Читать книгу Niujorkas. Santuoka dėl keršto - Tara Pammi - Страница 1

Ji jautėsi tokia įsitempusi, kad atrodė, jog yra iš stiklo ir nuo mažiausio krestelėjimo gali sudužti į smulkiausius gabalėlius.

Tvirtai spausdama pirštais šaliką Klėja Norvud ieškojo akimis Džeksono, savo jaunikio.

Jo sekretorės Ešlės, netikėtai atvykusios ir nutraukusios jų susitikimą su kliente, kurią Džeksonas labai troško prisivilioti, taip pat niekur nebuvo matyti. Klėją apėmė keista nuojauta, kad tuoj nutiks kažkas negero.

Nedidelis itin turtingų žmonių pobūvis dangoraižio Empire State Building viršutiniame aukšte jau buvo kaip reikiant įsisiūbavęs, už langų apačioje visu prašmatnumu spindėjo Manhatanas.

Miesto, kuris jau dešimt metų buvo jos namai, kunkuliuojantis ritmas paprastai sukeldavo Klėjai begalinį norą mėgautis gyvenimu. Jis palaikė ją, kai ji stengėsi įsitvirtinti baigusi Kolumbijos universitetą, padėjo nukęsti nesėkmes ir ištverti, kai žlugo naivi viltis šiame niekada neužmiegančiame mieste viską pasiekti pačiai.

Bet šiąnakt net Niujorkas negalėjo išsklaidyti ją apėmusios baimės.

Džeksonas tik vakar vakare grįžo iš užsienio po trijų savaičių kelionės ir buvo, kaip jis mėgdavo sakyti, šlykščiai nusiteikęs, nes nepavyko vienas nekilnojamojo turto sandoris.

Šiandien darbe Klėja su juo persimetė vos keliais žodžiais. O kai grįžo į prabangų butą, kuriame pastaruoju metu jie gyveno, Džeksonas liepė jai pasiruošti šio vakaro pobūviui.

Pareikalavo, o ne pakvietė, juo labiau ne paprašė. Klėja atkreipė dėmesį, kad taip jis elgiasi vis dažniau. Tiesa, ji žinojo, kiek daug įtampos jo versle, suprato norą išgarsėti pasaulyje, todėl ir nusileido. Nors vis dar prastai jautėsi varginama ne sezono metu prieš savaitę užklupusio gripo.

Šiandien Džeksonui reikia, kad ji padėtų įtikinti ponią Alkot, seną jos tėvų draugę, jog verta jį pasisamdyti asmeniniu investicijų bankininku. Džeinė Alkot Britanijoje turi nekilnojamojo turto ir rimtą šeimos verslą, tad sandoris su ja būtų sėkmingas žingsnis ir taip jau klestinčioje Džeksono karjeroje.

Tačiau jie nespėjo su Džeine net padoriai pasisveikinti, kai prie Džeksono pribėgo Ešlė, jos akys desperatiškai žvilgėjo.

Nenorėdama kelti scenų Klėja sukando dantis ir maloniai nusišypsojo, nors matė smalsius žvilgsnius, girdėjo Džeksono klientų žmonų ir merginų tylų šnabždesį. Net geranoriškas Džeinės klausimas, ar tarp jos ir Džeksono viskas gerai, buvo nepakeliamas.

Kas jam darosi? Kas tarp jų vyksta?

Tačiau Klėjai iki koktumo buvo aišku, kad Ešlė tėra tik ledkalnio viršūnė to, kas vyksta tarp jos, Klėjos, ir Džeksono. Staiga jai pasidarė nepakeliamai gėda, jog Ešlė nusitempė jos sužadėtinį net nesistengdama slėpti turinti į jį nuosavybės teisių.

Pasitempusi Klėja išdidžiai nužingsniavo tolyn. Ji negalėjo pakęsti scenų, negalėjo pakęsti gailesčio ir supratingų žvilgsnių, kurie ją lydėjo kelis pastaruosius mėnesius, tačiau tyliai visa tai ištvėrė.

Bet šiandien jai visko per daug. Staiga Klėja sustingo pamačiusi aukštą valdingą figūrą.

Sumirksėjo priblokšta tų nefrito žalumo akių ir išraiškingų pašaipių lūpų.

Stefanas Bjanko.

