Читать книгу Valenčio išrinktoji - Maxine Sullivan - Страница 1

– Ką čia kalbi, tėti? – savo tėvo Sezaro paklausė Nikas Valentis, kai abu vyrai sėdėjo Valenčių dvaro kieme, terasoje.

– Sakau, kad atsistatydinau jau prieš šešis mėnesius ir nors šį dvarą labai myliu, jis mums darosi kiek per didelis. Mudu su Izabele nusprendėme persikelti į apartamentus mieste.

Išgirdus tokį pareiškimą Nikui pritrūko oro. Čia jo namai. Jis užaugo šiame dvare Sidnėjaus apylinkėse, netoli Hoksberio. Motina jį čia pagimdė, o paskui išrūko ieškoti žalesnių ganyklų ir paliko tėvą vieną. Po šešių mėnesių jis sutiko Izabelę.

– Dvaras tavo, – toliau kalbėjo Sezaras. – Jei tik jo nori.

Nikui vos neiššoko širdis. Ar tėvui dar reikia klausti? Žinoma, jis nori dvaro. Trokšta taip smarkiai, kad net nusigręžė ir nusuko akis į kultivuojamas pievas – nenorėjo, kad tėvas pastebėtų, kaip labai jis to dvaro nori.

Tai ir yra visų svarbiausia.

Nikas savo tėvu nepasitiki.

Sezaras – klastingas senas velnias, seniai karaliaujantis Valenčių bendrovės įkūrėjo soste, pradėjęs Australijos parfumininkų dinastiją, kuri, vadovaujama vyriausiojo Sezaro sūnaus Alekso, šiuo metu veržiasi į platesnį pasaulį – pristato pasauliui naujausius Valenčių kvepalus Moteris.

Sezaras įpratęs visko siekti savais būdais.

– O kas, jei nenoriu? – Nikas apsimetė abejingas, – taip kasdien jis, vykdomasis šeimos bendrovės direktorius, elgiasi darbe.

– Tada atiduosiu dvarą Metui.

Po velnių.

Nikas myli Metą, bet jaunesniajam broliukui labiau patinka gyvenimas didmiesčio centre, todėl dvaras neprižiūrimas užges. Metas čia, tolimame Sidnėjaus priemiestyje, numirtų, net jeigu ir galėtų kasdien vykti į darbą.

O štai Nikas tik džiaugtųsi galėdamas ištrūkti iš apartamentų mieste ir pabėgti nuo nuolatinio sunkaus darbo ir nė kiek ne lengvesnių žaidimų.

Jis atsainiai pasuko galvą ir pažvelgė į tėvą.

– Metui šie namai niekada per daug nepatiko, – ramiai pasakė Nikas.

Sezaras linktelėjo žilą galvą.

– Aš tai žinau.

– Tai kodėl atiduodi jam?

– Juk dar neatidaviau… kol kas. Viskas priklauso nuo tavęs.

Po šių tėvo žodžių Niko nuogąstavimai tik išaugo.

– Kur čia spąstai, tėti?

Sezaras kreivai šyptelėjo.

– Gerai mane pažįsti. – Jis dėbtelėjo viską apskaičiuojančio verslininko žvilgsniu. – Tu gali gauti šį dvarą su viena sąlyga. Turi vesti.

Nikas įsitempė.

– Po velnių, dar ko!

– Šiems namams reikia naujos jaunos šeimos.

– Todėl aš privalau ne tik vesti, bet dar ir turėti šeimą? – ironiškai paklausė Nikas.

– Juk paprastai taip ir atsitinka.

Nikas papurtė galvą. Artimiausiuose jo planuose vedybų nėra. Jokia moteris nesupančios Niko, ir tebūnie jis prakeiktas, jei paleis į pasaulį vaiką, kuris neturės vienas kitą mylinčių tėvų.

– O Aleksas su Olivija netinka? – Toks pasirinkimas Nikui būtų priimtinesnis. Jie bent jau rūpintųsi namais kaip pridera.

– Ne, jie dabar turi savo namus ir nenorės vėl persikraustyti. Tai gali sutrikdyti mažąjį Skotą.

Taip, ginčytis sunku. Aštuonerių metukų Skotą Aleksas su Olivija įsisūnijo tik per Kalėdas. Jie tikrai nesutiks taip staiga vėl keltis gyventi kitur, jei apskritai sutiktų.

