Читать книгу Paskutinė avantiūra - Maureen Child - Страница 1

– Tai tėtukas prikišo nagus prie smaragdų vagystės iš Van Kortų praėjusią savaitę, ar ne? – per stalą žvelgdamas į brolį Paulą tyliai paklausė Džanis Koretis.

Tas gūžtelėjo pečiais, gurkštelėjo viskio ir vyptelėjo.

– Juk pažįsti tėvą.

Džanis nusišypsojo ir pirštais persibraukė plaukus. Jis tyčia kalba užuolankom, – pamanė sau, nors nieko kito ir nesitikėjo. Žinoma, Paulas užstos tėvą.

Džanis nusisuko nuo brolio ir pažvelgė į apšviestą išpuoselėtą „Vinli Holo“ veją. Prabangų viešbutį pietinėje Anglijos pakrantėje, Hampšyro širdyje, Korečiai visada mėgo – ne tik dėl elegancijos, bet ir dėl patogios vietos – netoliese buvo privatus Blektorno aerodromas.

Korečiai niekada nesikreipdavo į oro bendroves.

Šiandien Džanis nuveš brolį į Blektorną, iš kur jo laukė trumpas skrydis į namus Paryžiuje, bet prieš tai juodu sustojo išgerti. Paulas viešėjo Londone tik tris dienas, tačiau Džaniui tai prilygo trejiems metams. Jis nemėgo svečių, net jei tai šeimos nariai, o Paulas perpildydavo kantrybės taurę greičiau nei kas kitas.

Juodu sijonu ir tvarkingais baltais marškiniais vilkinti padavėja perėjo prabangų barą, kuriame kitados buvo įsikūrusi „Vinli Holo“ biblioteka. Jai prisiartinus Džanis perėjo iš anglų kalbos į italų ir priminė broliui:

– Ar judu su tėčiu dar nepamiršote, kad vos prieš metus derėjausi su Interpolu dėl neliečiamybės už ankstesnes vagystes?

Krūptelėjęs Paulas gurkštelėjo viskio, tada išbėrė itališkai:

– Nesuprantu, nei kaip tau pavyko, nei, tiesą sakant, kam varginaisi bendrauti su tais policininkais? – sviedė ir pastatęs sunkų krištolinį stiklą ant poliruoto ąžuolo stalo pirštu apvedė kraštą. Tada įsmeigė akis į brolį. – Mes imuniteto neprašėme.

Tiesa. Neprašė, bet Džanis vis tiek pasirūpino jų saugumu. Deja, šeima ne tik nepadėkojo, bet ir šiurpo vien nuo minties, kad gali tekti atsisakyti „šeimos verslo“.

Korečiai vogė brangenybes šimtus metų. Įgūdžius perduodavo iš kartos į kartą. Amato paslapčių ir gudrybių mokėsi nuo vaikystės, todėl visi užaugdavo mikliarankiai, apsukrūs, sugebėdavo įeiti ir išeiti pro užrakintas duris nepalikdami pėdsakų.

Bet kurio žemyno policija būtų atidavusi viską už menkiausią įrodymą prieš Korečius, tačiau kol kas niekas netrikdė šeimos ramybės. Jiems tiesiog sekėsi. Deja, Džanis buvo įsitikinęs, kad sėkmė galiausiai nusisuks.

Tik pamėgink paaiškinti tai Korečiui.

– Tu visiškai rimtai, ar ne? – paklausė Paulas.

– Apie ką? – irzliai burbtelėjo Džanis.

Brolis prunkštelėjo.

– Apie sąžiningo gyvenimo pradžią, apie ką gi daugiau.

Susierzinimas pamažu peraugo į pyktį.

– Iš tavo kalbos atrodo, kad ruošiuosi tapti… – Džanis stabtelėjo ieškodamas tinkamiausio žodžio. – Skautu.

– O argi ne taip? – nusijuokė Paulas.

Jie dėl to ginčijosi jau metus, bet brolis ir tėvas vis tiek nesuprato Džanio sprendimo. Kita vertus, – pagalvojo sau Džanis, – nieko keisto. Užkietėję vagys retai tapdavo įstatymus gerbiančiais piliečiais, tačiau daugiau nei prieš metus Džanis patyrė nušvitimą.

