Читать книгу Saldžios šnekos - Susan Mallery - Страница 2

Klerė subliūško it pradurtas balionas, o Vajatas jautėsi kaip didžiausia subinės skylė šiapus Uolinių kalnų. Jis tikino save, kad tokia pamoka jai bus tik į naudą ir padės subręsti, nes, matyt, iš prigimties yra pratusi manipuliuoti žmonėmis. Nors ir stengėsi parodyti, kaip smarkiai jai rūpi sesuo, per visus tuos metus, kiek jis pažinojo Nikolę, Klerė čia nė akių nerodė. Neatvažiuodavo į gimtadienius, net tose sumautose vestuvėse nepasirodė. Ji puikiai vaidino auką, tačiau Vajatas neketino užkibti ant kabliuko.

Bet tą akimirką, kai atrodė, kad Klerė tuoj apsisuks ir dings iš čia, ji atsitiesė. Atlošė pečius, kilstelėjo galvą ir pažvelgė jam tiesiai į akis.

– Mano sesuo pakvietė mane.

– Jūs taip sakote.

– O jūs manimi netikite.

– Aš apie tai išvis negalvoju, man nelabai rūpi.

Ji krestelėjo galva, tviskantys šviesūs plaukai užkrito ant vieno peties.

– Nikolė turi gerą ir rūpestingą draugą. Tikiuosi, ji tai supranta ir vertina.

Klerė griebėsi pagyrų taktikos. Gal tai ir veiksmingas būdas bendraujant su tais, kurie nieko nenutuokia, kokia ji yra iš tikrųjų.

– Džesė paskambino man, – tęsė Klerė. – Ir papasakojo apie operaciją. Jūs juk suprantate, jog sakau tiesą, nes kaip kitaip galėjau sužinoti. Be to, Džesė minėjo, kad Nikolė nori, jog aš jai padėčiau, ir džiaugsis, jeigu atvažiuosiu. Šitaip susiklosčius aplinkybėms esu linkusi labiau tikėti seserimi negu jumis.

– Galiu garantuoti, kad dvidešimt minučių prieš operaciją Nikolė net neįtarė, jog pasirodysite. Patikėkite, ji būtų bent užsiminusi apie tai.

Klerė kiek suraukė antakius.

– Visa tai gryniausia nesąmonė. Kodėl Džesė turėtų meluoti? Arba jūs?

– Aš nemeluoju.

Klerė atrodė smarkiai sutrikusi ir Vajatas beveik patikėjo jos nuoširdumu. Reikėjo pripažinti, kad visas šis jovalas – Džesės rankų darbas. Klausimas – kodėl ji taip pasielgė? Sumanė dar labiau pabloginti seserų santykius ar iš tiesų norėjo padėti Nikolei? Džesę buvo sunku perprasti, o juo labiau suvokti jos elgesio motyvus.

– Aš pasilieku, – tarė Klerė. – Sakau, kad žinotumėte. Važiuoju į ligoninę ir…

– Ne.

– Bet aš…

– Ne.

Klerė pažvelgė į jį.

– Jūs labai užsispyręs.

– Tiesiog saugau tai, kas man brangu.

Kažkas blykstelėjo jos akyse. Lyg ir liūdesio šešėlis, bet Vajatas nenorėjo aiškintis.

– Gerai, palauksiu namie, kol Nikolė grįš. Tada galėsime pasikalbėti apie tai, kas čia vyksta.

– Būtų lengviau, jeigu iškart skristumėte į Niujorką.

– Man lengva nebūna. Niekada nebuvo. Tikriausiai tai profesinė rizika.

Vajatas nesuprato, apie ką ji kalba. Nejaugi mano, kad kas nors patikės, jog sunku skambinti pianinu turtingiems žmonėms nuostabiuose Europos miestuose?

Jis gūžtelėjo pečiais. Juk negali jėga priversti Nikolės seserį dingti iš akių. Kol ji netampo Nikolei nervų ligoninėje, jis gali būti ramus.

– Vadinasi, ji grįš namo po kelių dienų?

– Panašiai.

Klerė nusišypsojo.

– Jūs atkakliai stengiatės suteikti man kuo mažiau informacijos, pone Naitai, bet nuslėpti Nikolės grįžimą bus sunku, nes gyvensiu tuose pačiuose namuose.

– Vadinkite mane Vajatu. Juk nesu jūsų viršininkas, o jūs ne mano bankininkė.

