Читать книгу Kvietimas nusidėti - Sarah Morgan - Страница 1

– Zakai? Kur tu, po velnių? Jau geriau nepalik manęs, be tavęs tikriausiai neištversiu. Bet kurią akimirką galiu pasiduoti ir kibti į angliavandenius. Tada suknelei bus galas. Paskambink, kai gausi žinutę.

Telefonui vos neišslydus iš prakaituoto delno Teilorė stipriai jį suspaudė. Tai viso labo vestuvės. Būrys žmonių, kurie jai nerūpėjo ir kuriems tikrai nerūpėjo ji. Dėl to neturėtų šitaip jaudintis. Ji čia tik todėl, kad to primygtinai norėjo filmo prodiuseris.

Teilorė pabandė giliai įkvėpti, bet suknelė neleido krūtinei išsiplėsti. Dizaineris taip užsiuvo drabužį ant jos, kad prireikus nueiti į tualetą liepė jai atsiųsti žinutę.

Sicilijos karštis pliekė nuogą Teilorės nugarą. Ji užvertė akis stebėdamasi, kokia absurdiška ši padėtis. Ankštoje suknelėje buvo siaubingai karšta, o ji verčiau mirs, nei leis kam nors kartu eiti į tualetą, vadinasi, negali nei valgyti, nei gerti. Tiesa, ji ir taip mažai valgydavo. Dar vaikystėje mamos įskiepyta drausmė niekada jos neapleido. Ji buvo pratusi jausti alkį, bet pastaruoju metu noras valgyti darėsi vis stipresnis ir ji žinojo dėl to tampanti irzli. Galėtų kam nors net galvą nurėžti ir jei taip nutiks, pasistengs, kad toji galva priklausytų Korečių šeimos nariui, kaltam dėl šiuo metu patiriamo nepatogumo.

Ji svarstė, ar jis taip pasielgė tyčia. Šis filmas – jo kūdikis. Tikriausiai liepė dizaineriui pasistengti, kad joks vyras nepajėgtų nuvilkti suknelės ir sužlugdyti didžiojo jos sugrįžimo.

Ją išvydęs Zakas juoksis. Ji taip ilgai vilki tik džinsus, kad jis dar nematė jos šitaip apsirengusios.

Teilorė neapkentė dirbtinumo ir kėslų, slepiamų po oro bučiniais ir nugludintomis šypsenomis.

Atsispyrusi vaikiškai pagundai kramtyti nagus ji žvilgtelėjo į dailų manikiūrą ir nuliūdo išvydusi virpančias rankas.

Nedrįso paimti taurės šampano. Išlietų gėrimą ant suknelės. Arba, dar blogiau, ant kitos moters suknelės, o juk žinojo, kaip kiti tai suprastų.

Suirzusi, kad nerimauja dėl to, ką pagalvos žmonės, ji įmetė telefoną į rankinę.

Beprasmiška šitaip reaguoti į smulkmenas. Per pastaruosius porą metų ji suprato, kas gyvenime svarbiausia. Juk yra žmonių, kuriuos kamuoja rimtos problemos, o ji prisidirbo pati ir viską paliko praeityje.

Teilorė priėmė prastų sprendimų. Pasitikėjo žmonėmis, nors nederėjo to daryti, bet dabar tapo kitu žmogumi. Su laiku tai įrodys.

O ši diena, žinoma, tam ir skirta.

Ji turi įrodyti.

Nedarys klaidų. Net ir netyčia neišlies gėrimo.

Net jei kas nors priešais ją išpiltų aliejaus, jai nevalia paslysti.

Šito reikėjo, jei norėjo susigrąžinti aktorės karjerą, o to ji žūtbūt troško. Taip troško, kad net įsitraukė į reklamos cirką, neatsiejamą nuo jos darbo. Tokią kainą turėjo sumokėti už tai, kad užsiimtų mėgstama veikla.

Ši mintis privertė vėl iš rankinės išsitraukti telefoną.

– Ei, Zakai! – Jos balsas virpėjo. – Tik noriu pranešti, kad moterys čia labai seksualios. Net tau pavyktų su kuo nors susidėti, todėl paskubėk, kol nepražiopsojai progos. O jei net to nepakanka, kad čia atsidurtum, tada pasakysiu, kad negaliu nusišlapinti, nebent kas nors išardytų mano suknelės siūles. Išvydęs mane galėsi negyvai užsijuokti. Paskambink.

Jai pasidarė baisu, kad taip jo trūko.

Tai Zakas paragino ją siekti svajonės ir vėl vaidinti. Deja, kai kurios svajonės neatsiejamos nuo košmarų. Jei nepajėgs su tuo susidoroti, kaip ištvers dėmesį grįžusi į filmavimo aikštelę? Vaidybos ji ilgėjosi, bet šito – ne.

