Читать книгу Žūtbūtinė medžioklė - Sharon Sala - Страница 4

Po šešių savaičių. Dalasas, Teksaso valstija.

Silpnas kaimynės kūdikio verksmas buvo vos girdimas iš tos vietos, kur sėdėjo Ketė1 Diuprė, bėglių medžiotoja. Tik tai ji ir girdėjo. Stengėsi nekreipti dėmesio į neramius širdies dūžius ir bejėgiškumo jausmą, nusėdusį kažkur skrandyje. Jos dėmesį prikaustė ieškomų žmonių skelbimai, kuriais buvo nuklijuotos darbo kambario sienos – taip pat ir nenutrūkstantis vaiko verkimas.

Nešiojamasis kompiuteris stovėjo ant bylų spintelės šalia durų. Veikiančios GPS programos ekrane buvo matyti Meksikos žemėlapis ir mirksintis taškas, kuris pastarąsias trisdešimt šešias valandas nenumaldomai judėjo vakarų kryptimi. Jos baisiausias košmaras atgijo, nors Ketė stengėsi nepaisyti mirksinčio taško ir sukaupti visą dėmesį į nuotraukas ant sienų.

Po tiek metų visus šiuos veidus ji pažinojo ne blogiau nei savo, tačiau tarp jų nebuvo to, kurį nuo vaikystės regėdavo nakties košmaruose. Niekšo, kuris nužudė jos tėvą ir paliko penkiolikos centimetrų randą jai ant kaklo. Tą žmogų ji matė prieš kelias savaites ir buvo įsitikinusi, kad galiausiai jis mirė. Ji žvilgtelėjo per petį į kompiuterį ir suvirpėjo. Dabar nebebuvo tokia tikra.

Vėjas barškino lango rėmą, pranešdamas apie audrą, artėjančią prie Dalaso. Neišvengiamai pradės lyti, bet temperatūra aukšta, ledų ar sniego neturėtų būti. Po ledų krušos, kurią teko iškęsti per Kalėdas, paprastas lietus prilygo gerai žiniai. Pūstelėjus dar vienam vėjo gūsiui, Ketę nupurtė šiurpas, tačiau ji tik susikryžiavo rankas ant krūtinės ir nuleido pečius, dėkinga už centrinį šildymą šiame bute. Žvilgsnis stabtelėjo prie vieno skelbimo apie ieškomą žmogų.

Skelbimas apie Džastiną „Pasiutusį šunį“ Beilį buvo pirmas daugiau nei prieš penkiolika metų jos pasikabintas ant sienos. Pasirinko jį dėl vienintelės priežasties – ant kūno ir veido esančių tatuiruočių, kokias turėjo ir jos tėvo žudikas. Ji iš karto suprato, kad tai ne jos ieškomas žmogus, tačiau reikėjo nuo ko nors pradėti, todėl ir prisegė skelbimą. Ketė persibraukė pirštais lyg šukomis plaukus. Skaudėjo galvą, kaklo ir nugaros raumenys buvo labai įsitempę, tačiau ji nekreipė į tai dėmesio. Kerštas buvo jos varomoji jėga gyvenime. Žvilgsnis nukrypo į kitą skelbimą.

Edvardas Džonas Forestas. Edvardas negalėjo užpulti jos šeimos, buvo per jaunas, bet ji vis vien pasikabino jo nuotrauką. Metams bėgant, jos kolekcija išaugo.

Atsistojusi Ketė suprato, kad kaimynės vaikas nustojo verkti. Galbūt kas nors įkišo jam į burną žinduką, o gal jis tiesiog užsnūdo. Tyla savotiškai baugino. Nebuvo kam atitraukti dėmesio nuo prakeikto kompiuterio ir monitoriuje šviečiančio žemėlapio.

Nusivylusi savo silpnumu Ketė vėl pažvelgė, šiek tiek prisimerkusi nuo monitoriuje atsispindinčios šviesos, bandydama nustatyti vietovę, kuria juda mirksintis taškas. Net gerai nematydama atpažino tą vietą.

Tai buvo Meksika – čia ji patiesė geriausios draugės žudiką ant žemės.

