Читать книгу Paslaptingasis Sebastianas - Abby Green - Страница 2

Anysa Adani jautėsi it košmare. Tetoms ir jaunesniajai seseriai ją vedant pas jaunikį, ji visaip mėgino užgniaužti kylančią paniką.

Prašmatnus saris varžė judesius ir dar labiau stiprino klaustrofobiją. Sunkūs papuošalai, tikrąja to žodžio prasme varvantys nuo galvos, ausų, kaklo, rankų ir plaštakų, lenkė ją prie žemės.

Kovodama su nenugalimu noru išsilaisvinti ir sprukti ji dar kartą pamėgino save įtikinti, kad dėl tokios keblios padėties kalta tik ji. Jeigu būtų atsižvelgusi į kitų nuomonę, nebūtų buvusi tokia nedovanotinai naivi… tokia pernelyg patenkinta esama padėtimi, ir galbūt nebūtų atsidūrusi dabartinėje situacijoje.

Netrukus mergina su palyda pasirodė jaunikiui ir savo tėvams. Gražiame ir erdviame vidiniame kiemelyje, kurį apšvietė jaukus šimtų žibintų švytėjimas, susirinkusi minia nuščiuvo. Šis kiemelis buvo vieno prašmatniausių Mumbajaus viešbučių puošmena, brangakmenis viešbučio karūnoje. Dabar vien jo prabanga Anysai kėlė siaubą, tikrovė ir vėl užgriuvo ją visu svoriu.

Dėl artėjančios lemties ir tragedijos apimta siaubingo šleikštulio, Anysa nenoriai tipeno pirmyn; netikėtai jos žvilgsnį patraukė vos pastebimas judėjimas šone. Ji pasuko galvą ir akimirką tarsi apakinta žvelgė į šaltai mėlynas vyriškas akis. Vyriškio gerai nebuvo matyti, jį gaubė prieblanda, tačiau net tokioje šviesoje galėjai įžvelgti aukštą jo stotą ir grožį; Anysa trumpam pamiršo, kur esanti.

Galiausiai įsidėmėjusi tamsiaplaukį nepažįstamąjį, kuris neabejotinai buvo įsmukęs paspoksoti į prestižiškiausią metų vestuvių ceremoniją, ji vėl puolė į skaudžią tikrovę, kuri dabar, pamačius šį vyrą, atrodė netgi dar skaudesnė, – tarsi jis būtų kokia pabėgimo ar laisvės galimybė. Netikėtai Anysa suprato tą trumpą akimirką nepasirūpinusi nuslėpti akyse nei baimės, nei sumaišties. Jis turėjo visa tai pamatyti, todėl ji tegalėjo jaustis dėkinga, kad vyriškis buvo visiškas pašalietis. Atplėšusi nuo jo žvilgsnį Anysa padrąsino save ir žengė pasitikti likimo…

***

Nuo karšto nuotakos žvilgsnio Sebastianui Vulfui vis dar lengvai svaigo galva. Veidą mergina buvo atsukusi tik trumpam, bet tose rudose akyse jis spėjo pamatyti visą gyvenimą.

Sebastianas pamėgino nusipurtyti kūną užvaldžiusį keistą dilgsėjimą. Jis nenoromis turėjo pripažinti dar nė karto nematęs tokios gražios nuotakos. Paskui ciniškai sau nusišypsojo, – tarsi kada nors ketintų stebėti, kaip jam skirtoji eina pas jį. Pasakyti, kad Sebastianas, kilęs iš didelės šeimos ir gimęs tėvui, kuris per visą gyvenimą turėjo tris žmonas, daugybę meilužių ir aštuonis vaikus, skeptiškai žiūrėjo į šventąjį santuokos sakramentą, būtų mažų mažiausiai per švelnu.

Geležinės valios pastangomis jis vėl nukreipė mintis į aplinką, kaip galima toliau nuo potencialiam minų laukui prilygstančių prisiminimų apie šeimą, kurios nariai, vos gavę progą, paliko Vulfų dvarą ir pasklido po platųjį pasaulį.

