Читать книгу Angelų klubas - Luis Fernando Verissimo - Страница 3

Kartais svarstau, kad savo bute padariau tai, ką patiktų padaryti savo smegenyse. Atsisakiau visko, kas užgremėzdina. Jį sudaro du didžiuliai kambariai, tokie tušti, kad atrodo parengti šokių vakarui, kurio niekada nebuvo. Prie baltų sienų kampe – dvi ilgos baltos sofos, plikos parketo grindys, o didžiuliuose languose – smėlio spalvos užuolaidos, mano vienintelė nuolaida spalvai. Arba Livijai. Ir tik. Kai būna – būdavo – grupės vakarienės, didesnio kambario viduryje pastatydavau didįjį stalą. Kitą metų dalį didysis stalas būna išardytas, o kėdės sukrautos skalbykloje, ir aš valgau prie virtuvės stalo. Lucidijus su savo pusšypsniu viską ištyrė ir nieko nepasakė. Vienintelis deramas komentaras mano dideliems tuštiems kambariams.

Užtai darbo kabinete su sienomis, nuo viršaus iki apačios apkaltomis lentelėmis, padariau visa, kas įmanoma, kad pamėgdžiočiau voverių poros namus, atsimintus iš vaikystės knygos iliustracijos, jie visą gyvenimą buvo man šilto jaukumo idealas. Tarsi gyvenčiau medžio kamiene šiaurės miške ir maitinčiausi žiemai surinktais riešutais – ir žinau, visos mano santuokos buvo klaidingos todėl, kad nė viena iš žmonų nesuprato savo vaidmens mano gyvenime – Mamos voverės vaidmens. Net gaubtai iš šakotos medienos kaip pono ir ponios Voverių. Viskas, ką aš mėgstu, yra šiame kambaryje, netvarkoje, kuri priešinasi pakartotiniams civilizuojantiems Livijos įsiveržimams. Ant grindų išmėtyti žurnalai ir laikraščiai. Mano taurės. Mano konjakai ir armanjakai. Mano cigarai. Ir galiausiai mano riešutai. Mano kompiuteris, kuriuo rašau nesąmones, gąsdinančias Liviją, tokias kaip nesibaigianti Siamo dvynių lesbiečių istorija, ir kuriuo rašau dabar, laukdamas antrojo pono Spektoriaus apsilankymo. Bet užbėgu sau už akių, užbėgu sau už akių. Mano medžio kamiene taip pat yra televizorius, videogrotuvas, juostos, garso sistema, kompaktinės plokštelės, viskas, ko man reikia, kad galėčiau atsispirti sniego ir vilkų apgulčiai. Knygų nedaug. Tik kelios apie gastronomiją ir vynus, ir apie reklamą, niekad neskaitytos, iš agentūros, kurią atidariau su Marku ir Sauliumi, o po aštuonių mėnesių uždariau, laikų. Iš mūsų grupės daug skaitė tik Ramas. Tjagas po keliskart skaitė detektyvus, kuriuos pirko su neįveikiamu potraukiu ir kurių buvo pilni jo namai. Paulas, atsižadėjęs marksizmo ir metęs politiką, stojęs dirbti Pedro įmonėje, niekuomet nieko neskaitė. Nežinau, iš kur Samuelis traukė savo kultūrą ar erudiciją, kurią naudojo, kad įžeistų, kaip tada, kai Abelio skausmą po skyrybų su Norinja palygino su Filokteto skausmu, kurio atvira ir pūlinga žaizda taip trikdė jo draugus Odisėjoje, kad šie paliko jį negyvenamoje saloje. „Apsaugok mus nuo savo smarvės, Filoktetai“, – sakė Samuelis besiskundžiančiam Abeliui, kai mes stengėmės jį paguosti. Ilgomis barų ir šaligatvių šlifavimo naktimis Abelis Samueliui išliejo savo sielvartą ir įniršį, kol pagaliau išbraukė Norinją iš savo gyvenimo. „Nieko geresnio kaip klausykla net atsimetusiam katalikui“, – sakė Samuelis. Niekada nemačiau Samuelio su knyga. Kaip ir Ramas, kuris niekada mums neleido nė akies krašteliu pažvelgti į savo homoseksualo gyvenimą, Samuelis turėjo intelektualų gyvenimą, kurį slėpė nuo šutvės.

