Читать книгу Nepakeliamas karštis - Nancy Warren - Страница 2

Šeštą valandą Amanda įkišo galvą į Leksės dirbtuvėlę.

– Duris užrakinau. Einu namo.

Leksė pakėlė galvą ir pasitrynė pavargusias akis.

– Diena buvo gera?

– Trys sužadėtuvių žiedai, kelios poros auskarų ir maždaug šimtas apyrankių, kurias rodė per Manhatano pobūvių mergaites.

Leksė nusijuokė. Neįtikėtina, kaip aklai gerbėjai seka žvaigždėmis – trokšta įsigyti net tuos pačius papuošalus, kuriuos jų dievaičiai dėvi dalyvaudami televizijos pokalbių laidose. Leksė tik keletą savo dirbinių gamino masiškai, tačiau nuo to laiko, kai viena moteris naujausiame realybės šou atkreipė dėmesį į jos meną, papuošalai – ypač tie, kurie buvo rodomi laidoje, – buvo iššluoti iš vitrinų.

– Pobūvių mergaitės tau pasitarnaus taip, kaip Seksas ir miestas pasitarnavo Manolo Blanikui4, – išpranašavo Amanda.

– Aš nieko prieš.

Jos padėjėja apsidairė po rakandais užverstą patalpą.

– Ketini dirbti visą naktį?

Leksė pasitrynė kaklą.

– Ne. Bet dar šiek tiek pasėdėsiu. Noriu pabaigti šiuos žiedus, paskui atsipūsiu.

– Beje, ką atnešė ta moteris su dukra? Atrodei užsidegusi. Na, toji stilinga moteriškė tobulais pražilusiais plaukais ir jos graži, liekna dukrytė.

– Ponia Greison ir jos dukra… – Koks gi jos vardas? Leksė aiškiai ir ryškiai atsiminė smaragdus ir deimantus – niekada nebuvo mačiusi tokio nuostabaus vėrinio, tačiau prisiminti savininkų vardus jai visuomet sekdavosi sunkiau. Ji trumpam užsimerkė. – Judita, toks dukters vardas.

Leksė jau buvo apsipratusi su turtuolių įgeidžiais ir pirmoji ėmė siūlyti perkurti antikinius papuošalus, kad šie atgimtų naujam gyvenimui; bet šįkart atidariusi mėlyną aksominę dėželę sunkiai užgniaužė norą atkalbėti motiną ir dukrą nuo minties išardyti ir perdaryti senąjį vėrinį.

Tai buvo rinktiniai brangakmeniai. Keistas dalykas tie smaragdai. Kuo didesni, tuo daugiau juose pažeidimų. Keletas nelygumų pasitaikydavo beveik visada, tačiau per didinamąjį stiklą ištyrusi šiuos, nustebo pamačiusi, kokie jie tobuli. Kokia skaidri jų spalva. Tamsūs, ryškiai žali – tokius paprastai išvysi tik muziejuje.

Akivaizdu – vėrinys senovinis. Juvelyriniai dirbiniai, kaip ir visi papuošalai, paklusdavo mados vėjams. Tačiau kiekviename amžiuje būdavo klasikos, o šis komplektas buvo pats gražiausias natūralus pavyzdys, kokį jai teko regėti. Gležnos aukso gijos vijosi apie smaragdus ir deimantus ne užgoždamos jų, o atvirkščiai, leisdamos žaliam švytėjimui nekliudomai skleistis.

– Brangakmeniai rinktiniai. Ar esate tikros, kad norite juos naujai apipavidalinti? – galiausiai paklausė ji.

Mama ir dukra greitai pasikeitė žvilgsniais.

– O taip, – atsakė ponia Greison. – Šis komplektas – dovana Juditai, tačiau ji nori kažko šiuolaikiškesnio. Mums abiem labai patinka jūsų darbai. Nekantraujame pamatyti, ką sugebėsite padaryti su šiais. Jūs nuostabi kūrėja ir esu tikra, kad Judita su šitais smaragdais per kitą mėnesį vyksiantį labdaros renginį, skirtą sergantiems diabetu, atrodys tiesiog pritrenkiančiai. – Motina nusišypsojo dukrai. – Ketinau įteikti juos Juditai vestuvių proga, bet kadangi jai dvidešimt penkeri ir ji vis dar neištekėjusi, dovanoju dabar. Ko laukti? Mūsų šeimoje jie jau visą amžinybę, tačiau visai netinka prie mano odos spalvos.

