Читать книгу Nebijok norėti daugiau - Abby Green - Страница 2

Po trijų mėnesių…

– Sem, atleisk kad trukdau, bet tau skambina pirma linija… Jo balsas žemas, o užsienietiškas akcentas gundantis.

Sem taip ir sustingo. Žemas balsas… gundantis užsienietiškas akcentas. Nuo tų žodžių iš nuojautos jai per nugarą nubėgo šiurpuliukai, o dubens link plūstelėjo šis tas karštesnio. Pamanė sau, kad pasijuto kvailai, pakėlė akis nuo tuo kartu peržiūrimų rezultatų, ir pamatė Londono universiteto mokslinių tyrimų skyriaus sekretorę.

Oriame veide šelmiškai žibėjo geros akys.

– Gal ką nuveikei šį savaitgalį? O gal turėčiau klausti: su kuo?

Ir vėl Sem nugara nusirito šiurpuliukų banga, bet ji tik nusišypsojo Gertei.

– O kad tai būtų tiesa. Visą savaitgalį praleidau prie Mailo darželio gamtos pažinimo projekto.

Sekretorė nusišypsojo ir atlaidžiai tarė:

– Juk žinai, kad gyvenu viltimi, Sem. Judviem su Mailu reikia, kad atsirastų šaunus vyras, kuris jumis rūpintųsi.

Sem ir toliau šypsojosi sukandusi dantis, kad neimtų įrodinėti, jog jiedviem su Mailu puikiai sekasi ir be jokio vyro. Dabar ji nekantravo atsiliepti į skambutį.

– Sakei, pirma linija?

Gertė mirktelėjo viena akimi ir pradingo, o Sem, prieš pakeldama telefono ragelį ir paspausdama blykčiojantį mygtuką, giliai įkvėpė.

– Daktarė Samanta Rurk.

Keletą sekundžių buvo tylu, tada pasigirdo balsas. Žemas, sodrus, gundantis – be galo įsimintinas.

– Ciao, Samanta, čia Rafaelis…

Šį kartą buvo nebe nuojautos šiurpuliukai, o antausis. Tik jis vienintelis, išskyrus jos tėvą, moterį vadino Samanta – nors, jausmams užplūdus, ir jam išsprūsdavo Sem. Kraujas plūstelėjo kūnu žemyn. Apimta pykčio, kaltės, kančios, geismo bei klastingo švelnumo, Sem pasijuto susipainiojusi ir sumišusi.

Kai dar kartą pasigirdo balsas, šį kartą ramesnis, ji susivokė, kad jam dar neatsakė.

– Rafaelis Falkonė… turbūt nebeprisimeni?

Lyg būtų įmanoma pamiršti!

Ji suspaudė telefono ragelį ir su vargu ištarė:

– Ne… Noriu pasakyti, taip. Prisimenu.

Ją suėmė isteriškas juokas. Kaip gali pamiršti šį vyrą, jei kasdien mato mažytę jo kopiją – panašų veidelį ir žalias akis?

– Bene, – tuojau pasigirdo atsakymas. – Kaip gyvuoji, Sem? Dabar turi daktaro laipsnį?

– Taip… – Sem širdžiai darėsi kažin kas keisto, ji pradėjo taip smarkiai plakti, jog ėmė trūkti oro. – Man suteikė daktaro laipsnį, kai… – Ji užsikirto, o neištarti žodžiai aidėjo galvoje. …kai įsiveržei į mano gyvenimą ir sudaužei jį į šukes. Ji sukaupė drąsą, susitvardė ir tarė tvirtesniu balsu: – Man suteikė daktaro laipsnį, kai mudu išsiskyrėme. Kuo galėčiau padėti?

Vėl sukilo isterijos banga: gal jam padės, jei pasakysiu, kad jis turi sūnų?

– Esu Londone, nes Jungtinėje Karalystėje įkūrėme Falkonės automobilių pramonės centrą.

– Tai… puiku, – tarė Sem šiek tiek nutęsdama žodžius.

Netikėtai jai šovė į galvą su kokiu svarbiu žmogumi kalbasi, ir ji sustingo. Rafaelis Falkonė. Londone. Ją susirado. Dėl ko? Dėl Mailo? Jos sūnaus, jos gyvenimo džiaugsmo? Savo sūnaus?

