Читать книгу Keršto spąstuose - Sharon Kendrick - Страница 1

Kažkas buvo ne taip. Džesika pajuto tai vos tik įžengusi į pastatą. Ore tvyrojo laukimo ir jaudulio nuotaika. Tarsi pasikeitimas būtų fizinis.

Džesikos gerklę suspaudė baimė. Nes žmonėms nepatiko pokyčiai. Nors tai buvo beveik vienintelis tikras dalykas gyvenime, niekas jų nelaukė. O ji juk buvo iš tų, kurie visa širdimi nekentė pasikeitimų.

Išoriškai pagrindinis prabangių juvelyrinių dirbinių parduotuvių tinklo biuras atrodė taip pat. Tos pačios minkštos sofos, kvapios žvakės ir tviskantys sietynai. Tie patys plakatai su spindinčiais papuošalais, paguldytais tamsaus aksomo klostėse. Ant sienų kabėjo akį traukiančios nuotraukos, kuriose moterys svajingai žvelgė į sužadėtuvių žiedus, o beprotiškai patrauklūs sužadėtiniai neatitraukė akių nuo jų pačių. Čia kabėjo net plakatas su pačia Džesika, kuriame ji stovėjo atsirėmusi į sieną jūros fone ir mąsliai žvelgė į tolį, o jos riešą puošė įspūdingas laikrodis iš platinos. Džesikos žvilgsnis trumpam užkliuvo už šio plakato. Bet kas į jį pažvelgęs pamanytų, kad sniego baltumo palaidinukę vilkinčios ir glotnius plaukus į uodegėlę susirišusios moters gyvenimas – puikus ir ramus. Ji ironiškai šyptelėjo. Kaip klydo tie, kurie sakė, kad kamera niekada nemeluoja.

Žvilgtelėjusi į savo blyškios odos batus, kuriems pavyko atlaikyti kelionę iš Kornvalio sausiems, Džesika priėjo prie priimamojo sekretorės, dėvinčios naują palaidinę gilia iškirpte, lankytojų akims atveriančią jos pūpsančią krūtinę. Džesika sumirksėjo. Užuodė naujų baldų kvapą, susimaišiusį su gardenijų aromatu, sklindančiu nuo degančių žvakių. Net ir didžiulė rožių puokštė ant puošnaus stiklinio stalo atrodė kitaip.

– Labas, Siuze, – pasisveikino Džesika ir pasilenkė pauostyti rožę, kuri, pasirodo, visiškai nekvepėjo. – Man paskirtas susitikimas trečią valandą.

Siuzė pažvelgė į savo kompiuterio ekraną ir nusišypsojo.

– Taip, tikrai taip. Malonu tave matyti, Džesika.

– Man irgi smagu čia būti, – tarstelėjo Džesika, nors tai nebuvo tiesa. Mergina, visa esybe pasinėrusi į gyvenimą kaime, į Londoną atvykdavo tik tada, kai tai būdavo būtina. O šiandien kaip tik tokia diena – į susitikimą ją pakvietė mįslingu elektroniniu laišku, kuris sukėlė daugiau klausimų, nei davė atsakymų. Todėl jautėsi šiek tiek sutrikusi. Būtent todėl nusimetė džinsus ir megztinį ir stovėjo priimamajame apsirengusi savo miesto drabužius ir santūriai šypsodamasi, kaip iš jos buvo tikimasi. Ir nors viduje širdis plyšo dėl to, kad Hana išvyko… ką gi, netrukus išmoks su tuo susitvarkyti. Gyvenime buvo tekę tvarkytis ir su baisesniais dalykais.

Nuo lietpalčio nusibraukusi kelis lietaus lašelius Džesika pašnibždomis paklausė:

– Gal tu žinai, kas čia vyksta? Kodėl mane staiga iškvietė, jei fotografuotis naujam katalogui turiu pradėti tik vasaros pradžioje?

Siuzė apsidairė kaip žmogus, matęs per daug filmų apie šnipus.

– Iš tikrųjų žinau, – Siuzė trumpam stabtelėjo. – Turime naują bosą.

Džesika vis dar šypsojosi.

– Tikrai? Pirmą kartą apie tai girdžiu.

– Nieko keisto, kad negirdėjai. Sudarytas rimtas perėmimo sandoris – viskas labai slapta. Naujasis savininkas yra graikas. Tikras graikas. Ir tikras plevėsa, – Siuzės akys patamsėjo. – Ir labai pavojingas.