– Teilore! – Tobulai išpuoselėta veja link jos ėjo Santas Koretis, filmą prodiusuojančios įmonės vadovas, kalbama, permiegojęs su visomis pastarųjų penkių filmų pagrindinėmis aktorėmis. – Vėluoji.

– Ant manęs siuvo tavo išrinktą suknelę. – Ji neužsiminė pusvalandį mindžikavusi lauke, mėgindama sukaupti drąsą ir įeiti pro vartus. – Iš patirties žinau, kad paparacai labiau sukrunta, jei priverti juos laukti, o paskui išverti iš koto.

– Nepamiršk, kad reklamuoji mano filmą, ne save. Noriu reklamos ir omenyje turiu gerą reklamą. Nenoriu, kad žmonės imtų knaisiotis po tavo praeitį.

Na va. Kalbasi vos dvi minutes, o tema jau sukasi apie jos praeitį.

To neišvengsi. Jos klaidos buvo taip išviešintos, kad tapo neatsiejama dalimi, todėl dabar žmonės, įskaitant Santą, pirmiausia mato jas.

Skrandis garsiai sugurgė ir priminė esąs tuščias.

– Esu tikra, kad po vestuvių, kuriose bus gausu Korečių dinastijos atstovų, žiniasklaida galės rinktis, apie ką rašyti.

Senajai Teilorei jis gal ir būtų pasirodęs patrauklus, bet pastarosiomis dienomis ji, užuot ieškojusi bėdų, vengė jų. Ypač susijusių su vyrais. Kaip reikiant jau pasimokė.

– Rausti? – Jo akys nužvelgė ją. – Teilorė Karmaikl, pasiutėlė ir seksuali katytė, prireikus geba nurausti. Priimsiu tai kaip ženklą, kad moki vaidinti. Pritariu. Žmonėms patinka pažeidžiamumas. Jie gal net atleis tau už šokiruojamą praeitį.

– Mano praeitis – tik mano reikalas. – Nors ji buvo prikibusi tarsi nenuvaloma purvo žymė. – Na, tai ką apžavėti pirmą?

– Ar neturėjai ateiti su palyda? – Jo akys nužvelgė aplinką. Teilorei pavyko pro sukąstus dantis nusišypsoti.

– Turėjau atvykti su draugu Zaku, bet jis užtruko. – Ir ji už tai nudės jį.

– Nepamiršk, šiandien privalai bendrauti su įtakingais žmonėmis, o ne veltis į meilės santykius.

– Zakas nėra… – Ji pasigailėjusi nutilo viduryje sakinio, bet Santas jau pritariamai linkčiojo.

– Gerai, nes sujauktiems tavo santykiams mano filmavimo aikštelėje vietos nėra.

– Mano santykiai nėra sujaukti. – Galėjo pasakyti, kad apskritai nėra jokių santykių, bet nutylėjo.

– Šis filmas sutrauks daugybę žiūrovų dėl dviejų priežasčių. Pirma, todėl, kad tai mano filmas… – Jis šaltai nusišypsojo. – Antra, todėl, kad jame vaidini tu, Teilorė Karmaikl. Žmonės plūs į kino teatrus pažiūrėti didžiojo tavo sugrįžimo, nes tu nusiritusi, o visiems patinka vėpsoti į padugnes. Jei manęs neapgauna nuojata dėl tavęs, žiūrovai išeis sužinoję, kad moki vaidinti. Todėl, būk gera, nesusimauk.

Nors buvo karšta, ji sudrebėjo.

Štai ko ji neapkentė. Žiniasklaidos ir kino studijų, manančių, kad ji yra jų nuosavybė ne tik filmavimo aikštelėje, bet ir už jos ribų. Ją, jauną žvaigždutę, tai kone palaužė, bet dabar ji nebėra toji naivi mergaitė.

Tikrai neleis, kad tai vėl nutiktų.

Teilorė nesusimaus ir neleis kitiems jos sužlugdyti.

Panorėję gali tuos prakeiktus kamerų objektyvus priklijuoti jai prie užpakalio – vis tiek neužklups jos besielgiančios nederamai. Ji bus tokia tobula, kad žiniasklaida numirs iš nuobodulio. Tol trinsis tą purvo žymę nuo įvaizdžio, kol švytės lyg sidabras saulėje.

– Na, tai kas čia šiandien svarbiausias? Papasakok. – Nors vilkėjo labai holivudinę suknelę, ji buvo žvali, dalykiška ir tegalvojo apie reikalus. – Ką turėčiau sužavėti?

– Visus. Visi vestuvių svečiai laukia progos su tavimi pasikalbėti. Teilorė Karmaikl pagaliau grįžo iš tremties. Žmonės trokšta smulkmenų. Liežuvautojai tik ir nerimsta.