Leksė įtarė, kad tikroji priežastis, dėl kurios senoji moteris troško perkurti papuošalus, buvo jos noras pademonstruoti ant dukters kaklo bent dalį šeimos turtų, kaip nesubtilią užuominą potencialiems jaunikiams.

– Matote, šie brangakmeniai yra retenybė, įtariu, kad jiems ne vienas šimtas metų. Jei perkursiu dirbinį, jų, kaip antikinių brangakmenių, vertė nukris.

– Ak, jie mūsų šeimoje jau labai seniai. Laikas juos prikelti naujam gyvenimui.

Leksė, žinoma, užsakymo neatsisakė. Ne jos pareiga atkalbinėti klientus nuo savo paslaugų, be to, ji žinojo, kad veikiausiai daugiau niekada neturės progos dirbti su tokiais puikiais smaragdais.

Atidariusi seifą ji ištraukė dėželę ir parodė smaragdus Amandai.

– Nieko sau, – nustebo ši. Abi įniko tyrinėti deimantus ir ryškiai žalią, spindinčią spalvą.

Amanda palytėjo išraitytą aukso gijos kraštelį.

– Man niekada neteko regėti tokios spalvos smaragdų. Jie atrodo be galo prabangiai.

– Žinau. Spalva įspūdinga. Manau, dėl to, kad brangakmeniai labai seni. Jie tikriausiai atvežti iš Pietų Amerikos prieš šimtus metų. Majų brangakmeniai laikomi tyriausiais ir vertingiausiais.

– Kiek, tavo manymu, jie verti?

– Sunku pasakyti. Tačiau turint galvoje, kad deimantai beveik tobuli, o smaragdų spalva tokia neįprasta ir skaidri, spėju, apie milijoną.

– Milijoną dolerių? – spygtelėjo Amanda.

– Taip.

Vadinasi, dabar Leksė savo seife turi mažiausiai milijono dolerių vertės smaragdus ir laisvę sukurti jiems tokį meninį apipavidalinimą, kuris padės netekėjusiai dvidešimt penkerių metų merginai pritraukti turtingą vyrą. Gal šis užsakymas šiek tiek senamadiškas ir prieštaraujantis jos principams, bet drauge didžiausias, kokį ligi šiol jai yra tekę gauti.

– Niekam apie jį neprasitark, gerai?

Leksė žinojo galinti pasikliauti savo padėjėja. Jos kartu dirbo jau aštuoniolika mėnesių. Neseniai įkopusi į trečią dešimtį Amanada buvo aukšta ir liekna, turėjo šiek tiek daugiau nei madinga tatuiruočių ir auskarų ir liguistą potraukį spalvotoms blauzdinėms bei kareiviškiems batams. Be to, jai puikiai sekėsi bendrauti su klientais ir, atrodo, mėgo savo darbą.

Pastaruoju metu Leksė leisdavo Amandai padėti atliekant paprastesnius dirbinius. Kai pati užsiversdavo darbais, dar viena pora rankų buvo tikras išganymas. Amanda taip pat turėjo menininkės gyslelę, todėl kilus dvejonėms Leksė visuomet kreipdavosi į savo pagalbininkę.

Amandai išėjus Leksė užbaigė vestuvinius žiedus su rubinais. Jai netikėtai šovė į galvą mintis iš karto paskambinti klientei ir pranešti apie įvykdytą užsakymą. Kaip ir tikėjosi, moteris be galo nekantravo pamatyti kūrinį, todėl netrukus atvyko ir pasiėmė žiedus.

Tad Leksės darbo diena baigėsi vertingu čekiu, laiminga kliente ir dar vienu žvilgtelėjimu į smaragdus.

Paskui supratusi, kad yra žvėriškai išalkusi, ji pravėrė vos matomas duris, kurios vedė į gyvenamas patalpas viršutiniame aukšte. Jos būstas nebuvo toks ištaigingas kaip parduotuvė apačioje, kadangi visas santaupas ir didelę dalį banko paskolos buvo investavusi į verslą. Įrankiai, vitrinos, dėklai, apšvietimas, papuošimai – viskas turėjo derėti prie jos kuriamų papuošalų. O tai atsiėjo nemaloniai brangiai.

