Читать книгу Atrodo, man reikia vyro - Lauren Canan - Страница 2

– Ką padaryti? – Leona net palinko į priekį. Šėja matė, kaip prisimerkė moters akys, ieškodamos požymių, kad čia pokštas.

Norėdama nusiraminti mergina gurkštelėjo arbatos.

– Jei iki mėnesio pabaigos neištekėsiu, prarasiu ūkį.

– Kas taip sako? – atsargiai paklausė Leona.

Šėja smulkiai papasakojo susitikimo Beno Rakerio biure detales. Ji ir pati tuo vos galėjo patikėti.

– Neketinu tiesiog palikti viską, ką myliu, dėl ko taip sunkai dirbo tėtukas. – Šėja pirštais braižė ratus ant aprasojusios stiklinės. – Tris dienas nepaleidau iš rankų telefono, bandžiau susirasti draugus iš koledžo. Tie, kuriuos sugebėjau rasti, vedę arba turi drauges. Per tuos metus po mokyklos baigimo, o paskui dar ir tėčiui sergant, praradau ryšį su daugeliu žmonių iš aukštosios.

Šėja gyvenime mylėjo du kartus. Pirmoji meilė – vaikinas iš aukštosios, dabar vedęs augina du vaikus. Antrąjį, Deividą Rolinsą, ji sutiko antrus metus besimokydama koledže. Kurį laiką jiedu buvo neperskiriami ir net kalbėjo apie vestuves. Tačiau galiausiai abu suprato, kad gyvenime siekia skirtingų tikslų. Prie Deivido planų nederėjo gyvenimas ūkyje šiauriniame Teksase. O Šėja neįsivaizdavo savęs niekur kitur. Ji beviltiškai troško rasti Deividą, bet nesėkmingai. Keletas draugų buvo girdėję, kad jis gyvena rytuose, bet niekas tiksliai nežinojo, kur. Viena draugė pasisiūlė paskambinėti, padėti ieškoti, bet iki šiol taip ir nepaskambino.

Iš po Western Horsemen žurnalo mergina ištraukė bloknotą.

– Surašiau keletą kandidatų, bet… – ji nusivylusi papurtė galvą ir ištiesė Leonai. – Viskas buvo taip seniai.

Moteris paėmė sąrašą ir padėjo į šalį įdėmiai žvelgdama į Šėjos veidą.

– Juk iš tikrųjų neketini prašyti, kad koks nors vyras tave vestų.

Tai buvo teiginys, ne klausimas.

Šėja tik gūžtelėjo.

– Ką dar galiu padaryti?

– Ar bent pagalvojai, į ką veliesi?

– Tai bus gryniausias verslo sandėris, griežtai platoniškas.

– Kur jau ne, – bambėjo Leona ranka trindama veidą. – Dieve visagali, čia pati velniškiausia situacija, apie kokią tik esu girdėjusi.

Leona paėmė sąrašą ir nuvargusiomis akimis ėmė skaityti vardus.

– Tomis Holas. Jo tėvai Džonas ir Greisė?

– Taip, – linktelėjo Šėja.

– Jis vedė prieš dvi savaites. Vienas iš tavo darbininkų buvo vyriausias pabrolys. – Leona paėmė pieštuką ir išbraukė vardą.

– Dankanas Adamsas. Geria, – pareiškė. – Daug. Tokios širdgėlos tau nereikia. Sesilis Teiloras? Girdėjau, kad pralošia daugiau nei gauna lažybose per arklių lenktynes Božer Sityje. Jei nesiruoši finansuoti jo lošimų, brauk iš sąrašo.

Vieną po kito Leona išbraukė visus vyrus, kol iš keturiolikos vardų liko vienas.

– O kaip Timas Šulcas? – paklausė Šėja stengdamasi nekalbėti beviltiškai.

Leona pažvelgė į paskutinę pavardę sąraše.

– Galbūt. Ar tik ne jo tėvas tos mažos bažnytėlės miesto rytuose pastorius? – Ji suraukė kaktą mąstydama. – Nieko blogo apie jį nesu girdėjusi. Gana tylus. Maždaug tavo amžiaus, tiesa?

– Taip, – pripažino Šėja. – Jo šeima atsikraustė čia vos prieš keletą metų, tad kurį laiką mokėmės kartu. Jis visai mielas.

– Tai kaip ketini jam pranešti savo planelį? – Leona padėjo pieštuką ir bloknotą ant stalo. – Tiesiog prieisi ir pasakysi: „Sveikas. Ar vesi mane vieniems metams? Ai, beje, čia gryniausias verslo sandėris.“ Tikrai norėčiau būti muse ant sienos, kai sviesi jam tokią viliojančią naujieną.

– Žinoma, paaiškinsiu aplinkybes. – Šios plano dalies Šėja nebuvo apgalvojusi, bet akivaizdu, kad tai būtina. – Privalėsiu.

– Mergaite, naudokis galva. O gal jei dar kartą pasikalbėtum su tuo Morestonų vaikiu…

– Ne. – Šėja sunėrė rankas ant krūtinės.

Alekas Morestonas. Vien tą vardą išgirdusi ji pajuto kaistant ir veidą, ir sprandą. Atmintyje tebešmėkščiojo vyriškų troškimų pilnos jo akys. Šėja nieko panašaus nebuvo patyrusi, bet praėjus jau trejetui dienų tvirtai žinojo, kad nieko neišsigalvojo. Ir Aleko Morestono abejingumo dėl jos sujaukto gyvenimo ji irgi neišsigalvojo. Šėja ryžtingai papurtė galvą:

– Galiu užtikrinti, kad nieko gero iš to neišeis. Jis supirkinėtojas. Gyvena Niujorke, ko gero, ištaigingoje mansardoje. Žemė jam nerūpi. Jam niekas nerūpi, tik pinigus kalti. Tikriausiai gyvenime nėra išsipurvinęs rankų.

– O kas, jei atsimokėtum jo paties ginklu? – paklausė Leona ir dar gurkštelėjo arbatos.

Šėja suraukė kaktą.

– Nesuprantu.

– Na, Benas juk sakė, kad, pasak sutarties, jei tu iki mėnesio pabaigos neištekėsi, Morestonas turi sutikti tave vesti arba pratęsti sutartį. Teisybė?

Šėja linktelėjo bijodama, kur tai nuves.

– Tai pasakyk, kad nori už jo tekėti.

Mergina tik žioptelėjo iš siaubo.

– Suversk atsakomybę jam, – paaiškino Leona. – Tik pagalvok: jis – miesto vaikis. Tikrai nesutiks tavęs vesti ir kraustytis gyventi į ūkį. Morestonas apgavo tave, privertė elgtis lygiai taip, kaip jis ir nori: ieškoti bet kokios išeities, bet nesinaudoti juo.