Читать книгу Viskas prasidėjo nuo bučinio - Joss Wood - Страница 2

Džesika, aš nerandu savo Shun peilio. Peilio, skirto iškaulinimui ir filė darymui. Jei jo negrąžinsi, būsiu priverstas prašyti nupirkti naują, nes jį pirkau per mūsų kelionę į Jungtines Valstijas. Jo mažmeninė kaina – apie 200 JAV dolerių.

Grantas

Džesė Šervud perkėlė elektroninį laišką į šiukšliadėžę ir nuleido galvą. Grantas turbūt rūko kažką labai žalio ir itin stipraus, jei mano, kad ji ketina sumokėti jam dar bent vieną centą. Kas rėmė jį ir suteikė galimybę ekstravagantiškai gyventi, kai jis prarado darbą ir beviltiškai stengėsi prikelti savo maitinimo paslaugų verslą iš pelenų?

O kol Džesė dosniai maitino jį pinigais ir užuojauta, kiekvieną dieną, vos jai išėjus į darbą, Grantas rasdavo susitvarkyti ką kita. Galbūt reikėtų sakyti patvarkyti kai ką kitą… tai yra priešais jų butą gyvenančią blondinę.

Liurbis.

Atsivėrė Džesės biuro durys ir nešina iPad planšetiniu kompiuteriu įėjo Elė. Džesė kasdien dėkojo Dievui už tai, kad jos itin kvalifikuota biuro administratorė yra ir geriausia draugė, kuria gali visiškai pasitikėti.

– Kas atsitiko? – pasiteiravo Elė, dribtelėjusi į priešais Džesę stovintį krėslą.

Džesė mostelėjo į kompiuterį.

– Grantas. Vėl. Neranda kažkokio Shun peilio. Hm… o kas tai yra?

Elė, kuri gerai žinojo apie Džesės kulinarinius gebėjimus, tiksliau, jų nebuvimą, nusišypsojo.

– Tai brangių virtuvės peilių prekės ženklas. Geras dalykas.

– Na, jei rasiu tą peilį savo virtuvėje, jis tavo, – niūriai tarė Džesė.

– Kas dar atsitiko? – Elė pasidėjo savo iPad ant stalo.

Džesė vėl mostelėjo į kompiuterį.

– Grantas mėgina truktelėti mano grandinę.

Ryškiai raudonas Elės lūpas išlenkė šypsena.

– Sprendžiant iš piktos tavo veido išraiškos, sakyčiau, kad jam tai pavyko.

Džesė suraukė nosį.

– Jis tikra lerva, kuri maitinasi mėšlu iš…

– Taip taip – visa tai jau girdėjau. Viskas baigta prieš mėnesių mėnesius, ko tu vis dar siunti?

Svarstydama, ką atsakyti, Džesė alkūnėmis atsirėmė į stalą ir susikišo pirštus į plaukus. Jau praėjo metai, kai Grantas prarado puikų prekės ženklo vadybininko darbą garsiame drabužių tinkle, ir šeši mėnesiai, kai užklupo jį lovoje su mergužėle, ant kurios subinės buvo ištatuiruotas ančiukas Donaldas… Džesei įėjus į miegamąjį blondinė buvo ant viršaus, tad šis vaizdas neišdildomai įsirėžė į atmintį.

Na gerai, tas įvykis sugrąžino ją į tą siaubingą laiką paauglystėje, kai… Ne, neketino apie tai vėl galvoti. Pakanka to, kad jau žinojo, kokį skausmą sukelia neištikimybė – ir tiesiogiai, ir netiesiogiai.

Ji buvo įsitikinusi, kad moteris, kuri dėl meilės leidžiasi kito kontroliuojama, turi būti neįtikėtinai drąsi arba visiška beprotė.

O ji tokia nebuvo.

– Na? – Kai Džesė nieko neatsakė, Elė papurtė galvą. – Mes dalijomės viskuo – nuo panikos dėl tavo neplanuoto nėštumo iki mano vienos nakties nuotykių ir to, kas buvo tarp jų, todėl kalbėk su manimi, Džesika Triušeli, netylėk.

