Читать книгу Apgaulinga kaukė - Lynn Raye Harris - Страница 1

Zakas Skotas vakarėliuose nesilanko. Jau nebe.

Kadaise būdavo jų siela. Bet kiek daugiau nei prieš metus viskas pasikeitė. Zakas sugrūdo rankas į smokingo kelnių kišenes ir susiraukė. Manė, kad kartu su drauge atvykti į vestuves Sicilijoje bus lengva. Kaip paaiškėjo, vestuvės taip ir neįvyko, bet pobūvis vis tiek surengtas. Taigi jis stovėjo salės pakrašty svarstydamas, kurgi pasidėjo Teilorė Karmaikl. Svarstydamas, ar galėtų išsmukti ir atsiprašyti jos teksto žinute.

Galva po sunkios nakties dunksėjo. Jis vėl sapnavo. Ginklus, sprogimus ir iš dangaus žemėn smingančius lėktuvus.

Niekas taip nepertvarko svarbiausių dalykų vyro gyvenime kaip kova dėl išgyvenimo. Nuo tada, kai jo lėktuvą pašovė priešo teritorijoje, ankstesnė veikla – labdaros akcijos, pasirodymai viešumoje, kalbos, politikų vakarienės – dabar jam prilygo kankinimams, be kurių galėtų apsieiti.

Vis dėlto šiuo metu nuo jų išsisukti tapo kur kas sunkiau nei anksčiau. Jis ne tik Zakarijas Džeimsas Skotas IV, iškilaus Jungtinių Amerikos Valstijų senatoriaus sūnus ir farmacinės įmonės paveldėtojas, bet ir karo didvyris.

Zakas dar labiau susiraukė.

Nuo pat gelbėjimo operacijos – per ją pražuvo visi jo gelbėti pasiųsti jūrų pėstininkai – jis tapo savotiška Amerikos įžymybe. Žiniasklaida vis nepaliko jo ramybėje – Zakas žinojo, kad tam daug įtakos turėjo tėvo viešuose pasirodymuose nuolat minima jo istorija.

Zakarijas Džeimsas Skotas III neketino leisti tai istorijai nutilti. Tik ne tada, kai ji gali jam suteikti politinės naudos.

Jo sūnus atliko pareigą, nors galėjo pasirinkti lengvesnį kelią. Nusprendė tarnauti tėvynei, o ne sau. Tiesa, Zakas, užuot skraidinęs lėktuvus į karo zoną, galėjo sėdėti Skotų farmacinės įmonės taryboje ir valdyti kalnus pinigų. Tačiau lėktuvai – jo gyvenimas.

Tiksliau buvo, nes po avarijos jį kankino gniuždantys ir nenuspėjami galvos skausmai, dėl kurių tapo pernelyg pavojinga skraidyti.

Taip, visiems patiko, kad jis drąsiai žengė į karą ir išgyveno.

Tačiau Zakas nesijautė drąsus ir, po paraliais, tikrai nesijautė nuveikęs kažką ypatingo. Nenorėjo dėmesio, nenusipelnė apdovanojimų. Pats manė, kad neįtikėtinai susimovė.

Negalėjo priversti jų liautis. Sustabarėjęs stovėdavo ir šypsodavosi kameroms kaip pareigingas kariškis, nors viduje jausdavosi negyvas. Ir kuo didesnę tuštumą jausdavo, tuo labiau juo domėdavosi žiniasklaida.

Tačiau ne viskas blogai. Jis perėmė Skotų fondo, labdaringos šeimos įstaigos, valdymą ir nenuilsdamas darbavosi agituodamas remti karo veteranus. Jie dažnai grįždavo turėdami labai mažai, jų gyvenimai būdavo sužlugdyti. Vyriausybė bandė jais rūpintis, bet užduotis didžiulė – kartais veteranai pristigdavo dėmesio.

Zako tikslas – kuo daugiau jų išgelbėti. Dievaži, yra jiems skolingas.

Jis nužvelgė salę. Bent jau dabar žiniasklaidos dėmesys nukreiptas kitur. Siciliečiai žurnalistai kur kas labiau domėjosi tuo, kad nuotaka paliko jaunikį prie altoriaus. Zakas šiai miniai nė kiek neįdomus. Bent šioks toks privalumas.