Džesika pajuto, kaip pasišiaušė smulkūs plaukeliai ant sprando, tarytum kažkas šaltais pirštais būtų perbraukęs jos odą. Kaskart išgirdusi žodį graikas neturėtų taip reaguoti, tačiau negalėjo to suvaldyti. Anksčiau būdavo dar blogiau: kaskart, paminėjus ką nors graikiško, širdis pasrūdavo krauju. Elgėsi kaip Pavlovo šuo, kuriam, suskambus varpeliui, prasidėdavo seilėtekis. Kaip tie kvaili šunys, kurie tikėjosi būti pamaitinti, tačiau jiems prieš nosį padėdavo tuščią dubenėlį. Kaip apgailėtina! Džesika pažvelgė į Siuzę ir priverstinai nerūpestingu balsu tarė:

– Tikrai? Pavojingas narsuolis?

Siuzė papurtė raudonų plaukų kupetą.

– Ne, seksualus ir pavojingas, ir tai žino, – žybtelėjus telefono aparato lemputei Siuzė nuspaudė jį idealiai sutvarkytu nagu. – Netrukus pati suprasi.

Kildama liftu į viršutiniame aukšte esantį biurą Džesika mąstė apie Siuzės žodžius. Mielai būtų pasikeitusi vietomis su ta mergina. Nes naujojo boso žavesys nubėgs nuo jos kaip vanduo nuo žąsies. Per savo gyvenimą buvo sutikusi vyrų, skleidžiančių testosterono debesis. Tačiau nudegė pirštus. Lifto veidrodžiuose matė savo atvaizdą. Iš tikrųjų buvo tik vienas vyras, nudeginęs ją visą, kūną ir sielą. Todėl Džesika vengė pavojingų vyrų ir viso to, kas buvo su jais susiję.

Liftas sustojo ir pirmas dalykas, kurį Džesika pastebėjo, buvo tai, kad ir čia viskas pasikeitė. Daugiau gėlių, bet visur tuščia ir keistai tylu.

Tikėjosi pamatyti nedidelę vykdomųjų direktorių delegaciją ar išgirsti fanfaras, tačiau nebuvo net paprastai čia sėdinčios bauginamai atrodančios padėjėjos, saugančios įėjimą į šventovę. Džesika apsidairė. Durys į kompanijos vadovo biurą buvo atidarytos. Ji pažvelgė į laikrodį. Lygiai trys valandos. Ar tiesiog eiti į vidų ir prisistatyti? Ar likti čia ir laukti, kol kas nors išeis ir pamatys ją čia? Akimirką Džesika abejojo, tačiau staiga iš biuro pasigirdo balsas su ryškiu akcentu, kuris jos oda nuslydo it medumi išteptas žvirgždas.

– Nestovėk ten, Džese. Užeik. Laukiau tavęs.

Džesikos širdis stabtelėjo. Šmėstelėjo mintis, kad protas su ja žaidžia. Priminė sau, kad visi Viduržemio jūros regiono vyrų balsai skamba panašiai ir kad tai tikrai negali būti jis. Nes kaip galėtų iš karto atpažinti balsą, kurio nebuvo girdėjusi metų metus?

Bet ji klydo. Oi, kaip klydo.

Džesika pasuko balso link, įėjo pro duris ir sustingo didžiulio kabineto centre. Ir nors galvoje mainėsi galybė painių minčių, o kūnas staiga įsitempė, mergina niekaip nebūtų galėjusi paneigti už stalo sėdinčio vyro tapatybės.

Tai tikrai buvo jis.

Lukas Sarantosas, sėdintis Londono fone ir atrodantis kaip savo turtus stebintis karalius. Didžiulis, susimąstęs ir viską kontroliuojantis. Jo lūpas iškreipė ironiška šypsena. Ilgas kojas buvo ištiesęs po stalu, o rankomis užsirėmęs ant plataus stalo, lyg pabrėždamas, kad viskas čia priklauso jam. Sukrėstai Džesikai pro akis nepraslydo prabangus tamsiai pilkos spalvos kostiumas, idealiai prigludęs prie galingo kūno. Nieko negalėjo suprasti. Juk Lukas dirbo asmens sargybiniu. Aukščiausios klasės asmens sargybiniu, dėvinčiu drabužius, kurie padėdavo išnykti minioje, o ne joje išsiskirti. Ką jis veikė čia šitaip apsirengęs?

