Читать книгу Zoja ir išdidusis amerikietis - Kate Hewitt - Страница 1

Maksas Monro pro gydytojo kabineto langą Parko Aveniu žvelgė į vyšnių žiedus, visiškai išsiskleidusius, rausvus, apvalius ir švelnius vatos gumulėlius. Jis sumirksėjo – ar tie žiedlapiai liejasi į vieną begalinę rožinę masę, o gal tai tik įsivaizduoja? Tik to bijo?

Atsigrįžo į gydytoją, kuris jam pernelyg užjaučiamai šypsojosi, ir sunėrė pirštus po smakru. Prabilo sąmoningai bereikšmiu balsu:

– Na, kiek maždaug liko? Metai? – Jis gurktelėjo. – Šeši mėnesiai?

– Sunku pasakyti, – gydytojas Ajersas dirstelėjo į kortelę, kurioje keliais glaustais sakiniais buvo užfiksuotas Makso regėjimo blogėjimas. – Štargarto liga yra nenuspėjama. Kaip žinoma, daugumai liga diagnozuojama vaikystėje, bet jums ją rado visai neseniai. – Jis vos žymiai apgailestaudamas gūžtelėjo. – Akyse gali ištisus mėnesius lietis, staiga aptemti… – Gydytojas reikšmingai nutilo.

– Arba? – paklausė Maksas, vieninteliu žodžiu atverdamas duris į visiškai nelaukiamą galimybę.

– Arba viskas gali vykti daug greičiau. Po vos keleto savaičių galite beveik visai prarasti regėjimą.

– Savaičių, – Maksas šaltai, abejingai pakartojo ir vėl atsisuko į putnius žiedus pačioje savo grožio viršūnėje. Gal nė nepamatys jų krintant, negalės stebėti, kaip šilkiniai žiedlapiai ruduoja ir raukšlėjasi, raukiasi kampučiuose ir lėtai, ramiai nusileidžia ant žemės.

Savaičių.

– Maksai…

Maksas iškėlė ranką, nutildydamas gydytojo paguodos žodžius. Visai nenorėjo klausytis, kaip jam gaila, kaip Maksas to nenusipelnė. Mandagu, bet beprasmiška.

– Prašau, – tyliai pratarė jis, staiga pajutęs, kaip išdžiūvo gerklė.

Gydytojas Ajersas papurtė galvą, jo žodžiai virto atodūsiu.

– Jūsų atvejis unikalus, nes per nelaimingą atsitikimą patirta galvos trauma galėjo pabloginti ar net paspartinti ligos eigą. Daug žmonių su šia liga gali išgyventi…

– O kiti yra akli ir kone visiškai nemato, – abejingai užbaigė Maksas. Domėjosi tuo dar tada, kai regėjimą blaškė atsitiktiniai juodi raibuliai, lyg pasaulis staiga subanguotų. Dar tada, kai galėjo skaityti, žiūrėti, matyti. Vos prieš tris savaites, o rodos visai kitame gyvenime.

Gydytojas dar sykį atsiduso, tada siektelėjo brošiūros.

– Gyventi netekus regėjimo sudėtinga…

Maksas netikėdamas savo ausimis nusikvatojo. Sudėtinga? Sudėtingi dalykai jam vieni niekai. Sunkumai vedė jį į priekį. Regėjimo netektis nėra sudėtinga. Čia visiškas žlugimas. Tamsa, visiška tamsa, kaip jau kadaise buvo, kai jį prarijo baimė, kai girdėjo aimanas… – Neleidęs sau plėtoti minties, Maksas sugrįžo į realybę. Nes paskęsti prisiminimuose būtų lengva, bet paskui niekada iš ten nebesugrįžtų.

– Galėčiau nurodyti jums kelias grupes, kurios padeda apsiprasti…

– Ne, – jis nustūmė siūlomą lankstinuką ir prisivertė pažvelgti į užuojautos kupinas gydytojo akis, pasukdamas galvą taip, kad išplaukęs jo veidas atsidurtų periferinio regėjimo lauke – taip jis matė geriausiai. Sumirksėjo, lyg tai padėtų. Jau dabar pasaulis pamažu grimzta į rūką, švelnėja ir temsta kampuose lyg sena nuotrauka. Formos išplaukia, akyse raibuliuoja dėmės ir šviesos, kaip žvaigždės prieblandoje. Maksas suvokė, kad tai, kiek šiuo metu mato, yra visiškas mėšlas.

