Читать книгу Noriu jo viso - Jo Leigh - Страница 1

Vestuvės buvo įsibėgėjusios: muzikantai įsijautę grojo Irish Rover1, alus liejosi laisvai, o šimtas penkiasdešimt Teresės O‘Brajen-Moran šeimos narių ir draugų buvo pusiaukelėje į pagirias. Šenon Ficdžerald buvo radusi ganėtinai ramų kampelį. Didesnę vakaro dalį ji vis drąsino save prieiti prie savo antros eilės pusseserės ir pasiūlyti jai prisijungti prie Švento Morkaus bažnyčios pietų mainų grupės. Tačiau Arielė sureagavo nuostabiai. Jai buvo dvidešimt ketveri, – trejais metais jaunesnė už Šenon, – gyveno Nolitoje, dirbo centrinėje Manhatano dalyje, ir buvo netekėjusi kaip Šenon. Arielė buvo dar ir graži, tad šiuo metu aplink ją būriavosi jauni, raudonskruosčiai, linksmai nusiteikę ir šokti norintys vaikinai.

Aplink Šenon stoviniavo šiek tiek vyresni vyriškiai – dauguma jų dvidešimt aštuonerių–trisdešimt penkerių metų amžiaus, – tik Angusas, kuriam neseniai suėjo aštuoniasdešimt treji, vis dar nesiryžo prieiti artyn. Aplinkui dūzgė tarsi avilyje. Šenon ir Arielė įkyruolius vis nubaidydavo, bet anie, vos nusvirduliavę iki baro, vėl grįždavo prie merginų.

– Mainų kortelės? – palinkdama į Šenon, kad perrėktų smuikus ir švilpesį bei įšilusių vaikinų sudaužytomis širdimis maldavimus, paklausė Arielė. – Maniau, kad tai tebus pietų mainai.

Šenon linktelėjo.

– Ir tai, ir tai. Privalėsi pristatyti keturiolika šaldytų pietų porcijų, paskui pasiimsi savas keturiolika. Taip sutaupomi kalnai pinigų ir suteikiama mitybos įvairovė, tačiau svarbiausia – mainų kortelės. Visos turime vienišų draugų, buvusių partnerių ar bendradarbių, kurių ir reikia.

Nė nežvilgtelėjusi į savo pusbrolį Railį, Šenon nustūmė jį tolyn nuo savęs. Tas dvokas iš burnos! O Dieve.

– Malonūs vyriškiai, – tęsė ji. – Vyrai, kurių linkėtumėme savo artimiausios draugėms.

Arielė lėtai linktelėjo galva, pasitaisė rožinės suknelės korsažą ir staiga visa nušvito.

– Deividas Seinsburis iš mano biuro. Man jis nepasiekiamas, bet be galo malonus, be to, ką tik išsiskyrė su mergina. Būtų gardus kąsnelis. Jis visada gražiai elgiasi su savo pavaduotojomis, o pirkdamas sau kavos, prigriebia ir padėjėjai. Taip pat turi gerą humoro jausmą.

– Na, matai, – pasakė Šenon, nudžiugusi dėl Deivido, kuris atrodė dėmesio vertas vaikinas.

– Ir kaip man tai padaryti? Pateikti jo vardą?

– Gauk jo nuotrauką, – geriausia tik galvos, – kad žinotume, ko tikėtis. Atsiųsiu tau kelis kortelių, kurių jau nebenaudojame, pavyzdžius. Nuotrauką klijuojame ant priešakinės dalies.

– Ak, taip. Žinoma. Spausdinimo įmonė.

Šenon ėmė spėlioti, ar Arielė geria tik pirmą bokalą alaus. Ficdžeraldas ir sūnūs buvo didžiulė, šeimai priklausanti spaustuvė. Arielės tėvas, prieš atidarydamas nuosavą raštinės reikmenų parduotuvę, šioje kompanijoje dirbo dešimt metų.