Iš pat pradžių Lukas jai buvo draudžiamas vaisius ir to priežastį buvo nesunku pastebėti. Žmonėms įbauginti užtekdavo deginančio jo juodų akių žvilgsnio. Tokio žmogaus Džesė dar niekada nebuvo sutikusi ir turbūt jau niekada nebesutiks. Jis privertė ją geisti dalykų, kurių nemanė norinti, o kai jai tai suteikė, privertė norėti dar daugiau. Lukas buvo tikra bėda. Džesika tai suprato.

Vaizdas priešais Džesę tai liejosi, tai tapdavo toks ryškus, kad beveik skaudėjo akis. Norėjo, kad pamačiusi Luką jaustų tik abejingumą. Kad jis būtų tik blausus ankstesnio gyvenimo ir praėjusio laiko prisiminimas.

Svajok nesvajojusi.

Lukas sėdėjo atsirėmęs juodame odiniame krėsle, kuris atspindėjo šviesą kaip jo vešlūs plaukai, bangelėmis gulantys ant sprando. Tačiau jo šypsena nebuvo linksma. Jis žvelgė į ją šaltai vertindamas. Džesika jautėsi tarsi varstoma šiaurinio vėjo. Skvarbus juodų akių žvilgsnis vėrė ją kiaurai ir akimirką pajuto galinti nualpti. O tai nebūtų taip jau blogai. Jei susmuktų ant grindų, turėtų dingstį pasprukti nuo kabliuko, ant kurio užkibo. Jis būtų priverstas iškviesti medikus, o šių buvimas čia praskiestų jo visa apimančią įtaką.

Tačiau tas jausmas greitai praėjo. Įpratusi nuolat slėpti savo jausmus Džesika apsimestinai ramiai apsidairė po kabinetą. Svetimas žmogus jos veide būtų pastebėjęs tik smalsumą.

– Kur dingo padėjėja, kuri paprastai čia sėdi?

Luko veide šmėkštelėjo susierzinimas.

– Praėjo aštuoneri metai, – tyliai tarė jis. – Aštuoneri ilgi metai nuo mūsų paskutinio susitikimo, o tu sugebi man užduoti tik banalų klausimą apie personalą?

Luko pasitikėjimas savimi trikdė Džesę beveik taip pat kaip jo išvaizda. Praėjusių dienų arogancija, rodės, dingo kartu su sutrintu odiniu švarku ir išblukusiais džinsais. Tačiau net pagal užsakymą pasiūtas kostiumas negalėjo paslėpti šio vyro skleidžiamo seksualumo. Ar dėl to jos kūnas ėmė reaguoti kaip senais laikais? Kodėl staiga prisiminė deginantį Luko bučinį ant savo lūpų ir nekantrius pirštus, kai jis kilstelėjo jos teniso sijoną, ir… ir…

– Ką čia darai? – paklausė ji staiga ne tokiu ramiu balsu, kaip norėjo. Tikėjosi, kad Lukas to nepastebėjo.

– Kodėl tau nenusirengus palto ir neprisėdus, Džese? – apsimestinai švelniai pasiūlė Lukas. – Kažkodėl labai išbalai.

Džesika norėjo paprieštarauti, kad ketina stovėti ir toliau, tačiau netikėtas susitikimas su Luku tikrai išmušė iš pusiausvyros. Ir mintis nualpti turbūt taip pat nėra itin gera. Atsidurtų horizontalioje padėtyje – visai nenorėjo atsimerkusi pamatyti virš savęs palinkusį Luką. Pasilenkusį, tarytum norėtų ją pabučiuoti… O juk iš tikrųjų žiūrėtų į ją kaip į iš po akmens išlindusį vabalą.

Džesika priėjo prie Luko parodytos kėdės ir susmuko joje. Iš rankų išslydusi rankinė tyliai šlumštelėjo ant žemės. Džesė pakėlė žvilgsnį ir pažiūrėjo į nieko nesakančias tamsias Luko akis.

– Tai… staigmena, – nerūpestingai pasakė ji.

– Įsivaizduoju, kad taip ir yra. Sakyk… – Luko akys blykstelėjo. – Koks jausmas įeiti į kabinetą ir suprasti, kad čia esu aš?

Mergina gūžtelėjo pečiais, lyg nerastų žodžių, kaip jam atsakyti, o jei turėtų, nebuvo tikra, ar norėtų, kad jis juos išgirstų.