– Ar jūsų darbuotojai kreipiasi į jus pavarde?

– Ne, čia tik toks posakis.

– O mano bankininkas vadina mane Klere.

– Mano bankininkas ne.

Jos šypsena išblėso.

– Aš jums labai nepatinku.

Jis nesivargino ką nors pasakyti.

– Juk jūs net nepažįstate manęs, – tęsė Klerė. – Kažin ar tai teisinga.

– Apie jus į valias prisiklausiau. Ji įsitempė, tarsi būtų perlieta rimbu. „Savimyla ir jautri – velniškas derinys“, – niūriai pagalvojo Vajatas.

Klerė apsisuko ir išėjo iš cukrainės. Vajatas nusekė iš paskos – norėjo įsitikinti, kad ji tikrai sėda į automobilį ir išvažiuoja. Apsidairė tikėdamasis pamatyti kokį ilgą limuziną arba mersedesą, tačiau pamatė tik vidutinio dydžio keturių durų automobilį, kurio užpakalinė sėdynė buvo apkrauta lagaminais.

– Oho, tiek atsivežėte, kad netilpo į bagažinę? – neiš tvėrė nepasišaipęs Vajatas. Sustojusi prie automobilio ji pažvelgė į jį ir tarė:

– Ne, ant sėdynės visas mano bagažas.

– Esate nusistačiusi prieš daiktų vežiojimą bagažinėje? Ar bijote nusilaužti nagą?

– Aš, kaip čia buvo aiškiai pasakyta, skambinu pianinu. Ir neauginu ilgų nagų. – Ji atsitiesė, buvo matyti, kad stengiasi susiimti. – Minėjau, jog gyvenu Niujorke, ten aš neturiu automobilio. Ir apskritai beveik nevairuoju. Todėl nesugebėjau atidaryti bagažinės.

Dabar Vajatui paaiškėjo, kodėl ji taip stengiasi susivaldyti. Laukia, kad jis pultų padėti. Be abejonės, tai būtų gražus poelgis, jis galėtų sugalvoti šimtus pigių būdų pasipuikuoti. Bet kaip galima nemokėti atsidaryti bagažinės? Net jo aštuonmetė dukra tai sugebėtų.

Jis vos susilaikė balsu nepasakęs to ir dar daugiau, bet nepasakė, nes ji kaip tik šito iš jo ir tikėjosi; kita vertus, nors Klerė jam ir nepatiko, atrodė labai pažeidžiama. Vajatas galėjo pasielgti kaip paskutinis šunsnukis, bet nebuvo priekabiautojas nei chuliganas.

Priėjęs jis paėmė iš jos rankos raktelius ir parodė prikabintą pultelį.

– Ar niekada nesate mačiusi tokio daikčiuko? Tie maži piešinukai rodo mygtukų funkciją. – Jis paspaudė vieną, bagažinė pokštelėjusi atsidarė.

Klerė jam nusišypsojo.

– Rimtai? Viskas taip paprasta. – Ji apėjo aplinkui ir pažvelgė į bagažinę. – Didžiulė. Galėjau pasiimti daugiau daiktų. Ar yra dar kokių mygtukų?

Ji labai susijaudino, automobilio užrakto pultelis tikrai nebuvo to vertas.

– Jūs ne kažin kiek apie tai nutuokiate, tiesa?

Jos šypsena dar labiau paplatėjo.

– Mažiau, nei jūs manote.

– Taip, yra dar durų užrakinimo, atrakinimo ir signalizacijos mygtukai.

– Kaip įdomu. – Klerė atrodė lyg vaikas, gavęs naują žaislą. Ir tik gaišino jam laiką. – Dėkoju. Jaučiausi kaip kvaiša automobilių nuomos aikštelėje. Stovėjau ir nežinojau, ką daryti. – Ji suraukė nosį. – Būtų dar nieko, jei reikėtų tik vairuoti. Ar greitkeliu būtina taip pašėlusiai lėkti?

Vajatas nežinojo, ką ir galvoti. Sprendžiant iš retų Nikolės komentarų apie seserį, ja verčiau nepasitikėti. Ir nors atrodė visai niekam tikusi, nepasakytum, kad būtų šalta ar išdidi.

Vajatas tuoj priminė sau, kad tai ne jo reikalas.