– Pasirūpinai tuo.

– Tu – didžiausias mano turtas, o turtu aš moku naudotis. Niekam neatskleisk smulkmenų. Ir interviu duok tik man sutikus.

– Jokių problemų.

Savo praeitį ji buvo įgrūdusi į stalčių ir užrakinusi jau kelerius metus. Nuo minties, kad kiti stengsis iškapstyti purvą, ją pykino, o ir žodžiai negelbėjo.

– Jie bus atkaklūs. Juk tu mergina, atleidusi savo motiną.

– Atleidau savo vadybininkę. Tai, kad ji buvo mano mama, nieko nereiškia. – Bet tikriausiai turėtų šį tą reikšti. Juk neturėjo būti taip paprasta atsikratyti mamos, tiesa?

– Žmonėms liguistai rūpi tai, kad pati sužlugdei savo gyvenimą.

– Ačiū. – Skausmui sukilus vėl stengėsi jį nuslopinti.

– Na, tai ką veikei pastaruosius kelerius metus?

Teilorė stebėjo, kaip bitė sukinėjasi aplink gėlę ir atsargiai nutupia ant trapių žiedlapių.

– Stengiausi neišsišokti.

Išgirdęs ją išsisukinėjant jis prisimerkė.

– Tik žiūrėk, kad staiga neišsišoktum ir nepakenktum mano filmui.

– Neišsišoksiu. – Ji perkėlė svorį ant kitos kojos, kad mažiau maustų pėdas. Jau buvo pamiršusi, kaip nepatogu su aukštakulniais. Bet skausmas bent jau atitraukė mintis nuo gurgiančio pilvo. – Atsipalaiduok. Jei tavo filmą ir lydės koks skandalas, jis tikrai nebus susijęs su manimi.

– Tai pirmas tavo pasirodymas viešumoje po to, kai pradingai. – Jo balsas buvo griežtas. – Visi laukia, kol suklysi, juk žinai tai, tiesa?

– Tada spėju, kad jiems bus labai nuobodu.

– Negerk.

– Ar todėl įspraudei mane į šią suknelę? Kad negalėčiau nueiti į tualetą?

– Suknelė pabrėžia tavo kūno linijas, o jis – vienas iš tavo privalumų.

Nuolatinis badavimas juk turi duoti rezultatų.

– O aš vyliausi, kad tau reikia mano vaidybos įgūdžių. – Kartėlis įsiskverbė į jos balsą ir jis prisimerkė.

– Taip ir yra, bet nesu naivus ir žinau, kad išvaizda padeda. Svarbiausia filmas, Karmaikl. Neatsakinėk į klausimus apie praeitį. Tu – Mona Liza. Tiesiog mįslingai šypsokis.

– Galiu pasakyti, kad Mona įsprausta į tokią suknelę nieku gyvu nebūtų šypsojusis. Jei ją būtų privertę vilkėti tai, ką vilkiu aš, ją būtų vadinę Aimanuojančia Liza. O kadangi jau išsiaiškinome pagrindines taisykles, nukreipk mane pragaran.

– Palauk. Neatsakei į mano klausimą… – Jis sučiupo ją už rankos. – Ką gi veikei pastaruosius dvejus metus? Ėmei ir pradingai. Buvai reabilitacijoje ar dar kur?

Reabilitacijoje.

Aišku, kad visi taip manė. Niekam nė netoptelėjo, kad ji pradingo dėl kitko.

– Atsiprašau, – sumurmėjo Teilorė, ištraukdama ranką jam iš saujos. – Man draudžiama kalbėti apie praeitį. Tavo taisyklės.

– Tu graži moteris. Tikrai netrūks vyrų, susidomėjusių ne tavimi, bet galimybe užsidirbti pardavus istoriją. Tau jau teko susimauti.

Skausmas buvo toks stiprus, lyg jis būtų jai trenkęs.

– Buvau jauna. Patikli. Nebesu tokia. O kalbant apie vyrus… – Teilorė sugebėjo atsainiai gūžtelėti pečiais. – Galiu patikinti, kad nėra tokio patrauklaus vyro, kuris mane sugundytų.

Lukas Koretis išmaukė dar vieną šampano taurę, kad numalšintų nuobodulį, kylantį dėl pernelyg gražaus elgesio.

Per pastarąsias dvidešimt keturias valandas jis pirmąkart gyvenime vairavo laikydamasis greičio apribojimo, atsisakė septynių kvietimų į vakarėlius ir atsigulė prieš aušrą. Tai, kad buvo ne vienas, nieko nereiškė. Išoriniam pasauliui jis elgėsi nepriekaištingai. Užsimojus žaibiškai užsitarnauti gerą reputaciją tetrūko tik pabučiuoti kūdikį, bet net jis nebuvo pasiruošęs nusmukti iki tokio veidmainystės lygio vien tam, kad padarytų įspūdį direktorių tarybai, nusprendusiai, kad dėl savo gyvenimo būdo jis nėra tinkamas valdyti dar vieną šeimos verslo padalinį. Regis, sumanumas versle nieko vertas, – įsiutęs pamanė jis ir panoro šampaną išmainyti į viskį.

