Читать книгу Meilė nėra paprasta - Kelly Hunter - Страница 2

Nelengva būti žaliai. Žaliai iš pavydo. Iš pavydo matant, kaip kiti vaikšto be pastangų ir nejaučia skausmo. Savo apmaudą Lena stengėsi tramdyti, bet pavydas retai kada vaikšto vienas – jį lydi galingi draugai, kaip antai savigaila ir aklas pyktis, o kai ir šios emocijos įsijungdavo į žaidimą, šviesioji Lenos pusė pasiduodavo be menkiausio pasipriešinimo.

Prieš devyniolika mėnesių jai buvo peršautas pilvas ir šioji nelaimė užuot iššaukusi geriausias savybes išryškino joje blogiausias.

Susitelk į teigiamus dalykus, – pačioje reabilitacijos pradžioje jai guviai patarinėjo energingoji fizioterapeutė.

Esi gyva.

Gali vaikščioti.

Štai čia, – patapšnojusi jai per galvą pasakė ji, – esi labai stipri.

Pastarąjį komentarą Lena priėmė kaip komplimentą. Tačiau vos tik fizioterapeutė liepė susilaikyti nuo fizinių pratimų ir leisti organizmui sveikti, ji savo nuomonę kaipmat pakeitė. Kai Lena į patarimus numojo ranka, moteris jos atkaklumą palygino su jaučio užsispyrimu. Negelbėjo ir tai, kad fizioterapeutė veikiausiai buvo teisi.

Būtent užsispyrimas šį rytą ir padėjo jai nusigauti ne tik iki oro uosto, bet ir iki laukiamosios salės. O jeigu ji su tyliu keiksmu ir didžiuliu palengvėjimu susmuko kėdėje prie įlaipinimo vartų – tai kas?

Jai pavyko.

Dar po pusvalandžio sėdės lėktuve, kuris ją skraidins į Stambulą. O ten susiras savo patrakėlį brolį Džaredą ir iki Kalėdų parsitemps namo. Jai pavyks. Ji jau pusiaukelėje.

Na ir kas, kad šliaužia vėžlio žingsniu.

Lena užsimerkė ir delnų pagalvėlėmis lėtai sukdama ratus pasitrynė akis. Kad jį kur, tą tušą – ak, taip, ji šiandien nesidažė, blakstienos ir taip buvo pakankamai juodos ir tankios. Kaip ir plaukai – stori ir juodi, tarsi varno plunksnos. Pastarąsias kelias dienas ji juos tiesino, tačiau bangos grįždavo vos išsiplovus galvą. Visgi šią akimirką dėl gero kirpimo ir ryte įdėtų pastangų ji atrodė pakankamai žmoniškai. Mažiau panaši į invalidę, labiau primenanti į misiją išsiųstą moterį.

Pajutusi kažką prisėdant šalia Lena nuleido rankas, atsigręžė į pakeleivį ir suaimanavo išvydusi savo angelą keršytoją – Adrianą Sinklerį. Šis atsakė niūriu žvilgsniu.

Trigas buvo masyvus, plačiapetis, puikiai sudėtas šešių su puse pėdų ūgio galiūnas. Palyginus su anuo šešiolikmečiu paaugliu smailais pečiais jis tikrai suaugo, – pagalvojo Lena. Buvo kuo didžiuotis.

Ji pati nustojo stiebtis pasiekusi garbingą penkių pėdų ir aštuonių colių ūgį. Kas gi čia blogo būti vidutinio ūgio? Kas gi blogo būti vidutine visu kuo?

– Palik mane ramybėje, – vietoje pasisveikinimo drėbtelėjo Lena.

– Ne, – vietoje pasisveikinimo atsiliepė Trigas. – Girdėjau, kad nepraėjai medicininės apžiūros.

Nagi, paaitrinkime žaizdą.

– Nesiruošiu nuleisti rankų. Pateikiau prašymą pakartotinei apžiūrai.

– Ir jos nepraeisi.

– Ketini užkirsti man kelią?

– Pervertini mano įtaką, – sudundėjo Trigas. – Lena…

– Ne, – nutraukė ji. – Kad ir ką ruošiesi sakyti apie mano dabartinę sveikatos būklę, geriau nė nepradėk. Nieko nenoriu girdėti.

– Žinau, kad nenori, bet daugiau neketinu kalbėti užuolankomis, – Trigo žandikaulis įsitempė. Jis turėjo gražų žandikaulį. Tvirtą. Keturkampį, kuris puikiai atsvėrė tirpdančiai gražias rudas akis. – Kada per savo storą odą įsisąmoninsi, kad senojo darbo nebeatgausi?

Lena nieko nesakė. Ji ne tai norėjo išgirsti.

