Читать книгу Saloje su buvusiuoju - Nicola Marsh - Страница 2

Išgyventi negyvenamoje saloje.

II patarimas. Būk tikras, kad šiek tiek praskysi, kai kameros bus išjungtos.

Pasirodęs Nortbondo ledkalnyje Džeredas pasuko prie Elijoto pamėgto staliuko, stovinčio prieš pat langą, pro kurį atsivėrė garsaus Sidnėjaus paplūdimio vaizdas.

Lygią odą išpuoselėjęs meilikautojas lūkuriavo prie savojo staliuko su dviguba porcija espresso – jo partneris buvo išties nuspėjamas žmogus.

Kai jis priartėjo prie staliuko, Elijotas pakėlė akis nuo šūsnies popierių, sudėjo akinius metaliniais rėmeliais, padėjo juos prie puodelio ir žvilgtelėjo į laikrodį.

– Džiaugiuosi, kad pagaliau susitvarkei.

Džeredas gūžtelėjo pečiais ir pirštu parodė į skaudamą koją:

– Reabilituotis teko ilgiau nei tikėjausi.

Elijotas prisimerkė.

– Karšta fizioterapeutė?

– Iš tiesų keblumai dėl sukryžiuoto raiščio. – Vos prisėdo, pajuto pažįstamą skausmo dilgsnį. – Raištis po operacijos gijo puikiai, bet nesiliaujantis uždegimas nustebino gydytojus.

Elijotas susiraukė.

– Bet viskas bus gerai?

Džeredas pavartė akis ir atsakė:

– Taip, mamyte.

– Pamišėlis.

– Šitas pamišėlis tau pelnys dar vieną filmo apdovanojimą, kurio taip trokšti. – Džeredas nykščiu parodė į priešais pūpsančią dokumentų šūsnį. – Spėju, kad čia patvirtinimai, jog už viską, ką sakysiu ar darysiu televizoriaus ekrane, tu atsakomybės neprisiimsi.

– Maždaug. – Elijotas pakėlė kelis dokumentus nuo viršaus ir pastūmė Džeredui. – Štai kas svarbiausia.

Džeredas atidžiai neskaitė žodžių paryškintu šriftu, nes Elijotas detaliai nurodė dokumento privalumus.

Jis mažiausiai norėjo savaitei užstrigti saloje su nepažįstamąja, bet jei taip įrodys socialiai remtiniems vaikams, kad jų vieta – Poilsio ir pramogų centre, Džeredas imsis šio reikalo.

Didžioji gyvenimo dalis prabėgo prožektorių šviesoje, jo karjera ir asmeninis gyvenimas buvo stebimas pro padidinamąjį stiklą ir teikė peno paparacams. Džeredas negalėjo to pakęsti. Atėjo laikas žurnalistų kišimąsi panaudoti geriems darbams – pradės nuo savaitės trukmės viešo pasirodymo, kurio už pinigus nenupirktų.

Milijonai žiūrėjo apdovanojimus skinančius dokumentinius Elijoto filmus, visi kalbėjo apie gerus kūrinius: net sustoję prie vandens vėsintuvų, prie mokyklos vartų, gatvėse – visi tauškė apie Elijoto susuktus aukštos kokybės vaizdelius.

Net ankstyvo rytmečio reklamos laikas kainuoja galybę baksų, todėl, vos Elijotui pasiūlius, Džeredas čiupo jautį už ragų. O milijardus verčiau išleis centrui ir įrangai, nei mokesčiui už viešumą.

Milijonai pamatys centrą per nacionalinę televiziją, išgirs, ką ten galima nuveikti, ir paskleis žinią po visą pasaulį. Štai ko jis siekia.

Jiems abiem bus naudos. Elijotas skaičiuos už dokumentinį filmą surinktus teniso kamuoliukus, o Džeredas laimės reklamą visos šalies mastu, kuri reklamuos jo remiamą vaikų poilsio centrą.

– Ir kas ta laimingoji?

Elijotas pasisuko į duris ir jo antakiai šoktelėjo į padebesius.

– Ji jau ateina. Oho, tau visada sekasi.