– Kitoje kortelės pusėje, – tęsė Šenon, tą pat akimirką apsispręsdama viską smulkiai išdėstyti elektroniniame laiške, – reikės užpildyti trumpą anketą. Pirmiausia turėsi įrašyti pretendento profesiją, paskui tai, ar jis potencialus sutuoktinis, vaikinas ar vienos nakties nuotykis.

Pastarosios Šenon aiškinimo dalies Arielė klausėsi palenkusi galvą.

– Štai kaip, – nudžiugo ji, pagaliau suvokusi svarbiausią sumanymo tikslą.

– Būtent. Paskui įrašomas jo mėgstamas restoranas. Tada – slapti pomėgiai. Ne karjera, o tai, kam jis negali atsispirti. Sportas, kinas, šokiai. Tai, kas jį užveda.

– Deividas – visiškas mokslinės fantastikos fanatikas. Nuolat turi pašonėje knygą.

Iš ilgesingo Arielės balso Šenon suprato, kad su Deividu į pasimatymą neis. Arielė buvo jos pusseserė, o veltis į šeiminę nesantaiką tikrai neketino.

– Ar esi tikra, kad jis ne tavo nosiai?

– Tokia firmos politika. Jis priklauso geriausių teisininkų ratui.

– Tai gal vertėtų pasiieškoti kito darbo? – pasiūlė Šenon trumpam nusisukdama nuvyti vieno Vilsonų dvynių.

– Aš jau viską išsiaiškinau, – papurčiusi galvą, pasakė Arielė. – Tikras siaubas. Dėl nieko nerizikuosiu savo darbu. Juolab kad dabar gaunu pilną sveikatos draudimą.

– Viskas aišku. – Šenon gurkštelėjo balto vyno – tikra šventvagystė tokioje minioje, bet tai jai buvo nė motais. Alus skirtas gerti aludėje. Vynas – vestuvėse. – Po pomėgių reikės užpildyti paskutinę eilutę – kuo tas vyras ypatingas. Kodėl jį rekomenduoji. Visa informacija surašoma kitoje kortelės pusėje, paskui aš pasirūpinsiu atspausdinimu ir – štai tau Karščiausių vaikinų mainų kortelės.

– Kokia puiki idėja, – nušvito Arielė. – Tikrai.

– Ir veiksminga. Be to, saugi, nes ta, kuri pateikia kortelę, drauge organizuoja ir pasimatymą. O už grupės ribų daugiau niekas nežino apie korteles.

– Įskaitant ir vaikinus?

– Ypač vaikinus. – Šenon pabrėžtinai pažvelgė Arielei į akis. – Visas šis reikalas slaptas, labai labai slaptas. Niekas nieko nežino už grupės ribų. Supratai?

Arielė linktelėjo, gurkštelėjo didelį gurkšnį alaus ir išsiviepė, sublyksėdama brangaus odontologo darbo rezultatais.

– Genialu.

– Žinau, – nė nesidrovėdama pritarė jai Šenon, nes autorinės idėjos teisės priklausė jai. – Kortelėmis keičiamės jau pora mėnesių, ir rezultatai pralenkia lūkesčius. Kol kas nepavyko išspręsti tik vieno rūpesčio – kaip padidinti narių skaičių, viską išlaikant paslaptyje. Slidus reikalas.

– Šenon, – už nugaros sududeno žemas balsas, kurio ji iš karto neatpažino, todėl buvo priversta atsisukti. Nors už jos stovėjo ne pusbrolis, – o tai jau buvo keista, – į jų ratą būtų kuo puikiausiai tikęs.

– Sveikas, Maikai.

– Pamaniau, gal norėtum pašokti? – linktelėjęs į šokių aikštelę, paklausė jis.

Maikas buvo malonus žmogus, jam greitai turėjo sukakti trisdešimt, ir nors jo nuosavas knygynas laikėsi vos ant plauko, Šenon jautėsi kalta nepuoselėjanti jam gilesnių jausmų. Kartą jie buvo nuėję į pasimatymą, bet kibirkštis taip ir neįsižiebė. Gal vertėtų jį įtraukti į korteles? Jis toks mielas.