Vienintelė mano kabineto dekoracija – Marko paveikslai, kuriuos man davė Saulius. Siaubingieji Marko paveikslai visur. Lentynų vietą užėmę du podėliai vynams, kuriems sudarytas specialus klimatas, liepiau juos išpaišyti gyslomis ir dėmėmis, siekdamas pamėgdžioti medieną voverių saugyklose. Į vieną iš podėlių padėjau vyninėje pirktą kahorą ir nepaisydamas Lucidijaus protestų ištraukiau „Ormes de Pez 82“, kad čia pat išgertume. Kuomet atidarinėjau vyną, suskambo telefonas. Livija. Buvau pamiršęs jai paskambinti ir atsiskaityti už dieną.

– Kas atsitiko?

– Nieko neatsitiko.

– Skambinu jau trečią kartą! Kur buvai?

– Nieko tokio. Kalbėjausi prekybos centre. Čia esu su draugu.

– Tik ne Samuelis!

Samuelis buvo Livijos siaubas. Vienintelis, kuris reguliariai lankė kitus tarp vakarienių ir stengėsi išlaikyti grupę vieningą, o mūsų draugystę gyvą, nors liūdna jo figūra vien primindavo, ką laikas mums padarė. Nors vienintelis jo rūpestis per tuos apsilankymus – blogai kalbėti apie kitus. Samuelis neprarado savo jaunystės apetito, bet ilgainiui dar labiau sulyso. Ratilai po akimis ir neprižiūrimi dantys, sunykusi išvaizda, kuria jis primygtinai gyrėsi, tarsi versdamas mus jame įžvelgti mūsų tikrovę. Samuelio kūną sulenkė mūsų nesėkmė, jo veidą vagojo visi mūsų neįvykdyti pažadai. Prieš dvidešimt metų nė vienam iš mūsų taip nesisekė su moterimis, kaip jų nekenčiančiam Samueliui giliomis akimis ir gargždžiu balsu. Net Paului, kuris, pasak Samuelio, savo pimpalą pavadino Balsų trauktuvu ir naudojo bet kur ir bet kada įvairaus amžiaus ir tipo rinkėjoms pritraukti, tas paleistuvis. Vieną sykį turėjome pasitelkti visą savo kolektyvinę įtaką, kad išlaisvintume Samuelį iš kalėjimo, nes moteris, kurią jis prikūlė, padavė skundą policijai ir turėjo įtakingų giminaičių. Pedras įrodinėjo: turime palikti jį belangėje, kad pasimokytų. Galbūt jis žinojo, kad išpildydavusiam kiekvieno iš grupės, išskyrus Ramą, troškimą Samueliui vieninteliam pavyko paimti Pedro žmoną, baltos odos ir glotnių, ištįsusių plaukų Marą. Vetavome tą pavyzdinės bausmės Samueliui siūlymą. Troškinio klubas rūpinosi savaisiais. Svarbu buvo ne tik išgelbėti Samuelį nuo bylos. Svarbu buvo patikrinti savo galią mieste. Samuelis man jau buvo prisipažinęs, kad yra impotentas, kad net primušdamas moterį nesusijaudina. Net gyrėsi savo impotencija kaip pasmerkimu visko, ką pražiopsojome per dvidešimt metų. „Tai nutiko dėl jūsų, paleistuviai. Mano glebnas pimpalas – šios grupės Kristus, numiręs ant kryžiaus. Jis nebesistoja dėl jūsų!“ Livija buvo įsitikinusi, kad Samuelis – piktas kirminas, norintis pačiupti mane už kojos ir įtraukti į savo požemio labirintą, arti pragaro ir toli nuo jos. „Jis net atrodo kaip kirminas“, – sakė ji.

– Ne, Livija, tai ne Samuelis.

– Tai kas, Zi?

Zi – mažybinė Zinjo forma, o šis – mažybinė Danielzinjo forma. Radau savo ponią voverę.

– Tu jo nepažįsti.

Kone pasakiau, kad tas, kuris čia yra, iš tiesų yra Antisamuelis. Naujas labai gerai išauklėtas draugas, simpatiškas ir elegantiškas, kuris, numaniau, turi gerus dantis ir nekelia jokio pavojaus.