Laimė, bent sesuo Teresa jį suprato, nes prieš metus ir pati atsisakė šeimos tradicijų, tačiau visiems kitiems jo pasirinkimas nesuprantamas. Gyvenimo pokyčiai stebino ne tik šeimą, bet kartais ir jį patį.

– Turi darbą, Džani, – sušnabždėjo Paulas ir dramatiškai suvirpėjo visu kūnu, lyg jį mirtinai gąsdintų vien mintis apie įprastas pareigas. – Korečiai neina į darbą. Mes tik dirbame. Tai skirtingi dalykai.

Kitame kambario gale įrengtame akmeniniame židinyje deganti ugnis mėtė virpančius šešėlius ant ąžuolu apmuštų sienų. Už suveriamų langų nesiliaujančiame Anglijos vėjyje šiureno medžių lapai. Kitą vakarą Džanis mėgautųsi tokia malonia vieta, tačiau tik ne su kietakakčiu broliu pašonėje.

– Dėl to skirtumo mano šeima gali atsidurti kalėjime.

– Bet dar neatsidūrė, – kreivai vypsodamas priminė Paulas.

Ne, neatsidūrė, bet Dominikas Koretis, Džanio tėvas, seno, o su amžiumi net ir patys geriausi praranda įgūdžius. Nesvarbu, kad Nikas niekada su tuo nesutiktų. Dėl to Džanis pasirūpino jo saugumu – tėtušis kalėjime neišgyventų.

Žinoma, tai ne vienintelė priežastis, kodėl jis, tėvo žodžiais tariant, išdavė savo šaknis. Visame pasaulyje žinomas vagis turėjo nemažai privilegijų, tačiau amatas nebuvo be trūkumų – visą gyvenimą turėjai dirsčioti per petį.

Džanis to nenorėjo.

Be to, jei tėvas su broliu susimaus dar kartą, jo paties ateitis taip pat pakibs ant plauko. Nors sudarė sandorį su Interpolo agentais, jei kas nors įrodytų, kad Korečiai vis dar pelnosi iš Europos brangakmenių, susitarimas nebegaliotų, o naujieji „draugai“ rastų, kaip įkišti jį už grotų kartu su visa šeima.

– Tu per daug jaudiniesi, Džani, – tarstelėjo Paulas. – Mes juk Korečiai.

– Žinau, kas mes tokie, Paulai.

– Ar tikrai? – pakreipęs galvą brolis ilgokai stebėjo Džanį, galiausiai tarė: – Manau, kad užmiršai, o kai prisiminsi, bemat paliksi naująjį gyvenimą praeityje.

Džanis susivertė gėrimą ir pažvelgė broliui į akis.

– Puikiai žinau, kas esu. Kas mes esame. Mainais į imunitetą daviau savo žodį, Paulai.

Šis vėl prunkštelėjo.

– Policijai.

Tarsi tai būtų nesvarbu.

– Savo žodį, – suurzgė Džanis. – Bet sandoris su Interpolu galioja tik dėl senų nusikaltimų. Jei judu su tėvu įkliūsit dabar…

– Ir vėl jaudiniesi, – Paulas purtė galvą. – Mūsų nesučiups. Niekada nesučiumpa. Be to, juk pažįsti tėvą. Nesiliaus vogęs, kol gyvas.

– Žinau.

Džaniui magėjo užsisakyti dar stiklą viskio, bet Paului išskridus į Paryžių pats turės parvažiuoti namo į Meiferą. Nesinorėtų, kad faras sustabdytų už vairavimą išgėrus.

Tikriausiai jo veidas išdavė mintis, nes brolis vėl nusijuokė.

– Tėvas toks jau yra, Džani. Be to, ledi Van Kort beveik maldavo, kad kas nors pasiimtų tuos akmenėlius.

Darbas buvo toks lengvas, kad tėvas neatsispyrė pagundai.