– Ak, atleisk. Gal vėliau? Dabar šnekuosi.

– Žinoma, žinoma, – pasakė Maikas ir liūdnai nusišypsojo. – Būsiu netoliese.

Vos jam pasišalinus iš klausos lauko, Arielė vėl palinko į pusseserę.

– Kokio tipo vyrai įtraukti į korteles? Ar yra apribojimų?

– Ne. Išskyrus tai, kad jie turi būti vietiniai. Ir išvaizdūs. Jau turime kelias įspūdingas poras. Kad ir Čarlis Vinslou su Bri Kingston.

– Čia kortelių nuopelnas? – iš nuostabos išsižiojo Arielė.

– Taip, – nusišypsojo Šenon.

– Dieve švenčiausias. Tai neįtikėtina. Aš dalyvauju.

– Puiku. – Šenon pakėlė prie blyškiai žalios pamergės suknelės priderintą miniatiūrinę rankinę ir išsitraukė mažą bloknotėlį. – Užrašysiu tau adresą ir…

Arielė nebesiklausė. Ji žvelgė pusseserei per petį.

– Ar jis irgi įtrauktas?

Šenon pažvelgė jos rodoma kryptimi.

– Denis? Ne. Nusprendžiau nevelti į tai brolių. Pernelyg komplikuota. Beje, nuo kada tave domina…

– Ne Denis, tas kitas, kuris kalbasi su juo.

Arielės nurodytas vaikinas Šenon buvo kažkur matytas. Tačiau jo kūnas…

– Kas yra? Kas jis toks? Pažįsti?

– Ne, nemanau. Prisiminčiau, – sumurmėjo Šenon, tiriamai nužvelgdama vaikiną nuo pečių iki liemens – tobulos proporcijos. Jis vilkėjo standžius baltos spalvos medvilninius marškinius, viršutinė saga buvo prasegta, tamsus kaklaraištis atlaisvintas. Kelnės puikiai gludo prie kojų ir sėdmenų, buvo akivaizdžiai siūtos, o ne pirktos gatavos. Jis atrodė šauniai. Tamsūs plaukai ir tai, kaip jis atlošdamas galvą juokėsi, kaip šypsojosi…

– O, Dieve, – stodamasi pasakė Šenon ir susigrūdo nebaigtą rašyti raštelį atgal į rankinę. – Tai Neitas Breneris.

– Kas?

– Denio draugas. Nemačiau jo šimtą metų.

– Tai bėk ir sužinok, ar jis dar nevedęs. Juk jis tikras gražuolis.

Šenon linktelėjo ir nuėjo prie Neito, įdėmiai jį stebėdama, ar nebus apsirikusi. Tikrai taip. Kuo arčiau ėjo, tuo aiškiau matė, kad berniukas, kuris, galima sakyti, užaugo su jos šeima, jau nebebuvo berniukas. Kaip tai nutiko? Kaltas, žinoma, laikas, bet kadangi ji taip ilgai nematė Neito, jos atmintyje jis tebebuvo liesas aštuoniolikmetis, kuris su trylikamete savo draugo seserimi elgėsi, švelniai tariant, įžūliai. Visgi ne įžūliau nei broliai. Visi keturi buvo nepakenčiami. Jie šaipydavosi iš Šenon plaukų, troškimo vaidinti. Nepadėjo ir tai, kad jie būdavo verčiami ateiti į pasirodymus, kuriuose ji pozuodavo, šokdavo ir plėšdavo nedarnias dainas. Ji versdavo juos praleisti rungtynes. O tai buvo nedovanotina klaida.

Keturių vyresnių jos brolių pokalbių temos nuolatos sukdavosi apie sportą. Visostemos. Net jei kalba pakrypdavo, pavyzdžiui, apie knygas, šios būdavo apie sportą. Filmai – apie sportą. Na, gerai, – sportą ir automobilių avarijas, bet visvien susiję su sportu. Moterys arenoje pasirodydavo tik tais atvejais, jei praeidavo komandos testą. Jeigu ėjo iš proto dėl Notre Dame, būdavo priimamos. Dėl Yankees? Priimamos. Vienintelis kintamasis buvo Boston Celtics. Komanda nebuvo iš mėgstamiausių, bet broliai ją pakentė.

