Читать книгу Blogoms mergaitėms viskas - Natalie Anderson - Страница 2

Greičiau, greičiau, greičiau.

Lena žinojo, kaip sutrumpinti kelią nesuskaičiuojamais didžiulio komplekso koridoriais, todėl skuodė tiesiai į savo kabinetą, o pagriebusi rankinę moterų tualete atsidūrė net neįkvėpusi oro, kurio beveik ir neliko.

Pamačiusi savo atvaizdą veidrodyje tik aiktelėjo ir padėkojo visoms žvaigždėms, kad atlėkė čia niekieno nepastebėta. Išsiterliojusi lūpdažiu, susivėlusi, lūpos paburkusios. O akys… Vyzdžiai išsiplėtę ir juodi – lyg būtų beprotiškai susijaudinusi. Taip ir buvo… Aistra, hormonai sukilę iki aukščiausio lygio. Mergina troško skrieti su ta banga iki pat galo, o ne nukristi pusiaukelėje į rojų…

Tai idiotė.

Nusišveitė rankas, tačiau jos vis dar kvepėjo kūdikių aliejumi. Pakišo po šaltu vandeniu saują nosinaičių ir prispaudė prie lūpų. Šios nė kiek neatvėso. Ilgai svarstė, tepti lūpų dažais ar ne. Nusprendė pasidažyti. Be dažų atrodys dar keisčiau. Niekada tokia nesirodo darbe – juk reikia puoselėti įvaizdį: elegantiška, viską sugebanti, profesionali. Pabrinkimai nuo bučinių tuojau atslūgs, ar ne?

Ak, kvaiša, kvaiša, kvaiša.

Taip sunkiai dirbo, kad užsitarnautų čia pagarbą bei gerą reputaciją, ir viskas šuniui ant uodegos. Ir dėl ko?

Dėl gyvenimo bučinio. Na, žinoma. Tačiau bučinys nevertas darbo.

Nors širdis pašėlusiai spurda, o sprukti norisi tiesiog beprotiškai, ji privalo sugrįžti ir atlyginti nuostolius. Geriau anksčiau, nei vėliau. Lena perbraukė šukomis plaukus, užsimerkė ir suskaičiavo iki dešimties.

Sutvarkys porą likusių komandos marškinėlių ir imsis savo gyvenimo, tik ką pavirtusio penkiais sunkvežimiais šiukšlių. Ji greitai lankstė drabužius, juos tobulai išlygino, o galvoje klausimai sukosi greičiau nei pats baisiausias parko atrakcionas.

Kas? Kodėl? Ko jis čia atėjo? Ne tas sezono laikas, kai priimami naujokai, o jis buvo tarnybinėse patalpose… Tai kas jis?

Ir ką ji sau galvojo? Kaltas jis – ar ne? Įsiveržė į jos asmeninę erdvę, laidė įžūlius sąmojus – taip viskas ir sprogo. Jis pabučiavo ją. Ji – ta nekaltoji pusė… turbūt. Tačiau širdis žinojo tiesą, o kūnas paprasčiausiai reikalavo daugiau.

***

Setas, vos išgirdęs praveriamas duris, užsivilko švarką ir žengė į priekį. Vos atgaudamas kvapą, nieko nesuvokdamas, vedamas instinkto ryžosi kaip galėdamas ją ginti. Po akimirkos durys vėl užsitrenkė – niekas taip ir nepasirodė, – o mergina jau buvo dingusi. Greičiau už žaibą nuskriejo koridoriumi. Setas jos nesivijo, akimirksnį pastebėjo sukančią už kampo – ji tiksliai žinojo, kur sprukti. O jis – ne. Reikia susirasti Dioną. Jis tikrai žinos, kas tas liepsnosvaidis.

Oho.

Jis sukikeno ir atbula ranka persibraukė lūpas – patikrino. Žinoma, išsitepė raudonais lūpų dažais. Gerai patrynė, kad neliktų žymių, ir perbraukęs plaukus stipriai iškvėpė, kad bent kiek nusiramintų.

Lyg tai būtų įmanoma. Jis buvo taip sužeistas ir susijaudinęs, kad abejojo, ar galės paeiti. Tačiau eis. Vos tik atsigaus galva ir nuslops spaudimas. Prireikė kelių minučių, tuo labiau kad viskas, apie ką pavyko galvoti, buvo moteris kremine oda ir šviesiai žaliomis akimis – lyg pačios tikriausios katės. Paprasta, bet graži palaidinukė, aukštakulniai ir makiažas – ji turbūt čia dirba, gal atstovė spaudai. Juk tokia tviskanti. Tiesa, dabar jau nebe tokia švytinti… Jis gerokai pasidarbavo…

Ir kaip tokios mintys padės atgauti savitvardą? Setas save įveikė giliai kvėpuodamas ir nudrožė tiesiai į persirengimo kambarį.