Erdvaus ir puošniai dekoruoto vidinio kiemelio centre, temstančio dangaus fone, stovėjo didžiulė nepakartojamo grožio šilku dengta palapinė. Dėl karališkos ir gracingos laikysenos nuotaka atrodė aukštesnė, nei buvo iš tikrųjų.

Jos veidas – tarsi glotni kaukė, rodanti gilų susikaupimą, bet žinodamas, koks įmantrus yra tradicinis indų santuokos ritualas, Sebastianas negalėjo jos dėl to kaltinti. Ritualą sudarė svaiginanti veiksmų, kurių kiekvienas buvo ne mažiau svarbus už paskutinįjį ir pakluso griežtam kodeksui, seka. Ceremonija vyko jau ne vieną dieną, ir dabar pagaliau pasiekta jos kulminacija. Nuo smilkalų šiltas oras buvo pritvinkęs sodraus ir prabangaus aromato.

Dar prieš kelias minutes Sebastianas stebėjo, kaip aukštai iškeltame auksiniame krėsle buvo atneštas ilga auksu siuvinėta tunika ir prie jos derančiomis kelnėmis pasipuošęs jaunikis, kurį pasveikino giminės; jo veidas slėpėsi už šviežių serenčių uždangos.

Tik paskui buvo atlydėta nuotaka, kurios riešai išpuošti sidabrinėmis, raudonomis ir auksinėmis apyrankėmis. Rankas iki pat alkūnių puošė įmantrios chna dažais pieštos tatuiruotės. Su žvilgančiu raudonų ir aukso spalvų sariu, puošniu galvos apdangalu ir perlų bei deimantų dirbiniu ant kaktos jaunoji atrodė kaip Mogolų imperijos laikų Indijos princesė.

Vėl prisiminęs, kaip susipynė jųdviejų žvilgsniai, Sebastianas saulės rezginyje pajuto geismo dūrį. Keista, bet jam pasirodė, kad jos didžiulėse rudose, tirštai juodais dažais apvestose akyse matė kažką panašaus į paniką ir neviltį.

Jis susiraukė: veikiausiai bus apsirikęs, nes dabar, jaunikiui ir jaunajai dedant vienas kitam ant galvos girliandas, ji atrodė kuo tyriausias romumo įsikūnijimas. Ar jam ir vėl pasivaideno, kad suvirpėjo gležnos jos rankos? Sebastianas mintyse save subarė: kodėl jam turi rūpėti nepažįstamosios emocinė būsena jos vestuvių dieną? Jam turėjo rūpėti tik tai, kad ceremonija praeitų sklandžiai ir kad nekiltų nė menkiausio preteksto prikibti prie santuokos vietos.

Šis viešbutis buvo tik vienas iš didelį pelną nešančios visą pasaulį apjuosusios viešbučių grandinės. Beprotiškai prabangus Didysis Mumbajaus Vulfų viešbutis. O jis pats čia užsuko tik patikrinti, ar metų vestuvių ceremonija vyksta kaip pridera: Anysa Adani su Džamaliu Kapūru Chanu – dvi karščiausios Bolivudo žvaigždės.

Iš ataskaitos, kurią jam buvo pateikęs asmeninis padėjėjas Indijoje, Sebastianas žinojo, kad Anysa Adani prieš kelerius metus buvo tituluota Mis Indija, o po sėkmingos manekenės karjeros pradėjo vaidinti Bolivudo filmuose; ji greitai tapo Indijos kino gerbėjų numylėtine, ir dauguma filmų, kuriuose ji vaidino, atsidurdavo pirmojoje geriausių filmų sąrašo vietoje. Meilė ir santuoka su kita Bolivudo žvaigžde Džamaliu Kapūru Chanu turėjo ilgiems ateities metams porą paversti karščiausia Indijos kino pora. Apie juos sukosi visos masinės liaupsės, o daugiau nei milijardą žmonių turinčioje šalyje tai buvo labai sumanu.