Sem iš karto kilo nelabai logiška mintis, kad Rafaelis tikriausiai žino, tačiau tuojau pasistengė nusiraminti. Jei žinotų, Rafaelis Falkonė paskambinęs nekalbėtų tokiu abejingu balsu. Ji turi juo atsikratyti, ir – tuojau pat. O tada pamąstyti.

– Paklausyk… malonu, kad paskambinai, bet šiuo metu turiu gana daug darbo…

Rafaelio balse vėl pasigirdo šaltukas.

– Tau net neįdomu, dėl ko paskambinau?

Baimė nuvilnijo Sem per nugarą, nes prieš akis stojo mylimo tamsiaplaukio sūnaus paveikslas.

– Aš… na… manau, įdomu. – Ji, rodos, nebegalėjo suteikti balsui daugiau abejingumo.

O Rafaelis kalbėjo neperprantamai.

– Ketinau tau pasiūlyti darbą Falkonės automobilių pramonėje. Tavo dabar atliekami tyrimai kaip tik iš tos srities, kurią mes ketiname plėsti.

Nuo apėmusio siaubo Sem stačiai susuko vidurius. Kadaise ji dirbo šiam vyrui, o nuo to laiko daug kas pasikeitė. Moteris tarė lediniu balsu:

– Apgailestauju, bet tai neįmanoma. Esu įsipareigojusi dirbti universiteto labui.

Kelias sekundes tvyrojo įtempta tyla, paskui Rafaelis trumpai atsakė.

– Suprantu.

Sem galėjo lažintis, jog Rafaelis tikėjosi, kad ji iš dėkingumo puls jam po kojų, net jei tai tik darbo pasiūlymas, o ne kas nors asmeniško. Tokį poveikį Rafaelis Falkonė darė kitoms moterims. Jis visai nepasikeitė. Nepaisant to, kas tarp jųdviejų įvyko.

Išeinant jo ištarti žodžiai tebetvyrojo ore ir skambėjo lyg būtų pasakyti vakar: Taip tik geriau, cara. Galų gale lyg ir nebuvo nieko rimto, argi ne taip?

Tuokart vyras taip akivaizdžiai troško, kad Sem su juo sutiktų, kad ji taip ir padarė, vangiai pritardama bejausmiu balsu. Ją buvo apleidę visi jausmai. Galima buvo justi, kaip jį apėmė palengvėjimas. Samanta to dar nepamiršo, ir tai tik patvirtina jos įsitikinimą, kad apsisprendė teisingai pati viena prisiėmusi visą atsakomybę dėl Mailo. Net jei ir taip, ją ėmė graužti sąžinė: Turėjai jam pasakyti.

Sem vėl apėmė siaubas, kad Rafaelio Falkonės darbo pasiūlymas sukėlė jai sąžinės priekaištų.

– Paklausyk, išties turiu nemažai darbo. Jei nieko prieš?..

– Net nenori apie tai pasikalbėti?

Sem prisiminė, kaip jai buvo sukilęs įtūžis, kai Rafaelis kuo aiškiausiai parodė, kad visai ja nesidomi, ir trumpai atšovė:

– Ne, nenoriu. Sudie, SignorFalcone.

Sudie, Signor Falcone, – ir tai iš taip artimai jo pažįstamos moters lūpų.

Gana ilgai Rafaelis žiūrėjo į telefono ragelį, kurį tebelaikė rankoje. Dar nesuvokdamas, kad Sem ką tik baigė pokalbį. Kitos moterys niekada pirmos nepadėdavo ragelio.

Suspaudęs lūpas Rafaelis padėjo telefoną. Juk Samanta Rurk nebuvo tokia kaip kitos. Iš pat pradžių ji atrodė kitokia. Jis nenustygo vietoje, pakilo nuo krėslo ir nužingsniavo prie didžiulio lango, pro kurį buvo matyti visa gamykla naujajame Jungtinės Karalystės centre Londono priemiestyje. Bet nors kartą Rafaelį domino ne ten vykstantys darbai.