Jis grąžino raktelius Klerei. Sekundę, o gal ir dvi, jų rankos susilietė. Jo pirštų galai brūkštelėjo jai per delną. Visai atsitiktinai. Atrodė, kad trenkė žaibas.

„Po velnių, kad ją kur perkūnas, – niūriai nusikeikė mintyse ir atitraukęs ranką susigrūdo į švarko kišenę. – Jokiu būdu. Tik ne ją. Viešpatie brangus, bet kurią kitą, tik ne ją.“

Klerė kažką čiauškėjo, turbūt dėkojo. Vajatas nesiklausė. Galvoje sukosi viena mintis: kodėl iš visų pasaulio moterų kaip tik su šia jį nutvilkė nepakeliamas, svaiginantis geismas?

Ramus moteriškas balsas iš GPS aparato vedė Klerę link namų, kuriuose ji praleido pirmus šešerius gyvenimo metus. Surado vietą automobiliui siauroje gatvelėje priešais namą. Palei pat įvažiuojamąjį keliuką ir jai neliko nieko kito, kaip įsiterpti kone skersai. Nebuvo ko nė svajoti, kad sugebės įsisprausti tarp kitų automobilių prie namo.

Išjungusi variklį Klerė išlipo ir užrakino paspaudusi pultelį. Jausdamasi kvailai patenkinta savimi apėjo namą ir surado atsarginį raktą, paliktą kaip tik ten, kur Džesė ir sakė. Atrakinusi užpakalines duris įžengė vidun.

Ji nebuvo čia beveik dvylika metų. Prisiminė vieną liūdną naktį, kurią praleido po šiuo stogu motinai mirus. Tą naktį Džesė spoksojo į ją kaip į prašalaitę, o Nikolė neslėpė priešiškumo. Ne, Nikolė nesitenkino tylia jausmų išraiška. Būdama šešiolikos ji jau neieškojo žodžio kišenėje.

– Tu nužudei ją! – rėkė tada Nikolė. – Pirmiausia atėmei ją iš mūsų, o paskui nužudei. Niekada tau neatleisiu. Aš tavęs nekenčiu! Aš tavęs nekenčiu!

Liza, Klerės agentė, tada ją išsivežė. Iki laidotuvių pabaigos jiedvi apsistojo „Keturių sezonų“ viešbutyje.

Paskui išvyko į Paryžių. „Pavasaris – Paryžiuje“, – nusprendė Liza. Šio miesto grožis turėjo padėti Klerei atsigauti.

Bet nepadėjo. Laikas užgydo žaizdas, tačiau lieka randai. „Pavasaris Paryžiuje.“ Šie žodžiai jai visada primindavo dainą, o daina – motinos mirtį ir Nikolės neapykantą.

Nuvijusi šalin prisiminimus Klerė įžengė į virtuvę. Ji atrodė visiškai kitaip – įrengta šiuolaikiškai, gal todėl ir didesnė. Matyt, Nikolė atnaujino namus arba bent kai kuriuos kambarius. Žingsniuodama per pirmą aukštą pamatė, kad keli nedideli kambariukai virto gerokai didesniu vienu. Dabar tai buvo erdvi svetainė, apstatyta patogiais šiltų spalvų baldais, palei vieną sieną pastatytas plokščiaekranis televizorius ir kiti elektroniniai prietaisai. Valgomasis liko nepasikeitęs. Nedidelis miegamasis šiame aukšte virto jaukiu darbo kambariu.

Namuose buvo tamsu ir šalta. Susiradusi termostatą Klerė įjungė šildymą. Keli šviestuvai kiek pagyvino vaizdą, bet nuo to namai netapo svetingesni. Turbūt jie buvo niekuo dėti. Priežastis tūnojo joje ir prisiminimuose, kurių neįmanoma atsikratyti.

Paskutinį kartą Klerė lankėsi Sietle per tėvo laidotuves. Apie jo mirtį glaustai ir oficialiai telefonu pranešė vyriškis, tikriausiai Vajatas. Klerė prisiminė, kaip susmuko ant sofos kartodama, kad mirė tėtis. Paskambinęs žmogus pasakė laidotuvių datą, laiką, šarvojimo vietą ir iškart padėjo ragelį.

Klerę tada ištiko šokas. Ji net nenutuokė, kad tėtis serga. Jai niekas nepranešė.

