Читать книгу Amžinai laimingi - Kandy Shepherd - Страница 1

Vaikštinėdama Uosto viešbučio restorane viešbučio administratorės pavaduotoja Keitė Parker juto prastai slepiamą aplinkinių domėjimąsi ja. Įdėmūs žvilgsniai, pusbalsiu tariami žodžiai, murmesiai.

Vargšelė Keitė.

Jei ji išgirstų – ar bent jai pasirodytų, kad ir vėl girdi šiuos žodžius, imtų klykti.

Tada ir jie išgirstų, ko dar negirdėję.

Ak, kodėl ji siejo tiek vilčių su vaikystės meile Džesiu Morganu? Geriau jau nebūtų išsitarusi, ypač gimtojoje Delfinų Įlankoje, kad kitą sykį Džesiui grįžus namo pagaliau leis jam suprasti, kokie jos tikrieji jausmai.

Nes, kai jį grįžusį vėl po tiek metų pabučiavo, ištiko tikra katastrofa. Ji nieko nepajuto. Ničnieko.

Bučinys, užuot sujaudinęs, veikiau atgrasė. Ji vos nenusišluostė lūpų atgalia ranka.

O Džesis? Jis irgi jautėsi kebliai ir nejaukiai. Jiedu išsiskyrė taip ir nedrįsę pažvelgti vienas kitam į akis.

Prisiminusi net nusipurtė – ir nebe pirmą kartą, nes šiandien kentė lygiai tokį patį sunkumą kaip ir prieš tris dienas, kai jiedu pasibučiavo.

Dabar kiekvienas jų mažos bendruomenės narys žino, kaip didžiai ji apsikvailino patikėjusi, kad juodu su Džesiu galėtų sieti šis tas daugiau už prieraišumą, puoselėjamą šeimos draugui, su kuriuo pažįstama nuo vystyklų.

Vargšelė Keitė.

Net oras apsunko nuo gailesčio jai. Ji apsižvalgė; daugumą stalelių buvo apsėdę pietautojai – juk sekmadienis.

Jai knietėjo skuosti pro duris laukan, nusileisti laipteliais į paplūdimį, parbėgti namo, užsirakinti miegamajame ir visu garsu pasileisti muziką.

Tačiau ji tik pasistengė nekreipti dėmesio į liežuvautojus. Prisivertė šypsotis. Pirma, šiltai ir pasitikinčiai šypsotis jai buvo būtina, kad parodytų svetingumą. Antra, negalėjo leisti, kad pernelyg smalsūs miestelio gyventojai pastebėtų jos sąmyšį, nerimą ir baimę.

Žmonės, juk tai nieko nereiškia, – siuntė ji žinią visiems aplinkui. – Priešingai. Man tas bučinys nieko vertas.

Bet tai tik iš dalies tiesa.

Tas velniškas bučinys privertė ją suabejoti, ar ji tikrai žino, koks vyras jai tinkamas. Ji suprato, kad tas, kuris jai atrodė tobulas, anaiptol toks nėra. Tad kaip elgtis toliau? Kaip atgauti pasitikėjimą savo sprendimais dėl vyrų?

Šypsotis. Šypsotis. Šypsotis.

Apdovanojimų pelniusio viešbučio restoranas Delfinų Įlankoje garsėjo valgiais. Vis daugiau žmonių čia pietaudavo. Ji vertina savo darbą. Nori tapti viešbučio administratore ir negaus tų pareigų, jei ir toliau slampinės savęs gailėdamasi.

Kad nusiramintų, ji giliai įkvėpė oro, kilstelėjo lūpų kampučius, ir maloniai nusišypsojo sutikdama naują lankytoją – vyriškį, kuris, užlipęs laipteliais nuo paplūdimio pusės, įėjo į restoraną pastūmęs stiklo duris.

Keitė vos neišmetė iš rankų vyno butelio, nes apleido jėgos. Vyras pastebėjo ją šypsantis ir linktelėjo galvą.

Iš kur, po paraliais, jis čia atsirado?

Tikrai anksčiau jo nepastebėjo Delfinų Įlankoje.

Tamsiaplaukis, aukštas, galingo stoto, juodi marškinėliai, rodos, per ankšti platiems pečiams ir raumeningoms rankoms, o tvirtos šlaunys vos neplėšia apsitrynusių džinsų audinio. Sunkius juodus aulinukus vargu ar tinka avėti pajūrio kurorte, bet jie įspūdingi. Oho, tikrai traukia akį.