– Turbūt viską galima kažkaip… paaiškinti?

Lukas neatrodė nusiteikęs jai padėti.

– Ką paaiškinti, Džese? Gal galėtum konkrečiau?

– Tai, kad sėdi čia ir elgiesi tarsi…

Vėl ta pusę lūpų iškreipianti šypsena.

– Tarsi viskas aplinkui priklausytų man?

Džesė nurijo gumulą gerklėje. Luko arogancija veržėsi per kraštus.

– Na, taip.

– Nes viskas čia iš tikrųjų yra mano, – staiga nekantriai atšovė jis. – Įsigijau kompaniją, Džese. Ir dabar man priklauso visos Lulu parduotuvės, miestuose, oro uostuose ir kruiziniuose laivuose visame pasaulyje.

Džesės oda nuėjo pagaugais. Susikaupk, – mintyse liepė sau. Tu tai gali. Esi įvaldžiusi šį mokslą.

– Aš nežinojau… – tarė ramiu balsu.

– Kad esu pakankamai turtingas?

– Na, to irgi nežinojau, – šypsena Džesės veide laikėsi tartum įrėžta peiliu. – Ir to, kad domiesi juvelyriniais dirbiniais ir laikrodžiais.

Lukas suglaudė abiejų rankų pirštus prieš save ir įdėmiai pažvelgė į akvamarino spalvos akis. Kaip visada, jos šukuosena atrodė tobulai. Net po itin energingo sekso Džesės plaukai krisdavo tvarkingu blizgančiu kriokliu. Rausvai spindinčios lūpos gaivino miglotus prisiminimus, kurie šiurpuliu nubėgo jo oda. Džesika Kartrait. Moteris, kurios negalėjo pamiršti. Moteris, kuri jį atskleidė, o tada paliko visiškai susipainiojusį. Ji yra jo išblyškęs ir nelauktas atpildas. Lukas lėtai iškvėpė ir žvilgsniu neskubėdamas nužvelgė merginą nuo galvos iki kojų – juk turi teisę apžiūrėti ją kaip ir bet kokį kitą gražų pirkinį, kurį ką tik įsigijo.

Džesikos stilius, kaip įprasta, buvo santūrus. Klasikinis ir ramus. Puikios kūno formos nekėlė abejonių, kad ji buvusi sportininkė. Ji niekada nedėvėdavo atvirų drabužių ir nesirinkdavo ryškaus makiažo, paprastai atrodydavo natūraliai ir tai nepasikeitė. Lukas pats buvo nustebintas to, kaip Džesė jį traukė. Taip ir neišsiaiškino priežasties. Jis pastebėjo, kaip jos balta palaidinė buvo prigludusi prie nedidelių dailių krūtų ir kaip ausyse spingsi perlų auskarai. Šviesūs plaukai surišti į uodegėlę. Tokia šukuosena pabrėžė aukštus jos skruostikaulius. Džesika atrodė atsiribojusi ir neprieinama. Bet tai buvo melas. Nes po netikru šaltos mergelės įvaizdžiu slėpėsi tokia pat kaip ir visos – lėkšta ir godi moteris, ar ne? Tokia, kuri paimtų iš tavęs tai, ko nori, ir tada paliktų, žiopčiojantį kaip iš vandens į krantą išmestą žuvį.

– Daug ko apie mane nežinai, – Lukas kietai sučiaupė lūpas ir pajuto, kaip maloniai suplūsta kraujas į paslėpsnius. Ir dar daug dalykų, kuriuos jai teks sužinoti.

– Nesuprantu… – Džesika gūžtelėjo pečiais, o jos akvamarino spalvos akys klausiamai suspindo. – Paskutinį kartą, kai tave mačiau, dirbai asmens sargybiniu. Saugojai Rusijos oligarchą. – Mergina suraukė kaktą, tarsi bandydama prisiminti. – Dimitrijų Makarovą, ar ne?

– Tikrai? Toks buvo jo vardas, – Lukas linktelėjo galva. – Buvau žmogus su ginklu… švarke. Žmogus, nežinantis, kas yra baimė. Raumenų kalnas, vienu smūgiu galintis sulaužyti lentą. – Jis trumpam pritilo ir pažvelgė į Džesiką. Prisiminė, kaip tais ilgais pirštais ji mėgdavo slysti jo pūpsančiais kietais raumenimis, kaip patenkinta murmėdavo liesdamasi prie jo tvirto kaip plienas kūno. – Tačiau vieną dieną nusprendžiau pradėti naudotis savo galva, ne tik raumenimis. Supratau, kad gyvenimas, skirtas kitiems apsaugoti, gali būti labai trumpas. Turėjau žvelgti į ateitį. Be to, kai kurios moterys tokius vyrus laiko barbarais, ar ne, Džese?