O dabar padėtį dar pablogino tai, kad turėjo išsėdėti pusbrolio vestuvėse.

Ar jis vienintelis nepakentė vestuvių? Tos nesąmoningos laimingos pabaigos, kuri, kaip visi žinojo, tebuvo iliuzija. O gal haliucinacija? Lukas nežinojo ir nė neketino sužinoti. Pasitaikius pirmai progai jis maus iš čia, pageidautina, su ta tamsiaplauke pamerge, kurią pastebėjo vos įėjęs.

– Lukai! Visur tavęs ieškojau. Kur buvai?

Nespėjus sureaguoti Luką apglėbė minkšta krūtinė ir dusinantis kvepalų debesis. Kitu atveju jis būtų pamanęs, kad tokia mirtis nebloga, bet dabar pajuto, kaip ima gręžiotis žmonės, kurie netrukus pradės smerkti. Jis suirzo dėl tokių minčių.

– Kur buvau? Vengiau tavęs, Pene.

– Aš Poršija.

– Rimtai? Nieko keisto, kad neprisimenu.

Ji sukikeno.

– Tu tikras pasiutėlis.

– Žmonės taip sako. – Lukas padėjo tuščią taurę ir stengėsi sugalvoti, kas dar be sekso arba alkoholio gali numalšinti stresą.

Poršija nuleido blakstienas.

– Dėl praėjusios nakties…

Supratęs, kad tuoj išaiškės vienintelis jo nusižengimas, Lukas ištraukė gėrimą jai iš rankos ir pakeitė jį apelsinų sultimis.

– Praėjusios nakties? Nesuprantu, apie ką kalbi. Praėjusią naktį užmigau su knyga rankose.

Ji prunkštelėjo.

– Na, mano puslapius tikrai pavartei. Niekada to nepamiršiu. Nejau galėčiau? – Įsmeigusi akis jam į lūpas ji pasilenkė arčiau. – Buvai nuostabus. Dar niekada nepatyriau nieko panašaus. Tu genijus.

– Taip ir sakau tarybai, – nutęsė Lukas. – Deja, mano nuomonė, regis, nesvarbi. Kažkodėl jiems atrodo, kad veikla miegamajame sumenkina mano protinius gebėjimus, taigi dabar turiu įrodyti galįs neatsisegti kelnių.

– Galime tiesiog išeiti iš vestuvių.

– Man patinka vestuvės, o ir pusbrolį aš myliu, – nė nemirktelėjęs ištarė Lukas. – Tikrai neišeisiu, kol jis nesusituoks… nesusituoks… – Po velnių, kuo ji vardu?

– Tau patinka vestuvės? Rimtai?

– Vestuvės visada mane pravirkdo, – nuoširdžiai atsakė Lukas. – Nuo minties, kad du žmonės pasižada vienas kitą amžinai mylėti, man norisi raudoti kaip kūdikiui.

– Ak, nenumaniau, kad tu toks romantikas. – Jos akys apsitraukė migla. – Be to, džiaugiuosi, kad visos tos paskalos, esą neapkenti pusbrolių, melagingos. Tu tikrai nesi toks blogas, kaip visi sako.

– Blogas? – Lukas apsimetė įsižeidęs. – Palyginti su kitais aš tikras šventasis. – Jis vylėsi, kad ji nepaprašys įvardyti kito tokio blogo žmogaus kaip jis, nes žinojo, kad būtų sunku.

– Koks tu minkštas… – Ji perbraukė jam per ranką pirštų galais. – Išskyrus tą vietą, kuri svarbiausia. – Ji vėl pasislinko arčiau ir Lukas atsistojo, keikdamas save, kad nevykusiai pasirinko draugiją.

Tai, kas jam tebuvo kelios smagios akimirkos, jai reiškė ateitį.

Dabar turėjo atsikratyti ja, kol Korečių taryba nedavė jam dar vieno minuso.

Deja, Poršija nenorėjo, kad ja būtų atsikratyta.

– Ar pasimatysime šįvakar, po vestuvių?

– Vienos nakties romanas, angelo mia1, reiškia, kad jis trunka vieną naktį.

– Vakar buvai toks užsidegęs. – Ji papūtė lūpas. – Kas negerai? Nepatinku tau su šia suknele? – Po šių žodžių jis neteko žado.

Kaip aš atrodau, Lukai? Ar atrodau geriau nei ji? Ar jis mylės mane, jei būsiu taip apsirengusi?