Dėl šios priežasties namuose teko pasitenkinti tik lova, būtiniausia virtuvine technika, pora kėdžių ir stalu, kuriuos įsigijo labdaros parduotuvėse.

Pildamasi į stiklinę vėsaus vandens Leksė vėl pajuto piršte pažįstamą nudegintos vietos tvinksėjimą. Tyrinėdama raudoną žvilgančią žaizdelę ji prisiminė pas ją užsukusį vyriškį, per daug slegiamą vardų ir per mažai – sąžinės. Čarlzas Pendegrafas III. Dieve švenčiausias.

Nors turėjo sužadėtinę, nesibodėjo dairytis į kitų moterų užpakalius ir bučiuoti jų per žioplumą pasidarytų žaizdų. Leksė papurtė galvą. Geriausiu atveju ši santuoka truks dvejus metus.

Tada priminė sau, kad kol pora laiminga kartu ir ryžtasi mokėti už jos sukurtus sužadėtuvių žiedus, jai visai neturi rūpėti jų santykių baigtis. Kaip Leksė suprato, pono Pedegrafo ir Penelopės santykiai – be įsipareigojimų, ir ištikimybė nebuvo jų sutarties dalis.

Leksė negalėjo suprasti tokių santykių; ji tvirtai žinojo, kad jei kada nors nuspręstų ištekėti, neištikimo vyro eitų ieškoti su šautuvu rankose.

O kadangi jos tėvas, Niujorko policininkas, nerimaudamas dėl savo vienturtės dukters saugumo išmokė ją visko apie savigyną ir taiklų šaudymą, ji būtų sugebėjusi nudėti niekam tikusį apgaviką taikliu šūviu į širdį. Arba į kitą kūno dalį, kurioje jai tą akimirką norėtųsi įtaisyti skylę. Tas, kuris ketino imti ją į žmonas, turėjo šitai gerai įsisąmoninti.

Leksės motina – pusiau kinė ir be galo tradicinių pažiūrų – tikriausiai prisikeltų iš numirusiųjų, kad padėtų jai palaidoti lavoną.

Leksei prieš akis iškilo Čarlzo Pendegrafo paveikslas ir pirštas automatiškai nuspaudė įsivaizduojamą gaiduką.

Tokia smarki reakcija į visiškai nepažįstamą žmogų Leksei atrodė keista; kita vertus, ji žinojo, jog iš dalies pasibjaurėjimą sukėlė nepaneigiama trauka. Per savo gyvenimą ji jau buvo spėjusi suprasti, kad apie brangakmenius išmano kur kas geriau nei apie vyrus.

Ji baigė gerti vandenį ir išgirdo skambant telefoną.

Pažiūrėjusi į telefono numerį rodantį ekraną pakėlė ragelį.

– Karlai. Sveikas.

– Kaip laikosi seksualioji Leksė?

– Ką tik iš darbo.

– Nusikamavusi po ilgos kelionės namo? – paerzino jis.

Karlas Vyzenšteinas – draugas iš jos glaudaus bičiulių rato, kurį sudarė tik menininkai arba meistrai. Jis buvo metalo dirbinių kalėjas, puikiai uždirbantis pragyvenimui, ypač turint galvoje, kad specializavosi kaldamas namų numerius ir durų belstukus.

– Lėk čionai pasiausti. Šiandien pardaviau penkių tūkstančių dolerių vertės durų varpelį.

Leksė nusijuokė.

– Ir kaip galima nemėgti Niujorko.

– Ak, mieloji, tikra tiesa. Šiandien sukviečiau visą šutvę į Emo. Natas ir Brusas tikrai bus, Ela – jeigu ras auklę vaikui, ir dar keletas. Pasirašai?

Mintis praleisti naktį su draugais atrodė viliojanti. Pastaruoju metu ji per daug įtemptai dirbo. Tačiau buvo tikra, kad niekur neis. Ne šį vakarą.

– Atleisk. Turiu darbo.

– Per daug dirbi.