Sebastianas skubiai apžvelgė vidinį kiemelį, su pasitenkinimu užfiksavo kiekvieną nuo galvos iki kojų ginkluotą apsaugos darbuotoją ir paprastai apsirengusį policininką bei nuosavus puikiai ištreniruotus apsaugos komandos narius. Atsitiktinumams čia vietos nebuvo; Sebastianas pasitikėjo griežtomis apsaugos priemonėmis ir diskretiškumu, kuriuos galėjo užtikrinti visuose iki vieno savo viešbučiuose. Kaip tik tai ir buvo viena priežasčių, kodėl šiai ceremonijai buvo pasirinktas būtent jo viešbutis, ką jau kalbėti apie santūriai prabangų interjero grožį.

Iš ten, kur stovėjo Sebastianas, buvo matyti kylantis mėnulis, kurio šviesa tarsi takas nusidriekė per Arabijos jūrą, ir prožektoriais apšviestų Indijos vartų – žymiausio Mumbajaus objekto – kontūrai.

Sebastianas laukė, kada jį apims įprastas pasitenkinimo jausmas, kuris visuomet apimdavo tokiais retais momentais, kai tarsi iš šalies galėdavo apžvelgti ilgą ir sunkų savo darbo kelią. Ilgokai stovėjęs aukštai iškelta galva, jis pagaliau pripažindavo savo sėkmės vaisius. Tačiau šį kartą pasitenkinimo nejuto. Sebastianas tik dar po kelių akimirkų suprato, kad šis jausmas buvo jį aplankęs jau senokai.

Nepratęs prie tokių apmąstymų ir netgi šiek tiek sunerimęs dėl gilinimosi į savo jausmus, ko paprastai nedarydavo, Sebastianas dar kartą pažvelgė į palapinės centrą, kur nuotaka ir jaunikis dabar vienas šalia kito sėdėjo ant pakylos pastatytuose karališkuose krėsluose.

Dailus jaunosios veidas vis dar buvo it šalta ramybės kaukė, bet Sebastianui net plaukai piestu stojosi – taip stipriai jis jautė, kad tokia išraiška iš tikrųjų tėra tik kaukė.

Paskui papilvėje jis pajuto kai ką gerokai žemiškesnio. Kadangi jaunoji buvo pasipuošusi įmantriu vestuviniu apdaru, tik kur ne kur buvo matyti nuoga, blyškios alyvų spalvos oda; tačiau Sebastiano akis užfiksavo gundantį nuogo juosmens linkį ir prigludusios liemenės išryškintą klubą. Jis lengvai įsivaizdavo šilkinį jos odos švelnumą, kuris veikiausiai turėjo panėšėti į ką tik išsiskleidusios rožės žiedlapį.

Dideliam savo liūdesiui ir pasibjaurėjimui, Sebastianas susivokė akimis ryjąs nuotaką pačiame jos vestuvių ceremonijos įkarštyje ir netgi patiriąs tokią erekciją, kokios nepatyrė per paskutinę sueitį. Dar jis susiprato pačiame primityviausiame lygmenyje pavydįs jaunikiui, kad būtent anam teksianti laimė išragauti dosnių egzotiško nuotakos grožio paslapčių.

Sebastianas pats save gerai supurtė. Net neabejojo, kad Anysa niekuo nesiskiria nuo kitų aukštesniosios klasės šeimų merginų. Mažoji princesė. Nors ji siekia aktorės karjeros, santuoka su šiuo vyru tebus dar vienas žingsnelis į prabangų gyvenimą ir dykinėjimą. Jis neabejojo ir tuo, kad savo vestuvių naktį ji nebus drovi skaistuolė. Nors Bolivudo kinas propagavo skaisčią meilę, tikrame pasaulyje žvaigždės buvo ne ką dorovingesnės nei Holivude; be to, jos santykiai su šiuo vyru buvo reklamuojami jau mėnesių mėnesius.