Mažai žinojau.

Tą vakarą, praėjusių metų vasarį, Lucidijus man parodė žvyną. Mažą plastmasinės žuvies žvyną, poros centimetrų, su ideograma, nupiešta baltai ant plastmasės, kontrastuojančia su raudonu žvynu. Atsargiai ištraukė jį iš savo piniginės. Nežinau, ar visada vaikščiojo su žvynu piniginėje, ar ruošėsi šiai akimirkai. Lucidijus iškėlė žvyną man prieš akis ir tarė:

– Vakarų pusrutulyje vienintelis turiu vieną.

– Kas tai?

– Fugu žvynas. Priklausau slaptai draugijai, susirenkančiai kartą per metus Kušimote, Japonijoje, valgyti ką tik pagautos fugu. Aš ir vienas kinas draugijoje esame vieninteliai ne japonai. Arba buvome. Kinas mirė per paskutinį susitikimą.

– Kaip?

– Nunuodytas. Fugu – nuodinga žuvis. Jei ruošiama ne specialisto, įgudusio pjaustyti žuvį tam tikru būdu, gali nužudyti per kelias minutes. Kinas mirė per aštuonias. Siaubinga mirtis.

Aš šypsojausi. Manau, kad šypsojausi. Norėdamas patikrinti, ar tai pokštas. Bet Lucidijaus pusšypsnis buvo dingęs. Tai nebuvo pokštas. Jis tęsė:

– Fugu ruošėjo parengimas trunka trejus metus. Kasmet draugija atlieka patikrinimą, savotišką galutinį egzaminą, kad sužinotų, kas gaus fugu meistro vardą. Visada suburia dešimties mokinių klasę. Kiekvienas mokinys išbando šviežią fugu, paruoštą egzaminui, su savanoriu. Jei žuvis blogai paruošta, savanoris miršta tuoj pat. Per kelias minutes.

– O mokinys?

– Metus kartoja kursą.

– Savanoriai sudaro draugiją…

– Būtent. Dešimties draugiją. Kadangi susikerta trisdešimt procentų mokinių ir per kiekvieną egzaminą miršta vidutiniškai trys savanoriai, atsinaujinama nuolatos. Yra laukiančiųjų įstoti į draugiją sąrašas. Man teko laukti septynerius metus.

– Ar savanoris už dalyvavimą egzamine ką nors gauna?

Jis nusišypsojo. Šįkart šypsena beveik kaip reikiant.

– Nesitikėjau tokio klausimo iš jūsų…

– Tuomet kodėl…

– Nėra pasaulyje nieko panašaus į žalios fugu skonį, Danieli. Malonumą valgyti šitą žuvį patrigubina mirties rizika. Perspektyva mirti bet kada, per kelias sekundes sukelia cheminę reakciją, kuri pabrėžia fugu skonį. Japonijoje galite ją valgyti ir normaliai, paruoštą besispecializuojančių meistrų, minimaliai rizikuoti. Bet tik Kušimote kartą per metus fugu valgoma su tikra galimybe neišgyventi po pirmojo kąsnio. Nėra kitos tolygios gastronominės patirties. Todėl draugija slapta. Tai išskirtiniausias pasaulio gurmanų klubas. Ir oficialiai tokio egzamino nėra.

– Kaip apie jį sužinojote?

– Vienam draugui japonui pasakiau, kad jau išragavau viską, ką galima paragauti, kad prieš mirdamas nesitikiu naujos gastronominės patirties. Ir jis tarė: „Nori lažintis?“ Įdomu, kad mudu susipažinome atsitiktinai, vyno parduotuvėje.

– Jis buvo tos draugijos narys?

– Taip. Ironiška, aš įstojau vietoj jo. Jis mirė laimingas. Turėjo du žvynus.

– Du žvynus?

– Kas išgyvena dešimt susitikimų, dešimt metų, pelno vieną žvyną kaip šis. Jis turėjo dvidešimt fugu metų, paskanintų baimės.

– Kas parašyta ant plastmasės?