Išgirdusi senąją pravardę Džesika šyptelėjo.

– Taip, aš pykstu ant jo, bet ne mažiau pykstu ant savęs. Nirštu, jog nepastebėjau, kad jis užmezgė romaną ir stato savo batus po kažkieno kito lova.

Elė atsistojo ir priėjo prie Džesės mėgstamo kavos aparato. Kai į du puodelius pribėgo kavos, vieną ji padavė Džesei, o kitą nusinešė prie lango ir atsirėmė į palangę.

– Pakeliui į darbą kalbėjausi su Niku. – Džesė negalėjo sulaikyti šypsenos. Buvo gera pagaliau nuoširdžiai bendrauti su broliu po to, kai jis metų metus jos gyvenime pasirodydavo tik kaip jaunas mėnulis. – Jis toks laimingas su Kleme, juos sieja kažkas ypatingo. Paskutinis iš mano brolių, kurių jaunystės šėlionių užtektų apvaisinti visą Afriką, pagaliau susitupėjo.

– O tu tarsi gležna gėlelė blaškoma vėjo? – Elė rankomis atsirėmė į palangę. – Negali nurimti, kad tavo broliams pavyko, o tau – ne. Meilė – ne varžybos, Džese. Žinai, kokia tavo problema? – neatlyžo ji.

– Nežinau, bet esu tikra, tu man pasakysi, – suniurnėjo Džesė. Abejojo, ar nori tai išgirsti… Elė dažniausiai kirsdavo iš peties.

– Pati pradėjai šią temą, – neatlyžo Elė. – Ar sakyti tai, ką nori išgirsti, ar iškloti tiesą?

– Tai retorinis klausimas? – Džesė giliai įkvėpė. – Gerai, prarysiu karčią tiesos piliulę… rėžk.

– Pasakysiu tik vieną sakinį: tu taip bijai tapti pažeidžiama, kad santykiuose bandai viską kontroliuoti.

Balsu išdėstyta jos ankstesnė mintis apie kontrolę suglumino Džesę. Ar jos geriausia draugė tikrai taip gerai ją pažįsta?

– Tau patinka būti vienišai, o būti neįsimylėjusiai tau tinka dar labiau.

– Ar galiu persigalvoti ir paprašyti, kad pasakytum tai, ką noriu išgirsti? – nutraukė Džesė. Nebuvo smagu girdėti apie savo trūkumus meilės srityje.

– Mylėti tau reiškia prarasti kontrolę, o pamišusiems dėl kontrolės tai pats baisiausias dalykas pasaulyje.

– Aš nesu pamišusi dėl kontrolės! – įsikarščiavusi atkirto Džesė.

Elė apstulbusi pravėrė burną.

– Melagė! Tu viską nori kontroliuoti. Todėl renkiesi vyrus, kuriuos gali valdyti.

– Oi, atsirado visažinė, – toliau raukėsi Džesė.

– Žinai, kad esu teisi, – atšovė Elė.

Štai kokie tie geri draugai.Jie visada pažįsta tave geriau nei tu pats, – mintyse subambėjo Džesė. Matydama, kokia patenkinta savimi atrodo Elė, ji nusprendė pakeisti temą, pasižadėjusi sau vėliau pamąstyti apie tai.

Galbūt.

Jei staiga užsinorės prasigręžti iki savo minčių rankiniu grąžtu.

O dabar joms reikia padirbėti. Džesė galva parodė į iPad ir ėmė užsirašinėti pastabas, kol Elė perdavė naujausią informaciją apie projektus, kuriuose ji pati nedalyvavo. Paskui Džesė padiktavo savo idėjas ir nurodymus. Be to, jos kartu išsprendė kelis su biuro administravimu susijusius klausimus.

Merginos kaip tik susitelkusios šifravo painius tyrimo duomenis, kai Džesės asmeninė padėjėja pranešė, kad jai skambina Džoelis Andersenas, konkuruojančios daug didesnės nei jų įmonės, turinčios filialų visoje Afrikoje, savininkas.

Džoelis taip pat buvo vienas iš nedaugelio žmonių, kurie Džesei patiko ir kuriais galėjo pasitikėti.