Nedažnai tenka neatpažintam lankytis tokiuose susibūrimuose.

Bet vis tiek buvo įsitempęs, jautėsi sekamas. Slankiojo palei susirinkusiuosius pritemdytoje salėje ir vos tramdydamas galvos skausmą ieškojo Teilorės. Ji neatsakinėjo į žinutes ir jam pasidarė neramu. Mergina taip jaudinosi dėl šios kelionės, dėl grįžimo į aktorystę ir dėl režisieriaus nuomonės apie ją.

Bet Teilorė tvirta, jis žinojo, kad į renginį, kur gausu žurnalistų, būtų atėjusi aukštai iškelta galva. Ji troško vaidinti šiame filme, norėjo gauti pinigų ir reklamos veteranų klinikai Vašingtone, Kolumbijos apygardoje, kur praleido daug laiko padėdama kitiems. Zakas prisiminė kareivius, jūrininkus, orlaivių pilotus ir jūrų pėstininkus – dauguma jų kentė sekinantį potrauminio streso poveikį, kuriems klinika padėjo, pagalvojo apie nuolatinį lėšų poreikį ir suprato, kad Teilorė į kambarį būtų įžengusi nusiteikusi sėkmei.

Jis tik nežinojo, kaip viskas susiklostė.

Zakas atsitraukė į tylų kampą – nors tokį čia vargu ar rastumei – ir ieškodamas telefono kyštelėjo ranką į kišenę ties krūtine. Kartu ištraukė ir nedidelį medalį, kybantį ant kaspino, ir suvokęs, kas tai, sumirksėjo. Kryžius už nuopelnus oro mūšiuose, kurį jam įteikė grįžus iš aukštikalnių dykumos Afganistane. Teilorė tikriausiai įdėjo ordiną į kišenę, kai paėmė smokingą iš valyklos. Zakas apčiupinėjo žvaigždės spindulius, suspaudė kryžių delne ir vėl įsidėjo į kišenę.

Medalio nenorėjo, bet negalėjo rinktis. Buvo ir kitų medalių, kuriuos tėvas nuolat minėdavo kalbose, bet Zakas tenorėjo visus juos pamiršti.

Teilorė tvirtino, kad jis turįs suvokti jų nusipelnęs. Ji norėjo tik gero, bet, po velnių, varė jį iš proto labiau nei tai sugebėtų tikra sesuo.

Jis nekantriai surinko Teilorės numerį. Ji neatsiliepė. Zakas susierzino. Norėjo žinoti, ar jai viskas gerai, taip pat troško pabėgti iš šito kambario. Minia vis pūtėsi – lai niekas nesako, kad siciliečiai praleis progą pasilinksminti – ir darėsi vis triukšmingiau.

Jis tam nenusiteikęs.

Kai tik Zakas pasuko išėjimo link, pobūvio vedėjas paleido pirmą dainą ir minia suūžė. Šviesos visai užgeso, ėmė mirksėti stroboskopinės lempos. Zako širdis pradėjo skausmingai daužytis. Giliai alsuodamas prieš savo valią jis prisišliejo prie sienos.

Čia tik vakarėlis, tik vakarėlis. Bet lempos toliau blyksėjo, žmonės pradėjo šūkauti ir jis nebesutramdė kylančios panikos.

Ne, ne, ne…

Ūmai vėl atsidūrė apkasuose vidury nakties supamas ginklų ir sprogstamųjų užtaisų papliūpų, kurių žemi dunksėjimai aidėdami krūtinkaulyje vertė visą kūną mausti iš spaudimo. Jis užsimerkė, sunkiai nurijo seiles smėlio, dulkių ir žvyro pilnoje gerklėje.

Pilve išplito agresija ir susierzinimas. Norėjo kautis, pakilti ir čiupti ginklą, norėjo padėti jūrų pėstininkams atmušti priešą. Tačiau buvo apkvaišintas vaistais, nes susilaužė koją, taigi negalėjo pajudėti.

Zakas gulėjo bejėgis, smarkiai užsimerkęs ir pajuto ant rankos švelnų prisilietimą. Delnas lėtai pakilo jo žastu, brūkštelėjo skruostą. Prisilietimas prie odos nutraukė sąstingį.