O kai nieko nebematys, kai užuolaidos jo akyse visiškai užsivers, ar dabartinė realybė – kaip tie ryškūs vyšnių žiedai – jam irgi primins seną nuotrauką? Išplaukusią ir tolimą, sunkiai beprisimenamą, laikui bėgant vis blankstančią? Kaip pakels nesibaigiančią tamsą? Sykį jau tai juto – nebegali dar sykį to patirti, bet kito pasirinkimo nėra. Jokio.

Jis papurtė galvą, tiek norėdamas išmesti tą mintį iš galvos, tiek dėl gydytojo Ajerso pasiūlymo.

– Manęs nedomina jokios grupės, – tuščiai tarė jis, – pats su tuo susitvarkysiu.

– Nekalbu apie jokius jausmus ar švelnybes… – pradėjo gydytojas Ajersas. Maksas žinojo, kad daktaras buvęs kareivis, todėl ir buvo pas jį nusiųstas. Tarnavo kariuomenėje, nors ir ne oro pajėgose. Ir jokio veiksmo nematė.

– Žinau, – jis prisivertė abejingai nusišypsoti. – Ačiū. – Pakilo iš kėdės – skaudėjo galvą, iš skausmo tvinksėjo koja. Trumpam apsvaigo, tartum žemė būtų dingusi iš po kojų, teko suimti gydytojo stalo kampą, kad susigrąžintų pusiausvyrą. Nepataikė, tik perbraukė ranka orą ir balsu nusikeikė.

– Man viskas gerai, – jis atsitiesė, kareiviškai ištiesė pečius, jo akys buvo tamsios ir šaltos, o veidą perpus dalijantį randą, nusitęsusį nuo pat dešiniojo antakio kampo iki lūpos, ėmė mausti nuo prisiminimų. Nuo skausmo. – Ačiū, – pakartojo jis dar sykį ir atsargiai žengdamas išėjo iš kabineto.

Už lango ant žemės tingiai nusileido vienas šilkinis žiedlapis.

Zoja Balfor padavė savo apsiaustą – ne ką kita kaip tik blizgančio šilko atraižą – drabužinėje stovinčiai moteriai ir perbraukė ranka meniškai sušiauštus savo plaukus. Ištiesusi pečius, akimirką stabtelėjo prie šurmuliuojančio įėjimo į Soho rajono loftą ir palaukė, kol galvos ims gręžtis. Jai to reikėjo, begėdiškai troško dėmesio ir pagyrų. Troško pasijusti kaip visada, lyg vos prieš tris savaites laikraščiuose nebūtų pasirodę ir jos pasaulio aukštyn kojomis apvertę straipsniai apie nesantuokinį jos gimimą. Tada pasaulis – jos pasaulis – aiktelėjo iš nuostabos. O pati suprato, kad nebežino, kas esanti.

Giliai įkvėpusi įžengė į meno galeriją, čiupo nuo artimiausio padėklo šampano taurę ir gurktelėjo. Mėgavosi jo rūgštumu, juto, kaip burbuliukai nutvilko kūną. Ir pamatė – pajuto – kaip galvos išties atsigręžė, bet dabar susiprato nebežinanti, kodėl. Ar dėl to, kad vakarėlyje pasirodė graži moteris? O gal dėl to, kad jie žino, kas ji yra – ar greičiau kas nėra?

Zoja dar gurkštelėjo šampano, lyg alkoholis galėtų nuvaikyti neviltį, pamažu besiskverbiančią į sielą, kad ir kaip buvo pasiryžusi užsimiršti ir linksmintis. Savitvarda dilo, jautėsi lyg stovėtų ant kažkokios siaubingos prarajos krašto, prarajos, kurios ji nesugebėjo suvokti nei pavadinti. Su šia neviltimi ir baime kovojo nuo tada, kai laikraščiai paskelbė jos gėdos istoriją, o nuo tada, kai tėvo prašymu prieš tris dienas atvyko į Niujorką, viskas pasidarė tik sunkiau. Ne, mintyse pasitaisė Zoja, ne tėvo. Oskaro Balforo, ją užauginusio vyro, prašymu.

Jos tėvas čia, Niujorke.

Tik šią popietę ji pagaliau sukaupė drąsą ir sustojo priešais žvilgantį dangoraižį Penkiasdešimt Septintojoje gatvėje, stebėdama ir laukdama, ar nepamatys akies kampučiu to vyro, kurio pamatyti ir atvyko. Ji žingsniavo pirmyn atgal, išgėrė tris puodelius kavos, net ėmė graužti nagus. Po dviejų valandų jis vis dar nepasirodė ir ji nusliūkino atgal į Balforų apartamentus Penktajame Aveniu, jausdamasi kaip įsibrovėlė, apsimetėlė ir apgavikė.