Ji apžvelgė skelbimais nukabinėtas darbo kambario sienas. Grįžus iš Meksikos, jie tapo nebereikalingi, nes ten sutiko ne vien žmogų, nužudžiusį jos draugę Maršą, bet ir tatuiruotą vyrą, kurio ieškojo pusę savo gyvenimo. Jis buvo vardu Solomonas Tutuola, tada, trečią kartą per stebuklą išgyvenusi, Ketė manė, kad Tutuolai nepavyko išsisukti. Vėliau šis prakeiktas signalas atgijo ir lyg šaipydamasis patvirtino, kad jos prielaida klaidinga.

Jausdamasi sugniuždyta ji lėtai nuslinko durų link, tada stabtelėjo prie Pasiutusio Šuns nuotraukos ir palietė ją. Popierius subraškėjo, kai ji užkišo nagą už kraštelio. Kažkodėl sudvejojo pagalvojusi, kad skelbimą daug sunkiau nuimti, nei buvo pakabinti.

Pagaliau nuplėšė jį ir įmetė į šiukšlių kibirą, paskui ištiesė ranką prie kito skelbimo. Vieną po kito juos plėšė, kol sienos liko plikos, o šiukšlių kibiras – perpildytas. Išvertusi jį Ketė sugrūdo šūsnį skelbimų į maišą.

Kol baigė tvarkytis, praslinko beveik valanda, ir tik tada ji išdrįso dar sykį žvilgtelėti į kompiuterį. Mirksintis taškas nejudėjo. Kad ir kas turėjo tą daiktą su siųstuvu, jis sustojo nakvynės.

Ji šyptelėjo. Tas šunsnukis ilsisi daugiau už ją. Susierzinusi Ketė atsigręžė į pilnus šiukšlių maišus ir atsiduso. Nuotraukos buvo tapusios jos gyvenimo dalimi, netgi atrodė keista, kad jos nebereikalingos.

Prieš mėnesį ji galiausiai nustatė, kas nužudė jos tėvą.

Prieš mėnesį ji matė, kaip name, kuriame tas vyras buvo, nuaidėjo sprogimas ir namas užsidegė.

Prieš mėnesį ji buvo įsitikinusi, kad žudikas mirė.

Dabar nebėra tokia tikra.

Nejudantis taškas tarsi tyčiojosi: „Ateik ir surask mane, jei sugebi“ – negalėjo nepaisyti šio iššūkio.

Ketė atsiduso. Laikas išsiaiškinti, tas velnias miręs ar – kaip baiminosi – sugebėjo išsigelbėti. Bet, prieš išvykdama iš Dalaso, turėjo pranešti savo bosui, Artui Bolui. Jis negalėjo atidėlioti savo verslo reikalų dėl jos. Visada bus bandančių pasprukti nuo teisingumo. Tik Ketė neketino dirbti šio darbo viena – bent jau neilgai.

Dar buvo Vilsonas Makėjus. Ketė pati nesuprato, kas juodu sieja. Ji nejautė pareigos pasiaiškinti jam, į ką yra įsivėlusi. Juodu mylėjosi, seksas buvo nerealus, bet dėl to netapo jam skolinga. Vilsonas padėjo jai parsigabenti Marką Preslį, Maršos Benton žudiką, tačiau ji neprivalo jam iki gyvenimo pabaigos aiškintis.

Giliai širdyje Ketė kaltino Vilsoną dėl jo lengvabūdiškumo. Kai Meksikos užkampyje stovintis namas, kuriame slėpėsi Preslis ir Tutuola, užsidegė, sučiupusi Preslį ji ketino grįžti ir įsitikinti, kad Tutuola negyvas.

Tačiau Vilsonas neleido.

Jis turbūt buvo teisus – degančiame name greičiausiai būtų žuvusi. Suprato, kad nėra ką kaltinti. Tačiau galės ramiai gyventi tik tada, kai įsitikins, jog žudikui nepavyko išsigelbėti.