Jis reagavo kaip karys – čiupo tą ranką ir suko tol, kol jos savininkas suriko. Riksmas buvo švelnus ir moteriškas, tikrai ne teroristo, pasiryžusio jį sunaikinti. Zakas miglotai suvokė, kad prie jo prisispaudęs kūnas nėra šiurkštus. Tas kūnas apvilktas satino drabužiu, slystančiu ant jo paties kostiumo medžiagos.

Po kurio laiko Zakas prisivertė atsimerkti. Šviesos vis dar blyksčiojo, o širdis į kūną vis dar pumpavo adrenaliną. Sumirksėjo ir papurtė galvą. Čia ne dykuma? Ar jis nėra paskutinis likęs gyvas apkasuose?

Garsai pamažu tapo aiškesni, jis išskyrė muziką, juoką ir garsų pokalbį. Zakas sutelkė žvilgsnį į elegantišką medžiu apkaltą sieną priešais… ir suvokė prie jos remiąs moterį už nugaros užlaužta ranka. Girdėjo, kaip ji tyliai alsuoja.

– Prašau, – tarė ji ramesniu balsu nei Zakas tikėjosi. – Manau, palaikėte mane kažkuo kitu.

Palaikė kažkuo kitu? Zakas sumirksėjo. Kuo gi jis ją palaikė?

Teroristu. Žmogumi, pasiryžusiu jį nužudyti.

Bet taip juk nėra. Jis Sicilijoje, garsiosiose Korečių vestuvėse, o ši moteris – viešnia. Dailiame jos veide spindėjo mėlynai žalios akys. Tamsūs plaukai sukelti ant viršugalvio, o krūtys tempė suknelės audinį, kėsindamosi bet kurią akimirką ištrūkti laisvėn. Jis jos neatgręžė, tik spaudė prie sienos, galima sakyti, apsivijęs visu kūnu.

Viena ranka Zakas laužė jos ranką pakėlęs beveik iki menčių, o kita sugniaužęs jos žandikaulį spaudė galvą prie medžio plokštės. Minkšti moters apvalumai susiliejo su juo, užpildė visus aštrius kūno kampus – jam jau labai seniai neteko to patirti.

Grįžus iš karo jo gyvenime neliko vietos švelnumui. Apmaudu, bet būtina. Tačiau dabar pasijuto trokštąs sąlyčio. Jo kūnas sukruto, o iškalbingai slėpsnose supulsavęs kraujas nustebino.

Zakas paleido moterį tarytum jos nudegintas ir skubriai atsitraukė per žingsnį. Kas jam, po velnių, darosi? Štai kodėl jam nebepatiko rodytis viešumoje – o jei netektų proto, kaip kad nutiko prieš akimirką? Ką tuomet pasakytų žiniasklaida?

Šunsnukis.

– Prašau atleisti man, – įsitempęs prabilo Zakas.

– Ar gerai jaučiatės? – pasiteiravo ji.

Tai buvo labai paprastas klausimas tokioje neįprastoje situacijoje, bet jis nesugebėjo suregzti atsakymo. Tiesiog norėjo pabėgti. Bent kartą norėjo ištrūkti, užuot stoiškai stovėjęs ir tvėręs visus jam pamėtėtus išbandymus.

Čia nebuvo kam jį sulaikyti – nei žurnalistų, nei kamerų, nei pareigos, slegiančios likti ten, kur yra, ir kentėti.

Nieko nematydamas apsisuko ir ėmė ieškoti išėjimo. Kažkaip aptiko duris ir išsiveržė pro jas į tylų vėsų koridorių. Už nugaros išgirdo kažką judant. Nežinojo, kodėl, bet atsisuko.

Ten jį stebėdama stovėjo ji. Moters plaukai buvo tamsiai raudoni, o siaubingo rausvo atspalvio suknelė, rodėsi, tuoj plyš ties putlia krūtine.

– Ar gerai jaučiatės? – vėl paklausė ji.

– Gerai, – atsakė Zakas aiškia italų kalba. – Atsiprašau. Jūs mane išgąsdinote.