Nes ji nėra Balfor.

Dvidešimt šešerius metus gyveno ramiai ir ištaigingai, tikėdama, kad yra viena iš Balforų merginų, kad priklauso vienai seniausių, turtingiausių ir galingiausių šeimų Anglijoje, jei ne visoje Europoje. O tada sužinojo – ir dar iš pirmojo paskalų žurnalo puslapio – kad jos gyslomis neteka nė lašas Balforų kraujo.

Ji niekas. Pavainikė.

– Zoja! – jos draugė Karena Bondžiornimo, šio vakaro galerijos atidarymo organizatorė, visa liekna ir elegantiška, vilkinti mažą – visai mažulytį – juodą drabužį, juodais ir tiesiais it žvilgantis krioklys plaukais, prispaudė prie jos pudruotą skruostą. – Atrodai nuostabiai, kaip ir tikėjausi. Ar pasirengusi spindėti?

– Žinoma, – Zoja šypsojosi, kalbėjo lengvai ir džiugiai. Gal tik pati ir pastebėjo slepiamą šiurkštumą savo balse. – Spindėti moku geriausiai.

– Tikrų tikriausiai, – Karena spustelėjo jos pečius, o Zoja pamėgino išspausti kiek nuoširdesnę šypseną. Nuo pastangų paskaudo veidą. – Kaip tik rengiausi išrėžti keletą neskoningų eilučių – turiu padėkoti rėmėjams, tarp jų ir Maksui Monro. – Karena reikšmingai užvertė akis ir Zoja pakėlė antakius, mėgindama suvaidinti, kad ta pavardė jai kažką reiškia. – Sako, kad jis geidžiamiausias viengungis mieste, bet šįvakar mano palankumo jis tikrai negauna.

– Ak? – Zoja dar gurkštelėjo šampano. Kažkam irgi nesmagu, pamanė ji, nors tylus balselis mintyse tvirtino, kad jai smagu – juk jai visada smagu. Nesėkmingas gimimas nebūtinai turi tai pakeisti.

Nes jei pakeistų…

– Ne, jis šiaušiasi – ar greičiau rūstauja – ana ten kampe, lyg virš jo būtų pakibęs audros debesis. Net prieiti baisu. – Karena dailiai papūtė lūpytes. – Tikriausiai pats vienas dėžę šampano išmaukė. – Ji tyliai atsiduso. – Ir vis dėlto, jis ganėtinai seksualus… Manau, randas tik padeda, ar ne?

– Bijau, kad jo nematau, – atsakė Zoja, dairydamasi aplink besistumdančioje minioje, jos smalsumas vis augo, o Karena tik gūžtelėjo pečiais.

– Nesunku jį praleisti pro akis. Atrodo lyg šį vyrą kažkas kankintų. Na, prieš mėnesį jis tikrai patyrė nelaimingą atsitikimą ir nuo tada labai pasikeitė. Taip gaila. – Ji dar sykį gūžtelėjo pečiais, pastatė taurę ant tuščio padėklo ir dusyk pabučiavo orą prie Zojos skruostų. – Gerai, turiu kažkaip patraukti visų dėmesį. – Ji truktelėjo žemyn dizainerio kurtą savo suknelę, atidengdama dar centimetrą bronzinės iškirptės, ir geidulingai mirktelėjo Zojai. – Neturėtų būti sunku.

Vangiai šypsodamasi, Zoja dar atsigėrė šampano ir stebėjo, kaip draugė entuziastingai plepa su svečiais. Paprastai ji plepėdavo su svečiais, tačiau dabar pasijuto neturinti nei energijos, nei troškimo pliurpti, flirtuoti ir spindėti. Regis, tegalėjo tik prisiminti.

Balforų šeimą sukrečia nesantuokinio vaiko skandalas!

Kai mėlynas kraujas pagenda!

Nuo tada, kai ausylas žurnalistas nugirdo jos seserų ginčą per Balforų labdaros pokylį, straipsnių antraštės nepaliovė suktis jos mintyse. Seserys užmirštame motinos dienoraštyje atrado tiesą apie Zojos gimimą ir mergina troško, kad jos niekada nebūtų atvertusios tos nudėvėtos knygos, troško užmiršti tiesą, kuri dabar jos nepaliks. Pagedęs kraujas. Jos kraujas.