– Lukai?

Jis ištrūko iš tamsios praeities ir pažvelgė į per ryškiai padažytas Poršijos akis.

– Atrodai puikiai, – abejingai tarė jis ir pajuto palengvėjimą, kai viena vestuvių viešnių sveikindamasi riktelėjo ir nutempė besispyriojančią Poršiją į šalį.

Apėmus palengvėjimui, kad pavyko išsisukti, jo dėmesį akimirksniu patraukė šviesiaplaukė mergina, stovinti tolimojoje terasos pusėje. Žmonės spraudėsi artyn trokšdami jos dėmesio. Lukas pasislinko, kad išvystų, kas ji tokia.

Kai ji pagaliau pasuko galvą, Luką apėmė nuostaba.

Teilorė Karmaikl. Nagi nagi.

Jis nudžiugo sužinojęs, kad čia yra dar vienas žmogus, kurio reputacija tokia pat prasta kaip jo.

Anot žiniasklaidos, ji darė viską – gėrė, vartojo narkotikus, linksminosi. Paskui porai metų pradingo. Lukas svarstė, ką gi ji veikė, ir nusprendė, kad tai tikriausiai neteikė jai garbės. Teilorė – viena iš nedaugelio šiose vestuvėse esančių žmonių, greta kurių jis pasirodytų kaip šventasis. Beveik.

Lukas stebėjo ją iš kitapus kambario ir prisiminė skaitęs, kad pusbrolis Santas pasamdė ją naujausiame filme atlikti pagrindinį vaidmenį.

Jos kūnas tiesiog neįtikėtinas. Galvodamas, kaip gražiai atrodytų tie šviesūs plaukai pasklidę ant jo pagalvės, jis žingtelėjo jos link, bet prisiminė, kad tarybos nariai stebi kiekvieną jo žingsnį ir laukia, kol jis peržengs ribą.

Nenumanęs, kad sugeba taip susivaldyti, Lukas nusisuko ir įsitraukė į kostiumuotą vyrišką pokalbį apie ekonomiką.

***

Jei Teilorė būtų pajėgusi tiek įkvėpti, būtų surikusi.

– Vargšelė, – tarė moteris tokiu saldžiu balsu, kad nuo jo net dantys sugestų. – Šios vestuvės tikriausiai kelia jums įtampą.

– Kodėl turėtų? – Teilorė toliau šypsojosi ir troško, kad greičiau pasirodytų Zakas. Reikės, kad paskolintų švarką, kai suplyš ši kvaila suknelė. – Tai puiki proga susipažinti su įdomiais žmonėmis. – Deja, jūs nesate viena jų.

– Bet jums čia tiek pagundų. – Moteriškė nužvelgė stiklinę vandens Teilorės rankoje. – Tikriausiai nė nedrįstat gurkštelėti šampano, kad netyčia neprarastumėte savitvardos ir visos pastangos nenueitų perniek. Turėtų būti neįtikėtinai sunku, ypač turint omenyje, kur sukinėjatės.

– Nesunku.

– Kaip susilaikote negėrusi?

Žinodama, kad be siuvėjos pagalbos nenueičiau į tualetą.

– Netrukus filmuosiuosi po dvylika valandų per dieną. Visas dėmesys skirtas darbui. – Ji nekantriai to laukė. Žinojo, kad vos pradėjusi dirbti pasiners į vaidmenį. Tenorėjo vaidinti. Ir ne tik todėl, kad taip galės ištrūkti iš tuščio ir beprasmio gyvenimo.

Pašonėn prisispaudė dar viena moteris.

– Negaliu patikėti, kad vėl esate tarp žmonių. Ėmėte ir pradingote nuo žemės paviršiaus. Turite papasakoti, ar tos istorijos apie jus tiesa.

Jos apsupo ją lyg vilkai, ketinantys kibti į dvėseną.

Teilorė mintyse nusijuokė. Turint omenyje, kiek svorio numetė ruošdamasi šiam vaidmeniui, nedaug trūko, kad iš tikrųjų taptų dvėsena.

Vos tik baigsis filmavimas, ji nulėks į artimiausią spurginę ir pasimėgaus angliavandeniais, bet iki tol teks laikytis taisyklių.

Dar ilgiau ji neištvers. Smogs kam nors, suplėšys suknelę ir liks nuoga.

Teilorė išsekusi spustelėjo telefono mygtuką ir šis suskambo.

– Ak, atleiskite… – Ji nusišypsojo ir ištraukė iš rankinės telefoną. – Privalau atsiliepti. Labai malonu su jumis susipažinti. Netrukus pasimatysime koplyčioje! – Ir tikiuosi, kad abi užspringsite.

Pridėjusi telefoną prie ausies ir džiugiai kalbėdamasi su savimi ji nuėjo iki terasos kampo, jausdama, kaip Santo akys seka kiekvieną jos žingsnį.