Džesika krūptelėjo. Lukas pastebėjo, kaip pabąla jos į kumščius suspaustų pirštų krumpliai. Tokia jos reakcija jam buvo itin maloni. Nes norėjo pamatyti, kaip ji reaguoja. Išvysti, kaip ištirpsta jos šaltakraujiškumas ir ji ima nepatogiai muistytis.

– Žinai, kad niekada taip nesakiau, – Džesės balsas virpėjo.

– Nesakei, – niūriai sutiko Lukas. – Tačiau taip kalbėjo tavo tėvas, o tu tiesiog stovėjai ten ir pritarei kiekvienam jo prakeiktam žodžiui, ar ne, Džese? Prisidėjai prie to nieko nesakydama. Mažoji princesė, pritarianti tėtukui. Gal tau priminti keletą kitų dalykų, kuriuos jis sakė?

– Ne! – Džesė delnu prisidengė gerklę, lyg jos pirštai galėtų paslėpti staiga padažnėjusį pulsą.

– Jis pavadino mane žudiku. Sakė, kad jei liksi su manimi, nusitempsiu tave į padugnių lizdą, iš kur pats ir atėjau. Ar nepamiršai to, Džese?

Džesika papurtė galvą.

– Kodėl sėdime čia ir kalbame apie praeitį? – paklausė ji staiga ne tokiu ramiu balsu. – Susitikinėjau su tavimi, kai buvau paauglė, ir, taip, mano tėvo reakcija buvo labai bloga, kai jis sužinojo, kad mes…

– Meilužiai, – apsimestinai švelniai pasufleravo Lukas.

Džesė nurijo gumulą gerklėje.

– Meilužiai, – pakartojo ji kimiai. – Bet viskas vyko taip seniai ir dabar tai nebeturi reikšmės. Aš… gyvenau toliau ir, manau, tu taip pat.

Lukas būtų nusikvatojęs, jei nebūtų jautęs didžiulio įniršio. Džesika pažemino jį taip, kaip jokia moteris nebuvo drįsusi net pabandyti. Ji sutrypė jo kvailas svajones ir mano, kad tai nieko nereiškia? Na, parodys jai, kad tai šį tą reiškė. Kad jei išduosi ką nors, anksčiau ar vėliau išdavystė ims tave persekioti.

Lukas paėmė auksinį parkerį, kuris gulėjo ant stalo, ir ėmė sukinėti jį tarp nykščio ir smiliaus, nenuleisdamas akių nuo Džesikos.

– Galbūt tu teisi, – tarė jis. – Turėtume sutelkti dėmesį į dabartį, o ne į praeitį. Ir, žinoma, į ateitį. Tiksliau, į tavo ateitį.

Lukas matė, kaip Džesė įsitempė. Ar ji numanė, kas netrukus įvyks? Juk tikriausiai suprato, kad kiekvienas, užimantis jo padėtį, nutrauktų jos sutartį su pačiomis mažiausiomis pasekmėmis.

– Ir kokia ta ateitis?

Džesikos balse pasigirdo gynybinės gaidelės. Lukas ėmė sukti parkerį priešinga kryptimi.

– Kompanijoje dirbi jau – kiek laiko, Džese?

– Esu tikra, kad tiksliai tai žinai.

– Esi teisi. Žinau. Ant mano stalo guli tavo sutartis, – jis pažvelgė į priešais gulintį dokumentą ir vėl pakėlė akis į Džesę. – Pradėjai dirbti Lulu iškart, kai atsisakei tenisininkės karjeros, ar ne?

