Читать книгу Per daug paslapčių - Olivia Gates - Страница 2

Gvenė Maknyl girdėjo tylius kaltinimus, lyg juos rėžtų kokios bekūnės būtybės balsas. Balsas, labai panašus į jos pačios.

Atrodo, pastarosios savaitės atėmė tai, kas buvo likę iš jos sveiko proto. Iš visų jėgų stengėsi susitikti su Farydu, tačiau laikui bėgant ir galimybėms sutikti vyrą vis menkstant, Gvenės pasiryžimas pamažu blėso.

Buvo įsitikinusi, jog susidūrusi su Farydu akis į akį, nepajėgs suregzti nei vieno rišlaus sakinio.

Kai Gvenė pagaliau buvo čia, tamsus šeicho žvilgsnis purtė ją it elektra. Farydo akių skvarba, žavesys atėmė visą jaunosios mokslininkės tvirtybę.

Ji vadino dykumų princą piniguose besimaudančiu sadistu, kuris gyvena tik tam, kad priverstų silpnesnius maldauti jo paslaugų.

Bet nesulaikoma minčių lavina baigėsi. Viskas, ką dabar Gvenė tegalėjo daryti – su siaubu akyse spoksoti į Farydą. Jis taip pat nustėręs spoksojo į viešnią. Suprato.

Jis buvo toks, kokiu Gvenė jį laikė. Nesukalbamas. Vos tik pamatė Farydą pirmąsyk, gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.

Iki pat dabar kartojo sau, kad gerokai išpūtė prisiminimus apie jį, susikurdama tokį vyro portretą, koks realybėje neįmanomas.

Tačiau Farydas visgi buvo toks. Ir dar daugiau. Įspūdingo sudėjimo, įgimto dosnumo bei vidinės energijos, nežabojamos galios. Gvenė buvo įsitikinusi, jog laikui bėgant gerosios Farydo savybės tik dar labiau išryškės, kol tikrai taps dieviškai tobulas.

Vos jie susitiko, Gvenė iškart sutirpo.

Šeichas prisiartino. Judesys buvo beveik nepastebimas, tačiau slaptas ketinimas aiškus: prieiti arčiau ir nutrenkti it perkūnas.

Gvenės nusivylimas virto dar vienu pagiežos pliūpsniu.

– Penkios minutės? Štai kiek laiko duodi žmonėms pabūti tavo draugijoje? Tada išeini nė neatsigręždamas? Jauti malonumą, kai jie bėga iš paskos, maldaudami dar kelių minučių tavo neįkainojamo laiko? Patinka versti kitus keliaklupsčiauti? Tai štai kiek pagarbos kitiems jaučia žymiausias pasaulyje chirurgas filantropas?

Farydas nuleido nuodėmės vertas blakstienas žemyn, paskui degančiomis akimis pažvelgė į moterį.

– Tiesą sakant, skyriau dešimt minučių.

Farydo balsą, girdėtą jam duodant interviu, per paskaitas ir mokomąsias operacijas, Gvenė laikė įtaigiu. Aukštas, sodrus tonas, aiški kiekvienos galūnės artikuliacija darė vyro kalbą panašią į giesmę.

– Ir kai sakiau, jog…

Gvenė pertraukė Farydą nebepajėgdama iškęsti šių apžavų.

– Vadinasi, vietoj penkių minučių, skyrei man visas dešimt. Dabar suprantu, kaip pelnei savo reputaciją – tokiomis kilniomis paslaugomis. Tačiau jau iššvaisčiau didžiąją dalį tų dešimties minučių. Jau pradėjai skaičiuoti likusį laiką iki kol išeisiu?

Farydas papurtė galvą taip, lyg moters žodžiuose būtų įžvelgęs kitokią prasmę; pro langą besiskverbianti Los Andželo žiemos popietinė saulė apšvietė juodus it naktis šeicho plaukus.

– Nesiruošiu nieko panašaus daryti, panele Maknyl.

Gvenės širdis suspurdėjo. Jis… jis… jis prisiminė?

Regis, pasaulis susitraukė į mažą pilką sūkurį. Jai siaubingai ūžė ausyse. Viskas aplink išnyko, lyg kristų bedugnėn.

Kažkas pakirto Gvenei kojas, tada ji suprato bandanti priešintis virpinančiam Farydo žavesiui.

– B‘Ellahi… nemesk man iššūkio.