– Kai sutiksi tėvą, pasakyk, kad kurį laiką pasėdėtų tyliai – bent kol istorija atsibos žurnalistams. Tiesą sakant, jei reikės, užrakink spintoje.

Brolis vėl nusijuokė, susipylė viskį į gerklę, pastatė taurę ir atsistojo.

– Į paskutinius žodžius nė neatsakysiu, nes abu žinome, kaip lengva sulaikyti tėvą prieš jo paties valią.

– Tiesa, – burbtelėjo Džanis ir nusekė paskui brolį iki durų, o tada iki žvyruotos aikštelės, kur stovėjo jo automobilis. Aerodromas buvo visai netoli, taigi netrukus broliai stovėjo ant lėktuvų tako plakami ledinio angliško vėjo.

– Saugokis tame garbingų teisuolių pasaulyje, brolau, – tarė Paulas.

– Tu taip pat. – Džanis tvirtai spaudė brolį glėbyje. – Ir saugok tėtį.

– Būtinai, – pažadėjo Paulas ir pasiėmęs krepšį pasuko prie privataus lėktuvo.

Džanis nelaukė, kol lėktuvas pakils. Nedelsdamas grįžo į automobilį ir išriedėjo į naująjį savo gyvenimą.

– Ką gi, – sumurmėjo Merė O’Hara tylioje prietemoje. – Regis, vagys gerai gyvena.

Ji galėjo pasakyti, nes šniukštinėjo po vieno garsiausių brangenybių vagių irštvą. Skrandis susisuko į kietą mazgą, darėsi sunku kvėpuoti. Ji visą gyvenimą paisė taisyklių, klausė įstatymų, bet šiandien viską pamiršo dėl teisingumo. Deja, dėl to nesijautė ramesnė, tačiau dabar jau buvo čia, tad reikėjo greitai, bet nuodugniai apžiūrėti butą.

Sekusi Džanį Koretį kelias savaites, stebėjusi jo įpročius, buvo beveik tikra, kad šio vyro nebus dar kelias valandas, tačiau rizikuoti neverta.

Merė nejungė šviesų, nors tikimybė, kad kaimynai pamatys ją slankiojančią bute, menka. Prabangusis Džanio Korečio butas su įspūdingu vaizdu į Londoną, atsiveriančiu pro stiklinę sieną, buvo viršutiniame, dešimtame, aukšte. Tiesą sakant, pro langus patenkančios mėnesienos šviesos jai pakako.

– Gražu, bet panašiau į modernų muziejų nei į namus. – Merė žengė spindinčiomis balto marmuro grindimis.

Viskas balta. Tarsi vaikščiotum zefyrais, tik čia per daug aštrių kampų, kad būtų minkšta ir patogu. Purtydama galvą Merė išsėlino iš sterilios svetainės ir nutykino ilgu koridoriumi. Marmuras driekėsi per visą butą, tad jos kulniukai tyliai kaukšėjo. Ji krūpčiojo nuo menkiausio garselio baimindamasi, kad tai sirena, pranešanti apie įsilaužimą.

Tiesą sakant, raudono šilko marškinėliai, dangų remiantys aukštakulniai ir juodas trumpas sijonas – ne pati geriausia apranga įsilaužėlei, tačiau reikėjo prasmukti pro durininką, tad ji išsidabino kaip viena iš Korečio meilužių. Tai žema, tačiau taip Merė prasibrovė pro pirmą gynybos liniją.

Virtuvė tokia pat asketiška ir atgrasi kaip visas butas. Lyg niekada nenaudojama – restoranui tinkama viryklė ir milžiniškas šaldytuvas atrodė nepaliesti. Tiesiai už virtuvės įrengtas valgomasis su stikliniu stalu (staigmena!) ir šešiomis perregimomis kėdėmis, todėl atrodė, kad kambaryje nieko nėra, nors iš tiesų baldai užėmė daug vietos.

Merė purtė galvą negalėdama patikėti, kad daugiausia pinigų turi ne tie, kurie jų nusipelnė. Ji žengė toliau pro du svečių kambarius tiesiai į pagrindinį miegamąjį. Kuo arčiau, tuo žemiau smuko širdis. Merė niekam tikusi įsilaužėlė – kitaip nei vyras, kuriam priklausė šie balti stiklo ir metalo rūmai.