Tad ko stebėtis, kad dvi jaunos padavėjos nuskubėjo jai pro šalį, kad pasodintų nepažįstamąjį prie geriausio restorano staliuko. Keitė turėjo tvardytis, kad nepasinaudotų viršenybe sutrukdyti merginoms, kad atsidurtų prie lankytojo pirma.

Jis stovėjo laisvas, pasitikintis ir laukė, kol jį palydės prie staliuko. Jai tankiau plakė širdis. Kada paskutinį kartą taip susidomėjo vyriškiu, kad troško būti jo pastebėta?

Bet kai jo žvilgsnis nukrypo į jos pusę, ji bemat nulenkė galvą ir ėmė atidžiai skaitinėti etiketę ant vyno butelio, nors nė nesuvokė, kas ten rašoma.

Kai vėl pakėlė akis, pamatė, kad jaunoji padavėja, kuri laimėjo lenktynes ir suskubo prie jo pirma, žiūri į vyriškį neslėpdama susižavėjimo ir juokiasi jam kažką pasakius. Ar jis atkreipė dėmesį, kad jam pasirodžius kone visos moterys salėje pasuko galvas į jo pusę?

Neatrodė, kad jam rūpėtų, ką žmonės apie jį mano. Tamsiai rudi plaukai buvo seniai kirpti – sprendžiant iš to, kaip jie atrodo, jis dažniau nuo veido juos nubraukdavo pirštais nei šukomis. Ant smakro ryškėjo tamsi barzda.

Jis atrodė nevaldomas. Patrauklus. Pavojingas.

Pernelyg pavojingas.

Keitę pribloškė galinga iš vidaus kylanti traukos jėga, kuri praeityje sužadino tiek skausmo. Visai kitaip ji jaučiasi su nepavojingu, gerai pažįstamu Džesiu. Ji nebenori jokiam vyrui pajusti to neįveikiamo potraukio. Tokio nesuvaldomo, kad atsidurtų ten, kur dar kartą patekti nekiltų noras.

Nei dabar. Nei dar kada nors.

Vis dar šypsodamasi ji iš tolo stebėjo, kaip kita mergina sodina gražųjį nepažįstamąjį prie stalo. Pareiga sutikti ir pasveikinti naująjį restorano lankytoją ji pasinaudos vėliau, kai susitvardys ir pajėgs paslėpti susižavėjimą po lengvo nerūpestingumo kauke. Kai galės išreikšti svetingumą išbandytu vos pastebimu koketiškumu.

Jis tik atvykėlis, užsuko į miestą trumpam. Ji tik pernelyg jautriai reaguoja, anokia čia bėda. Ko būgštauti, kad pajuto potraukį jai netinkančiam vyrui. Jis tik dar vienas lankytojas, papietavęs išeis savo keliais ir pradings iš akių. Jis, beje, rodos, ne iš tų, kurie palieka dosnius arbatpinigius.

Semas Lankasteris, žinoma, turėtų grožėtis nuostabiu Delfinų Prieplaukos uosto vaizdu su įrašytais į paveldo sąrašą akmeniniais molais, žvejybinių laivų flotile ir melsvais Ramiojo vandenyno toliais. Šis Naujojo Pietų Velso pietinės pakrantės ruožas garsėja gražiais vaizdais.

Tačiau akis traukė gal net žavesnis reginys – lipšni raudonplaukė Uosto viešbučio administratorė, zujanti tarp staliukų ir priimanti prie jų sėdinčių lankytojų užsakymus.

Semas nebuvo pratęs flirtuoti su nepažįstamomis moterimis. Jis ne iš tų, kurie ieško kišenėje šmaikštaus žodžio gražiai skrydžio palydovei, mielai merginai prie baro ar naujai karštai trenerei sporto salėje. Todėl jam buvo netikėta, kad pajuto trauką šiai moteriai.

Jai dar nepriartėjus prie staliuko jis panoro, kad ji pasuktų jo pusėn. Svarstė, ką tokio jai pasakius, kai prieis.