Staiga Niko galvoje blykstelėjo netikėta mintis, ir jis pažvelgė į tėvą.

– Pasakyk, kad tu niekaip nesusijęs su Alekso ir Olivijos santuoka.

Sezaras nė nevirptelėjo.

– Meluočiau, jei sakyčiau, kad aš visai niekuo dėtas.

Nikas suspaudė lūpas.

– O mama žino, ką veiki?

Nikas visada laikė Izabelę savo motina. Ji buvo elegantiška, žavinga, mylinti, bet ir grėsminga priešininkė – jei supyksta. Izabelė buvo vienintelė mama, kurią jis pažinojo… kol jo tikroji motina ėmė sukiotis aplinkui ir sujaukė Niko vaikystę.

– Mudu su Izabele esame skirtingų nuomonių. Ji žino, kaip jaučiuosi, o aš neketinu keisti savo nuomonės. Man šis klausimas pernelyg svarbus.

Nikas nusikeikė.

– Po velnių, neketinu vesti pirmos pasitaikiusios moters vien tik dėl to, kad patenkinčiau iškrypusį tavo valdžios troškimą.

– Tada dvaras atiteks Metui.

Nikas pajuto, kaip susitraukia jo skrandis.

– Jei pasakysiu, kokius žaidimėlius žaidi, Metas jo nenorės.

Sezaras gurkštelėjo kavos, pastatė puoduką ant stalo ir tik tada atsakė:

– Tada rūmus teks parduoti.

Nikas sunkiai nurijo gurkšnį. Jo tėvas tikriausiai mano, kad viską tiksliai apskaičiavo.

– O ką, po galais, man vesti? Negi pasirinkti moterį pasukus vizitinių kortelių dėklą?

– Sašą Bleik.

Nikas susvyravo. Šis vardas jam nebuvo atėjęs į galvą metų metus… jis daugelį metų negalvojo nei apie ją… nei apie tą bučinį.

Na, prisimindavo ne taip jau dažnai.

– Jos nėra mano vizitinių kortelių dėkle, – atkirto Nikas apskritai nenorėdamas dabar apie ją galvoti.

Tas bučinys tebuvo kvaila klaida.

– Ji tau tobulai tinka.

– Džiaugiuosi, kad taip manai.

Sezaras nepatenkintas suraukė kaktą, bet jo veidas akimirksniu nušvito.

– Pats pamatysi. Kai tik ją vesi, tu…

– Aš jos nevesiu, tėti. – Jei jau apsispręstų vesti – o jis tikrai nesakė, kad pasiryš – žmoną Nikas pasirinks pats. – O be to, ji juk Anglijoje.

– Ne, Saša sugrįžo. Dabar ji – puiki interjero dizainerė, ir aš paprašiau jos atnaujinti dvarą.

Netikėtumai griūva vienas po kito, ar ne?

– Jis gražus toks koks yra.

Sezaras sutiko:

– Tau visada čia patiko.

Nikas tik gūžtelėjo pečiais.

– Čia juk mūsų namai.

– Kaip tik todėl ir siūlau dvarą tau.

– Bet tik tuo atveju, jei vesiu Sašą Bleik?

– Bus puiku, kai pagaliau susijungs abi šeimos. Porteris ir Salė Bleikai daugelį metų buvo geri mūsų draugai.

– Porteris niekada nekėlė man pasitikėjimo.

Salė buvo miela moteris, tik gal kiek per daug nuolanki.

– Užmiršk tą Porterį Bleiką. Vedi ne jį, o jo dukterį.

– Aš nieko nevedu. Taškas.

Tėvas kiek patylėjo.

– Saša čia atvažiuos rytoj iš ryto, ji viską apžiūrės, kol mes būsime mieste. Labai palanki proga su ja pasikalbėti.

– Ne.

Tėvas sėdėjo nekrustelėdamas.

– Manau, Metas tikrai apsidžiaugs, galėdamas iš esmės pakeisti šio dvaro išvaizdą, kaip manai? O Saša tikriausiai kupina pažangiausių idėjų – jų prisirinko gyvendama Londone.

Nikas riebiai nusikeikė.

– Kodėl taip elgiesi, tėti?

Sezaras pažvelgė į jį gailiomis akimis.

– Mane jau ištiko vienas širdies smūgis. Prieš numirdamas, noriu pamatyti tave, sukūrusį šeimą.