– Dieve, negi ir čia tas pats?

Balsas nejaukiai nuaidėjo tuščiame bute.

Nepatenkinta, kad mintys klaidžioja ne ten, kur reikia, Merė liepė sau susitelkti į ekspedicijos tikslą. Ji turėjo rasti ką nors, ką galėtų panaudoti prieš Džanį Koretį. Žinoma. Vieni niekai. Policija metų metus ieškojo ir nerado jokių įrodymų prieš šią šeimą, tačiau, reikia nepamiršti, ji turėjo labai įdomų dalyką, kuris tikrai patrauktų Džanio dėmesį, – sėkmę. Jai tiesiog sekėsi ir dažniausiai to pakakdavo.

Tik dabar reikėjo šiek tiek… daugiau. Daugelis jos planą palaikytų beprotybe, todėl reikės daug daugiau sėkmės nei įprastai.

– Tai ne beprotiška, – ramino save.

Kad ir kaip nejauku, verčiau klausysis savo balso aido nei veriančios tylos baltuose ultramoderniuose rūmuose.

Pagrindiniame miegamajame taip pat įrengta stiklinė siena, už kurios atsivėrė terasa ir įspūdingas vaizdas į naktinį Londoną. Žinoma, kambarys baltutėlis.

Prie sienos stovėjo milžiniška lova. Priešais virš plataus židinio kabojo didelis plokščiaekranis televizorius. Merė pastebėjo įmontuotas komodas, drabužinę ir šalimais įrengtą vonios kambarį, kuriame driekėsi mylios baltų plytelių, stovėjo baltą kanoją primenanti vonia ir krioklio pavidalo dušas.

Nors balta jai nepatiko ir pati niekada nepasirinktų tokio stiliaus, Merė pripažino, kad čia kvepėjo prabanga.

– Atėjai čia ne dėl interjero, Mere, – griežtai priminė sau.

Viską peržvelgė drabužinėje. Nenorėjo, kad Koretis suprastų ją čia buvus. Ji patikrino paltų, švarkų ir kelnių kišenes. Bent drabužius jis rinkosi nepriekaištingus. Pervertė stalčius stengdamasi nepastebėti, kad vagis mėgsta juodo šilko trumpikes. Tikrai ne jos reikalas.

Nieko neaptikusi atsiklaupė dirstelėti po lova. Juk visi ką nors slepia po lova, ar ne? Pastebėjusi plokščią, ilgą dėžutę išsišiepė.

– Paslaptis, Koreti? – sušnabždėjo guldamasi ant grindų ir tiesdama ranką. Nagais brūkštelėjo per medinės dėžutės šoną, bet nepasiekė. Susiraukusi pasislinko gilyn po lova.

Staiga sustingo. Koks ten garsas? Merė sulaikė kvapą. Palaukė sekundę. Dvi. Tada tarė sau, kad tai tik iš proto varanti įtampa. Viskas gerai. Ji čia viena ir tuoj pamatys, ką slepia Džanis Koretis. Dar truputį ir… štai! Merė prisitraukė dėžutę ir sušnabždėjo:

– Ir ką gi aš čia radau?

– Įdomu, – sududeno žemas balsas už nugaros. – Ką aš radau?

Merė spėjo tik cyptelėti, kai stiprios rankos čiupo ją už kojų ir nutempė nuo lovos.

Vos įžengęs pro duris Džanis suprato, kad jis namie ne vienas. Gali tai vadinti šeštuoju pojūčiu, įgimtu išlikimo instinktu ar kuo tik nori, tačiau jis iškart pajuto, kad kažkas ne taip. Nors prieš metus jau manė, kad vagies įgūdžių nebeprireiks, žinojo, ką daryti.

Ką išmokai, ant pečių nenešiosi. Džanis judėjo be garso, kaip vanduo vinguriavo tarp baldų, palei sienas susiliedamas su šešėliais. Pro langus sklindanti mėnesiena viską nudažė kreminiais atspalviais. Džanis įtempė ausis, ar neišgirs nors menkiausio garselio – drabužių šiugždesio, neatsargaus atodūsio, skubių žingsnių.