Elė ėmė stotis nuo krėslo, tačiau Džesė papurtė galvą ir paspaudė garsiakalbio mygtuką. Šį pokalbį vis tiek perpasakotų Elei. Apsikeitę malonybėmis jie čiupo jautį už ragų ir iš karto ėmėsi aptarinėti reikalus.

– Noriu tavęs paklausti… ką manai apie Luko Sevidžo elektroninį laišką? Spėju, kad vyksi į pasitarimą dėl naujos rinkodaros strategijos, kurią jis nori įgyvendinti savo vynuogyne? Pamaniau, jei skirstume tuo pačiu reisu į Keiptauną, į St Sylve galėtume važiuoti vienu automobiliu.

Džesės širdis ėmė šokti kvikstepą. Ji stengėsi nepraleisti nė vieno Džoelio žodžio. Dar kartą žvilgtelėjo į kompiuterio ekraną; ji negavo jokio elektroninio laiško iš Luko Sevidžo… Nežinodama, ką manyti, nusprendė išpešti iš Džoelio kuo daugiau informacijos.

– O ką manai tu?

– Apie St Sylve? Jam to reikia… Girdėjau, kad buvo užsakęs rinkos tyrimą pas Liu Džounsą ir yra pasirengęs šiuolaikiškiems pokyčiams. Bet turint galvoje dviejų šimtų metų Sevidžų vyndarystės istoriją ir tradicijas, tokie pokyčiai gali duoti priešingą rezultatą.

Džesės nuomonė buvo kitokia… Negalvojo taip prieš aštuonerius metus ir neketino keisti savo nuomonės dabar. Jau pats laikas jam atnaujinti savo rinkodarą, – mintyse suniurnėjo Džesė. Metų metus ji stebėjo tos įmonės padėtį. Liūdino tai, kad jos rinkos dalis akivaizdžiai menko. Vynuogyno reklama buvo neįdomi, etiketės – nuobodžios, per daug manieringos.

Džesė mintyse tarė Lukui Sevidžui: O-ką-aš-tau-sakiau. Ji nukreipė žvilgsnį į Elę, kuri stovėjo nieko nesuprasdama.

– Mano padėjėja kaip tik atnaujina informaciją iPad… Kada tas pasitarimas? – neva pasitikslino ji.

– Penktadienį, pusė vienuolikos ryte, pačiame vynuogyne, – atsakė Džoelis. Laimei, jis nieko neįtarė. – Tai ar paprašyti asistentės paieškoti tinkamų skrydžių?

– Hm… aš tau atskambinsiu. Buvau kelias dienas išvykusi ir dar ne visai grįžau į vėžias. Turiu pasimatyti su keliais klientais Keiptaune, todėl turėsiu skristi anksčiau, – vilkino atsakyti Džesė, rodydama grimasas susirūpinusiai Elei.

– Na, tai pranešk, kai nuspręsi, – tarstelėjo Džoelis prieš padėdamas ragelį.

Džesė susiraukė. Velniai griebtų tą Luką Sevidžą ir jo įžeistą savimeilę. Pirmiausia jai kilo mintis, kad St Sylve rinkodaros kampanija turi atitekti jai – turėjo ją įgyvendinti dar prieš aštuonerius metus. Tikrai neleis kitai įmonei dar kartą jos sumauti…

Džesė atsistojo ir rankomis įsirėmė į klubus.

– Ką žinai apie St Sylve vyną?

Suraukusi kaktą Elė pamėgino prisiminti ką žinanti.

– Toje vyndarystės įmonėje buvo pagamintos kelios pripažinimo sulaukusios vyno rūšys, tačiau parduodamo kiekio tai nepadidino.

Viskas užtruko ilgiau, nei Džesė manė, tačiau jos prognozės dėl St Sylve pasiteisino… ir tai liūdino. Tai vienas iš nedaugelio atvejų, kai norėjosi būti neteisiai… suklysti.