Klėjai kilo noras pasukti prie liftų ir dingti iš pobūvio, kol jis dar jos nepastebėjo. Jau geriau čia būtų atėję jos tėvai: jų tylus nepritarimas ją slėgė, bet vis tiek būtų geriau nei šis vyras. Klėja nenorėjo, kad šįvakar ją pamatytų vienas iš seniausių jos draugų.

Stefanas, Kristianas, Rokas ir Zajedas buvo Kolumbijos ketvertas, keturi jauni vyrai, kuriuos ji pažinojo, kai kartu mokėsi universitete. Jie padarė stulbinamas karjeras, susikrovė neapsakomus turtus, tapo geidžiamiausiais viengungiais, kuriems pasaulis – tik žaidimų aikštelė, o gražiausios moterys – žaislai.

Klėja juos pažinojo, kai jie dar nebuvo taip sėkmės išlepinti žmonės, matydavo juos kasdien ketverius metus, dalijosi su jais savo slapčiausiomis baimėmis ir viltimis.

Tas noras pabėgti nuo vieno iš nedaugelio žmonių, kurie tikrai ją pažinojo ir suprato, paliko burnoje kartėlio skonį. Ar tikrai ji tokia nevykėlė? O bėga ji nuo Stefano ar nuo savęs?

***

Stefanas Bjanko pažvelgė pro langą į spindintį miestą ir kietai sukando dantis.

Kunkuliuojantis didmiesčio gyvenimas, dešimties metų senumo atsiminimai, sukylantys pažvelgus į bet kurią pusę, jaunatviškas naivumas, kai mokėsi su savo trimis draugais Kolumbijos universitete, visa tai iškilo tarsi šmėkla ir nedavė jam ramiai kvėpuoti.

Tačiau jis, multimilijonierius, prabangaus nekilnojamo turto bendrovės vadovas, negalėjo išvengti Niujorko, nors kaip įmanydamas stengėsi sumažinti apsilankymų skaičių.

Tačiau šį kartą jis turėjo priežastį ateiti čia, į pobūvį dangoraižio Empire State Building viršutiniame aukšte.

Jau pats laikas sustabdyti Džeksoną Smitą.

Prieš akis iškilo Džeksono pavaduotojo Marko, gulinčio ligoninės lovoje po bandymo nusižudyti, išbalęs veidas, ir jo penkerių metų dukters putlus veidelis, kupinas nuostabos, kai paklausė Stefano, kas atsitiko jos tėveliui…

Bejėgiškumas graužė Stefaną it rūgštis skrandį.

Džeksonas apgaule išviliojo iš Marko jo santaupas, privedė jį prie bankroto, jis prarado viską ir nebematė išeities…

Sekinantis nepasitikėjimas savimi, jausmas, kad esi visiškas nevykėlis, kad nuvylei visus, kurie tavimi pasikliovė… žvelgdamas Markui į akis Stefanas matė pats save prieš kelerius metus.

Kaltė graužė Stefaną iš vidaus. Jeigu jis būtų galėjęs sustabdyti Džeksoną tada, kai šis apgavo jį patį…

Tai buvo blogiausias jo gyvenimo laikotarpis: Serenos išdavystė, kaltės jausmas, neleidžiantis grįžti pas tėvus į Siciliją, darbas kiaurą parą, kad tik galėtų įvykdyti sandorį…

Jis prarado viską, ką uždirbo, dėl Džeksono išdavystės. Ir būtų atsidūręs Marko vietoje, jei ne draugų − Roko, Kristiano ir Zajedo – pagalba, ir jei Serenos, moters, kuri apsimetinėjo jį mylinti, išdavystė nebūtų atvėrusi jam akių.

Šį kartą jis būtinai sustabdys Džeksoną, kad ir kiek tai kainuotų.

Iš susimąstymo pažadino nuskambėjęs Džeksono vardas, atrodė, tarsi kažkas būtų iškvietęs patį velnią – būrelyje už kelių žingsnių nuo Stefano nusijuokė amerikietė.

Neaukšto ūgio blondinė, vilkinti džinsais ir aptemptais trumparankoviais marškinėliais, tempė Džeksoną į šalį, nutraukdama pokalbį. Jo aštrių bruožų veide šmėstelėjo nepasitenkinimas, Džeksonas prigludo prie kitos moters, aukštos raudonplaukės, ir kažką jai sušnabždėjo.