– Žinau. – Akimirką jai kilo pagunda papasakoti apie seife gulinčius smaragdus, tačiau Karlas buvo ne iš tų, kurie mokėjo saugoti paslaptis, o jai mažiausiai reikėjo, kad kas nugirstų jį pasakojant draugams apie didįjį Leksės užsakymą, kaip, ji buvo tikra, jis ir pasielgtų. Galbūt tada, kai jos seife kas dieną gulės milijono dolerių vertės dirbiniai, ji pasidarys nebe tokia jautri, tačiau šį vakarą Leksei atrodė pernelyg rizikinga leisti kokiam plėšikui nugirsti Karlo žodžius, ypač dėl to, kad jos studiją rasti buvo vieni juokai. Nors seifas turėjo būti neatrakinamas, Leksė neketino išbandyti jo patikimumo.

– Turiu skubų užsakymą. Žinai, kaip būna.

Karlas sukikeno.

– Neužjaučiu. Už skubų užsakymą pateiksi atitinkamą sąskaitą.

– Ir kaip galima nemėgti Niujorko, – pakartojo ji. Gal taupumas dabar ir madingas, bet tik ne tarp jos klientų.

– Jeigu visgi nuspręsi atitrūkti nuo darbo, rasi mus Emo.

– Sutarta.

Atidariusi šaldytuvą ir radusi jame tik pusę senos picos ir pusiau nugertą butelį vyno, kurio nė neprisiminė atkimšusi, Leksė kone persigalvojo.

Ir vieną, ir kitą šveitusi į šiukšlių dėžę telefonu užsisakė tailandietiško maisto, pagarsino muziką, išsitraukė eskizų knygelę ir ėmė varijuoti naujas smaragdų ir deimantų vėrinio idėjas.

Vidurnaktį ji išjungė šviesas, tačiau miegas neėmė. Miegoti neleido įkarštis. Leksė žinojo, kad ramybės neduoda noras imtis darbo. Ji mylėjo savo mūzą, tikrai, tačiau toji moteris vertė ją vergauti darbui. Idėjos Leksės galvoje švilpė greičiau nei automobiliai lenktynėse, kol galiausiai ji pasijuto visiškai susipainiojusi.

Porą valandų prasivarčiusi lovoje ir nepajėgusi nuraminti minčių, įjungė šviesą, metė žvilgsnį į ant žemės gulintį eskizų bloknotą ir suprato, kad privalo tuojau pat dar kartą pamatyti smaragdus. Jos naujausia idėja buvo drąsi, kone beprotiška, tačiau brangakmeniai buvo tokie neįtikėtinai puikūs, kad galėjo vyrauti ir kur kas drąsesniame kūrinyje nei tas, kuriame skleidė savo spindesį pusę tūkstančio metų.

Įėjimas į Aleksandros Dreik dizainą buvo akį veriančios mėlynos spalvos. Durys buvo nudažytos švytinčia, beveik neonine spalva, tačiau jų ryškumas tiko prie parduotuvės fasado ir keistai derėjo prie kaimyninių avangardinių batų dizainerių dirbtuvėlių, mažų vienetinių krautuvėlių, prekiaujančių itališkomis rankų darbo rankinėmis, bei nedidelių brangaus apatinio trikotažo parduotuvėlių.

Ta moteris visai pamišusi: net neturi tinkamos apsaugos sistemos, kita vertus, Čarlis abejojo, ar jai kada nors yra tekę parduotuvėje laikyti kažką vertingesnio už smaragdus, kurie, jo spėjimu, šiuo metu gulėjo seife.

Viskas buvo pernelyg paprasta.

Brumo gatvėje ramiau būti ir negalėjo. Jis net girdėjo savo minkštų žingsnių aidą. Vilkintį juodomis kelnėmis, megztiniu aukštu kaklu ir batais, jį bet kas būtų palaikęs žmogumi, grįžtančiu namo po spektaklio ar geros vakarienės restorane. Kovo mėnesio nakties oras buvo vėsus ir gaivus, tad pakilus vėjui galima lengvai ištirpti bet kurio namo prieangio šešėliuose. Ir atrakinti itin nesudėtingą Aleksandros Dreik dizaino spynos mechanizmą. Nuo tokių spynų jis paauglystėje pradėjo savo karjerą. Įveikti pagrindinį užraktą jam prireikė mažiau nei minutės. Skląstį atidarė per šiek tiek daugiau nei šešiasdešimt sekundžių.