Tuomet moteris nedrąsiai priėjo arčiau, priešais save sunėrusi rankas. Ji graži, nusprendė, nors ir vilki baisią suknelę. Jos figūra buvo įsirėžusi jo mintyse, o apvalumai vis dar tvilkė kūną. Niežėjo rankas imti ją tyrinėti, bet Zakas laikė sugniaužęs kumščius pašonėse. Anksčiau nepraleisdavo progos pabūti su visomis moterimis, kurios jam siūlydavosi, bet grįžus iš karo to vyro per kelis mėnesius nebeliko.

Iš pradžių mėgaudavosi seksu, nes manė, kad jis padės užsimiršti. Nepadėjo. Tik sustiprino kontrastą tarp gyvenimo ir mirties, ir jis jautėsi tik dar blogiau.

Dabar toks sustvardymas tapo įpročiu. Be to, taip visiems saugiau. Jo sapnai pernelyg nenuspėjami, kad būtų galima miegoti su moterimi pašonėje.

Negana to, jie, regis, įsibrovė ir į gyvenimą, jei galima spręsti iš to, kas ką tik nutiko.

Moteris vis dar į jį žiūrėjo. Mėlynai žalios tamsių blakstienų įrėmintos akys sumirksėjo, o kaktoje atsirado raukšlė.

– Tikrai neatrodote gerai.

Zakas žvilgtelėjo į moters rankas – ji nykščiu trynė riešą. Sužalojo ją – nuo šios minties apėmė šleikštulys. Kuo jis tapo? Viduje visiškai pakrikęs, niekas negali jam padėti.

– Jaučiuosi gerai, – iškapojo jis. – Atsiprašau, kad sužeidžiau.

Ji nuleido akis.

– Nesužeidėte. Tiesiog nustebinote.

– Meluojate, – ištarė Zakas ir moteris staigiai pakėlusi galvą įbedė žvilgsnį jam į akis. Kažkas jos akyse jį kvietė, bet Zakas užsisklendė ir atsitraukė.

– Jūs to nežinote, – atitarė ji kilstelėdama smakrą. – Nepažįstate manęs.

Jis beveik patikėjo ja. Tačiau virptelėjusi lūpa sugadino apsimestinę narsą ir Zakas sukeikė save.

– Verčiau eikite, – pasakė jis. – Eikite šalin. Taip bus saugiau.

Moteris sumirksėjo.

– Saugiau? Ar esate toks pavojingas?

Zakas nurijo seiles.

– Galbūt.

Jos žvilgsnis buvo tvirtas. Skvarbus.

– Aš nebijau, – tyliai ištarė. – Be to, manau, kad esate pavojingas nebent sau.

Moters žodžiai smogė jam tarytum kumštis į pilvą. Niekas niekada anksčiau jam to nesakė. Toji tiesa buvo aštresnė už bet kokius ašmenis.

Ir baugesnė.

Jį bangomis liejo pyktis ir neviltis. Norėjo vėl būti normalus, toks, kaip kadaise. Bet, regis, niekaip neišsikapanojo iš liūno ir dėl to savęs neapkentė. Tiesiog nebežinojo, kas yra normalu.

– Atsiprašau, – pakartojo Zakas, nes neturėjo ką daugiau pasakyti. Paskui apsisuko ir nužingsniavo šalin.

***

Stebėdama, kaip koridoriumi tolyn nuo jos žingsniuoja aukštas tamsus amerikietis, Lija Koreti nusivylusi įkvėpė. Kažkas išsprūdo iš jo rankos ir nukrito ant minkšto kilimo. Lija nuskubėjo priekin jį kviesdama.

Vyras neatsigręžė. Ji stabtelėjo, kad pakeltų nuo grindų nedidelį daiktą. Tai buvo kažkoks karinis medalis ant raudonos, baltos ir mėlynos spalvų kaspino. Lija sugniaužė jį rankoje ir pažvelgė į ilgame koridoriuje tolstančią vyro nugarą. Jis ėjo taip tiksliai, taip griežtai kaip kareivis.

Na, žinoma.

Ji vėl pažvelgė į medalį. Vyras tyčia jį išmetė. Lija tuo neabejojo. Matė, kaip atgniaužė pirštus, kaip žvilgantis daiktas nukrito ant grindų, o jis nestabtelėjo pakelti.