Stefanas pagalvojo, kad jis atsiprašė. Sprendžiant iš to, kaip moteris atšlijo ir nusuko galvą, jo žodžiai ją suerzino. Su didesniu nei paprastai susidomėjimu Stefanas stebėjo, kaip nuogi moters pečiai įsitempė, net kaulai atsikišo. Buvo akivaizdu: iš jos sklinda nepasitenkinimas ir dar kažkas. Džeksonas leidosi nutempiamas, o aukštoji moteris stovėjo it mietą prarijusi, iškėlusi galvą ir tokia rami, kad Stefanas suabejojo, ar ji reaguotų, jei kas nors į ją papūstų.

Moters veidas skendėjo šešėlyje, bet ji pati atrodė oriai. Staiga jis atkreipė dėmesį į jos plaukus. Nors jie buvo nušukuoti aukštyn nuo lieso veido ir susukti į įmantrų kuodą, jis atpažino juos ir nedidelę riestą nosytę, užsispyrėliškai atkištą smakrą.

Jos veidas turėjo būti tobulo ovalo formos, o akys žalios kaip spindintys smaragdai. Kai šypsosi, vienas jos lūpų kamputis pakyla į viršų.

Klėja Norvud, vienintelė moteris, kurios jis nesugebėjo prisijaukinti.

Visos Stefano kūno ląstelės pajuto pavojų, lyg per jį būtų paleista stipri elektros srovė. Kodėl, velniai griebtų, Klėja su Džeksonu Smitu?

Tai, kaip Džeksonas prie jos prisiartino ir kažką sušnabždėjo, kaip delnu paglostė jos nuogą ranką, dvelkė intymumu.

Tačiau Stefanas pajuto ir Klėjos įtampą, kai kiti žmonės aplink ją nuščiuvo, matė susidomėjusius įkyrius žvilgsnius, kuriais ją varstė pokylio svečiai. Jis pastebėjo, kaip ji užsisklendė, kai vyresnioji moteris kažko paklausė.

Stefanas pažinojo Džeksoną ir jo klastingą prigimtį, todėl jį užplūdo tūkstančiai minčių.

Jis nė už ką neprisiartintų prie moters, bent kiek susijusios su Džeksonu, tačiau pajuto, kaip artinasi ir gėrisi jos išvaizda. Palengva jos ilgą kaklą ir veidą užliejo šviesa. Stefanas sustingo jausdamas, kaip daužosi širdis ir padažnėjo kvėpavimas.

Klėja buvo tokia pat graži kaip ir anksčiau, gal kiek per liesa.

Jis mintimis grįžo dešimtmetį atgal, į studentiškas dienas, kurias praleido su Roku, Kristianu ir Zajedu – jie tapo labiau broliais nei draugais – į tuos laikus, paženklintus begalinio troškimo pažinti pasaulį, pasitikėjimo, kad jis atsidurs jiems po kojomis, didžiavimosi pažintimis su moterimis ir traukos, kurią jautė joms, taip pat ir Klėjai Norvud – moteriai, pažinojusiai Kolumbijos ketvertą taip pat gerai, kaip jie pažinojo vienas kitą.

Ji buvo tikra aristokratė, nors visai to nenorėjo, pripratusi prie tokių privilegijuotų plevėsų kaip jie: dažnai juokdavosi iš jų žygių, į draugų išdaigas su kitomis moterimis žvelgė su šypsena ir susitaikymu, bet išlaikydama atstumą. Ji atlaikė jo viliones pirmaisiais metais taip pat lengvai kaip prašmatnius turtus ir visuomeninę padėtį, į kuriuos turėjo prigimtinę teisę.

Jis nebūtų nė pagalvojęs, kad Klėja susidės su Džeksonu Smitu.

Neturėdamas noro vėl stoti į dvikovą su Džeksonu, ypač kai kantrybė jau baigė išsekti, Stefanas nutarė palaukti. Laikas slinko lėtai. Pagaliau grakščiai pakėlusi galvą Klėja atsiprašė savo kompanionų ir pasišalino.

Nekreipdamas dėmesio į pašėlusį širdies plakimą Stefanas jau po sekundės ją pasivijo.

– Ciao, Klėja.

Suėmęs už rankos norėjo atsukti ją į save ir pajuto, kaip merginos kūnu nuvilnijo drebulys. Klėja giliai atsikvėpė prieš atsisukdama. Jos žaliose akyse šmėstelėjo baimė, gaivališka, nevaldoma.