Samanta Rurk atvyko stažuotis į jo gamyklą Italijoje baigusi automobilių mechaninės inžinerijos magistro studijas. Buvo jauniausia ir vienintelė moteris grupėje. Nepaprastai gabi bei protinga. Be jokios sąžinės graužaties būtų ją įdarbinęs ir mokėjęs tokį užmokestį, kokio būtų paprašiusi, kad tik pas jį dirbtų… Tačiau jis prarado sveiką protą.

Neteko nuovokos dėl jos dėmesį patraukiančio smalsumo, aukšto ūgio bei lieknos figūros. Pakvaišo dėl jos nuolat dėvimų vyriškų drabužių, kuriuos troško nuplėšti, kad pamatytų visus numanomus, bet po jais slepiamus apvalumus. Ėjo iš proto dėl tobulos šviesios keltiškos odos ir tų didžiulių migdolo formos akių dailių bruožų veidelyje. Pilkos Sem akys… kaip jūra per audrą.

Kaip ji pakeldavo akis ir parausdavo, kai jis sugaudavo jos žvilgsnį, kaip mažais baltais dantukais suspausdavo savo apatinę lūpą… Ką jau kalbėti apie krintančius šviesius tarsi medus plaukus, kuriuos mėgdavo užsikišti už ausies. Laikui bėgant, jį visai pasiglemžė pamažu kylančios laižančios aistros liepsnos, kurios kaskart pamačius Samantą darėsi vis kaitresnės.

Rafaelis stengėsi nepasiduoti. Romanų jis nemėgo – ypač darbo vietoje. Fabrike dirbo daugybė moterų, tačiau nė viena jų neapsuko jam galvos. Rafaelio gyvenimas ėjo tiesia vaga, jis visada skyrė, kur asmeninis gyvenimas, o kur darbas. Tačiau Sem taip skyrėsi nuo tų moterų, kurias jis paprastai pasirinkdavo: manieringų, patyrusių. Vėtytų ir mėtytų. Geidulingų moterų, kurios žinojo tokios esančios ir mokėjo tuo naudotis. Ciniškų, kaip ir jis pats.

Sem visa tai buvo svetima. Tačiau ji buvo geidulinga. Ir Rafaelis numanė, kad ji pati to nežino. Atrodo, kad eidama pro šalį visai nepastebėdavo ją palydinčių vyrų žvilgsnių. Tai siutino Rafaelį. Aistringas savininkiškumo protrūkis jam buvo nebūdingas. Ir dar jiems net nespėjus pasibučiuoti!

Galų gale dėl nepatenkinto lytinio potraukio jam susimetė toks kietas geismo gumulas, kad vieną dieną jis pasikvietė merginą į savo biurą ir, nepajėgdamas ištarti nė žodžio, suėmė delnais jos skruostus ir ėmė ją bučiuoti, pasinerdamas į tokią svaigią saldybę, kokios dar niekada nebuvo ragavęs.

Dabar vien tik tai prisiminus Rafaeliui sukilo kūno geiduliai. Jis nusikeikė. Galvojo apie ją prieš keletą mėnesių, per motinos laidotuves. Galvojo apie ją dažniau nei norėtų pripažinti. Sem buvo vienintelė, vos neprivertusi jo pasiduoti. Juos sieja ne vien trumpai trukęs romanas. Juos turbūt sieja… vaikas.

Net dabar Rafaelio nugara nuvinguriavo šiurpuliukai. Jam būtų tekę spręsti tokius nesklandumus, apie kuriuos nė galvoti nenorėjo. Šitai jam privalu prisiminti.

Vyras apsisuko ir bereikšmiu žvilgsniu apžvelgė didžiulį savo biurą. Aišku, kad ji nenori su juo turėti nieko bendra, ir jis turėtų apie ją pamiršti.

Nereikėjo verstis per galvą jos ieškant. Turėtų laikytis kuo toliau nuo Samantos Rurk, geriau visai išmesti ją iš galvos. Visam laikui.

Samanta nubudo šeštadienio rytą, kai mažas šiltas žmogutis susirangė lovoje šalia jos. Mieguista nusišypsojo, apsikabino sveiką ir stiprų sūnelį ir įkvėpė taip mielo jo kvapo.

– Labas rytas, gražuoli.

– Labas rytas, mamyte, aš tave myliu.

