Читать книгу Kai dingo balandžiai - Софи Оксанен - Страница 6

Kai Judita galų gale išdrįso palikti savo kambarį, ji iš pradžių stabtelėjo prie laukujų durų ir įsiklausė. Karo garsai iš tikro buvo dingę. Ji pasitaisė iškirptę ir sulenkė alkūnę, prisispausdama rankinę, sugniaužtus kumštin įsitempusius pirštus slėpė pirštinė. Pirmieji žingsniai gatvės grindiniu buvo čiuopiantys, po padais tebegirkšėjo stiklas. Judita negalėjo rasti pradingusiam pasauly likusios sostinės gatvėms deramos eisenos – jau pirmojoje sankryžoje miestas dvelktelėjo į ją, iš jo plūdo vaikiški vežimėliai, lyg iš niekur atsiradę valkataujantys šunys, kvatojančios damos ir armonikėle grojantys vokiečių kareiviai, kurie merkė jai akį. Judita giliai įkvėpė ir išraudo, bet vos spėjo atsipeikėti iš apstulbimo, jos ausis pasiekė pašto erzelis, varstėsi banko durys, pasiuntinukai zujo po gatves, o fiurerio atvaizdais prekiaujantis akiplėša stvėrė sustingusią iš nuostabos Juditą už rankovės, ir ji nesugebėjo atsikratyti vaikinuko, – „pelnas skirtas nukentėjusiems nuo gaisro, panele, aišku, nori padėti benamėms šeimoms“, – ir Judita įsikišo paveikslėlį rankinėn, vėl pasispraudė ją po sulenkta ranka, išsigandusi sklindančių iš kino poškėjimų ir vežančio plytų krovinį sunkvežimio bildesio, beveik susimetė kupron, tačiau tai buvo atgimimo, ne karo balsai. Gatvės kampe kažkoks vaikėzas šaipėsi iš damos, persigandusios automobilio, iškaitusi Judita pasitaisė skrybėlaitę. Mieste pražydo vėjyje viena prie kitos besiplaikstančios Estijos ir Vokietijos vėliavos. Paskubomis suremontuotas kino teatras „Palace“, būrelis berniūkščių susispietė pasmalsauti prie kino afišų, ir suaugę praeiviai stabtelėdavo jų patyrinėti, Judita prabėgom pamatė vokiečių aktorės įmantrią raudoną šypseną ir Mari Meldrės ilgas blakstienas. Nevaržomi žmonių žvilgsniai maloniai glostė jai kulkšnis, atrodė, tartum pati būtų patekusi į filmą. Tai nebuvo tikra. Vis dėlto ji panūdo plaukti pasroviui, tęsti savo betikslį pasivaikščiojimą ir niekuomet negrįžti namo. Kodėl gi ne? Kas jai trukdo? Kodėl ir jai nepasidžiaugus? Degėsių smarso nebebuvo justi, bent jau čia, per Juditos namų langą jis tebedvelkė, ir ji uodė orą lyg šviežią bandelę, kol ėmė kvaisti galva. Miestas nebuvo sulygintas su žeme, rusai buvo taip užsiėmę degindami sandėlius ir gamyklas, sprogdindami šarvuotą traukinį Koplio prekinėje stotyje, kad nespėjo imtis gyvenamųjų namų. Jinai tęsė pasivaikščiojimą, ieškodama naujų taikos įrodymų, ir lenkdama Soldatenheimą, kur nerūpestingai šnekučiuojančių kareiviukų žvilgsniai klijavos jai prie lūpų, paspartino žingsnį, nusigręžė, kai viena moteriškė galanterijos krautuvėlės vitrinoje kabino didelį Hitlerio portretą, nusigręžė nuo teksto „Hitleris – išvaduotojas“, godžiai ieškodama ko nors kito, visų pirma žmonių, kuriems pastarieji metai jau atrodė išblėsę iš atminties. Miestas staiga prisipildė jaunų vyrų, ir Judita pasijuto nesmagiai, vyrų buvo per daug, ji panoro namo, staiga panoro namo ir skubomis nusipirko laikraščių, kartu nusičiupo nuo parko suolo „Otepės žinias“, paliktas išvyniojus sumuštinius, ir įsistebeilijo į atidarytą kavinę, kurios padavėjas ji seniau vadino vardais. Ar jos sugrįžo dirbti, o gal kavinės savininkas buvo naujas ir naujos darbuotojos? Anksčiau Judita būtų žengusi vidun, paskanavusi kreminio pyragaičio, susitikusi su pažįstamais, tačiau dabar pirštinėje veržė sutuoktuvių žiedas. Šalia ligoninės vermachto kareiviai gaudė balandžius. Vienas jų pastebėjo Juditą ir nusišypsojo, bet kiti ragino kareivį medžioti toliau: „Katiliukas jau ant ugnies!“