Ilgos blakstienos paslėpė jų išraišką, tada ji sumirksėjo. Kai vėl pažvelgė į viršų, tos žalios gelmės dvelkė šiluma.

– Stefanai… koks netikėtumas… Aš nežinojau, kad esi Niujorke.

Tas jos akcentas… jis visada sukeldavo keistus pojūčius, Stefaną užliedavo šilumos ir nekantraus laukimo banga. Bet balsas buvo santūrus, skambėjo nenatūraliai, tai jį gąsdino.

Nors juodu nesimatė net ketverius metus, Klėja buvo jo gyvenimo dalis – neatsiejama gyvenimo dalis, kurią jis prisimindavo be jokios graužaties.

Atsirėmęs rankomis į turėklus iš abiejų pusių Stefanas ją įkalino glėbyje ir atitvėrė nuo likusių svečių.

– Būtum žinojusi, jeigu būtum palaikiusi ryšius, bella.

Jos siaurus pečius sukaustė įtampa.

– Tu beveik nepasirodai Niujorke, o aš čia gyvenu.

– Tiesa. Bet tau neatrodė svarbu dalyvauti Roko vestuvėse. Klėja, ar tavo naujajame… gyvenime nebeliko vietos seniems draugams?

Ji neatšlijo, kaip pirma nuo Džeksono, tačiau buvo justi nežymus atsitraukimas. Jos akyse vėl šmėstelėjo baimė.

Dio, kas ją sieja su Džeksonu?

– Aš visą laiką buvau čia, Stefanai. – Užuomina į senąją Klėją, kuri buvo linkusi rizikuoti ir kupina naujo gyvenimo planų, suspindo jos žvilgsnyje. – Nesu nusiteikusi pamiršti nieko iš mūsų gyvenimo Niujorke.

– Gal aš supratau, kad nieko brangaus nepalikau Niujorke. Ne taip kaip Rokas, Kristianas ir Zajedas.

Ji neatsikirto jam, kaip buvo įpratusi, tik žvelgė tomis didžiulėmis akimis, kietai sučiaupusi lūpas. Kodėl ji kaip anksčiau nepastato jo į vietą kokia nors kandžia pastaba?

Iš kur tas jo noras prie jos kabinėtis? Ir kodėl? Ar dėl to, kad ji kažkaip susijusi su Džeksonu Smitu, o jo per daug įžūlų merginimą kadaise atstūmė?

Stefanui visai nereikėjo, kad jos susidomėjimas paglostytų jo vyrišką savimeilę. Moterys pačios lipte lipo, jam tereikėdavo į jas tik dirstelėti, ir jis tuo naudodavosi. Jis mėgo seksą, turėjo sveiką lytinį potraukį, o kai pasitenkindavo, palikdavo moterį, nesvarbu, norėdavo ji to ar ne.

Moterys jo gyvenime neturėjo kitos vietos, išskyrus lovą.

Tačiau su Klėja užteko praleisti dvi minutes ir jis staiga susidomėjo, apie ką ji galvoja, ką veikia.

Stefanas matė, kaip pakilo ir nusileido jos krūtinė, kai ji atsikvėpė stengdamasi nusiraminti, ir pajuto šilumą ant savo odos. Pastebėjo, kaip užslinkusi kaukė pridengė jos sielvartą, o jo vietą užėmė nuo vaikystės įdiegtos geros manieros.

Kaip tik tai, ko anksčiau ji buvo nusiteikusi atsikratyti…

– Buvo malonu su tavimi pasimatyti, Stefanai, – ramiai ištarė ji nutaisiusi mandagią šypseną. – Deja, turiu atsiprašyti, manęs laukia reikalai.

Jis suspaudė jai ranką.

– Tu neatsakei į klausimą. Kodėl nepasirodei Roko vestuvėse?

Klėjos akis aptemdė sielvartas, bet netrukus ji susitvardė ir jį paslėpė. Ovalo formos veide jos žalios akys atrodė milžiniškos, oda pergamento baltumo.

– Turėjau reikalų darbe. Ne visi iš mūsų taip puikiai įgyvendino savo svajones kaip tu su savo nekilnojamojo turto bendrove.

– Pradėjau turėdamas ne daugiau už tave, Klėja. Kai tėvai manęs atsisakė, aš nepaėmiau iš jų daugiau nė cento.