Džeredas pasisuko, kad pamatytų, su kuo jam teks apsistoti negyvenamoje saloje. Ne dėl to, kad jam rūpėtų. Jis bičiuliavosi su visomis teniso žaidėjomis, galėjo apsimesti su bet kuria. Paprasta.

Bet kai jo akys susidūrė su neįprasto mėlynumo, vandenyno žydrynės skaisčią dieną spalvos akimis, smerkiamas žvilgsnis kone skrodė jį kiaurai, Džeredui tapo aišku, kad savaitė negyvenamoje saloje su Kriste Vaild anaiptol nebus lengva.

§

– Pasikalbėsime vėliau, – sumurmėjo Džeredas sumišusiam Elijotui, kai Kristė išdidžiai priartėjo prie jų staliuko, avėdama batelius neįtikėtinai aukštais kulniukais. Ji visada buvo pamišusi dėl batų, kaip jis – dėl jos.

– Kaip miela tave matyti…

– Tu viską žinojai?

Nors pertraukė jį, Kristė nesitikėjo, kad pavyks išvengti bučinuko: jis pasilenkė prie jos skruosto, o pažįstamas, saldus ir pikantiškas aromatas vožtelėjo jam per galvą it Rafaelio Nadalio atmuštas teniso kamuoliukas, atgaivinęs prisiminimus.

Smagų pasivaikščiojimą Harboro tiltu nustelbė juokas ir Kristės spurdėjimas jo glėbyje, o vėliau tą naktį – ir jo lovoje.

Ilgas, tvankias naktis leido palinkę prie pailgos jūros gėrybių lėkštės restorane Doyles Votsono įlankoje, paskui susiglaudę plaukė vandens taksi, grįžo į jo butą, beviltiškai stengdamiesi tvardytis, nors tai padaryti buvo itin nelengva.

Jie džiaugėsi pačia geriausia draugyste – atpalaiduojančia, paprasta, kupina juoko. Iki kol ji prisirišo prie jo, pradėjo reikšti reikalavimus, o jis užsisklendė.

Tačiau ne be priežasties. Tuo metu Džeredo pasiekimai teniso srityje šoktelėjo iki žvaigždžių ir jis neturėjo kito pasirinkimo, tik atsimokėti žmonėms, paaukojusiems jam savo laiką. Jis niekada netroško būti išnaudotoju, buvo ne iš tų, kurie piktnaudžiauja kitų teisėmis, tarkim, kaip jo tėvai.

Juokinga, bet tai, kas turėjo būti vaiko priežiūros valandėlės – kai pasipūtėliai Melouniai savo vienturtį galėdavo palikti kelioms valandoms per dieną – virto pelninga karjera, nešančia šlovę ir turtus, su kuria moterims buvo lengviau susidoroti nei vyrams.

Keista, kad tik vienai merginai pavyko prie Džeredo priartėti ir geriau pažinti be paliovos besišypsantį vaikiną.

Jis spokso tiesiai jai į akis.

Kadangi jo karjera buvo ne vienintelė priežastis, dėl kurios jis atsitraukė, pamatęs ją dabar, energingą ir švytinčią, suprato, kiek daug prarado, kai ją paliko.

Jis troško ją pabučiuoti į lūpas, bet Kristė neleido – žengtelėjo atgal išdidžiai kilstelėjusi galvą. Galėjo jį apmauti tokiu elgesiu, jei Džeredas nebūtų pastebėjęs, kad ji pravėrė lūpas nuo prisiminimų, kuriuos įžvelgė akių blykstelėjime, pašvaistės.

– Na? Tai tu žinojai?

Priglaudęs delną jai prie nugaros palydėjo Kristę prie kėdės: nenustebo dėl to, kad ji įsitempė, ir papurtė galvą.

– Ką tik sužinojau apie savo partnerio nusikaltimą ir pajutau nusivylimą kelios sekundės prieš tau pasirodant.

– Nusivylimas – labai geras žodis.

Džeredas šyptelėjo dėl to, kad ji taip aistringai pritaria, bet Elijotas ištiesė ranką.

– Malonu susipažinti. Elijotas Džei Barnabis, Išbandymo prodiuseris. Džiaugiuosi, kad jūs pagaliau sutikote.

– Kaip tik tai mes ir aptarsime.