– Širdies smūgis buvo nedidelis, – kimiai iškošė Nikas prisiminęs tėvo ligą.

– O antrasis gali būti lemiamas, figlio mio, mano sūnau, – Sezaras nejučia prakalbo itališkai.

Nikas nuo šios minties pašiurpo ir suprato, kad jo tėvas pasiekė to, ko norėjo. Nikas gali ginčytis su Sezaru bet kokiu klausimu, tik ne dėl jo sveikatos.

Tas širdies priepuolis iš tiesų sudrebino visą šeimą, o Nikas tikrai nenorėjo jaustis kaltas dėl galimų kitų tėvo negalavimų.

Vesti, kad patenkintų tėvo įgeidžius šiais laikais – juokinga, bet Nikas augo jausdamas, kokia didžiulė vertybė yra stipri šeima. Jis padarys tai, ką padaryti būtina. Bet negi iš visų moterų jam į žmonas tinka tik Saša Bleik?

***

Kai kitą rytą Nikas pravėrė paradines tėvų namų duris, jis pirmiausia pamatė dailų užpakaliuką ir puikiai prie jo derančias ilgas kojas, apvilktas baltomis kelnėmis. Jos priklausė nuostabiai moteriškai figūrai, kuri su raišteliais išpuoštomis basutėmis buvo pasilypėjusi ant kėdės priešais laiptus. Moteris stovėjo tvirtai, bet staiga pasisuko, pamatė jį ir išgąstingai klyktelėjusi susvyravo. Nikas prišoko ir pagriebė ją kaip tik laiku – moteris įkrito tiesiai jam į glėbį.

Akimirką ji nustebusi žiūrėjo.

– Nikai? – sušnabždėjo jo vardą tarsi didžiausią pasaulyje paslaptį.

Jis pažvelgė į nuostabią šviesiaplaukę ir norėjo atsakyti ne, jis ne Nikas. Ir jis niekada nėra jos bučiavęs. Ir visai nenori vėl pabučiuoti.

Ji gyva bėda.

O Nikas turi jai pasipiršti.

– Labas, Saša.

Ji nenuleido nuo Niko akių, kurios perskaitytų slapčiausias kiekvieno vyro mintis. Jis jau buvo užmiršęs, kaip veikia nuostabios žalios aksominės Sašos akys ilgomis tankiomis blakstienomis. Net tada, kai ji buvo tik paauglė, tarp jųdviejų buvo kažkas, kas grasindavo įveikti visas Niko gynybines užtvaras. Jis privalėjo nuolat susikaupęs stengtis, kad mergina nelaimėtų.

Tas bučinys vos nesugriovė visos gynybos.

– Ką, po galais, darei čia užlipusi? – suurzgė Nikas statydamas ją ant kojų.

Jį, nepaisant valios pastangų, sužavėjo moters kaklas, pastebimai pulsuojantis nuo susijaudinimo, ir švelniai nuraudę skruostai. Jau ir anksčiau ji buvo labai graži paauglė, bet dabar išaugo į nuostabią moterį.

Saša atsistūmė ir žengė atatupsta.

– Pamaniau, kad siena įskilusi, todėl užlipau patikrinti.

Nikas tebejautė jos prisilietimą. Kaip ir Valenčių kvepalus Moteris. Jis kažkodėl apsidžiaugė, kad Saša kvepinasi jo šeimos sukurtais kvepalais.

– Girdėjau, kad esi interjero dizainerė, – pasakė jis, kad nutrauktų tylą.

– Taip. – Ji, matyt, jau susitvardė, ir akys džiaugsmingai sublizgo. – Ir labai džiaugiuosi, kad šiam dvarui atnaujinti tavo tėtis pasirinko būtent mane.

Prisiminęs pokalbį su tėvu Nikas pervėrė Sašą niūriu žvilgsniu.

– Nenoriu, kad šie namai būtų perdažyti. Man patinka taip kaip yra.

Merginos veidu nuslinko nusivylimo šešėlis, bet ji šyptelėjo tarsi maištaudama.

– Kaip gerai, kad šie namai ne tavo, antraip netekčiau darbo.

Nikas skrandyje vėl pajuto sunkumą.

– Taigi, eikime į svetainę. Paprašysiu Irisos paruošti mums kavos.