– Kristianas man pasakojo. Po Serenos tu… – Jai vertėjo nutilti pamačius Stefano akyse įtūžio blyksnį, nes jo veidas persimainė, bet Klėja tęsė: – Po to, kas atsitiko paskutinį semestrą, tu nė karto neatsigręžei atgal. Ne vien aš kalta dėl nutrūkusios draugystės. Pirmuosius kelerius metus Kristianas man papasakodavo, kaip jums, draugužiams, sekasi. Be to, buvo sunku neišgirsti apie jūsų sėkmę, nes vienas po kito patekote į jaunųjų milijonierių sąrašus. Tačiau aš nesu prikaupusi tiek apmaudo, kad dejuočiau dėl tavo sėkmės, Stefanai.

– Aš dar kartą klausiu to paties, bella. Kas nutiko tavo svajonėms?

– Tarkim, užgriuvo rūsti tikrovė. Aš supratau, kaip sunku ką nors pasiekti tokiame pasaulyje. Lenkiu galvą, tau tai pavyko. – Ji dar kartą atsikvėpė. – Papasakok apie Roko vestuves, – paprašė. Buvo akivaizdu, kad bando nusukti kalbą nuo savo gyvenimo, tačiau ištarus Roko vardą, jos žvilgsnis sušilo. – Turbūt nuostabu pamatyti, kaip Rokas šoka su moterimi, kurią taip stipriai pamilo. Olivija Ficdžerald tikriausiai ypatinga moteris. – Jos akyse pasirodė liūdesys, tačiau apsižvalgiusi aplinkui ji paslėpė jį, pažadindama jo smalsumą.

− Olivija tikrai ypatinga, Rokas laikosi puikiai ir yra iki ausų įsimylėjęs. − Stefanas pastebėjo, kaip jos žvilgsnis nukrypo link terasos, į kurią pro sukamąsias duris išėjo Džeksonas su blondine. – Klėja, tereikėjo sėsti į lėktuvą ir atskristi. Jeigu neturėjai pinigų bilietui, galėjai paprašyti bet kurio iš mūsų.

– Stefanai, aš neskurstu, − pasakė ji nuvargusiu balsu, tarsi nieko daugiau netrokštų, tik kad jis paliktų ją ramybėje. – Nuo to karto, kai Kristianas užmokėjo mano kelių mėnesių įsiskolinimą už buto nuomą, man sekasi gerai.

Stefanas apstulbo. Kristianas kartą netgi apmokėjo Klėjos buto nuomą? Negi jai buvo taip prastai? Bet jis suprato, kodėl Kristianas niekam apie tai neprasitarė. Draugas užaugo Atėnų gatvių skurde ir puikiausiai žinojo, ką reiškia užsidirbti pinigų pragyvenimui, kai pradedi tuščiomis rankomis.

Suprato ir tai, kodėl Klėja kreipėsi į Kristianą. Bet jam vis tiek nepatiko, kad jai buvo taip blogai, o jis apie tai net nenutuokė.

Stefanas vėl pažvelgė į ją.

Klėja nerodė jokių jausmų, net jos balse nebuvo kartėlio gaidelių. Tik nekantrumas ir baimė, bet jis nežinojo, kas juos sukėlė.

Tai veikiausiai susiję su Džeksonu.

Stefaną užliejo ryžtas. Jis privalo padėti Klėjai išsigelbėti, nesvarbu, į kokią bėdą ji yra papuolusi.

– Jei tau kada nors ko nors prireiks, tik pasakyk.

– Man nereikia labdaros. Nei iš tavęs, nei iš kitų. Kai tik galėjau, aš grąžinau skolą Kristianui. Dabar man puikiai sekasi.

– Tai kodėl neatvykai į vestuves? Kodėl išblyškai mane pamačiusi?

– Jau sakiau. Turėjau labai daug darbų ir…

– Ar tikrai dėl to? O gal tavo gyvenimo pokyčiai neleidžia tau matytis su senais draugais?

Klėja išblyško.

– Stefanai, geriau sakyk tiesiai, ką turi omenyje. Tau nebūdinga rūpintis kieno nors kito jausmais, argi ne?

– Kalbu apie Džeksoną Smitą.

Ji sustingo ir Stefanas suprato: Džeksonas kaltas, kad Klėja prarado veido spalvą ir iš jos liko tik šešėlis.