Džesika atsakė ne iš karto, nes bijojo išsiduoti. Nenorėjo parodyti nieko, kas galėtų padaryti ją dar labiau pažeidžiamą prieš tokį gąsdinantį Luką. Atsisakė tenisininkės karjeros? Jis kalbėjo taip, lyg ji būtų atsisakiusi dėti cukraus į kavą! Lyg tai, kam paaukojo visą savo gyvenimą, – sportas, kuriuo gyveno ir kvėpavo nuo tada, kai išlipo iš sauskelnių, – nebuvo iš jos atimta prieš jos pačios valią. Tai paliko Džesikos gyvenime didžiulę žiojėjančią tuštumą. Po netrukus įvykusio jų išsiskyrimo tokia dviguba našta buvo sunkiai pakeliama. Tačiau Džesei pavyko su ja susidoroti, nes turėjo nuspręsti: arba skęsti, arba plaukti. Be to, netrukus jai teko pradėti rūpintis Hana. Todėl pasirinkimas liko tik vienas – plaukti.

– Teisingai, – tarė ji.

– Tai gal papasakosi man, kaip gavai šį darbą? Nes, kaip suprantu, tai nustebino nemažai žmonių šioje sferoje, nes visiškai neturėjai modelio darbo patirties, taip? – Lukas kilstelėjo antakius. – Ar permiegojai su bosu?

– Nebūk kvailys, – nesusivaldžiusi atšovė Džesika. – Jis buvo pasiekęs septintą dešimtį.

– Priešingu atveju būtum susigundžiusi? – Lukas atsilošė krėsle ir nusišypsojo patenkintas, nes galiausiai išprovokavo ją kaip nors sureaguoti. – Iš savo patirties žinau, kad moterys sportininkės turi nepasotinamą apetitą seksui. O tu, Džese, lovoje buvai tiesiog fantastiška. Ir ne tik lovoje. Tau manęs vis buvo negana, ar ne?

Džesika prisivertė neatsakyti į Luko žodžius, nors tai buvo tiesa. Jautėsi taip, tarsi jis žaistų su ja kaip katė su pele prieš šią suėsdama. Tačiau kol kas žais jo žaidimą. Juk neturi kito pasirinkimo, kai galia tarp jų taip netolygiai pasiskirsčiusi. Negalėjo imti ir išlėkti iš Luko biuro, nes turėjo ne tik išgyventi, privalėjo apginti savo garbę. Gal darbą ir gavo atsitiktinai, tačiau pasiekė neįtikėtinų karjeros aukštumų, tarytum likimas būtų stengęsis atlyginti jai už sudaužytas svajones. Didžiavosi viskuo, ką pasiekė, ir neketino atsisakyti to karštakošiškai reaguodama tik todėl, kad tuos klausimus užduodantis vyras buvo žmogus, kurio ji niekaip negalėjo pamiršti.

– Nori atsakymo į savo klausimą? – tyliai paklausė Džesė. – Ar tiesiog ketini sėdėti čia ir mane įžeidinėti?

Lukas šyptelėjo, tačiau šypsena išnyko taip pat greitai, kaip pasirodė.

– Tęsk, – tarė jis.

Džesika giliai įkvėpė, kaip tai darydavo prieš padavimą per teniso rungtynes.

– Žinai, kad man trūko raiščiai ir dėl to baigiau savo sportininkės karjerą, – ji įdėmiai pažvelgė į Luko veidą, tačiau jame nebuvo nė kruopelytės užuojautos.

Jis linktelėjo patvirtindamas, kad tai jam žinoma. Džesė nebuvo tikra, ar jis žino, kad jos tėvas mirė.

– Girdėjau, kad pasitraukei didžiulio turnyro išvakarėse, – pridūrė jis.

– Taip, – patvirtino Džesė. – Žinoma, visa tai buvo aptarinėjama viešai. Aš…

– Galėjai tapti tarptautine žvaigžde, – švelniai įsiterpė Lukas. – Tikėtasi, kad laimėsi mažiausiai vieną Didžiojo kirčio turnyrą, nors buvai labai jauna.

– Tiesa, – šįkart jokios treniruotės nebūtų jai padėjusios nuslėpti ją užliejusių jausmų. Kad ir kiek kartų būtų sakiusi sau, kad gyvenime žmonėms nutinka blogesnių dalykų nei karjeros pabaiga jai net neprasidėjus, tačiau tai vis dar skaudino. Nepamiršo skausmo, kurį teko patirti, ir alinančių treniruočių. Kaip ir draugų bei santykių, kuriuos dėl to prarado. Apie priekaištingą tylą namuose ir apie nuolatinį tėvo spaudimą, kol galiausiai ji pati nebegalėjo to pakelti. Nesibaigiantis aukojimasis ir jausmas, kad vis tiek nėra pakankamai gerai. Viskas baigėsi tuo, kad, bėgdama per teniso aikštelę, nes norėjo pasiekti nepasiekiamą kamuolį, ji išgirdo šleikštulį keliantį plyštančių raiščių garsą.