Ir vis dėlto nusisukti Sebastianui buvo gerokai sunkiau, nei norėjosi pačiam sau pripažinti. Jis nuvijo šalin nerimą keliančias mintis apie juodais dažais apvestas akis, kurios perdavė, matyt, tik įsivaizduotą sielvarto signalą, ir ne mažiau nerimą keliančius erotiškus pusiau pridengto seksualaus kūno vaizdinius.

Sebastianas išėjo iš vidinio kiemelio ir niūriai sau nusišypsojo. Protas krėtė pokštus, regis, jį bus trumpam apsvaiginę ritualas ir smilkalai. Žingsniuodamas per pagrindinio priimamojo salę, kurioje nuostabiai pynėsi klasikinis mauriškasis ir portugališkasis stiliai, jis šaltakraujiškai ignoravo susižavėjimo kupinus žvilgsnius, kuriuos į save visada atkreipdavo galią spinduliuojančiu stotu. Dėl moterų dėmesio nei jam, nei jo broliams niekada neteko nerimauti. Jie be pastangų jas traukė jau tada, kai buvo užtektinai suaugę, kad suprastų, ką tas dėmesys reiškia.

Dar po kelių minučių, pasišnekėjęs su viešbučio valdytoju, Sebastianas žengė į asmeninį liftą ir kaipmat pajuto pažįstamą poreikį griebtis kokios nors fizinės veiklos, kuri padėtų praskaidrinti ir nuraminti protą. Mankštinimasis Sebastianui buvo tarsi narkotikas, būdas išlieti energijos perteklių, sporto jis imdavosi visada, kiek save atminė. Anksčiau jis padėdavo jam pabėgti nuo traumuojančio ir chaotiško auklėjimo, dabar – nuo griežtų laiko apribojimų. Mankštinimasis sumažindavo kasdien vis augantį nepasitenkinimo jausmą ir dažnai padėdavo prastumti naktis, kai pavykdavo nusnūsti vos tris valandas – chroniškos nemigos kankinamo žmogaus prakeiksmas.

Sebastianas nematė lifto durų veidrodyje atsispindinčių beaistrių savo prakaulaus veido bruožų. Jis jau seniai išmoko visuomenei pateikti susikurtą kaukę, net jeigu viduje kunkuliuodavo didžiausios aistros. Tačiau šį kartą jo mintys nevalingai grįžo prie poros apačioje. Sebastianas neabejojo, kad laikui bėgant ir į jų gyvenimą prasiskverbs realybė, kad ir jiems taps aiški apgaulinga visų santuokų iliuzija. O šalyje, garsėjusioje vienu žemiausių pasaulyje skyrybų skaičiumi, laimingajai porai jis tegalėjo pajusti užuojautą, nes neatrodė, kad juodu kada nors galės ištrūkti iš sąjungos gniaužtų, ypač jei susilauktų vaikų.

Sebastianas pašiepiamai save subarė: kas jis toks, kad juos smerktų ar teistų? Argi jis pats nekilo iš toli gražu ne tobulos šeimos?

Su šia mintimi lifto durys atsivėrė, ir Sebastianas žengė į mansardoje įrengtus Didžiojo Vulfo apartamentus – geriausius visame viešbutyje. Nusirišęs kaklaraištį ir nusivilkęs švarką jis palinkėjo porai apačioje kuo geriausios kloties ir ryžtingai nuvijo geidulingos nuotakos vaizdą.

Anysa beveik nematė aplink vykstančio ritualo. Mergina jautėsi sustingusi ir suvokė, kad toks jausmas tėra tam tikra savigyna, kad ir kokia pavojingai trapi.