Mostelėjusi padavėjui Kristė užsisakė gazuoto mineralinio vandens su citrina, prieš tai išsitiesė ir nutaisė puikiai pažįstamą kovingą pozą.

– Kol dar visko neaptarėme, leiskite patikslinti keletą dalykėlių. Pirmas – esu čia, nors man tai nepatinka. Antras – darau tai tik dėl pinigų. – Ji iškėlė pirštą ir dūrė į Džeredą. – Trečias – geriau, kad sala būtų pakankamai didelė mums abiem, nes kitaip aš verčiau parplaukčiau atgal, nei sėdėčiau ten su tavimi.

Smalsumu spinduliuojančios Elijoto akys šokčiojo nuo vieno prie kito.

– Jūs pažįstami?

Mergina staigiai pasisuko į jį.

– Ar Jūsų Šviesybė nepasakė?

Elijotas išsišiepė.

– Ko nepasakė?

– Mes pažįstami, – ramiai pasakė Džeredas. Jie puikiai pažįsta vienas kitą. Elijotui geriau nežinoti, kaip puikiai. – Seni draugai. – Kristė dusliai prunkštelėjo, o Džeredas jai mirktelėjo. – Kaip smagu susipažinti dar kartą.

– Aha, tas pat, kaip įsivaryti rakštį. – Ji kiaurai vėrė maišto kupinomis akimis.

Po dar vieno gydymo kurso pas Ponią Kietakumštę, fizioterapeutę iš pragaro, Džeredas atslinko čia tam, kad aptartų darbo reikalus su Elijotu. Jam nelabai rūpėjo, su kuo teks praleisti tą savaitę.

Bet dabar mintis apie septynių dienų laidymąsi kandžiais sąmojais su įžūliąja aštrialiežuve Kriste ypatingai praskaidrino Džeredui rytą.

Iš visų jėgų stengdamasis nesišypsoti jis sukryžiavo rankas ir pasisuko į Elijotą.

– Ar nieko, kad mudu pažįstami?

Elijotas papurtė galvą.

– Kaip tik, turėtų rutuliotis įdomus bendravimas. Dokumentinis filmas bus apie tikrovę už tikrovės televizijos kamerų. Kaip kalbėsit, reaguosit, šokinėsit vienas prieš kitą, įkalinti savaitei ir su niekuo kitu nebendraudami. Turėtų būti įdomu. – Elijotas nutilo, susiraukė. – Seni draugai? Ar jūs kažkada kartu gyvenot?

– Po galais, ne!

Prisiminimų skausmas blykstelėjo mėlynose Kristės akyse ir privertė Džeredą susigėsti dėl savo reakcijos, bet kitą akimirką ji stovėjo iškėlusi galvą ir žvelgė į jį, versdama suabejoti tuo, kas jam pasirodė.

– Manęs visai nedžiugina mintis apie gyvenimą susimetus, – pasakė ji, o primerktose akyse spindėjo išdidumas ir kovinga drąsa.

Ji tikėjosi, kad Džeredas atsakys, atkirs, kad įžiebs naujas aistras. Na, ji mielai palauks. Barniams juodu turės užtektinai laiko. Ištisas septynias dienas. Vieni. Neturės jokių pramogų, tik vienas kitą. Įdomu.

Elijotas nesuprato, kad tarp jųdviejų kaupiasi įtampos debesis, bet jau trynė rankas.

– Gerai. Nes tai viską keičia. Jūsų reakcijos ir elgesys bus tikri. – Ištraukęs segtuvą su dokumentais stumtelėjo jį Kristei. – Žinau, kad tavo šefė čia įrašė tavo vardą, todėl turi susipažinti su nuostatomis ir pasirašyti prie žvaigždutės. Pradėk nuo čia.

Mergina linktelėjo, atvertė segtuvą, paėmė Elijoto pakištą rašiklį ir pradėjo skaityti, be paliovos rašikliu baksnodama į apatinę lūpą. Džeredas gerai prisimena apatinę lūpą, tokią putlią, švelnią, svilinančio karščio, vos tik priglusdavo prie jo…

Kol Kristė skaitė, jis turėjo laiko ją apžiūrėti atidžiau. Jis tikrai ją tyrinėjo. Ji buvo patraukli, žavi dvidešimt vienų metų mergina, kai juodu susitikinėjo, šviesūs plaukai buvo sveiki ir išsitaršę, figūra – apvalaina, drabužiai – eklektiški. Visada buvo iš prigimties graži, nors nosytė atrodė kiek didesnė nei vidutinė, bet ji tik pridėjo dailiam Kristės veideliui žavesio.