Nė nedirstelėjo į stiklinę sieną, nepastebėjo, kad jį seka paties atspindys. Sliūkinant per kambarius pilve lyg šampano burbuliukai dilgčiojo nuojauta. Džanis susikaupė ir leidosi jos vedamas.

Koridorius atrodė ilgesnis nei įprastai, nes reikėjo stabtelėti ir patikrinti svečių kambarius ir vonias, tačiau vos įkišęs galvą pro duris žinojo, kad įsibrovėlio ten nėra. Negalėjo paaiškinti, iš kur tai žinojo, tačiau jautė visu kūnu. Nuojauta kvietė eiti toliau ir jis sliūkino koridoriumi iki savo miegamojo.

Džanis ją išgirdo dar nepamatęs. Ji tyliai kalbėjosi su savimi. Balsas žemas, gerklinis. Jis susidomėjo įsibrovėlės dar neįžiūrėjęs, bet, sustojęs prie slenksčio, išvydo ant grindų prie lovos gulinčią moterį, pakišusią ranką po lova.

Ne farė.

Policininkė nebūtų taip sudėta.

Džanis ją nužvelgė – raudono šilko palaidinė, sukišta į trumputį aptemptą juodą sijonėlį, ilgos, gražios kojos ir smulkios pėdos, apautos juodais aukštakulniais.

Tikrai ne policininkė.

Džanis susižavėjo. Norėjo ją pamatyti, sužinoti ne tik tai, kas ji tokia, bet ir išvysti, ar veidas toks pat gražus kaip ir kūnas.

Pasilenkė, čiupo ją už kulkšnių ir patraukė. Aiktelėjimas iš nuostabos nuskambėjo kaip muzika. Džanis vienu šūviu nušovė du zuikius: sučiupo įsibrovėlę ir netyčia užplėšė sijoną dar aukščiau, atidengdamas šlaunis.

Tik vos jam apsidžiaugus, moteris pasimuistė, išsilaisvino iš gniaužtų, viena ranka pasitaisė sijoną ir spyrė mirtinai pavojingu kulniuku.

– Ei!

Džanis atšoko kaip tik laiku.

Moteris bemat apsivertė ir atsitraukė. Didelės žalios akys, ant kaktos krentančios trumpos raudonos garbanos. Ji nubraukė plaukus nuo veido ir pašokusi ant kojų atsistojo pasirengusi kovai – Džanis vos nenusijuokė.

– Su tavim nesimušiu, – tarė.

– Pats kaltas, – nusijuokė ji ir papurtė galvą.

Moteris greitai metėsi į priekį ir smogė ranka. Jei nebūtų pasiruošęs, gal jai būtų pavykę, bet Džanis sučiupo jos ranką, apsuko moterį ir nustūmė ją ant lovos.

Įsibrovėlei nespėjus suprasti, kas įvyko, Džanis jau sėdėjo jai ant klubų prispaudęs prie milžiniško čiužinio.

– Nulipk! – ji garsiai ir įsakmiai paliepė. Aiškiai amerikietė.

Žalios akys svaidė žaibus. Ką nors kitą gal ir būtų įbauginusi, tačiau Džanis nė nekrustelėjo. Pirma ši moteris atsakys į kelis klausimus.

– Niekur neisi. Bent kol kas. – Džanis rankomis prispaudė pečius, nes įsilaužėlė muistėsi ir rangėsi mėgindama ištrūkti. Ji kilstelėjo kelį ir spyrė jam į nugarą.

– Gana, – įsakė Džanis.

– Tai sustabdyk, – atrėžė moteris mėgindama nusipurtyti jo rankas nuo pečių.

– Nė nemanau, – kimiu balsu sušnabždėjo Džanis. – Tiesą sakant, man malonu, kai taip rangaisi.

Tai suveikė. Moteris sustingo lyg aplieta lediniu vandeniu. Kaip tik laiku, nes jis jau buvo kietas. Juk ne kasdien po juo atsidurdavo graži nepažįstamoji, tad tarpukojis išdidžiai parodė, kaip jam tai patinka.