Jai jau dvi dienas, nuo pat tos akimirkos, kai patogus, privilegijuotas ir saugus jos pasaulis subyrėjo į šipulius, skaudėjo galvą. Tą kartą, norėdama nustebinti Džamalį ir vildamasi, kad galės jį padrąsinti skaisčią jųdviejų meilę pastūmėti į aukštesnį lygmenį, ji nuėjo į jo viešbučio kambarį.

Mintis, kad vestuvių naktį tebebus skaisti, Anysą nepaaiškinamai įbaugindavo; tikriausiai ji jau tada suprato, kad tai, kas ją siejo su Džamaliu, nebuvo normalu, todėl paprasčiausiai norėjo jį kaip nors išprovokuoti. Ji niekada nepajėgė suprasti, kodėl jis toks santūrus.

Tačiau, užuot radusi jį ramiai skaitantį naują scenarijų, kaip kad ketino, Anysa užtiko jį lovoje. Su padėjėju. Vyriškos lyties padėjėju.

Šokas ją ištiko ne iš karto. Ji klupdama puolė į vonią ir sublogavo. Per tą laiką Džamalio meilužis kažkur dingo, o jos sužadėtinis spėjo nusiraminti tiek, kad imtųsi glaistyti nuostolius.

Anysa atminė, kaip švelnių bruožų gražų veidą prisidengęs globėjiško gailestingumo kauke sužadėtinis paklausė, kaip toks faktas, kurį žinoję visi jų draugai, vis dar galėjęs būti paslaptimi. Prisiminusi į ją ne kartą draugų mestus pašaipius žvilgsnius, kuriuos ji dažniausiai palaikydavo nereikšmingu pavydu, Anysa vėl vos susilaikė nesublogavusi. Nemaloniai teko pripažinti ir tai, kad iš visų vadinamųjų draugų, kurie net dabar būriavosi šio prabangaus viešbučio kiemelyje, nebuvo nė vieno, kuriuo ji būtų galėjusi pasikliauti.

Suvokimas, kokį lėkštą gyvenimą iki šiol gyveno, kaip lengvai, vis labiau garsėdama, vieną po kito už nugaros paliko senus draugus, buvo tarsi karti piliulė.

Per tą vienintelį vakarą visas Anysos gyvenimas tarsi išslydo iš po kojų. O per kitas dvi dienas iš išlepintos jaunos merginos, kuri beveik viską priimdavo kaip savaime suprantamą dalyką, ji virto brandesne ir nebe tokia naivia moterimi. Noras ieškoti paguodos kaltinant atsako nesulaukė, nes ji puikiai žinojo dėl dabartinės situacijos esanti kalta ne mažiau nei Džamalis, kad ir kaip skaudu buvo tai pripažinti.

Ausyse tebeskambėjo atžarus jo perspėjimas, kuris atbaidė bet kokį norą ieškoti pagalbos ar prašyti patarimo: Jeigu bent sekundei patikėjai galinti atsisakyti šios santuokos, gali dabar pat atsisveikinti su savo karjera. Kas po tokio skandalo norės tave vesti? Gali būti tikra, kad jeigu gelbėdama savo reputaciją imsi visiems pliurpti tiesą, neigsiu kiekvieną tavo žodį ir kovosiu su tavimi kiekviename žingsnyje. Ši santuoka yra mano bilietas į pripažinimą. Mūsų vaikai privers visus patikėti, kad mėgaujamės tobula santuoka. Be to, kas patikėtų tavimi, o ne manimi, numylėtuoju Džamaliu Kapūru Chanu?

Anysa žinojo, kad Džamalis teisus. Bent pamėginusi atskleisti tiesą, ji būtų kaipmat nulinčiuota armijos jo ištikimųjų gerbėjų. Nors ir pati buvo garsi, jis buvo kur kas ryškesnė žvaigždė. Ji taptų parija, žemiausios kastos atstove, ir niekada gyvenime negalėtų vaidinti jokiame filme. Be to, Anysa iš savo šeimos narių tekėjo pirmoji. Mylimiausiai senelei iš tėvo pusės tuoj bus devyniasdešimt, ir ji nesiliaudavo kartojusi besilaikanti įsikibusi į gyvenimą vien tam, kad pamatytų ištekančią Anysą.