Gėdos ir skausmo buvo per daug, negalėjo to pakelti, negalėjo apie tai nė mąstyti. Priėmė visus kvietimus, lankėsi visuose vakarėliuose ir klubuose, kad tik pamirštų tą gėdą, kad pamirštų, kas ji tokia. Susirado beprotiškiausius draugus ir vaidino, kad jai nerūpi. Tačiau visą tą laiką buvo sustingusi, nejautri. Neįtikėtinai nejautri.

Oskaras dvi savaites paliko ją ramybėje, jos beveik nebuvo namuose – grįždavo paryčiais ir visą dieną pramiegodavo.

O tada jis pagaliau privertė ją išlipti iš lovos ir pasikvietė į savo studiją, raudonmedžio ir švelnios odos šventyklą, kur ore nuolat tvyrojo tabako kvapas. Šis atvirai vyriškas kambarys jai visada patiko, prisiminė visas sekmadienio popietes, kai susirangiusi tėčiui ant kelių giliame odiniame fotelyje vartė senus jo atlasus ir enciklopedijas, skaitė ir svajojo apie tolimus kraštus, egzotiškus pavadinimus, augalus ir gyvūnus. Internatinėje mokykloje mokytis jai visada nesisekė, bet tas senas knygas skaityti dievino, o paskui apdovanodavo šeimą žiniomis, kokių iš jos niekas nesitikėdavo.

Bet tą popietę tėvo studijoje ji nė nedirstelėjo į odinių enciklopedijų eiles. Tik stovėjo prie durų, nieko nenutuokdama, bereikšmiu veidu ir šiek tiek pagiriota.

– Zoja, – tėvas pasisuko kėdėje ir nužvelgė ją su tokia meile, kad Zoja sudrebėjo. Tai priminė ne tėvo, o svetimo žmogaus užuojautą. – Tai nebegali tęstis.

Ji gurktelėjo ir prisivertė nežymiai gūžtelėti. Skaudėjo galvą.

– Nežinau, ką…

– Zoja, – dabar jis prabilo tvirčiau ir griežtai į ją pažvelgė, primindamas tą kartą, kai buvo aštuonerių ir įlindo į pamotės makiažo krepšį. Vienu kartu išnaudojo beveik visus lūpdažius ir šešėlius ir įsigudrino niekieno nepastebėta prasmukti į mokyklą išdažyta karo spalvomis ir nusėta blizgučių. – Pastarąsias dvi savaites beveik nebuvai namie. Neaišku su kuo, neaišku, ką veikei…

– Man dvidešimt šešeri, – drebančiu balsu atkirto Zoja, – galiu daryti, ką noriu…

– Tik ne mano namuose, ne su mano pinigais, – nors Oskaras kalbėjo ramiai, bet jo žvilgsnis buvo toks griežtas, kad Zoja nudelbė akis į žemę ir pasijuto blogiau nei bet kada iki šiol. – Žinau, kad tie netikę straipsniai tave nuliūdino, – jau švelniau tęsė jis, – bet…

– Tai ne straipsniai.

Oskaras akimirką sutriko.

– Atsiprašau?

– Tai ne straipsniai, – garsiau pakartojo Zoja. Ji pakėlė akis ir it užsispyręs vaikas įsispitrijo į tėvą – tik ji ne vaikas, ne jo vaikas. – Tai tiesa.

Oskaras ilgai tylėjo, per ilgai.

– Ak, Zoja, – galiausiai prabilo purtydamas galvą, – ar tikrai taip manai? Kad… kad tai kažkodėl svarbu?

– Žinoma, svarbu, – atsakė ji, kone šnabždėdama. – Man svarbu.

– Na, gali būti tikra, kad man nesvarbu, – ramiai atsakė Oskaras. – Tiesą sakant, Zoja, įtariau tai dar tau negimus…

– Ką? – lyg smūgį gavusi Zoja atšoko. Suskaudo. – Žinojai?

– Įtariau, – atsakė Oskaras. – Tavo mama ir aš… Kurį laiką drauge nebuvome laimingi…

– Šitiek laiko žinojai ir iki šiol nesugalvojai man pasakyti? – Zoja purtė galvą, rydama pykčio ašaras.

– Zoja, – švelniai pratarė Oskaras, – kam tau tai sakyti? Esi – visada buvai – mano vaikas, visomis svarbiausiomis prasmėmis.

Zoja tegalėjo purtyti galvą, nesugebėdama išreikšti to jausmų gniužulo, įstrigusio gerklėje. Kaip paaiškinti tėvui, kad tai ne tas pats, kad tai svarbu? Ji ne Balfor. Jai čia ne vieta.