Kodėl?

Už nugaros užlaužtos rankos riešą vis dar maudė. Lija manė, kad jis nesuvokė, ką daro. Vyras atrodė… nutolęs, lyg būtų kažkur kitur. Štai kas pastūmėjo ją prieiti, paliesti jį ir paklausti, ar viskas gerai. Vyras smarkiai užsimerkęs spaudėsi prie sienos ir ji pamanė, kad jam negera.

Lija sugniaužė medalį, įšilusį nuo to vyro odos, ir jos širdis suspurdėjo. Vis dar regėjo skausmą jo veide, kai jis suvokė, ką jai daro.

Šią išraišką Lija pažino. Joje susiliejo ir saviplaka, ir palengvėjimas, ir sumišimas. Pažino, nes pati visąlaik gyveno su tokiais jausmais.

Tą minutę pajuto su juo bendrystę. Buvo taip keista. Po viso gyvenimo atskirties pakako akimirką pažvelgti nepažįstamajam į akis ir pasijuto ne tokia vieniša kaip iki šiol.

Lija apsisuko, kad grįžtų į salę, nors norėjo būti bet kur kitur, ir išvydo savo atvaizdą viename viso ūgio veidrodžių, besirikiuojančių koridoriuje. Ir sudrebėjo iš pasibjaurėjimo.

Nieko keisto, kad jis norėjo pabėgti.

Ji – banginis. Milžiniškas rausvas banginis beirstančiomis siūlėmis. Paprašyta būti pamerge Lija labai apsidžiaugė. Pagaliau manė galbūt būsianti priimta gražios ir elegantiškos Korečių šeimos, bet ją tik įgrūdo į ryškiai rausvą mažiausiai dviem dydžiais krūtinei per ankštą suknelę. Išvydusi ją išeinančią iš persirengimo kabinos Karmela Koreti nusijuokė, bet pažadėjo suknelę pataisyti.

Žinoma, nepataisė.

Regis, tik močiutė ją užjautė. Kai Lija šiandien apsivilko suknelę milžiniškomis bangomis liejama nevilties ir pažeminimo, močiutė stipriai apkabino ir pasakė, kad ji graži.

Ašaros nutvilkė Lijai akis. Teresa Koreti vienintelė iš šeimos jai buvo gera. Senelis taip pat buvo geros širdies, bet Liją visada baugino. Vis dar negalėjo patikėti, kad jo nebėra. Senelis taip ilgai buvo neatsiejama jos gyvenimo dalis, jog Lija ėmė manyti, kad jis nemirtingas. Jis buvo smarkus, užsidegęs, tokiam vyrui niekas nepastotų kelio. Bet senelis jau miręs, o šeima nesuartėjo labiau nei anksčiau. Ir ne tik – Lija nebuvo tikra, ar pusbrolio Aleksandro, naujos šeimos galvos, neteks bijoti dar labiau.

Lija sukaupė drąsą ir grįžo į salę. Žvilgtelėjusi į laikrodį nusprendė užsibuvusi pakankamai ilgai, kad jau galėtų išeiti. Susiras močiutę ir pasakys išeinanti. Daugiau niekam nerūpės, kad jos nebebus.

Muzika kaip ir anksčiau tvinksėjo ir dunksėjo, o minia šurmuliavo. Bet paskui pro ūžesį pasigirdo kitas garsas. Prireikė akimirkos, kol Lija suvokė, kad tai girtas šaižus Karmelos balsas.

Lija niekino amžinatilsį dėdės žmoną, bet, laimei, su ta moterimi susitikdavo retai. Jai nerūpėjo, kas šįvakar neįtinka Karmelai. Tenorėjo grįžti į savo kambarį ir išsivaduoti iš šitos siaubingos suknelės. Susirangys su knyga arba pažiūrės ką nors kvailo per televizorių ir pamėgins pamiršti dienos pažeminimą.

Bet jai dar nespėjus susirasti močiutės muzika ūmai nutilo ir minia prasiskyrė tarytum salėje būtų atsiradęs Mozė.