Rytoj ji paskambins Artui, o tada važiuos į pietus, sienos link. Privalėjo sužinoti, ką slepia tas mirksintis taškas. Gal tiesiog koks nors vietinis meksikietis paėmė Marko Preslio daiktą su pritvirtinta „blake“. Bet jei ten Tutuola, jai teks baigti pradėtą darbą. Nors ir kėlė baimę dar viena ilga kelionė, ji liko patenkinta sprendimu. Po kelių akimirkų Ketė išėjo iš darbo kambario ir pasuko į miegamąjį krautis daiktų.

Praėjo jau bene savaitė, kai Vilsonas Makėjus matė Ketę paskutinį sykį. Turėtų mąstyti blaiviai ir ją palikti. Akivaizdu, kad jai iš jo tereikia retų sekso porcijų. Turėtų jaustis patenkintas tuo, ką ji duoda, padėkoti, plekštelėti per užpakalį. Gal taip ir jaustųsi su kita moterimi. Tik ne su ja. Ketė giliai įstrigo jam širdyje, kaip jokia kita moteris, ir nors instinktai liepė ją paleisti, jis tiesiog negalėjo – štai kodėl dabar buvo pakeliui į jos butą. Neįspėjęs, pasirūpinęs pica ir šešiais buteliais alaus.

Eismas aplinkkelyje intensyvus, bet tai įprasta Dalasui lietingą šeštadienio naktį. Sukdamas į išvažiuojamąjį keliuką link Ketės namo Vilsonas užuodė pipirų kvapą, valytuvai tolygiai braukė nuo stiklo lašus. Radijo imtuvas buvo nustatytas ant kantri muziką grojančios stoties, kantri stilius atitiko jo nuotaiką šią tamsią vėjuotą naktį. Jam reikėjo Ketės šiąnakt – bent jau ilgų bučinių ir glamonių, o gal ilgos nakties laukinės katės glėbyje. Vien mintis apie tai, koks jausmas užplūsta skverbiantis į ją, kėlė skausmingą geidulį. Lovoje ji buvo energinga, visuomet noriai atsakydavo į glamones. Jis nesuprato, kaip tokia aistringa moteris gali būti tokia šalta ir neprieinama. Vilsonas įtarė: tokia ji tapo dėl to, ką teko iškęsti vaikystėje, todėl ir nenorėjo jos palikti, bent kol kas.

Automobilių priekinių žibintų šviesos pluoštus laužė lietus, tarpais tarp ritmiškų valytuvų švystelėjimų naktinės gatvės įgaudavo blizgesį. Vilsonas tikėjosi, jog jo laukia malonumai jaukiame Ketės bute, ir nepaisė to, kad gali būti sutiktas nesvetingai.

Jis įsuko į kiemą, ieškodamas laisvos vietos apvažiavo namą ir pastebėjo jos languose degančias šviesas. Artėjo lemiama akimirka. Ji namie, bet ar priims jį, o gal išvarys svaidydamasi piktais žodžiais ir verdama šaltomis mėlynomis akimis?

Pastatęs automobilį Vilsonas čiupo picą, alų ir nužingsniavo durų link. Tuojau sužinos, ar šiltas laukia sutikimas.

Ketė atsiklaupusi rausėsi spintoje ieškodama vieno bato, kitas jau gulėjo šalia lagamino. Jai pasirodė, kad girdi durų skambutį. Susiraukusi pakilo ir įsiklausė.

Štai!

Šį sykį aiškiai išgirdo skambinant.

– Kas čia po…

Vilsonas.

Ji neabejojo, kad už durų Vilsonas Makėjus. Jis vienintelis pas ją užsukdavo ir vienintelis drįsdavo ateiti nepranešęs. Greičiausiai būgštaudavo, kad ji neatidarys durų, jei žinos, kas už jų stovi. Nors instinktai liepė jo neįsileisti, ji nuskubėjo į svetainę, pykdama ant savęs dėl kilusio jaudulio. Neturėjo laiko tokiems dalykams, bet neįleisdama tik padidintų įtarumą. Na, bent jau taip save tikino priėjusi prie durų. Ketė paskubomis žvilgtelėjo pro akutę ir įsitikino neklydusi. Ten buvo Vilsonas – ji pasišlykštėjo pajutusi, kad širdis ėmė plakti greičiau.