Žinojo, ką jie galvoja – kad ji nepajudintų piršto dėl šeimos. Kad šeima jai nerūpi. Klerė daug kartų stengėsi paaiškinti, jog tai ji buvo atstumta. Seserys galėjo likti namie, kur saugu, kur jos jautėsi mylimos. Tačiau Nikolė laikėsi kitos nuomonės. Ir labai pyko.

Klerė perbraukė delnais švelnius sofos apmušalus. Jausmas nepažįstamas. Vajatas teisus – ji šiems namams nebepriklauso. Ne, ji neišvažiuos. Nikolė ir Džesė – vienintelės jos giminaitės. Na ir kas, kad jiedvi daug metų nesikalbėjo su ja telefonu ir neatsakė į laiškus – dabar Klerė čia ir neišvažiuos, kol galų gale kaip nors iki jų prasibraus. Ir jos susitaikys.

Ji užlipo į antrą aukštą. Čia buvo trys miegamieji. Žvilgtelėjo į namų šeimininkų kambarį. Sprendžiant iš spalvų ir daiktų tvarkos drabužinėje, jame įsikūrė Nikolė. Kitame koridoriaus gale buvo dar du miegamieji ir jiems bendras vonios kambarys.

Vienas iš jų, dekoruotas pastelinėmis spalvomis, atrodė kaip tipiškas svečių kambarys su itin tvarkingai paklota lova, o kitame vyravo purpurinė spalva, sienos buvo apklijuotos reklaminiais plakatais, kampe stovėjo stalas su kompiuteriu.

Klerė įėjo į šį kambarį ir apsidairė. Kvepėjo vanile.

– Kodėl taip padarei? – paklausė garsiai. – Kodėl pakišai mane, Džese? Ar tikrai Nikolė pasiruošusi man atleisti?

Ji desperatiškai troško tikėti seserimi, bet širdį graužė abejonė. Vajatas labai įtikinamai parodė, kaip jos nemėgsta. Neteisingas svetimo žmogaus nusiteikimas užgavo širdį, bet ji stengėsi nekreipti dėmesio. Kažkaip reikės visa tai įveikti.

Nulipusi laiptais Klerė nuėjo prie pagrindinių durų. Pakeliui pastebėjo siaurus laiptus į rūsį. Ji žinojo, kas yra apačioje.

Kiekviena jos kūno ląstelė rėkte rėkė to nedaryti, tačiau nė pati nepajuto, kaip prisiartino prie laiptų ir iš lėto ėmė leistis žemyn.

Jie vedė tiesiai į rūsį. O kas, jei apačioje sumūryta siena ar įrengtos durys su užraktu, ką tada reikės daryti? Bet čia Nikolė nieko nebuvo pakeitusi. Ar tai reiškia, kad ko nors tikėjosi, ar paprasčiausiai nenorėjo vargintis?

Paėmusi už durų rankenos Klerė suabejojo.Ar ji tikrai nori ten eiti?

Kartą tėvai nusivedė trejų metų dvynes pas draugus. Naujuose draugų namuose jie lankėsi pirmą kartą. Iš pradžių viešnagė buvo nuobodi. Lietingą dieną Sietle du vaikai netvirtomis kojomis trepinėjo po namus, kurie buvo pilni suaugusiųjų.

Vienas iš svečių norėdamas užimti mergaites pasodino jas prie pianino. Nikolei netrukus pasidarė nuobodu ir ji nuėjo šalin, o Klerė lipte prilipo prie tos ilgos lentos su juodais ir baltais klavišais ir susižavėjusi klausėsi jų skleidžiamų garsų. Po pietų ji pati viena vėl atsliūkino prie pianino. Iškėlusi rankutes, vos pasiekdama klavišų kraštus maigė juos, kol pradėjo skambėti vaikiškos dainelės melodija.

Nors tada buvo visai mažutė, Klerė puikiai prisiminė aną vakarą. Atėjusi jos ieškoti mama ilgai, įdėmiai ir su nuostaba stebėjo dukrą. Paskui pasisodino ant kelių arčiau klaviatūros, kad vaikui būtų lengviau pasiekti.

Klerė nebūtų galėjusi paaiškinti, kaip ji suprato, koks klavišas skleidžia kokį garsą, kaip muzika užgimsta jos viduje ir kunkuliuodama išsiveržia lauk. Tai buvo iki šiol nesuvokiama genų fondo išdaiga.

Nikolė taip pat užsiropštė motinai ant kelių, bet pianinas jos nesudomino, o kai smulkutėmis rankelėmis ėmė baladoti klavišus, pasigirdo tik nerišlus triukšmas.