Mergina žiūrėjo į jį nepatikliai.

– Iš manęs tikimasi, kad uoliai dirbsiu.

– Tada pridėk prie sąskaitos kelias apmokamas valandas. Mano tėvas gali sau tai leisti.

Ji pakreipė galvą, ir tiesūs geltoni plaukai jai ant peties nuslydo kaip blizgantis šilkas.

– Tu labai dosniai daliji tėvo pinigus.

– Jis nori, kad su tavimi pasikalbėčiau.

Saša įsitempė.

– Ak, štai kaip. Suprantu. Jis mane atleidžia?

– Ne, nieko panašaus.

Saša jau beveik buvo patikėjusi, kad yra teisi.

Jos veide nušvito palengvėjimas.

– Ką tada tu gali man pasakyti, ko negalėtų jis pats?

Tekėk už manęs.

Nikas jau žiojosi ir vos neleptelėjo tiesiai šviesiai, bet staiga susigriebė, kad toks netikėtas pasiūlymas merginai būtų kaip perkūnas iš giedro dangaus. Šiuo atveju nėra reikalo siekti greičio rekordų.

Jis mostelėjo į svetainės pusę.

– Pirmiausia išgerkime kavos.

Praleidęs ją pirmą Nikas vidaus telefonu paskambino Irisai ir paprašė atnešti kavos.

Kai atsisuko į Sašą, ji stovėjo prie židinio. Jis negalėjo nuo jos atplėšti akių. Kvaila, bet Nikui pasirodė, kad jai idealiai tinka čia būti, kad ji čia idealiai tinka, apsivilkusi baltomis nepriekaištingai pasiūtomis kelnėmis ir švelniu žalsvu megztinuku – tokia liekna ir daili, visiška priešingybė sunkiems įmantriems baldams.

– Nemandagu taip spoksoti.

Sašos žodžiai sugrąžino Niką į tikrovę.

– Tu visiškai kitokia, nei aš prisimenu.

Skirtumas ne tik fizinis, bet Nikas kol kas dorai nesuprato, kas dar pasikeitė.

Pro blakstienas merginos akys žybtelėjo.

– O ką tu prisimeni, Nikai?

– Mūsų bučinį.

Saša tyliai aiktelėjo.

– Nelabai džentelmeniška dabar apie tai kalbėti.

– Bet tik toks atsakymas yra visiškai sąžiningas.

– Ar kada teko girdėti, kad esi per daug sąžiningas?

– Aš kitaip nesielgiu.

– Teisybė. Nebuvo nieko daugiau, tik sąžiningumas, kai mane pabučiavai, ar ne? – paklausė ji kreivai šypsodama.

– Jei turi galvoje, kad neprisipažinau amžinai mylėsiąs, esi teisi. Man nepatinka saldinti kiekvieno žodžio. Tai buvo bučinys – stulbinamas bučinys – ir nieko daugiau. O kas? Negi užgavau tavo ego?

– Ką? Nieko panašaus, – skubiai atkirto ji. Gal kiek per skubiai. – Tiesiog tada mane pirmą kartą pabučiavo vyras, ir tiek. Iki to laiko pasitaikydavo tik berniūkščiai.

– Nėra ko abejoti – paskui vyrai tave tikrai bučiavo ne kartą.

– Nesu kokia naivuolė.

– Taip, aš puikiai prisimenu Rendalą. Buvote užmezgę trumpą meilės romaniuką, tiesa?

Keista, bet mintis apie Sašą su kitu vyru – tuo Rendalu Tremeinu – jį visada trikdydavo, tik Nikas stengdavosi nepaisyti nuoskaudų. Ji gali bučiuoti ką tik panorėjusi, mylėtis su kuo tik įsigeidusi. Ji taip ir darė. Sašos gyvenimas niekaip nesusijęs su Niku. Nebuvo susijęs iki dabar.

Ji droviai atsiduso.

– Negaliu patikėti, kad pirmas dalykas, apie kurį kalbame susitikę po tiek metų, yra bučiniai.

– O aš galiu.

Jos skruostai ėmė rausti, bet kaip tik tą akimirką tarpduryje išdygo Irisa, nešina padėklu su kava, ir išsklaidė akimirkos žavesį. Jie apsikeitė keliais mandagiais žodeliais, Irisa padėjo padėklą ant kavos stalelio ir išėjo.