Įsibrovėlės akyse vis dar spindėjo įtūžis, kvėpavimas buvo greitas ir negilus, o krūtys kilnojosi taip gundančiai, kad iškilumams atiteko visas jo dėmesys. Raudono šilko palaidinės mažytės baltos sagutės atsisegė. Džanis prisivertė susikaupti. Po juo tįsanti moteris – įsibrovėlė.

– Puiku. Jei jau nusiraminai, gal paaiškinsi, ką veikei mano namuose.

– Pasikalbėsime, kai nuo manęs nulipsi, – pro sukąstus dantis iškošė nepažįstamoji.

Džanis nusijuokė.

– Ar atrodau toks kvailas? – Ir papurtęs galvą dar kartą paklausė: – Ką čia veiki?

Ji atsiduso, minutėlę pagalvojo ir paploninusi liežuvį išlemeno:

– Laukiau tavęs. Pamaniau… galėtume pasilinksminti.

Džanis ją stebėjo šypsodamasis ir susidomėjęs. Iš akių matė, kaip ji skaičiuoja.

– Ar ne?

Po sekundėlės ji sumurmėjo kažką nesuprantamo ir prisipažino.

– Puiku. Nelaukiau.

Kaip gaila, – pamanė jis. Moteris po lova atrodė beveik taip pat gundančiai kaip moteris lovoje. Ypač tokia moteris, tačiau dabar reikėjo išsiaiškinti, kaip ji įsmuko į butą ir, svarbiausia, ką, po velnių, čia veikė.

– Jei atėjai ne dėl mano draugijos, ko dar čia ieškai?

Ji tylomis varstė Džanį piktu žvilgsniu. Jei žinotų, kaip tas žvilgsnis kaitina, šmėkštelėjo Džaniui, to nedarytų. Tiesą sakant, jau seniai nebuvo sutikęs moters, kuri vien žvilgsniu įkaitintų kraują ir kirkšnis, tačiau ši ypatinga. Gal viskas dėl to, kad ji tokia nuožmi ir graži. O galbūt jis per ilgai buvo vienas.

– Neturi ką pasakyti? – paklausė Džanis. – Tai leisk paaiškinti. Vienintelis įmanomas paaiškinimas, kodėl tu čia – esi vagišė. Žinoma, itin daili, – pridūrė akimis slysdamas per putlias krūtis. – Bet vis tiek vagišė. Jei manai, kad būsiu atlaidesnis nei kitos įsilaužėlių aukos, tikrai klysti.

– Aš neįsilaužiau…

Džanis ją nutraukė, nes moteris vis tiek neatskleis tiesos:

– Smalsu, kaip patekai vidun ir ką tikėjaisi rasti. Patikėk, niekur neisi, kol neatsakysi į abu klausimus, vagiše.

Moteris išsižiojo iš nuostabos, tada nusijuokė ir galiausiai pervėrė jį smalsiu žvilgsniu.

– Tu vienintelis vagis šiame kambaryje, Koreti.

– Aha, – Džanis dar labiau susidomėjo. – Tu pažįsti mane, taigi įsilaužei neatsitiktinai.

– Tai ne…

– Na, turiu pripažinti, tu gražiausiai apsirengusi vagišė, kokią teko matyti. – Jis vis dar gėrėjosi įsibrovėlės kūnu.

– Aš ne vagišė, – pro sukąstus dantis iškošė moteris.

– Tikriausiai esi pradedančioji ir nori, kad tapčiau tavo mokytoju? Jei girdėjai apie mane ir mano šeimą, turėtum žinoti, kad mokinių nepriimame, o jei ir priimtume, žinok, kad taip mano prielankumo nepelnytum.

Šypsena dingo Džaniui nuo lūpų ir jis dar kartą piktai pasidomėjo:

– Kas tu ir ko čia įsibrovei?

– Turiu pakankamai įrodymų, kad įkiščiau tavo tėvą už grotų.

Puiku, – pagalvojo Džanis. – Įdėmiai klausau.