Tai, kas nutiko, pakeitė viską. Po dviejų dienų Klerė pradėjo mokytis. Netrukus įsisiūbavo darbai rūsyje, buvo įrengta studija garso nepraleidžiančiomis sienomis. Pirmą kartą gyvenime dvynės tuo pat metu nedarė tų pačių dalykų. Jas išskyrė muzika ir Klerės talentas.

Ji stumtelėjusi atvėrė duris. Pamatė pianiną, kuris vaikystėje atrodė nepaprastai gražus, tiesiog tobulas. Galėjo tik spėti, kad už jį tėvai paklojo nemažą dalį santaupų. Klerei teko skambinti daugeliu puikių fortepijonų pasaulyje, bet šis instrumentas labiausiai įstrigo į atmintį.

Ji spoksojo į dulkes ant klaviatūros dangčio. Turbūt daug metų niekas prie jo neprisilietė. Reikėtų suderinti.

Nejautė jokio noro groti. Bet nuo minties, kad gali prisėsti prie šio instrumento, suspaudė krūtinę. Prisivertė giliai kvėpuoti. Ji neprivalo groti, jeigu nenori. Viskas gerai. Jai net nereikia ieškoti pasiteisinimo, norint išvengti meistriškumo pamokų. Dabar ji per visą žemyną nutolusi nuo ano pasaulio.

Kažkurioje sąmonės kertelėje šmėstelėjo panika. Klerė pamėgino ją užgniaužti. Bet panika atkakliai nesitraukė, Klerė greitais žingsniais užbėgo laiptais ten, kur saugiau. Tik atsidūrusi pirmame aukšte įstengė lengviau kvėpuoti.

Ji ignoruos pianiną, nusprendė. Įsivaizduos, kad jo apskritai nėra. Tik pasirūpins jį suderinti. Tiek laiko prie jo praleista, kad sąžinė neleido numoti ranka.

Nugalėjusi rūsyje stovinčio monstro galvoje sukeltą sąmyšį ji išėjo į lauką parsinešti iš automobilio lagaminų. Užtempusi juos laiptais į svečių kambarį nusileido virtu-vėn pasidairyti ko nors valgyti.

Namie maisto nebuvo itin daug. Radusi skardinę konservuotos sriubos užkaitė ant viryklės, kad pašiltų. Tuo metu susirado telefonų knygą ir pradėjo skambinti į ligonines, kol vienoje patvirtino, kad jos sesuo ten gydoma, ir pasisiūlė sujungti su slaugytojų postu. Klerė atsisakė ir padėjo ragelį.

Gera žinia buvo ta, kad operacija praėjo sėkmingai, nes Nikolė gulėjo paprastoje, ne intensyviosios slaugos palatoje. O bloga, pasak Vajato, jog ji net nenujautė, kad Klerė atvažiavo, ir visai nesiveržė susitikti. Negi ji veltui trenkėsi tokį kelią?

Iš įpratimo patikrinusi mobilųjį telefoną rado dvi žinutes nuo Lizos. Nusprendusi, kad šiuo metu vadybininkė negali pasakyti nieko, ką ji norėtų žinoti, Klerė ramia sąžine jas ištrynė net neskaičiusi.

Atsistojusi prie kriauklės ji suvalgė sriubą tiesiai iš puodo, stebeilydama į nedidelį aptvertą užpakalinį kiemą.

Klerė žinojo, kada santykiai su Nikole pradėjo krypti į blogąją pusę. Suvokė, kur šuo pakastas. Tai kodėl negalėtų jų pataisyti?

Ar tai svarbu? Dabar ji čia.Atvyko ir yra ryžtingai nusiteikusi padaryti viską, kad Nikolė ir Džesė vėl taptų jos gyvenimo dalimi. Nesvarbu, ką seserys pasakė ar padarė, joms nepavyks jos atsikratyti. Klerė buvo nusiteikusi priversti tas užsispyrėles ją pamilti ir pati troško jas mylėti. Vis dėlto Nikolė ir Džesė yra jos šeima, o tai svarbiausia.

