Читать книгу Pagaliau mano skonio - Kim Lawrence - Страница 1

Pirmas skyrius

Оглавление

Libės telefonas suskambo kaip tik tada, kai ji suko į degalinę prie greitkelio.

Mergina sustojo pirmoje pasitaikiusioje vietoje ir nekantraudama įkišo ranką į kišenę.

– Mama?..

– Ar aš iš balso panaši į mamą?

Ne, nebent per tas dvi savaites, kol Libė buvo Niujorke, mama įgavo ryškų airišką akcentą.

– Kloja?

– Libe, mieloji, aš pagalvojau, gal pakeliui namo iš darbo važiuosi pro kaimą.

– Tiesą sakant, nedirbu. Grįžtu iš oro uosto.

Patylėjusi draugė kaltai sudejavo ir pridūrė:

– O Dieve, na, žinoma. Atsiprašau, pamiršau.

Atrodo, visi ką nors pamiršta, susiraukusi pagalvojo Libė.

– Tikriausiai nematei mamos arba tėčio, ar ne, Kloja?

– O tu? Maniau, vienas jų paims tave iš oro uosto.

– Taip ir turėjo būti, – prisipažino Libė. – Bet jie neatvyko, o paskambinus niekas neatsiliepė… todėl išsinuomojau automobilį. – Ji nutilo, papurtė galvą ir nerimaudama suraukė lygią kaktą. – Tai jiems nebūdinga, bet esu tikra, kad viską galima paaiškinti… – pridūrė ji nesugebėdama nuslėpti abejonės balse.

– Be abejo, – raminamai atsakė Kloja. – Tavo tėtis sveikas, ir greitoji pagalba ar širdies priepuoliai čia niekuo dėti – ir neneik taip pagalvojusi. Žinau, ko prisimanai.

Libei nespėjus atsakyti į šį kaltinimą ragelyje pasigirdo toks garsus žiovulys, kad mergina išsišiepė.

– Kodėl niekas nesako, kad nuo motinystės smegenys suskystėja? – pasiskundė draugė.

Libė nutaisė užjaučiamą išraišką.

– Atrodo, esi išsekusi.

– Visą naktį nemiegojau, – vėl žiovaudama prisipažino Kloja.

– Kaip mano krikštaduktė?

– Jai dygsta dantys arba pilvuką skauda ar dar kas nors. Ką tik užmigdžiau. Tai kaip tavo kelionė?

– Fantastiška.

– Ar draugė Siuzė surado tau kokį nuostabų gražuolį amerikietį?

– Be abejo.

Ragelyje pasigirdo džiaugsmo šūksnis.

– Pasakok man viską.

– Nėra ko pasakoti. Jis buvo malonus, bet…

Ragelyje pasigirdo aimana.

– Leisk spėti – ne tavo skonio. Ar kas nors yra tavo skonio, Libe? – Rodėsi, Kloja buvo netekusi vilties. – Taip atrodydama galėtum turėti bet kurį vyrą – vis kitą kiekvieną savaitės dieną!

– Nori pasakyti, kad atrodau pigiai ir kekšiškai?

– Atrodai taip pat pigiai kaip butelis išlaikyto šampano. Kaip tik todėl ir atbaidai pusę vyrų – esi pernelyg aukštos klasės.

– Teorija nebloga, bet grįžtant prie temos… Ar norėjai, kad ką nors paimčiau iš kaimo? – paklausė Libė, numalšindama norą grįžti namo. Kad ir kas ten vyksta, dėl penkių minučių ne daug kas pasikeis.

– Ne, nesijaudink, nesvarbu.

Po trumpo ginčo Libė išsiaiškino, kad Klojai iš veterinaro klinikos reikia paimti Eustachijų, į nelaimingus atsitikimus įsivelti linkusį labradorą.

– Kažkas paliko pravirus vartus, ir netikėlis Eustachijus paspruko. Prisiekiu, ankstesniame gyvenime tas šuo buvo eskeipologistas. Maikas rado jį įsipainiojusį spygliuotoje vieloje.

– Ach! Vargšas Eustachijus, bet nesijaudink, man pakeliui, tai…

– Ne, ne pakeliui.

Libė nekreipė dėmesio, kad ją pertraukė.

– Man nesunku, – pamelavo.

Po valandos išvydus kaimą Libei palengvėjo. Lietus, dėl kurio važiuoti greitkeliu buvo košmariška, galiausiai liovėsi, bet balos siaurame užmiesčio kelyje, kur ji sustojo, prilygo ežerėliams. Kol nusivedė labradorą iki automobilio, batai permirko, o kojos aptiško purvu.