– Labas, – tarė Ketė atidariusi duris.

Vilsonas lengviau atsiduso – ji geros nuotaikos.

– Sveika, – pasisveikino jis, nespėjus jai atsitraukti, palinko ir pabučiavo į lūpas.

Žengtelėjęs atgal pamatė, kad Ketė mirksi. Neaišku, jo aistringas bučinys suerzino ją ar nudžiugino.

– Nori? – paklausė Vilsonas rodydamas picą.

Ketė giliai įkvėpė nustebusi, kad jaučia alkį.

– Taip, ir tik dėl šios priežasties leidžiu užeiti. – Ji paėmė iš jo dėžę su pica ir žengė į virtuvę, žinodama, kad jis seks įkandin.

– Turėjau paskambinti, – tarė Vilsonas, statydamas alų ant virtuvės stalo.

Ketė padėjo picą ir atsisuko į jį.

– Tai kodėl nepaskambinai?

Jis gūžtelėjo pečiais. Tiesos sakymas jam ne kartą padėjo gyvenime. Jautė, kad ir dabar turi būti atviras.

– Nujaučiau, jog pasakysi „ne“.

Ketė suraukė antakius. Nesitikėjo tokio sąžiningumo. Turėjo atsakyti tuo pačiu.

– Neklydai, – tarė ji.

Slėpdamas nusivylimą jis šyptelėjo ir patraukė pečiais.

– Taigi išvadavau mus abu nuo kaltės ir nerimo. Gersi alų iš butelio ar įpilti į taurę?

Prisiminusi laukiančią kelionę Ketė nusprendė išvis negerti alkoholio. Nieko neatsakiusi ji padavė jam taurę, o į kitą įsipylė pepsikolos su ledu ir padėjo dvi lėkštes.

Vilsonas paėmė ritinėlį popierinių rankšluosčių. Atplėšęs porą lapų servetėlėms, spintelėje, kurioje Ketė laikė prieskonius, susirado bertuvėlę su raudonaisiais pipirais.

Ketė stebėjo šį išvaizdų vyrą, žvilgsnis trumpam apsistojo ties plonu auksiniu lankeliu kairėje ausyje. Plaukai kaip visada atrodė tarsi savaitę nešukuoti. Po dešine akimi jis turėjo mažą randą, o ant nosies pūpsantis gumbas rodė, kad ji ne kartą buvo lūžusi. Pečiai platūs, kojos ilgos ir raumeningos, pilvo raumenys tvirti ir plokšti.

Ketė gerai žinojo, kaip nuostabiai jis atrodo be džinsų ir odinio švarko, ir svarstė, kas bus vėliau – po picos ir alaus. Nenorėjo apsimesti, neva negeidžia jo. Jie mylėsis. Vilsonas Makėjus puikus meilužis, o ji nėra kvailė. Jokia protinga vieniša moteris, kurios gyslomis teka raudonas kraujas, neatsisakys tokio seksualaus vyro glėbio. Galvodama apie laukiantį seksą ji prisiminė nebaigtą krauti lagaminą ir sujauktą miegamąjį.

Šūdas.

– Aa… Vilsonai… eik, atsisėsk. Tuoj grįšiu.

Ji spruko iš virtuvės ir neatsigręždama nuskubėjo koridoriumi. Miegamajame sugrūdo daiktus atgal į spintą ir pakišo pustuštį lagaminą po lova. Porą kartų trūktelėjusi išlygino lovos užtiesalą ir grįžo į virtuvę.

Vilsonas tebestovėjo ten, kur buvo jį palikusi, akys smalsiai žaižaravo.

– Tau viskas gerai? – pasiteiravo jis.

– Kam? Man? Taip… gerai, – sumurmėjo ji. Ketės veidą nušvietė plati šypsena, ji čiupo iš dėžės gabalėlį picos ir godžiai atsikando. – Niam niam.

Vilsonas pakėlė antakį.

– Niam?..

– Valgyk, – paragino ji rodydama į dėžę.