– Bet tai nereiškia, kad negali taip pat gerai atlikti kito darbo, – atkakliai tęsė Trigas.

– Gal sėdėdama už biurostalo?

– Galėtum valdyti procesus. Vadovauti operacijoms. Turėtų būti įdomu.

– Jeigu tai taip įdomu, kodėl pats tuo neužsiimi?

– O kuo gi užsiėmiau visus pastaruosius devyniolika mėnesių? Viską metęs atvykau slaugyti tavęs. Kodėl, tavo manymu, apskritai pasitraukiau iš rotacijos?

Lena suglumusi nuraudo. Trigas, ji ir Džaredas dirbo elitinės žvalgybos būryje. Trigas, kaip ir ji, savo darbą mylėjo. Ekstremalus aktyvumas. Pavojus ir jaudulys. Adrenalinas, mirties alsavimas į nugarą. Trigui neabejotinai viso to trūko.

– Kodėl pasitraukei iš rotacijos? Niekas tau neliepė sėsti už darbo stalo. O man nereikia slaugės.

– Kurgi ne, norėčiau, kad tai įrodytum, – bandydamas įsitaisyti siauroje laukiamosios salės kėdėje Trigas ištiesė priešais save kojas. Jo kūnas buvo ištreniruotas kovai. Veidas gražus, šypsena nerūpestinga… Pastarieji ginklai buvo skirti išimtinai nuginklavimui.

– Adrianai, ką čia veiki? – jo tikrasis vardas buvo Adrianas. Juo Lena kreipdavosi į jį tik tada, kai pokalbis pakrypdavo rimta linkme. – Iš kur apskirtai sužinojai, kad aš čia?

– Deimonas paskambino. Susekė tave vos praėjai muitinę.

– Kad jį kur, – kas norėtų turėti brolį kompiuterių asą. – Jokio privatumo.

– Tačiau labai paranku. Lena, ką ketini veikti Stambule?

– Surasti Džaredą.

– Kodėl manai, kad jis vis dar ten?

– Nemanau. Bet tik tokią užuominą ir teturime. Per devyniolika mėnesių iš jo nesulaukėme jokios žinios. Iki šiol. Gal jam reikia mūsų pagalbos?

– Jeigu jam reikėtų pagalbos, tikrai jos paprašytų.

– O gal negali. Taip ilgai mūsų nepaliktų nežinioje. Tikrai nepaliktų.

– Paliktų, jeigu galvotų, kad susisiekdamas su mumis rizikuoja atskleisti savo priedangą.

– Jeigu tai taip pavojinga, galbūt jam iš viso nevertėtų ten būti.

Trigas gūžtelėjo pečiais.

– Džaredas nori atsakymo. Jam jo reikia. Stok skersai kelio ir jis pašiauš keterą.

– Nestosiu jam skersai kelio. Nejaugi šitaip manimi nepasitiki?

– Visada tavimi pasitikėjau. Niekada nedaryčiau tokios klaidos. Tik laiką gaiščiau…

– Moterų neapkentėjas.

– Smarkiai prašovei pro šalį.

– Tai neketini persimesti manęs per petį ir išsinešti iš įlaipinimo salės?

– Pernelyg visiems kristų į akis, – atsakė Trigas ir išsitraukęs telefoną patapšnojo per ekraną. Lenos pilve sutrūkčiojo raumuo, ji neramiai pasimuistė kėdėje ir nusuko akis į šalį. Trigo rankos visada buvo jos silpnybė. Giliai širdyje ji nuolat smalsavo, kokią melodiją jos sugebėtų išgauti joje, jeigu tik Trigas į lytėjimą sudėtų visą širdį.

Tačiau tos rankos niekada jos neglamonėjo.

– Su Deimonu ir Pope nubalsavome, kad, jeigu nesugebėsiu tavęs įtikinti pasielgti protingai ir likti čia, būsiu tas kvailys, kuris vyks kartu. Deimonas man jau rezervavo bilietą. Galėsi jam už tai padėkoti vėliau.

– Jam dėkoti noriu mažiausiai.

– Lena, Deimonas myli tave. Vienas šeimos narys jau dingęs. Jis nenori, kad be žinios dingtų dar ir kitas, o aš netrokštu teisintis Džaredui, kodėl išleidau tave vieną. Bus sunku paaiškinti jau tai, kad iš viso leidau tau vykti jo ieškoti.

– Tu pritari jo pasirinkimui, – papriekaištavo Lena. – Nenori, kad jis sėdėtų saugiai parietęs uodegą. Svajoji, kad išsiaiškintų, kas sabotavo Rytų Timoro operaciją.

– Po galais, Lena, tavo tiesa.

– Ir kaipgi judu priėmėte sprendimą? Metėte monetą, kad išsiaiškintumėte, kuris liks prižiūrėti invalidės?