St Sylve, priklausantis Franschoeko regionui, – vienas iš nedaugelio vynuogynų, valdomų prancūzų naujakurių šeimos, kuri slėnyje įsikūrė devynioliktojo amžiaus pradžioje. Džesei patiko tie trys vynuogyne praleisti mėnesiai – ją pakerėjo septynioliktam ir aštuonioliktam amžiams būdingos architektūros Keiptauno kolonijos pastatai balintomis sienomis, įmantriais frontonais ir nendrių stogais. Išskyrus pagrindinį pastatą ir svečių namelį, dvare vis dar veikė autentiškas rūsys, buvo naudojamas varpelis iš vergovės laikų, stovėjo arklidės ir pagalbiniai pastatai.

Ten buvo ir Lukas Sevidžas, dabartinis savininkas, kuris atleido Džesę ir išspyrė iš savo įmonės – prieš tai aistringai ją pabučiavęs.

Džesė papasakojo Elei trumpą jųdviejų su Luku susitikimo istoriją. Draugė ne tik susidomėjo, bet ir pasibaisėjo.

– Jis tave atleido?

– Aš to nusipelniau. Būdama dvidešimt dvejų maniau, kad esu Dievo žemei siųsta dovana, – atsakė Džesė. Suprasti, kad tokia nėra, buvo skausminga, bet būtina. Nors ji ir neklydo dėl St Sylve rinkodaros (kaip įtarė, tuometinė kampanija patyrė fiasko), pateikdama savo pasiūlymą Lukui elgėsi arogantiškai, impulsyviai ir nemandagiai.

Džesė ėmė žingsniuoti priešais darbo stalą.

– Nors man ir nepatinka, turiu pripažinti, kad Lukui Sevidžui esu skolinga už svarbią gyvenimo pamoką. Kas nors turėjo prikirpti man sparnus, kad suprasčiau, jog būti geriausia studente kurse ir mokėti pakartoti faktus bei skaičius iš vadovėlio verslo pasaulyje nieko nereiškia. – Džesė apglėbė save per liemenį ir pakėlusi galvą pažiūrėjo į lubas. Tada liūdnai žvilgtelėjo į Elę. – Mes stipriai apsižodžiavome, o tada jis mane pabučiavo. O bučiuojasi jis fantastiškai. Tikras meistras. – Džesė išpūtė skruostus. – Pats geriausias.

– Oo, – Elė pakrutino užpakaliuką.

– Net nežinau, ar tai būtų galima pavadinti bučiniu… Paprastas bučinys nebūtų taip sukrėtęs.

Bet juk ir pačiam Lukui Sevidžui netiko apibūdinimas paprastas.

Džesė atsiduso. Aukštas, žavus, drąsus, tamsiai žaliomis akimis, šokoladinio torto spalvos plaukais, įdegusia oda… Sąrašą būtų galima tęsti… Platūs pečiai, siauri klubai, ilgos kojos…

– Džese? Alio?

Džesė staiga kilstelėjo galvą.

– Atsiprašau, mintys kažkur nuklydo.

– Na, jis atrodo labai patrauklus, tačiau… ką tu darysi dėl St Sylve? Ar ketini vykti į pasitarimą?

– Be kvietimo? – Džesė pažvelgė į lubas. – Ši mintis mane vilioja. Norėčiau pareikalauti, kad man būtų leista įgyvendinti rinkodaros strategiją jo vynuogyne. – Merginos galvoje šmėstelėjo galimų reklamos skelbimų vaizdai. Džesės kūrybinė energija dirbo visu pajėgumu, o juk dar net nematė pasitarimo medžiagos. Tikrai norėjo sugalvoti naują St Sylve strategiją.

Tačiau Lukas iki šiol yra vienintelis vyras, kuriam pavyko bučiniu išjungti jai smegenis… Ir jei mąstytų galva, turėtų suvokti, kad tai tikrai gera priežastis jam nedirbti. Abejojo, ar dirbs itin našiai, jei nuolat dūsaus dėl jo virš kompiuterio klaviatūros.

– Tiesiog paskambink tam vyrukui ir paprašyk jo! – primygtinai pasiūlė Elė, tačiau Džesei šis pasiūlymas tik sukėlė šypseną.