– Žinau, – tyliai tęsė Oskaras, jo balse buvo girdėti sielvartas, – kad tau sudėtinga. Vos per kelis mėnesius netekai pamotės, sužinojai, kad turi dar vieną seserį…

– Bet neturiu, – Zoja pažvelgė tiesiai tėvui į akis. – Mija neturi su manimi jokio kraujo ryšio. – Tai sakyti buvo skaudu. Ji ir jos seserys vos prieš kelias savaites sužinojo apie Oskaro romaną prieš vedant Lilijaną ir susipažino su iš to romano gimusia jo dukterimi. Ir štai, Mijai sužinojus, kad ji Balfor, Zoja atrado, kad ji – ne. Kaip ironiška.

– Tai ne kraujo reikalas, – griežtai tarė Oskaras, – padariau klaidų, Zoja, bet juk žinai, kad tave mylėjau ir buvau tavo tėvas.

Akyse dilgsėjo ašaros, ji nusuko veidą.

– Bet nesu Balfor.

Oskaras ilgai tylėjo, taip ilgai, kad Zoja ėmė nejaukiai muistytis, išsigandusi, kad pasakė per daug.

– Suprantu, – galiausiai pratarė jis, atrodė kone nusivylęs, – tai tiesiog dėl pavardės. Jaudiniesi, kaip į tave žiūrės žmonės? Kad tave smerks?

Jos veidas iškaito, mergina atsisuko į Oskarą.

– Na ir kas, jei nerimauju? Juk ne tavo nuotrauka puikuojasi ant kiekvieno paskalų žurnalo viršelio…

– Iš tiesų, Zoja, mano, drauge su tavąja ir tavo seserų, – atsiduso Oskaras. – Mano klaidos viešinamos pasauliui, o aš mokausi nepaisyti jų ir laikyti iškėlęs galvą. Tikiuosi, kad ir tu sugebėsi iškelti savąją, nes tavo pavardė nei kraujas tavo gyslose nekeičia to, kas esi. – Zoja tylėjo. Negalėjo atsakyti, nes, jos nuomone, keičia.

Augdama visada jautėsi kitokia, lyg nerastų savo vietos. Manė, kad dėl to, jog Bela ir Olivija dvynės – jų ryšiui niekas neprilygs, jo niekas nenutrauks. O gal dėl to, kad ji vienintelė neprisiminė motinos, nes Aleksandra mirė gimdydama. Gimdydama ją. Emilė turėjo Lilijaną, kurią visi mylėjo, Ketė, Sofija ir Anė turėjo savo motiną Tilę, kurią kitos merginos irgi mylėjo.

Zoja neturėjo nieko. Neturėjo mamos.

Ir dabar suprato, kodėl jautėsi tokia atskirta. Dėl to. Čia tikrai nebuvo jos vieta. Tai nebuvo tik nuojauta, tai buvo tiesa.

– Norėčiau, kad vyktum į Niujorką, – tarė Oskaras, išsitraukdamas iš stalčiaus odinę piniginę. Zoja dirstelėjo į lėktuvo bilietą pirma klase. – Gali gyventi ten, bute, kiek norėsi.

Ji paėmė piniginę, pirštai suspaudė minkštą odą.

– Kodėl nori, kad ten važiuočiau? – paklausė ji, bet ir pati išgirdo klausimo potekstę: „Kodėl nori, kad išvykčiau?“

Oskaras varganai atsiduso ir pasitrynė akis.

– Ir pats skaičiau tavo mamos dienoraštį, Zoja, ir iš to, ką ji ten parašė, neblogai įsivaizduoju, kas… – Jis stabtelėjo, paskui vėl prabilo sielvartingu balsu, – kas galėtų būti biologinis tavo tėvas.

Zoja sustingo.

– Tu žinai? Kas?

Oskaras mostelėjo ranka į piniginę.

– Visos detalės ten. Bet jis Niujorke, manau, tau bus į naudą sužinoti… ir gal net jį susirasti. – Jis nutilo ir švelniai, bet liūdnai nusišypsojo. – Esi stipresnė, nei manai, Zoja.

Bet tą akimirką stipri ji nesijautė ir pati nesuprato, kodėl. Jautėsi apgailėtinai, pasibaisėtinai silpna, per silpna net ieškoti vyro, kurio atvyko surasti. Per silpna ir išsigandusi, kad su kuo nors kalbėtųsi vakarėlyje – kiekvienas išėjimas iš namų tik dar labiau ją trikdė, tik dar labiau gąsdino, kol ji visai susigūžė ir pasijuto esanti niekas, tuščia vieta.

Kas ji? Kas ji galėtų būti?