Raudonplaukė nepasižymėjo kino žvaigždės grožiu, tačiau jai buvo būdingas kažin koks švytėjimas, dėl kurio jo žvilgsnis nuolat krypo jos pusėn: apšviesti pro langus besiliejančios saulės spindulių pakaušyje surišti merginos plaukai atrodė kaip nuostabi skaisčiai raudona aureolė. O dar geismingai siūbuojantys klubai po kukliu juodu sijonu. O čiurlenantis juokas šnekučiuojantis su restorano lankytojais. Visa tai traukė dėmesį. Bet kai ji pagaliau pasuko prie jo šiltai ir plačiai šypsodamasi, draugiškai žybsėdama žaliomis akimis, jis pamiršo visus sugalvotus jai pasakyti žodžius.

Ji apdovanoja įprastine svetinga šypsena visus restorano lankytojus. Tai suprantama. Bet dėl to toji šypsena nepasirodė ne tokia žavinga. Ji stabtelėjo priešais jo staliuką. Iš arti jis pastebėjo, kad jos nosytė nuberta strazdanų, o šypsantis išryškėja žavingos skruostų duobutės.

Ką tokia stulbinama moteris veikia Delfinų Įlankoje, tokiame užkampyje?

Semas gerai išauklėtas, tad stojosi su ja pasisveikinti ir šiek tiek užkliuvo keldamasis nuo kompaktiškos modernaus dizaino kėdės, nepritaikytos jo ūgio ir sudėjimo vyrui. Ji atšoko, ir jis susivokė, kad jam reikėjo likti sėdėti, nes ji tik atlieka pareigą. Jis sukando dantis – kaip visada nesiseka. Kur dingsta tas šmaikštumas, kai jo prireikia?

Bet mergina nesutriko.

– Labas, aš Keitė Parker, sveikinu atvykus į Uosto viešbutį. Dėkoju, kad užsukote papietauti. – Balsas buvo žemas ir kimus, bet neseksualus, ir dėl to įprastas malonus lankytojo pasveikinimas neatrodė nuvalkiotas.

Jis ištiesė ranką pasisveikinti.

– Semas Lankasteris.

Ir vėl ji nustebo. Jis ir pats nustebo – nuo kada spaudžia rankas padavėjoms? Bet ji spustelėjo jam ranką tvirtai ir dalykiškai. Jis pastebėjo, kad ji nemūvi žiedo.

– Labas, Semai Lankasteri, – ji gundomai tarė kiekvieną jo vardo skiemenį. – Ar nieko netrūksta ant jūsų staliuko?

Jis kostelėjo.

– N… nieko.

Tik tiek įstengė pasakyti. Ir nė žodžio iš rūpestingai sugalvotų sąmojų.

Po paraliais.

O juk jis vadovauja didžiulei sėkmės lydimai bendrovei. Ir panorėjus jam niekada netrūksta moterų draugijos. Bet šios merginos akivaizdoje prarado kalbos dovaną.

Jis susivokė, kad jau šiek tiek per ilgai laiko šiltą dailią rankutę, ir ją paleido.

Ji žvilgtelėjo į ant stalelio padėtą valgiaraštį, tada vėl į jį besišypsančiomis akimis. Ji supranta. Aišku, kad supranta. Ši moteris pratusi, kad galingiausi vyrai mikčioja jos akivaizdoje.

– Ar jau užsisakėte pietus? Patarčiau paragauti šįryt pagauto ant grotelių kepto rifų ešerio.

– Ačiū, bet ne. Užsisakysiu, kai sulauksiu draugo.

Keitė krustelėjo lenktą kaštono spalvos antakį.

– Ak, – pasakė ji. – O gal draugės? – Ji paraudo. – Atleiskite. Man neturėtų rūpėti.

– Nėra už ką atsiprašinėti, – atsakė jis. Buvo patenkintas suteikęs jai progą pasvarstyti, su kurios lyties asmeniu jis pietaus. – Jo belaukdamas pasigėrėsiu uosto vaizdu, – tarė. – Tikrai įspūdingas.

Žiūrėti į ją buvo didesnė pagunda.

– Už vaizdą mokėti nereikia, – pašmaikštavo ji. – Tik už apgyvendinimą. – Kimus juokas jam žadino mintis apie jausmingus bučinius tingiomis vasaros popietėmis.

Geriau jau į ją nespoksos, nes ims ir nesusilaikys. Pažvelgė pro rytų pusėn žiūrinčius didžiulius langus.

– Ko gero, tai vienas iš gražiausių pietinės pakrantės uostų.

– Na, ar tik pietinės pakrantės? Sakyčiau, gražiausias visoje Australijoje, – apsimetė pasipiktinusi ji.