– To neprireikė. Jis išvyko. Aš likau, – Trigas įsistebeilijo Lenai į akis. Ji pirmoji nusuko žvilgsnį į šalį. Pastaruosius devyniolika mėnesių nebuvo itin maloni kompanionė. Pernelyg sudirgusi nuo nuskausminamųjų ir įnikusi į savigailą, kad nerūpestingai žvelgtų į pasaulį ir aplinkinius. Ji buvo taip susitelkusi į tikslą išgyventi dieną, kad rūpintis ko nors neįžeisti tiesiog nebelikdavo laiko ir jėgų. Trigas buvo vertas daugiau jos teigiamų savybių. Jos šeima taip pat.

– Apgailestauju, – pasakė Lena ir sulaukė atsakomojo niuktelėjimo nuo ilgų, išstypusių kojų. – Apgailestauju dėl visko.

– Žinau.

Tačiau tol, kol ji nesiėmė konkrečių veiksmų, kad pakeistų savo mąstyseną ir elgesį, apgailestavimas tebuvo bereikšmis žodis.

– Lėktuve sėdėsi šalia manęs? – paklausė Lena.

Žvilgsniu tyrinėdamas keleivius Trigas linktelėjo.

– Turbūt būtų akiplėšiška viltis, kad nardydamas po tariamai saugią oro uosto sistemą Deimonas mus perkėlė į verslo klasę?

– Perkėlė. Sakė, kad mudviem reikia daugiau vietos kojoms. Turėsi prisiregistruoti su personalu.

Galite vadinti tai likimu, Dievo pirštu ar laime turėti brolį kompiuterių asą, bet kaip tik tą akimirką per garsiakalbį pranešėja pakvietė Leną prieiti prie registracijos stalelio.

– Gal nori, kad aš viską sutvarkyčiau? – paklausė Trigas.

– Ne, – Lena pakilo eiti. – Galiu pati.

Trigas, savo paties labui, liko sėdėti ir stebėti, kaip Lena atsargiai žingsniuoja prie registracijos stalelio ir iškeičia ekonominės klasės bilietą į verslo klasės. Jos dėkingumas kaipmat išgaravo, kai jis persikreipusiu veidu priėjo artyn ir viena ranka apkabinęs ją apie liemenį, o antrąją pakišęs po keliais ją pakėlė ir parsinešė atgal į vietą.

Ji nesijautė dėkinga nei už jo tylą ar jėgą.

Tikrai ne.

***

Drauge jie buvo keliavę ir anksčiau. Drauge valgę, miegoję vienas šalia kito paplūdimyje ir griovyje. Trigo kūno kvapas, ilgos nugaros linijos ir platūs pečiai Lenai buvo iki kraujo pažįstami. Jo pečiai buvo sutverti išsiverkti, nors Lena retai kada tai sau leisdavo. Jo jėgos užteko nešti kitus žmones, bet jam niekada nebuvo tekę nešti jos.

Iki tol, kol ji nebuvo pašauta.

Giliai širdyje Lena negalėjo susitaikyti su tuo, kad jau nebėra tokia, kaip jis. Kad greitumu ir judrumu nebeprilygsta jo gyvuliškai jėgai ir nebegali su juo rungtis. Bet dar dažniau jai paprasčiausiai norėjosi susirangyti prie jo tvirtos krūtinės ir pasislėpti nuo skausmo.

Pasigirdo pranešimas, kad įlaipinimas prasideda.

– Lena, – išsižiojo Trigas, bet jam nespėjus baigti sakinio ji žinojo, ką jis nori pasakyti. Todėl užbėgo už akių, nes nenorėjo klausyti dar vienos tirados apie tai, kad esanti pernelyg silpna ir nepajėgi imtis užsibrėžto tikslo.

– Tik nepradėk pamokslauti apie tai, kad turėčiau persigalvoti, – aiškiai suvokdama, kad jos balsas iš nevilties skamba spigiai, paprašė Lena. – Maldauju. Privalau jį surasti. Privalau savo akimis pamatyti, kad jam viskas gerai. Kai tuo įsitikinsiu, grįšiu. Pažadu. Bet turiu žinoti, kad jam negresia pavojus. O jis turi įsitikinti, kad man viskas gerai.

Trigas nieko neatsakė, tik ištiesė ranką į šalia Lenos ant kėdės gulinčią nedidelę kelioninę kuprinę. Ji tuo pat metu ištiesė savąją.

– Galiu ir pati… – užprotestavo.

– Lena, jeigu neleisi nešti tavo kuprinės, turbūt pats turėsiu tave nudėti, – perdėtai švelniu balsu paaiškino Trigas. – Noriu tau padėti. Privalau tau padėti… Kaip ir tu jauti privalanti pamatyti savo brolį ir kai ką su juo išsiaiškinti. Todėl paleisk tą nelemtą kuprinę.