Mergina žinojo ir tai, kad nors visuomenė tvirtai tikėjo, jog jos šeima – neįsivaizduojamai turtinga, iš tiesų tėvui jau kurį laiką nesisekė apsaugoti savo šilko verslo nuo žlugimo. Tiesą, jog finansiškai ši santuoka tėvui nepakeliama, žinojo tik ji ir motina.

Anysa suvokė ir tai, kad tėvas verčiau jau bankrutuos, nei patirs gėdą negalėdamas padengti pirmosios savo dukters vestuvių išlaidų. Jis taip tuo didžiavosi, kad net neleido dukrai finansiškai jam padėti. Nors Anysos kapitalas toli gražu neprilygo Holivudo aktorių turtams, pagal Indijos standartus ji buvo turtinga moteris.

O ir kaip galėjo papasakoti tėvams apie Džamalio paslaptį? Jie buvo senamadiškų pažiūrų ir priklausė viduriniajai klasei. Garbingumas jiems buvo tarsi antras vardas, todėl tokia žinia juos sugniuždytų. Netikėtai pakilęs spaudimas virto stipriu skausmu.

Anysa iš kairės juto Džamalio žvilgsnio svorį ir, tiksliai žinodama, ką pamatys, – gražiuose veido bruožuose įspaustą garbinimą, – vos pajėgė pasukti į jį galvą. Šį žvilgsnį jis buvo ištobulinęs per daugybę metų ir filmų. Žvilgsnį, kuris privertė jį pamilti jau per pirmąjį jųdviejų filmavimą. Žvilgsnį, kurio nuoširdumu ji, kvaiša, patikėjo.

Nieko nuostabaus, kad Džamalis lengvai ją užkariavo. Jis matė ją ateinančią jau iš už mylios: išlepintą, nebrandžią, neįtikėtinai naivią, nekamuojamą jokių rūpesčių. O ji, paviliota švelnaus veido ir dar švelnesnių įtikinėjimų, patikėjo vaidyba, užkibo ant kabliuko. Kur dar neįtikėtinas dėmesingumas ir meilikavimai. Jis atsiliepė į visas tamsiausias jos ydas, ir dabar ji iki gyvenimo galo turės gyventi su didžiausia gėda.

Anysos apmąstymus ir pasibjaurėjimą savimi nutraukė ceremonijai vadovaujantis dvasininkas. Jie artėjo prie švenčiausios ritualo dalies, po kurios, mergina žinojo, šansai pabėgti bus lygūs nuliui.

Jos sario ir ilgo Džamalio švarko galai buvo surišti, ir dabar, dvasininkui tariant septynis palaiminimus, kurių kiekvienas skirtas atskiram santuokos aspektui, jie privalėjo septynis kartus drauge apeiti apie šventąjį laužą. Kai abu pajudėjo ratu, Anysa ir vėl pajuto paniką. Sąstingį pakeitė nevaldomas drebulys.

Bet kokios mergiškos svajos apie meilę ir santuoką jau seniai buvo virtusios pelenais. Dabar Anysos akys buvo plačiai atmerktos, ji su kiekvienu žingsniu vis giliau smego į ateities bedugnę, į ateitį, kurioje bus vien skausmas ir kančia. Kaip tokioje santuokoje ji galės gimdyti vaikus? Vaikus, kurių tėvas ir motina miegos drauge vien dėl gražaus įvaizdžio.

Netikėtai Anysa ir vėl prisiminė veriantį mėlynų akių žvilgsnį, kuriuo ją pakerėjo šešėliuose stovėjęs vyras, ir ją persmelkė nepaaiškinamai stiprus impulsas. Šoko ir panikos būsenos, ji pasitikėdama savimi ir nė kiek neabejodama padarė tai, kas ją pačią be galo nustebino: sustojo, pasilenkė ir greitai atrišo sarį su Džamalio švarku jungusį mazgą. Mergina tarsi iš toli girdėjo jaunikį šaižiai įkvepiantį ir sušnypščiantį: Anysa… Ką čia sugalvojai?