Judita dar iš tolo pamatė prie lauko durų susibūrusius berniūkščius, apžiūrinėjančius gatvėje stovintį DKW automobilį ir iš faneros pagamintą jo galą. Vaikiščiai nekėlė rūpesčio, jie neims kamantinėti apie jos vyrą, tačiau šalia jų stovėjo nuolatos mėgstanti pašnekėti kaimynė, kurią buvo sunku aplenkti, ir iš tiesų nepavyko. Stvėrusi Juditai už rankos moteris ėmė bėdoti: „Ar greitai visos mašinos bus fanerinės? Kažin, kas bus toliau?“ Judita mandagiai linktelėjo, o moteris nepaliovė gniaužusi ir stebėjosi bėgių pritaikymu garvežiams ir medienos dujų generatoriais: „Tik pamanyk, medžio kuru varoma mašina, ko tik tie vokiečiai neprigalvoja!“ Juditos nugara girdėjo kaimynės žodžių nuobiras net kieme, taip pat vėjo atneštą klausimą, kada grįš jos vyras; ji nemandagiai išsilaisvino iš moters gniaužto ir skubėjo užkopti laiptais. Telefono skambutis jau aidėjo koridoriuje. Juditai įėjus į virtuvę, jis tebeskambėjo, bet moteris nekėlė ragelio, kaip ir praėjusiomis dienomis. Ji nedrįso. Neatidarydavo durų, nors į jas beldė, – baiminosi, tik vakarais iš tamsaus kambario žvilgčiojo į vokiečių žibintuvėlių melsvas žaltvyksles, išsigąsdavo keistų šešėlių, įsiklausydavo į medpadžių taukšėjimą, be šviesų važinėjančius automobilius ar vokiškus šūksnius. Nekilo abejonės, kad Vokietija galutinai laimėjo, – laikraščiuose rašė, esą, net Lenino palaikus išgabenę iš Maskvos. Judita išskleidė laikraščius ant stalo, užkaitė javų kavos ir užsidegė vieną iš savo paskutinių papirosų, pasirengdama naujienoms, tačiau laikraščiuose vis nebuvo žinių apie grįžtančius namo žmones. Skaitytojai buvo raginami siųsti anekdotus iš baimę kėlusios valdžios laikų ir buvo skelbiami nauji maisto produktų kainų sąrašai. Ementalis – 1,45–1,60 reichsmarkės, Edamo sūris – 1,20–1,40 reichsmarkės, Tilžės sūris – 0,80–1,50 reichsmarkės. Varškė – 0,14 reichsmarkės. Žąsis be vidurių, galvos, sparnų ir šlaunelių – 0,55 reichsmarkės už kilogramą, antra rūšis. Rytoj ji turės nueiti maisto talonų, užregistruoti juos artimiausioje parduotuvėje, stovėti eilėje, tolydžio taisyti smukinėjančius petelius, visai kaip seniau. Ponia kaimynė priėmė gyventi iš subombarduoto Tartu giminaitę su krūva vaikų, jų keliamas triukšmas skverbėsi per sienas, primindamas šeimyninį gyvenimą, kurio ji galbūt niekada nepatirs. Jos pačios perniek nuėjęs gyvenimas nepataisomai judėjo tais pačiais bėgiais, kaip ir prieš vyrui išeinant, tetrūko, kad jis grįžtų.

Ilgainiui Judita ėmė suprasti, kad buvo kvaila. Prieš karo pabaigą vyrų niekas masiškai nesiunčia namo, jų reikėjo Rytų frontui. Ir patys vyrai per vieną dieną neparbėgs, pradėjo grįžti tik Estijoje ir aplinkinėse vietovėse apgyvendinti pabėgėliai. Ji būtų tai supratusi, jeigu būtų atsakinėjusi į telefono skambučius, atvėrusi duris arba apskritai šnektelėjusi su savo pažįstamais. Karas atėmė iš jos gebėjimą spręsti, vaizduotėje ji regėjo ant slenksčio tik savo vyrą, žmogų, kurį turėtų suprasti dar geriau nei pirma, nes buvusius kare reikia suprasti. Alinantis laukimas gali ilgai užsitęsti, kas žino, kur dabar jos vyras. O jeigu jis pradingo, kaip ilgai Judita turi laukti, kad galėtų nenusižengdama padorumui pradėti naują gyvenimą? Ko gero, ji turėtų pasielgti kaip Karina, dėl kurios Eliza iš žemutinio aukšto buvo apkaltinta kontrrevoliucine veikla, – įsitaisyti laivo virtuvėje, išplaukti į jūrą, nukakti svečion šalin, palikti viską, pradėti gyvent iš naujo, kitoje šalyje surasti naują vyrą, pamiršti savo santuoką. Tačiau tuo atveju Rozalijos, mamos ar kitų šeimos narių būtų laukęs Elizos likimas.