Jai taip smarkiai suspaudė širdį, kad net užgniaužė kvapą. Ji pabučiavo jam galvytę.

– Ir aš tave myliu, branguti.

Mailas atsitraukė, o Sem pramerkė akį ir susiraukė nuo rytmečio šviesos.

Jis sukikeno.

– Tu juokinga.

Sem ėmė kutenti Mailą, o jis spiegė iš džiaugsmo. Bematant jiems išlakstė visi miegai, berniukas išsiropštė iš lovos ir nubildėjo laiptais žemyn.

Ji šūktelėjo jam įkandin.

– Dar nejunk televizoriaus!

Išgirdo, kad sūnelis sustojo, ir galėjo puikiai įsivaizduoti nepatenkintą berniuko veido išraišką, tada jis atsiliepė:

– Gerai, pavartysiu knygutę.

Sem vėl suspaudė širdį. Mailas taip ir padarys. Žinojo, kad nusileidusi į apačią ras jį atidžiai vartantį knygutę, nors jis dar nemokėjo skaityti. Mailas toks geras berniukas. Toks gabus. Kartais jo sumanumas baugino Samantą, nes jautėsi neturinti būdų jam suvaldyti.

Braidė, jos tėvo namų ekonomė, prieš dvejus metus mirus tėvui pasilikusi pas juos gyventi, pažvelgusi į Sem įžvalgiomis airės akimis svarstydavo:

– Na, ir iš ko, manai, jis tai paveldėjo? Jo senelis buvo fizikos profesorius, o ir tu pati nuo dvejų metukų įnikusi į knygas.

Tada Samanta, kaip buvo pratusi, prunkštelėdavo ir atsiliepdavo:

– Na, kadangi, suprantama, nieko nežinau apie jo tėvą, negaliu spęsti apie gabumų paveldėjimą. – Tai būdavo proga Sem pažvelgti į ekonomę grėsmingu žvilgsniu ir pakeisti pokalbio temą.

Nors jei ne Braidė O’Salivan, galvojo Sem lipdama iš lovos, niekada nebūtų įgijusi filosofijos daktaro laipsnio ir nebūtų patekusi į pelningą universiteto tyrimų programą, iš kurios gaunamų lėšų pakako ir maistui, ir drabužiams pirkti, beigi sumokėti Braidei už puikią Mailo priežiūrą penkias dienas per savaitę.

Braidė gyveno senelio bute, įrengtame prieš keletą metų pristačius namui priestatą.

Rišdamasi chalato raištelį ir rengdamasi leistis į apačią ruošti sau ir Mailui pusryčių, Sem stengėsi numaldyti atgijusį kaltės jausmą. Kaltė visą savaitę graužė ją iš vidaus, dėl to telefono skambučio. Jei jau kalbėti visiškai atvirai, kaltę ji nuolat juto visus ketverius metus.

Buvo taip išmušta iš vėžių, kad blogai miegodavo naktimis, prabudus kankindavo prisiminimai, o miegant – sukrečiantys sapnai. Aistringi sapnai. Ji nubusdavo susipainiojusi paklodėse, visa šlapia nuo prakaito, tankiai plakančia širdimi ir skaudančia galva.

Rafaelis Falkonė. Vyras, parodęs Samantai visą jos gyvenimo blankumą, o tada lengva ranka bloškęs ją atgal į amžinas rūškanas. Lyg jai nebūtų leista patirti jausmų lavinos ir regėti vizijų.

Net dabar tebesvarstė, ką tokio turi, kad patraukė jo dėmesį. Kad ir kas tai būtų, Samantai visados bus gėda, ir ji sau niekada neatleis, jog patikėjo, kad buvo šis tas daugiau. Kad be proto jį įsimylėjo, kaip kokia paauglė.

Nežinia kelintą kartą tą savaitę Sem bandė save įtikinti, kad Rafaelis nevertas žinoti apie Mailą, nes, pirmiausia, jam jo nė nereikėjo. Niekada nepamirš jo mirtinai išbalusio veido, kai pasisakė esanti nėščia.