Prasivėrus Aleksandros Dreik dizaino durims jis įsmuko į vidų apgailestaudamas, kad savininkė neįsirengusi bent jau elektroninės apsaugos sistemos, kuri sukeltų nors menkutį jaudulį.

Čarlis turėjo jaustis dėkingas, kad gali įeiti ir išeiti su Izabelės smaragdais per kelias minutes, tačiau jis buvo išdidus žmogus. Net jei jis – į atsargą išėjęs vagišius, vis dar buvo pats geriausias. Šiek tiek sunkumų tikrai nepakenktų: kitaip gresia susirgti pasitenkinimo savimi liga ir prarasti įgytus įgūdžius.

Tylus ir juodas kaip šešėlis jis greitai smuko pro tamsias vitrinas link durų, kurios skyrė parduotuvę nuo dirbtuvės. Radęs jas neužrakintas pasijuto nuoširdžiai įžeistas. Kaip gali vagišius išlikti profesionalus, kai jo aukos tokios nerūpestingos?

Apčiuopomis apėjęs stalą, prie kurio buvo matęs dirbančią Aleksandrą, Čarlis išsiviepė prisiminęs, kaip jos rankoms kuriant stebuklus sėdmenys rangėsi pagal muziką. Kai ji atsisuko ir atvirai pažvelgė tomis užburiančiomis akimis, jį apstulbino staiga užplūdusi geismo banga, kone išvertusi iš kojų. Tos akys turėtų priklausyti porcelianinei lėlei, o ne žvelgti į jį iš tvirtai sudėto kūno.

Jis sugrįš.

Jis leis jai atsigauti po įsilaužimo patirto sukrėtimo. Po poros savaičių nerūpestingai įžengs į Aleksandros parduotuvę, o istorija su Penelope jau bus virtusi praeitimi. Ir pakvies šią juvelyrinių dirbinių meistrę į pasimatymą.

Čarlis tyliai priklaupė prie seifo.

Bent jau seifas pasirodė esąs tinkamas priešininkas.

Pirmą kartą nuo to laiko, kai stovėjo naktyje ir ieškojo apgailėtino pateisinimo nieko vertai spynai, pagaliau pajuto poreikį pasitelkti ypatinguosius įgūdžius.

Seifas buvo senesnio vokiško modelio, o tokius jis vertino. Tai buvo tvirtas, sunkus daiktas storomis sienelėmis, atsparus ugniai, sprogimams ir klastotėms.

Bet neatsparus Čarliui.

Nei vienas dar nesugebėjo jo pergudrauti.

Pamiklinęs pirštus, kad šie taptų lankstesni, jis pritūpė, paniro į palaimingą būseną, kuždančią, jog jis daro tai, kam yra sukurtas, ir ėmėsi darbo.

Vienas iš privalumų, kuriuos teikė su darbo erdve sujungtas gyvenamasis būstas, buvo trumpas kelias į darbą. Nereikėdavo net deramai apsirengti. Užsitempusi džinsines kelnes, apsivilkusi medvilninį sportinį nertinį, Leksė užsimovė violetine ir rožine spalvomis dryžuotas kojines-šlepetes ir nusileido į apačią.

Ji žinojo, kad jaudulys ir įsiaudrinusi vaizduotė neleis jai užmigti. Jau buvo pripratusi gyventi su šia keistenybe. Jos kūrybiškumas suteikdavo dirbiniams gaivumo ir aštrumo, o kartais nustebindavo net ją pačią. Na ir kas, kad prarado ramų nakties miegą. Išgyvens.

Leksė dievino savo studiją naktį. Tyla tuo paros metu atrodė apčiuopiama. Nors gatvės ūžesys niekada nenutildavo, o sirenos nuolat perskrosdavo nakties ramybę, vidurnaktį nebūdavo nei klientų, nei judėjimo, nei prekybos.

Ji galėdavo imtis projekto būdama tikra, kad niekas nesutrukdys.

Jos būstą ir studiją skyrė tik durys. Prie jų prisiartinusi Leksė stabtelėjo – jai pasirodė, jog kažką išgirdo.