– Ką… ką tuo nori pasakyti? – Jis matė, kaip žodžiai stringa Klėjai gerklėje.

– Ar tau bloga, bella?

– Kas negerai su Džeksonu, Stefanai? – Ji atšlijo nuo jo, jos kvėpavimas pasidarė nelygus.

– Džeksonas yra sukčius. Rafinuotas, sklandžiai kalbantis egoistas. Geriausia, ką galiu apie jį pasakyti, tai kad jam netrūksta moterų, kad ir kur nueitų.

Šaižus jos juokas nutraukė Stefano tiradą.

– Tą patį, o gal ir dar blogiau, aš galiu pasakyti apie tave. Prisimink kad ir tą slavę manekenę, sukėlusią nemenką šurmulį prieš porą mėnesių. – Klėjos akys karštligiškai spindėjo. – Kaip ten ji sakė? Bjanko pavardė turėtų būti Šunsnukis, – piktai tęsė ji. – Tu pravardžiuojamas Vieno pasimatymo stebuklu, nes su ta pačia moterimi antrą kartą nesusitinki.

Tai, kad Klėja gina tą sukčių, Stefaną įsiutino.

– Tu net neįsivaizduoji, ką Džeksonas gali padaryti. Jis verčiasi tamsiais darbeliais. Aš jau seniai ieškau įrodymų, noriu prikirpti jam uodegą. Jis yra gobšus šunsnukis, siurbėlė, gali pasinaudoti bet kuo, kad tik palypėtų laipteliais truputį aukščiau, griebsis bet kokių priemonių, net ir nelegalių, kad tik gautų, ko nori. Trumpai tariant, jis visais atžvilgiais yra padugnė. Kad ir kaip tu esi su juo susijusi, nutrauk ryšius ir bėk kuo toliau, kol jis tavęs dar nesužlugdė.

Klėjos veidas prarado spalvą ir virto balta įsitempusia kauke.

– Aš netikiu tavimi. Žinau, Džeksonas gali būti arogantiškas, kartais net šiurkštus, bet jis…

– Tada tu esi kvailė ir neverta, kad gaiščiau laiką ir dalyčiau tau patarimus.

Tai, jog Klėja sukėlė tokį pat įniršį kaip ir Džeksonas, paliko negerą skonį jo burnoje. Tai ne ta pati moteris, kurią jis pažinojo ir kadaise žavėjosi.

– O gal dabar toks tavo gyvenimas, Klėja. Gal bėgimas nuo to, ką paveldėjai, turtų ir padėties atsisakymas paveikė tave visai ne taip, kaip tikėjaisi. Gal padėtis ir turtai, kuriuos tau suteikė Džeksonas, verti, kad dalyvautum jo nešvariuose sumanymuose.

Klėjos akys žybtelėjo, bet Stefanas nepasidavė instinktyviam norui pasišalinti ir liko šalia jos. Tačiau vietoj laukto pykčio, jos veidą iškreipė skausmas. Ir ši išbalusi gerai pažįstamos senosios Klėjos kopija vertė jį siaubingai susirūpinti.

– Iš tikrųjų tai tu taip negalvoji.

– Dešimt metų – ilgas laiko tarpas. Ir tu galėjai pradėti geisti galios ir trokšti būti išlaikoma kaip dauguma mano pažįstamų moterų.

– O tu tikrai tapai beširdžiu niekšu, jeigu gali šitaip kalbėti.

Klėjos žodžiai atsimušė į jį kaip vanduo į uolas. Ar jis taip jautriai reaguoja todėl, kad pažinojo ją prieš dešimt metų?

Klėja nepasikeitė. Ji neprarado savigarbos ir nenusigręžė nuo tų dalykų, kurie jiems visiems buvo svarbūs, o juos galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ji panaši į Roko Oliviją.

– Taškas tavo naudai, bella. Galbūt mes esame svetimi vienas kitam.

– Ir neturime ką vienas kitam pasakyti. – Ji atrodė papuolusi į spąstus, be menkiausios galimybės pasprukti. Jis neturėtų ramybės, jei ji dabar nueitų.

– Dio, Klėja… gal tu papuolei į bėdą? Tik papasakok, kaip tu su juo susipažinai.

Ji pakėlė smakrą tarsi ruošdamasi pulti.