Ji susmuko ant lovos krašto, užklupę prisiminimai buvo netikėti ir gausūs, sunku buvo jų atsikratyti. Trejetą savaičių Rafaelis buvo išvykęs, ir tuo metu Sem pasijuto esanti nėščia. Vyras buvo prašęs jos užeiti, kai tik jis sugrįš, ir net praėjus trims nesimatymo savaitėms Sem širdis nesiliovė nerimastingai plakusi. Gal nėra taip, kaip jis sakė prieš išvykdamas…

Nepakenks, cara, mums kurį laiką pabūti atskirai. Kenčia mano darbas… tu mane per daug blaškai.

Bet kai Sem atėjo į biurą, Rafaelis atrodė ryžtingai nusiteikęs. Rimtas. Kol dar neišgaravo drąsa, Sem išpyškino:

– Turiu tau šį tą pasakyti.

Rafaelis nepatikliai pažvelgė.

– Tai sakyk.

Sem paraudo, ėmė nervingai grąžyti rankas staiga suvokusi, kad buvo visiškai kvaila tikėtis, jog jį pradžiugins ši naujiena. Juk jiedu kartu praleido tik mėnesį. Vieną svaigų nuostabų mėnesį. Keturias savaites. Ar tikrai pakako laiko?..

– Sem?

Ji pakėlė akis, giliai įkvėpė ir nieko nelaukusi pasisakė.

– Rafaeli, aš nėščia.

Žodžiai nuskambėjo grėsmingai, ir stojo mirtina tyla. Rafaelio veidas išblyško, ir tą akimirką Sem tapo visiškai aišku, kad ji apsikvailino. Visais atžvilgiais.

Vyro veidas buvo visiškai baltas, ir tame baltume išryškėjo žalios akys. Sem pasirodė, kad Rafaelis apalps ir ji žengė artyn, bet jis ištiesė ranką ir paklausė kimiu balsu:

– Kaip?

Ji taip ir liko stovėti, ir nieko negalėjo padaryti, kraujas stingo gyslose.

– Manau… tąkart, kai nesisaugojome.

Pasakyta per švelniai, nes jie buvo neatsargūs daugybę kartų. Duše, Rafaelio palazzo svetainėje, kai jiems nebeužteko kantrybės nueiti iki miegamojo, jos buto virtuvėje vieną vakarą, kai jis užkėlė ją ant stalviršio ir nutraukė kelnaites…

Vienu metu ją apėmė ir aistra, ir gėda. Buvo taip… šiurpu. Beviltiška. Tai buvo seksas, ne meilė. Ar ji iš tikro jį pažįsta? Visada nemaloniai prisimins tą akimirką apėmusį silpnumą.

Jis pažvelgė į ją smerkiančiu žvilgsniu.

– Sakei, kad vartoji piliules.

Sem ėmė gintis.

– Vartojau… vartoju. Bet jau sakiau, kad gėriau nedidelėmis dozėmis, ir jos buvo ne vien kontraceptinės. O prieš kelias savaites buvo prikibęs gripo virusas…

Rafaelis sunkiai sudribo į krėslą. Lyg per dešimt sekundžių būtų pasenęs dešimčia metų.

– Neįmanomas dalykas, – sumurmėjo jis, lyg Sem nebūtų šalia.

Sem bandė susitvardyti, kad jausmai jos visai neužvaldytų.

– Man tai sukrėtimas, kaip matyti, ir tau.

Vyras pažvelgė į ją, ir jo veido išraiška tapo griežta.

– Ar tikrai esi sukrėsta? Iš kur man žinoti, kad tai ne planas pričiupti mane?

Samanta susverdėjo, pravėrė lūpas, bet negalėjo išspausti nė žodžio. Pagaliau su vargu ištarė:

– Tu manai… tikrai manai, kad taip pasielgiau tyčia?

Rafaelis atsistojo, ėmė vaikštinėti, skruostai šiek tiek atgavo spalvą, išryškėjo pribloškiančiai tobula skruostikaulių linija. Pasigirdo juokas, ir Sem suakmenėjo, nes dar niekada nebuvo girdėjusi jo taip juokiantis. Kimiai.

Jis pažvelgė jai į akis.

– Juk žinai, kad toks sprendimas ne naujiena moteriai, norinčiai užsitikrinti saugų gyvenimą pasinaudojant vyro turtais.

