Читать книгу Aistros vandenynas - Kira Sinclair - Страница 2

Prabėgo keletas mėnesių, kai jis plaukiojo „Amfitrite“, tad pabūti gryname ore jam buvo smagu. Ašeris, mėgaudamasis ligi soties, stipriai į plaučius traukė jūros oro. Saulė svilino jam odą, skatindama giliai kvėpuoti.

Dirbti paplūdimyje, o ne biure – geriau ir būti negali. O paplūdimių pasitaikė įvairių. Teko matyti nuostabiausių pasaulio kampelių… ir baisiausiai žmonių nuniokotų vietovių.

Bet visa tai jau praeityje ir jis nė kiek nesigaili. Tarnauti specialiosios paskirties kariniame dalinyje – garbė. Šeimos tradicija. Geriausia, ką galėjo nuveikti gyvenime.

Užaugo girdėdamas pasakojimus apie savo didvyrį tėvą. Vėliava, kuri buvo įteikta jo senelei prie tėvo karsto, kabo virš jo lovos.

Pagalvojus, gyvenimas pasisuko gera linkme… net jei buvo dienų, kai jautėsi visai išsekęs.

Tikros šeimos jis neturi, nes iš mamos nieko negirdėti jau dvidešimt septynerius metus. Bet kam jam šeima. Palaiko broliškus ryšius su kitais specialiosios paskirties dalinio kariais, o du vyrai jam tapo itin artimi. Ir pakanka, kad turi Džeksoną, Knoksą ir kitus „Tridančio“ komandos narius.

Jis klausėsi, kaip vanduo ramiai pliuškena į laivo korpusą. Ir maloniai blaško mintis apie jam gresiančią nesėkmę.

Vėlyvą popietę jiems tolstant nuo Nasau, ryškiai oranžinė saulė jau leidosi link horizonto. Po keleto valandų jie priplauks nardymo vietą. Įgula buvo užsukusi į uostą papildyti atsargų, paimti į laivą Kenedi, jo ir filmo kūrybinės grupės, kuri sutiko juodu prieplaukoje.

Ašeris uoliai vengė Kenedi ir tos vietos, kur buvo kraunamos jos budriai sergimos juodos dėžės ir lagaminai. Geriau palaikyti dvasios ramybę.

Deja, vargu ar tai buvo įmanoma, nes nuo denio atsklido jos šaižus įspėjimas:

– Atsargiai su šituo!

Jis atsisuko, tvirtai atsirėmė į turėklus ir ranka perbraukė per jų lygų paviršių. Žvilgsniu sekė kiekvieną jos judesį. Sunku neatkreipti į ją dėmesio.

Kenedi sukosi it viesulas. Jis net pavargo į ją bežiūrėdamas. Smulkutė, bet kaip sprogstamasis užtaisas. Valdinga, apie viską turi savo nuomonę ir nedvejodama ją išsako… tam, kas atsiduria jos akiratyje. Jei atvirai, ji labai primena jo senelę.

Mylėjo ją visa širdimi. Kai, prieš šešerius metus jam išvykus su specialiosios paskirties daliniu, senelė mirė, jautėsi priblokštas. Ji buvo atkakli ir išmintinga, miela ir reikli. Paskatindavo jį peržengti galimybių ribas.

Tačiau senelė jį mylėjo. Kaip nė viena kita moteris per visą jo gyvenimą.

O Kenedi – princesė, bet ne įkyri egoistė. Jam teko lankytis viename jų šeimos renginyje, kur buvo jos brolis ir tėvas, ir jis suprato, kad tiedu vyrai išmokė ją pasitikėti savimi ir visur jaustis tvirtai.

Ir tas pasitikėjimas savimi jai tiko, nors kartais baugino.

Ji vos penkių pėdų, bet akį traukia ne ūgis, o šiltas ir giedras jos viskio spalvos žvilgsnis. Jam patiko jaustis jo svaiginamam.

Kenedi vadovavo grupelei zujančių žmonių. Jie priminė jam įvairiaspalvių žuvų guotą, lyg be tikslo staiga vis keičiantį kryptį. Jokių abejonių, ši moteris nukreips juos kur reikia.

Ji nurodė filmo kūrybinei grupei, kur sudėti įrangą, ir paskirstė gultus nakčiai. Kenedi neprireikė jokių užrašų, nes buvo įsiminusi visų vardus ir pareigas.

Jos atmintis darė įspūdį.

Dėl to viskas jai taip sekėsi.

Iš pat pradžių jis kuo garsiausiai reiškė nenorą įdarbinti Kenedi. Jauna, dar mokėsi koledže, o jie buvo ką tik įkūrę įmonę, be to, turėjo įvairiausių sunkumų. Jam norėjosi pasamdyti žmogų, turintį patirties ir ryšių, tokį, kuris padėtų įkurti „Tridančio“ povandeninių paieškų ir gelbėjimo darbų įmonę.

Tada juos supažindino. Ir jis ėmė dar labiau protestuoti, ne dėl to, kad ji negebėtų dirbti – bematant tapo aišku, kad su tuo susidoros, – jam norėjosi būti kuo toliau nuo jos, kad išlaikytų šaltą protą.

Dėl to kūrė, kaip jam rodėsi, neįveikiamas kliūtis, kurstė tarpusavio pyktį ir priešiškumą.

Bet Kenedi kažkaip pavykdavo išlikti aukščiau viso to.

Praėjus maždaug dvidešimčiai minučių nuo atsišvartavimo, netvarkos neliko nė kvapo. Plačiai pražergusi kojas, kad išlaikytų pusiausvyrą laivui siūbuojant, Kenedi stovėjo aprimusiame denyje. Ašeris galėjo grožėtis tobulu užpakaliuku, aptemptu džinsiniais šortukais. Jam norėjosi braukti delnu aukštyn per jos nuogą šlaunį ir pakišti pirštus po šortų krašteliu.

Jis vos nesusikeikė pamatęs, kaip giliai kvėpuojant kyla ir leidžiasi jos pečiai. Kaip ji sugniaužia ir atleidžia kumščius.

– Ir kaip tau patinka? – pagaliau šiek tiek pasisukusi per petį paklausė ji.

Jis šyptelėjo. Neturėtų būti svarbu, kad ji pajuto, jog yra jo stebima. Bet buvo priešingai.

– Visada smagu stebėti, kaip tu dirbi, keksiuk.

Ji suspaudė lūpas, jos aukso spalvos akys trumpam grėsmingai blykstelėjo.

Kenedi atsisuko į jį pamažu, lėtai nužvelgė jo atsainią povyzą ir ėmė artintis.

Sustojo už keleto žingsnių, kad nebūtų pasiekiama. Sumani moteriškė.

Susikryžiavusi ant krūtinės rankas Kenedi smeigė ramų žvilgsnį.

– Grupė norėtų pradėti šį vakarą. Padarytų keletą bandomųjų kadrų.

– Ar nebus per tamsu?

Jis pastebėjo, kad krustelėjo jos lūpų kampučiai. Būtų gerai, kad visas jos veidas pražystų šypsena, bet gal neverta stengtis. Šypsena – jos mirtinas ginklas.

– Ar matei tas dėžes? Tikrai žinau, kad kai kuriose iš jų sudėta apšvietimo įranga.

– V-visa-žinė, – Ašeris sugriežė dantimis ir sučiaupė lūpas.

Ir įvyko tai, ko jis bijojo nuo tos akimirkos, kai Kenedi užspeitė jį į kampą.

Jis palaukė, bet atsakymo neišgirdo. Ji tik gūžtelėjo pečiais.