Šenon visada nujautė, kad Neitas kitoks; lyginant su jos chuliganais broliais, jis atrodė mąslesnis, rimtesnis, tačiau jam išvykus studijuoti, ji dar buvo jauna ir greitai liovėsi mąsčiusi apie jo kitoniškumą.

Virsmas iš paauglio vyru Neitui akivaizdžiai išėjo į naudą. Dabar jam kaip ir Deniui turėjo būti trisdešimt dveji. Šenon niekada nelaikė jo gražuoliu. Taip, pakenčiamu, galbūt mielu. Bet seksualiu? Nieku gyvu.

– Ei, Princese, – kreipėsi į Šenon Denis, kai ši priartėjo tiek, kad galėjo girdėti jų pokalbį. – Tik pažiūrėk, kas atvyko.

Neitas kilstelėjo antakius ir nusišypsojo dar plačiau.

– Negali būti, kad tai Šenon.

– Gali, ir yra, – patvirtino šioji, ir kitą akimirką juodu jau puolė vienas kitam į glėbį; jausmas buvo keistas dėl daugybės priežasčių. Visų pirma, dėl Neito krūtinės. Prie jos prisispaudusios Šenon krūtys jai kėlė įvairiausių pojūčių, į kuriuos ji visgi nematė reikalo kreipti dėmesį. Šį vaikiną ji pažinojo kone nuo gimimo. Buvo mačiusi net vilkintį Žmogaus Voro kostiumą. Tai buvo mėgstamiausia Neito apranga, kartais jis dar mėgdavo apsivilkti apsiaustą ir nešiotis lengvą kardą.

Šenon atsitraukusi nuo Neito pažvelgė jam į veidą.

– Kur, po galais, basteisi? Nemačiau tavęs visą amžinybę.

– Kur tik nebuvau. Tačiau istorija pernelyg nuobodi, kad dabar tave ja varginčiau. Verčiau papasakok apie save. – Neitas nužvelgė ją nuo galvos iki kojų, paskui dar kartą, tik jau lėčiau ir įdėmiau. – Neskaitant to, kad… suaugai.

– Taip nutinka, – pasakė Šenon. – Tu taip pat.

– Prisipažįstu, subrendau. Tačiau drįsčiau abejoti, kad suaugau.

– Vis dar slepi tualetuose vyšnines bombas?

Neitas su Deniu prapliupo kvatotis.

– Ne, – atsakė Neitas. – Didžiuojuosi galėdamas pasakyti, jog lioviausi tai daręs.

– Šiokia tokia pažanga, – tarstelėjo Šenon. – Grįžai vestuvėms?

– Ne, paprasčiausiai taip sutapo, kad atsirado reikalų. Parduodu tėvo firmą. Ir ieškau pirkti butą.

– Parduodi tėvo… O Dieve. Taip, girdėjau apie tavo tėvą. Užjaučiu. – Prieš dvejus metus mirus ponui Breneriui, Šenon ketino Neitui parašyti.

– Ačiū, – neva nerūpestingai padėkojo anas, tačiau jo žandikauliai įsitempė.

Šenon nė nebūtų to pastebėjusi, jei nebūtų taip nemandagiai į jį spoksojusi.

– Ar kas nors nutiko jūsų namams Greimersyje?

– Mama juos pardavė. Dabar gyvena Tel Avive. Antrą kartą ištekėjusi. Dirba universitete.

– Oho, kokie pokyčiai.

– Tiesą sakant, ne tokie ir dideli. Tiesiog jūs, Ficdžeradai, esate neįtikėtinai sėslūs, štai ir viskas. Tai ar tame didžiuliame rausvo smiltakmenio name dabar gyvenate tik judu su Breidžiu?

– Ir tėvai.