– Japoniška ideograma, galima įvairiai išversti. Gali būti „Bet kuris troškimas – troškimas mirti“ arba „Alkis – vežėjas be ausų“, arba „Išminčius ir beprotis valgo tais pačiais dantimis“.

– Visa tai vienoje ideogramoje?

– Žinote, kokie tie rytiečiai.

– Keliuose egzaminuose jau dalyvavote?

– Septyniolikoje.

Lucidijus palinko į priekį, tarsi norėtų pasakyti paslaptį.

– Ir kaskart man vis labiau standėja.

Išgėrėme du butelius „Ormes de Pez“ ir kelias taures konjako, bet nė akimirką Lucidijus neatleido savo sustingusios laikysenos ir rūpestingo pusšypsnio, net neatlaisvino kaklaraiščio. Kai pasakiau, kad išalkau, jis pasisiūlė suplakti omletą ir padarė tokį, kokio jau seniai nebuvau ragavęs. Paskrudintas iki tobulumo iš išorės, drėgnas viduje, lėkštėje su dievų valgio konsistencija. Išmoko jį ruošti Paryžiuje, kurį laiką gyveno ten. Daugiau nei valandą kalbėjomės apie omletus ir jų paslaptis. Paklausiau, kur, be omleto, jis specializuojasi virtuvėje, ir jis atsakė, kad yra pasišventęs klasikinei prancūzų virtuvei ir tarp daugelio kitų dalykų pagaminąs padorų gigot d‘agneau5. Neprisimenu, ar pasakiau, kad taip jau sutampa, jog tai mano mėgstamiausias patiekalas.

Dabar žinau, tai nebuvo sutapimas. Kalbėjau apie savo rūpestį dėl pirmosios Troškinio klubo sezono vakarienės, kuri būsianti kitą mėnesį, už ją esu atsakingas aš. Svarbi vakarienė. Šiais metais klubas arba pakilsiąs iš savo poraminės depresijos, arba nusibaigsiąs visiems laikams. Po pragaištingos Kalėdų vakarienės Tjago namuose galbūt net bus sunku suburti visus dešimt aplink stalą, o kur dar moterys. Per dvidešimt vienus metus dešimt grupės narių turėjo lygiai dvidešimt moterų, įskaičiuojant tris manąsias ir Gizelą, paauglę, kurią Abelis įdukrino po skyrybų su Norinja, ir dvi Pedro po Maros, įskaitant tą, kurią ištiko verksmo priepuolis susidūrus su Samueliu; jį akivaizdžiai jau pažinojo. Mano žiniomis, tuo metu šeši iš mūsų turėjo moteris. Livija atsisakydavo dalyvauti ir keliskart prašė manęs palikti grupę ir pasinaudoti ryšių nutraukimu kaip išeities tašku rimtai dietai ir kaip bandymu pertvarkyti savo gyvenimą. Net, jei norėčiau, galėčiau grįžti dirbti arba publikuoti savo keistas istorijas.

Lucidijus pasisiūlė man padėti. Sutikau daugiausia todėl, kad norėjau pristatyti jį kitiems. Jis sakė „ne, ne“, labiau linkęs net nesirodyti. Pagaliau juk nėra Klubo narys. Jis liksiąs virtuvėje. Pasiūliau pagaminti gigot d‘agneau, bet jis pasakė kai ką, kas mane suintrigavo.

– Ne, šis telieka pabaigai.

Vaikščiojo po virtuvę inventorizuodamas mano puodus.

Praėjus penkioms minutėms, kai Lucidijus išėjo iš mano buto, atsisakęs mano pasiūlymo iškviesti taksi („Gyvenu netoliese“) ir paspaudęs man ranką su mažu formaliu reveransu suglaustomis pėdomis, nepaisant artimumo, kurį, maniau, jau pasiekėme, paskambino Livija. Visada susisiekdavo vakarui baigiantis, kad žinotų, ką valgiau ir ar nepuolė vilkai.

– Kas pas tave, Zi, buvo?

– Paskui papasakosiu.

– Moteris?

– Ne. Paskui tau papasakosiu.

Ir kas gi čia buvo?

Prieš išeidamas Lucidijus užsirašė mano telefono numerį ir paklausė, ar galėtų duoti patarimą. Dėl mūsų vakarienės.

– Žinoma.

– Moterų nekvieskite.