Samantą pribloškė toks ryškus iki šiol slėptas cinizmas. Sugniaužusi kumščius Sem grėsmingai prisiartino prie Rafaelio rašomojo stalo.

– Tu, beviltiškas šunsnuki. Niekada taip nepasielgčiau.

Ir tada moteris perprato jo elgesį ir veido išraišką jai atėjus į biurą. Tada, kai neleido jam ištarti nė žodžio. Pagaliau suprato karčią ir baisią tiesą.

– Ketinai pasakyti man, kad viskas baigta, tiesa? Dėl to mane ir pasikvietei.

Kokią akimirką Rafaelis buvo diskretiškai nukreipęs žvilgsnį į šalį, bet kai pažvelgė į ją, veido išraiška nieko nesakė.

– Taip.

Viskas. Vienintelis žodis. Patvirtinimas, kad Sem skrajojo padebesiais, tikėdama, jog tarp jos ir to amžino plevėsos kažkas gali būti kitaip.

Ji buvo taip apimta prieštaringų jausmų ir taip sunerimusi dėl jo požiūrio į tą žinią ir nejautrumo, kad pabūgo, jog ėmusi kalbėti pravirks. Tada išbėgo iš biuro. Neberūpėjo, kad taip žemai puolė.

Nebenorėdama matyti Rafaelio ir nekreipdama dėmesio į jo pastangas priversti ją atidaryti duris, Samanta pasislėpė mažame savo bute.

Ir tada prasidėjo. Kraujavimas ir siaubingi spazmai. Pakraupusi Sem pagaliau atidarė duris – tą akimirką fizinės kančios pranoko moralines.

Ji pažvelgė į Rafaelį ir be užuolankų pareiškė:

– Aš kraujuoju.

Jis nuvežė ją į kliniką paniuręs ir išbalęs, bet Sem vargu ar tai pastebėjo. Laikė delnus prispaudusi prie pilvo, nes suprato norinti, kad tas ląstelių gumulėlis gyventų, nesvarbu, kokia kaina. Ji pati neteko motinos labai jauna, gyveno su bejausmiu tėvu, o dabar taip stipriai pajuto prigimtinį šauksmą tapti motina, kad buvo sukrėsta ligi pat širdies gelmių.

Klinikoje iš gydytojo išgirdo malonią žinią, kad tai ne persileidimas. Ji tik ėmė kraujuoti smarkiau nei įprasta. Gydytojas paaiškino, kad spazmai tikriausiai kilo dėl įtampos, ir patikino, kad jei ilsėsis ir vengs nemalonių aplinkybių, nėštumas vystysis palankiai, ir vaisius augs sveikas.

Sem galėjo lengviau atsikvėpti. Tačiau prisiminė, kad Rafaelis yra už durų, kad paniurusiu veidu vaikštinėja pirmyn atgal. Kaip tik jis ir buvo tos nemalonios aplinkybės. Prisiminė, jog pajuto spazmus pagalvojusi, kad ir vėl teks su juo bendrauti, ir kad pabudo instinktai: būtinybė apsaugoti kūdikį.

Nepaisant visko, Sem baiminosi pasakyti, kad tai ne persileidimas.

Tada slaugytoja išėjo iš palatos palikusi praviras duris, ir Sem aiškiai išgirdo iš toliau atplaukiantį Rafaelio balsą.

Sem nuščiuvo, kai išgirdo jį nervingai kalbantį: Šiuo metu esu šiek tiek užsiėmęs… Ne, nieko svarbaus… Išspręsiu tai kaip galima greičiau, o tada vėl su jumis susisieksiu…

Ir taip užgeso paskutinė klastinga vilties kibirkštėlė, kurią Samanta nesąmoningai ir su baime kurstė. Matyt, laikantis konfidencialumo tarp gydytojo ir paciento, Rafaeliui nebuvo pranešta, persileido ji ar ne. Jis buvo įsitikinęs, kad Sem persileido.

Atidėjęs pokalbį vėlesniam laikui, Rafaelis įėjo į palatą. Sem žiūrėjo pro langą ir jautėsi lyg tuojau ims ir subyrės. Ji stengėsi atsikratyti įtampos ir nurimti. Dabar svarbiausia buvo kūdikis.

Rafaelis sustojo prie lovos.