– Na ne. Mūsų pažintis prasidėjo nesėkmingai. – Pamačiusi, kad Elė žiojasi prieštarauti, Džesė pakėlė ranką.

Kodėl galvojant apie Luką jos pilve ima skraidžioti drugeliai? Tai buvo taip seniai… bet nuo minties, kad vėl jį pamatys, pajuto virpulį ir… užplūstantį geismą.

Džesė nenorėjo painiotis į jokius santykius. Jai patiko būti vienišai. Niekam neįsipareigojo ir tiesiog slydo paviršiumi. Kodėl net mintis apie Luką kėlė tam grėsmę?

Džesė suglumusi papurtė galvą. Iš kur tokios mintys? Kartais tikrai sunerimdavo dėl savęs, tikrai…

Lukas Sevidžas sėdėjo ant vienos iš nudėvėtų sofų, stovinčių erdvioje jo namų verandoje. Nunešiotais batais apautas kojas buvo užsikėlęs ant ne ką mažiau nutrinto ąžuolinio stalo. Jis giliai atsiduso. Pakėlė butelį šalto alaus prie lūpų ir leido skysčiui tekėti dulkių sudirginta gerkle.

Priešais akis atsivėrė nuostabus vaizdas: už Simonsbergo kalno – vienos iš kelių viršukalnių, kurių papėdėje buvo jo ūkis – leidosi saulė. Oras vėso, todėl jis užsivilko odinį švarką su vilnos pamušalu.

– Turbūt jau matei St Sylve mėnesio finansinę ataskaitą? – galiausiai paklausė Kendalas.

– Mums vis dar nepavyksta padengti išlaidų. – Lukas atsisėdo tiesiai ir rankomis įsirėmęs į šlaunis ėmė žaisti su alaus buteliu. – Negaliu nuolat kišti pinigų į šitą vynuogyną. Jis turi pradėti save išlaikyti, – užbaigė dviem jo artimiausiems draugams tylint.

Kendalas de Viljė papurtė galvą su smulkiomis juodomis garbanomis. Jo tamsios akys blykstelėjo, o paprastai linksmame pieninės karamelės spalvos veide atsispindėjo įtampa.

– Mes žinome, kad tavo tėvas prieš mirtį išsiurbė iš šio verslo visas apyvartines lėšas, o tau paliko didžiulius kredito įsipareigojimus ir milžiniškas paskolas. Jau sumokėjai didžiąją dalį paskolų…

– Pinigais, kuriuos uždirbau iš kitų sandorių – ne iš vynuogyno banko sąskaitų, – atšovė Lukas. Kendalas žinojo visas jo verslo smulkmenas, jis buvo ne tik Luko buhalteris ir finansų analitikas, bet ir jaunesnysis partneris jo padidintos rizikos kapitalo įmonėje.

– Vynas, kurį gaminame, yra geras, – ramiai pratarė Ovenas Blekas.

Luko nesuklaidino jo apsnūdęs balsas ir lėtai tariami žodžiai. Ovenas vienas iš darbščiausių jo pažįstamų žmonių. Jam, ūkio valdytojui, atsakingam už vyną ir alyvuoges, vaismedžių sodus ir pieninę, tekdavo anksti keltis ir vėlai eiti miegoti. Kaip ir pačiam Lukui.

– Per kelerius pastaruosius metus tu laimėjai kelis svarbiausius apdovanojimus, įskaitant Metų vyndario apdovanojimą, – tęsė Ovenas.

– Tai nieko nereiškia, jei nepadidina parduodamų butelių skaičiaus, – atkirto Lukas. – Mūsų vynai stovi – ir rūsyje, ir vyno parduotuvėse.

Kai abu jo draugai nieko neatsakė, Lukas išklojo tai, ką kiti du akivaizdžiai galvojo:

– Mūsų rinkodaros strategija yra šlamštas. Ji nuobodi ir senamadiška, o jos tiksliniai klientai – viena koja jau stovintys Dievo laukiamajame. – Lukas atsirėmė į sofos atlošą ir užsikišo pagalvėlę už galvos. – Kodėl nepastebėjau to anksčiau?