– Gerai jau. Gražiausias uostas visoje Australijoje – jei ne pasaulyje, – žaismingai sutiko jis.

– Taip jau geriau, – nusiramino ji, nusišypsojo ir jos skuostuose išryškėjo duobutės.

– Dar man patinka delfinai.

– Kalbate apie tikrus, o ne kabančius ant kiekvieno miesto pastato?

– Nepastebėjau, kad kabėtų ant kiekvieno pastato, – atsakė jis. – Bet delfino formos šiukšliadėžės teikia miestui originalumo.

Apsimesdama nusivylusi ji teatrališkai griebėsi už galvos.

– Ak, tik nekalbėkite apie tas šiukšliadėžes delfinus. Dabar, kai Delfinų Įlanka pradėjo plėstis, žmonės jau ginčijasi, jas išvežti ar palikti. Kai jas pastatė, miestelis buvo toks apsnūdęs.

– O ką manote jūs? – paklausė jis.

– Aš? Turiu prisipažinti, kad esu už šiukšliadėžes delfinus. Man jos labai patinka! Žavėjausi jomis vaikystėje ir ginsiu jas visas nuo galvos ligi uodegos, jei tik kas bandys nors pirštu paliesti.

Ji pavaizdavo, kaip stovi išmetusi į šonus rankas, lyg užstodama, kad joms neatsitiktų kas bloga. Apsimestinai piktas žvilgsnis nederėjo prie skruostų duobučių.

Semas apsimetė neva gintųsi.

– Bijau. Smarkiai išsigandau. Nieko nedarysiu jūsų šiukšliadėžėms.

Skambus jos juokas nustelbė pokalbių šurmulį ir stalo įrankių barškėjimą.

– Nesibaiminkite, – neva nepatenkinta ji patempė lūpas. – Tikrai jums nepakenksiu.

Nepakenks? Dar ir kaip gali būti pavojinga, kai šitaip atakuojami jo jausmai.

– Laimė, pasakiau, kad man patinka tos šiukšliadėžės, – pasiguodė jis.

– Tikrai. Jei būtumėt iš jų pasijuokęs, būčiau neatsakiusi už savo elgesį.

Jis nusijuokė. Ji kerinti.

– Jeigu rimtai, – tęsė ji, – praleidau čia bemaž visą gyvenimą ir niekas man nenusibosta – nei delfinai, nei kas kita. Balandį geriausias laikas mėgautis šia vieta. Vanduo dar šiltas, o Velykoms suvažiavę žmonės jau iškeliavę namo. Ar ir jūs tik pakeliui?

Jis papurtė galvą.

– Būsiu Delfinų Įlankoje visą savaitę. Po pietų įsiregistruosiu viešbutyje.

– Malonu girdėti. – Ji ir vėl stulbinamai nusišypsojo. – Aš administratorės pavaduotoja. Puiku, kad jūs mūsų svečias.

Ar jis galėtų tai suprasti kiek kitaip? Ar ir ją nors truputėlį prie jo traukia? O gal šis entuziazmas tik sietinas su jos pareigomis?

– Praneškite, jei ko prireiktų.

Užsisakyti vakarienę su jumis?

Žavingoji Keitė Parker ir taip praleido prie jo staliuko bemaž ilgiau, nei turėtų. Reikėjo prieiti ir pasisveikinti su kitais restorano lankytojais. Bet Semas nebesugalvojo priežasties, kaip išlaikyti ją ilgėliau. Jis ketino, ilgai nesvarstęs, kur nors ją pakviesti. Kad ir išgerti; ar pavakarieniauti; bet kur, kad tik artimiau su ja susipažintų.

– Keite, aš…

Jis jau būtų pasiūlęs jai pasimatymą, bet suburzgė jo mobilusis telefonas, pranešdamas, kad gauta žinutė. Jis nekreipė dėmesio. Telefonas vėl suburzgė.

– Nagi, perskaitykite, – Keitė atsitraukė nuo staliuko. – Gali būti kas nors svarbaus.

Semas sukando dantis. Šią akimirką niekas jam nebuvo taip svarbu – net ir perskaityti žinutę iš tarptautinio verslo įmonės, kuri teikė pasiūlymą įsilieti į Lankasterio ir sūnaus statybų bendrovę – kaip užsitikrinti, kad dar kartą pasimatys su šia mergina. Jis išsiėmė iš kišenės telefoną ir permetė akimis, kas rašoma.