Nikolė iš visų jėgų stengėsi nejudėti. Skaudėjo. Skausmą slopino naujausi šiuolaikinės farmacijos stebuklai, tačiau jis nesitraukė, tykojo netoliese ir grasino vėl pulti. Nepaisydama karščiavimo, ji šlovino žmogų, sugalvojusį lovą, reguliuojamą mygtuko spustelėjimu. Galėtų gulėti tokioje kokius šešerius ar aštuonerius metus ir jaustųsi gerai.

Kažkas įėjo į palatą. Išgirdusi žingsnius įsitempė ruošdamasi neišvengiamam čiupinėjimui ir badymui – paprastai taip ir būdavo. Tačiau šįkart stojo tyla. Atsimerkusi Nikolė pamatė prie lovos Vajatą.

Ji jautėsi klaikiai, suprato, jog ir atrodo neką geriau. Tokiomis akimirkomis dėkodavo likimui, kad jie tik draugai.

– Regis, liks bjaurus randas, – prabilo Vajatas.

– Vaikinai dievina randus, – sušnabždėjo ji perdžiūvusiomis lūpomis. – Man teks lazda nuo jų gintis. Nors nelabai įsivaizduoju, kad pajėgčiau pakelti lazdą. Gal pavyktų atsimušti šiaudu? Šiaudą išlaikyčiau.

– Aš tau padėsiu.

– Man pasisekė.

Paglostęs jai skruostą Vajatas prisitraukė kėdę ir atsisėdo.

– Kaip jautiesi?

Ji išspaudė šypseną.

– Šį klausimą priskirčiau prie itin kvailų. Ar bent nutuoki, kas yra chirurgija? Buvau supjaustyta ir suraikyta, o dabar guliu ir galvoju, kad netrukus pasidarysiu priklausoma nuo skausmą malšinančių vaistų.

– Tau nepatiks reabilitacija. Esi baisi cinikė.

– Ir irzli. Nepamiršk pridėti irzlumo. – Ji parodė į plastikinį puodelį ant spintelės šalia lovos. – Gali man jį paduoti?

Vajatas ištiesė puodelį. Ji paėmė ir išdrįso gurkštelėti. Neseniai viską išvėmė, bet labai pikta slaugytoja pareiškė, kad jau pats laikas pradėti gerti ir šlapintis. Nikolė nesuprato, kam to reikia, tačiau slaugytoja buvo neperkalbama.

Išgėrusi mažą gurkšnelį susiraukė pajutusi kylant šleikštulį. Vis dėlto ne tokį smarkų kaip anksčiau. Gurkštelėjo vėl ir šįkart nieko bloga nepajuto. Pažanga.

Grąžinusi Vajatui puodelį ji giliai atsikvėpė.

– Tu kalbėk. Aš paklausysiu. Tik būk geras, nepokštauk. Nenoriu juoktis. Tada labai skauda. Vajatas paėmė ją už rankos.

– Buvau kepykloje. Ten viskas gerai.

– Puiku. Jie išsivers ir be manęs. Ir patys moka dirbti. Man nėra jokio reikalo dėl ko nors nerimauti.

Nikolė vis tiek nerimautų, tokia jau ji iš prigimties, bet buvo smagu girdėti, kad tai nebūtina.

– Hmm… ten aš kai ką sutikau.

Nors ir kamuojama skausmo, prifarširuota vaistų, Nikolė išpūtė akis. Vajatas kažkaip keistai žiūrėjo į ją. Atrodė lyg ir… prasikaltęs.

– Moterį?

Jis linktelėjo patvirtindamas.

Nikolė nesuprato. Baisus čia daiktas? Na, kažką sutiko. Tai gerai.

– Reikėjo kur nors pakviesti.

– Ką? – Vajatas atsitiesė ir įsispoksojo į ją. – Tu ne… – Jis vėl pasilenkė prie jos. – Neturiu omenyje, kad sutikau moterį ir ji krito man į akį. Tai buvo moteris, kurios ten nesitikėjau pamatyti.

– Gal tai dėl operacijos ir viso kito, bet niekaip nesuprantu, apie ką čia kalbi.

– Aš sutikau Klerę.

Kokią Klerę? Dar nespėjusi paklausti, Nikolė jau žinojo atsakymą. Jos seserį Klerę. Tobulybę, gražuolę princesę. Muzikantę, solistę. Keliautoją po pasaulį. Turtingą kalę. Savanaudę, savimylą, lėkštą, žiaurią bjaurybę seserį.

– Negali būti, – sumurmėjo užsimerkusi. Ir nusprendė, kad bus geriau pamiegoti. Kol ji miegos, viskas savaime išsispręs.