– Atleiskite, kad pertraukiu, – atsiprašė Denis. – Bet einu pamėginsiu pašokdinti Megan. – Jis kumštelėjo Neitui į krūtinę. – O tu gali papasakoti Princesei savo nuotykius. Ir gerąsias naujienas.

Šenon stebėjo savo brolį, panyrantį į patį besilinksminančiųjų sūkurį.

– Tai jie tave vis dar vadina Princese?

Šenon nukreipė į Neitą akis ir atsiduso.

– Jau atsisakiau minties priversti juos liautis. Jie siaubingi. Nesuprantu, kodėl Denis tau vis dar patinka.

Neitas paėmė ją už rankos virš alkūnės, ir Šenon tarsi elektra perliejo.

– Tavo broliai dėl tavęs pasiruošę paaukoti gyvybes.

– Kada? – paklausė ji.

Neitas nusijuokė – jo juokas buvo gerokai sodresnis nei tada, kai jam buvo aštuoniolika.

– Kaip tavo sesuo? – keisdama temą, paklausė Šenon.

– Ištekėjusi. Turi vaiką. Mažą mergaitę. Jie gyvena Montake.

– Gera žinia.

Neitas pažvelgė į šokių aikštelę.

– Nori pasiausti?

Šenon dar nebuvo šokusi, o kadangi skambėjo moderni muzika, o ne airių liaudies dainos, ji nusišypsojo.

– Mielai. – Paskui linktelėjo į ant artimiausio stalelio stovintį alaus bokalą ir paklausė: – Tavo stalelis?

Ištraukęs jai iš rankų rankinę, Neitas padėjo ją šalia bokalo.

– Dabar arba niekada, – pasakė jis ir nusivedė Šenon į aikštelės pakraštį, kur egzistavo bent menka tikimybė, kad nesulauks smūgio iš alkūnės į šonkaulius.

Šenon patiko atliekama daina, ir nors siejosi tik su vestuvėmis bei liftais, ritmas buvo geras, ji jautėsi puikiai. Laiminga. Užverbavusi Arielę, nustebinta Neito, ir ligi šiol dar nepaprašyta padainuoti ar sušokti stepo. Kai buvo maža, visa tai buvo jos repertuaro dalis, tačiau, pradėjusi lankyti vidurinę, tokių pasirodymų atsisakė. Jos šeima, nelaimei, ne.

Ėmusi judėti muzikos ritmu, Šenon nusišypsojo. Po dešimties sekundžių jai tik didžiausiomis valios pastangomis pavyko susivaldyti neprapliupus kvatoti.

Neitas šoko siaubingai. Toks siaubingumas turėjo būti paveldėtas, nes nė viena jo galūnė, regis, nebuvo susijungusi su kuria nors kita, o ką jis darė su galva?

Šenon, vis dar tebesišypsodama, spygtelėjo ir sulaukė plačios Neito šypsenos, kuri, regis, bylojo, kad visa šokių aikštelė priklauso jam vienam.

Prie pat jų išniro Megan su Deniu – jos puskvailiu broliu; Denis kumštelėjo Neitui į petį ir ėmė taip garsiai kvatotis, kad net liovėsi šokęs.

– Esi labiausiai apgailėtinas baltas žmogus šokių aikštelėje. Jėzau. Neitai, atrodai taip, tarsi kažkas būtų įkišęs tau į užpakalį fejerverką.

Neitas tik išsišiepė ir tęsė tai… ką vargu ar galima buvo pavadinti šokiu.

– Esu pats sau šeimininkas visomis prasmėmis! – atsiliepė, tiksliau, sušuko jis ir apsisuko ratu. – Tokie tamsuoliai kaip tu neatpažįsta tikros meninės išraiškos. Išnyk. – Ir Neitas paplazdeno ranka, nors šį judesį veikiausiai irgi galima buvo priskirti šokiui.