Visi atsisuko į Liją. Veriama žvilgsnių ji instinktyviai susigūžė, o jos širdis ėmė daužytis. Ar tai dar vienas Karmelos užmojis ją sugėdyti? Ar jai tikrai teks iškęsti dar vieną sceną? Ką tokio padarė tai moteriai?

Tačiau jos dėmesį patraukė ne Karmela. O Roza. Išblyškusi Karmelos duktė stovėjo akis įsmeigusi į motinos veidą.

– Teisingai, – džiugiai pasakė Karmela, o jos balsas nuskambėjo netikėtoje susirinkusios minios tyloje, – tavo tėvas Benitas Koretis, ne Karlas! Ana ten tavo sesuo, – išspjovė ji raudonnagiu pirštu besdama į Liją lyg į ypač bjaurų vabalą. – Džiaukis, kad netapai tokia. Ji bevertė – stora, tyli ir silpna!

Roza atrodė sukrėsta. Širdis Lijos krūtinėje suspurdėjo. Ji turi sesę? Nebuvo artima su trimis netikrais broliais. Nebuvo artima su niekuo. Bet sesė?

Lija niekada neturėjo artimo žmogaus. Dažnai troško sesers, kurią galėtų pažinti geriau nei brolius. Trys netikri broliai turėjo vienas kitą. Be to, jie vyrai. O štai sesuo – visai kas kita.

Tuomet ją užliejo kilusi viltis. Galbūt vis dėlto šioje šeimoje nėra vieniša. Turi sesę.

Sesę, kuri šią akimirką buvo tokia pat pasimetusi, kokia Lija – visą gyvenimą. Regėjo šiuos jausmus Rozos veide ir panoro padėti. Tai vienintelis vertingas dalykas, kurį ji galėjo pasiūlyti. Bet staiga Roza supykusi atsitraukė nuo Karmelos ir pasuko per salę tiesiai Lijos link. Sesei priartėjus ji instinktyviai ištiesė rankas norėdama ją paguosti. Tačiau Roza nesustojo. O žvilgsnis, kurį metė Lijai, būtų sustingdęs net lavą. Lijai skilo širdis, kai Roza atstūmė jos rankas ir sugriaudėjo:

– Nelįsk!

Skausmo pliūpsnis pervėrė širdį. Ją ne pirmą kartą atstumia, bet būti atstumtai ką tik kilus vilčiai buvo beveik nepakeliama. Rozai išėjus Lija ilgai ten stovėjo, jausdama į ją įsmigusias akis.

Jausdama gailestį.

Netrukus, jai nespėjus suregzti jokio prasmingo atkirčio, minia nusisuko, dėmesys išblėso. Ją užliejo savigaila. Nieko keisto, kad Roza nenorėjo jos paguodos. Ji tokia apgailėtina. Tokia naivi.

Kiek kartų atvėrė širdį? Kiek kartų jai prieš veidą užtrenkė duris? Kada išmoks geriau saugotis?

Gėda ir pyktis susivijo pilve. Kodėl negali būti ryžtinga? Drąsi? Kodėl jai rūpi, kaip kiti su ja elgiasi?

Kodėl negalėjo liepti visiems eiti po velnių, kaip būtų pasielgusi jos mama?

Greisė Hart buvo graži, tobula, nuostabi kino žvaigždė, kuriai galvą apsuko Benitas Koretis. Ji be vargo susitvarkydavo su Korečiais. Vėliau jos automobilis netyčia nuslydo nuo uolos – taip Benitas liko vienišas našlys su vaiku. Netrukus po šio įvykio Benitas išsiuntė dukterį gyventi pas Salvatorę ir Teresą.

Lija žinojo, kodėl jis taip pasielgė. Nes ji nebuvo tokia graži ir tobula kaip mama. Nes buvo drovi, nerangi, stokojo net paprasčiausių gerų savybių. Užaugo nuošaly, iš tolo stebėdama pusbrolius ir netikrus brolius bei seserį. Trokšdama tėvo meilės, bet sulaukdama tik šaltos tylos.

Taip, ji negraži ir netobula, be to, neryžtinga. Neapkentė minių, neapkentė apsimetinėti, kad pritampa, kai visi žinojo, kad taip nėra. Ji nevykėlė.

