Читать книгу Meilė kaip kine - Jules Bennett - Страница 2

Kelei virpėjo rankos. Ar tai iš tikrųjų vyksta? Ar jai pagaliau prasiveria galimybių durys? Reikia pripažinti, Los Andžele ji gyvena trumpiau nei metus, o daugumai prireikia gerokai daugiau laiko, kad patektų į karjerą nulemsiančią atranką.

Bet Kelė ne tik prieš dvi savaites pateko į atranką, bet ir puikiai pasirodė joje. Agentė ką tik paskambino ir pranešė, kad gavo vaidmenį. Nieko ypatingo, bet jai teko kelios eilutės žodžių ir trys scenos su pagrindiniais aktoriais. Dabar teliko įrodyti, ko ji verta, sužibėti ir laukti, kol pasipils kitos galimybės.

Ji spustelėjo pedalą ir nuvažiavo Nojaus klinikos link. Nekantravo kuo greičiau nuvažiuoti ir pranešti gerą žinią. Šiandien turėjo dirbti tik pusdienį, vadinasi, naujienas išgirs ir Merė.

Štai. Pagaliau ji galės pamiršti senąją Kelę ir gauti viską, ko troško. Ji gavo vaidmenį, paskui pozuos Nojaus nuotraukoms ir gaus pinigų, kad padėtų tėvams. Dieve, kaip jie apsidžiaugs geresniu gyvenimu, o ji nekantravo jiems jį suteikti.

Visą gyvenimą Kelė buvo užgožta protingo brolio, kuris tuoj baigs koledžą gavęs visas stipendijas. Kelė buvo eilinis vaikas. Kadangi ji neišsiskyrė sporte, moksle ar populiarumu, ją dažniausiai pamiršdavo. Na, daugiau niekas jos nepražiopsos.

Kelė suvokė, kad važiuodama plačiai išsišiepusi atrodo kvailai, bet jai nerūpėjo. Mat nutukusi mergina iš Kanzaso išvykusi su didelėmis svajonėmis pagaliau sulaukė didžiausios progos.

Visi tie metai koledže prieš atvykstant į Los Andželą, praleisti laikantis dietos ir sportuojant, atsipirko. Tikslas tapti aktore – ranka pasiekiamas. O ta putli paauglė mintyse tegul patyli, nes naivios nepasitikinčios merginos nebėra.

Kelė nustūmė šalin gėdingus praeities metus ir dėmesį sutelkė į dabartinį džiaugsmą. Neleis išlįsti kompleksams iš mokyklos laikų, kai iš jos tyčiodavosi ir šaipydavosi. Tai akimirka mėgautis nuostabia žinia – ji vaidins kitame Entonio Praiso filme.

Kelė sustojo netoli klinikos, pastatė seną hondą, išlipo ir nubėgo per aikštelę. Laimei, jau beveik pietūs ir paskutiniai klientai bus beišeiną prieš valandos pertrauką.

Įėjus į vėsų kondicionuojamą pastatą, su ja pasisveikino pavaduojanti sekretorė Merė.

– Sveika, Kele, – tarė moteriškė su šypsena, šviečiančia chirurgiškai tobulame veide. – Atrodo, šiandien viena mūsų labai laiminga.

Kelė nepajėgė nuslėpti jaudulio.

– Gavau vaidmenį, – riktelėjo ji. – Negaliu patikėti. Pavyko.

Merė pašoko nuo kėdės, apėjo stalą ir apkabino Kelę.

– Kaip aš dėl tavęs džiaugiuosi, – spausdama ją tarė Merė.

– Tikriausiai nesidžiaugsi, kai prasidėjus filmavimui turėsiu išeiti iš darbo. – Kelė atsitraukė. – Turėsi dirbti papildomai.

Merė nusijuokė.

– Pasirūpinsiu, kad pasamdytų kitą, nors tavęs niekas nepakeistų.

Pagyra sušildė Kelę.

– Ar Nojus jau baigia?

Merė linktelėjo.

– Išims poniai Makdauel siūlus ir viskas. Eik pas jį į kabinetą, pranešiu, kad jau atvykai.