Dar vienas šampano gurkšnis, apsimestinė drąsa. Nes, Dievas žino, tikros ji neturi.

Maksas stebėjo galerijoje šurmuliuojančią minią, ryškių, išsiliejusių formų masę. Ar per pastarąsias kelias valandas po apsilankymo pas gydytoją jo regėjimas suprastėjo, o gal tai tik psichologiniai triukai? Smegenys, pasidavusios baimei, verčia jį įtikėti, kad jis išties mato blogiau? Nors, jei regėjimas priklausytų tik nuo valios, dabar jis jau matytų tobulai. Nieko labiau netroško.

Jis dar gurkštelėjo šampano, atsirėmęs vienu pečiu į metalinę koloną viduryje didžiulio lofto, kurio sienas dengė nouveau stiliaus menas – laimei, tai tebuvo spalvotos dėmės.

Šiandien čia eiti nenorėjo – pasirodė tik dėl to, kad jo įmonė „Monroe Consulting“ šiai parodai paaukojo gėdingai didelę pinigų sumą. Dėbčiodamas į sienas Maksas suabejojo, kodėl išleido ketvirtį milijono dolerių paremti, regis, išties siaubingam menui, bet tai tikriausiai nebesvarbu. Kažkas jo direktorių taryboje tai buvo nusprendęs jau prieš daugelį mėnesių, o jis pasirašė, nes jam tai nerūpėjo. Buvo pernelyg užsiėmęs savimi, savo kompanija, skraidymu nuosavu lėktuvu ir vis naujų gražuolių paieškomis. Niūriai pamanė, kad visų tų smagybių netrukus neteks. Kai ko, pavyzdžiui, skraidyti, negali jau dabar. Visa kita – tik laiko klausimas.

– Maksai, – moteris suspaudė jo ranką delnais, jis įkvėpė šleikštaus gėlių kvapo. Ji nuleido balsą, ėmė alsiai šnabždėti. – Taip malonu, kad atvykai. Prisiminus… – ji nutilo, bet Maksas nebuvo nusiteikęs jos taip lengvai paleisti. Nors jos veido bruožų deramai įžiūrėti negalėjo, šleikštūs kvepalai ir šnibždesys jam viską pasakė. Tai Leticija Stivens, viena iš garsiausių senstančių Niujorko visuomenės veikėjų, pagarsėjusi kandžiausiomis apkalbomis.

Jis kilstelėjo antakį ir pabandė civilizuotai nusišypsoti.

– Prisiminus ką, Leticija?

Trumpa tyla, moteris patraukė nuo jo rankas ir nejaukiai pasimuistė.

– Ak, Maksai, – tai buvo pasakyta kone apgailestaujamai, bet Maksas tik šypsojosi ir laukė, – visi taip dėl tavęs jaudinosi… nuo to atsitikimo…

Staiga Makso gera nuotaika – ar kas tai būtų – išgaravo. Žinoma, pats pateko į šiuos spąstus, bet vis viena nenorėjo, kad jam primintų nelaimingą atsitikimą… dūmus, staigią tamsą. Kritimą į nieką, skaudų suvokimą, kas ką tik nutiko. Skausmą ir prisiminimus. Ne, jis nenori to prisiminti.

Atsitiesė, įsitempė, atlošė pečius – apsišarvavo, kaip darydavo ne tik kariuomenėje, bet ir vaikystėje.

Atsistok tiesiai. Priimk tai kaip vyras.

– Ačiū už rūpestį, – tarė jis, baigdamas pokalbį, o Leticija Stivens – bent sykį – susiprotėjo jo nebetęsti. Maksas džiaugėsi, kad negali įžiūrėti jos kiaurai veriančio žvilgsnio, nuodingos, persaldintos šypsenos. Jis nusisuko, nenorėdamas pradėti dar vieno pokalbio.

Likęs vienas išmaukė šampaną ir svarstė, ar jau gali eiti. Dar nebuvo nė vienuolikos, o šio vakaro organizatorė, žavioji Karena Bondžiornimo – jis tematė tik švystelint tamsius plaukus ir žvilgančią dirbtinai baltą šypseną – dar nė nekalbėjo. Jam bus viešai padėkota, jis privalo likti. Vyras buvo tikras, kad šitai bus paskutinis toks renginys, į kurį jis kels koją. Ne vien dėl to, kad išsiliejusių veidų ir kūnų jūroje sunku judėti – tai buvo pavojinga ir žemino. Jis nė neketino dar sykį to kentėti. Susiraukęs ištiesė taurę pripildyti.