– Tu čia, Dionai?

Setas sustojo vos įėjęs ir nustebęs sumirksėjo. Dionas stovėjo atokiau; visi juosėjo tik baltus rankšluosčius, kiti pozavo kampe. Tarp dviejų grupių stovėjo fotografas su fotoaparatu ir berdamas nurodymus spragsėjo.

– Sveikas, Setai, smagu, kad galėjai atvažiuoti.

Dionas ką tik tapo naujuoju stadiono viršininku. Jis buvo antrasis nuosavybės plėtros entuziastas, o naujasis sumanymas, Seto galva, kaip tik laiku dėl keleto priežasčių.

– Taip, dėkui, – nusišypsojo Setas ypatingai džiaugdamasis šiandieniniu vizitu. – Kas čia vyksta?

Dionas smalsiai į jį spoksojo.

– Kas nutiko tavo švarkui?

Setas išsigandęs pažvelgė žemyn ir pamatė, kad visi atvartai kažkuo nučiupinėti. Jis susiraukė, pridėjo pirštą prie dėmės ir pajuto, kokia ji lipni. Tada prisiminė: žaliaakė mergina buvo sugriebusi už švarko. Ir smarkiai suspaudė. Dabar jis puikiai supranta kodėl. Nusivalė į jį kažkuo išteptas rankas. Sukta kipšiukė. Jis nusijuokė ir numojo ranka.

– Ai, nežinau.

Švarką nusivilko su džiaugsmu: vis dar buvo beprotiškai karšta.

Dionas smalsiai stebėjo, bet Setas tik mostelėjo galva link sportininkų.

– Kas čia vyksta?

– Dar keletas nuotraukų kasmetiniam kalendoriui.

– Tikrai? – Setas šyptelėjo žiūrėdamas į vargšelius. Daugelis stovėjo sukryžiavę rankas ant blizgančių krūtinių. – Kuo jie tave ištepė? – paklausė stovėjusiojo arčiausiai.

– Kūdikių aliejumi.

Keletas vėl pradėjo kvatotis ir daužyti kumščiais krūtines kaip urviniai.

– Gerai ji mus pričiupo.

– Tebejaučiu jos delnus, – pasiskundė vienas trindamas ranka petį. – Sadistė. – Jis pakėlė akis į dangų. – Bet buvo verta.

– Kas jus šitaip? – kiek galėdamas abejingiau paklausė Setas.

– Lena.

Vaikinai vėl nusišypsojo ir pliaukštelėjo vienas kitam per krūtinę.

Lena. Velnias. Ar tik ne toks vardas buvo moters, apie kurią pasakojo Dionas? Moters, kuri pajėgtų apsaugoti jį nuo kitos savaitės nakties košmarų, vien pažadėjusi padėti? Ta, kurios jam reikia?

Po galais, tikrai. Tik dabar jam reikėjo ne Lenos pritarimo jo paskutinės minutės projekto planui, jis troško jos dėl visiškai kitokių reikalų. Testosterono bangai ūžtelėjus gyslomis, Setas sugriežė dantimis užvaldytas vyriško alkio ir geismo. Tokio laukinio ir stipraus, kad neatsispyrė pagundai paklausti, ką gi jie visi veikė su saldžiąja Lena.

– Ką iškrėtėt?

– Paprašėme įtrinti aliejumi. – Kažkuris begėdiškai šyptelėjo. – Manėme, kad ji išdidžiai atsisakys, bet sutiko. Įtrynė mus visus. Tai ir turiu omenyje – įtrynė.

Staiga prabilo visa komanda.

– Nuostabu! – cyptelėjo fotografas ir sukdamasis aplinkui spragsėjo aparatu skubėdamas juos visus užfiksuoti. – Kalbėkite, kalbėkite.

– Reikėjo pamatyti jos žvilgsnį.

Ak, Setas matė.

– Ji juokėsi?

Jo ausyse tebeskambėjo Lenos juokas, pritraukęs jį lyg magnetas. Toks galingas, kad neįmanoma atsispirti.

– Neee, taip nebūna. Ji visada susitvardo. Šaltesnė už ledainę.

Aha, ir Setas taip mano. Jis žvilgterėjo į laikomą švarką, pasirausė kišenėje ir kažką ištraukęs nusviedė jį šiukšliadėžę. Tokių dėmių neišvalysi. Vėl atsigręžė į vaikinus ir nesusilaikęs paklausė:

– Gal ji vilkėjo melsvą palaidinukę? Maždaug tokio ūgio? – Jis parodė ties petimi. – Šviesūs plaukai, kreminė oda, žalios akys ir put…

Setas nutilo kiek per vėlai susizgribęs, jog jie visi tyli, o jis pažėrė kiek per daug detalių…

– Tu ją matei, – pareiškė Tajus, kuris, Seto žiniomis, buvo kapitonas.