– Aš jam dirbu, jau penkerius metus jam dirbu. Stefanai, jis man davė darbą tada, kai niekas nenorėjo manęs samdyti, parodė, kaip išgyventi Niujorke, kitaip būčiau turėjusi grįžti namo, į Angliją, iš gėdos nuleidusi galvą. Aš noriu manyti, kad tu klysti. Dėl savęs pačios noriu tikėti, kad viskas, ką tu sakai… – Nors ji stovėjo tiesi, atlošusi pečius, bet virpėjo visu kūnu. – Džeksonas yra mano sužadėtinis.

– Jūs esate… – Stefanas sukando dantis ir nurijo kandžius žodžius, kurie sukosi ant liežuvio galo, ir laukė, kol atslūgs krūtinę draskantis sukrėtimas.

Nors Klėja apie sužadėtuves su Džeksonu pasakė tik gerai pagalvojusi, nors suabejojo tardama šiuos žodžius, tai negalėjo atskiesti tos rūgšties, kuri jį užplūdo.

Kaip galėjo atsitikti, kad iš visų pasaulio moterų būtent Klėja įsipareigojo tekėti už Džeksono Smito? Nejaugi ji taip pasikeitė?

Gal tai tik išorinis spindesys, o tikrosios Klėjos nebėra?

Sugrįžo seni prisiminimai: Klėja juokiasi, o žvilgantys vario spalvos jos plaukai plevėsuoja už nugaros, kai bėgioja studentų miestelyje iš vienos auditorijos į kitą, ragindama pasivyti.

Daugybės blogų prisiminimų, susijusių su Niujorku ir išlikusių jo galvoje, fone jis negalėjo atsispirti pagundai pasinerti į šį.

– Miške kelias išsišakojo į du ir aš… aš pasirinkau tą, kuris mažiau išvažinėtas, čia ir visas skirtumas, – pacitavo jis Klėjos mėgstamas Frosto eilutes.

Atodūsis ištrūko jai iš lūpų, sužvilgusios ašaros pavertė akis smaragdais.

– Tu man buvai panaši į audrą, Klėja. Kunkuliuojančią, įnirtingą ir bebaimę. – Nuo gundančio jos odos kvapo jo pulsas pagreitėjo. – Maniau, kad esi pati stipriausia moteris, kokią man teko sutikti. Nesakyk, jog gyveni puikiai, bella, nes aš matau, kad tai netiesa. – Jis uždėjo ranką ant jos lieso peties ir spustelėjo. Ir pajuto, kaip ji dreba.

Klėja pažvelgė į jį, jos veide atsispindėjo nuostaba ir nepasitikėjimas.

– Aš kelias dienas pagyvensiu Čatsfilde. Jeigu tau ko nors reikės, bet ko, atvažiuok pas mane. Mes išgersime ir aš papasakosiu apie merginą, kurią sutikau universitete pirmą mokslo metų dieną ieškančią meno auditorijos. Jos plaukų spalva švytėjo variu, jos šypsena buvo vandenyno pločio… ji mėgavosi kiekvienu žingsniu, nes pagaliau buvo laisva… Tai buvo pasigėrėtinas vaizdas. Po dvejų metų ji susilažino su keturiais puikiais irkluotojais, – Stefanas nusišypsojo pagalvojęs apie save, Zajedą, Roką ir Kristianą, trykštančius pasipūtėlišku pasitikėjimu ir nustebusius, jog ši raudonplaukė išdrįso mesti jiems iššūkį, nors kitos moterys dievino žemę, kuria jie vaikščiojo, – kad ji greičiau jau nuoga pereis universiteto veją, nei džiaugsmingais šūksniais sveikins juos kaip nugalėtojus. Ji pasakė, jog jie yra išpuikėliai ir per daug gerai apie save galvoja. O kai jie nugalėjo per varžybas, ji tą vakarą perbėgo per veją tarsi žaibo blyksnis, apsirengusi, bet mirtinai nusitašiusi. Nes manė, jog jie pareikalaus, kad ji tesėtų pažadą. Nepamenu, ar dar kada nors taip juokiausi kaip tada.

Ranka, kuri truputį virpėjo, Stefanas nubraukė ašarą, riedančią jos skruostu. Ir sukuždėjo devizą, pagal kurį gyveno Kolumbijos ketvertas. Žodžius, kurie Rokui, Kristianui, Zajedui ir jam pačiam ne kartą gerai pasitarnavo.

– Memento vivere, bella.