Paskui ji žengė nuo pakylos. Smarkiai besidaužančia širdimi priėjo prie tėvo, kuris stovėjo prasižiojęs iš nuostabos, ir paėmė jį už rankos. Anysa matė, kad susirinkusieji apimti šoko bei nuostabos, ir miglotai suvokė privalanti pasinaudoti proga. Pridėjusi prie lūpų tėvo plaštaką pabučiavo ją ir, akyse besitvenkiant ašaroms, kimiai tarė: Atleisk, tėti, bet šito padaryti negaliu. Pinigus grąžinsiu. Maldauju, atleisk man.

Tada pasileido bėgti.

Anysa beveik nematė, kur bėga, tik žinojo, kad minios šokas netruks išsisklaidyti, ir tėvas, vos atgavęs žadą, nedelsdamas išsiųs žmones jos ieškoti. Ji negalėjo sau leisti galvoti apie tėvų sutrikimą ir nusivylimą, antraip sukluptų. O pasukti atgal nebegalėjo.

Smarkiai plakančia širdimi mergina trumpam stabtelėjo. Jau buvo spėjusi nulėkti keliomis aptarnaujančiam personalui skirtomis laiptų aikštelėmis į viršų ir dabar priešais matė darbuotojams skirtą liftą. Beliko tikėtis, kad jis nugabens ją kur nors toli, toli nuo vidinio kiemelio, į kokią nors ramią vietelę, kur ji galės ramiai apsvarstyti naująją padėtį. Trūko gaivaus oro, drabužiai veržė tarsi šarvas.

Liftas ėmė tyliai kilti aukštyn, paskui švelniai sustojo. Durys dusliai švilptelėjusios atsivėrė, ir Anysai pasirodė, kad ji pateko į pagalbinę patalpą. Labai prabangią pagalbinę patalpą.

Priėjusi prie vienų durų, Anysa sunkiai besikilnojančia krūtine jas pravėrė.

Pažvelgusi į vidų, suprato patekusi į apartamentus, kurie, regis, buvo beribiai. Viduje karaliavo tyla ir ramybė. Nebuvo nė gyvos būtybės. Ji iš karto pagalvojo atsidūrusi laisvuose apartamentuose. Su dideliu palengvėjimu atsidususi Anysa žengė į pritemdytą virtuvę. Iš jos matyti valgomasis, o už jo – stiklinės sieną atstojančios slankiojamosios durys, kurios vedė į atvirą terasą ir balkoną. Už jo, kiek užmato akys, tarsi blykčiojantis kilimas driekėsi Mumbajus. Tai nebuvo paprasti apartamentai, tai buvo mansarda!

Pagalvojusi apie savo medaus mėnesiui skirtus apartamentus ir plačią rožių žiedlapiais apibarstytą lovą, Anysa vėl pajuto šleikštulį. Kliūdama už ilgo sario, trokšdama įkvėpti gaivaus oro, ji puolė link stiklinių durų ir ėmė ieškoti, kaip jas atidaryti.

Pagaliau pavyko, ir Anysa kone griūdama, žiopčiodama kaip žuvis, puolė laukan. Nusiplėšusi nuo kaklo sunkias gėlių girliandas, sviedė jas ant žemės. Iš kažkur sklido pritemdytos šviesos, tačiau Anysa nekreipė dėmesio. Priėjusi prie sienos užvertė galvą ir giliai įkvėpė; toli toli apačioje gaudė chaotiško Mumbajaus eismo triukšmas.

Pagaliau jos širdis ėmė rimti. Išgirdusi lėtai ir tyliai tariamus žodžius: Tik nesakyk, kad ketini šokti…, Anysa klyktelėjo.