Lena atitraukė ranką.

– Nemanau, kad mane nušautum, – galiausiai sumurmėjo ji. – Net jeigu turėtum su savimi ginklą. Man regis, blefuoji.

– Tikrai neblefuoju, – Trigas priderino žingsnį prie Lenos. O jam tai turėjo būti nemenkas žygdarbis, turint galvoje, kad jo žingsnis visa pėda lenkė josios. – Esu negailestingas ir grėsmingas, tesiu savo grasinimus. Norėčiau, kad to nepamirštum.

Jeigu Lena nebūtų jo taip gerai pažinojusi, galbūt jo žodžiai jai iš tiesų būtų nuskambėję grėsmingai. Tačiau ji žinojo, kaip švelniai jis liečia sužeidimus. Žinojo, kad jis verčiau nusipjaus rankas, nei ją sužeis.

Užteks galvoti apie jo rankas.

Jie įlipo į lėktuvą ir susirado savo vietas. Trigas užkėlė kuprines ant lentynos ir stebėjo, kaip Lena atsargiai sėdasi į platų, minkštą krėslą. Po dešimties minučių priešais jos nosį jis pamojavo maža pagalvėle. Lena ją paėmė ir pasidėjo sau po juosmeniu.

Taip buvo kur kas geriau.

– Ar turi planą? – jis ištiesė jai dar vieną pagalvėlę. Pasvarsčiusi, ar jam su ja neužvožus, Lena galiausia paėmė pagalvėlę ir pasidėjo sau prie šono. Vėliau ja galės jį uždusinti.

– Turiu, – atsakė Lena. – Po dviejų dienų susitinku su Eimosu Karteriu.

– Tik nesakyk, kad skrendi į Stambulą remdamasi vien Karterio žiniomis apie Džaredo buvimo vietą, – maldaujančiu balsu ištarė Trigas. – Ten jau viską iššniukštinėjau. Karteris spėja Džaredą matęs Bodrume, bet numanomas asmuo buvęs pernelyg toli, kad jis galėtų šimtu procentų patvirtinti tapatybę. Be to, nuo to laiko jau praėjo šešios savaitės.

– Žinau. Jeigu Eimosas man daugiau nieko negalės pasakyti, trauksiu į Bodrumą ir apsimetusi turiste bandysiu rasti siūlo galą. Mano akys geresnės nei Eimoso. Pažįstu Džaredo įpročius. Jeigu jis ten, jį surasiu. O jeigu jau išvyko, išsiaiškinsiu, kur.

Svarstydama, koks vaidmuo jos plane geriausiai tiktų Trigui, Lena pervėrė jį vertinančiu žvilgsniu.

– Galėtume apsimest kartu atvykę atostogų. Medaus mėnesio. Ši priedanga puikiai tiktų.

Trigas atrodė išsigandęs. Išgąstį jo veide pakeitė budrumas.

– Nebūtinai. Bodrumas – turistų meka. Laiveliai. Klubai. Linksmybės. Nemanau, kad apsimesdami jaunavedžiais įgytume kokių nors privalumų.

– Esi visiškai teisus, – ir pati nekantraudama patobulinti savo planą pasakė Lena. – Galėčiau būti tavo sąvadautoja. O tu – Igoris Ryžtingasis. Apsimestume atvykę prekybos oda tikslais.

– Nesivelkime ir į šitai.

Lena nusišypsojo už Trigo stovinčiai stiuardesei. Šioji, elgdamasi diskretiškai, nė mirktelėjimu neišsidavė nugirdusi jų pokalbį ir ištiesė Trigui dar garuojantį rankšluostį. Paskui tokį patį padavė Lenai. Pastaroji jai maloniai padėkojo ir išpurčiusi karštą audeklą nusivalė juo rankas iki alkūnių.

Trigas savuoju užsidengė veidą.

– Aš vis dar čia, – prakalbo Lena.

– Net neprimink.

– Na, bent jau ne pats Heraklis šalia tavęs sėdi, – pasakė ji. – O tavo kojoms netgi vietos užtenka. Kur pažvelgsi, vien laimėjimai.

– Laimėti man jau nėra svarbiausia, – iš po rankšluosčio atsklido prislopintas Trigo balsas, bet Lena nesunkiai suprato, ką jis sako. – Pastaruoju metu man kur kas labiau rūpi rizikos analizė ir atsitiktinių civilių aukų sumažinimas.

Nieko sau.

– Kada spėjai suaugti?

– Balandžio dvidešimt antrąją, aštuonios vienuolika vakaro.

Tą dieną, kai ji buvo pašauta.