Šenon nusijuokė. Bet ne todėl, kad Neitas atrodė kaip tikras keistuolis. O todėl, kad to keistumo nesidrovėjo. Ji tik dabar susivokė ranka susiėmusi už širdies, ir nors aplink skardėjo muzika ir tvyrojo chaosas, ji tegalėjo galvoti apie tai, jog Neitas išaugo ne tik į be galo išvaizdų, bet ir nenusakomai žavingą vyrą.

Muzika nutilo, tačiau jau po sekundės suskambo greitesnė, laukinė daina, ir Šenon davė valią judesiui. Dievas mato, ji šoko taip, tarsi būtų nuosavame miegamajame, tarsi niekas į ją nežiūrėtų. Kaip ir Neitas.

Šenon apsisukus, Neitas prapliupo kvatotis, ir ji negalėjo susilaikyti neatsakiusi jam tuo pačiu. Jie buvo atsikovoję nemenką gabalą šokių aikštelės, o Šenon neatminė, kada paskutinį kartą jautėsi tokia laisva. Daina baigėsi pernelyg greitai, ir jie abu puolė vienas kitam į glėbį, kad galėtų bent truputį atsikvėpti.

– Fantastika.

– Tikrai taip.

– Nedaug moterų įvertina unikalų mano stilių.

– Todėl, kad jos kvailos neišmanėlės.

– Ak, Šenon, esi man per daug maloni.

– Netiesa. Tikrai nesu tau maloni.

Prasidėjo nauja daina, tačiau ji buvo lėta, romantiška, ir Šenon suabejojo, ar nevertėtų atsiprašyti ir…

Neitas apsivijo rankomis jos liemenį ir ėmė judėti. Nieko nei ypatingo, nei keisto. O jai pasirodė be galo paprasta uždėti rankas jam ant pečių ir leisti širdies ritmui nurimti.

– Tai sakai, nuotykiai.

Neitas lengvai papurtė galvą. Paskui pažiūrėjo Šenon į akis.

– Galima pavadinti ir taip.

– Denis minėjo, kad po cunamio Indonezijoje išvykai padėti ištiktiems nelaimės.

– Taip, – linktelėjo Neitas. – Turėjau reikiamų įgūdžių ir galėjau pagelbėti.

– O dabar?

– Pagalbos jiems reikia ir dabar. Daug kam. Dirbu organizacijoje, kuri siunčia mane ten, kur galiu pasitarnauti.

Kažkas atsitrenkė Šenon į nugarą, ir ji visu kūnu, nuo kelių iki krūtinės, prigludo prie Neito. Instinktai jai liepė atsitraukti, tačiau įvyko ir dar kažkas, kas nebuvo susiję nei su minia, nei juo labiau su šokiu. Ji tiesiog negalėjo nežiūrėti į Neitą, o jis žiūrėjo į ją taip, tarsi salėje būtų tik juodu. Įtampą akivaizdžiai jautė ir jis. Šenon suvirpėjo, o tai Neitui taip pat neprasprūdo pro akis.

Dar vienas bumbtelėjimas padarė tai, ko nepavyko padaryti jai pačiai: juos išskyrė.

Neitas nurijo seiles, apsidairė aplinkui ir galiausiai vėl akimis grįžo prie Šenon.

– Po šios saviraiškos valandėlės mielai išgerčiau. Neprieštarautum? Mūsų stalelis laisvas. Atnešiu ko nors.

Ačiū Dievui. Šenon nesuprato, kas ką tik įvyko, todėl, norėdama ramiai viską apmąstyti, mielai sutiko.

– Puiku. Balto vyno, prašyčiau.

– Maištautoja.

– Tokia jau esu, – išsiviepė ji.

Neitui palydėjus ją prie stalelio ir patraukus prie baro, Šenon šypsena išnyko. Jeigu jis būtų buvęs bet kuris kitas vyras, ji būtų supratusi, ką reiškia tas kibirkščiavimas ir garavimas. Viena vertus, jai norėjosi jo atsiprašyti ir paaiškinti, kad neketino prie jo taip intymiai prisispausti. Bet jei jau taip nutiko… Ne. Šenon norėjo pasakyti Neitui visai ne tai. Ji ir pati nežinojo, ką norėjo pasakyti. Turbūt dėl to, kad ligi šiol jai nepavyko jo perprasti. Akimirką ji pagalvojo… Bet tai jau juokinga.