– Matyt, Džesė paskambino ir pasakė apie tavo operaciją, ji dėl to ir atskrido. Nikolė atsimerkė.

– Ką?

– Ji atskrido ir yra pasirengusi tau padėti.

Jeigu nebūtų tokia sutrikusi ir apsnūdusi nuo vaistų, Nikolė būtų nusijuokusi.

– Padėti? Ji nori padėti? Kur, po galais, buvo pastaruosius dvidešimt dvejus metus? Kur ji buvo, kai aš iš paskutiniųjų plėšiausi, nes reikėjo auginti Džesę ir prižiūrėti kepyklą? Kur buvo, kai mama mus paliko, kad galėtų būti šalia jos, o paskui mirė? Kur buvo, kai mirė tėtis? Ar nors kartą parodė akis? Negaliu patikėti.

Tegul apsisuka ir mauna iš čia. Tegul neša firminiais drabužiais aptemptą užpakalį iš mūsų miesto ir grįžta į savo kokteilių vakarėlių ar kitokių pramogų pilną gyvenimą… – Nikolė pamėgino atsisėsti, tačiau pervėrė aštrus skausmas ir ji sudejavo. Tada užsimerkusi susmuko atgal. Klerė čia? Ar dėl to, kad jos, Nikolės, gyvenimas dar ne visai sumautas? – Nekenčiu jos.

– Žinau. – Vajatas spustelėjo Nikolės pirštus. – Ji įsitikinusi, kad gali tau padėti. Nikolė pamanė, jog to jau per daug.

– Aš neturiu jėgų dabar su ja susitikti. Laikyk ją atokiai. Labai prašau, Vajatai. Neleisk jos pas mane į ligoninę.

– Neleisiu, – pažadėjo jis ir pabučiavo Nikolę į kaktą.

„Geras vyrukas“, – pagalvojo ji grimzdama į miegą. Vienas iš geriausių. Kodėl jai neužteko proto jį įsimylėti? Bet ne, įsimylėjo Dru. O jis gyva bėda. Dabar dar Klerė. Kas toliau? Skėrių antplūdis?

Klerė atvažiavo pasiimti Nikolės gerokai anksčiau nei reikėjo. Dieną prieš išrašant seserį ji porą kartų suvažinėjo į ligoninę, norėdama įsidėmėti maršrutą. Vairuoti jau irgi nebebuvo taip baisu. Ne greitkelyje jautėsi netgi gana tvirtai. Šnektelėjo ir su Nikolės slaugytoja, paaiškino, kad jiedvi giminaitės ir kad ji, Klerė, norinti parvežti seserį iš ligoninės. Taip sužinojo apytikslį jos išrašymo laiką. Dabar Klerė jau buvo čia, pasirengusi padėti.

Ji stengėsi negalvoti apie Vajato žodžius, kad Nikolė nieko nežino apie jos atvykimą ir tikriausiai nesidžiaugs ją pamačiusi. Ji ne kartą skambino Džesei į mobilųjį telefoną, bet ši neatsiliepė, negana to, neatsakė nė į vieną žinutę. Kažkas čia buvo ne taip ir Klerė suvokė, kad ne šiaip nesusipratimas, kurį būtų lengva išsiaiškinti. Bent jau tokią mintį ji kalė sau į galvą kaskart, kai skrandis persiversdavo arba nežmoniškai suspausdavo krūtinę.

Išėjusi iš lifto ji tvirčiau sugniaužė rankinę ir patraukė ilgu koridoriumi. Rodyklės vedė į slaugytojų postą, bet dar jo nepriėjusi Klerė pamatė Nikolę, sėdinčią vežimėlyje ir stumiamą slaugytojos, o už jų žingsniuojantį Vajatą.

Užplūdo jausmai, Klerė sustojo ir įsistebeilijo į tiek metų nematytą seserį. Nikolė atrodė gerai, pablyškusi, bet taip ir turėjo būti. Šiaip ar taip, ką tik po operacijos. Ant marškinėlių ji vilkėjo striukę su gobtuvu ir užtrauktuku, plaukus buvo susirišusi į arklio uodegą. Klerė instinktyviai pasijuto per puošniai apsirengusi.

– Nikole, – sušnabždėjo ji užlieta neapsakomo džiaugsmo. Jos vėl kartu. Pagaliau.