Galėjo žiūrėti kiek panorėjęs. Ji neketino suklupti.

Teilorė sugebės. Tereikia trumpai atsikvėpti. Paskui atsisės kur nors bažnyčios gale toli nuo įkyrių klausimų.

Apėjusi terasoje susirinkusias žmonių grupeles ji apsidairė ieškodama atokesnės vietos. Aptikusi anglišką sodą, o už jo – labirintą, paspartino žingsnį. Puiku. Kas gali būti geriau nei labirintas?

Kaip ji ir troško aukšta gyvatvorė apsaugojo nuo tvilkančios Sicilijos kaitros ir smalsių svečių žvilgsnių. Teilorė nusiavė batelius ir iš palengvėjimo sudejavo minkštai žolei atvėsinus maudžiančias pėdas. Giliai įkvėpusi ji įsiklausė paukščių čiulbesio. Gyvenk šia akimirka – ar ne to mokė Zakas? Į visa kita nekreipk dėmesio. Svarbiausia – dabartis.

Pamažu jos pulsas sulėtėjo. Gumulas gerklėje atlėgo ir liko tik alkio pojūtis, nuolat lydintis ją nuo tada, kai sutiko atlikti pagrindinį vaidmenį. Ji kaip tik sveikino save atgavus savitvardą, kai staiga pasukusi už kampo atsitrenkė į vyrą.

– Cristo, nejau nesupranti užuominos? – Tvirtos rankos ją suėmė ir išlaikė ant kojų. Vyro balsas buvo ledinis. Teilorė sutrikusi įsispitrėjo į jį.

– Kokios užuominos?

Ji akimirksniu jį atpažino. Lukas Koretis, milijardierius mergišius, dar vadinamas didžiausiu Sicilijos turistų traukos objektu, ir tikrai paskutinis vyras pasaulyje, su kuriuo ji turėtų atsidurti vienumoje, turint omenyje, kad dabar jos tikslas – neįsivelti į bėdą.

– Mi dispiace, chicca2. – Jo šypsena buvo trikdomai patraukli. – Palaikiau tave kita.

– Na, taip nėra, – šaltai tarė Teilorė. – Tad jei tik mane paleistum, jau eičiau, o tu galėtum toliau slėptis ar daryti kad ir ką darei.

– Stengiuosi pabėgti nuo praeities.

Jis taip pat?

– Manyčiau, kad tai ambicingas tikslas tokios reputacijos žmogui.

– Tiesą sakant, omenyje turėjau ne seną praeitį. Praėjusią naktį. – Jo šypsenoje nebuvo nė kruopelės atgailos. – Be to, ne tau smerkti, ar ne, Teilore Karmaikl? Tavo praeitis tokia pat purvina kaip manoji.

Jam paminėjus jos vardą Teilorę supykino.

– Žinai, kas aš.

– Be abejo. Mačiau tave pusnuogę. – Jo akys pavojingai žvilgėjo. – Tame filme apie paauglę bėglę. Dieve, buvai seksuali.

Kodėl jis paminėjo būtent tą filmą? Ji suvaidino daugiau nei dvidešimtyje juostų, bet jis paminėjo tą, kurioje ji nusifilmavo atsidūrusi dugne.

Staiga ją išmušė karščio banga.

– Tai buvo seniai.

– Bet tavo kojos vis dar neįtikėtinos… – Luko balsas buvo tarytum švelnus seksualus murkimas, o akys nukrypo jai į krūtis. – Kaip ir kitos tavo kūno dalys. Pamenu, kaip pavydėjau režisieriui – kuo jis vardu? Rafaelis. Tas laimingas šunsnukis matydavo tave ir filmavimo aikštelėje, ir už jos ribų.

Teilorei rodėsi, lyg ją kas smaugtų.

– Nenoriu apie jį kalbėtis.

– Kodėl? Metei jį, o jis pardavė istoriją apie tave žiniasklaidai? – Lukas atsainiai gūžtelėjo pečiais. – Kam tai rūpi?

Jai rūpėjo.

Ir vis dar rūpi.

Tai neišvengiama. Vos tik ji sutiko vaidinti filme, pasipylė žinutės. Kaip ir anksčiau. Kad ir kiek kartų ji pasikeisdavo numerį, jis vis tiek sugebėdavo ją susirasti. Devynerius metus jo grasinimai buvo Teilorės gyvenimo dalis. Kartais Rafaelis nurimdavo, bet vėl pasirodydavo, kai tik ji pradėdavo viltis, kad jam pagaliau nusibodo ją kankinti.

Suknelė dusino ją tarsi smauglys auką. Teilorė nepajėgė įkvėpti. Apimta nevilties pamėgino pakeisti pokalbio temą.