– Ar galėčiau įpilti? – paklausė Saša sėsdamasi ant sofos.

– Taip, dėkoju.

Nikas atsisėdo priešais ir stebėjo, kaip ji su įgimta elegancija pilsto kavą. Jam ir vėl pasirodė, kad Saša čia puikia dera. Jis patyliukais nusišaipė. Gali būti, kad jam taip atrodo tik todėl, kad šią mintį jam įkalbėjo tėvas.

– Kiek laiko praėjo nuo tada, kai išvažiavai į Londoną? – paklausė Nikas, kai Saša ištiesė jam puodelį kavos.

– Penkeri metai.

– Kai išvažiavai, buvai vos dvidešimties. Kiek per jauna gyventi viena tokiame milžiniškame mieste.

– Aš nebuvau ten viena, – atsakė Saša, ir akimirką Nikui užgniaužė kvapą pagalvojus, kad ji ten gyveno su kokiu nors vyriškiu. – Londone gyvena mano teta, todėl kelerius pirmuosius metus praleidau pas ją. Paskui įsigijau savo būstą. – Mergina paėmė savo puodelį su lėkštute, bet kavos negėrė. – Mūsų tėvai yra draugai. Nė neabejoju, kad tavo tėvas spėjo tau viską papasakoti.

– Tikriausiai, – nė nepamąstęs sutiko Nikas. Jis ant savęs tebeširdo, kad bent akimirksnį susinervino pagalvojęs, jog Saša Londone galėjo gyventi su vaikinu.

– Bet tu tikriausiai nepasivarginai jo klausytis?

Nikui labai nepatiko, kad jį taip nuleido ant žemės. Juk paprastai jis priversdavo žmones pasijusti nejaukiai.

– Praėjo penkeri metai. Turbūt seniai užmiršau.

Ji įdėmiai pažvelgė į Niką.

– Nė neabejoju. – Nuo merginos balso tono Nikas sustingo, bet, dar nespėjus suprasti jos reakcijos, Saša pastatė savo puoduką ant stalelio. – O dabar prašyčiau perduoti man tėvo žinutę. Man tikrai reikia grįžti prie darbo.

Na ir puiku. Jis taip ir padarys.

Nikas taip pat pastatė puodelį ant stalelio, tada atsilošė, kad galėtų gerai matyti visą jos veidą. Jis privalo stebėti merginos reakciją.

– Tiesą sakant, tai ne žinutė. Labiau panėši į prašymą.

Dailioje merginos kaktoje susimetė raukšlelės.

– Jis nori, kad aš ką nors padaryčiau?

– Taip. – Nikas patylėjo bandydamas parinkti žodžius, kurie visą naktį sukosi jo galvoje. – Ar jis tau sakė, kad juodu su motina išsikelia į miestą?

Saša nustebusi sumirksėjo.

– Ne, nieko neminėjo. – Jos kakta nusigiedrijo. – Tai štai kodėl jis nori, kad perdažyčiau dvarą. Ketina jį parduoti.

– Ne, dvaro jis neparduos. Tėvas nori, kad jis ir toliau priklausytų šeimai. Jis nori, kad aš čia apsigyvenčiau.

Sašos akys nušvito, mergina atrodė dar gražesnė.

– Ak, kaip puiku, Nikai. Šie namai nuostabūs. Man visada patikdavo čia atvažiuoti.

Niko širdis suvirpėjo.

– Tai gal tada norėtum pasilikti?

Sašos žvilgsnis prigeso.

– Ką turi omenyje? Kad nuomočiausi dvarą iš tavęs?

– Siūlau juo su manimi dalytis.

– Da… dalytis su tavimi?! – šūktelėjo Saša.

– Tėvas nori, kad aš tave vesčiau.

Jis giliai įkvėpė, tada labai lėtai iškvėpė.

– O Dieve.

Lygiai taip pat jaučiasi ir jis. Jo tėvo ultimatumas buvo vienas iš nedaugelio atvejų gyvenime, kai žemė išslydo Nikui iš po kojų. Tokie pojūčiai jam nepatiko. Nė truputėlio.

– Kodėl? – nustebusi išlemeno Saša po kelių akimirkų.

– Jis nori atiduoti man šiuos namus, kad jie ir toliau turėtų Valenčių pavardę, bet puikiai žino, jog aš dar neketinau vesti ir surimtėti, todėl mane šantažuoja. Jei tavęs nevesiu, dvarą jis atiduos Metui.