Tada pakėlė žvilgsnį į Keitę.

– Mano draugas Džesis vėluoja, – pasiskundė. – Tikiuosi, jis greitai bus čia. Po keturių valandų kelionės iš Sidnėjaus esu smarkiai išalkęs.

Keitė išpūtė žalias akis.

– Džesis? – dusliai pakartojo ji. – Kalbate apie… Džesį Morganą?

– Ar jį pažįstate? Turėtumėte pažinoti.

Ji linktelėjo.

– Taip. Miestelis mažas. Aš… gerai jį pažįstu.

Tai Keitė – Džesio draugė? Tada artimiau su ja susipažinti bus paprasta. Netikėtai paaiškėjo, kad jie ne vien viešbučio darbuotoja ir svečias; juodu turi bendrą draugą.

Pati geriausia visos dienos naujiena.

Keitei sukosi galva. Patrauklusis Semas Lankasteris – Džesio draugas? Neįtikėtina. Argi įmanomas toks sutapimas?

Nors iš pradžių dėl Semo ji turėjo šiokių tokių nuogąstavimų, jai patiko jo šypsena, lengvas humoras. Norėtų jį ir vėl susitikti viešbutyje. Tikrai neieško meilės nuotykio – vis dar jautėsi skaudžiai Džesio pažeminta. Bet juk gali leisti sau žavėtis gera Semo išvaizda, netgi lengvai paflirtuoti, žinodama, kad po savaitės jo čia nebebus. Bet kad jis Džesio draugas, jau keblu.

Kas, jei Džesis papasakojo Semui apie tą velnišką bučinį? Šiandien ir taip jau pakanka negandų. Bet pagalvojusi, kad Semas žino apie tą nelemtą bučinį, net šiek tiek susigūžė.

Turėtų nedelsdama pasitraukti nuo Semo staliuko. Nė kiek netrokšta susidurti su Džesiu šio žavaus vyriškio ir daugybės smalsių restorano lankytojų, kurie tik ir tyko peno paskaloms, akivaizdoje.

Bet ji paprasčiausiai nepajėgė atsisakyti praleisti Semo Lankasterio draugijoje dar keletą minučių, o tada jau skubiai pasitrauks – gal į virtuvę ar bent į kitą salės pusę, kad tik nesusidurtų su Džesiu, kai tas pasirodys.

– Iš kur pažįstate Džesį? – paklausė stengdamasi atrodyti linksma, o ne spirganti iš nekantrumo.

– Susibičiuliavome Sidnėjuje, kai mokėmės universitete, – žemu balsu pasakojo Semas. – Abu studijavome inžineriją. Džesis mokėsi dviem kursais žemiau, bet abu žaidėme toje pačioje universiteto futbolo komandoje. Be to, kartu slidinėdavome.

Jai dvidešimt aštuoneri, tad Semui turėtų būti trisdešimt.

– Ir nuo to laiko tebedraugaujate? – toliau klausinėjo ji.

Geriau, kad jiedu būtų tik šiaip pažįstami.

– Kurį laiką mudviejų ryšiai buvo nutrūkę, bet prieš porą metų vėl susitikome vienoje Indijos statybvietėje, kur atstatinėjome potvynių nuniokotus kaimus.

Jai netilpo galvoje, kad Semas, toks gražuolis, galėtų imtis labdaringos veiklos tolimame pasaulio kampelyje. Kaip netikėta.

– Tai judu su Džesiu dirbote toje pačioje tarptautinės paramos organizacijoje? – pasiteiravo ji.

– Ne. Savanoriavau per atostogas. Dirbau pačius paprasčiausius darbus. Buvau dailidė.

Iš tikrųjų. Kai spaudė jam ranką, delnas atrodė kietas.

– Aš sužavėta. Tai taip… kilnu. – Šis patrauklus vyriškis, kuris, kad ir kur būtų, sujaudins moterų širdis, per sunkiai pelnytas atostogas dirbo be užmokesčio besivystančioje šalyje, kur nešvaru ir tyko pavojai.

– Kilnu? Gražiai pasakyta, bet vargu ar pritarčiau. Sakyčiau, vien karštis, prakaitas ir be galo sunkus darbas, – paprieštaravo jis. – Tik likau patenkintas, kad buvau naudingas daugeliui žmonių, patekusių į beviltišką padėtį.