Džesika nurijo gumulą gerklėje.

– Laikraščiuose išspausdino mano nuotrauką po spaudos konferencijos, kai buvau išleista iš ligoninės, –

ši nuotrauka tapo itin populiari, reprezentuojanti Džesę visoje bulvarinėje spaudoje. Joje merginos veidas buvo išblyškęs ir įsitempęs, o šviesių plaukų kasa permesta per siaurus pečius, ant kurių gulė visos tautos lūkesčiai.

– Ir?

Luko klausimas grąžino Džesiką į dabartį ir ji pažvelgė į griežtas gražaus vyriško veido linijas. Ar ne jos silpnumą rodė tai, kad skausmingai nori jį paliesti? Švelniai perbraukti pirštais per griežtus veido kontūrus ir po jais pajusti šiurkščius, vos prasikalusios barzdos plaukelius. Ar negalėtų panaikinti tą nemalonų jausmą vienu savo neįtikėtinų bučinių ir padaryti taip, kad viskas vėl būtų gerai? Kažkas blykstelėjo Luko akyse. Tarsi būtų atspėjęs, ką ji galvoja. O tai buvo klaida. Nuo pat mažų dienų jai būdavo kalama į galvą, kad niekam negalima rodyti savo silpnumo – ypač Lukui. Juk jis buvo išmokytas pasinaudoti tokiomis silpnybėmis?

– Lulu nuotraukoje pastebėjo, kad ant rankos segiu plastikinį laikrodį, – tęsė Džesika. – Kaip tik sutapo, kad jie į prekybą leido naują sportinio stiliaus laikrodį, skirtą paaugliams, ir pamanė, kad aš tobulai reprezentuočiau jų reklamos kampaniją.

– Nors neatitinki tradicinių grožio standartų, – tarstelėjo Lukas.

Džesika pažvelgė į šalčiu spinduliuojančias tamsias akis, pasiryžusi neparodyti, kaip jo žodžiai ją skaudina. Juk negali kaltinti jo už tiesą?

– Žinau. Bet esu fotogeniška. Kamerai patinka mano aukšti skruostikauliai ir akys, bent taip man sakė fotografas. Jau seniai supratau, kad nuotraukose atrodau geriau nei tikrame gyvenime. Būtent todėl mane pasamdė. Manau, kad pradžioje jie pasinaudojo visa su mano nutrūkusia karjera susijusia viešuma, tačiau pati kampanija buvo netikėtai sėkminga. O kai mano tėvas ir pamotė žuvo užgriuvus sniego lavinai, regis, jiems manęs pagailo, žinoma, tai buvo viešai aptarinėjama, todėl prekės ženklas gavo papildomos reklamos.

– Užjaučiu dėl tėvo ir pamotės žūties, – tarė jis, lyg mintis ką tik šovė į galvą. – Bet taip atsitinka.

– Žinau, – Džesika pažvelgė į atšiaurias Luko akis. Buvo labai sunku neužimti gynybinės pozicijos. – Bet jie nebūtų laikę manęs visus tuos metus, jei nebūčiau padėjusi parduoti daugiau laikrodžių. Būtent todėl jie nuolat pratęsia mano sutartį.

– Bet dabar viskas baigta, nes tu nebe paauglė, – lėtai pridūrė jis. – Jau nebepristatai šios amžiaus grupės.

Džesė pajuto nerimą. Liepė sau pamiršti, kad kažkada jie buvo mylimieji ir kad viskas baigėsi ne itin gražiai. Turi su Luku elgtis kaip su bet kuriuo kitu vadovu – vyru ar moterimi. Būti su juo maloni. Jis tavo užsakovas. Sužavėk jį.

– Man dvidešimt šešeri, Lukai. Mano karjera toli gražu nebaigta, – ji išspaudė šypseną. Tokią, kuria moteris apdovanotų pro šalį važiuojantį automobilių remonto meistrą stovėdama blogai apšviestame kelyje prie automobilio su prakiurusia padanga. – Net ir šiais laikais, kai visi it apsėsti jauno amžiaus.

Džesika pastebėjo, kaip Lukas sugrojo žandikauliais, tarsi būtų supratęs, kad ji nori jį apžavėti. Tartum jam tai nelabai patiktų. Pamanė, kad galbūt pasirodys manipuliuojanti, tačiau staiga tai jai neberūpėjo, nes turėjo kovoti dėl savo išgyvenimo. Kaip ir dėl Hanos.