Lija norėjo grįžti namo, atgal į namelį Salvatorės ir Teresos užmiesčio dvare, atgal prie knygų, atgal į savo daržą. Jai patiko kišti pirštus į žemę, patiko kurti grožį tik iš dirvos, vandens ir sėklų. Ši veikla teikė vilties, kad galbūt nėra tokia nesvarbi, kokia visada jautėsi.

Bevertė. Stora, tyli ir silpna.

Lija apsisuko ir spruko pro tas pačias duris, pro kurias išėjo Roza. Viskas. Paskutinis lašas ilgame, kančių kupiname Koreti gyvenime. Ji liausis apsimetinėjusi, kad pritampa.

Norėjo grįžti į kambarį, bet perėjo kiemą ir pasijuto stovinti priešais baseiną.

Šįvakar jame neplaukiojo niekas. Viešbutyje knibždėte knibždėjo vestuvių svečių ir jie visi buvo pobūvyje. Oras karštas, o mėlynas vanduo skaidrus, iš apačios apšviestas neryškių lempų. Akimirką Lija panoro įšokti nenusivilkusi suknelės. Taip tą kvailą daiktą sugadintų, bet jai vargiai rūpėjo.

Ilgai stovėjo viduje tvinkstant įkaitusiems jausmams. Norėjo būti ryžtinga. Drąsi. Troško pati priimti sprendimus, nenorėjo, kad kiti dar kada nors priverstų ją jaustis prastesne ar nereikalinga.

Lija žingtelėjo arčiau baseino krašto ir pažvelgė į vandens gelmes. Sugadintų suknelę, batelius, šukuoseną.

Na ir kas?

Pirmąkart gyvenime pasielgs, kaip nori. Žengs į vėsų baseino vandenį ir sugadins suknelę – po paraliais, jai nė motais. Nuplaus dienos skausmą ir išnirs švari. Nauja ryžtinga Lija.

Nespėjusi persigalvoti nusispyrė batelius ir žengė nuo krašto, leisdama vandeniui nutempti ją gelmėn. Vanduo ramiai susiliejo virš galvos ir užtildė visus iš viršaus sklindančius garsus. Užtildė skausmą ir pyktį, šiandien patirtą pažeminimą.

Lija nesipriešino, nesispardė ir nesimuistė. Yra pajėgi plaukikė ir nebijojo. Tiesiog leido vandeniui nutempti ją iki pat dugno, kur buvo tyku. Pasėdės ten akimirką, paskui atsispyrusi vėl išnirs paviršiun.

Virš jos pasigirdo kažkoks triukšmas. Be to, suraibuliavo vanduo, lyg kažkas kartu su ja būtų įšokęs į baseiną. Tai suerzino. Ji dar norėjo pabūti tyliai ir ramiai.

Tikriausiai pobūvio svečiai. Išgėrę, užsimanę pasilinksminti.

Lija atsispyrė, kad pakiltų į viršų, nes jos ramybę sutrikdė. Išlips iš baseino ir parvilks savo permirkusį kūną į kambarį. Tačiau suknelė buvo sunkesnė, nei manė, ir apsivijusi kojas trūktelėjo ją atgal.

Ji atsispyrė smarkiau, bet nepakilo. Paskui nemaloniai suvokė, kad suknelės apačią įtraukė vamzdis. Lija ėmė spirtis dar smarkiau, o viduje kilo panika.

Kvailė, kvailė, kvailė.

Ji negalėjo kviesti pagalbos, negalėjo daryti nieko, tik pamėginti išsivaduoti iš tos rausvos bjaurasties.

Suknelės nepavyko nusiplėšti. Ir skaudėjo plaučius. Jie gali trūkti bet kurią akimirką.

Lija atsispyrė smarkiau, bet tapo savo kvailumo auka.

Ne, Karmelos kvailumo, miglotai pamanė ji. Kvailos Karmelos suknelės. Juk visi juoksis rytoj radę išpampusį jos kūną baseine.

Vargšė apgailėtina kvaila Lija. Nieko nepridursi, buvo ryžtinga. Priėmė sprendimą, kuris ją pražudys. Lija susimąstė, ar mama galvojo tą patį tas kelias sekundes, kol jos automobilis kybojo ant uolos krašto prieš nukrisdamas ant akmenų apačioje…