Jaudriam gyvūnui timpčiojant pavadėlį Libė apgraibomis ieškojo raktelių, kad atidarytų automobilio dureles. Apgniaužė juos pirštais tą pačią akimirką, kai kulniukas nelygiame kelio paviršiuje sulindo į duobutę. Libė susvyravo ir netekusi pusiausvyros, nes stengėsi išsilaikyti tiesiai ir neparkristi į bjaurų purvą, paleido šuns pavadėlį.

– Puiku! – sumurmėjo ji ir nutaisiusi šypseną artinosi prie šuns, kuris patenkintas savimi tupėjo už kelių pėdų.

– Geras šunelis, Eustachijau, – meilikavo Libė lėtai artindamasi ištiesusi ranką. – Lik kur esi…

Pavadėlis buvo vos už colio nuo jos pirštų, kai šuva, pasiutusiai lodamas, nulėkė takeliu.

Libė užsimerkė ir sudejavo.

– Negaliu patikėti! – Tuomet ėmė bėgti jam iš paskos.

Kai pavijo neklusnų gyvūną, ji sunkiai alsavo, be to, diegė šoną. Šuo tupėjo siauro kelio vidury švytuodamas uodega lyg metronomu ir žiūrėdamas į ją jausmingomis akimis.

– Džiugu, kad bent tau smagu, – sugergždė Libė, pasilenkė priekin, atsirėmė rankomis į šlaunis ir pamėgino įkvėpti į plaučius oro. – O Dieve, kokia aš nesportiška.

Dilbiu nusibraukusi nuo akių storų kaštoninių plaukų sruogas ji atsitiesė ir dalykiškai užsikišusi plaukus už ausų atsargiai žingtelėjo šuns link. Šis sulojo ir žaismingai šoktelėjo atgalios.

Libė prikando lūpą ir suirzusi pažvelgė į gyvūną.

– Manęs negali pergudrauti gyvūnas, kurio šeimininkai patys pripažįsta, kad jis nėra pats protingiausias! – suriko ji ir pagalvojo: Libe, šnekiesi su šunimi.

Metas sunerimti tada, kai pradėsi laukti jo atsakymo.

Vidinis dialogas ūmai nutrūko, nes merginos dėmesį patraukė galingo variklio gausmas. Šiuo keliu dažniausiai važinėjo traktoriai, o šis iš garso į tokį nepanašėjo.

Tai buvo ne traktorius.

Kadangi paskui tikslios įvykių eigos Libė neatsiminė, kitos kelios sekundės jos galvoje taip ir liko neaiškios. Vieną akimirką ji stebėjo, kaip didelis juodas prabangus automobilis stulbinamu greičiu važiuoja tiesiai į Eustachijų, kuris, akivaizdu, manė, jog tai antroji puikaus žaidimo dalis, o kitą ji jau stovėjo vidury kelio iškėlusi rankas – tuo metu tai rodėsi gera mintis, – o automobilis buvo į ją beatsitrenkiąs.

***

Kai padaręs lankstą, kad išvengtų kamščio greitkelyje, atsidūrė siauruose vingiuotuose keliukuose, Rafaelis pernelyg nesunerimo. Jam nė netoptelėjo pasitarti su automobilyje įtaisyta navigacijos sistema ar atsiversti kelių atlaso daiktinėje. Jis buvo labiau linkęs pasikliauti įgimtu išskirtiniu krypties pojūčiu. Be to, žalieji Anglijos keliukai buvo nepavojingi, priešingai nei kai kurie kraštai, kuriuose gyvenime jam teko turėti reikalų.

Vairuodamas Rafaelis mintyse nuklydo į tuos metus, kai būdamas septyniolikos vienas keliavo per Patagonijos kalnynus apdaužytu džipu, kuris reguliariai sugesdavo ir kurį galiausiai nunešė srovė. Kas žinojo, kad kelias, kuriuo jis važiavo, iš tiesų buvo išdžiūvusi upės vaga? Prisiminus, kaip jam pavyko atidaryti užsikirtusias dureles ir iššokti į smarkią srovę kelios sekundės prieš džipui nugarmant kalnu žemyn, liesame jo veide nušvito vilkiška šypsena.

Surimtėjus išryškėjo niūrūs tamsūs Rafaelio bruožai. Vyras suprato, kad skausmas krūtinėje panašus į pavydą.

Pavydą?

Ar nepasitenkinimą?

Rafaelis nekantraudamas suraukė tamsius antakius virš cinamono spalvos akių. Nė vienas jausmas, jo manymu, nebuvo nei logiškas, nei pateisinamas, tik jau ne vyrui, kuris turėjo tiek, kiek jis.