– Suprantu, kad smagumo mažai, bet padėjote bėdos ištiktiems žmonėms. Mano nuomone, tai kilnu – ir nepriversite manęs manyti kitaip.

Jis įspūdingai gūžtelėjo plačiais pečiais.

– Tai atvėrė man akis. Kitaip ėmiau vertinti gyvenimą savo šalyje.

– Ir aš svarsčiau apie savanorystę, bet to daryti taip ir neteko. Dėl ko įsitraukėte į šią veiklą?

Jo veido bruožai tapo griežti, gilios rudos akys apniuko.

– Atrodė, kad tai gerai. Būdas grąžinti skolą. – Jis kalbėjo tokiu tonu, kad jai kilo įtarimų, ar viską pasakoja. Bet kodėl jis turėtų atvirauti?

Semas Lankasteris tik svečias – asmeninis jo gyvenimas jai neturi rūpėti. Tiesą sakant, ji turėtų stengtis neperžengti ribų ir daryti tik tai, kas privalu einant viešbučio administratorės pavaduotojos pareigas, ir dar sekmadienį, kai reikia sparčiai suktis.

Vertėtų kuo greičiau grįžti į tikrovę.

Jos balsas vėl tapo neutralus ir svetingas.

– Malonu, kad likote visu tuo patenkintas. – Ji vėl dirstelėjo į valgiaraštį. – Gal norėtumėte užsisakyti, kol laukiate Džesio? – Buvo sunku abejingai ištarti šį vardą.

– Palauksiu. Nors nekantrauju paragauti valgių; viskas čia atrodo taip skanu. – Semas apsižvalgė aplink ir pritariamai linktelėjo. – Man patinka, kaip Benas pastatė šį viešbutį. Nekeista, kad jis pelnė apdovanojimų už architektūrą.

– Benas, Džesio brolis? Mano bosas? Uosto viešbučio savininkas? – negalėjo patikėti ji.

– Kaip ir Džesis, Benas yra mano draugas, – pareiškė Semas.

– Suprantama, – numykė ji.

Jei ji nors akimirką svarstė, ar toliau puoselėti potraukį Semui Lankasteriui, turėtų tuojau pat liautis. Su Benu ji kartu užaugo. Su Morganais jie buvo kaip viena šeima. Bet kokie santykiai su Semu, akylai ir pašaipiai stebint broliams Morganams, buvo neįmanomi – ypač jei Džesis jam papasakojo apie tą bučinį.

– Ar su Benu irgi pažįstami nuo seno?

– Porą kartų jis prisidėjo prie mudviejų su Džesiu, kai traukėme slidinėti į Tredbo Vilidžą, – pasakė Semas. – Visi kartu slidinėjome.

– Turbūt veikiau vakarodavote ir gerdavote, nei slidinėdavote, – pareiškė ji.

– Kas ten vyko, tegul ten ir pasilieka, – atšovė Semas ir pergalingai nusišypsojo.

Šiaip jau netaisyklingi jo veido bruožai nebuvo gražūs. Bet viskas kartu – alyvų spalvos oda, tamsios kaip kartusis šokoladas akys, kumpa nosis, geidulingos lūpos, tamsūs tankūs antakiai su paslaptingu nedideliu randu – sudarė darnią visumą ir veidas atrodė ne tik šiaip gražus.

Džesis su Benu irgi nebuvo bjaurūs pažiūrėti. Ji tik galėjo įsivaizduoti, kaip šie trys išvaizdūs vyrukai kėlė ir taip gerą nuotaiką Naujojo Pietų Velso slidinėjimo trasose. Ji gerai žinojo, kaip ten šėliojama.

Kai trečius metus studijavo verslą Sidnėjuje, kartu su universiteto slidinėjimo klubo nariais buvo slidinėti. Nuo Sidnėjaus sniegynai buvo vos už dienos kelio, bet ne tai buvo svarbu.

Pabendrauti buvo svarbiau nei kartu slidinėti. Per tas žiemos atostogas visiems apsvaigo galvos pajutus laisvę nuo studijų, šeimos, taisyklių. Jeigu tada būtų sutikusi Semą, tikrai būtų juo susižavėjusi. Bet ji susipažino su kitu. O tas kitas keletą mėnesių ją taip skaudino, kad ji bematant grįžo prie paaugliškos svajonės – gero ir patikimo Džesio. Tas kitas jai pasėjo nerimą, dėl kurio jautėsi nejaukiai vien pagalvojusi apie pasimatymą su vyru, tokio pat nežaboto grožio kaip Semas.

