – per kelias minutes.

– Bet tai nesvarbu, – kalbėjo Saimonas. Jis nusišypsojo ir tapo guvesnis. – Ketinome pasikalbėti apie tavo dieną.

Jos dieną. Fe!

Kloja nužingsniavo prie viryklės įdėti maisto. Atidarė šaldytuvą, išėmė šviežių petražolių šakelę makaronams su sūriu ir atnešė prie stalo. Saimonas kilstelėjo antakius.

– Svarbiausia – išvaizda, – pasakė dėdama papuoštą lėkštę.

Jis pakėlė šakutę ir nukreipė dantelius į Kloją.

– Būtent čia tavo bėda, Kloja.

Tai senas priekaištas. Įprastomis aplinkybėmis nekvaršintų dėl to galvos. Tačiau šįvakar ji susierzinusi pratrūko.

– Ar nori mane analizuoti, o gal nori, kad papasakočiau, kaip praleidau dieną?

– Tiesą sakant, noriu, kad papasakotum. – Šakute Saimonas parodė kvietimą į klasės susitikimą, apie kurį Kloja pamiršo pusiaukelėje tarp My Heart Will Go On bliovimo ir naujienos apie vienišą jo padėtį.

Ji gūžtelėjo pečiais norėdama atrodyti nerūpestinga.

– Regis, visai netrukus mūsų susitikimas po dešimties metų.

– Žinau. Gavau kvietimą praėjusią savaitę.

– Praėjusią savaitę? Juokauji? Gyvename tame pačiame mieste, kone šalia to paties pašto skyriaus. Lažinuosi, kad prie to nagus prikišo Nešventoji Trejybė, – pasipiktino Kloja.

Nerūpestingumo kaip nebūta.

– Kloja, nagi. Praėjo dešimt metų. – Saimonas stengėsi būti kantrus, nes taip įprastai įstengdavo atkalbėti nuo visko, kam jo draugė būdavo pasiryžusi.

Tik ne šiandien. Ne. Vyno ir kelių labai nemalonių prisiminimų pristumta prie sveiko proto krašto ji buvo pasiruošusi šokti.

– O man atrodo, kad viskas vyko vakar, – sumurmėjo ji.

Tebūnie vynas prakeiktas už palaidą liežuvį. Vis dėlto Kloja pasiėmė taurę ir godžiai atsigėrė tikėdamasi gerai apgalvoto Saimono atkirčio.

To nebuvo.

– Tai eisi? – perklausė jis.

– Ar aš eisiu? – ji negalėjo patikėti. Dzingtelėdama pastatė taurę ant stalo. – Tu juokauji, tiesa? – Klausimas retorinis, abu tą žinojo, todėl Kloja varė toliau. – Už jokius pinigus nesutikčiau ten bent pasirodyti. Verčiau… amžiams atsisakysiu ledų nei įkelsiu koją į… – Ji išlenkė kaklą, kad perskaitytų kvietimą. Iš Klojos pasipylė įsiūtis ir ji prunkštelėjo. – Į Tilmano vidurinės mokyklos sporto salę? Vaje, aukštas lygis. Nerado pinigų pokylių salei ar kam nors panašaus?

– Nežinau. Man visai patiktų vėl pamatyti senąją mokyklą, nors sporto salėje ir nepraleidau daug laiko.

Saimonas nusijuokė. Jis buvo moksliukas, ne sportininkas. Šachmatų būrelis, kompiuterių būrelis, debatų komanda – štai kas jį domino. Kloją taip pat. Moksliuko statusas niekada jam netrukdė, o štai jai priešingai.

Kloja prisimerkė.

– Palauk. Nori pasakyti, kad eisi į susitikimą?

Saimonas nužvelgė ją virš vyno taurės. Tiesą sakant, iki šios akimirkos neketino eiti. Tai Klojai reikėjo dalyvauti susitikime. Iš visų Saimono pažįstamų žmonių ją labiausiai persekiojo vidurinės mokyklos vaiduokliai. Tai liudijo ir suglamžytas kvietimas, besaikis makaronų su sūriu rijimas ir vyno gėrimas.