Zoja apėjo minią palei sienas, spausdama šampano taurę ir vengdama pokalbių. Stebėjo, kaip Karena paprašo visų dėmesio, ir pati viena ausimi klausėsi įmantrios jos kalbos apie tai, kaip svarbu remti kylančius menininkus ir kaip „Monroe Consulting“ buvo ypač dosni. „Monroe Consulting“… tai tikriausiai Makso Monro įmonė. To vyro su audros debesiu. Zoja staiga pajuto durstelint smalsumą. Užsivertė taurę ir išmaukė šampaną. Šis vakaras skirtas ne mąstyti. Ar prisiminti.

Šįvakar ji pasilinksmins. Jai tai sekėsi, visada sekėsi. O dabar tai padės jai užsimiršti.

– Esu tikra, kad Maksas Monro norėtų tarti keletą žodžių… – Zoja girdėjo ne tiek Karenos pristatymą, kiek kurtinančią tylą po jo. Galvos sukiojosi, kūnai svyravo – visi laukė vyro kalbos.

Jis tylėjo.

Zoja ištiesė kaklą, pasistiebė, nors ir taip avėjo aukštakulnius, bet žmonių buvo tiesiog per daug – o dar tos cemento kolonos – ir įžymiojo Makso ji nepamatė.

Galiausiai, tylai užsitęsus per ilgai, Karenai susierzinus ir susigėdus, o keliems žmonėms reikšmingai atsikrenkštus, jis prabilo.

– Turiu du žodžius, – jis kalbėjo žemu balsu, sausai, kone su kartėliu, atpažino Zoja. – Į sveikatą.

Vėl tyla, tada kažkas šūktelėjo: „Nagi, nagi!“ – ir it šūvis aplink sprogo juokas, įtampa sklaidėsi. Panašu, kad niekas nenorėjo gadinti vakarėlio.

– Į sveikatą, – balsu tarė Zoja ir siektelėjo dar vienos šampano taurės.

Gal ji ir nebe Balfor, bet vis dar gali elgtis, lyg tokia būtų.

Ji stebėjo minią – daugumą žmonių atpažino, bet pažinojo vos keletą. Gerai. Taip geriau. Šįvakar ji troško juoktis ir pamiršti savo gimimo naštą. Norėjo pasilinksminti.

– Skandini sielvartą, mieloji?

Zoja sustingo. Pažino tą balsą, nekentė jo. Lėtai apsisuko, negalėdama patikėti savo akimis… Holė Maberli, jos priešė iš internatinės mokyklos ir Londono aukštuomenės. Na, jos nebuvo visai priešės. Nieko necivilizuoto. Tiesą sakant, dauguma žmonių tikriausiai laikė jas draugėmis. Jos bučiavosi ir plepėjo viešumoje, juokėsi muzikaliomis trelėmis ir nešiojo viena kitai gėrimus. Vieną žiemos vakarą Holė net pasiskolino jos skarą, kai abi nusprendė paėjėti iki kito vakarėlio. Zoja nebuvo tikra, ar ją kada atgavo.

Ir vis dėlto, Holės drauge ji nepavadintų. Prisiminė ketvirtuosius metus mokykloje, kai stipendiją gaunanti mergaitė buvo pričiupta vagiliaujanti lūpdažius iš vietinės krautuvės ir išmesta. Holė šaltai nusišypsojo ir pasakė:

– Tai bent palengvėjimas.

Zoja nė nenutuokė, kodėl toks, regis, nereikšmingas prisiminimas taip tvirtai įsišaknijo jos mintyse, bet toji šypsena pervėrė ją kiaurai, o lengvabūdiška, žiauri pastaba gėlė. Nes ledinėse Holės akyse ji pastebėjo plėšrūnišką jaudulį, troškimą pamatyti, kaip aukštai pakilę krenta į patį dugną.

Ir šios akimirkos ji tikriausiai nekantriai laukė, mat Zoja tikrai nukrito kuo žemiausiai.

Akimirką mergina delsė, tada užsivertė šampano likučius. Pakėlusi galvą, kryptelėjo smakrą ir pastatė tuščią taurę ant gretimo padėklo.

– Kokį sielvartą, Hole? – švelniai paklausė ji. – Man dar niekada nebuvo taip smagu.

Holės lūpų kampučiai nusileido – ji buvo tobulai išmokusi nutaisyti užjaučiamą veido išraišką. Ištiesusi ranką palietė pirštais nuogą Zojos ranką, nagais įsikibo į jautrią odą.