Vilsonas matė, kad kažkas ne taip, ir suprato, jog ji nesiruošia pasipasakoti. Galiausiai jis numaldė smalsumą, atsisėdo, paėmė gabalėlį picos ir atsikando. Sukramtęs nurijo.

– Taip, tu teisi, – tarė jis, siūlydamas ir jai. – Niam niam. – Paėmė dar vieną gabalėlį.

Ketė nusišaipė iš savęs. Kai Vilsonas Makėjus nori, gali būti įdomus – net žavus. Bet jis visada siekia laužyti jos nustatytas taisykles.

Jie suvalgė picą beveik nesikalbėdami, o kai sukilo tvarkyti virtuvės, Vilsonas atsiprašė ir nuėjo į vonią. Grįždamas žvilgtelėjo į jos darbo kambarį ir pamatė plikas sienas. Apstulbęs sustojo ir žengė pro duris.

Buvo matęs šį kambarį anksčiau, sienos buvo nukabinėtos ieškomų žmonių skelbimais. Dabar plikose sienose telikusios skylutės, Vilsonas žinojo, ką tai reiškia. Taip susiklostė, jog ieškodama geriausios draugės žudiko Ketė surado ir tėvo žudiką. Pirma jam atrodė, kad šios sienos skiria Ketę Diuprė nuo pasaulio – įdomu, kiek jos suplonėjo šiandien, nuplėšus skelbimus?

Trinktelėjus durims Vilsonas atsipeikėjo, suprato, kad Ketė jo smalsavimą palaikys kišimusi į jos reikalus. Jis suskubo išeiti iš darbo kambario.

– Ar man pavyko išsisukti nuo indų plovimo? – paklausė įslinkdamas į virtuvę.

Ketė pakėlė antakį.

– Taip.

– Labai gerai. – Jis apglėbė ją per juosmenį ir prisitraukė arčiau.

Kūnams susilietus Ketė atsiduso. Prasideda.

Ji pasisuko veidu į jį.

– Dabar turbūt tikiesi sekso.

Vilsono dešiniame burnos kampe suvirpėjo raumuo.

– Man tai nėra seksas.

Ketės akys susiaurėjo.

– Velniop, Vilsonai, nepradėk to žaidimo…

Jis priglaudė pirštą jai prie lūpų.

– Aš myliuosi su tavimi, Katerina.

Ji atitraukė jo ranką.

– O aš užsiimu seksu.

– Semantika, – sumurmėjo jis, suleido pirštus jai į plaukus ir lengvai ją prisitraukė, pakeldamas jos lūpas prie savųjų.

Apsivijusi rankomis jam už kaklo Ketė juto jo pyktį. Bučinys tapo gilesnis, o pyktis virto geismu. Taip, ji šito laukė.

Jai iš gerklės veržėsi dusli aimana, bet pasiekusi lūpas nuskambėjo tarsi urzgimas.

– Velniai griebtų, – burbtelėjo Vilsonas suėmęs ją už sėdynės. – Laikykis, antraip, prisiekiu Dievu, pasimylėsime čia pat, stovėdami, net kelnaičių nespėsi nusimauti.

Ketė pašoko, apsivijo kojomis Vilsonui apie juosmenį ir atsitrenkė lūpomis jam į dantis. Ji vėl sudejavo, tik šį sykį pajutusi savo kraujo skonį.

Vilsonas pasisuko tvirtai laikydamas ją glėbyje ir dideliais žingsniais nuėjo į miegamąjį.

– Varai mane iš proto, – murmėjo jis, guldydamas ją ant lovos.

– Užsičiaupk ir renkis, – tarė Ketė plėšdama nuo savęs drabužius.

Vilsono akys susiaurėjo iš pykčio. Pirma ji nelaukė jo, o dabar priekaištauja dėl lėtumo? Jei būtų sveiko proto, turėtų tučtuojau apsisukti ir palikti ją nuogą ir ištroškusią. Bet ši mintis išgaravo, vos Ketė atsisėdo, nusitraukusi per galvą ir numetusi ant grindų megztuką.