O dabar, skoningai pasidažiusi, nepriekaištingai ištiesintais plaukais, puikia figūra ir nuostabiu garsaus dizainerio sukurtu rožiniu kostiumėliu, ji intrigavo jį labiau nei kada nors.

Džeredui patiko, kai ji būdavo susivėlusi, suglamžytais drabužiais ir įsismarkavusi, o naujas įvaizdis – tvarkingas ir oficialus, nors jis leido sau galvoti, kad Kristei nepavyks tikrojo veido paslėpti po įvaizdžiu.

– Regis, viskas gerai. – Ji pasirašė kelis dokumentus ir sunkiai atsidususi atidavė juos Elijotui. – Čia yra viskas, ką turiu žinoti?

Elijotas linktelėjo.

– Ar ką nors žinai apie Išbandymą?

Kristė papurtė galvą.

– Aktyvioji mano šefė nesileido į smulkmenas.

Džeredas palinko į priekį ir priglaudęs delną prie burnos sąmokslininkiškai, garsiai ir perdėtai sušnabždėjo:

– Dabar tai įkliuvai. Jis gerą valandą gražbyliaus apie tą patį, kaip ir man.

Kristės lūpos virptelėjo, bet ji pasisuko į Elijotą, kuris buvo mielai nusiteikęs ir pasiruošęs išdėstyti savo pamėgtos temos smulkmenas.

– Kadangi tai yra varžymasis dėl piniginio prizo, kuris atiteks herojui, įveikusiam iššūkius ir sumušusiam rekordą tinklalapyje, noriu, kad apie šitą dokumentinį projektą žinotų visi televizijos žiūrovai ir interneto naudotojai.

Jai sugniaužė paširdžius klausantis sąlygų, kurių privalu laikytis, norint laimėti prizą – sporto srityje visada buvo niekam tikusi, be to, nepavyks perkopti Džeredo populiarumo internete aukštumų. Elijotas kalbėjo toliau:

– Dabar rodoma begalė realybės šou. Maisto gaminimas, pasimatymai, dainos, šokiai, nauji namų gyventojai, ar kaip juos pavadinti. Begalė realybės šou, kur filmuojami visi tie dalykai. Noriu, kad Išbandymas būtų kitoks. Noriu parodyti, kaip du žmonės bendrauja be jokių apribojimų, be kitų kišimosi, be fanfarų ir teisėjų, noriu parodyti, kaip jiems sekasi. Tikiuosi sąžiningo žiūrovų atsako.

Kristė linktelėjo ir parodė į segtuvą.

– Ten įtrauktas tinklaraštis ir Twitter komentarų atnaujinimas?

– Taip. Žiūrovai galės iškart prisijungti ir reaguoti į jūsų jausmus, išdėstyti spėliones, nes, prabėgus savaitei po jūsų grįžimo, aš parodysiu dokumentinę juostą. Rodysime reklamą, o žiūrovų lūkesčiai dar labiau sudomins.

– Vadinasi, mus filmuos visą laiką?

Ji suraukė nosį. Apstulbo dėl tokio sumanymo, kaip ir Džeredas.

Elijotas viena ranka traukė kitos pirštus, lyg lėlininkas, kuris ruošiasi pajudinti marionetę.

– Ne, kameros veiks kaip judesio davikliai ir bus įrengtos tam tikrose salos vietose. Jeigu jums reikės pabūti vieniems ar pailsėti, parodysime nestebimas zonas.

Jai išties palengvėjo, o Džeredas tuo metu svarstė, kas privertė Kristę taip beviltiškai pasielgti. Na, ji paminėjo pinigus, bet niekada nebuvo tokia, kuri kraustosi iš proto dėl pinigų, vadinasi, turi būti dar kažkas. Nors… Prabėgo aštuoneri metai. Ar jis gerai ją pažįsta?