Iš dalies dėl nebūdingos savistabos nuotaikos Rafaelis kaltino vakarykštį susitikimą. Nebūtiną susitikimą: su tuo vyru jis neprivalėjo susitikti, bet, Rafaelio manymu, kai kurias naujienas žmogus, net toks bejėgis ir nusikalstamai nekompetentingas kaip Marčantas, nusipelno išgirsti akis į akį, o paaiškinimas, kad jis tuoj neteks verslo ir namų – viena tokių naujienų!

Jis nesitikėjo, kad bus malonu – taip ir nebuvo! Buvo skaudu matyti sugniuždytą vyrą, nors jis ir netikęs kvailys.

Tas vyriškis subyrėjo Rafaelio akyse. Pats būdamas išdidus Rafaelis susigėdo dėl to vyro: atviras anglo ašaringos savigailos rodymas jam pasirodė šleikštus.

Ir nors Rafaelis žinojo, kad tas vyras, padedamas senelio, pats išsikasė sau duobę, išeidamas pajuto keistą kaltės blyksnį, tačiau kaltė sumenko, kai vyras šūktelėjo jam įkandin.

– Jei būtum mano sūnus…

Rafaelis nutęsdamas jį pertraukė.

– Jei būčiau jūsų sūnus, būčiau uždaręs jus į pensioną jums nespėjus privesti įmonės iki bankroto ir netekti šeimos namų.

Parodydamas daugiau entuziazmo, nei Rafaeliui teko matyti, vyras paleido paskutinį šūvį.

– Tikiuosi, kad vieną dieną neteksi visko, kas tau brangu, ir labai labai viliuosi, kad galėsiu tai išvysti!

Galbūt tie žodžiai neišėjo iš galvos, nes prakeiksmas stebėtinai netinkamas?

Rafaelis seniai neteko vienintelio žmogaus, kurį mylėjo, ir dabar tos netekties skausmas tebuvo prisiminimas. Jis neleido sau pakartoti tos patirties; gyvenime jis nemylėjo nei žmonių, nei prisirišdavo prie daiktų. Galėtų kad ir rytoj netekti viso sukaupto turto, bet skausmo nejaustų; iš dalies jis gal net priimtų iššūkį pradėti viską iš naujo.

Sulaukęs trisdešimties Rafaelis buvo pasiekęs viską, ko norėjo, ir daugiau. Dabar kilo klausimas: ką daryti toliau?

Rafaelis pripažino, kad pagrindinė problema dabar – išlaikyti motyvaciją. Finansinė sėkmė pranoko net drąsiausias daugumos žmonių svajones. Pašaipi šypsenėlė timptelėjo jo lūpų kampučius aukštyn. Jo gyvenimas buvo saldus – toks saldus, kad jis pavydėjo tam berniukui, kuriuo kadaise buvo, berniukui, gyvenusiam varganai ir pasikliovusiam savo gudrumu ir sumanumu, kad išgyventų.

Gal vis dėlto egzistuoja kažin kas panašaus į per didelę sėkmę, mąstė Rafaelis šypsodamasis dėl ironijos ir pakeisdamas pavarą, kad įveiktų itin staigų posūkį.

– Tai ko reikės, kad būtum laimingas, Rafaeli Alechandrai?

Į kelią iš niekur išbėgo figūra, ir iš lūpų ištrūkęs šiurkštus keiksmas susiliejo su sau skirtu klausimu.

Regis, ji išdygo prieblandoje; sekundėlę stovėjo apšviesta automobilio žibintų lyg kokia šmėkla.

Rafaelis išvydo liekną figūrą, blyškų veidą ir debesį raudonų plaukų; neturėjo laiko pastebėti nieko daugiau. Jis stengėsi neįtraukti žmogžudystės į sąrašą nuodėmių, pastaruoju metu priskirtų jam, mėgindamas išvengti, regis, šleikščiai neišvengiamo susidūrimo.

Rafaelis niekada gyvenime nepriimdavo to, kas neišvengiama.

Susidūrus su pavojumi jam praversdavo katiniški refleksai, šaltas protas ir, be abejo, sėkmė. Niekada nenuvertink sėkmės, pamanė Rafaelis, kai išvydęs priešaky medį susimąstė, ar jo sėkmė pagaliau išseko.

Neišseko.

Neįtikėtina, bet jis išvengė savižudės raudonplaukės, medžio ir liko sveikas. Kad ir kiek kartų vėliau mintyse pakartojo tą nutikimą, jis niekaip nesuprato, kaip jam pavyko – tai buvo stebuklas!