Ji išaugo į žavią, protingą, linksmą ir kūrybingą moterį. Kita vertus, Saimonui Kloja visada atrodė žavi ir linksma, protinga ir kūrybinga. O štai ji save vis dar regėjo absurdiškai iškreiptai. Metas išvaryti demonus. Tam reikėjo, kad Kloja stotų akis į akį su praeitimi. Bet Saimonas negalėjo ir nenorėjo jos vienos išsiųsti į liūto narvą.

– Žinoma. Kodėl ne? – paklausė jis.

– Ar mudu lankėme tą pačią mokyklą? – Violetinio atspalvio lūpų kampučiai nusviro. Jis tikriausiai išprotėjęs, bet tos lūpos vis tiek neįtikėtinai seksualios.

Čia ir buvo bėda. Ir priežastis, kodėl jo draugystės su tokiomis kaip Sara ilgai netrunka. Jų paprasčiausiai nėra ko lyginti su Kloja.

– Tie laikai praėjo, – Saimonas suėmė jos ranką. – Tos merginos tau nė iš tolo neprilygsta, Kloja. Niekada neprilygo.

– Jos pavertė mano gyvenimą pragaru!

– Jos buvo žiaurios, – pritarė Saimonas švelnesniu tonu. – Bet dabar jos nebegali tavo gyvenimo paversti pragaru, nebent pati leisi. Grįžk, stok prieš jas ir parodyk, kiek pasiekei nuo vidurinės mokyklos laikų. Daugeliu dalykų gali didžiuotis.

– Aha, tikrai. – Kloja ištraukė ranką. – Man dvidešimt aštuoneri, aš vieniša, dirbu puse etato ir gyvenu su asocialia kate.

Saimonas mostelėjo ranka.

– Visos katės asocialios. Sakiau, jei nori draugijos, įsigyk šunį.

Mergina sukryžiavo rankas.

– Ar tikrai dabar turi man pamokslauti?

– Atrodo, taip. – Prieš paklausdamas Saimonas luktelėjo. – Ar eisime kartu? Ar dalyvausi su partneriu?

– Partneriu. – Kloja susiraukė, tikriausiai supratusi, ką pasakė, ir nuleido rankas. – Kaip tau tai pavyksta?

– Kas?

– Įkalbėti mane daryti tai, ko visiškai nenoriu?

– Daug metų mokiausi, – atsakė jis.

– Gerai. Kadangi, tavo nuomone, turiu eiti, taip ir bus.

– Dėkui.

– Bet tik todėl, kad žinau, jog antraip niekada man neatleisi. – Kloja nutilo ir išleido ilgą atodūsį.

Abu žinojo, kad ji tik dangstėsi ir buvo dėkinga už postūmį.

– Vieną dieną man padėkosi, – patikino Saimonas.

– Arba amžinai kaltinsiu, kad ilgus metus teks vaikščioti pas psichologą.

– Surizikuosiu. – Saimonas gūžtelėjo pečiais ir vėl įniko į makaronus su sūriu. Skanus patiekalas – viliojo taip pat kaip patempta Klojos lūpa.

Kol Saimonas valgė, ji tylėjo, o tai niekada nebuvo geras ženklas. Tyla reiškė, kad ji galvoja. Tiksliau, rezga planą.

Kaip ir tikėjosi, vos tik jis servetėle nusivalė lūpas, Kloja metė:

– Tu nieko prieš, jei eisiu su kitu, ar ne? Vis tiek galėsime sėdėti drauge. – Jos veidas nušvito. – Ir tu gali eiti su kita. Bus dvigubas pasimatymas. Smagu.