Jis suniurnėjo. „Velniop išdidumą ir orumą.“

Užtruko kelias sekundes nušveisti drabužius į krūvą ant grindų, ir jau stovėjo šalia lovos. Ketė pasislinko arčiau prie jo, tada pakilo ir apsikabino už kaklo.

Vilsonas panardino pirštus jai į plaukus, paskui stvėrė ją į glėbį.

– Ragana, – pratarė šiurkščiai.

Ketė atsiduso. Jai patiko liesti Vilsoną, justi jo tvirtus raumenis po lygia švelnia oda. Tačiau ji niekada nepripažins, kad įsimylėjo šį vyrą. Sunėrusi pirštus jam ant kaklo ji atsilenkė ir griuvo ant nugaros, susmigdama nuo jo svorio į čiužinį. Apsivijusi kojomis juosmenį stabtelėjo.

– Tai dabar aš ragana?

– Taip, po galais, – atsiliepė Vilsonas, žiūrėdamas į ją iš viršaus ir suprasdamas, kas jo laukia šioje lovoje.

– Tada… fokus marokus, Vilsonai. Metas išnykti.

Jis suėmė ją už riešų, prispaudė rankas virš galvos ir net neperspėjęs įsiskverbė, mėgaudamasis jos veide pasirodžiusiu nustebimu, o vėliau ir aistra.

– Nei tu, nei aš. Tik mes abu. Kaip tau toks mažas stebuklas?

– Man jis neatrodo toks mažas, – sumurmėjo Ketė kilstelėdama aukštyn.

Sukandęs dantis Vilsonas nuslopino dejonę, tada atsitraukė kiek galėdamas. Jis skverbėsi į ją šiurkščiai ir užkėlė ją į pačią viršūnę taip stipriai ir staiga, kad Ketė vos įstengė užgniaužti riksmą.

Ji jautėsi taip, tarsi visi kaulai būtų subyrėję. Dar niekada – niekada gyvenime – nebuvo pavykę pajusti tokio galutinio pasitenkinimo per neįtikėtinai trumpą laiką.

– O, Vilsonai… tai buvo… tai buvo…

– Tai buvo seksas, – pratęsė Vilsonas, – kaip ir pageidavai.

Suėmęs Ketės veidą abiem delnais jis palenkė galvą ir perbraukė lūpomis jai per burną. Ketė švelniai kvėpavo. Jis nuslydo lūpomis kaklu, pabučiavo tarpelį tarp krūtų, tada liežuvio galiuku palietė spenelį.

Dar vis virpanti po patirto orgazmo Ketė suvokė, kad nori dar.

– Vilsonai, aš…

– Ššš… – pratarė jis ir kilstelėjęs galvą pažvelgė jai į akis. – Tau reikėjo sekso. Gavai. Dabar mano eilė. Šį sykį mes mylėsimės.

Nespėjus jai atsakyti, jo lūpos vėl uždengė burną, neleisdamos kvėpuoti ir jaukdamos protą. Ketei nebuvo kada panikuoti išgirdus jo žodžius, beliko – jausti.

Jo rankos ir lūpos glamonėjo visą jos kūną, nepalikdamos nė lopinėlio nepaliestos odos. Du kartus Ketė bandė perimti iniciatyvą, paskubinti jį, tačiau jis nesileido švelniai šnibždėdamas ir alsuodamas.

– Ne, – pratarė Vilsonas ir suėmęs ją už klubų nunarino galvą.

Kai jo liežuvis pradėjo sukti ratus aplink bambą, Ketės širdies dūžiai padažnėjo. Pajutusi, kaip jo liežuvis slysta pilvu žemyn, link tarpukojo, ji sudejavo. Toks intymumas reikalavo pasitikėjimo – to ji dar nebuvo patyrusi su jokiu sekso partneriu, nė vienam to nebuvo leidusi.

Ji nenorėjo pripažinti, kad juodu sieja šis tas daugiau nei puikus seksas, bet žinojo: Vilsonas nenuskriaus jos.

Jauduliui kylant raumenys pradėjo virpėti.