– Na, tai kaip atrodo toji nesena praeitis? Šviesiaplaukė? Tamsiaplaukė? Verčiau pasakyk jai, kad laikytųsi nuo manęs atokiai. Nesu nusiteikusi bendrauti su pikta pavydžia moterimi.

– Aš taip pat. Kaip manai, kodėl čia slepiuosi? – Jis perdėtai sudrebėjo ir pakėlė akis į žalią labirinto sieną. – Tikiuosi, Korečių taryba teritorijoje neįtaisė apsaugos kamerų. Turiu elgtis gražiai.

Nors buvo įsitempusi, ji pajuto norą nusišypsoti.

– Vadini tai gražiu elgesiu?

– Iš paskutiniųjų tvardausi ir tai mane žudo. Ypač šią akimirką. – Jo akys, akivaizdžiai susidomėjusios, nužvelgė jos lūpas. – Galiu nusiristi. Arba pasiristi. Su tavimi. Kartu. Ak, kokia įdomi mintis.

Teilorė pajuto, kaip širdis ima sparčiau plakti.

Jos akys nenoromis taip pat nukrypo į jo lūpas. Tvirtas, geidulingas ir labai vyriškas. Neabejojo, kad Lukas Koretis – įgudęs bučiuoklis. Jei gandai teisingi, jis turėjo daug praktikos.

Pasibaisėjusi savo minčių ji nusuko galvą ir per žingsnį atsitraukė.

– Ši mintis manęs nė kiek nedomina. Paliksiu tave slėptis. Tikiuosi, praeitis tavęs neras.

– Aš taip pat. Vargu ar matei ją įeidama.

– Nieko nemačiau. Kaip ji atrodo?

– Apimta nevilties?

Ji užgniaužė juoką.

– Praleidai su ja naktį?

– Savaime suprantama, ne visą. – Jis taip pasibaisėjo tokia mintimi, kad šįsyk ji vis dėlto nusijuokė.

– Ar esi kada nors su moterimi praleidęs visą naktį?

– Cristo, ne! Mano mantra: kol aušra mus išskirs. Iki šiol ilgiausi mano santykiai truko šešias valandas, ir joms einant į pabaigą jau nuobodžiavau. O tu?

Buvo nesmagu prisiminti, kiek kartų ji manė, kad vyras į ją žiūri rimtai, bet paskui sužinojo, kad jam terūpi parduoti ją žiniasklaidai. Teilorė sunkiai pasiekė nepriklausomybę.

– Nemėgstu romantiškų santykių.

Jis sudejavo.

– Nereikėjo taip sakyti.

– Kodėl?

– Nes dėl to tapai tobula moterimi. – Tos seksualios lūpos kryptelėjo ir žavingai nusišypsojo. – Tik nesakyk, kad mėgsti seksą ir greitus automobilius, antraip man galas.

Stojo tyla. Nors juodu stovėjo mirguliuojančiame labirinto pavėsyje, bet kaitra buvo troški ir slegianti.

Jų žvilgsniai susitiko ir užsibuvo.

Jis palenkė galvą arčiau jos.

Staiga pasigirdo balsai.

Pasibaisėjusi, kiek nedaug trūko iki bučinio, ji žvilgtelėjo į jį ir išvydo, kaip Lukas juokiasi.

Teilorė blaškėsi tarp juoko ir sumišimo. Jai mažiausiai reikėjo būti užkluptai su Luku Korečiu. Niekas nepatikėtų, kad tai tik nekaltas susitikimas.

– Liaukis panikavusi, angelo mia, aš tave išgelbėsiu. – Pridėjęs pirštą prie lūpų Lukas paėmė ją už rankos ir privertė kartu bėgti į labirinto gilumą. – Esu pabėgimų ekspertas. Niekas nemoka mikliau pabėgti nuo moterų nei aš.

– Ką tu darai? Nenoriu, kad mane užkluptų bėgančią su tavimi. Ir netempk manęs – suknelė nepatogi.

Teilorė timptelėjo ranką, bet jis laikė labai tvirtai. Juodu pasuko už kampo ir ji aiktelėjo – ten, pavėsingoje laukymėje, buvo dailus fontanas, o prie jo – atkimštas šampano butelis.

– Deja, taurių nėra. – Išdykėliškai ir seksualiai šypsodamasis jis paleido jos ranką ir paėmė butelį. – Turėsime maukti iš kakliuko.

Apimta silpnumo ir palengvėjimo, kad jų nepastebėjo, Teilorė negalėdama patikėti papurtė galvą ir pažvelgė į jį.

– Kaip tu?..