Saimonas nekreipė dėmesio į dilgtelėjimą krūtinėje. Visada pajusdavo tokį skausmą Klojai kalbant apie kitus vyrus. Tiesą sakant, vienas iš argumentų, kurį tą vakarą išsiskiriant metė Sara, buvo tai, ką ji pavadino nesveiku prisirišimu prie tos moters.

Sara ne pirmoji tai prikišo. Ir greičiausiai ne paskutinė. Jis prisirišęs prie Klojos. Ar galėtų būti kitaip? Juodu artimai draugavo nuo vaikystės, palaikė vienas kitą paauglystės gerumo, blogumo ir bjaurumo laikotarpiu. Kartu ištvėrė vidurinę mokyklą, koledžą ir didžiąją dalį trečiojo gyvenimo dešimtmečio. Ji – vienintelis pastovus dalykas jo gyvenime.

– Na? – Susiraukusi Kloja akivaizdžiai laukė atsakymo.

– Kodėl turėčiau prieštarauti? – Net Saimonas girdėjo, kad šiuos žodžius ištarė tuščiai gindamasis. Atsikrenkštė ir nukreipė pokalbį. – Nežinojau, kad su kuo nors susitikinėji.

– Nesusitikinėju. Bet ketinu rasti gražiausią vaikiną, kuriam labiausiai sekasi, netgi jei tektų jam sumokėti, kad eitų su manimi.

Ak, taip. Sraigteliai tikrai sukosi.

– Kloja, tikrai…

Ji pertraukė.

– Taip, tikrai. Noriu, kad Nataša, Feitė ir Tamara vien metusios žvilgsnį į mano gražuolį priseilėtų olimpinio dydžio baseiną.

– Taip, jos gaus ko nusipelniusios, – nutęsė Saimonas.

Nepastebėjusi sarkazmo Kloja linktelėjo.

– Kur ketini susipažinti su tuo Adoniu? – Meldžiu, Dieve, tik ne internete. Saimonas jau dukart atkalbėjo ją nuo draugysčių virtualioje erdvėje.

Mergina šypsojosi pernelyg ryškiai, nors dantys įgavo tokį patį violetinį atspalvį kaip ir lūpos. Saimonas žinojo pakliuvęs į bėdą jai dar nespėjus ištarti:

– Prisimenu, kai paskutinį kartą lankiausi tavo biure, mačiau labai patrauklų vaikiną. Kažkokį Trevorą. Regis, minėjai, kad jis teisininkas, padeda tau tvarkyti kai kurias įmonių susijungimo smulkmenas.

Vaje. Saimonas tikrai nepirš jos su Trevoru arba, kaip jį praminė įmonės moterys, Ponu Karštuoliu. Jis tik džiaugsis, kai pasibaigus susijungimo reikalams galės atleisti tą vyruką. Pasirodžius Trevorui moterys bendrovėje Ford Technology Solutions tapdavo visiškai nedarbingos.

– Ne.

– Prašau. – Kloja sugniaužė kumščius. – Labai prašau!

Jos šypsena, nesvarbu, violetinė ar ne, kone pribaigė Saimoną. Dievaži, dėl tos moters padarytų bet ką, išskyrus žmogžudystę, nors ir tai derybų klausimas. Bet jis įstengė išlikti tvirtas.

– Atsiprašau, Kloja, bet ne.

– Gerai. – Ji linktelėjo. – Suprantu. Na, aš juk niekada nepadariau tau jokios milžiniškos paslaugos.

Jis tegalėjo užgniaužti aimaną, nes šis sąrašas buvo ilgas, o Kloja neabejotinai ketino bet kurią akimirką pradėti vardyti. Saimonas atsiduso ir pasidavė taip elegantiškai kaip žmogus, stumiamas į pražūtį.

– Gerai. Sutinku.

– Ačiū!

– Aš nieko nepažadu.

– Žinau. Aš ir nesitikiu pažadų.

Būtent todėl Saimonas, žinodamas, kad amžinai gailėsis, rimtai tarė:

– Pažiūrėsiu, ką galiu padaryti.