– Nemanau, kad supranti, ką noriu pasakyti, Džese.

Džesikos ateitis pralėkė jai pro akis, kai staiga suprato, kodėl yra čia. Kodėl gavo tą trumpą ir atžarų elektroninio pašto pranešimą, kuriame buvo pareikalauta atvykti. Žinoma, kad ant jo stalo gulėjo jos sutartis. Dabar kompanija – Luko nuosavybė ir jis gali daryti, ką tik nori. Netrukus jis pasakys, kad jos sutartis nebus pratęsta, kad ji terminuota. Ir ką tada jai, traumuotai teniso žaidėjai, neturinčiai jokios tikros kvalifikacijos, reikės daryti? Pagalvojo apie Haną ir mokesčius už jos mokslą koledže. Apie mažą namuką, kurį nusipirko grąžinusi visas tėvo skolas. Apie namą, kuris buvo vienintelis jų saugumo garantas. Apie visus sunkumus ir širdgėlą, apie sienas tarp seserų, kurias ilgai teko po truputį griauti, kad galiausiai su įsesere užmegztų normalius santykius.

Džesės kūnas nuėjo pagaugais ir ji mintyse meldėsi, kad Lukas to nepastebėtų, nors jis buvo išmokytas pastebėti visas smulkmenas. Ypač žmonių silpnybes.

– Kaip galiu suprasti, ką nori pasakyti, jei kalbi taip mįslingai? – paklausė ji. – Kai visą mūsų susitikimo laiką sėdi su kritiška išraiška veide?

– Tada galbūt turėčiau viską paaiškinti detaliau, – Lukas pirštais pabarbeno per sutartį. – Jei nori, kad pratęstume tavo sutartį, turėsi pakeisti požiūrį. Pradėk nuo to, kad turi būti malonesnė savo bosui.

– Būti maloni tau? – perklausė Džesika. – Įdomu. Ne aš, o tu buvai priešiškai nusiteikęs nuo pat tos akimirkos, kai įėjau į tavo kabinetą, ir vis dar man nieko nepaaiškinai. – Trumpam stabtelėjo prieš tęsdama. – Ką ketini daryti?

Lukas apsisuko su krėslu, kad nors trumpam tviskantys Londono kontūrai atitrauktų dėmesį nuo patrauklaus Džesikos veido. Toks vaizdas pro langą kainavo labai daug. Tai tik patvirtino, kaip toli jis nuėjo. Modernusis apžvalgos ratas „Londono akis“, įrėminęs tviskančią upės juostą. Amžių senumo paminklai varžėsi dėl vietos su į dangų šaunančiais dangoraižiais. Kaip ir jis pats. Lukas įdėmiai pažvelgė į Walkie talkie dangoraižį, garsų savo oranžerija. Kas galėjo pamanyti, kad berniukas, kuris kažkada maisto ieškojo rausdamasis restoranų šiukšliadėžėse, galiausiai sėdės čia ir valdys neįtikėtinus turtus?

Lukas siekė pasprukti iš vargo ir nevilties, nuolatinių jo palydovų visą vaikystę, gniaužtų. Pakeisti kartėlio ir išdavysčių persunktą gyvenimą. Ir padarė taip, kaip buvo suplanavęs, – vieną po kito įgyvendino savo siekius. Stengėsi padaryti viską, kas įmanoma, dėl savo motinos, nors… Susikrimtęs užsimerkė ir nukreipė mintis kitur. Dirbdamas asmens sargybiniu pas oligarchus ir milijardierius, užsidirbo daugybę pinigų, kurių geidė, ir matė, kaip tie žmonės švaistosi, demonstruodami savo turtus. Jam visada buvo įdomu, koks jausmas prie kazino stalelio nerūpestingai pralošti milijoną dolerių ir to nė nepajusti. Be to, suprato, kad maistas, kurį kniaukdavo iš restoranų šiukšliadėžių, kai pilvas urgzdavo iš alkio, teikė daugiau malonumo. Nes tokie buvo tie pinigai. Malonumas, kurį jie turėjo suteikti, buvo mitas, skleidžiamas žmonių, kurie jų turėjo iki valiai. Pinigai atnešdavo tik sunkumų ir lūkesčių. Jie priversdavo žmones daryti bjaurius dalykus.