– Kaip jį čia atnešiau? – Jis atsainiai kilstelėjo plačius pečius. – Atnešiau jį čia tamsos priedangoje nelaimės atvejui. O tai tikra nelaimė. Sprendžiant iš ankstesnės išraiškos tau jo reikia labiau nei man. O aš visada nusiteikęs padėti bėdon pakliuvusiam kolegai nuodėmingajam. Sėskis. Patogiai įsitaisyk. Panardink kojas į vėsų vandenį.

Teilorė ilgesingai pažvelgė į fontaną.

– Norėčiau. Tokios nepatogios suknelės man dar neteko vilkėti. Deja, su ja net nepasėdėsi.

– Tai nusirenk.

– Net ir panorėjusi negalėčiau. Ją ant manęs užsiuvo. – Ji išvydo apstulbusį jo veidą. – Neklausk.

– Gerai. – Jo akys juokėsi. – Bet jei paklaustum mano nuomonės, pasakyčiau, kad užsiuvo tave, angelo mia.

– Kaip juokinga.

– Man patinka, kad ją ant tavęs užsiuvo. Erotiška. – Jis apėjo ją nužiūrinėdamas kūną. – Tai ką, jų manymu, tau reikėtų daryti, jei panorėtum užsiimti pašėlusiu žvėrišku seksu?

– Nepanorėčiau.

Jis nužvelgė suknelę.

– Tai bausmė už tai, kad neišsirinkai drabužio iš Korečių mados namų. Su mūsų drabužiais jaustumeisi gundanti ir moteriška. Mums nereikia užsiūti suknelių ant moterų, kad jos atrodytų gerai. Suknelė tampa moters dalimi.

Ji buvo pamiršusi, kad Lukas vadovauja mados namams, bet dabar paaiškėjo, kodėl jis atrodė atsainiai stilingas. Net su prasegta marškinių apykakle ir ant kaktos krentančiomis tamsių plaukų sruogomis atrodė stulbinamai.

– Ne pati išsirinkau šią suknelę. – Nuo kaitros ir alkio ji darėsi irzli. – Apsivilkau tai, ką liepė tavo pusbrolis.

– Jis niekada neparenka mano įmonės kūrinių, – nutęsė Lukas. – Nes tai gali pasirodyti kaip pritarimo ženklas, o juk, neduok Dieve, kada nors nustotume konkuruoti. Šis audinys neleidžia tavo kūnui kvėpuoti. Galiu padėti.

– Neišdegs.

– Turiu tokių įgūdžių, nuo kurių raudotum.

– Esu tikra, kad dažnai priverti moteris raudoti, bet aš ne verksnė.

– Tu man vis labiau patinki. Galėtum nuoga išsimaudyti fontane. – Jis paėmė atvėsintą šampano butelį. – Arba galėčiau perbraukti juo tau per odą.

Jai gėlė kūną nuo karščio ir ji išleido pusiau juoką, pusiau aimaną.

– Kankini mane. Kol neištirpau, pakalbėkime apie ką nors kita. – Teilorė žinojo, kad reikėtų išeiti, bet nusprendė, kad bus saugiau kelias minutes palaukti, kol žmonės, kuriuos jie girdėjo, vėl grįš prie svečių. Pažadėjo sau palauksianti vos penkias minutes. Penkias minutes. – Na, tai kas toji moteris, nuo kurios bėgi?

– Nenutuokiu. Atrodo, jos vardas Poršija, bet man tai buvo naujiena.

Teilorė patraukė nuo sprando plaukus, kad šiek tiek atvėstų.

– Tu siaubingas.

– Deja, ne toks siaubingas, kad jai kiltų noras mane palikti ramybėje. Jos baisiai sunku atsikratyti.

– Kai kurias moteris traukia blogiukai.

– Kiek girdėjau, tu apie tai daug išmanai.

– Dažnai klausaisi paskalų?

– Nuolat. Paskalos mane prajuokina. – Kamštis pokštelėjęs išskriejo iš butelio. – Na, tai pasakyk tiesą, Teilore Karmaikl. Kokie vyrai tau patinka? Lengvai, vidutiniškai ar sunkiai sugundomi?

– Sunkiai. – Suprakaitavusi ir apimta šleikštulio nuo kaitros ir pokalbio ji ėmė rangytis, trokšdama panardinti į vandenį kojų pirštus. – Taip sunkiai, kad nepamenu, kada paskutinį kartą liečiau vyrą.

– Vadinasi, prieš mane nevilties apimta moteris.

– Prieš tave – susitvardanti moteris. Nebesu savo potraukių vergė.

– Skamba kaip gero sadomazochistinio filmo pavadinimas. Potraukių vergė. Tęsinys galėtų vadintis Potraukių vergas. Galėčiau suvaidinti tokiame, jei tik pagrindinė veikėja būtum tu. – Lūpų kampučiuose atsirado pašaipi šypsenėlė. Jis ištiesė jai butelį šampano. – Gerk. Padės išvaikyti vestuvių nuobodulį.