– O… o Dieve, Vilsonai…

Jis norėjo parodyti Ketei, kuo skiriasi kūniškas geidulys nuo meilės, neįstengė priešintis girdėdamas nekantrų jos balsą ir matydamas svaiginamai virpantį kūną. Staiga pajuto, kaip jos raumenys įsitempia pranašaudami artėjantį orgazmą. Šio ženklo jis ir laukė. Kilstelėjęs ant rankų pasislinko aukštyn ir jau buvo joje.

Jausmas buvo pritrenkiantis, ir tai tik pradžia. Vilsonas užvaldė ją lėtai, įsisprausdamas giliai, stabtelėjo pasimėgauti pojūčiu. Išgirdo Ketę suvaitojant. Jis stengėsi ištverti kuo ilgiau, ir kai orgazmas pagaliau nugalėjo, leidosi jo nešamas, kartu su Kete, jos glėbyje. Po visko Vilsonas gulėjo išsekęs, virpantis, neįstengdamas net pajudėti. Šiek tiek vėliau pažvelgė pro langą. Stiklai žėrėjo nuo lietaus lašų, tačiau audra, rodos, jau buvo nurimusi.

Ketė sujudėjo.

Jam pasirodė, kad girdi jos lengvą atodūsį, bet tada ji nusirideno į pakraštį ir išlipo iš lovos.

– Norėsi kavos prieš išeidamas?

Vilsono akys susiaurėjo. Šnervės išsiplėtė. Jis atsisėdo, nukorė kojas per lovos kraštą ir klausiamai įsistebeilijo į ją.

– Prieš išeidamas?

Ketė žvilgtelėjo į jį ir nusuko akis į šalį, gerai suprasdama, ką jis galvoja. Pats kaltas. Visada tik ir stengiasi įvaryti ją į kampą, prieš jos valią.

Vilsonas atsistojo, iškildamas virš jos visu ūgiu prie lovos kojūgalio. Tada čiupo savo drabužius ir puolė vilktis taip pat greitai, kaip pirma plėšė nuo savęs.

– Po galais, Katerina, aš nenoriu jokios kavos. Ko gero, galiu tikėtis iš tavęs tik pasidulkinimo – ką tik mes tai ir darėme. – Jis kalbėjo šiurkščiai, bet ir ji elgėsi ne itin švelniai.

– Tada gerai, – tarė Ketė, apsisuko ir spruko į vonią.

Grįžusi stabtelėjo viduryje miegamojo ir įsiklausė, nors žinojo, kad jo nebėra. Tačiau kai žvilgsnis užkliudė lovą, širdis pradėjo sunkiai, skausmingai daužytis. Ji žiūrėjo, kol vaizdas ėmė lietis, o gerklė prisipildė ašarų. Giliai atsikvėpusi pasilenkė ir paėmė pinigus, kuriuos Vilsonas buvo numetęs ant čiužinio.

Šimtą dolerių dvidešimtinėmis.

Ketė nežinojo, kiek dabar kainuoja kekšės, bet taip jis išreiškė savo požiūrį.

– Būk tu prakeiktas, – sumurmėjo ji, trūksmingai, lėtai įkvėpė, stengdamasi negalvoti, kad Vilsonas kliudė jos savimeilę.

Širsdama ant savęs Ketė įmetė pinigus į stalčių ir, ištraukusi iš po lovos lagaminą, baigė krautis daiktus. Neskubėdama ji nuėjo į darbo kambarį dar sykį pažvelgti į monitorių. Mirksintis taškas nejudėjo – tai gerai, tačiau dabar jis buvo atsidūręs vidury tuščios erdvės.

Per daug pavargusi ir įskaudinta, kad galėtų apie tai galvoti, Ketė išjungė kompiuterį ir nusinešė jį į miegamąjį. Po keleto minučių jau buvo lovoje, nustačiusi žadintuvą šeštai valandai. Ji užmerkė akis ir beviltiškai bandė užmigti. Negalėjo pamiršti skausmo Vilsono veide, o gal to, kad pati jį sukėlė. Apsivertė ant kito šono, piktai pakamšė pagalvę, tada, pasitelkusi per daugelį nusivylimo ir sielvarto metų įgytus įgūdžius, išvaikė visas mintis iš galvos ir užmigo.