– Nesakyk jam naujienų. – Kelė kilstelėjo rankinę aukščiau ant peties. – Noriu, kad būtų staigmena. Tiesą sakant, net nesakyk jam, kad aš čia. Tik pranešk, kad kažkas yra jo kabinete.

Merė sukikeno.

– Man patinka tavo suktybė. Liepsiu jam eiti tiesiai ten.

Kelė pasuko dešinėn, Nojaus kabineto link, tolyn nuo palatų. Ji norėjo kuo greičiau jam pasakyti, pasidalyti džiaugsmu ir pasiekimu.

Ji įėjo ir atsisėdo už stalo ant milžiniškos odinės kėdės. Gal nelabai etiška įsitaisyti už jo stalo, bet Kelė manė, jog jis neprieštarautų. Padėjusi rankinę ant grindų sukryžiavo kojas ir laukė.

Važiuodama mėgino paskambinti tėvams, bet telefonas vėl buvo išjungtas. Kad tik greičiau gautų tuos penkiasdešimt tūkstančių. Nupirktų naują stogą, patikimą automobilį ir sumokėtų jų mokesčius už kelis mėnesius į priekį.

Tėvui, atleistam iš chemijos gamyklos, jau seniai nebemokėjo nedarbingumo pašalpos, taigi Kelės mama dviem pamainomis dirbo vietos parduotuvėje, kad juodu sudurtų galą su galu… ir sekėsi prastai.

Kelę graužė kaltė. Ar galėtų visą uždarbį išleisti sau, jei tėvams taip prastai sekasi? Visiems šalyje sunku, bet skausminga matyti, kaip negandos ištinka mylimus žmones.

Be to, sau ji išleis pinigus, kuriuos uždirbs iš filmo. Dievaži, jai taip pat praverstų naujas automobilis. Vargšę hondą jau prieš kelerius metus reikėjo išleisti amžinojo poilsio. Nekantravo išsirinkti naują automobilį. Rasti tokį, kuris bylotų: štai ir aš.

Dar nespėjus įsivaizduoti, kokios spalvos automobilyje geriausiai atrodytų, tarpduryje išdygo Nojus. Ji neleido jam prabilti, staigiai pašoko nuo kėdės ir suriko:

– Gavau vaidmenį!

Nojus akimirką sustingo tarsi apgalvodamas jos žodžius, paskui perėjo kabinetą, ir staiga ji pasijuto žengianti iš už stalo, pasitinkanti jį pusiaukelėje ir paskęstanti stipriame vyriškame glėbyje.

O. Dieve. Mano.

Jei būtų žinojusi, kad bus taip gera, kad jis toks… tvirtas, būtų kas rytą šitaip su juo sveikinusis. Po drabužiais jautė raumenų kauburėlius – matyt, nemažai laiko praleisdavo sporto salėje.

Nojus atsitraukė įsikibęs jai į apnuogintus žastus.

– Atrodai labai laiminga.

– Dar niekada nebuvau laimingesnė, – pasakė ji vis dar jausdama skambučio sukeltą jaudulį.

– Džiaugiuosi už tave, – tarė jis ir nuleido rankas.

– Noriu atšvęsti.

Jis nusijuokė.

– Nepamišk, kad rytoj turi fotografuotis.

Kelė nusišypsojo.

– Žinau, kada fotosesija. Atvyksiu.

Nojui pabandžius nužvelgti jos veidą, Kelė nenusigręžė. Kai toks vyras kaip Nojus Fosteris žiūri tau į akis, sunku ilgai atlaikyti žvilgsnį.

– Gal pavakarieniaukime ir atšvęskime? – staiga pasiūlė jis.

– Pavakarieniauti?

Jis ėmė juoktis, o Kelės kūnas vis dar dilgsėjo nuo jo prisilietimo.

– Kele, suprantu, ką reiškia arti neturėti šeimos. Kažkas turi su tavimi pasidalyti šia akimirka.

Ji prisiminė, kad jis kažkada minėjo, jog jo šeima gyvena Šiaurės Kalifornijoje. Daugiau jie apie tai nekalbėjo, taigi ji padarė išvadą, kad klausinėti nevalia. Vis dėlto klausimai sukosi galvoje.