Džeredui buvo keista. Jo gyvenimas paskutinius septynerius metus buvo viešas: ką jis valgė, kur lankėsi, kokį automobilį vairavo – viskas buvo aptarinėjama.

Jis išmoko atsitverti, nereaguoti į kišimąsi, o dabar poilsio ir pramogų centre išnaudojo savo privalumus.

O ką laimės Kristė, be galimybės gauti pinigų?

– Gera girdėti. – Džeredas pabaksnojęs sau į nosį palinko prie jos. – Jei kartais norėtum manimi pasinaudoti, galėsi tai daryti ne prieš kameras.

– Pasvajok, Melouni.

– Svajonių buvo daug, panele Vaild.

Jis nustebo, kad Kristė nuraudo ir nuleido akis į savo rankas, žaidė pirštais, bet kaipmat pakišo juos po stalu ant kelių. Jis leido jai susikaupti per kelias sekundes ir, kaip ir tikėjosi, priblokšti jį ryžtingu ir kovingu žvilgsniu.

– Tu tikrai nori tai daryti? – sumurmėjo Džeredas, dėkingas Elijotui, kad šis linktelėjo tualeto pusėn ir skubiai pasišalino.

– Ką daryti?

Ji graži: didelės nekaltumu spinduliuojančios akys ir papūstos lūpytės. Na, gal ji ir nebloga, bet jis – geresnis. Visada atmušdavo į jį pažirusių žodinių teniso kamuoliukų krušą.

Ji audrino jį labiau nei bet kuri kita moteris pasaulyje ir mintis apie savaitėlę ir pažindinimąsi iš naujo kėlė tokią pat įtampą, kaip prieš Didžiojo kirčio turnyrą.

– Tu žinai, apie ką aš. – Jis palinko labai arti, bet Kristė nekrūptelėjo, nesitraukė nė per nago juodymą. – Tu ir aš. Štai taip, – jis dūrė į ją, į save, – kaip buvo anksčiau.

– Tik nepradėk senos dainelės.

– Jauti sentimentų?

– Vargu. Turėčiau labai pasistengti, kad sugrįžčiau pasivaikščioti į prisiminimų alėją.

– Nori pasakyti, kad…

Ji gūžtelėjo pečiais ir įsistebeilijo į dailiai sutvarkytus vanagiškus savo nagus.

– Nieko nenoriu.

Džeredas nusikvatojo, atsilošė ir užkėlė ranką ant kėdės atlošo – jo pirštai buvo gundomai arti merginos pečių.

– Visada buvai niekam tikusi melagė.

– Aš ne…

– Tau čia virpčioja. – Jis neryžtingai piršto galiuku palietė strazdanėles prie viršutinės jos lūpos. – Siaubinga išdavystė.

Kristė nurimo, maištingą akių spindesį pakeitė baimė. Tada sumirkčiojo, tarsi po ilgomis blakstienos norėtų paslėpti silpnumą.

– Matau, kad klysti. Tikriausiai teniso kamuoliukais atsitrankei smegenėles.

– Aš niekada nepraleidžiu smūgio.

– Na, mačiau visai ką kita.

– Ak, kaip miela, kad stebi mano karjerą.

– Sunku nepastebėti, kai tavo viešumos troškimas demonstruojamas, kur tik pasisuksi. – Ji nutilo. Norą priešgyniauti nugalėjo smalsumas. – Dėl to dalyvausi šiame šou? Grįžti, nes reikia viešumo?

– Aš niekur negrįžtu.

Pažįstamas plazdenimas pilve tarsi šaipėsi iš jo tvirtumo.

Praėjusiais metais atsakė į nesuskaičiuojamą galybę žiniasklaidos klausimų, apsisprendė, suplanavo spaudos konferenciją. Senokai susitaikė su savo sprendimu, bet mintis atsisakyti karjeros ir talento, kuris jį bemaž išgelbėjo, kėlė nerimą.

Tenisas jam buvo išsigelbėjimas, išganymas, tikslas – viskas. Jis piktinosi, kad savimylos tėvai išmetė jį iš vietinio teniso klubo, bet netrukus atrado ramybę.

Jis buvo geras, velniškai geras, ir greitai keleiviniai furgonai bei talentų ieškotojai paskatino sunkiau ir ilgiau dirbti, be paliovos lavinti įgūdžius.