Šie niūrūs žodžiai, pulsuojantys aistringa tvirtybe bei svaiginančiu aromatu, užliejo Gvenę tarytum pakylėdami virš žemės. Ji atsimerkė, suprato, kad veidas, kurį, kaip norėjo sau įteigti, jau buvo užmiršusi, buvo lygiai toks kaip svajonėse. Gvenė nepajėgė užmiršti nei vieno taisyklingo Farydo veido bruožo, jo tvirtybės, kilnių poelgių, išskirtinumo. Šeichas Farydas Al Zaferas – neužmirštamas, net susidūrus trumpai akimirkai. Antrasis susitikimas, ko gero, pražūtingas. Tačiau pirmoji akistata vis tiek neišdildoma.

Gvenė manė, kad Farydo buvimas šalia – pavojingiausia jai žinoma jėga, tačiau dabar, kai moteris buvo vyrui ant rankų, jai aptemo protas – iš jos taip puoselėto pasipriešinimo beveik nieko neliko.

Ją krėtė stiprus drebulys. Farydas kilstelėjo ją aukščiau.

– Nuleisk mane, prašau. – Ties paskutiniu žodžiu moters balsas prislopo.

Vos tik Gvenė ėmė kalbėti, Farydas pažvelgė jai į lūpas ir stebėjo kiekvieną jų judesį. Nuo tokio bandymo suvilioti jos širdis ėmė plakti smarkiau. Šeichas dar tvirčiau suėmė jaunąją kolegę, jo rankos net per drabužius degino jai odą.

– Tu nualpai. – Jo akys nukrypo nužvelgdamos kiekvieną jos veido lopinėlį, kol galiausiai vėl įsistebeilijo į lūpas.

Gvenė pasimuistė bandydama atgauti koordinaciją.

– Aš tik sekundėlę pasijutau apsvaigusi.

– Tu nualpai. – Šis atkaklus tvirtinimas buvo švelnus it voratinklis. – Praradai sąmonę. Turėjau peršokti stalą, kad pagaučiau tave, kol nespėjai veidu trenktis į kampą.

Gvenė nudelbė akis tos vietos link, kur dar neseniai stovėjo – prie didelio kvadratinio stiklinio stalo. Dokumentai buvo išmėtyti ant grindų.

Nors niekada gyvenime nebuvo nualpusi, šįsyk neabejotinai taip ir įvyko. Ji prarado sąmonę. Ir Farydas ją išgelbėjo.

Kartėlis bei įtampa virto didžiuliu gėdos jausmu dėl savo elgesio. Gvenė tetroško paskęsti Farydo galybėje ir išsiverkti.

Negalėjo. Buvo daugybė priežasčių. Ji privalėjo išlaikyti atstumą bet kokia kaina.

Farydas nuėjo į poilsio vietą prie lango, tarytum bijodamas, kad Gvenė nualps darsyk, jei jis nesiliaus jos erzinti. Šeichas išties troško pasirūpinti savo viešnia.

Farydo glėbyje ji sustingo.

– Dabar man viskas gerai… prašau.

Jis stabtelėjo. Dvejonių kupinomis akimis Gvenė pažvelgė į vyrą, jo akyse pamatė kažin ką… audringo. Farydas ėmė svarstyti, kodėl turėtų patenkinti Gvenės maldavimus.

Jis pamažu atpalaidavo rankas, leisdamas Gvenei lėtai, palytint kiekvieną nervų galūnėlę, slysti jo kūnu. Vos tik pėda palietė žemę, ji svyruodama atsitraukė nuo savo gelbėtojo; kojos nuo kūno svorio ėmė tirtėti, tarytum būtų priklausomos nuo Farydo. Jis skubiai ištiesė ranką, kad prilaikytų ją. Gvenė papurtė galvą. Jis patraukė ranką ir pasiūlė viešniai atsisėsti. Farydo rūpestingumas pavertė akimirką stebuklinga.

Gvenė mažne parkrito ant kušetės ir nepatikliu žvilgsniu pervėrė šeichą…

– Ačiū.

Farydas priėjo; atrodė gerokai aukštesnis už Gvenę.

– Nėra už ką dėkoti.

– Už tai, jog manęs nenugabeno į ligoninės priimamąjį su lūžiais ar blogiau.

Farydas suraukė antakius lyg jam skaudėtų, du rusenantys angliukai, regis, dar labiau pajuodo.

– Pasakyk, kodėl nualpai.

Gvenė pasijuto įžeista.

– Jei žinočiau, greičiausiai nebūčiau nualpusi.

Farydas dirstelėjo į Gvenę, akivaizdžiai nepatenkintas atsakymu.

– Neatrodai sunerimusi ar bent nustebusi, jog praradai sąmonę. Taigi priežastį žinai labai gerai. Sakyk.

– Galbūt iš susijaudinimo.

Šeichas perkreipė dailias lūpas.