– Tai šūdas, – burbtelėjo Nikolė. – Ar galiu paprašyti dar vaistų?

– Čia jūsų sesuo? – paklausė slaugytoja. – Atrodote labai panašios. Kaip dvynės.

– Neidentiškos, bet negadinkite man nuotaikos ir daugiau nekalbėkite apie tai, – nukirto Nikolė.

– Aš ja pasirūpinsiu, – spustelėjęs Nikolei petį tarė Vajatas ir patraukė link Klerės. – Ką jūs čia veikiate? Juk liepiau neiti į ligoninę.

Nekreipdama dėmesio į Vajatą ir sarkastiškus sesers žodžius Klerė pribėgo ir atsitūpė priešais Nikolės vežimėlį. Norėjo apkabinti, bet bijojo sukelti skausmo. Todėl tik palietė jos ranką ir nusišypsojo žiūrėdama į akis.

– Atrodai puikiai. Kaip jautiesi?

Nikolė įsistebeilijo į seserį.

– Jaučiuosi taip, lyg iš manęs būtų išplėštas vienas organas. O ką tu čia veiki?

– Parvešiu tave namo.

– Ne, neparvešite, – užprotestavo Vajatas. – Tam čia esu aš.

– O ką veiki Sietle? – paklausė Nikolė. – Būk gera, pasakyk, kad užsukai trumpam, tik porai valandų.

– Išgirdau apie operaciją ir atskridau tavimi pasirūpinti.

– Kaip miela, – įsiterpė slaugytoja. – Man nereikia tavo pagalbos, – pareiškė Nikolė. – Gali skristi atgal.

Klerė iš visų jėgų stengėsi nereaguoti į tokį atvirą priešiškumą. Tikino save, kad Nikolė kenčia skausmus, Vajatas jos visai nepažįsta, o prabėgę metai ir nuoskaudos atitolino Keisų seseris. Nepakaks vienos dienos senoms žaizdoms užgydyti.

Norėjo atsistoti, treptelėti koja ir priminti, kad tai ji, Klerė, yra nuskriausta. Kad pati Nikolė prieš daugelį metų atsuko jai nugarą ir nesiteikė pakeisti požiūrio. Kad ji, Klerė, buvo kaltinama dėl to, dėl ko jai skaudėjo širdį nė kiek ne mažiau nei seserims. Tačiau čia prabilti apie tai nebuvo jokios prasmės. Klerė į ligoninę atvažiavo turėdama kitą tikslą.

– Aš niekur nevažiuosiu, – tarė atsistojusi. – Tau reikia manęs. Nikolė sunkiai atsiduso.

– Man reikia daugelio dalykų, bet tik ne tavęs. Vajatai, argi aš tavęs neprašiau mane nušauti? Kodėl nepaklausei? Vajatas uždėjo ranką jai ant peties.

– Juk sakiau, kad negaliu to padaryti.

– Visi vyrai niekam tikę, – subambėjo Nikolė ir vėl atsisuko į Klerę. – Gal galėčiau nešdintis iš čia? Man skauda, esu pavargusi ir noriu namo.

– Mano automobilis stovi prie pat durų, – pasakė jai Klerė. – Aš žinau kelią ir galiu parvežti.

– Mes tavimi didžiuojamės.

Slaugytoja užjaučiamai nusišypsojo Klerei ir nustūmė vežimėlį prie lifto. Klerė nusekė iš paskos nežinodama nei ką sakyti, nei ką daryti. Juk negalėjo Nikolės jėga įsodinti į savo automobilį. Gal geriau leisti Vajatui ją parvežti, o ten jau ji perims vadeles į savo rankas.

Vis dėlto skaudu būti atstumtai ir ignoruojamai. Tikėjosi visai ko kito.

„Aš viską pakeisiu“, – tarė sau Klerė išeidama į ramų, vaiskų pavasario rytą.

Prieš pat įėjimą stovėjo didžiulis sunkvežimis. Vajatas atidarė keleivio dureles, įkėlė Nikolę ir padėjo jai įsitaisyti.

Klerė skausmingai stebėjo, su kokiu švelnumu ir rūpesčiu Vajatas tai daro. Ir slapčia troško pati patirti nors kiek tokio vyriško švelnumo ir dėmesio. Ne iš Vajato – iš ko nors. Troško jausti vyro dėmesį ir rūpestį. Troško draugų ir šeimos. Troško pilnaverčio gyvenimo.