Читать книгу Kai nežinojau tavo vardo - Mira Lyn Kelly - Страница 3

Prispaudusi telefoną prie ausies, Nikolė sustojo tylioje nišoje laiptų apačioje. Krūtinėje daužėsi širdis.

– Man atrodo, kad įmerkiau pirštus į baseiną.

– Palauk… ką? Tau atrodo… – pertraukė išsiblaškiusi Meivė, o Nikolė sulaikė kvapą. – Po velnių! Negali būti… O Dieve! Pasakok.

Nikolė spėjo pasakyti gal du sakinius, kai Meivė vėl ją pertraukė.

– Palauk palauk. Dėl Dievo meilės, pradėk nuo pradžių. Smulkmenos. Kalbu apie vaikiną, kol nepradėjai švaistyti mano laiko, pasakodama apie oro temperatūrą ir nuorūkas ant stogo. Ar karštas? Blogiukas ar paprastas geruolis? Sudėjimas? Išskirtiniai bruožai? Ūgis? Pati supranti. Ir nešykštėk. O paskui pereik prie pirštų įmerkimo… Po šimts, ir kodėl esu Denveryje?

Nikolė atitraukė telefoną nuo ausies. Staiga toptelėjo, kad reikėjo naudotis Skype. Iš balso atrodė, kad Meivė nemiegojo dvi dienas, o Nikolė įsivaizdavo jos veido išraišką, kai draugė numetė skalbinius į šalį, kad išgirstų neįkainojamą informaciją.

– Meive, nusiramink, – nusijuokė ir pasitraukė nuo laiptų, kai pro ją praėjo būrelis žmonių, norinčių patekti ant stogo. – Kaip sekasi derybos?

– Vaikinas, Niki. Neversk manęs maldauti.

– Gerai, gerai. Jis iš tų, kurie patraukia akį. Tikras magnetas. Daugiau kaip šešių pėdų, ne saldus gražuoliukas. O jo akys… Kai jis į tave pažvelgia… Net nežinau, kaip apibūdinti.

– Mhmmm… mhmm. Man patinka. Tęsk.

Nikolė nusipurtė, sukikeno ir atsišliejusi į sieną išklojo visas išvaizdos detales, kurias prisiminė iš kelių kartu praleistų akimirkų. Kai ji baigė, Meivė nemandagiai kostelėjo.

– Ir viskas? Iš kurios vietos turėjau suprasti, kad bent jau priėjai prie baseino? Neatrodo, kad būtum bent sušlapusi.

Nikolė mažumėlę įsižeidė, bet nekreipė dėmesio į prunkštavimą ir nekuklius palyginimus.

– Juk nesakiau, kad iš karto ant jo užšokau! Buvo maloni tylos akimirka – su juo jaučiausi visiškai kitaip nei su tavimi, Semu ar draugais. Tai nieko nereiškė, bet atrodė, kad oras įsielektrino, ir tikrai pajutau, kaip įmerkiau koją į baseiną.

Meivė minutėlę patylėjo ir paklausė:

– Tai jei oras įsielektrino, kodėl nebuvo nieko daugiau?

– Palauk sekundėlę, – Nikolė dar labiau prisiplojo prie sienos ir pamojavo kitiems svečiams, kylantiems ant stogo. Kai laiptinė ištuštėjo, atsakė. – Turbūt jis ne vietinis. Nesu to vaikino mačiusi, bet jis pažįsta daug Džesio draugų. Kažkodėl susidarė įspūdis, kad atvyko aplankyti jų iš kito miesto.

– Hmmm… pažiūrėkime. Nenori įsipareigoti. Sutikai karštą, vyrišką vaikiną, su kuriuo oras įsielektrina, ir jis atvyko į miestą tik trumpam. Sprendimas turėtų būti labai paprastas. Galbūt tau reikėtų jį…

– Gana, – pertraukė, jausdama, kaip vėl kaista skruostai. – Suprantu, ką sakai, bet ne. Rimtai, ne.

Meivė sunkiai atsiduso ir lėtai, giliai įkvėpė, bet Nikolė jautė draugės šypseną.

– Puiku, atsisakyk puikios progos pasilinksminti be jokių įsipareigojimų.

Nikolė suraukė antakius ir žvilgtelėjo į duris viršuje.

Ne. Tebuvo tik akimirka. Pasivaideno, kad jie artimi. Tik tiek.

Pro ją praėjo dar vienas didesnis būrys svečių. Sekdama jiems iš paskos, greitai užbaigė pokalbį su Meive, bet pirma pažadėjo, kad atsiųs visas paskalas ir nuotraukas iš vakarėlio.

Ant stogo Nikolė apsižvalgė tirštoje minioje. Kai čia priplūdo tiek žmonių, greičiausiai jo nebepamatys. O taip tik geriau, nes šis vaikinas visai jos nedomina.

Nors geriau pagalvojusi suprato, kad apžiūrinėja veidus, žvilgsniu nesustodama slysta nuo vieno draugo prie kito, ieškodama nepažįstamojo, kuris jau dabar vertė jaustis melage.