Kas tai?

Vos girdimas garsas, gal net visiškai nieko, bet ji negalėjo nusikratyti nuojautos, kad už durų kažkas yra.

Tikriausiai nieko. Tik seno namo girgždesys, koks nors gyvis, apie kurį ji mieliau būtų negalvojusi, šmirinėjantis viduje; tačiau Leksė augo policininko šeimoje, be to, buvo mačiusi pernelyg daug siaubo filmų, kad dabar drąsiai ir be baimės atidarytų duris, už kurių buvo girdėti gero nelemiantys garsai.

Tad ji tyliai grįžo laiptais į viršų, stvėrė iš komodos stalčiaus revolverį ir atjungusi nuo įkroviklio pasiėmė mobilųjį telefoną.

Tada giliai įkvėpė ir vėl nusileido žemyn. Tyliai.

Priėjusi prie durų sustojo ir įsiklausė. Ar tai girgžtelėjimas? Spragtelėjimas?

Leksė atvėrė duris ir įjungė šviesą.

Jos akys išsiplėtė iš nuostabos.

Priešais jos seifą nerūpestingai stovėjo Čarlzas Pendegrafas III. Prieš jos plačiai atvertą seifą. Tą patį, kuris turėjo būti neatrakinamas. Pirštinėmis apmautose rankose jis laikė ponios Greison smaragdus.

Trumpą mirksnį nė vienas nesujudėjo ir nepratarė nė žodžio. Paskui Čarlis mostelėjo į Leksės laikomą ginklą ir tarė:

– Na, bent jau šiek tiek supranti, kas yra apsauga. Ar jis užtaisytas?

Nors Leksei dar niekada nebuvo tekę užklupti įsilaužėlio, ji įsivaizdavo, kad tokioje situacijoje turėtų būti daugiau dramatiškumo. Apsimestiniai nekaltumo pareiškimai ar mėginimas pabėgti. Šis sukčius galėtų bent smaragdus grąžinti į vietą, tačiau jis nepadarė nieko panašaus. Tiesiog atsirėmė į seifą, tarsi šis būtų atvertas šaldytuvas, o jis jame ieškotų alyvuogių martiniui.

– Jis ne tik užtaisytas – aš dar ir puiki šaulė. Rankas aukštyn, pone Pendegrafai. Ar koks tavo tikras vardas.

– Ak, aš tikrai Pedegrafas. – Jo akys linksmai šypsojosi. – O ši situacija be galo įdomi.

– Visai neįdomi. Pasibjaurėtina. Tu mane apiplėšinėji.

– Atvirai kalbant, ne tave. Klausyk, leisk man viską paaiškinti.

Leksė kilstelėjo ginklą ir nutaikė Čarliui į širdį.

– Daugiau nė žingsnio.

Kažkas pradėjo garsiai daužyti parduotuvės duris.

Triukšmas išgąsdino Leksę. Jai dar nebuvo tekę patirti tiek daug įvykių vidury nakties.

– Atidarykite – policija, – pasigirdo šaižus riksmas.

Pendegrafas žvilgtelėjo į telefoną Leksės rankoje.

– Iškvietei farus? O gaila.

– Neiškviečiau. Jie tikriausiai atsekė tau pavymui.

Jo tingus, trikdantis linksmumas išgaravo.

– Tu jiems neskambinai?

– Ne.

– Vadinasi, mieloji, čia ne farai.

– Ko gero, esi niekam tikęs vagis. Jeigu ne tik policija, bet ir aš sugebėjau tave užklupti.

Vis dar laikydama į Čarlį nutaikytą ginklą Leksė pajudėjo link durų, skiriančių dirbtuvėlę nuo parduotuvės.

– Padėk smaragdus į seifą ir eime pasikalbėti su policija.

– Pamąstyk, – švelniai paprašė jis. – Jeigu tu jiems neskambinai, kaip jie galėjo mane susekti? Neturi net apsaugos sistemos, kurią būčiau galėjęs klaidingai atjungti. – Leksė galėjo prisiekti, kad jo balse girdėjo susierzinimą. – Nei stebėjimo kamerų. O aš čia jau dešimt minučių. Jeigu jie mane sekė, turėjo pasirodyti daug anksčiau.