Kartą viena visažinė mergina perspėjo mane, bet mano įžeista savimeilė neleido jos paklausyti. Be to, tada buvau iki ausų įklimpęs į kitas problemas. Maniau, kad kurį laiką galiu į tai nekreipti dėmesio… Kvailys, kvailys, kvailys.

Sevidžų šeimos tradicinę strategiją „leisti kalbėti pačiam vynui“ nustelbė ryškios konkurentų reklamos kampanijos ir akį traukiančios etiketės. Lukas nieko nekeitė, nes St Sylve tradicijos buvo pačios svariausios. Senelis ir tėvas kalte įkalė jam tai į galvą. Meistriškumas ir tradicijos – štai ko siekė Sevidžų vyrai ir štai ką simbolizavo St Sylve gaminamas vynas.

Lukas suprato meistriškumo reikšmę, tačiau turėjo kitą nuomonę apie tradicijas. Privalėjo kažką keisti, ir kuo greičiau. Žinoma, suprato, kad jo tėvas, senelis ir visi kiti protėviai ims vartytis karstuose… tačiau jei nesiims nieko radikalaus, kad padidintų pardavimą, turės arba parduoti St Sylve, arba susitaikyti su tuo, kad pelną, gautą iš kitų sandorių, teks nuolat naudoti dvarui subsidijuoti. Netolimoje ateityje norėtų pradėti gyventi normalų gyvenimą, o ne dirbti dviejuose darbuose vienu metu.

Kendalas grįžo prie rinkodaros strategijos temos ir Lukas įsitraukė į pokalbį. Šmėstelėjo mintis, kad kažkur turi būti panelės Visažinės plano, kurį ji numetė ant jo stalo prieš tiek daug metų, kopija. Lukas bandė prisiminti, kur jį dėjo. Būtų įdomu pažiūrėti, ko ji ten prirašė…

– Primink man, kas dalyvaus pasitarime? – Lukas pasiteiravo Kendalo.

Jo draugui nereikėjo kompiuterio. Jis iš atminties padiktavo visų dalyvių pavardes.

– O Džesės Šervud idėjų bankas? – pasidomėjo Lukas.

– Tu man aiškiai nurodei jų nekviesti, – paprieštaravo Kendalas.

Lukas kilstelėjo ranką.

– Tik pasitikslinau.

Kendalas prisimerkė ir papurtė galvą.

– Neturiu supratimo kodėl. Nors tai nauja įmonė, per kelerius pastaruosius metus Džesė Šervud įgyvendino kelias įspūdingas kampanijas.

– Tai nenori, kad ji dalyvautų? – suglumęs paklausė Ovenas. – O kur problema? Kodėl nenori jos pasikviesti į pasitarimą?

Džesė Šervud. Lukas vis dar prisiminė jos dideles rudas akis, medaus spalvos banguotus plaukus, liekną kūną ir lygią grietinėlės spalvos odą. Jos skonį… braškėmis kvepiančius lūpų dažus ir mėtinės kramtomosios gumos aromatą. Beveik neprisiminė, kaip atrodė buvusi žmona, tačiau vis dar neužmiršo trijų strazdanėlių, sudarančių trikampį šiek tiek žemiau Džesės dešiniosios ausies.

Jau geriau suvalgys saują vinių, nei prašys Džesės sudaryti naują rinkodaros strategiją. Kad ir kokia gera būtų jos reputacija.

Tegu vadina jį išdidžiu ir užsispyrusiu, tačiau ši mergina į jo atmintį įsirėžė kaip aštrus spyglys… kaip aistringiausias, bet keisčiausias seksualinis nuotykis jo gyvenime.

Vis dėlto, nors buvo labai jauna, Džesė sugebėjo numatyti liūdną vynuogyno ateitį. Pačiam Lukui, turinčiam ne vieną mokslinį laipsnį ir didelį patirtį, nepavyko įžvelgti šio verslo apribojimų ir trūkumų. Taip užsižiūrėjo į medžius, kad nebematė miško. Tiksliau, užsižiūrėjo į vynuoges ir pamiršo apie vyną.