– Pasakojau tau apie ją. Lena Keli. – Dionas reikšmingai pažvelgė į Setą, paskui į šiukšliadėžę ir vėl į draugą. – Atstovė spaudai, organizavimas ir panašiai.

Kaip tik ta, kurios, pasak Diono, reikia Seto komandai. Ji gebėtų įtikinti vadovybę leisti atsivežti vaikus čia: pavojingo amžiaus jaunuolius, kuriems reikia ne tik disciplinos, bet ir įkvėpimo.

Tačiau Dionas neužsiminė, kad ji tokia nutrūktgalvė. O dabar Setas labiau domisi ne tuo, dėl ko atvyko į stadioną, o ja. Lena tikrai turėjo rimtų priežasčių sukiotis persirengimo kambariuose. Dar blogiau – tikrai visus juos lietė. Setas sukikeno.

Kapitonas tai pastebėjo.

– Nesivargink, bičiuli, jos nesudominsi.

Ak. Setas atsikrenkštė.

– Užimta?

Geriau jau nebūtų, juk tada nederėjo jo šitaip karštai bučiuoti. Ji ne šiaip alkana. Išbadėjusi. Įsižiebė pyktis, jis įsitempė.

Setas negalėjo pakęsti neištikimybės.

– Ne, bet ji atstumia visus. Ji lyg ir flirtuoja. Iš akių matyti, bet niekada nepasako, ką galvoja, – paaiškino Tajus. – O būtų gerai.

– Jos gražios akys, – suniurnėjo kažkuris gale.

Pavojingos.

Setas nurimo. Jis neketino įsipareigoti, nenorėjo būti ir išdavystės bendrininku, bet mielai pažaistų.

– Tokia gražutė, – cyptelėjo vienas žaidėjų. – Tačiau nė vienas neprisigretino. Ji neprieinama.

– Gerai. – Setas linktelėjo galva ir giliai įkvėpė, kad nuslėptų užliejusį pergalės malonumą. Reikia liautis pūsti krūtinę kaip kokiam sumautam gaidžiukui – net jei Niekuo Nesidominčioji Lena juo visai rimtai susidomėjo.

– Ji tau tikrai patiko, – ramiai pasakė Dionas.

Visa komanda nutilo ir pasisuko į Setą. Jie žiūrėjo jau nebe taip draugiškai – veikiau agresyviai.

– Oi, ne. – Vėl plūstelėjo testosteronas. Setas be abejo gintų savo teritoriją, bet šie vaikinai turi būti jo pusėje, jei tikisi, kad padės vykdant pagalbos jaunuoliams projektą, todėl nukreipė kalbą. – Pastebėjau tik tai, ką ir jūs visi.

Setas iškart pajuto, kad vaikinai nebejuokauja – gina Leną. Vadinasi, gerbia. Iš jos šaipytis negalima. Jam turbūt reikia elgtis atsargiau. Juk ta mergina rimtai susižavėjo ir troško trumpučio nuotykio. Turbūt koks mėnuo ar daugiau buvo visiškai nykus, o Lena – puikus būdas prasiblaškyti nuo statybų problemų, į kurias vaikinas įklimpo iki ausų. Ir, gerai jau, ji Setą ne juokais suintrigavo. Iš karšto atsako į bučinį suprato, kad pavyktų ją prisikalbinti. Jei tik jokių pasimatymų politikos ji laikosi ne dėl sutuoktinio.

Santuokos jo kortų malkoje nėra.

– Lena tave pavarys, – pareiškė Tajus. – Ji nesusitikinėja su įžymybėmis.

Tačiau Setas ne toks įžymus, kokie yra šie vaikinai. Prieš dešimt minučių Lena jo net neatpažino, o ir tikrai nepavarė. Jei palankiai nusiteikusi, Lena Keli tikrai nėra neprieinama.

Diono akys linksmai žybtelėjo.

– Nujaučiu, kad tau prireiks nemažai sėkmės. – Jis pasisuko į Tajų. – Nori kirsti lažybų?

– Ne, – staiga paprieštaravo Setas. Šis pokalbis nuvedė per toli. – Niekada nesilažink dėl moters. Blogas ženklas.

Dionas dėbtelėjo ir linksmai nusijuokė.

– Gerai jau. Ir taip šiandien su Lena perlenkėme lazdą. Tik pagalvok, ką ji mums padarytų, tai išgirdusi?

Visa komanda vėl pratrūko klegėti. Kone šokinėdamas iš džiaugsmo fotografas spragsėjo fotoaparatu į visas puses.

Dionas atrodė patenkintas. Setas numanė, kad dėl nenoro lažintis. Kietaširdis bjaurybė. Toks tokį pažino…