Kai laikraščiuose ėmė rodytis grįžtančiųjų namo sąrašai, vyro laukianti kaimynė pasirūpino ant komodos pastatyti butelį vyno. Telefonas zvimbė rytą vakarą, ir pagaliau Judita turėjo atsiliepti, nes galbūt motina mėgino ją surasti, taip ir buvo, mama norėjo sužinoti, kaip Juditai sekasi, pasakė klausinėjanti sugrįžėlių, ar niekas nepažįsta jos žento, ar kas girdėti apie Johaną, ir Judita negalėjo viso to nepaisyti, nors išsigąsdavo kiekvieno telefono skambučio, nes jis nuolat skambėjo kaip priekaištas dėl buvusio gyvenimo. Nepaisydama to, ji turėjo tvarkyti savo kasdieną ir sugalvoti, kaip pramisti. Jau ne kartą žmonės ją stabdė gatvėje, prašydami maisto, nors duonos žiauberės. Kaime visuomet buvo maisto. Kaime nuolatos varė naminę. Iš kaimo galėjai parsivežti namo visokiausių dalykų ir pradėti verslą. Tai buvo vienintelė galimybė, motina irgi taip sakė, liepė Juditai skerstuvėms važiuoti pas Rozaliją, o dar geriau tenai likti, ir Judita turėjo važiuoti, nors ji dvejojo, ar neteks klausytis anytos ir tetos aikčiojimų, girdi, kaip jauna moteris pati viena tvarkosi mieste, anytos pasakojimų apie jos nuostabų numylėtąjį sūnų, svarstymų, ką gaminti valgyt, kai sugrįš sūnus. Apie uošvį niekas neužsiminė. Judita buvo kone tikra, kad jis niekuomet nepargrįš; Rozalija sakė, esą birželį Armių vienkiemį užplūdusios pelės, o pelės niekada nemeluoja.

Nors didžioji dalis traukinių transportavo kareivius, kartais kareiviukai paimdavo pakelėje ir paprastus keliauninkus, todėl Judita apsivilko gražiau, nei būtų derėję sunkiai kelionei. Kai jai padėjo įlipti, švilpesiai sugnaibė jos skruostus iki raudonumo, movos kišenėje gulėjo juodajame turguje gautas leidimas keliauti, ir ji užsitraukė savo paskutinį papirosą, nors buvo viešoje vietoje; visą kelią būgštavo, kad anyta iškart ją permatys, įžvelgs jos melagingą širdį, bet argi pačioje vedybų pradžioje ji nenudavė laimingos nuotakos, ar nedarė, ką tik įstengė, kad juodu atrodytų kaip įprasta jaunųjų pora. Ji susiginčijo su vyru tik sykį, po pirmųjų santuokos metų ir dviejų daugmaž lytinių aktų. Judita ilgai mąstė, kaip paklausti, ar jis buvo pas gydytoją ar bent pas kokį žiniuonį. Klausimas tekštelėjo vidury vakarienės su Nelsono kotletais. Vyras apstulbo, jis atidėjo šakutę, paskui peilį, nors tebežiaumojo. Padažinėje ribuliavo tyla, vyras stumtelėjo kompoto šaukštą.

– Bet kurių galų? Aš juk niekuo nesergu.

– Tačiau tu nesi normalus!

Kėdė nuvirto ant grindų, fanera brūkštelėjo per lentas, Judita nubėgo į miegamąjį, uždarė paskui save duris ir pristūmė kėdę po rankena. Vaistai buvo komodos stalčiuje, bet ji ten nerado nieko, išskyrus miltelius nuo karščio. Ji susipylė visus burnon, dėkodama Dievui, kad Johanas su žmona buvo pas gimines.

Vyras priėjęs pabeldė į duris.

– Brangioji, atidaryk. Išsiaiškinkim, kas tau yra.

– Tu nueisi su manim pas gydytoją.

– Ar tau kas nutiko?

– Tu juk ne vyras!

– Brangute, man regis, tau isterija.

Vyro balsas buvo kantrus. Jis lėtai tarė, kad eis paruošti savo žmonai stiklinės saldinto vandens, kaip visada darė mama, kai jie buvo maži ir nubusdavo nuo slogučio. Tai nuramina. Paskui būtina pamąstyti, ar Judita neturėtų apsilankyti pas nervų gydytoją.

Judita vėl pati užsirašė į priėmimą privačioje Greifenhageno klinikoje. Apie daktarą Otą Greifenhageną buvo šnekama, kad jis patyręs vyrų gydytojas ir jo klinika, žinoma, moderniausia mieste. Jeigu jie ten negaus pagalbos, negaus jos niekur. Judita per priėmimą kalbėjo užsikirsdama, rydama seiles ir gergždama apie savo rūpestį.

Daktaras atsiduso.

– Galbūt jums abiem reikėtų ateiti pas mane. Kartu. Aišku, jūsų vyras gali atvykti ir vienas.

Judita pakilo eiti.

– Miela ponia, žinoma, yra visokiausių preparatų. Pavyzdžiui, padėti gali testovirono ampulės. Vis dėlto pirmiausia turiu apžiūrėti jūsų vyrą.

Tačiau Juditai nepavyko nusiųsti savo vyro pas Greifenhageną, nebuvo testovirono nei nieko kito, netgi pirmojo skrydžio lėktuvu. Netrukus ji nenuėjo į anglų kalbos pokalbius, o veikiai ir į suplanuotas per sužadėtuves prancūzų kalbos pamokas. Anuomet ji manė, kad lakūno žmonai bus naudinga plėtoti kosmopolitinius kalbų įgūdžius.