Vaikystėje Neitas buvo tikras padauža. Nuolat rizikuojantis, garsiai šūkaujantis. Per neramų savo būdą nuolatos patekdavo į bėdą, o į daugumą keblių situacijų nusitempdavo ir Denį, tačiau Ficdžeraldų namuose jis visada būdavo laukiamas. Ypač todėl, kad jo tėvai dirbo iki vėlumos.

Šenon nė nenutuokė, ar jis ir dabar toks nutrūktgalvis, pasiruošęs nė nesumąstęs nerti į beprotiškas situacijas. Jo darbas buvo pavojingas, vertas pasididžiavimo. Tačiau jinai jį pažinojo tik kaip vaiką, o apie vyrą nenumanė nieko. Keturiolika metų – ilgas laiko tarpas, be to, ji taip pat nebuvo ta pati mergaitė. Nors gal visgi buvo… Kartais Šenon būdavo sunku suprasti pačią save.

Kol Neitas laukė gėrimų, ji pasidažė lūpas – rankinėje užteko vietos tik lūpdažiams, rašikliui, bloknotui, dvidešimtinei ir mėtinėms pastilėms. Kvailas daiktas. Bent jau pamergės suknelė graži. Ne kažin kas ypatingo, žinoma, o tik paprasčiausias aptemptas, berankovis drabužis. Tačiau vien praeitais metais Šenon teko vilkėti net penkias sukneles, kurios nė už ką pasaulyje daugiau neišvys dienos šviesos. Bent jau šį kartą ji nebuvo paprašyta tapti vyriausiąja pamerge.

Šenon buvo beveik tikra, kad to į ją kreipsis visi draugai ir giminės – dėl turimų ryšių. Tai, kad buvo atsakinga už spausdinimo įmonės pardavimus ir rinkodarą, reiškė, jog pardavėjai, pradedant Čelsiu ir baigiant Vilidžu, kuo puikiausiai žinojo jos vardą.

– Ko tokia susiraukusi?

Pastatęs ant stalo taurę vyno ir didžiulį bokalą alaus, Neitas atsisėdo priešais Šenon. Ją apėmęs vidinis sąmyšis čia visiškai nederėjo. Dieve švenčiausias, Šenon, tvardykis. Maloniai jaudintis vertėjo tik dėl vieno – naujai rasto kandidato mainų kortelėms. Toks išvaizdus, tarptautinio masto gyvenimą gyvenantis ir nepamirštamai šokantis vyras privalo būti įtrauktas į sąrašą. O geroms moterims Švento Morkaus pietų mainų metu tikrai bus ne pro šalį įkvėpti gurkšnį gavaus oro.

Neito plaukai buvo apkirpti šauniai. Ne pernelyg stilingai, bet tikrai tvarkingai.

Visi, kuriems yra tekę bendrauti su Neitu, turėdavo suprasti, jog aukšta kakta yra didelis privalumas ir jis galėtų augintis gerokai ilgesnes nei kitų žandenas.

– Esi gražus, – pasakė Šenon. Ir sustingo. Visai neketino to ištarti garsiai.

Neitas buvo bekeliąs prie lūpų bokalą, bet staiga suakmenėjo.

– Tu apie mane?

Ak, bala nematė. Juk Šenon turi per akis darbo, jis taip pat užsiėmęs, po šio vakaro jie veikiausiai vėl dešimt metų nesimatys.

– Apie tave. Kai mokeisi vidurinėje, maniau, kad esi visai nieko, tačiau dabar tapai tikru gražuoliu.

Užsitęsusią tylos minutę Neitas valios pastangomis mėgino nenusišypsoti.

– Turbūt turėčiau padėkoti?

– Nėra už ką. O dabar klok savo gerąją naujieną.

– Aš persikraustau. Pas jus.