– Taigi, draugaujate ir su Benu, nežinojau. Mes išsiskirstėme kas sau kaip tik tuo metu, kai jūs trys susipažinote. – Jai šovė mintis. – Ak, dabar suprantu. Jūs Delfinų Įlankoje dėl šeštadienį rengiamų Beno ir Sendės vestuvių.

– Taip, – patvirtino jis. – Nors aš ne iš tų, kuriems patinka vestuvės ir tas nereikalingas dėl jų kylantis šurmulys.

Keitė išsitiesė visu penkių pėdų ir penkių colių ūgiu ir neva priekaištaudama įsisprendė rankomis į šonus.

– Nereikalingas šurmulys? Nežinau, ar atleisiu už tokią pastabą, nes esu būtent šių vestuvių planuotoja.

– Viešbučio administratorės pavaduotoja ir vestuvių planuotoja? Tikra devyndarbė.

– Ačiū, priimu tai kaip pagyrimą, – atsakė ji. – Nuolatos turiu būti užsiėmusi. Ir noriu žinoti, kas aplinkui dedasi. Džesis sako, kad pati sau pasiskyriau būti Delfino Įlankos gyventojų verslo tarpininke.

Ji bemat pasigailėjo šiuos žodžius ištarusi. Ir kam reikėjo paminėti Džesio vardą?

Bet Semas tik nusijuokė.

– Panašu, kad Džesis galėtų taip pareikšti. Matyt, esate geri draugai, kad liko už tai nenubaustas.

– Mudu geri draugai, – patvirtino ji.

Tokie ir turėtų būti. Dar vaikai jie pirmą kartą nerangiai pasibučiavo. Bet tai atsitiko ir vėl, kai prieš tris dienas ji paskatino senų laikų draugą užklaususi, kodėl jiedu taip retai bučiuojasi. Ši paskata turėjo visai nekokių padarinių.

– Tai, ką Džesis sako, tikra tiesa, – tęsė ji. – Jis vadina mane Parker Šniukštinėtoja. O aš sakyčiau, kad tai sveikas smalsumas ir noras žinoti, kas dedasi.

– Manau, ši savybė būtina turint tiek įvairiausios veiklos, – pasakė Semas.

– Ačiū, ir aš taip manau. Dabar man ypač svarbu žinoti kiekvieną smulkmeną, nes Beno vestuvės, ak… – ji pavaizdavo raunanti sau plaukus, – …tik už šešių dienų. – Ji mintyse perbėgo svečių sąrašą. – Gerai pagalvojusi prisiminiau, kad svečių sąraše yra Semas. Ketinau Beno paklausti, kas jis. Nieko apie jį nežinojau – hm, turiu omenyje jus.

Padrąsindamas jis išskleidė į šonus rankas.

– Nieko neslėpsiu. Klauskite, ko tik pageidaujate.

Perspėdama ji pagrūmojo pirštu.

– Taip nekalbėčiau su tokia įkyruole. Tik duokite valią, ir visą dieną atsakinėsite į mano klausimus. – Ir ką čia šneku? – Hm, taip sakant į tokius, kurie apie vestuves, nes juk jūs svečias.

– Tada apribosiu jų skaičių, – pasakė jis. – Penkių klausimų turėtų pakakti.

Penki klausimai? Kas tie penki klausimai, jei norėtų sužinoti apie jį daug daugiau.

– Mielai pasinaudosiu šiuo leidimu, – atsakė ji.

Ar turite merginą, sužadėtinę, gal žmoną?

Bet ji praleido klausimą, kuris jai iš tiesų rūpėjo, ir pasirinko saugesnį variantą.

– Taigi pirmas klausimas dėl vestuvių valgiaraščio – valgote mėsą, žuvį, o gal esate vegetaras?

– Tiks viskas, ką išvardijote, – nė nesvarstė jis.

– Puiku. Dėl to tik lengviau. Antras klausimas: ką ketinate daryti tas dvi dienas iki vestuvių? Gal norėtumėte, kad suorganizuočiau ekskursijų ar kokių kitų pramogų?

Gal būčiau jūsų gidė?

Jis papurtė galvą.