Saša papurtė galvą.

– Ne, šie namai Metui netinka. Jie tinka tau.

Niką užliejo šiluma.

– Bet, Nikai, aš nesuprantu, kodėl tau į žmonas tėvas parinko mane.

Šis tik gūžtelėjo pečiais.

– Dėl visai nesuprantamų priežasčių jam atrodo, kad man tobulai tinki.

Mergina pažvelgė švelniau.

– Tikrai? – Bet tuojau pat surimtėjo ir nejaukiai pasimuistė. – Jis labai malonus, kad taip galvoja, bet juk mes abu suprantame, jog tokie reikalavimai juokingi. Aš laiku pasipainiojau jam po akimis, ir tiek.

– Ir man taip atrodo, – pritarė Nikas ir nudžiugo supratęs, kad Saša mąsto racionaliai. Klausimą turbūt pasiseks išspręsti lengviau, nei jis tikėjosi. Jiems nereikės vargti su visa painiava – emociniais pagražinimais, dėl kurių vargsta kitos sutuoktinių poros.

– Tai ką tu ketini daryti, Nikai?

– Vesti tave.

Saša akimirksniu nubalo, bet tučtuojau susitvardė.

– Ak. Tikrai?

Nikas jau buvo nusprendęs paklusti tėvui ir nesitikėjo, kad sumanymui bus pasipriešinta.

– Jis kalbėjo visiškai rimtai, Saša. Tėvas nori, kad dvare ir toliau gyventų Valenčiai, be to, trokšta, kad mūsų šeimos susijungtų.

Mergina tik papurtė galvą.

– Ne, Nikai.

– Man ši situacija dar nemalonesnė nei tau. Jei atvirai, santuokos aš net nebuvau numatęs. Man patinka gyventi vienam.

– Kaip ir man.

Niką toks pareiškimas nustebino. Ar moteris siekia karjeros, ar ne, daugelis jo draugių trokšta daugiau, nei puikių seksualinių santykių. Daugelis jų nori ištekėti, nors viešai ir tikina to visai nepageidaujančios.

– Gali būti, kad tu to nežinai, bet prieš pusę metų mano tėvą buvo ištikęs širdies smūgis. Laimei, jis buvo silpnas, – suskubo pridurti Nikas pastebėjęs, kad Saša sunerimo. – Bet tėvas susirūpino, kad kitas gali būti lemiamas, ir jis nebesuspės pamatyti manęs vedusio. Štai kodėl jis griebėsi tokio plano.

– Nikai, aš tikrai jus labai užjaučiu dėl to širdies smūgio, bet tokio prašymo įvykdyti negaliu.

Vyras tvirtai suspaudė lūpas.

– Tokiu atveju šie rūmai atiteks Metui. Numanau, kad esi pasiruošusi atnaujindama dvarą viską iš pagrindų modernizuoti.

Saša susigūžė.

– Pasikalbėk su tėvu, Nikai. Galbūt jis leis tau vesti kurią nors kitą.

Bet dabar jis kitos nebenori.

– Savo tėvą puikiai pažįstu. Jis nenorės nieko kito, tik tavęs. Jis gali būti labai užsispyręs.

– Kaip ir aš.

– Saša, paklausyk…

Ji pašoko.

– Liaukis, Nikai. – Ji išsitiesė. Akyse žaižaravo ryžtas – aiškiai galėjai matyti, kaip jis auga. – O dabar, jei neprieštarauji, turiu toliau dirbti – kad ir kam dekoruočiau šiuos namus.

Mergina nuskubėjo prie durų, – aukšti basučių kulniukai kaukšėjo į medines grindis, – ir nuėjo koridoriumi į virtuvę.

Nikas vėl atsisėdo ant sofos apmąstyti visko, kas ką tik nutiko. Nedaug tėra moterų, kurios iš tikrųjų atsisakytų už jo tekėti. Po velnių, jis apskritai nemanė tokią sutiksiąs.

Bet jei jau Nikas ves, turės tekėti ir Saša Bleik.

Už jo.

Jam tereikia rasti būdą pasiekti savo.

Nikas niūriai nusišypsojo. Ką jau ką, o priversti kitus šokti pagal savo dūdelę Valenčiai sugeba tobulai.