– Panele Maknyl, galbūt ir esi žymi vaistų išradėja, tačiau gydytojas čia esu aš ir, beje, pakankamai kvalifikuotas, kad išreikščiau nuomonę dėl simptomų. Susijaudinimas padeda būti budresniam, o ne nualpti.

Gvenė privalėjo patenkinti jo, kaip mediko, troškimą diagnozuoti negalavimą tam, kad galėtų išpyškinti tai, dėl ko atėjo.

– Gal… dėl ilgo laukimo.

Farydas vėl papurtė galvą.

– Nors aštuonios laukimo valandos yra daug, tačiau negalėjo išsekinti taip, kad nualptum. Jei nebūtų rimtos priežasties.

– Esu čia nuo ketvirtos ryto… – Iš nuostabos Farydas kilstelėjo antakius. – Nuo vakar dienos.

Šeichas ėmė dar labiau nepasitikėti moterimi, piktas žvilgsnis vis labiau niuro.

– Sėdėjai čia trisdešimt šešias valandas?

Farydas pasilenkė prie Gvenės, regis, tokio ūgio žmogui tai turėtų būti neįmanoma. Paskui ilgomis stipriomis rankomis – įgudusio chirurgo instrumentais – apsivijo moters liemenį, atimdamas jai kvapą. Jaunosios mokslininkės širdis daužėsi lyg pašėlusi, o kraujas gyslose virte užvirė.

Farydas įdėmiai pažvelgė į ją.

– Ar per tą laiką bent jau numigai ar užvalgei? – Ji neprisiminė. Gvenė ėmė kraipyti galvą, tačiau šeichas nekreipė dėmesio į išsisukinėjimus. – Akivaizdu, kad ne. Normaliai nemiegojai ir nevalgei gana ilgą laiką. Tavo širdis plaka taip, lyg būtum nuskuodusi visą mylią. – Farydas norėjo žinoti priežastį, kuri iš tiesų buvo susijusi su jo buvimu šalia. – Tavo kraujyje tikriausiai trūksta cukraus, o silpnas pulsas liudija, kad spaudimas per mažas išlikti sąmoningai. Man nė nereikėtų visų šių simptomų, kad diagnozuočiau tavo būklę – išsekimas.

Pamačiusi savo išvargusio veido atspindį ji suprato, kad gana gerai pavyko suvaidinti, jog nėra gyva numirėlė. Bet sumojusi, jog teks sutikti su Farydo nuomone, jautėsi pažeminta.

Kvailystės. Koks skirtumas, kad, šeicho nuomone, Gvenė atrodo pasibaisėtinai? Iš tiesų buvo svarbu tai, kad ji ištaisė savo klaidą ir prisiminė velniškai svarbų tikslą.

– Buvau pernelyg susirūpinusi, kad miegočiau ar valgyčiau, tačiau niekis. Svarbu tai, ko tau prišnekėjau. Atsiprašau už… tą jausmų protrūkį.

Jo akyse kažkas tvykstelėjo; Gvenės ranka, kurią Farydas vis dar laikė delne, regis, ėmė liepsnoti.

– Nereikia. Net jei padariau kažką, dėl ko nusipelniau šios… pagiežos. Man labai smalsu, švelniai tariant, suprasti, kas atsitiko. Manai, kad tyčia palikau tave šitiek ilgai laukti? Galvoji, jog man patinka versti žmones maldauti mano laiko, atkreipti į juos dėmesį tik tada, kai praranda sąmonę ir prieš išeinant skirti kelias niekingas minutes?

– Ne… aš… aš noriu pasakyti… ne… tavo reputacija yra visiškai kitokia.

– Tačiau tavo asmeninė patirtis byloja, jog tai tėra išgalvotas reklaminis triukas.

Gvenės gerklę vėl sugniaužė skausmas.

– Tiesiog tu… pasisakei, jog būsi pasiekiamas, tačiau man buvo pasakyta priešingai, nebeišmaniau, kuo gi tikėti.

Ji pajuto, kaip Farydas įsitempė, ugningose jo akyse buvo matyti kažin kas… niūraus. Bandymai atsiprašyti bei pasiaiškinti jį skaudino kur kas labiau nei įžeidinėjimai.

Bet net jei nusipelnė, kad šeichas paliktų ją it musę kandusią, Gvenė negalėjo to leisti. Farydas privalėjo išklausyti.

– Prašau, užmiršk viską, ką sakiau, ir leisk man pradėti iš naujo. Skirk darsyk dešimt minučių. Jei po visko nuspręsi, kad nenori toliau klausytis, galėsiu išeiti.

***

Farydas buvo pritrenktas.

Jis atleido. Kai Gvenė jį plūdo, jis skendo prisiminimuose apie pirmąjį jų