– Ne, nereikia. Turiu apsvarstyti su darbu susijusį reikalą.

Ji spirgėjo iš smalsumo, koks tas reikalas – bet tai nebūtų klausimas, susijęs su vestuvėmis.

– Ką gi. Perspėkite, jei persigalvotumėte. Galėtume traukti stebėti delfinų ir banginių. Arba galėtume kopti į Balandžių kalną pasigrožėti nuostabiais vaizdais. Dabar trečias klausimas: ar jūs?..

Kažkas privertė ją pakelti akis, ir ji bematant pasigailėjo tai padariusi. Džesis. Vėluojantis pietų. Ji vos nenusikeikė. Kodėl nepasišalino, kol dar buvo laikas?

Dabar pirmas po bučinio susitikimas su Džesiu vyks matant Semui.

Elkis paprastai. Nesiblaškyk. Šypsokis.

Bet sustingusios lūpos buvo suspaustos į liniją, kuri niekaip nekilo aukštyn. Nieko ji daugiau nesumojo, kaip tik trumpai jam tarstelėti „sveikas“ – ir tai vyrui, su kuriuo draugauja nuo vaikystės, gali geraširdiškai pajuokauti ir net persimesti užgauliais žodžiais kaip brolis su seseria.

Džesis purtė Semui ranką.

– Atleisk, kad užlaikiau.

– Nesvarbu, – nuramino Semas spausdamas jam ranką ne mažiau energingai.

– Keite, – kreipėsi Džesis ir draugiškai linktelėjo jos pusėn, bet iš jo akių ji nepastebėjo, kad jis jaustųsi nors kiek nepatogiai, kaip kad jautėsi ji. – Jau susipažinai su mano bičiuliu Semu?

– Taip, – vos begalėjo pratarti ji.

– Matau, kad gavai visoje salėje geriausią staliuką, – pasakė Džesis Semui ir apvedė salę ranka.

– Ir dar geriausią administratorės pavaduotoją, – kimiai tarė Semas ir linktelėjo Keitei.

– Ką gi, ačiū, – atsakė ji. Semui ji šypsojosi nuoširdžiai, o ne dalykiškai kaip svečiui.

Džesis krenkštelėjo, tai jam nėra būdinga. Jis irgi jaučiasi nejaukiai.

– Taip, Keitė, be abejo, nuostabi, – pritarė Džesis. Keitė pastebėjo, kad jis tai ištarė pabrėžtinai atsainiai. O Semas ar pastebėjo?

– Mudu tik draugai, – išpyškino Keitė. Ji žvilgtelėjo į Semą ir pamatė, kad jis suglumęs kilstelėjo antakį.

– Aišku, kad mudu tik draugai, – skubiai paantrino Džesis. Jis apėjo aplink stalą ir ją apkabino, kaip visada jiedviem susitikus. – Mudu su Keite pažįstami labai seniai, – paaiškino jis Semui.

Džesiui priėjus, Keitė įsitempė. Kažin ar tarp jųdviejų išliks paprasti bičiuliški santykiai. Džesis ją pabučiavo lyg ir iš gerų paskatų. Bet nepadarė jai jokio poveikio. Tikriausiai kuriai kitai tas bučinys būtų buvęs labai paveikus.

Bet dabar buvo kitaip, ji išvis nenorėjo, kad jis ją liestų. Todėl išsilenkė ir pasitraukė į šoną.

Ir padarė didžiulę klaidą.

Suraukęs antakius Semas įdėmiai pažvelgė į Džesį, tada į ją. Keitė matė, kaip jis svarsto ir kaip prieina prie išvados, priešingos, nei turėtų.

Dėl to ji sunerimo. Norėjo, kad Semui atrodytų, kad tarp jųdviejų su Džesiu nieko nėra. Kad ji dabar neturi vaikino.

– Kodėl tau kartu su mumis nepapietavus, – pasiūlė Džesis ir pastatė trečią kėdę prie stalo.

Keitė nė pagalvoti negalėjo apie nemalonų pasišnekučiavimą su Džesiu. O pateikti Semui tris likusius klausimus ir daugiau apie jį sužinoti labai knietėjo – bet tada jiedu turėtų kalbėtis dviese.

Ji kyštelėjo į priekį koją, apautą juodu bateliu.

– Argi nematote, kad esu supančiota? Benas pasius, jei mesiu darbą ir bendrausiu su svečiais.