– Sem…

Ji nepažvelgė į jį. Tik atsiliepė:

– Ką?

Išgirdo jį atsidūstant.

– Paklausyk, atleisk… Tikrai apgailestauju, kad taip atsitiko. Geriau nė nebūtume pradėję.

Sem pasijuto praradusi viską.

– Tikrai, – sutiko, – geriau nebūtume.

Net ir tada sukirbėjo mintis atskleisti tiesą, bet tą akimirką jai buvo taip pikta. Pajuto, kad kyla įtampa ir prasideda spazmai. Kilo pavojus kūdikiui.

Ją apėmė baimė, ir pagaliau pasukusi galvą į Rafaelio pusę tarė:

– Paklausyk, kas padaryta, nebepakeisi. Viskas baigta. Turiu pasilikti per naktį, nes mane stebės, tačiau rytoj išvykstu. Važiuosiu namo.

Rafaelis buvo išbalęs, bet ji vis vien norėjo pakelti ranką ir trenkti jam antausį. Rafaeliui rūpėjo ne Samanta, o kad ji ką tik prarado kūdikį. Tenorėjo kuo greičiau ja atsikratyti. Išspręsiu tai kaipgalima greičiau…

– Eik, Rafaeli, palik mane vieną. – Prašau. Maldavo tyliai, jausdama, kad vėl kyla įtampa. Rankomis gniaužė užklotą, krumpliai pabalo.

Rafaelis tik pažvelgė į ją tomis neperprantamomis žaliomis akimis.

– Taip tik geriau, cara. Patikėk… Esi jauna… tau karjera priešaky. Galų gale lyg ir nebuvo nieko rimto, tiesa?

Sem perkreipė lūpas ir tą akimirką pasiryžo dėti visas pastangas karjeros… ir kūdikio labui. Kad ir kas nutiktų.

– Aišku, kad nebuvo. Dabar, prašau, išeik.

Sem vos tvardėsi ir pabūgo, kad bet kurią akimirką gali pratrūkti, ir Rafaelis pamatys, kaip giliai ji kenčia.

Jis žengė žingsnį atgal.

– Pasirūpinsiu tavo kelione namo. Tau nereikės dėl nieko nerimauti.

Sem vos nepradėjo isteriškai kvatotis pagalvojusi apie iškilusią nelengvą užduotį ir jos laukiančias gyvenimo permainas. Ji skubiai linktelėjo galvą.

– Puiku.

Rafaelis tada jau buvo prie durų, jis tiesiog švytėjo iš palengvėjimo.

– Sudie, Sem.

Didžiulėmis valios pastangomis susitvardžiusi, kad neimtų kūkčioti, Sem sugebėjo ramiai atsisveikinti.

– Sudie, Rafaeli. – Tada nusisuko, nes ašaros ėmė graužti akis. Kai išgirdo tyliai uždarant duris, jai iš krūtinės išsiveržė rauda, o skruostais ėmė plūsti karštos sūrios ašaros.

Visą kitą savaitę būdama namie Sem karštligiškai svarstė, kas geriau: pasakyti Rafaeliui tiesą ar apsisaugoti nuo būsimų išgyvenimų. Tada per vieną televizijos kanalą apie žymius žmones pamatė, kad Rafaelis vėl viešumoje su išsipuošusia Italijos televizijos įžymybe ir šypsosi ta velniškai gundančia šypsena. Matydama, kaip Rafaelis šypsosi prieš televizijos kameras apkabinęs per liemenį apvalių formų tamsiaplaukę Pietų Europos gražuolę, suprato, kad niekada negalės jam pasakyti, nes jam paprasčiausiai neįdomu.

– Mamyte, noriu Cheerios!

Sem viską pamiršo ir grįžo į tikrovę. Mailas. Pusryčiai. Metė į šalį visus prisiminimus, drauge ir kaltės jausmą ir nuėjo pasirūpinti sūnumi.

Tą vakarą suskambus durų skambučiui Sem pakėlė akis nuo po pietų virtuvės kriauklėje plaunamų indų. Ant svetainės grindų Mailas patenkintas žaidė su mašinėlėmis. Eidama atidaryti durų Sem buvo beveik tikra, kad tai Braidė, kaip dažnai būna, pamiršusi buto raktus.