– Tau nereikia su manimi apsimetinėti, Zoja. Žinau – na, žinoti negaliu, nes ne… žinau – bet galiu įsivaizduoti, kad jautiesi visiškai… – ji stabtelėjo, ieškodama tinkamo žodžio, tada pasimėgaudama užbaigė, – sužlugdyta. – Dar sykį suspaudusi jos ranką, tyliai pridūrė: – Visiškai pasimetusi.

Zoja sumirksėjo, nustebinta tokios netyčinės Holės įžvalgos, nes būtent taip ir jautėsi. Pasimetusi, bekrentanti į didžiulę tuštumą, o kieta žemė po kojomis ne tik sujudėjo, bet visai dingo. Ji dar sykį sumirksėjo, pažvelgė į Holę, kurios mėlynos akys virto siaurais plyšeliais, o lūpose žaidė atvirai piktdžiugiška šypsena.

– Pasimetusi? – pakartojo Zoja ir nusijuokė. Pati savo juoku paspringo – tai toli gražu nebuvo tobula trelė. Greičiau drebulys. – Dievulėliau, Hole, tu tokia dramatiška. Kodėl turėčiau jaustis pasimetusi? Manau, vienintelį sykį taip jaučiausi tik tada, kai mudvi mėginome pareiti iš Oksfordo ir Kembridžo laivų lenktynių, pameni? – Ji vėl nusijuokė, šįsyk juokas buvo tikras – ar, greičiau, netikras – tobula krištolinė trelė. – Prireikė keturių valandų pareiti. Matyt, pernelyg daug išgėrėme.

– Brangioji, – Holė suspaudė jos ranką, įsikirto nagais dar giliau. Zoja įsikando skruostą, kad nesusirauktų. – Sakiau tau, nereikia su manimi apsimetinėti. – Ji pritildė balsą, bet net jos šnabždesys, regis, siekė tolimiausius kambario kampelius. – Nejaugi išties šitaip siaubinga? Ar dėl to atvykai į Niujorką? Kad pabėgtum nuo visų plepalų, šnabždesių ir žvilgsnių? – Holė nutaisė tokią dirbtinę užuojautos išraišką, kad Zojos oda pasišiaušė.

– Man viskas gerai, Hole, – išspaudė ji, bet balsas buvo sustingęs. Nuo labdaros pokylio praėjo trys savaitės, bet ji pirmoji išdrįso atvirai užsiminti apie tą straipsnį, pirmoji, su kurios piktdžiuga ir žeidžiančiais žodžiais Zojai teko susidurti – ir, žinoma, tai turėjo būti Holė Maberli. Na, bet tai nesvarbu – pasaulyje tūkstančiai tokių holių maberlių, jos gyvenime pilna žmonių, kurie elgtųsi lygiai taip pat, kurie po užuojauta slėptų patyčias. Zoja nusipurtė Holės ranką ir nusišypsojo ledine šypsena. – Atleisk, nenoriu tavęs nuvilti, esu tikra, kad tikiesi ašarų upių, bet tikrai jaučiuosi gerai.

Holė tik papurtė galvą.

– Ak, brangioji, nereikia lietis ant manęs. – Tai buvo tobula priekaišto ir gailesčio kombinacija, Zoja tik nurijo gerklėje įstrigusį įtūžio gniužulą. Holė paplekšnojo jai per skruostą. – Tegaliu įsivaizduoti, kaip tai turėtų būti sunku. Anglijoje nė galvos nebegali pakelti, ar ne? Na, tik ne svarbių žmonių akivaizdoje. – Holė caktelėjo liežuviu ir šįsyk ją išgirdo visi: – Gaila, išties. Tikriausiai obuolys nuo obels netoli rieda?

Savo siaubui Zoja pajuto, kaip akyse kaupiasi ašaros. Kvailė. Holės pastabos buvo vaikiškos, žeidžiančios – kodėl ji jas taip priėmė? Kaip gali apsiverkti čia? Norėjo išdidžiai iškelti galvą, kaip sakė Oskaras. Tikrai norėjo. Tik nebuvo tikra, kad pajėgs. Kad ir ką sakytų Oskaras, ji nėra stipri.

Ji neverks, neverks čia, prie Holės Maberli, kuri dėl to tik apsidžiaugs ir praneš apie tai visam pasauliui iki pat Paryžiaus. Negali verkti pilnoje salėje nepažįstamų žmonių, kurie visi staiga pastatė ausis. Tik ne čia. Prašau, tik ne čia. Neverkė nuo tada, kai apie tai sužinojo – laikėsi, sunkiai, bet tvardėsi. Kam, po velnių, verkti dabar, vakarėlio įkarštyje?