Gal būtų išsisukęs be įbrėžimo, jei automobilis svarbią akimirką nebūtų visu greičiu užvažiavęs ant purvo šliūžės. Rafaelis buvo priverstas bejėgiškai sėdėti, kol automobilis dramatiškai slydo, trissyk apsisuko trijų šimtų šešiasdešimties laipsnių kampu, paskui nulėkė skersai kelio į griovį. Net saugos diržas nepadėjo, kai dėl pagreičio vyro galva skausmingai atsitrenkė į priekinį stiklą.

Rafaelis po užmerktais vokais išvydo žvaigždes, o paskui išgirdo balsus – ne, vieną balsą, moterišką ir, pamanė jis neaiškiai, visai patrauklų.

Balsas meldė, kad tik jis būtų gyvas. Gal jis mirė?

Galvos skausmas bylojo, kad jis gyvas, o balsas buvo pernelyg kimiai seksualus, kad priklausytų angelui.

Rafaelis pamanė: „Puikus balsas, paiki klausimai“, – ir kurį laiką jų nesiklausė, kol apgalvojo, kas kur kas svarbiau: pavyzdžiui, ar jis vis dar sveikas ir ar gali judėti?

Jis pajudino rankas ir kojas. Jos, regis, nenutrauktos ir sveikos, o tai gerai. Galvoje tarsi kas cimbolais grotų už akių, o tai ne taip gerai.

Viena ranka prilaikydamas sprandą Rafaelis pradėjo atsargiai kelti galvą ir išgirdo balsą – tą, kuris nepriklausė angelui, – karštai sumurmant:

– Ačiū Dievui!

Rafaelis sumirksėjo; nuo to smilkinius pervėrė skausmas. Raukydamasis prispaudė rankas prie kaktos ir atsargiai pasuko galvą balso link. Taip pat atsargiai prisivertė praplėšti sunkius vokus ir pro sunertus pirštus išvydo išskydusį blyškų veido ovalą. Delnais vis dar suėmęs kaktą, o pirštus prispaudęs prie nosies kuprelės jis vėl sumirksėjo, ir neryškus vaizdas tapo ryškesnis. Švytinčių kaštoninių plaukų aureolė atrodė keistai pažįstama, paskui jis aiškiai išvydo ir veidą.

Tai savižudė, sukėlusi avariją.

Žvelgiant iš arti paaiškėjo, kad ji jauna ir graži, o kritiškas jo žvilgsnis švelniose veido linijose kliaudžių nerado – deja, ji buvo raudonplaukė.

Rafaelio požiūris į raudonplaukes susidarė pamažu, po nutikimo su ypač gundančia raudonplauke, su kuria jis susitikinėjo, ir taure raudonojo vyno, atsidūrusio jam ant klyno, nes jis, rodos, neskyrė merginai viso dėmesio. Raudonplaukės, kad ir kokios dailios, buvo paprasčiausiai pernelyg reiklios.

Net ir nutaręs, kad iš tikrųjų tokių mėlynų akių nebūna, Rafaelis pajuto, kaip pilvas įsitempia smogus niokojančiai aistros bangai, kuri buvo tokia smarki, kad įrodė, jog jis, be kita ko, tikrai gyvas, o atsižadėjimą nuo raudonplaukių tikrai suprato ne visos kūno dalys.

Vaizdas vėl išskydo, ir Rafaelis užsimerkė, laukdamas, kol nustos pykinti. Atrodo, šiuos simptomus kartu su nekontroliuojamu testosterono antplūdžiu sukėlė galvos trauma – tikėtina, kad viskas praeis.

Rafaelis atsimerkė tuo metu, kai raudonplaukė lindo giliau į automobilį – jos tamsūs rūdžių atspalvio plaukai, kurie jam priminė krentančius rudeninius lapus, supo gyvą širdelės formos veidą. Pykinimas praėjo. Jį pakeitė beatodairiškas ir visiškai nepadorus noras įbrukti liežuvį tarp tų geidulingų lūpų.

Sutrenktoms smegenims veikiant puse pajėgumo Rafaelis vis dėlto galvojo paklusti impulsui: Dios, ta burna!

Gerai, kad venomis srūvantis geismas veiksmingai atitraukė jį nuo kaukolėje dunksinčio kūjo, sukelto nežinia ar dėl užplūdusio adrenalino, ar atsidūrus mirties akivaizdoje?..

Jau seniai moters veidas nesukėlė jam tokių… primityvių jausmų. Iš dalies jis neapkentė to, ką juto, – Rafaelis mėgo valdyti viską, įskaitant savo instinktus, – bet kita jo dalis siūlė atsipalaiduoti ir pasimėgauti akimirka.

Pagaliau mano skonio

Подняться наверх